Aktualijos

3 3599

Tolerantiška spauda gąsdina mus po Brexito UK kilusia antiemigrantiškų nuotaikų banga.

Nuolat pasakojamos anoniminės pasakos apie kažkokius lenkus, kuriuos neva prišiurpino kraupūs užrašai ant viešojo tualeto sienų ar naivią iki puskvailumo lietuvaitę, nuoširdžiai ašarojančią dėl to, jog ji netikėtai suprato, kad „…pasirodo, britai mūsų nemyli. Tikrai nemyli. Nebegaliu čia daugiau gyventi“.

Aprašomi visokie baltųjų ir juodųjų britų rasistiniai išpuoliai, nukreipti prieš rytų europiečius. Daugumoje absoliučiai komiški. Be aukų ir nukentėjusiųjų.

Tolerantiškuose portaluose tvyro netgi šiokia tokia piktdžiuga dėl galimų mūsų tautiečių bėdų Ūkanotame Albione ir padūrimai lietuviškųjų nacionalistų pusėn. Girdi, štai kokie tie jūsų bendraminčiai Anglijoje – nori lietuvius, lenkus ir rumunus išvyti!

Šioje vietoje trumpam verta priminti kai kuriuos bazinius dalykus. Kad nepasimirštu.

Ar britai turi teisę varyti nesenus imigrantus iš savo šalies? Taip, turi. Visišką ir pilną teisę.

Tai jų šalis, jų tautos gimtieji namai. Tai jie ir jų protėviai sukūrė tokią šalį, kad atsiranda daug norinčių ten apsigyventi. Ne mes ir ne mūsų.

Kitas reikalas, kad mes, kaip tauta ir valstybė suinteresuoti, kad mūsų tautiečių niekas neskriaustu ir nestumdytų net ir Britanijoje – ir turime jiems padėti ten išlikti, kiek mūsų jėgos leidžia. Tačiau esminė bazinė nuostata išlieka – kiekviena suvereni tauta yra savo valstybės namo šeimininkas ir tik pati sprendžia – ką į tą namą įsileisti laikinai, ką pastoviam gyvenimui, o ką – vyti lauk su šluota. Nes tai yra pirmapradė fundamentinė Šeimininko-Suvereno Teisė.

Ir jeigu po neilgai prasidėsiančių grumtynių su ES britai nuspręs, kad visi ES piliečiai turi palikti jų salą – vadinasi, taip ir nutiks (Duok Die, kad nenutiktų).

Ir šioje vietoje nevertėtų krizenti tiems tautiečiams, kurie jau išsirūpino britišką pasą. Dėl pasų neapsigaukite. Gali ateiti rūstūs laikai, kuomet muš ne per [pagal] pasą, o per [pagal] veidą (Duok Die, kad neateitų). Ir susikišite jūs tuos britiškus ir kitokius pasus ten, kur niekada nepatenka saulės spinduliai.

Ir štai tokioje [kol kas hipotetinėje] rūsčioje situacijoje mūsų tautiečiams gali iškilti klausimas: o tai kur bėgti? Kur kraustytis su visa manta ir vaikais?

Gudresni jau merkia akį – taigi Norvegija, silkių tėvynė. Arba kokia Danija, bei Švedija. Deja, gerbiamieji, rūsčiomis sąlygomis visos tos šalys užtrenks jums duris panosėje. Jūs gi ne kokie Sirijos, Afrikos ar Afganistano pabėgėliai? Viskas – čiuožkite kitur. Pas save, į Tėvynę.

Kurios Konstitucijoje įrašyta [kol Konstitucinių Dvasių Žyniai neišaiškino kitaip], jog kiekvienas pasaulio LIETUVIS turi teisę apsigyventi Lietuvoje. Ir niekas neturėtų jam to trukdyti.

Taigi, rimtoje bėdoje lietuvis iš bet kurio pasaulio krašto gali grįžti į nuosavus savo Tautos Namus – Lietuvą. Kurioje jis, o ne norgas, britas ar dar koks šiaurės balvonas yra Šeimininkas! Kur kalbama jo kalba, kur valdžia mūsų pačių renkama iš savų tarpo, kur jo vaikai gali augti tautiečių aplinkoje.

Tačiau tik aklas nemato, kad kai kurie mūsų valdžios vyrai uoliai pluša, kad tokios Lietuvos nebeliktu. Kad ji virstu šalimi „visiems“. Vietoje lietuvių tautos nuosavų namų pataptu svieto perėjūnų būstine. Tokia piratiška Tortuga ant Baltijos krantų.

Skirtingai nuo kaimynų lenkų vykdome visus paliepimus dėl pabėgėlių importo. Pradžioje tūkstantis, netrukus – penki. O po to ir iki penkiasdešimties – tik laiko klausimas. Jau dabar Gedimino prospektą prie Lukiškių aikštės kasdien šlifuoja desėtkas kitas pabėgėliškos išvaizdos jaunimėlio.

Seimo išminčiai spjauna į ne tik Konstituciją, bet ir į Dvasių parėdymus ir pundais dalina lietuviškus pasus [trečiuosius] Afrikos litvakų, kadaise savo noru ir sprendimu atsisakiusių Nepriklausomos Lietuvos pilietybės, palikuonims.

Energingai verbuojami apsigyventi Lietuvoje rusų, baltarusių ir ukrainiečių „startuperiai“ viešai džiaugiasi, kad „v Litve chorošo, jazyk učit’ ne obiazatel’no, mozhno obojtis’ i russkim ili anglijskim/Lietuvoje gera, kalbos mokytis nebūtina, galima išsiversti su rusų ir anglų kalbomis“.

