Alternatyvos Lietuvai

0 1919

Tikriausiai ne vien aš galiu drąsiai teigti, jog gyvename didžiausio virsmo pasaulio istorijoje metu. Pasaulis išgyvena didžiules transformacijas, vyksta kova už ateinančios epochos pirmaujančias pozicijas. Įvykiai seka vienas paskui kitą tarpžvaigždiniu greičiu  ir nedaug kas spėja susigaudyti juose, juolab užuosti tendencijas, tam tikrus dėsningumus, strategiškai planuoti ateitį. Dabartinė 40-50-mečių karta per savo Gyvenimą išgyveno ne vieną santvarkos, ideologijos griuvimą, ir tokiuose istorijos verpetuose be galo sunku susiformuoti tvirtą požiūrį į tai, kas realu, kas ne, kur apgaulė, o kur Tiesa. Globali krizė, pradedant ekonomine, socialine, baigiant moraline, dvasine, demografine. Lietuvių Tauta ir Valstybė pergyvena, ko gero, tragiškiausią savo istorijos momentą, kuomet grėsmė visiškai išnykti yra itin reali. Ar turime šansą išnirti iš akligatvio oriai, tvirtai ir iš naujo suskambėti tauria gaida pasaulio dievirpoje?

Kaip rodo istorija, krizinėse situacijose naujas tendencijas, istorijos ratą netikėta linkme pasuka tam tikras naujas Žmogaus, asmenybės tipas, nebūdingas ir neįprastas prieš tai buvusiai epochai. Nebūtų krizių, tokie tipai nesusiformuotų. Kiekvienas epochos virsmas buvo lydimas tokio naujo tipo susiformavimo. Šiuo kampu pažvelkime truputį į mūsų ir pasaulio istoriją.

Lietuvos Valstybės kūrimosi priešaušrėje ir prievartinio krikšto grėsmėje romų, mąslų baltų girių gyventoją keitė sumanus, karingas savo krašto gynėjas-Vytis, vijęs priešus, kelis šimtus metų ištvermingai ir atkakliai kovojęs visais frontais ir bent šimtmečiui sukūręs didžiausią Valstybę Europoje. XIX-ojo amžiaus viduryje ir pabaigoje, kuomet jau rodėsi Tauta pasmerkta Prūsų likimui, apsišvietusi valstietija metė žagrę, ėmėsi plunksnos bei knygų ir XX-ojo amžiaus pradžioje atkūrė savo Valstybę.

Taip ankstyvuosiuose viduramžiuose išglebusius romėnus keitė ekspansyvieji barbarai, feodalizme – inkviziciją apšvietos epochos žmonės. Iš artimiausių Pasaulio istorinių pavyzdžių galima paminėti XX-ojo amžiaus pradžios tarybinio žmogaus tipą, kuris pakeitė senąją apkiautusią carinės imperijos dvarininkų ar biurokratų sluoksnio dominuojamą visuomenę, kas leido praktiškai suyrančiai Rusijos imperijai atgimti visiškai kitom spalvom ir kitame vaidmenyje. Taip pat karinis-sportinis hitlerinės Vokietijos tipas, pakeitęs sočių biurgerių visuomenę ir bent dešimtmečiui leidęs atsistoti ant kojų karų nuniokotam ir išvargintam kraštui.

Visais atvejais, šie nauji moduliniai žmonių tipai susiformuodavo visiškai krizinėse situacijose, kuomet, regis, Valstybės jau pasmerktos kapituliuoti ir žlugti. Čia nekalbu apie vieno ar kito iškilusio tipo gerumą/blogumą (istorija visuomet pateikia savo vertinimą), kalbu apie tam tikrus istorijos dėsningumus, apie tai, kad tokio tipo atsiradimas visuomet sąlygoja šalies proveržį, postūmį nuo bedugnės krašto, nuo išnykimo. Atrodo, aplinkybės susidėlioja taip, kad, jau žemiau nėra kur, tačiau staiga iškyla tam tikra grupė žmonių, kurie visiškai kitaip žiūri į gyvenimą, kurie turi futuristinį krašto ateities projektą, yra energingi, valingi ir imasi iniciatyvos bei atsakomybės už savo šalies ateitį. Jau vėliau natūraliai gimsta arba būna sukurta tam tikra ideologija, sistema (tiesa, nebūtinai tos pačios grupės), tačiau be tokio tipo jos atsiradimas yra neįmanomas.

Istorijos tyrinėtojai teigia, kad naujam moduliniam žmonių tipui susidaryti reikalinga ne mažiau 7-8% visuomenės. Atsiradus maždaug tokiai kritinei masei tokių Žmonių,  įvyksta proveržis ir Tauta pradeda judėti iš mirties taško. Lietuvoje tai būtų maždaug 200-300 tūkstančių Žmonių.

Kas galėtų būti tokio proveržio šaukliais mūsų šalyje? Ar turime tokio asmenybės tipo užuomazgas?  Po ilgalaikių stebėjimų, pokalbių, susitikimų su įvairių visuomenės sluoksnių atstovais, drįsčiau teigti, jog turime. Kol kas tarp daugumos mūsų inteligentijos, verslininkijos, netgi mūsų mokslo ar meno žmonių, nekalbant jau apie politinio „elito” sferą, sunkiai prasiskverbia naujos minties, idealistinio ateities vaizdinio spindulys. Šiuose ūkuose vis dar tvyro užsistovėjusio vandens kvapas, nueinančios nuo istorijos avanscenos neoliberalios, vartotojiškumo epochos mąstysena ir siekiniai su visais šios epochos atributais, kai kur vis dar gajus netgi pilko sovietinio biurokrato-valdininko, nomenklatūros tipas, kabinimasis į tai, kas jau buvo ar tuoj nueis. Ir netgi tuose Vandenyse užgimęs vienas kitas labiau Dievop žvelgiantis ir žengiantis asmuo dažnai jaučiasi vienišas, šį vienišumą pridengdamas pusiau uždarų nedidelių bendraminčių susiėjimuose.

Tačiau tam tikrą šviesios ateities, kažkokios aušros, „pusvalandžio prieš pakylant Saulei” jausmą sukelia lankymasis įvairių ekobendruomenių, vegetarų, žaliavalgių, Vedinės, senosios Baltų Kultūros išpažinėjų, sveikuolių Namuose ir susibūrimuose. Šis įvairių profesijų ir pomėgių Žmonių bendruomenių klasteris gali tapti jėga, keičiančia Tautos likimą. Tas tylus darbas, tylus džiaugsmas, iš jų akių spinduliuojanti ramybė ir tvirtumas, valia suteikia pojūtį, kad vyksta gimtis. Juose alsuoja gyvybė. Tai dažniausiai kūrybingi taikūs žmonės, liauni, grakštūs, itin tvirtos dvasios, kuriantys ir puoselėjantys daugiavaikes šeimas, gebantys surasti džiaugsmo šaltinį dabartiniuose tuštybės triumfo aiduose, savo darbuose kuriantys grožį ir gyvybę. Jaučiamas ir pastebimas taurumo, bendruomeniškumo, kultūrinio gyvenimo atgimimas. Kaip stipriai tai kontrastuoja su kosmopolitinio miesto „Kultūra“, kurioje vyrauja čaižumas, išorinio blizgesio skurdas, egoizmą ir puikybę puoselėjantys žurnalų viršeliai, neretos patyčios ir tautinių vertybių karikatūrinimas.

Kas juos vienija, ką būtų galima išskirti tokio, kas leistų teigti, jog bręsta naujo modulinio žmogaus tipo atsiradimas? Vienareikšmiškai pasakyti gana nelengva, nes dažniausiai tokios kartos atsiradimas būna lydimas kuo įvairiausių apibūdinimų, senų savybių, duotybių iškilimu ar naujų savybių išvystymu. Tačiau keletas dalykų vis tik krenta į akis: tai visiška blaivybė, vegetarizmas, sveikas gyvenimo būdas, įsiklausymas ir grįžimas arčiau gamtos, polinkis dvasiniams ieškojimams, posūkis arčiau savo Tautos šaknų, valia, rimtis, ne prekybinis, bet kūrybinis mąstymas, pasaulio išminties steba, kultūrinė veikla, neabejingumas savo krašto likimui, puikus jos istorijos išmanymas, platus žvilgsnis į pasaulį. Dar viena išskirtinė savybė, jungianti šiuos žmones – tai kritinis požiūris į tai, kas vyksta dabar, nepasidavimas melui, dezinformacijai, gebėjimas analizuoti. Šie žmonės nedejuoja, o atsako į negeroves savo darbais ir kūryba. Stebina šių žmonių organizaciniai gebėjimai ir išradingumas. Visa tai lydi jaukios šypsenos ir dainos.

Nežinau, ar šių savybių pakanka nuožmiose pasaulio palių kovose išlikti. Juk jose dažnai laimėtoją apsprendžia (bent jau iki šiol dažniausiai) „žudanti intelekto viršenybė“ ar įvairių strategijų, manipuliacijų išmanymas ir taikymas. Kažkas man vis tik kužda, jog ateinančioje epochoje galimybę pirmiausia turės tie subjektai, kurie išvystė ne tik valią ir protą, bet ir stiprią jungtį su dieviškuoju Aš. O svarbiausia, turintys žinojimą. Žinojimą, kaip surėdyta visata, pasaulis, žmogus, kas iš tiesų vyksta ne tik pas mus kieme, bet ir už tvoros. Šis žinojimas – raktas į ateitį. Regis, juos pasigaminti Mes turime visai nemenkų galimybių.

Parengė Raimundas Bakutis

1 1140

Emile Durand esė, paskelbta JAV baltųjų nacionalistų „Counter-Currents Publishing“ internetinėje svetainėje 2015 m. spalio mėn. 19 d.

Tekstas publikuojamas pažintiniais tikslais

Intermarium1

Per kelis paskutinius metus įvykiai Europoje sparčiai vystėsi. Pirma prasidėjo Ukrainos Revoliucija, kuri iššaukė agresyvią Rusijos reakciją, atskleidžiančią anksčiau nepastebėtus jos vadovybės ir gyventojų daugumos anti-vakarietiškus, anti-baltųjų rasės jausmus. Tada įvyko nebaltųjų įsibrovėlių, kuriuos sisteminė vadovybė ir žiniasklaida absurdiškai vadina “pabėgėliais”, invazija, kurios apimtys viršija iki šiol nematytus mastus.

