Aktualijos

1 2167

Pirmadienį, rugpjūčio 21 d. Vilniuje, S. Daukanto aikštėje, prie Prezidentūros startavo neterminuota bado akcija, nukreipta prieš šalyje nusistovėjusį faktinį paprastų piliečių beteisiškumą, korumpuotos valdininkijos, oligarchų ir jiems tarnaujančios teisėsaugos struktūrų savivalę.

Pagrindinis bado akcijos iniciatorius, Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos pirmininkas, D. Šulcas, išskiria tris pagrindinius badautojų reikalavimus:

1) įteisinti realią teisėjų bei prokurorų asmeninę atsakomybę – šiandien jos nėra, teismams priiminėjant tiek įstatymams, tiek sveikam protui prieštaraujančius nutarimus ir niekam už tai neatsakant;

2) įvesti prisiekusiųjų arba tarėjų institutą, kaip atsvarą „iš viršaus“ skiriamiems ir nevaržomai savivaliaujantiems teisėjams;

3) pasiekti, kad visi prieš Lietuvos teismus stojantys asmenys, be tautybės ar pilietybės skirtumo, būtų išklausomi teismo, netaikant nei išsilavinimo, nei kitokio cenzo, kokie dabar praktiškai egzistuoja.

DSC_0003
Bado akcija prie Prezidentūros. 2017 m. rugpjūčio 21 d. (už nuotraukas dėkojame skaitytojams)

Badautojai pabrėžia, kad dabarties Lietuvoje itin opi ir žodžio laisvės problema – už valdančiajai klasei neįtinkančios nuomonės reiškimą su persekiojimais susiduria eilė aktyvistų.

Vienas tokių, į bado akciją iš Šiaulių atvykęs Ž. Razminas, šiuo metu kartu su bendražygiais teisiamas dėl savo pasisakymų prieš ES ir NATO, nurodo ir į tą faktą, kad net deklaruojami Lietuvos respublikos įstatymai neretu atveju prieštarauja patys sau, dargi būdami žemesni ES jurisdikcijos atžvilgiu. Negana to, kokia bebūtų Konstitucinio teismo sofistika, pats NATO karinių bazių Lietuvoje dislokavimo faktas stačiai prieštarauja buržuazinės 1992 m. Konstitucijos 137 str., o visa valstybė realiai tarnauja tiktai viršūnėlėje atsidūrusių turtuolių, kapitalistų, bankininkų ir komersantų, interesams. Todėl bado akcijos, kaip protesto formos, paskirtis turinti būti plačiosios liaudies reikalams neabejingų žmonių sužadinimas, radikaliosios opozicijos jėgų sutelkimas.

Matyti, kad prie minėtosios akcijos dedasi skirtingų srovių atstovai, bet visi esantys kraštutinės opozicijos esamai valdžiai ir šalies politiniai krypčiai pozicijose. Ne išimtis ir marksistai, suvokiantys dar Kompartijos manifeste išreikštą mintį, kad komunistai remia kiekvieną judėjimą, vienaip ar kitaip nukreiptą prieš esamą santvarką, kuri šiuo atveju ir yra giluminė visų problemų, tame tarpe ir teisinio nihilizmo, priežastis*.

DSC_0040

Bado akcija prie Prezidentūros. 2017 m. rugpjūčio 21 d. (už nuotraukas dėkojame skaitytojams)
Bado akcija prie Prezidentūros. 2017 m. rugpjūčio 21 d. (už nuotraukas dėkojame skaitytojams)

Kokia dar galima demokratija ar teisinė valstybė liaudžiai, jei visa ekonominė struktūra, ant kurios stovi kasdienis mūsų visuomenės gyvenimas – iš pagrindų antidemokratinė? Iš tiesų jokia, nebent „demokratija“ laikytume veidmainišką sistemą, kurioje demokratiniai principai realiai galioja tiktai buržujams ir jų liokajams.

Visas ūkis – saujelės kapitalistų rankose. O ekonominis viešpatavimas galiausiai nulemia ir politinį, ir teisinį, ir netgi dvasinį viešpatavimą. Todėl kova už demokratiją ir žmogiškąsias mūsų teises anksčiau ar vėliau susiliesianti su kova dėl sisteminių pokyčių, nes ekonominė demokratija, kaip realioji politinės demokratijos prielaida, yra ne kas kita, kaip socializmas.