Tokiai tendencijai esant mūsų tautiečiams, gyvenantiems užsienyje, nenorom turėtu kilti klausimas:

– Ar bebus kur grįžti, jeigu bėda prispaus?

Ar išvytus ir nelaimingus lietuvaičius, išlipusius iš orlaivio prie trapo nepasitiks koks Naujųjų Šalies Šeimininkų gizelis su bizūnėliu rankytėse? Žiū, lietuvaičiai – stovi juos pasitinkantis ir ta iškilminga proga nuotakos suknele su veliumu pasidabinęs britas Markas Haroldas Adamas.

– Well, iš kur būsite, žmonės? Ar angliškai kalbate? Do you speak english, sakau? Kur lendate? Ko čia atsibastėte? Nematote, kad čia mūsų, viso pasaulio tolerantiškų žmonių šalis? Tokiems blyškiaveidžiams rasistams, latentiniams homofobams ir kriptoantisemitams čia vietos nėra. Dabar mes čia gyvename – pagal savo tolerantišką tvarką. Teks ir tamstelėms praeiti tolerancijos testus bei patikras. Kai kuriems gal ir bus leista pasilikti mūsų Lithuanijoje. Ou je!
————-
Pasakos pasakomis, bet aišku viena. Labiausiai suinteresuoti, kad Lietuva būtų ir liktų šalis, skirta lietuviams, yra mūsų emigrantai. Nes kitu atveju – jiems nebus kur prisiglausti ekstra nelaimėje.

Žydai puikiai tai supranta, todėl jų išsikovota šalis, kaip žinia, oficialiai skirta tik žydų tautai ir yra tos tautos namai, kur prieglobstį gali gauti bet kuris tos tautos atstovas. Sirijos pabėgėliai – ne.

Todėl galvokite, mieli ir brangūs užsienio lietuviai – už ką balsuojate paštais ir internetais. Nes jeigu jau Europa pradeda eiti „Britanija – britams“ keliu, tai tik laiko klausimas – kada tai nutiks ir kitose šalyse.

Jeigu norite turėti sau ir savo vaikams šalį, į kurią rimtos bėdos atveju būtų galima sugrįžti jums ar jūsų vaikams niekieno malonės neatsiklausus, tai venkite „Lietuvos – visiems“ propaguotojų, kaip maro ir bado. Geriau atiduokite savo balsus tiems, kurie siekia išlaikyti Lietuvą mūsų tautos nuosavais namais!

Blogeris Zeppelinus

0 2225

Gan neblogą piliečių organizuotą prekybos centrų boikotą vainikavo išėjimas į gatvę. Lietingą pavasario vidurdienį susirinko ne tiek ir daug žmonių, kiek patyliukais dauguma tikėjosi, tačiau ne tiek ir mažai, kaip tą bando parodyti suinteresuotos grupės. Pradžioje, prie fontano, buvo apie 100 -150 asmenų, na o eisenos metu minia išaugo iki 250 – 300 žmonių. Tai tikrai nėra blogas rezultatas. Kalbu iš patirties, nes žinau, jog turint labai minimalius finansinius ir materialinius išteklius bei žinant mūsų tautiečių individualizmą ir emigracijos mastus, toks kiekis žmonių yra pakankamas pozicijos išreiškimui.

Protesto pagrindinė ašis buvo anarchistinis jaunimas. Nors daugumoje klausimų su jais nesutinku ir, manau, vienas kitą laikome oponentais, bet dabar norėčiau juos pagirti už puikų eisenos organizavimą. Buvo sukurta puiki protestinė atmosfera, taiklūs plakatai, gera garso kokybė ir situacijos valdymas. Eisena tikrai neprailgo ir pasiekė savo efektą.

Teisingas žingsnis buvo eisenos gale suteikti „laisvą“ mikrofoną žmonėms, taip kuriant „liaudies platformą“ bei bendrą pasitarimą. Aišku, galbūt reikėjo iš anksto suformuluoti reikalavimus ir paruošti gerus oratorius, bet manau visa tai ateis su laiku. Labai viliuosi, jog protestas nenuges ir įgis tam tikrą struktūrą, viziją ir platesnio masto užmojį – valyti šią pelkę ir kurti žmonių, o ne stambių korporacijų valstybę.

Protesto – eisenos metu skambėjo panašūs siūlymai:
– Pratęsti boikotą stambiems prekybos centrams.
– Boikotuoti atskirus prekybos centrus pakaitomis, kas savaitę.
– Organizuoti transportą apsipirkimo išvykoms į Lenkiją.
– Daryti smulkių parduotuvių ir turgelių arba ūkininkų sąrašus ir juos viešinti suinteresuotiems pirkėjams.
Ir panašiai.

Pats nėjau kalbėti prie mikrofono, todėl savo pasiūlymus išdėstysiu čia, gal kam bus reikalingi:

– Sutinku su R. Zabelienės siūlymu dėl smulkių parduotuvių, ūkininkų ir turgelių sąrašo sudarymo. O taip pat derėtis su jais, kad dirbtų ilgiau nei iki 17:00, jog dirbantys žmonės spėtų apsipirkti. Taip pat daryti susitarimus dėl prekių įkainių.
– Norint daryti stambesnius susitarimus, reikia išsirinkti protesto atstovus, kurie darys gamintojų ir pardavėjų žemėlapius ir juos viešins pirkėjams.
– Mes pereinam prie alternatyvos, jog galima pirkti tiesiai iš gamintojų apeinant tarpininkus. Už savo nugaros turėdami didesnes grupes žmonių, galime tartis su stambesniais ūkininkais, jog jie darytų tikslinius turgelius su padoriomis kainomis. Jų metu galėtume apsipirkti nepermokėdami + paremdami vietinius gamintojus.
– Dar galima kurti darbo grupę (prie neoficialiosios liaudies tarybos, kurie atstovaus protestą), kuri seks kainas prekybos centruose ir lygins su kitomis, esančiomis turgeliuose ir mažesniuose prekybos tinkluose. Be to, galima bus daryti tikslinį boikotą, tam tikroms prekėms. Pavyzdžiui pieno produktams, kurie gan greitai gali sugesti.