Šie įvykiai atskleidė prarają, esančią baltajame pasaulyje ir Europoje. Takoskyra tapo ypač akivaizdi stebint, kaip į “pabėgėlių krizę” reagavo Rytų ir Vakarų europiečiai. Vakarų Europos vadai sutiko įsibrovėlius išskėstomis rankomis. Bet keli Rytų Europos vadai užėmė aiškią ir tvirtą poziciją prieš invaziją, o ypač ryškiai prieš tai pasisakė Viktor Orban, Vengrijos Ministras pirmininkas. Anti-imigrantų eisenos, prie kurių prisijungė tūkstančiai žmonių, įvyko daugelyje Rytų Europos miestų. Nors pasipriešinimas auga ir Vakarų Europoje, jo intensyvumas kol kas negali prilygti Rytų europiečių aktyvumui.

Džiugina Rytų europiečių aiškus problemos suvokimas, kuris yra daug ryškesnis, nei Vakarų gyventojų. Jie supranta, kad tai ne kultūrinė problema, o greičiau rasinė ir jie tarpusavio pokalbiuose apie tai žymiai atviriau kalba. Net ir daugelis politinės kairės atstovų yra sąmoningi rasine prasme ir juos Vakaruose vadina “rasistais” arba “kraštutinės dešinės” politikais.

Kitas džiuginantis reiškinys yra tai, kad Rytų europiečiai vis daugiau įgauna paneuropietišką identitetą. Deja, kai kurios šalys gana begėdiškai bando užkrauti nepageidaujamų pabėgėlių problemą ant kaimynų pečių. Vis dėlto auga supratimas, kad tai yra visos Europos problema ir, kad Europos Sąjunga nuoširdžiai negina Europos interesų. Neseniai atgimusi Rusijos karinė grėsmė ir ES spaudimas priimti imigrantus suartino Rytų europiečius ir paskatino bendro likimo nuotaikas. Jiems darosi vis aiškiau, kad dabar sprendžiama ne tik jų šalių ateitis. Dabar sprendžiamas Europos civilizacijos ir baltosios rasės likimas. Gimsta suvokimas, kad pasipriešinimas nebaltųjų imigracijai prisideda prie Europos ir baltosios rasės gelbėjimo.

ryga
(Plakatas skelbia: “Mes pasiruošę priimti švedus pabėgėlius, kai jie bėgs iš migrantų suniokoto Stokholmo.”)

 

Bendrai paėmus, dabartinėje Europoje Rytų europiečių politiniai instinktai yra sveikiausi ir jie geriausiai suvokia, kas yra rasinė problema, kokia yra Rusijos grėsmė ir kokie pavojai slypi Amerikos, NATO ir ES viešpatavime.

Rytų europiečiai yra pripratę žiūrėti į Vakarus kaip į etaloną, kurį reikia pamėgdžioti. Juos traukia Vakarų aukštas pragyvenimo lygis ir teisinė viršenybė, kuriuos jie teisingai įvertina kaip baltosios rasės požymius. Rytų europiečių potraukis liberalizmui ir demokratijai neatsiranda dėl jų išsigimimo, kaip klaidingai mano kai kurie Vakarų nacionalistai. Rytų europiečiai suvokia liberalizmą ir demokratiją kaip europiečių vertybes. Priimdami liberalizmą, jie jaučia, kad tokiu būdu jie ras dvasines sąsajas su savo giminaičiais Vakaruose.

Iki šiol Rytų europiečiai daugiausiai nesuprato, kad jų Vakarų giminaičiai iš tikrųjų prarado pasitikėjimą savimi, savo istorija, kultūra ir, kad jie pasidavė ištvirkimui. Rytų Europa yra žymiai sveikesnė nei Vakarai ir rasine, ir kultūrine prasme. Taigi, atėjo laikas Rytų europiečiams nustoti mėgdžioti Vakarus, bei atsisakyti savo šiuo metu vyraujančio paklusnaus mentaliteto Vakarų europiečių atžvilgiu. Priešingai, atėjo pats laikas Rytų europiečiams vadovauti ir pamokyti Vakarus.

Būtina pakeisti šį požiūrį ir tai jau vyksta. Bet negana vien to. Naujas požiūris pasidarys efektyviu veiksniu tik tada, kai jis taps naujo politinės galios bloko gyvąja dvasia. Rytų Europa turi susijungti bei suformuoti galingą politinę visumą, alternatyvą ne tik Eurazijietiškai Rusijai, bet ir transatlantiniams Vakarams. Todėl aš siūlau atgaivinti Baltijos-Juodosios Jūros Sąjungos arba “Intermarium” idėją, kurią pirmą karą iškėlė Lenkijos vadas Jozef Pilsudski. Idealiai “Intermarium” turėtų apimti šias šalis, išvardijant jas nuo Šiaurės į Pietus:.

  • Estija (1,3 miljonas gyventojų)
  • Latvija (2,3 milijonai gyventojų)
  • Lietuva (3,6 mil. gyv.)
  • Baltarusija (10,3 mil. gyv.)
  • Lenkija (38,6 mil. gyv.)
  • Ukraina (45 mil. gyv.)
  • Čekijos Respublika (10,6 mil. gyv.)
  • Slovakija (5,4 mil. gyv.)
  • Vengrija (10 mil. gyv.)
  • Rumunija (19 mil. gyv.)
  • Moldova (4,4 mil. gyv.)
  • Slovėnija (2 mil. gyv.)
  • Kroatija (4,5 mil. gyv.)
  • Serbija (7,5 mil. gyv.)
  • Bosnija (3,9 mil. gyv.)
  • Juodkalnija (600 000 gyv.)
  • Bulgarija (7,6 mil. gyv.)
  • Makedonija (2 mil. gyv.)

“Intermarium” sąjunga turėtų 178 milijonų gyventojų, kurių dauguma – europiečiai (kai tuo tarpu Rusijoje gyvena 143 milijonai, kurių nemažas skaičius yra neeuropiečiai). Taigi, “Intermarium” galėtų būti labai galingas ir beveik savarankiškas pagal resursų gausą junginys, jei atsirastų pakankamai investicijų į infrastruktūrą, bei ginkluotę. Tokia sąjunga nebūtų priklausoma nuo JAV ir Vakarų Europos saugumo garantijų. “Intermarium” galėtų pati vesti nepriklausomą politiką tiek viduje, tiek užsienyje. Tai būtų tikras atsvaras ir Rusijai, ir Vakarams.

Jei šiai sąjungai pavyktų konsoliduoti savo galią ir užtikrinti saugumą, ji neišvengiamai pritrauktų daug rėmėjų ir prijaučiančių tiek Vakaruose, tiek Rusijoje. Jau dabar daug rusų disidentų imigruoja į Ukrainą. Nemažai rusų nacionalistų kovoja kartu su ukrainiečiais. Vakarų nacionalistai, kurių daugelis dar vis yra klaidinami dėl Rusijos, pagaliau supras, kad geriausia viltis baltųjų atgimimui ir Europos išsigelbėjimui glūdi ne Rusijoje, bet Rytų Europoje. Jiems daugiau nebereikės nusižeminti Rusijai ir save įtikinti, naudojant itin varginančią proto gimnastiką, kad Putinas, kuris kalina tikrus Rusijos nacionalistus, draudžia peržiūrėti Antrąjį pasaulinį karą ir “nacių propagandą”, šlovina Sovietų praeitį ir kiekviena pasitaikiusia proga smerkia “rasizmą” ir “”nacizmą”, kažkokiu būdu pasidarė mūsų “paslaptinguoju draugu.” Bet mums Rytų Europa nebus “paslaptingas” draugas. Ji bus mūsų tikras draugas. Priešingai nei rusai, kurie net džiūgauja, kad Europą užplūdo nebaltieji įsibrovėliai, Rytų europiečiai tikrai užjaučia savo Vakarų giminaičius jų kovoje prieš šią invaziją.

“Intermarium” taptų magnetu tiems, kurie puoselėja baltųjų rasinę sąmonę ir europietišką identitetą. Galima numatyti pokyčius imigracijos procesuose. Vis daugiau vakariečių, taip pat rusų apsispręs persikelti į “Intermarium” erdvę. Jie taps tikraisiais pabėgėliais, kurie norės gelbėtis nuo vis didėjančio daugiarasinių visuomenių chaoso ir korupcijos. Tokie baltieji pabėgėliai atneš savo vertingas žinias ir įgūdžius į Rytų Europą.

Baltijos-Juodosios Jūros Sąjunga galėtų įgauti įvairias formas. Tai gali būti centralizuotas junginys arba laisva konfederacija. Žinoma, ji neapsiribos vien ES valstybėmis narėmis, bet įtrauks Ukrainą, bei Baltarusiją. Jos, būdamos senovės Kijevo Rusios palikuonės, bus pilnateisės narės.

“Intermarium” turėtų priimti Vakarų Europos šalis. Jau dabar galima numatyti, kad Vakarų valstybės, kuriose gyvuoja stiprūs nacionalistiniai judėjimai, pvz., Austrija, Danija ir Suomija, galėtų pageidauti prisijungimo prie šios sąjungos. Būtų paradoksalu (bet jokiu būdu neatmetama), kad tos teritorijos, kurios anksčiau priklausė Rytų Vokietijai, pageidautų atsiskirti nuo Vokietijos ir prisijungti prie naujo darinio.

Didžiausias pavojus gresiantis “Intermarium” yra rusenantys etniniai konfliktai Rytų Europoje. Lenkų mažumos gyvena Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Lietuviai gyvena Lenkijoje. Vengrai gyvena Slovakijoje, Serbijoje, Ukrainoje ir Rumunijoje ir t.t. “Intermarium” sąjunga, kurios vienijantis principas būtų bendras likimas, bei bendra kova dėl išlikimo, suteiktų platformą šioms problemoms spręsti.

Rytų europiečiai privalo atsiminti, kad pagrindinė priežastis, kodėl žlugo Lenkijos-Lietuvos Žečpospolita, buvo nesantaika tarp kilmingųjų ir kivirčai tarp įvairių tautų, kurios apgyvendino tą teritoriją. Tuo metu, kai Lenkijos, Lietuvos, bei Kijevo Rusios tautos murkdėsi pražūtingose tarpusavio kovose, pagrindinis priešas, konsoliduojanti Rusija, jas sėkmingai spaudė ir pagaliau visas jas nugalėjo. Praeities klaidas nevalia kartoti.