Svarbu diskutuoti ir išlikti iniciatyviems. Kartu galime nuversti kalnus.
O dabar kiek vaizdų iš pačio protesto.

Čia galite pamatyti Lietuvos Ryto filmuotą medžiagą iš protesto (spausti čia).

0 1268

Apie du mėnesius visoje Prancūzijoje vykusios masinės protesto akcijos sutrukdė vyriausybei gauti parlamento daugumos pritarimą valdančiosios Socialistų partijos inicijuotam darbo kodekso (DK) liberalizavimui. Laikantis priimtos demokratinio mechanizmo procedūros vyriausybė privalėjo projektą iš parlamento atsiimti. Tačiau gegužės 10 d. Prancūzijos premjeras Manuelis Vallsas pareiškė, kad ginčytinoji darbo santykių reforma būsianti pradėta be parlamento pritarimo. „Prezidentas man suteikė įgaliojimus pasinaudoti atitinkamu konstitucijos straipsniu, ir tai aš ketinu padaryti“, – cituoja ministrų kabineto vadovą AFP (Prancūzijos konstitucijos 49.3 straipsnis numato išimtinę galimybę priimti įstatymą Nacionaliniam susirinkimui dėl jo nebalsavus).

Naujasis darbo santykių įstatymas jau pasirašytas prezidento Olando. Valdantieji teigia, jog ši reforma, užtikrins „darbo mobilumą“, nes palengvina darbuotojų samdymo bei atleidimo procedūras. Valdžios nuomone, tai būtina siekiant įveikti nedarbą, kuris pastaruoju metu stabiliai siekia 10 proc. (apie 3,5 mln. bedarbių), taip pat šalies ekonomikai, kuri išgyvena krizę.

Naujasis DK numato ir 12 valandų darbo dieną, – taigi užsimota prieš 35 valandų darbo savaitę, kuria iki šio taip didžiavosi Prancūzijos profesinės sąjungos.

Patyrusios šį pralaimėjimą, jos  dar neapsisprendė, kaip toliau veiks, nes vienas milijonas balsavusių prieš projektą ir tiek pat dalyvavusių protesto akcijose sudrebino tik parlamentą, bet ne prezidentą ir vyriausybę.

„Deja, tenka konstatuoti, kad šiuo metu metu gyvename demokratinės diktatūros sąlygomis, – leidiniui „Solidarnost“ sakė Visuotinės darbo federacijos CGT tarptautinio departamento vadovas Pjeras Kutaz. Parlamento (kurį sudaro 577 deputatai) darbo, matyt, negalima vadinti normaliu, jeigu prezidentas Fransua Olandas ir premjeras Manuelis Vallsas nežinia kodėl nusprendė, jog gali valdyti šalį savarankiškai, su niekuo nederindami. Ir apskritai, demokratinėje valstybėje tai – grandiozinis skandalas.“

Kaip tik dėl šio „skandalo“ Prancūzijos Nacionaliniame susirinkime gegužės 12 d. balsuota dėl pasitikėjimo vyriausybe, tačiau vyriausybė atstatydinta nebuvo.

*

Pažymėtina, kad šiame socialinių ir politinių kovų fone pradėjo formuotas naujas sąjūdis, kurį, manytina, dar labiau motyvuos pastarasis profesinių sąjungų pralaimėjimas.

Reforma „daugiau dirbti, mažiau uždirbti, lengviau atleisti“ išprovokavo pirmiausia jaunus prancūzus, kurie pradeda susivokti, jog nyksta ir taip jau vos pakenčiamo darbinio gyveno standartai. Iš pradžių Paryžiuje, paskui ir 50 kitų miestų susiformavo 18-30 metų bedarbių, profsąjungininkų, gimnazistų, praktikantų, studentų, benamių, skvoterių ir kovingųjų ekologų protesto judėjimas (nuotr). Pasivadinę „Naktiniu prabudimu“ (Nuit debout) su šūkiu „Mes buvome užmigę ir dabar atsibundame“ pradedant didžiąja kovo 31 dieną įvykusia demonstracija Paryžiaus Respublikos aikštėje (Place de la République), „prabudėliai“ švenčia, šoka ir diskutuoja iki pat paryčių. Jie užimti debatais bei balsavimais asamblėjose, darbo grupėse, kuria neformalius būrelius, taip siekdami įsitvirtinti viešojoje erdvėje, kuri dėl nepaprastosios padėties buvo užimta policijos ir armijos. Pranešama, kad vien mokiniai blokavo apie 100 šalies gimnazijų, įsitraukti į diskusijas buvo priversti ir mokytojai bei mokyklų vadovai.

„Prabudėlius“ vienija idėja, kad jokia partija, jokie rinkimai, joks parlamentas, jokia vyriausybė (ir jau tikrai ne kapitalistinė ekonominė socialinė tvarka) negali jiems garantuoti teisės į išsilavinimą, darbą, būstą ir šansus išgyventi. Jie kovoja, pasak Le Monde, prieš „nestabilų gyvenimą ir gyvenimui netinkantį pasaulį“.