Rytų Europa jau seniai yra tapusi istorijos objektu, neeuropietiškų galių žaisliuku. Rytų Europa privalo pripažinti, kad ji rasine, bei kultūrine prasme sudaro sveikiausią Europos dalį. Taigi, ji privalo vadovauti, o ne sekti iš paskos. Ji turi liautis būti istorijos objektu ir pagaliau pasidaryti subjektu. Tuomet tokia Rytų Europa taptų visos baltosios rasės šviesios ateities skelbėja. “Intermarium” blokas, Baltijos-Juodosios Jūros Sąjunga, yra vienintelis būdas pasiekti tokį tikslą.

Vertė Algis Avižienis

1 978

                                                              Įžanga, sąvokos

Šiomis dienomis tenka dažnai susidurti su žmonėmis, kurie teigia, jog nėra jokios kairės ir dešinės. Vietoje to būna parašoma kokia nors abstraktybė. Nežinau ar toks terminų ir apibrėžimų eliminavimas yra tikslingas, nes tai dar labiau įneštų painiavos į pasaulėžiūrų formavimą, žmonėms ir organizacijoms dar sunkiau būtų save apibrėžti ir taip išeitume iš ideologijos bei virstume įvairiai interpretuojamų atskirų vaizdinių želė.

Be abejo, norint susikalbėti bei rasti savo vietą po tam tikra iškaba, būtina apibrėžti ką reiškia atskira sąvoka. Bent jau bandyti tą apibrėžti ir pateikti diskusijai. Dėl to ir rašau šį tekstą, jog nereikėtų kiekvienam rašyti atskirus ilgus komentarus. Tai vargina.

Pradėkime nuo kairės ir dešinės terminų atsiradimo. Jis gan neoriginalus. „Dešinės“ ir „kairės“ sąvokos istoriškai kilo iš ikirevoliucinės Prancūzijos, kur norintys išlaikyti valdymo sistemą daugiau ar mažiau tokią kokia ji buvo, sėdėdavo dešinėje Nacionalinėje asamblėjoje, o norintys radikalesnių pokyčių sėdėdavo kairėje.

Paprastai tariant, tas, kas save laiko dešiniuoju yra už esamos santvarkos išlaikymą (kad ir kokia ji tuo metu būtų), o kairysis linkęs brėžti naują paradigmą ir siekia sisteminių pokyčių. Vieni valdančios sistemos šalininkai arba atsargūs reformatoriai, o kiti – jos priešai. Beje, teiginys, jog kairė būtinai turi sietis su socializmu yra neteisingas, nes sistemos priešais ir keitėjais gali būti ir nacionalistai, liberalai, net monarchistai.

Kadangi žmogus yra ne tik politinis, bet ir ekonominis gyvūnas, tai bet kuri sistema turi save apibrėžti ir ekonominiais terminais bei kryptimis. Šiuo metu dešinė yra rinkos (neminėsiu, jog laisvos, nes tai fikcija) ekonomijos ir šventos asmeninės nuosavybės apologetė. Kairė ginčija šias aksiomas ir teigia, jog rinkos ekonomika ne visada yra tinkama ir dažnai neša naudą tik siauram gyventojų sluoksniui. Tuo pačiu asmeninė nuosavybė ir jos gausa turi būti kontroliuojama, jog mažumos neužgožtų daugumos ir taip jų gyvenimo nepaverstų nepakenčiamu. Paprastai tariant, stengiamasi išlaikyti socialinių gėrybių ir galimybių pasiskirstymo balansą.

Aš neanalizuosiu komunizmo, kurio realiai nebuvo ir artimiausiu metu nebus. Pats pritariu teiginiui, jog TSRS nebuvo komunizmo, jo nepavyko sukurti, tiesiog egzistavo toks savotiškas valstybinis nomenklatūrinis kapitalizmas, kuris bandė kontroliuoti visas gyvenimo sferas.

Grįžtant prie terminų ir jų formulavimo, galime drąsiai teigti, jog:
Dešinėrinkos ekonomika, kurią dažnai kontroliuoja ne nacionalinės valstybės. Globalizacija. Kapitalizmas. Pelno siekis, kurio vardu šalinamos visos jam pasitaikančios kliūtys. Tame tarpe ir nacionalinės valstybės, jų muitai ir sienos. Asmeninė nuosavybė, palengva eliminuojant valstybinę ir kooperaciją.Esamos santvarkos (neoliberalaus kapitalizmo) išlaikymas ir stabili jos raidos paradigma.

Kairėplanuojama arba mišri ekonomika. Didesnis nacionalinės valstybės vaidmuo. Socialinis teisingumas. Tolygus kapitalo pasiskirtymas. Valstybėje egzistuoja visuomeninis kapitalas ir gamybos priemonės, formuojama rinka, todėl norint juos apginti būtini muitai, sienų kontrolė ir didesnis nacionalinis savarankiškumas.

               Lietuviškas nacionalizmas bei kairės ir dešinės sąvokos

Teko ne kartą diskutuoti su žmonėmis, kurie tautiškumą įsivaizduoja esantį aukščiau kairės ir dešinės skirstymo. Žiūrint kokia to tautiškumo esmė ir tikslas. Jeigu iškelti vėliavą, sugiedoti himną, didžiuotis savo kalba, tauta, istorija ir dar išlikusiais papročiais – sutinku, tada nebūtina gilintis į sąvokas, nes tokia tautiškumo išraiška yra jausminė ir ji puikiai tinka tiek kairiajam, tiek ir dešiniajam nacionalistui. Bet sutikime, jog tai yra tik dalis vaizdinių, simbolių bei tapatybės apsibrėžimų. Tuo pagrindu daryti politikos, valdyti tautą bei jos pagrindu kurti valstybę negalima, nes trūks daugybės svarbių aspektų. O juos reikia susiformuluoti ir apsibrėžti.

 
Kodėl lietuviškas nacionalizmas niekada Lietuvoje nieko nevaldė ir, jei niekas nesikeis, nevaldys? Aš nekalbu apie Smetonos laikų tautininkus, nes jie į valdžią atėjo karinio perversmo metu, rinkiminiu keliu jiems to nepavyko padaryti, nes neturėjo masių palaikymo. Ogi todėl, jog jis save akcentavo ir buvo dešinėje. Kaip žinome, dešinė yra už esamos santvarkos išlaikymą, už dominuojančią ekonominę paradigmą, o dažnai ir geopolitinę kryptį. Kyla esminis klausimas, kodėl žmonės turi rinkti į valdžią tuos, kurie nesiūlo permainų iš esmės, o tik simbolinius pokyčius?

 
Einame toliau ir klausiame, ar išvis Lietuvoje nacionalistais save įvardinančios organizacijos gali save taip vadinti? Nes juk žinome, jog dešinė palaiko egzistuojančią neoliberalaus kapitalizmo paradigmą, kuri naikina nacionalinių valstybių ribas bei galias, nes tai trukdo neribotam korporacijų prekių ir paslaugų judėjimui ir pelnui. Tuo pačiu naikina ir vietinių šalių ekonomikas, kurios griūdamos palieka minias bedarbių, o jie pasklinda po svetimas teritorijas ieškodami sau darbo. Vietinės tautinės valstybės silpsta, nes nepajėgia aprūpinti savų piliečių darbais ir pajamomis, jie emigruoja, tada darbo rinka traukiasi dar labiau, surenkama mažiau mokesčių, tenka skolintis ir tapti politiškai priklausomais nuo stambių bankinių korporacijų, kurios nurodo kokią kryptį valstybėms vystyti.

 
Ar gali nacionalistas (tautininkas) remti tą kryptį, kuri naikina jo šalies suverenitetą? Logiškai mąstant – ne, o jei tą daro, tai nacionalisto vardą reikia iš jo atimti ir vadinti tikruoju vardu – konservatyvi/radikali/kraštutinė dešinė (far right). Taip, ji dar išlaiko tam tikrus tautinius vaizdinius, romantizmą, kažkiek pamaištauja prieš sistemą, bet rimtų pokyčių negali padaryti, nes iš principo įtikėjusi į klaidingą paradigmą.

 

 

                                             Tautinė kairė

 
Girdėjau kalbų, jog tautiškumas ir kairė nedera. Tai klaidingas požiūris – dera, ir dar kaip. Ypač šiais laikais. Dėstau papunkčiui.

 
Turbūt visi sutiksite, jog nacionalistinės/tautinės valstybės svarbiausi elementai yra nepriklausoma valstybė, kuri pati kontroliuoja savo monetarinę politiką, sienas, mokesčius, švietimo sistemą, įstatymus. Tai vadinama suvereniteto turėjimu. Bet tai kertasi su dabartine neoliberalios dešinės politika, kuri propaguojama Lietuvoje. Todėl mes neturime savo monetarinės politikos, sienų kontrolės (tarp ES šalių), negalime nustatyti dalies mokesčių ir taip saugoti savo rinkos, neturime įstatymų viršenybės.

 
Ką turi daryti padorus nacionalistas, matydamas nykstančią savo nacionalinę valstybę? Be abejo turi oponuoti esamai santvarkai ir ekonominei krypčiai, nes dauguma valstybės demontavimo priežasčių yra ne tik politinės, bet ir ekonominės. Jis turi ieškoti alternatyvos dabartinei realybei ir siekti, jog ji taptų nauja realybe.

 
Todėl natūralu, jog nuoširdūs nacionalistai gravituoja į kairę, kaip priešpriešą dabartinei dešinės krypčiai. Nes norint išlikti kaip atskiram tautiniam vienetui būtina atmesti liberalizmą ir reakcingą dešinę. Kvestionuoti neribotos asmeninės nuosavybės kultą tose srityse, kurios lemia tautos ekonominį vystymąsi, tai – finansinis-bankinis sektorius, žiniasklaida, stambios gamybos priemonės, komunalinės paslaugos, strateginiai objektai, energetika, žaliavų išgavimas.

 
Siekti didesnio valstybės vaidmens skirstant kapitalą ir kuriant darbo vietas, o taip pat saugant vidaus rinką. Normalus (kairysis) nacionalistas negali žmonių skirstyti į klases, jis turi siekti, jog jos nyktų ir liktų tik tauta, kuri vadovaujasi principu – asmeniniai interesai negali būti aukščiau visuomeninių. Ši tezė iš esmės kerta visą kapitalistinį individualizmo principą ir mus gravituoja į kairę.

 
Lietuvoje turėjome puikų pavyzdį AB „Ekranas“ pavidalu. 2006 metų duomenimis (prieš pat bankrotą) ten dirbo apie 4200 žmonių. Vienu metu jų kuriama produkcija užėmė 25% Europos rinkos. Ar ne tikslinga būtų buvę jį nacionalizuoti ir paversti valstybinio kapitalo įmone? Net jei tai ir neneštų pelno. Kas geriau: ar turėti gamybą, kurioje dirbs 4200 Panevėžyje gyvenančių žmonių + neapibrėžtas skaičius įmonių, kurios aptarnauja šį gamybinį gigantą, ar leisti įmonei bankrutuoti ir tiems gyventojams mokėti pašalpas arba paleisti emigrantų takais?

 
Dauguma dešiniųjų šiauštųsi prieš bet kokius bandymus nacionalizuoti arba suvisuomeninti kapitalą ir/ar gamybos priemones, bet nuoširdus nacionalistas turi suvokti, jog reikia mąstyti plačiau – tautos kategorijomis, o ne siauru žmonių interesų tenkinimu.

 
Panašiai yra ir bankiniame sektoriuje. Daug žinote lietuviškų bankų? O kodėl negalėtų būti Lietuvos valstybinis komercinis bankas, kuris piliečiams teiktų beprocentines paskolas būstui? Tai vėl siūlymas iš kairės, bet ar jis ne tautiškas?

 

 

Nors dešinėje save matantys nacionalistai deklaruoja nepalaikantys multikultūralizmo, genderizmo, homoseksualų revoliucijos, liūdi dėl mūsų tautiečių emigracijos (o dažnai ir patys emigruoja) ir kitų dabartinių realijų, bet jie niekaip nesupranta, jog jei nekeisi pačio dabartinės sistemos principo – neoliberalaus kapitalizmo, stambių korporacijų remiamos globalizacijos idėjos ir naujosios dešinės socialinės inžinerijos, tai taip ir liks tik marginalais ir vykstančio proceso stebėtojais. Homoseksualų paradai Lietuvoje jau norma. Šiais metais vyks trečiasis, o jam opozicijos nematyti – žmonės jau priprato. Imigrantų Lietuvoje daugėja, ir jų ateityje bus tik daugiau. Iš mūsų ir toliau emigruos žmonės, ypač jauni, kadangi dabartinėje sistemoje jie niekada neturės savo būsto be savo gyvenimo pardavimo bankui. Beje, užsienietiškam, kuris pelną išsiveža į kitą šalį. Mūsų bus vis mažiau, teisių turėsime taip pat mažiau, nes suverenitetas vis labiau trauksis, kol liksime tik eilinis regionas bendroje sistemoje (ar ji bus ES, ar kokio kito pavidalo, esmės juk nesudaro).

 
Vaizdas niūrus, man asmeniškai nepriimtinas, todėl ir siūlau ieškoti naujų krypčių. Jeigu bent kiek save dar gerbiame, be kovos pasiduoti neverta.

 

 

Marius Jonaitis

2016.01.28

0 1490

Marinaleda 1

Šiame Ispanijos miestelyje nėra policijos, nusikalstamumo, jame neegzistuoja nedarbas. Čia gyvena, viso, apie porą tūkstančių žmonių, kurie sugebėjo sukurti savo socialinę-demokratinę utopiją.

Kalba eina apie Marinaledą, esančią Sevilijos provincijoje, Andalūzijos regione. Miestelis klesti vieno, bendro visiems, žemės ūkio kooperatyvo dėka.

Marinaleda 2

Iš pirmo žvilgsnio Marinaleda niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito miesto šiame regione. Miestelis stūkso vaizdingame Campina slėnyje ir yra iš visų pusių apsuptas žaliuojančių kalvų. Dešimtis kilometrų aplink jį driekiasi tik alyvuogių plantacijos ir auksiniai kviečių laukai. Miestelis – gražus ir ramus. Kaip ir visi kiti miestai Andalūzijoje, – pačiame skurdžiausiame ir labiausiai į pietus esančiame Ispanijos regione.

Marinaleda 3

Jei pasidomėtume giliau, tai yra galimybė pastebėti dar kai ką. Pirma, vietos gyventojai sukūrė unikalią anti-kapitalistinę visuomenę. Antra, vietos meras kažkada net skatino vagystes iš parduotuvių.

2008 metų finansinės krizės metu, Marinaleda išrinko savo meru labai jau odiozinį politiką – Juan Manuel Sanchez Gordillo, tuo metu jau užsitarnavusį pravardę –  „Ispanijos Robinas Hudas“.

Šis vyriškis išgarsėjo tuo, jog organizavo seriją reidų į prekybos centrus, kurių metu, protesto vardu, žmonės plėšė parduotuves, išsinešdami iš jų pačius paprasčiausius produktus: sviestą, ryžius, pupeles.

Bejėgės kasininkės stebėjo šią nevaldomą situaciją ir verkė.

Gordillo gi, visuose interviu kartojo, jog tai buvo ne vagystė, o neprievartinis pilietinio nepaklusnumo aktas.

„Yra daug šeimų, kurios negali sau leisti nueiti į parduotuvę, – aiškino jis. – XXI amžiuje – tai tiesiog gėda. Maistas nėra tas dalykas, kuriuo gali spekuliuoti turčiai“.

Jei kažkas panašaus būtų vykę Vokietijoje, JAV ar Rusijoje, Gordillo neabejotinai būtų patekęs į kalėjimą. Bet tik ne Ispanijoje. Čia jis tapo nedidelio miestelio meru ir sugebėjo įgyvendinti socialinę utopiją. Jis pastatė miestą, kuriame maisto ir kitų būtinų dalykų užtenka visiems.

Ispanija dabar išgyvena didelę ekonominę krizę. Vien tik Andalūzijoje stovi 690 tūkstančių tuščių gyvenamųjų namų. Juos visus bankai atėmė iš ankstesnių savininkų už skolas.

Tačiau Marinaledoje tokios problemos nėra. Gordillo priėmė sprendimą: norintys pasistatyti nuosavą namą, gali padaryti tai nemokamai. Bet tik su sąlyga, jog bendras jo plotas neviršys 192 kvadratinių metrų. Medžiagas ir darbo jėgą apmoka municipalitetas.

Kiekviena šeima, kuri norėjo pasinaudoti dosniu mero pasiūlymu, prisiimdavo sau tik vieną įsipareigojimą: mokėti valdžiai po 15 eurų į mėnesį visą likusį gyvenimą. Taipogi, šių namų, pastatytų už bendruomenės lėšas, jų savininkas negalėjo parduoti kam užsimanęs. Nori išvažiuoti – parduok turtą merijai.

Andalūzijoje šiandien tvyro didžiulis nedarbas. Jis pasiekė fantastišką 37% ribą, o jeigu tektų skaičiuoti tik jaunus žmones – tai ir visus 55% jaunimo tarpe. Marinaledoje gyvena 2700 žmonių, ir visi dirba. Vienoje ir toje pačioje vietoje: žemės ūkio kooperatyve.

Kooperatyvo pelną miestiečiai dalijasi po lygiai. Vidutiniškai gaunasi apie 1200 eurų į mėnesį kiekvienam. Regione, kur kas trečias žmogus negali rasti darbo – tai fantastiškas rezultatas. miestas kur nėra nedarbo

Marinaledos kooperatyvas

„Mes turime pervertinti savo vertybes, vartotojiškos visuomenės vertybes. Jeigu kuriam laikui pavyktų pamiršti apie pinigus, egoizmą ir individualizmą, – tai galima būtų sukurti kur kas laimingesnę ir teisingą gerovės visuomenę“, – teigia Gordillo.

„Marinaleda – tai tik vienas nedidelis pavyzdys. Mes norime paskleisti jo patirtį po visą pasaulį“, – reziumuoja jis.

Marinaledos kooperatyvas

www.sarmatas.lt

1 855

 Dalimis perpublikuosime 2001 metais išleistą trumpą teorinį – praktinį vadovėlį kurį parašė suomių nacionalistas Kai Murros.

Kai Murros

 

Instrukcija partijos kadrams
– Visuomet atrodykite tvarkingai ir gerai elkitės – pirma jūsų užduotis yra užsitarnauti liaudies pasitikėjimą.
– Padėkite pagyvenusiems, sergantiems ir visiems, kuriems reikia jūsų pagalbos. Padėkite jiems neklausdami, kiekvienas Partijos karys turi įkūnyti partiją ir jos propagandinę kovą.
– Tarnaukite tautai! Tas kuris gina tautą, tas nugalės.
– Saugokite žmones! Tas kuris saugo žmones, tas nugalės.
– Pirmoji Partijos kadro užduotis yra patraukti į savo pusę žmonių širdis ir protus.
– Būkite sąžiningi, sunkiai dirbantys ir teisingi: pokyčiai prasideda nuo jūsų.
– Būkite stiprūs, tačiau supraskite ir silpnuosius. Neškite ir jų naštą.
– Išlaikyti savo dvasinę būklę kasdienio gyvenimo problemų akivaizdoje, štai kur yra didysis didvyriškumas. Ne kiekviena diena su savimi atsineša naują mūšį ir ne kiekvienas mūšis baigiasi pergale.
– Žiūrėkite į revoliucijos procesą kaip į visumą ir į savo dalį jame, taip jūs sunkiais momentais įgausite stiprybės ir kantrybės kai, atrodo, niekas nevyksta.
– Galutinę pergalę mes iškovosime ne per didžias kovas, bet per sunkų darbą, dirbamą laiku tarp šių kovų. Mes laimėsime atkaklumo, kantrybės ir darbštumo dėka.
– Nuodugniai susipažinkite su ideologine literatūra tam, kad žinotumėte, kas jūs esate.
– Išlikite geros formos. Ideologiškai susipratusi siela kario kūne – toks turi būti jūsų idealas.
– Išlikite aukščiau visko, kas yra vulgaru, pagiežinga ir šlykštu. Jūs esate revoliucinė dvasia, liepsna tamsoje.
– Būkite kuklūs. Būtent iš kuklumo išauga tikras išdidumas.
– Likite tvirti pašaipų akivaizdoje, nes jie nežino, ką daro.
– Gerai padarytas darbas yra garbės reikalas. Kad ir ką bedarytumėte, darykite tai su didžiuliu rūpesčiu ir meile. Būkite pavyzdžiu kitiems.
– Klausykitės žmonių tam, kad juos suprastumėte, nes laimės tas, kuris supranta žmones.
– Klausykitės žmonių ir mokykitės iš jų, kad jie, kai ateis laikas, savo ruožtu galėtų mokytis iš jūsų.
– Revoliucija yra dialektinis procesas, kuriame Partija mokosi iš masių, o masės – iš Partijos. Mūsų pergalė bus paremta šiuo dialektiniu ryšiu.
– Išaiškinkite ir paviešinkite sistemos vykdomus nusikaltimus. Atsiminkite: kai jūs kalbate, kalba Partija.
– Būtent jūsų dėka augs žmonių revoliucinis sąmoningumas. Kiekvienas jūsų žodis bus kaip kulka.
– Išaiškinkite ir paviešinkite tautos priešus, informuokite apie juos Partiją. Atsiminkite: jūs esate Partijos akys ir ausys.
– Jūs esate Partija, kur jūs einate – eina ir Partija, taigi, elkitės atitinkamai.
– Kiekvienas kadras yra naujo Partijos skyriaus pradžia. Jūs turite plėsti Partijos organizaciją ten, kur jos dar nėra ir stiprinti ją ten, kur ji jau egzistuoja.
– Kadrai: atidarykite naujus Partijos skyrius! Vis dar politiškai nesusivokusios masės yra kovos laukas, kuriame Partija turi nuolatos eiti į priekį.
– Kiekvieno Partijos skyriaus tikslas perimti realų vadovavimą vietos bendruomenėje, kurioje jis veikia.