Šaltinis

 

0 3489

Situacija su pabėgėliais Europoje pasiekė virimo tašką, garas jau ėmė veržtis iš užvožto katilo. Kol kas tiktai Graikijoje, tačiau netrukus driokstelės visoje Europoje. Maža niekam nepasirodys.

Šimtai žmonių, apsiginklavusių šaltaisiais ginklais, reikalauja paleisti juos iš pabėgėlių centro Samoso saloje. Palikti centrą jiems draudžiama dėl to, kad jie dar nepraėjo registracijos procedūros. Protesto akciją suorganizavo kažkokie „įtartini asmenys“ pačioje stovykloje.

Realiai gi pati situacija, o ne kažkokie piktadariai provokuoja neramumus.

Įsivaizduokite, kad tuose punktuose maždaug trečdalis migrantų apskritai neturi jokių dokumentų. Paleisti tokių žmonių neįmanoma, o nustatyti jų asmenybes – nepaprastai ilga procedūra. Ir netgi ji gali baigtis niekuo: arba visi policijos archyvai išties sudegė kokiame nors Sirijos miestelyje, arba konkretus „bedarbis, benamis, neturintis paso“ pabėgėlis iš tikrųjų yra agentas, pasiųstas, kad legalizuotųsi Europoje su nežinia kokiais (o greičiausiai – visiškai konkrečiais) tikslais.

Tokia legalaus teroristų, o gal ir „gyvų bombų“ pristatymo schema buvo aprašyta gerokai prieš atsirandant šiam fenomenui – brolių Strugackių fantastiniame romane „Vabalas skruzdėlyne“.

„Patys įvairiausi kataklizmai – ar tai globalinė epidemija, ar pasaulinis karas, ar netgi geologinė katastrofa – išmeta į paviršių tuos pačius „nešvarumus“: neapykantą, žvėrišką egoizmą, žiaurumą, kuris atrodo pateisinamas, tačiau realiai neturi jokio pateisinimo“ – rašė jie šiame romane, išleistame 1979 metais, gerokai prieš Jugoslaviją ir Siriją.

Rašytojai fantastai buvo ne tokie jau fantazuotojai, kaip paaiškėjo po kelių dešimtmečių.

Dar vieną bombą po Europa pakišo tas faktas, kad asmenybės patikrinimo programa, dokumentų išdavimas ir kitos procedūros atliekamos ne visos Europos, bet nacionaliniame lygmenyje. Kitaip sakant, pabėgėliais Graikijoje užsiima tik Graikijos valdžia.

Graikija šia prasme tapo silpnąja ES grandimi. Tegu iš 1000-io pasiųstų agentų legalizuosis tiktai 10, tačiau ir šitas dešimtukas gaus galimybę judėti su bombomis glaudėse po visą Šengeno erdvę.

Anksčiau Turkijos prezidentas atvirai pagrasino ES paleisti nuo grandinės nei daugiau, nei mažiau kaip 3 milijonus terori… Pardon, pabėgėlių.

Jeigu bombos jų glaudėse driokstelės eilinėje Europos sostinėje – ačiū už tai europiečiai galės pasakyti tiek Atėnams, tiek Ankarai.

0 898

Turkijos teismas penktadienį pripažino du opozicijos žurnalistus kaltais dėl valstybės paslapčių atskleidimo. Žurnalistai atskleidė ir paskelbė informaciją įrodančią, kad Turkija oficialiame valstybiniame lygmenyje bendradarbiauja su Daech (islamo valstybe) dar vadinamais blogaisiais teroristais ir jiems teikė ginkluotę, bei reikiamus šaudmenis.

Civilizuoto, demokratinio vakarų pasaulio valstybės ir jų lyderiai jau kaip ir išreiškė nepasitenkinimą ir paragino Turkiją gerbti žodžio laisvę.

Realiai Turkija yra hibridinio karo stovyje, praktiškai visos valstybės, atsidūrusios hibridinio, dar vadinamo nekonvencinio karo stovyje yra tokiose pat situacijose kaip dabar Turkija. Formaliai Turkija kaip ir nėra oficiali suinteresuota karo dalyvė, bet pagal faktą, ji tokia jau yra. Paprasčiau kalbant, faktiškai, Turkija yra viena iš kariaujančių šiame regione dalyvių. Būtent dėl to ir atsiranda tas dviprasmiškumas.

Jei Turkija taptų oficialiai pripažinta, kaip šio karo pilnavertė dalyvė, tada galima taikyti ir karinę cenzūrą, ir apriboti žodžio laivę, ir niekas negalėtų Turkijai išreikšti jokių priekaištų.

Bet pati Turkija nepripažįsta, kad oficialiai yra šio karo dalyvė, vadinasi ir negali naudoti priemonių ir mechanizmų, taikomu karo atveju.

Pasaulio didingieji puikiai visa tai žino ir supranta todėl jokių iliuzijų dėl Turkijos neoficialaus dalyvavimo šiame kare neturi. Taip, neoficialiai Turkija yra karo artimosiose rytuose suinteresuota dalyvė, visi tai žino ir pripažįsta, bet formaliai ji nėra karo dalyvė.Todėl laikytis tam tikro politiško korektiškumo privalu, iš to ir išplaukia tas nepasitenkinimas gerbti žodžio laisvę Turkijoje.

Lygiai tokioje pat situacijoje buvo atsidūrusi ir Rusija, jei kalbėti apie taip vadinamą „Donbaso sukilimą“. Rusija irgi oficialiame ir medija lygmenyje bandė nuslėpti savo oficialų dalyvavimą, visur bandė aiškinti, kad ji nėra suinteresuota šio konflikto dalyvė, bet tai daugiau buvo skirta propagandos suluošintoms aborigenams čiabuviams – vidiniam vartojimui. Pasaulio didingiesiems oficialus Rusijos dalyvavimas nebuvo paslaptis. O Rusijoje visi, kas apie tai bandė kalbėti oficialiam lygmenyje, buvo užčiaupiami, apšmeižiami, įrašomi į rusų pasaulio idėjų išdavikus.