Bazinės teritorijos ir revoliucija

– Revoliucija šiuolaikinėje visuomenėje yra pagrįsta alternatyvios visuomenės sukūrimu bazinėse Partijos kontroliuojamose teritorijose.
– Bazinės teritorijos sukūrimas yra repeticija prieš perimant visos visuomenės valdymą.
– Partija neturi būti atsitiktinis šūvis tamsoje, ji turi būti neatskiriama kasdienio žmonių gyvenimo dalis.
– Tam kad išliktų, Partijai reikia žmonių ir žemės. Štai kodėl Partijos plėtros strategija turi būti paremta iš anksto apdairiai atrinktų teritorijų visišku perėmimu fiziniu ir protiniu požiūriais.
– Bazinėse teritorijose Partija gali tapti kasdienio žmonių gyvenimo dalimi. – Bazinės teritorijos sukūrimas yra iššūkis liberaliajai-kapitalistinei sistemai. Tai yra iššūkis, kurio ji negali priimti kartu neatstumdama nuo savęs žmonių.
– Bazinės teritorijos taps salomis nykstančioje liberalkapitalistinėje sistemoje. Būtent bazinėse teritorijose Partija išmoks administracinių funkcijų.
– Bazinių teritorijų sukūrimas yra įmanomas, nes liberalkapitalistinė sistema atsuko nugarą paprastiems žmonėms ir jų poreikiams.
– Liberalkapitalistinėje sistemoje žmonės tėra reikalingi tik gamybai ir vartojimui.
– Pergalė priklausys tai partijai, kuri parodys tikrą susirūpinimą paprastais žmonėmis ir jų poreikiais.
– Bazinių teritorijų kūrimas yra reikalingas, nes nykstanti liberalkapitalistinė sistema sukurs vakuumą, kurį kitu atvejų užpildytų organizuotas nusikalstamumas.
– Mes nugalėsime organizuotą nusikalstamumą, nes mes tarnaujame žmonėms.
– Pirmajame revoliucijos etape mes kovosime liberalkapitalistinės sistemos marginalizuotose teritorijose: mes užsitikrinsime poziciją visuomenės periferijoje.
– Bazinės teritorijos išliks, nes liberalkapitalistinė sistema naikina pati save. Mes tapsime vis stipresni už griūvančios sistemos fasado.
– Bazinės teritorijos sukūrimas prasidės nuo vietinio Partijos skyriaus atidarymo, po to organizacija paskelbs apie savo tikslus ir metodus toje teritorijoje.
– Karinė Partijos veikla pirmiausiai bus paremta sporto klubais. Dėl istorinių priežasčių ir atsižvelgiant į žaidimui reikalingas savybes, partijos kadrai turėtų įkurti beisbolo komandas [dėl beisbolo tradicijų Suomijoje – red. past.].
– Partijos rankose beisbolas bus paverstas tautinio išsivadavimo priemone.
– Pirmasis vietinės Partijos organizacijos tikslas bazinėje teritorijoje yra atkurti taiką ir tvarką optimaliai griežtomis priemonėmis.
– Kuomet bus pasirūpinta žmonių saugumo poreikiu, vietinės Partijos organizacijos turi atkreipti dėmesį į žmonių materialinius poreikius.
– Esminis Partijos uždavinys bazinėje teritorijoje yra įkurti Savanorišką Darbo Frontą. Mūsų šūkis bus: kiekvienas kadras yra darbininkas ir kiekvienas darbininkas yra kadras.
– Bazinės teritorijos išlikimo paslaptis yra nepaliaujamas ir nepalaužiamas kadrų darbas žmonių labui šioje teritorijoje.
– Mes į savo pusę palenksime žmonių širdis ir protus jiems dirbdami.
– Savanoriškas Darbo Frontas bus organizacija, mobilizuojanti savo narių įgūdžius ir išmintį ir sistemingai bei efektyviai padedanti vietos bendruomenei.
– Savanoriškas Darbo Frontas bus partijos ginklas kovoje prieš socialines problemas bazinėje teritorijoje. Savanoriško Darbo Fronto kadrai bus įpareigoti rinkit informaciją apie žmones, kuriems reikia pagalbos ir informuoti vietinę Partijos būstinę.
– Nereikia manyti, kad kova revoliuciniame kare yra svarbiau už kasdienį darbą. Kadrai turi suprasti, kad būtent už savo teisę dirbti mes ir kovojame revoliucinį karą.
– Kai bazinė teritorija ir Partijos organizacija bus įtvirtintos, kadrai privalo apsvarstyti galimybę įkurti pelno nesiekiantį banką tam, kad paskirstyti pinigus be palūkanų ir vietos ekonomikai atgaivinti.
– Pinigų skolinimas be palūkanų būtų drąsus Partijos žingsnis tarptautinių finansinių struktūrų akivaizdoje.
– Pinigai be palūkanų yra atviras iššūkis liberaliajam kapitalizmui ir visoms vyraujančioms modernios ekonominės sistemos doktrinoms.
– Pinigai be palūkanų bus netikro kapitalizmo dievo nuopuolis.
– Partija turi pasiūlyti konkrečius sprendimus su žmonių kasdieniais poreikiais susijusioms problemoms. Jei mums nepavyks vietiniame lygyje, mes taip pat nesugebėsime valdyti valstybės.
– Teisybė, kad tie, kas savo rankose turi kapitalą, taip pat turės ir politinę galią, tačiau galiausiai tikrasis kapitalas nėra banknotai, auksas ar akcijos, tačiau milijonų žmonių gebėjimas ir noras dirbti ir padėti kitiems. Kai Partija turės šį kapitalą savo rankose, ji valdys pasaulį.
– Partija valdo plazdančias širdis, stiprias rankas ir šviesius protus. Partijos kapitalas yra žmonės, štai kodėl Partija nugalės.

Šaltinis

 

0 815

Algis Avižienis

Iš ciklo: Lietuva – tautiškumo ir visuotinumo dvikovos arena.
Kas geriau – ar mąstyti globaliai, ar orientuotis į savo šalį? Ar rūpintis viso pasaulio gerove, ar pagrindinį dėmesį nukreipti į savo tautos ateitį? Štai pagrindiniai mūsų laikų politiniai klausimai.
Vakarų Europos politinis elitas labai norėtų tikėti, kad klausimas jau išspręstas. Nuo II-ojo pasaulinio karo pabaigos Vakarų europiečiai auklėjami atsisakyti nacionalinio „egoizmo“ ir tarsi nesavanaudiškai jungtis į europinę bendriją ir platesnį pasaulį. Naujai į ES įstojusių valstybių elitai taip pat jau 20 metų formuoja savo piliečių universalų mąstymą. Už pavyzdinę pažangą vykdant ES integracinę politiką, mūsų valstybė ir jos vadovai susilaukia pagyrimų ir net garbingų apdovanojimų.
Europiečių sutikimas palaipsniui atiduoti savo nacionalinių valstybių nepriklausomybę neatsirado šiaip sau. Vienijimosi idėjos buvo brandinamos tūkstantį metų, kai Romos katalikų bažnyčia (RKB) formavo Europos švietimą ir visuomeninį mąstymą. Šventoji Romos imperija, gyvavusi 800 metų, bandė atgaivinti senovinės Romos visuotines tradicijas. Jos egzistavimą nutraukė Napoleonas, kuris pats turėjo rimtų imperinių ketinimų. Vėliau vienijimosi tradiciją perėmė krikščionybei ideologiškai giminingi marksistai. XX-ojo amžiaus pradžioje komunistams pavyko įkurti Rusijoje placdarmą tarptautiniam socializmui eksportuoti. Komunistų universali dogma įsitvirtino Rytų Europoje, po to kai Sovietų Sąjunga užkariavo mūsų regioną. Lygiagrečiai, Amerika, kita universaliais pagrindais įkurta valstybė, užėmė Vakarų Europą ir mokė europiečius kaip nugalėti nacionalizmą.
Ten, kur buvo sėkmingai išvytas nacionalinis „egoizmas“, jo vietą užėmė individualizmas, t.y. asmeninis egoizmas. Nukreipęs žvilgsnį į platesnius tarptautinius vandenis, europietis pirmiausia ten matė naujas galimybes uždirbti, keliauti, linksmintis arba kaip nors kitaip save realizuoti. Pokario metais užsienio prekyba, investicijos ir turizmas įgavo milžiniškas apimtis. Bet neteko pastebėti, kad lygiai taip masiškai Vakarų europiečiai veržtųsi į Afriką tam, kad padėtų skurstantiems.
Integravus Europos, Afrikos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybes į demokratijos bei laisvos rinkos bendriją, demokratinio pasaulio piliečiai galėjo jaustis sąlyginai saugūs. Šioms valstybėms nebereikėjo taip intensyviai sutelkti gyventojus gintis nuo išorės pavojų, nes jas saugojo JAV karinė galybė. Perdavus didesnę dalį atsakomybės ir išlaidų dėl jų saugumo amerikiečiams, Vakarų europiečiai galėjo skirti daugiau dėmesio vartojimui ir malonumams. Ekonominėje srityje Vakarų Europos šalių ūkių valdymą palaipsniui perėmė tarptautinės korporacijos ir virš nacionalinės institucijos.
Atidavę nemažai atsakomybės už savo užsienio politiką, saugumą bei ekonominį valdymą, europiečiai matomai prarado atsakomybės jausmą savo tautų ateities atžvilgiu. Nuo maždaug 1970 m., net ir materialinio klestėjimo metu, kone visos Vakarų Europos šalys patyrė neigiamus demografinius poslinkius. Kitaip sakant, visur mirtingumas tapo didesnis nei gimstamumas. Europos tautos pradėjo smarkiai senti ir jau keliasdešimt metų jos visos eina išnykimo link.
Net ir patys didžiausi materialistai, pripratę matuoti gyvenimo kokybę išskirtinai pagal ekonomines sąvokas, turi pripažinti, kad senstančiose bendruomenėse neįmanomas spartus ekonominis augimas. Gamyba, prekyba, vartojimas, kartu ir pelnas mažėja, kai vis didesnė gyventojų dalis išeina į pensiją. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl ES taip sunkiai lipa iš 2008 m. prasidėjusios krizės. Net ir patys aršiausi individualistai, kuriems nerūpi tautos likimas, turi suvokti, kad silpstanti bendruomenė, kurioje jiems tenka gyventi, palaipsniui vis mažiau sugebės užtikrinti pilnavertę asmeninę egzistenciją.
Prieš II-ąjį pasaulinį karą krentantis gimstamumas būtų sukėlęs Europos valstybių susirūpinimą jau vien todėl, kad mažėjantis piliečių skaičius pakirstų gynybinį jų potencialą. Mūsų laikų europinės vyriausybės nesvarsto radikalių priemonių skatinti piliečių norą kurti šeimas. Vietoj to, aptarinėjamos galimybės įsileisti ekonominius migrantus iš viso pasaulio.
Skaitytojas gali pagalvoti, kad kito kelio nėra. Galbūt visose pasiturinčiose šalyse jų išsilavinę gyventojai neišvengiamai tampa individualistais, kuriems svarbesnė asmeninė gerovė nei šeimyninis gyvenimas ir tauta. Iš tikrųjų, visos 34 pasaulio turtingiausios šalys, priklausančios Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO), eina ta pačia išnykimo kryptimi – išskyrus Izraelį. Štai Izraelio gyventojų skaičiaus augimo duomenys (skaičiai suapvalinti):
1950 — 1 mln. gyventojų
1960 — 2 mln.
1970 — 3 mln.
1980 — 4 mln.
1990 — 4,9 mln.
2000 — 6,3 mln.
2010 — 7,8 mln.
2013 — 8,1 mln.
Iš šių 8,1 mln. gyventojų trys ketvirtadaliai yra žydai, o likusieji arabai, kurių gimstamumo rodiklis tik nežymiai aukštesnis nei pirmųjų. Izraelio metinis gyventojų prieaugis (1,9 proc.) yra tris kartus didesnis nei EBPO šalių vidurkis. Izraelio vaisingumo rodiklis yra pats aukščiausias EBPO šalių tarpe. Šioje šalyje viena moteris per savo gyvenimą vidutiniškai pagimdo tris vaikus. EBPO vidurkis yra 1,7 vaikai vienai moteriai. Pasak demografų, tam, kad gyventojų skaičius nepradėtų kristi, vienos moters vaisingumo rodiklis turėtų siekti 2,2.
Kodėl toks skirtumas? Ekonominiu/socialiniu požiūriu Izraelis yra labai panašus į Vakarų Europos šalis. O be to, kone pusė Izraelio gyventojų yra kilę iš Europos. Aišku, kad skirtumą lemia kitoks mąstymas, kitokios vertybės. Priešingai nei europiečiai, žydai nesiekia įsilieti į stambias daugianacionalines imperijas ir taip pat nebando pervilioti kitų tikėjimų arba kitų tautų narius į savo bendriją. Tam, kad atsirastų noras įsilieti į vis stambesnius žmonių telkinius, reikia iškelti universalias vertybes, kurios turi būti svarbesnės nei nacionalinės vertybės. Europiečiams ilgą laiką aukščiausios vertybės buvo susijusios su universaliu krikščionybės tikėjimu. Vėliau universalios laisvės, lygybės ir brolybės principai dominavo europiečių mąstyme. Tad tautos reikšmė negalėjo būti svaresnė nei tų šventų tikslų. Todėl krikščioniškai, socialistiškai ar liberaliai auklėjami europiečiai negali iškelti savo nacionalinių bendrijų svarbos aukščiau už kitas.
Dabartinėje Europoje vyrauja ypač nepalankios sąlygos tautinių valstybių plėtojimui. Jei kokia nors ES valstybė ir drįstų pasukti ryžtinga tautine linkme, nėra abejonės, kad likusios narės “paklydėlę” priverstų grįžti į integracinę stovyklą. Kaip ilgai ši apgailėtina padėtis tęsis, niekas tiksliai negali pasakyti. Tad reikia ieškoti netradicinių būdų lietuvių tautos solidarumui stiprinti, kol atsiras prielaidos tikros nacionalinės valstybės įtvirtinimui.
Ir čia žydų tautos patirtis kaip išlikti be nuosavos valstybės yra pamokanti. Žydai sukūrė pakaitalą valstybei – Judaizmą. Patyrus svetimų valstybių okupaciją arba atsidūrus tremtyje, ši tauta pasikliovė Judaizmu, kuris išsaugojo hebrajų bendrumo jausmą ir iškėlė vienijančius, ilgalaikius tikslus. Hebrajų tikėjimas iš esmės išsprendė nuolat pasikartojančią problemą – kaip išlikti apsuptyje, kai oponuojančios jėgos yra žymiai stipresnės nei savos. Buvo sugalvotas unikalus sprendimas – sukurti Dievą sąjungininką, kurio neribota galia leistų žydams nugalėti visus savo oponentus.
Judaizmo išskirtinis bruožas yra visagalis Dievas. Senovės egiptiečių, graikų, skandinavų, germanų bei baltų religijos rėmėsi dievų gausa. Šių tautų dievų minia chaotiškai valdė skirtingas sferas, tokias kaip karus, meilę, taiką, vaisingumą, derlių ir kt. Šie dievai tarpusavyje dažnai konkuruodavo ir ne visuomet būdavo aišku, kuris jų yra vyriausias. Tuo tarpu žydų Dievas yra vienas ir su niekuo nesidalinantis savo valdžia. Jei Dievas ir jo išrinktoji tauta sudaro harmoningą tandemą, remdami viens kitą, tai žydai neturėtų abejoti, kad anksčiau ar vėliau jų sumanymai bus sėkmingai realizuoti. Jokios prieštaraujančios jėgos neturės šansų prieš Visagalį. Žmogus arba tauta, kurie tiki savo sėkme bus labiau linkę imtis tinkamų veiksmų savo tikslams pasiekti, nei asmuo, abejojantis savo gebėjimais.
Žydų Dievas padovanojo ne tik pasitikėjimo savimi jausmą. Visagalis taip pat iškėlė aiškų, nekintamą ir neginčijamą viso gyvenimo tikslą – tarnauti jam ir jo išrinktajai tautai, stiprinant ją kitų bendruomenių atžvilgiu. Kad šis tikslas nepasimestų vieno asmens kasdienių rūpesčių gausybėje, žydai sukūrė unikalią švietimo sistemą, kuri iki šios dienos auklėja jaunimą pažinti ir gerbti savo Dievo įstatymus. Gausios religinės apeigos nuolat įtraukia žydus į bendruomenės gyvenimą, neleisdamos jos nariams nutolti. Šis išskirtinis solidarumas užtikrino galimybes amžių amžiais kaupti materialinį turtą atskiriems žydų tautos nariams bei visai tautai.
Jei nuo seno lietuviai būtų turėję panašią į žydų religiją, visai įmanoma, kad per paskutinius penkis šimtus metų Lietuva nebūtų tapusi nuolatine stipresnių kaimynų agresijos auka, o gyventojai –skurdžiais išnaudotojų objektais. Skatinama išdidžia dvasia, lietuvių tauta kaip ir žydų dabar nuolat stiprėtų, o ne būtų svetimų valstybių virškinama. Krikščioniškas tikėjimas neskatino nacionalinio susitelkimo taip, kaip Judaizmas auklėjo žydus būti solidariais savo tautos atžvilgiu. RKB ragino tikinčiuosius aukotis visos žmonijos labui ir jungtis. Tokiu būdu lietuviai ir kitos europiečių tautos deramai neišmoko laikyti savo tautų aukščiausia vertybe. Todėl mūsų praeities didikai įprato žiūrėti į savo tautiečius tik kaip į priemonę, beveik vergus, siekiant asmeninės didybės. Paprasti Lietuvos žemdirbiai šimtmečius nešė baudžiavos jungą ir krovė savo šeimininkams žemišką turtą, kuris leido pastariesiems laikyti save pranašesniais už kitus savo tautos narius. Šiandienos oligarchai taip pat nevertina Lietuvos žmonių kaip vertybės, kaip sąjungininkų konkurencinėje kovoje su kitomis tautomis, o bando išspausti iš savo pavaldinių ir valstybės kuo daugiau tik sau. Jiems netrukdo, kad jų veiksmai silpnina tautą ir valstybę. Jų tėvynė yra globali ekonominė erdvė.
Žinoma, dabar nėra prasmės sukurti naujos religijos, nes religijų atsiradimas yra glaudžiai susijęs su istorinėmis sąlygomis, konkrečiau — su žmonių išsilavinimo ir paklusnumo autoritetams lygiu. Praeityje religijų puoselėtojai sėkmingai panaudodavo mitus, stebuklus ir stiprius vizualinius bei klausos efektus. RKB hierarchai ir pasauliečiai didikai sutelkdavo milžiniškus finansinius ir materialius išteklius tam, kad pastatytų visą savo aplinką užgožiančias įspūdingas katedras ir bažnyčias. Šių laikų žmonės yra daugiau išsilavinę nei Viduramžiais, todėl būtų mažiau paveikti senais tikėjimo skleidimo metodais. Be to, modernios asmenybės yra ryškiai individualistinės ir nėra linkusios lengvai pasiduoti antgamtiškiems autoritetams. Tad kaip surasti tą raktą, atveriantį mūsų laikų sielą? Apie tai sekančiame ciklo straipsnyje.
2014 m.