Kitaip sakant hibridinio karo dalyvių klinikinių ligų požymiai ir ligonių elgesys yra vienodi. Tam ir priimami beprasmiai įstatymai ribojantis žodžio laivę, o žurnalistai kalbantis apie patirtus nuostolius ir dalyvavimą – baudžiami. Kai valstybės yra hibridinio karo stovyje – formaliai, oficialiam lygmenyje nėra suinteresuotos karo dalyvės, bet pagal faktą yra aktyvios karo dalyvės, tokia dviprasmiška situacija turi daugiau neigiamumo, nei naudingumo.

Visame tame blogybė yra ta, kad būnant hibridinio karos stovyje – oficialiai nepripažįstant savo karių dalyvavimo, jiems žūstant, suluošinus, ar pakliūnant į priešininkų belaisvę, teritorijoje, kur jų oficialiai nėra ir būti negali, apie tai tenka nutylėti. Kariai laidojami tyliai, artimiesiems pranešant apie be žinios dingimą. Suluošintiems netaikomas karo dalyvių statusas, o pakliuvusiems į belaisvę nėra galimybės jų apkeisti, ar išpirkti, ar kaip nors kitaip atsiimti oficialiam lygmenyje. Ir į tokią dviprasmybę pakliūna visos valstybės, atsidūrusios hibridinio karo stovyje.

Paprasčiau kalbant, hibridinio karo metu, agitacinis ir propagandinis melas tampa kasdienybe, o tokios propagandos ligos simptomai, juos suluošintų aborigenų – čiabuviu tarpe plinta kaip virusas.

Rimas Armaitis

0 3550

Savo straipsnyje danų laikraštyje Jyllands-Posten profesorius Helmutas Niborgas, tarpusavio ryšių tarp hormonų ir intelekto srities specialistas, bando paaiškinti savo atlikto tyrimo rezultatus. Tyrimo esmė – „žemas vietinių gyventojų gimstamumas ir imigrantų su žemu IQ antplūdis veda į tai, kad europiečiai taps mažuma kontinente ir kad vidutinis IQ kris iki tokio lygio, kad jau galima kalbėti apie grėsmę klestėjimui, demokratijai ir civilizacijai“.

Anksčiau Niborgas tvirtino, kad migrantų su žemu IQ skaičiaus didėjimas sumažins vidutinį Vakarų visuomenės intelekto lygį, vadinasi, kris gyvenimo lygis ir didės nusikalstamumas.

Dabartinė imigracijos politika pateikia mums 2016 metais tris alternatyvas – paklusimas, repatriacija arba pilietinis karas. Jeigu Europa nepradės vykdyti atsakingos politikos šeimos, imigracijos ir integracijos srityse, manau, kad netrukus kils pilietinis karas. – rašo Niborgas.

Profesorius taip pat įspėja, kad „dešinysis ekstremizmas“ neišspręs chroniškų problemų, kurias kelia gyventojų perteklius ir žlugusi multikultūralizmo politika. Etniniai europiečiai taps mažuma savo šalyse jau 2050 metais.

Etniškai vienalytė, civilizuota ir demokratinė Europos visuomenė nueis į praeitį, jei nebus atlikta migrantų repatriacija. Daugelis Europoje skambina pavojaus varpais dėl grėsmės, kad migrantų krizė peraugs į piliečių neramumus ar netgi karą.

Praėjusią savaitę parlamento narys nuo Šveicarijos liaudies partijos Rodžeris Kopelis tvirtino, kad „Europa nutarė panaikinti pati save“ savo maniakiška sienų atvirumo politika, kurią varo tokie politikai kaip Vokietijos kanclerė.

Praėjusiais metais Šveicarijos armijos vadas Andre Blatmanas įspėjo, kad socialinių neramumų rizika Europoje stiprėja, dėl to piliečiai turi ginkluotis.

1 2161

„Trečiadienį (2016.05.04) Vyriausioji rinkimų komisija registravo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) iniciatyvą rinkti piliečių parašus dėl Seimui teikiamo įstatymo projekto, kuris uždraustų Lietuvoje pardavinėti nesaugioje Astravo atominėje elektrinėje (AE) pagamintą elektrą bei naudotis Lietuvos elektros sistema.“

Tokia skambia iniciatyva prasidėjo aktyvioji TS – LKD rinkiminės kampanijos dalis. Be abejo, ji reikalinga tam, jog mobilizuotų savą elektoratą, nes panašius projektus, kaip partija turinti pakankamą mandatų kiekį Seime, galėtų teikti ir be parašų rinkimo.

Man labai keista matyti, kai partija, kuri save vadina proto balsu ir laisvosios rinkos šalininkais, sugeba inicijuoti tokius projektus. Kad tam pritaria jų šalininkai – zombiukai – nieko nuostabaus. Jie dažniausiai nepasižymi logišku mąstymu, jis dingo su šūksniu „Landsbergis – Lietuva“ arba niekada taip ir nesusiformavo. Tačiau kaip išsilavinę ir logiškai mąstantys politikai gali imtis tokio projekto? Savaime peršasi trys priežastys:
a) Jie gyvena savos ideologijos burbule, kuris naikina kritinio ir analitinio mąstymo atsiradimą.
b) Užsiima pigiomis manipuliacijomis žmonių baimėmis ir taip tikisi išsikovoti papildomų balsų.
c) Vykdo tam tikrų struktūrų užsakymus.