0 2255

Ką gali duoti ne pelno siekimu paremta ekonomika viso miesto mastu? Viename Brazilijos miestų – Kuritiboje buvo sukurtas sėkmingas funkcionavimo ir vystymosi modelis, išmokus spręsti plataus spektro problemas: nuo transporto ir ekonominių – iki socialinių bei ekologinių.

Šio miesto sukaupta patirtis, tiriama ir perimama įvairių šalių – kaip kaimyninių, taip ir nutolusiuose nuo jos Žemės regionuose, įskaitant ir labiau išsivysčiusius.

1971 metais architektas Žaime Lerner tapo Kuritabos meru, miesto, esančio pietryčių valstijos Paranos sostine. Miesto gyventojai, kas tipiška tam regionui, dauginosi kaip grybai: 1942 metais gyventojų skaičius siekė 120 000, o kai Žaime tapo meru, skaičius perkopė milijoną. 1997 metais gyventojų skaičius jau pasiekė 2,3 milijono. Ir, kas būdinga toms vietovėms, daugelis tų žmonių gyveno favelose – lūšnynuose, kur namai gaminami iš kartono ir kitų parankinių medžiagų.

Greitai Žaime pagrindiniu galvos skausmu tapo šiukšlės. Miesto šiukšliavėžės negalėjo net privažiuoti prie favelos rajonų, nes ten tiesiog nėra gatvių. Dėl to kilo dideli kalnai šiukšlių, kuriuose dauginosi graužikai ir plito visoks užkratas.

Nesant pinigų, kad galima būtų sukurti „normalias“ sąlygas, o būtent išvalyti buldozeriu teritoriją ir ištiesti gatves, Žaime komanda pasiūlė kitą išeitį.

Per visą favelų perimetrą buvo pastatyti didžiuliai metaliniai šiukšlių konteineriai. Ant jų užklijavo dideles etiketes, kuriose buvo užrašai – „stiklas“, „popierius“, „plastikas“, „bio-atliekos“ ir t.t. Nemokantiems skaityti, juos dar ir nudažė įvairiomis spalvomis. Kiekvienas, kuris atnešdavo pilną maišą išrūšiuotų šiukšlių, gaudavo autobuso bilietą, o už bio-atliekas gaudavo plastikinę kortelę, kurią galima buvo iškeisti į šviežių vaisių ir daržovių paketą.

Pastaraisiais metais bilietų platinimu didžiąja dalimi užsiėmė privatus sektorius. 50% visų bilietų jie išdalindavo savo tarnautojams. Lygiagrečiai padaugėjo vaisių ir daržovių dalis mainais už šiukšles.

Per šventes, mainais už „šiukšlių“ pinigus, duodavo šventinius pietus. Šiukšlių rinkimo mokyklinė programa leido aprūpinti pačius skurdžiausius mokinius sąsiuviniais.

Greitai, dešimtys tūkstančių vaikų išvalė visas apylinkes, jie greitai išmoko atpažinti įvairias plastiko rūšis. O jų tėvai pradėjo naudotis gautais autobusų bilietais, kad patekti į tas miesto dalis, kuriose jie dirbo.

Žaime Lerneris tiesiog išrado naujus pinigus. Jo autobuso bilietai ir maitinimo kortelės – tai papildomos valiutos rūšis. Jo programą „Šiukšlės, kurios ne šiukšlės“ galima pilnai perkrikštyti į „Šiukšlės, kurios – tai jūsų pinigai“. Šiandieną šiame procese dalyvauja 70% Kuritibos namų ūkių, 62 patys skurdžiausi miesto rajonai iškeitė 11 tūkstančių tonų šiukšlių į beveik milijoną autobuso bilietų ir 1200 tonų maisto (neparašyta per kokį laikotarpį: per metus, penkis ar dešimt. Skaičiai tikrai nieko nesako – vert.past). Popieriaus atliekos ten perdirbamos, kasmet išsaugojant nuo iškirtimo 1200 medžių.

Reikia pastebėti, kad Lernerio komandos tikslas nebuvo patobulinti piniginę sistemą. Jie tik panaudojo kompleksinį būdą pagrindinių aktualių problemų sprendimui, kas spontaniškai privedė prie papildomos valiutos sukūrimo.

Autobuso bilietai ir kortelės parduotuvėms – ne vienintelė vietinių pinigų rūšis Kuritiboje, kilusi iš tokio šiukšlių valymo būdo. Pavyzdžiui, specialiai istorinių pastatų restauracijai, parko zonų sukūrimui ir municipalinių butų statybai, ir sumažinant miesto iždo išlaidas buvo įvesta kitokia sistema. Pavadino ją solcriado (pažodžiui – dirbtinis paviršius), o štai kaip ji veikia.

Kaip daugelyje miestų, taip ir čia yra detalus miesto zonų planas, reglamentuojantis statinių aukštį, t. y. pastatų aukštų skaičių. Kuritiboje gi naudojamos dvi normos: įprasta ir maksimali. Pavyzdžiui, jeigu viešbučio aukštų plotas siekia 10 000 kv.m ir jis statomas zonoje, kurioje statinio leistina norma 10 aukštų, o maksimali – 15 ir jeigu viešbučio savininkas nori pastatyti 15 aukštų viešbutį, tai jam teks papildomai pirkti dar 50 000 kv.m, (5×10 000) socriado biržoje. Pats miestas čia veikia tik kaip tarpininkas, reguliuodamas pasiūlą ir poreikį šioje biržoje. Gaunamos įplaukos tiesiogiai nukreipiamos į istorinių pastatų restauraciją. Tokiu būdu viešbučio savininkas moka už pastato restauraciją, kad gautų teisę pastatyti papildomus aukštus savo viešbutyje – ir senojo pastatų fondo išlaikymas reikiamoje būsenoje aprūpinamas be jokių finansinių sąnaudų iš miesto pusės.

Kitais tokių solcriado šaltiniais tapo parko zonos, kuriose medžiai yra saugomi. Keletą tokių viešųjų parkų (viso jų mieste 16) pilnai finansuojami būtent tokiu būdu. Didelio žemės sklypo savininkas gauna plėtros teisę vienos gatvės pusėje su sąlyga, kad kita gatvės pusė bus miesto parku. Gyvenamasis plotas įgauna papildomą vertę, jeigu jis įsikūręs netoli parko, iki kurio galima nukakti pėsčiomis, o Kuritibos gyventojai gauna dar vieną parką, kuriame yra galimybė praleisti laisvadienius, ir miestui nereikia lysti į skolas ar kelti dėl to mokesčius. Laimi visi.

Įdomu tai, kad pati solcriado birža tapo papildomos valiutos įvairove, kuri Kuritibai atveria galimybes gauti tas viešojo gyvenimo gėrybes, dėl kurių kituose miestuose reikalingas tradicinis finansavimas. Priedo, kai įvedama nauja, gerai apgalvota, piniginė sistema, atsiranda kažkas daugiau, nei pinigai ir ekonominis aktyvumas. Šiandieną vidutinis Kuritibos gyventojo uždarbis apie 3,5 karto viršija minimalų šalies vidurkį. Beje, jo realios bendros pajamos mažų mažiausiai 30% didesnės (tai jau bus 5 kartus daugiau, nei vidutinės). Ir šitas 30% skirtumas atsirado tik netradicinės piniginės šiukšlių formos dėka.

Kitas pasiekimas yra tai, kad Kuritiba turi labiausiai išvystytą Brazilijoje socialinės paramos sistemą ir vieną iš gyvybingiausių mokymo ir švietimo programų. Nežiūrint į tai Kuritiboje mokesčiai ne didesni, nei visoje šalyje.

Kuritibos sėkmė sukėlė vidinę imigraciją šalyje, todėl miesto gyventojų skaičius augo greičiau, nei pačioje Paranos valstijoje ir visoje šalyje. Praktika naudojant nacionalinę valiutą kartu su gerai apgalvota papildoma valiuta tęsiasi jau daugiau kaip 25 metus. Šis metodas leido trečiojo pasaulio miestui pasiekti išsivysčiusių šalių pragyvenimo lygį per vienos kartos gyvenimo laikotarpį.

Kuritibos vystymosi strategija

Skatinamas naudojimasis viešuoju transportu. Pats viešasis transportas tampa geresniu ir patogesniu, nei nuosavi automobiliai. Pavyzdžiui, originalių įlaipinimo į autobusą aikštelių dėka, jis juda greičiau: keleiviai, naudodamiesi savo autobuso bilietais, įeina į specialiai įrengtą autobusų stotelę, o kai prie stotelės privažiuoja autobusas, joje atsidaro vidiniai skyriai ir didelės žmonių grupės išeina ir įeina per keletą sekundžių. Nereikia eikvoti laiko surenkant bilietus ar pinigus. Taip pat viešajam transportui buvo įvesti specialūs ekspress – maršrutai, tuomet autobusas tapo pačia greičiausia ir patogiausia miesto viešojo transporto priemone.

Bendras tarifas leido gyventojams naudotis visa transporto sistema, nepriklausomai nuo atstumo. Čia numatyta ir tarprajoninė transporto sistemų integracija. Realiu viešojo transporto naudingumo įrodymu tapo tai, jog jam teikia pirmenybę dauguma miestiečių. Kas ketvirtas viešojo transporto vartotojas turi savo nuosavą automobilį, bet mieste pirmenybę teikia viešajam transportui. Viešojo transporto dėka, miesto centre pavyko įkurti keletą gatvių pėstiesiems, kuriems priklauso ir pagrindinis bulvaras. Šiose gatvėse vyksta vietinių muzikantų koncertai, teatro vaidinimai ir vaikų kūrybos festivaliai.

Manoma, kad Kuritiba turi vieną iš geriausių miesto viešojo transporto sistemų (sudarytą tik iš autobusų), yra viena iš unikaliausių, efektyviausių ir moderniausių pasaulyje ir vadinasi Metrobus.

Metrobusas ar greitaeigis autobusas (Bus rapid transit, BRT) susisiekimo autobusais sistemos būdas, išsiskiriantis aukštesnėmis eksploatacijos charakteristikomis, palyginus su paprastais autobusais (greitis, patikimumas, didesnis keleivių kiekis).

Nuo įprasto autobuso transporto, Metrobusas skiriasi keliais ypatumais.