Kuris iš šių variantų teisingas? Nežinau, gal tikri ir keli ar net visi trys. Politikoje dažnai nebūna paprastų atsakymų. Kaip nebūna ir nenuspėjamų. Tiesiog tiesa – kažkur tarp galios troškimo ir pinigų.

Kodėl ši akcija yra kvaila ir žalinga Lietuvai?
– Nes jeigu ir pavyktų priimti tokį įstatymą, tai niekaip nesustabdytų Astravo AE statybų. Jos jau pradėtos. Baltarusija yra suvereni valstybė ir jai mūsų Seimo išvados ar įstatymai neturi jokios įtakos.
– Gudrieji iniciatoriai nepagalvoja, jog tokios iniciatyvos gali pabloginti mūsų santykius su dar viena kaimynine šalimi. Jau jaučiame stiprias pasekmes dėl sankcijų karo tarp Rusijos ir ES, tad negi reiktų panašių problemų ir su Baltarusija?
– Taip pat mūsų pati patriotiškiausia partija pamiršta, jog turim labai džiaugtis, kad Klaipėdos uostą labiausiai kroviniais apkrauna būtent Baltarusija. Krovinių kiekis kasmet auga, cituoju: „Krovinių iš Baltarusijos Klaipėdos uoste kasmet vis daugėja. Užpernai jų perkrauta 8,8 mln. tonų, pernai – 12,8 mln. tonų, o šiemet numatoma viršyti 14 mln. tonų. Tai būtų maždaug 35 proc. visų Klaipėdos uoste perkraunamų krovinių.“ Daugiau galite pasiskaityti čia.
Kokia garantija, jog, jei santykiai ir toliau bus nuosekliai gadinami, tai „Batka“ neduos signalo krovinius nukreipti į Rygos uostą? Kaip tada mielieji konservatoriai įgyvendintų savo populistinius pažadus, jei prarastume papildomų įplaukų į biudžetą?
– O jeigu Baltarusijos elektros energija bus pigiausiomis rinkos kainomis, jos vis tiek reikėtų nepirkti? Geriau permokėti, pakenkti tiek piliečiams, tiek ir mūsų verslui, bet vis tiek boikotuoti kaimynų elektros energiją? Kur logika? Kur tai dera su rinkos ekonomika, kuriai taip gieda giesmes ta pati partija?

Kadangi sava atominė elektrinė uždaryta, tad nemažai elektros energijos turime importuoti. Pasidomėkime, iš kur jos gauname? 2015 metų duomenimis buvo taip: „Elektros importo struktūra svyruoja ir pastaraisiais metais labiau priklausė nuo metų laiko. Žiemos mėnesiais apie 60 proc. buvo importuojama iš Estijos ir Skandinavijos šalių, 40 proc. iš kaimynų Rytuose, vasaros ir rudens mėnesiais apie 50–60 proc. elektros atkeliaudavo iš Rusijos.“ Čia šaltinis.

Kyla klausimai, kodėl 2009 metais buvo uždaryta Ignalinos AE, nors buvo aišku, jog ją uždarius teks elektros energiją importuoti iš Rytų? Kodėl nekliūna, jog nuo 40 iki 60 procentų elektros energijos tenka importuoti iš Rusijos, kurios taip nepakenčia TS – LKD? Gal Baltarusijos AE būtų puiki alternatyva? O gal atvirkščiai, tai nutrauktų puikų tarpininkavimo biznį tarp menamų priešininkų? Būtų įdomu sužinoti.

Aš suprasčiau, jeigu būtų keliami nuoširdūs klausimai dėl saugumo. Būtų mezgamas kontaktas dėl specialistų, konsultantų paslaugų, ekologinių klausimų. Būtų bandoma draugiškai ir kaimyniškai mažinti įtampą ir išvengti papildomų problemų. Tačiau, kad ir kaip vyktų bendradarbiavimas, mes neturime nei galios nei teisės nurodyti ką suvereni valstybė turi statytis savo teritorijoje. Na, o šiame straipsnyje minimos partijos retorika akivaizdžiai kenkia mūsų regioninei politikai, ji stumia mus į politinę ir ekonominę izoliaciją.

Keista ta TS – LKD partija. Tiek ardėsi, jog pakenktų vadinamajam „Žemės“ referendumui, vadino jį pseudoreferendumu ir populistiniu, tačiau minimas referendumas bent kažką siūlė Lietuvos piliečiams. Tam tikras demokratines garantijas bei išskirtines teises į kapitalą. Ką siūlo dabartinis konservatorių projektas? Mano manymu absoliučiai nieko, o tik papildomus konfliktus.

Faktas, jog ta partija parašus surinks. Vis tik turi reikiamų resursų, o Lietuvoje pakankamai užzombintos biomasės, tačiau tikiuosi, jog Seimas atmes tokį absurdišką įstatymo projektą. Na, o gyventojams siūlau pamąstyti ir pamatyti realų vaizdą.

Astravas
Kiek daug beprasmiškai sugadinto popieriaus.

0 1841
Buvęs JAV diplomatas: „Savižudiška“ migracijos politika privers europiečius palikti savo šalis. Numatoma, kad musulmonai užims Vakarų Europą iki 2050 m. „Infowars“ redaktoriaus Paul Watson straipsnis, paskelbtas minėtoje internetinėje svetainėje (infowars.com) š.m. balandžio 25 d.

Buvęs JAV diplomatas Adam Topolansky įspėja, kad europiečiai neišvengiamai bėgs iš savo gimtų šalių dėl “savižudiškos” migracijos politikos, kuri leido milijonams musulmonų, prieglobsčio prašytojų užtvindyti Europą per paskutinius metus.