Maršrutas eina per tam skirtas kelių juostas (pilnai arba dalinai). Dažnai šviesoforai perjungiami tiesiogiai iš autobuso, kas jiems suteikia judėjimo pirmenybę. Sankryžose autobusai turi pirmenybę.

Dažniausiai naudojami nestandartiniai autobusai. Pavyzdžiui, lankstūs, daugiasekcijiniai.

Kai kuriose sistemose stotelės primena lengvąsias metro stotis: turi bilietų kasas ir informacijos langelius, turniketus (kas aprūpina greitą keleivių įlaipinimą, nes bilietų pirkimas ir jų patikrinimas vyksta prieš įlaipinimą į autobusą).

Stotelės ir autobuso grindys yra viename aukštyje, kas labai patogu neįgaliesiems. Keleiviai įlaipinami per vieną stotelės galą, o išlaipinami per kitą.

Kiekviena greitaeigė autobusų linija perveža 20 000 keleivių per valandą. Tai paprasto metro rodikliai, bet skiriasi nuo jo tuo, kad kaštai, mažų mažiausiai, šimtą kartų mažesni ir tokia linija gali būti atidaryta pusmečio bėgyje, o ne už 5-20 metų.
Kuritibos autobusai – labiausiai apkrauta autobusų maršrutų sistema Brazilijoje, atliekanti tris trečdalius visų miesto ir priemiesčių pervežimų – apie 2 milijonus keleivių per dieną, tai daugiau nei Niujorke.

Būtent Kuritiboje buvo paleistas naujas autobusų tipas – patogus, ekonomiškas ir greitas. Šie specialūs ilgi autobusai susideda iš trijų sekcijų, sujungtų vienas su kitu, kad galėtų įveikti staigesnius posūkius ir turi penkias plačias duris. Gali pervežti iki 270 keleivių, sunaudoja iki 40% mažiau degalų ir įveikia maršrutą tris kartus greičiau, nei tradiciniai autobusai.
Be autobusų ir automobilių, mieste yra pastatyta 160 km, gerai suprojektuotų ir atskirai nuo važiuojamosios dalies, integruotų į gatvių ir parkų sistemą, kelių dviračiams. Kuritiboje dviračiais kasdien naudojasi apie 30 000 miestiečių.
Paprastai, jeigu miesto gyventojų skaičius perkopia milijoną, tampa aktualu statyti metro, kad išvengti transporto kamščių, o miestuose, kuriuose sukaupiama kasdien daugiau nei 1000 tonų atliekų, reikalinga statyti stambias šiukšlių rūšiavimo ir perdirbimo gamyklas.

Kuritiboje nėra nei vieno , nei kito. Investicijos vietiniam viešojo transporto sistemos vystymui sudaro 0% išlaidų metro statyboms. Sutaupytos lėšos leidžia Kuritibai aprūpinti savo autobusų parką pačiu šiuolaikišku ir ekologišku transportu pasaulyje.

Čia yra nemokamas aplinkosaugos universitetas, kuris siūlo trumpalaikius kursus statybininkams, inžinieriams, parduotuvių savininkams ir taksi vairuotojams. Jiems pasakojama apie jų kasdieninės veiklos poveikį aplinkai. Pats universiteto pastatas įspūdingas architektūros paminklas, pagrindinai sukonstruotas iš apdirbtų telegrafo stulpų ir pastatytas teritorijoje, kuri dabar atrodo, kaip idealus ežerų peizažas, nors anksčiau čia buvo apleista akmenų skaldykla.

Kuritiba vienintelis miestas Brazilijoje, kurio užterštumo lygis šiuo metu žemesnis, nei XX amžiaus 50 -ais metais. Čia, lyginant su kitais miestais Brazilijoje žemas nusikalstamumo ir aukštas išsilavinimo lygis, – tai vienintelis miestas šalyje, kuris atsisako federalinės vyriausybės subsidijų, nes pats sprendžia savo problemas.

Vietinis botanikos sodas pasodintas buvusio miesto sąvartyno teritorijoje, jis tarnauja rekreacijos ir tyrimų centru. Be to čia yra dar 16 parkų – ir kiekvienas skirtas atskirai temai. Dėl to Kuritiboje vienam gyventojui tenka 52 kv.m žalio ploto . Pagal JTO normas idealu laikoma 48 kv.m žalumos vienam gyventojui, o toks lygis vargu ar pasiekiamas (jei iš viso pasiekiamas) miestuose, kaip pirmajame, taip ir trečiajame pasaulyje. Be to, į šiuos parkus lengva pakliūti, naudojantis viešuoju transportu, taip, kad paprasti žmonės gali (jie taip ir daro) naudotis visa tų parkų nauda.

Video pristatymas:

JTO pripažino Kuritibą ekologišku pavyzdiniu miestu.

parengė: Remigijus Sinkevičius

Nuoroda į šaltinį.

2 1226

Globali maisto gamyba lėmė pramonės monopolių atsiradimą žemės ūkio sektoriuje. Mažas įmonių skaičius dabar dominuoja sėklų, žemės ūkio chemikalų, perdirbimo, logistikos ir net maisto gamybos tiekime. Tačiau, kaip išaiškėja pagal mūsų naują ataskaitą, bendruomenės visoje Europoje rodo, kad yra dar vienas pasirinkimas atsiimant maisto gamybos nuosavybę.

Nuo ūkininkų rinkos Prahoje iki visuomenės remiamų žemės ūkio sistemų – kur susiburia bendruomenės, kad pirktų viena iš kitos ir remtų vietos ūkius – Prancūzijoje ir Italijoje, piliečiai atsiima maisto sistemos kontrolę į savo rankas.

Prekybos centrų ardymo nauda yra plataus masto. Žmonių, kurie valgo maistą, sujungimas su žmonėmis, kurie tą maistą gamina, yra puikus būdas sukurti bendruomeniškumą. Tuo pačiu, tai yra puiki jungtis tarp žmogaus ir mūsų bendro gamtos pasaulio.

Praktikoje tai reiškia daugiau, negu pirkti „iš vietinių“ maisto monopolių, kurie kitaip papildo mūsų nualintą, industrializuotą žemės ūkio sistemą. Tai – ištisos maisto sistemos tapimas vietine: dirbant su kitais piliečiais ir ūkininkais, taip mažinant tiekimo grandinę vietos bendruomenių ir ekonomikos labui.

Surinkti ataskaitos pavyzdžiai nebūtinai buvo sukurti spręsti šią pasaulinę problemą. Dauguma šių pavyzdžių yra kartu susibūrusių individų darbo vaisius, kurie tiesiog nori žinoti, iš kur atkeliavo jų maistas, nori remti vietos ūkininkus ir gamintojus, arba atgaivinti vietos ekonomiką. Kartu jie atspindi augantį paprastų žmonių judėjimą, kuris skatina trumpas (t.y. vietos) maisto tiekimo grandines, tiekiančias subalansuotai, nedideliais kiekiais dirbamą maistą – taip pat žinomas kaip „agroekologinis“ ūkininkavimas.

Pavyzdžiui, Gruppi di Acquisito Solidale judėjimas Italijoje leidžia bendruomenėms visoje šalyje susiburiant pirkti tiesiai iš tvarių vietos gamintojų, su kuriais jie gali tiesiogiai kontaktuoti. Šiuo metu yra 2000 Gruppi di Acquisito Solidale grupių visoje šalyje, kurių vidutinė metinė apyvarta siekia 90 mln €.

Adanella Rossi, Pisa Gruppi di Acquisito Solidale narė ir Pisa universiteto tyrėja, aiškina: „Mūsų judėjimas vaizduoja alternatyvą sistemai, kuriai mes nepritariame. Ši alternatyva leidžia išsipildyti mūsų įsitikinimams kasdieniniame gyvenime ir padeda gyventi pagal mūsų vertybes. Nei vartotojai, nei gamintojai nėra palikti ir nėra savanaudiškumo. Mūsų suvartojimas nėra grindžiamas žemės, žmonių ar gyvūnų išnaudojimu. Nėra pertekliaus ar eikvojimo. Visas maistas turi tikslą ir yra daug mažiau pavojingas sveikatai.“

Mūsų gamybos, perdirbimo ir maisto platinimo permąstymas gali taip padėti pakeisti mūsų ekonomiką, kad ji galėtų pagelbėti klimato kaitos ir biologinės įvairovės žlugimo problemoms, taip pat nerimą keliančiai augančiai socialinei ir ekonominei nelygybei.

Politikams dabar reikia pripažinti agroekologinių metodų vertę maisto sistemoje ir remti juos keliose politikos srityse – įskaitant sveikatos, aplinkos, kaimo plėtros, prekybos ir žemės ūkio – pažymint, kad jie galėtų pateikti sprendimus daugeliui įvairių departamentų, ypač vietos ir regioniniu lygiais.

Vertė Jonas Petrevičius.

Nuoroda į šaltinį.

0 840

Vitalijus Balkus

Prisipažinkime, ar pirkdami pramonines prekes dažnai pasidomime, kaip seniai jos buvo pagamintos? Greičiausiai daugelis niekuomet to net ir nedarėme. Ir čia nėra ko stebėtis, nes, kaip rodo tyrimai, net ir greitai gendančių maisto prekių pagaminimo ir galiojimo terminu domisi vos kas antras pirkėjas. Likusieji linkę besąlygiškai tikėti gamintojų ir pardavėjų sąžiningumu, manydami, jei jau prekė guli parduotuvės lentynoje, ji neabejotinai tinkama vartoti. Kas nutinka, kuomet mūsų patiklumas nugali atsargumą, kiekvienas mūsų puikiai žinome ir ne tik žinome, tačiau ir esame patyrę tai savo kailiu.

0 973

Algis Avižienis

Šis straipsnis – neseniai Kaune skaitytos paskaitos rašytinis variantas.

Suvienyto pasaulio šalininkai nežaidžia žaidimų. Jie visu frontu puola mūsų brangiausias vertybes. Griaunama šeimos sąvoka; niveliuojama kultūrų įvairovė; pajungiamos nacionalinės ekonomikos tarptautinių institucijų diktatui; uzurpuojamos nacionalinių valstybių teisės daryti politinius sprendimus ir dirbtinai keičiama Europos šalių demografinė sudėtis. Suvienyto pasaulio entuziastai atakuoja nacionalines valstybes kryptingai ir beatodairiškai. Akivaizdu, kad vyksta totalus karas prieš tautines vertybes.