Rašydamas straipsnį “Hungary Today” (Vengrija šiandien), Topolansky teigė, kad Europos piliečiai ieškos prieglobsčio tokiose Europos šalyse, kaip Vengrija ir Čekijos Respublika, kurios atsisakė pasiduoti migrantų antplūdžiui. Tad europiečiai patys taps migrantais savo žemėje dėl masinės musulmonų imigracijos. Autorius Topolansky dirbo JAV Valstybės departamente nuo 1984 iki 1988 m.

„Keliasdešimt tūkstančių, galbūt šimtai tūkstančių Vokietijos, Olandijos, Prancūzijos, Belgijos ir kitų Vakarų Europos šalių piliečių nutars persikelti į Vengriją per ateinančius 20-30 metų ir pastoviai ten apsigyvens dėl migracijos krizės,” rašo Topolanksy. Autorius mano, kad „atbulinė migracija“ yra lengvai numatoma tendencija, kadangi Europos piliečiai “norės ieškoti prieglobsčio nuo jų vadovų savižudiškos migracijos politikos, kokios nors saugios vietos, kur galės praleisti savo pensijinį amžių.“

Topolansky tiesiai šviesiai pareiškė, kad europiečiai ilgainiui nenorės būti „apsupti radikalių musulmonų“, kurie destabilizuoja Europos žemyną ir „keičia jo gyvenimo būdą, bei religinį ir kultūrinį pamatą.“ Autorius pranašauja, kad iki 2050 m. Rytų ir Centrinė Europa taps prieglobsčiu krikščionims ir, kad iki tų metų musulmonų migrantai bus užėmę Vakarų Europą. Nežiūrint kokia bus ateitis, vieną dalyką galima nuspėti: iki šio šimtmečio vidurio visiems europiečiams Rytų ir Centrinė Europa taps patraukliausia vieta gyventi.

Topolanskio prognozės yra tik vienas iš neseniai nuskambėjusių įžymių žmonių balsų, įspėjančių apie Europos atvirų sienų žlugdančias pasekmes Europos visuomenėms. Šio mėnesio pradžioje Danijos profesorius Helmuth Nyborg pabrėžė, kad Vakarų civilizacijai kyla “grėsmė” dėl migrantų iš Vidurio Rytų šalių ir Šiaurės Afrikos ir, kad pasekmė tikriausiai bus „pilietinis karas“. Jo nuotaikas atspindėjo Šveicarijos Liaudies Partijos (SVP) parlamento deputatas Roger Koeppel, kuris teigė, kad “Europa ruošiasi panaikinti save” dėl „megalomaniškos“ Angelos Merkel atvirų sienų politikos.

Praeitais metais Šveicarijos kariuomenės vadas Andre Blattmann įspėjo, kad Europoje didėja socialinių neramumų pavojus ir, kad piliečiai turėtų ginkluotis. Praeitų metų spalį Vokietijos vyriausieji saugumo ekspertai taip pat informavo kanclerę Angelą Merkel, kad šalies vidurinioji klasė tampa „radikali“ dėl jos atvirų sienų migrantų politikos ir, kad kyla pavojus dėl neramumų šalies viduje.

Vertė Algis Avižienis

0 1363

„Il Primato Nazionale“ žurnalisto Davide Di Stefano reportažas, paskelbtas minėto leidinio internetinėje svetainėje š.m. balandžio mėn. 16 d.

Paryžius, balandžio mėn. 16 d. Tikrų tikriausias mūšis kilo iš ketvirtadienio į penktadienį „pabėgėlių stovykloje“ (šiuo žodžiu dažnai piktnaudžiaujama) prie Staliningrado metro stoties Paryžiuje. Mėgėjo sukurta vaizdajuostė, filmuota nuo balkono prie Boulevard del la Villette rodo, kaip susiremia dvi tarpusavyje besikaunančios grupės (dviejų šimtų asmenų), ginkluotos strypais, lazdomis ir kitais bukais objektais. Įvykių eiga dar nėra aiški. Kol kas patvirtinta yra tiek, kad rajonas aplink Staliningrado metro stotį gyvena nepakenčiamose sąlygose po to, kai tūkstančiai pabėgėlių, išgrūstų iš Calais stovyklų, atvyko čia.

Jų tarpe daugiausia eritrėjiečiai, afganistaniečiai ir sudaniečiai. Rajono gyventojai skundžiasi padidėjusiu smurtu ir nusikalstama veikla po to, kai pabėgėlių stovykla „spontaniškai“ atsirado čia. Šį kartą prireikė riaušių malšinimo policijos pajėgų, kurios laikinai išsklaidė riaušininkus naudojant ašarines dujas. Pagal Paryžiaus teisėsaugos pareigūnų pranešimus, naktį buvo užfiksuoti dar bent du susirėmimai, viename kurių dalyvavo savisaugos piliečiai, kovojantys prieš nusikalstamumą.

 

Kaip ten bebūtų, padėtis aiškiai yra nekontroliuojama. Prieš kelias savaites Vidaus reikalų ministras Bernard Cazeneuve ir Paryžiaus meras pranešė apie Staliningrado metro stoties stovyklos išvaikymą, bet jau netrukus pabėgėliai grįžo su savo čiužiniais ir vėl okupavo šį rajoną.

 

Vertė: Algis Avižienis

0 684

Ilgokai kaupiausi šio teksto rašymui. Visai nekilo rankos rašyti tekstą apie tai, kaip rinkome ir nesurinkome tų nelemtų 50 000 parašų. Nėra malonu pranešti žmonėms, kurie dirbo, stengėsi, jog būtų pagerinta Lietuvos įstatyminė bazė, kad mūsų darbas nepavyko.

Į VRK buvo nunešti 35 136 popieriniai parašai + 446 gauti elektroniniame formate. Tai – mūsų dviejų mėnesių rezultatas. Žinant kiek organizacijų ir žmonių buvo įsijungę – ne taip ir mažai, bet žiūrint į keliamą tikslą – per mažai. Kokios to priežastys? Jų daugybė.
Kaip vienas iš iniciatyvinės grupės narių bei vienas iš koordinatorių Kauno mieste, nevengiu prisiimti atsakomybės. Niekada nebijau tą padaryti, tiesiog šį kartą ne ta situacija, kada galiu mušti į krūtinę, sakydamas „aš kaltas“. Iš Kauno į Vilnių nusiunčiau virš 4500 parašų, radau 40 parašų rinkėjų, pats surinkau apie 300 parašų. Nuo rugsėjo mėnesio nuolat vykdau informacinę sklaidą per visus turimus išteklius, tad galiu drąsiai pasakyti, jog mano sąžinė švari – padariau viską, kas buvo mano jėgoms. O jos nėra begalinės, žinant ir tai, kad už mano nugaros dar nėra nei didelių struktūrų, nei JOKIŲ finansinių išteklių, bet yra įsipareigojimai šeimai, mokslai ir įvairi kitokia asmeninė ir visuomeninė veikla.
Kolegos iš Vilniaus (Nacionalinis interesas), taip pat pridėjo apie 2000 parašų, tad bendroje sumoje mūsų asociacijos indėlis yra ~ 6500 parašų. Manęs tas skaičius netenkina, bet žinant, jog esame jauna ir dar negausi organizacija, galime guostis, jog turime potencialo ateityje nuveikti daug didesnius darbus.
Gaila, jog į parašų rinkimą be mūsų, Liaudies, Pensininkų ir Respublikonų partijų bei įvairių atsakingų Lietuvos piliečių daugiau niekas neįsijungė. Tiesa, reikia paminėti, jog Pensininkų ir Respublikonų partijų indėlis buvo niekinis. Kalbu grubiai, bet žmonės turi žinoti realią situaciją.
Taip pat įvairios save tautinėmis, patriotinėmis ir antisisteminėmis bevadinančios organizacijos nesugebėjo nuo tauškimo pereiti prie konkretaus darbo. Jų indėlis taip pat niekinis. Neskaitant atskirų asmenų iš tų judėjimų, kurie verti pagarbos, jog nelaukė įsakymo „iš viršaus“, o dirbo savarankiškai. Gaila, kad tokių žmonių buvo per mažai.
Tiesiog ne visiems užteko jėgų, laiko, noro, o kartais ir motyvacijos užbaigti šį reikalą iki galo. Tai nėra tik iniciatyvinės grupės ar atskiro judėjimo pralaimėjimas, čia mūsų visų nesėkmė, tiesiog dar ne visi tą supranta.
Tačiau yra ir teigiama pusė. Pasirodo galima ir su tokiomis negausiomis jėgomis surinkti tūkstančius parašų. Net neturint jokių finansinių išteklių, parlamentinių partijų. Esant informacinei blokadai bei iniciatyvos lyderius šmeižiant, ką darė Valstybės saugumo departamentas savoje ataskaitoje. Tą patį paslaugiai atkartojo ir masinės informavimo priemonės. Veikiant tokiomis sąlygomis, žinant, jog žmonės įbauginti kaip sovietiniais laikais bei turint omenyje masinę emigraciją iš Lietuvos, natūralu, jog tikslas surinkti reikiamą parašų kiekį atitolsta.
Dėl emigracijos neperdedu. Keli mano pažįstami parašų rinkėjai, kurie panašiu darbu užsiimdavo ir anksčiau, minėjo, jog kai kurios Kauno teritorijos tapo rečiau apgyvendintos, tiek dėl natūralaus mirtingumo, tiek dėl emigracijos.
Akivaizdu, jog jeigu parašų, reikalingų įstatymo iniciatyvai ar referendumui inicijuoti, kartelė nebus mažinama, tai ateityje bet koks parašų rinkimas gali tapti betikslis. Aš neturiu omenyje tuos parašų rinkimus už kurių stovi turtingos partijos ar kapitalas. Ne, kalbu apie elementarią pilietinę visuomenę, kuri pas mus ubago ir pastumdėlės vietoje.
Ką darysime toliau? Na, aš kalbėsiu iš asociacijos „Nacionalinis interesas“ pozicijos. Kadangi nėra pajėgumo ir palaikymo visuomenėje, siekiant užkirsti migracijai kelius teisiniu keliu, tad lieka tik švietėjiškas. Mes ir toliau informuosime visuomenę apie migraciją, viešinsime kaip balsuoja Seimo nariai, darysime vertimus iš užsienio kalbų, rašysime tai, ką kiti linkę nutylėti.
Kad ir kaip būtų liūdna dėl nepasiekto tikslo, vis tik noriu nuoširdžiai padėkoti visiems, kurie dirbo ties šia iniciatyva. Visada gerbiau ir gerbsiu žmones, kurie šalia savo šeimyninių pareigų ir darbo randa laiko visuomeninėms iniciatyvoms. Kurie ne tik tauškia kaip viskas blogai, bet ir realiu darbu bando keisti negeroves. Ačiū Jums visiems. Lenkiu prieš jus galvą ir atsiprašau, jog nepavyko laimėti. Išmokome daug naujo, sustiprėsime ir ateityje laimėsime!

Marius Jonaitis

Asociacijos „Nacionalinis interesas“

Pirmininkas