Tuo tarpu daug kas kritikuoja bado akcijos iniciatorius, esą jų veiksmai reiškiantys kapituliaciją, nusižeminimą prieš valdžią ar prieš kapitalistus. Arba tiesiog beprasmiško Sizifo darbo ir savęs marinimo. Tokiu pagrindu jie badautojus smerkia ir atsiriboja nuo jų veiksmų, vis dėlto nesuvokdami reikalo esmės.

20170821_111442Pats protesto, tiek bendros beteisiškumo padėties, tiek konkrečių atvejų ir nukentėjusių žmonių istorijų kėlimo aikštėn, faktas, yra teigiamas ir nusipelnantis visų dirbančiųjų, sąmoningųjų inteligentų, ir šiaip geros valios žmonių, palaikymo. Kokie šio protesto metodai ar niuansai, esamomis aplinkybėmis – antro ar netgi trečio plano klausimas. Esmė – išsakomų minčių svarbumas ir keliamų reikalavimų teisingumas. Ties šituo ir galima vienytis.

DSC_0031Kibirkštis

* K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. T. 1, p. 37.

Papildomos informacijos apie akciją galite rasti čia.
Ir čia (vaizdo įrašas).

0 9608

Internetinėje erdvėje aptikome įdomų Agnės Zuokienės tyrimą. Negarantuojame, jog būtent taip ir vyko, bet manome, kad žmonėms derėtų susipažinti su visomis įmanomomis versijos.

Agnė Zuokienė
Agnė Zuokienė

Pasakyta – padaryta.
Miela Aušra Maldeikienė, Jūs deklaravote, jog surinkote itin kompetentingą komandą, kuri, kaip ir Jūs, dirba dieną ir naktį analizuos įstatymus ir rengs įstatymų projektus.

Visgi, suskaičiuokim, ką turim per 4 mėnesius, kai Jūs esate Seimo narė – 1 (vieną vienintelį) Jūsų asmeniškai registruotą pasiūlymą.

Tai 2016 12 20 registruotas siūlymas dėl alkoholio akcizo sumažinimo. Jūs jį pristatėte Seimo plenariniame posėdyje ir balsavote už jį.

Jūs deklaravote, kad visi Jūsų susitikimai su lobistais bus viešinami. Ir tai beveik tiesa. Seimo tinklalapyje Jūsų skelbiamoje darbotvarkėje sužymėti visi susitikimai (išskyrus du.) Apie antrą parašysiu kitą kartą, nes tai toks pat žavus kaip ir pirmasis nutylėtas – su Romu Apulskiu. Tiesa, susitikimų su juo būta net 3. Bet Jūs nei vieno jų neįrašėte į darbotvarkę (nors surašėte ir lobistais įvardijote ne vieną nevyriausybinę organizaciją, su kuria buvote susitikusi).

Taigi, 2016 12 20 Jūsų susitikimas su Romu Apulskiu ir tą pačią dieną Jūsų įregistruotas ir Seime pristatytas pasiūlymas dėl alkoholio akcizų.

Romas Apulskis, teisininkas, jau kelis dešimtmečius susijęs su „MG Baltic“ grupe. Jis ir ABBI ( Baltijos gėrimų pramonės aljansas) prezidentas. ABBI ankstesnis adresas Jasinskio g. 16 – tas pats adresas, kaip ir „MG Baltic“, kuri valdo itin daug interesų dėl alkoholio turinčią bendrovę „Mineraliniai vandenys“, kaip ir televiziją LNK. ABBI direktorius Arnas Paulius taip pat susijęs su „MG Baltic“ (buvęs „Mineralinių vandenų“ valdybos narys, vienas „Stumbro“ vadovų).

Nenoriu plėstis, nors galėčiau. Bet nieks nepaneigs, kad Romas Apulskis 6 metus dirbo Romano Raulynaičio advokatų kontoroje. R.Raulynaitis „MG Baltic“ valdybos narys bei LNK valdybos narys…

Todėl, ar kam reiktų nusistebėti, kad po tų susitikimų su R.Apulskiu, Jūsų, Aušra, pastangų sumažinti akcizą ir galimai kitų susitarimų – natūraliai Jūsų darbotvarkėj ( iki tol nebuvo) atsiranda ir nuolatinis darbas LNK:

01 17 9 val. Konferencija „Alfa TV“ (LNK grupė)
01 23 9 val Interviu LNK televizijai
01 23 19.30 val Interviu INFO TV (LNK)
01 25 11.30 val Interviu LNK televizijai
01 27 10 val. interviu LNK televizijai
02 03 10.20 val Interviu LNK televizijai
02 06 10 val Interviu LNK televizijai
02 07 15.30 val. Interviu LNK televizijai
02 10 12 val Interviu LNK televizijai
02 22 9.15 val Interviu LNK televizijai
02 24 13.30 „Yra kaip yra“ laidos filmavimas (LNK)
03 01 9 val Interviu LNK televizijai

Kaip žinia, kai kurie specialiaisiais liudytojais ir įtariamaisiais paskelbti buvę ir esami Seimo nariai tarp kitų kaltinimų ir įtarimų turi ir itin dažną rodymąsi LNK ( palyginimui 1 kartas TV3).

Geras įstatymų leidėjas dirba Seime, o ne Facebook ar LNK. Ar kas prieš?

Facebook šaltinis.

0 851
Marius Jonaitis

Taip, sutinku, pavadinimas labai žiaurus ir grubus. Labai nenorėčiau tokių rašyti, bet tiesos ir realybės ignoravimas problemų spręsti nepadeda. O jas laikas pradėti mažinti, nes abejingumas arba komercinės spaudos sukeltas isteriškas fonas – ne išeitis iš įsisenėjusių bėdų.

Tyčia nieko nerašiau iki vaikelio laidotuvių. Gal čia tik man taip atrodo, bet skubėjimas komentuoti atrodo kažkaip… lyg iš viešųjų ryšių srities. Nusprendžiau patylėti, tyliai pergyventi eilinę (pabrėžiu, jog tai jau ne pirmas tokio masto incidentas, tai jau tapę pasikartojančiu reiškiniu) baisią istoriją bei stebėti visuomenės reakciją. Tačiau pasigedau platesnio požiūrio, gilesnės analizės ir esminių klausimų: Kodėl taip įvyksta? Ką daryti, jog taip vyktų kiek įmanoma rečiau (o dar geriau – niekada)?

Tauta reagavo su pykčiu ir liūdesiu. Visiškai suprantama. Tik užplūdę su grasinimais į nužudyto vaikelio mamos (sunku man tai moteriai suteikti šį skambų vardą) facebook, bėdos neišspręsi. Linčo teismai nuramintų užslėptos kaltės pajautimą miniai, bet neapsaugotų nuo tolimesnių įvykių. Žvakutės yra gražu bei simboliška, bet ar pamenat situaciją, kada nuo to buvo geriau (nebent po žvakučių uždegimo visi susirinktų ir spręstų kaip organizuotis, jog jų aplinkoje sumažėtų tokių atvejų)?

Gan aiškiai išsiskyrė ir tam tikros ideologinės grupės inicijuota mintis apie įstatymo pataisą. Buvo ir yra peršama mintis, kad dabartiniai įstatymai neapsaugo vaikų nuo smurto. Galiu drąsiai teigti, jog tai netiesa. Cituoju šiuo metu galiojantį įstatymą:

„56 straipsnis. Tėvų ir kitų teisėtų vaiko atstovų atsakomybė:
3. Kai tėvai (tėvas, motina) arba kitas teisėtas vaiko atstovas smurtaudamas arba kitaip sukeldamas pavojų vaikui piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla reali grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija kartu su policija nedelsdama paima vaiką iš tėvų arba kitų teisėtų vaiko atstovų ir perduoda jį globoti (rūpintis) Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šiuo atveju policijos pareigūnas turi teises, numatytas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Paėmusi vaiką, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija apie tai nedelsdama praneša vaiko tėvams ar kitiems teisėtiems jo atstovams.“

Akivaizdu, jog reikiamos institucijos turi visas priemones reaguoti, jeigu tik pajuntama grėsmė vaiko sveikatai arba gyvybei. To neinicijavo vietinis vaiko teisių apsaugos skyrius, jokios reakcijos nebuvo ir iš vietinės policijos, bendruomenės, seniūnijos. Tik iš vaiko darželio buvo kažkoks judesys, tačiau nepakankamas.

Ką galima daryti artimiausiu metu? Pradžiai turi būti inicijuotas labai kruopštus ir skaidrus vietinio (Kėdainių) vaikų teisių apsaugos skyriaus auditas. Išsiaiškinti kas turėjo prižiūrėti to regiono problemines šeimas (o ta šeima turėjo būti įtraukta į tokį registrą, nes abu tėvai buvo teisti, jeigu nebuvo įtraukta – reikia aiškintis kodėl). Na o išsiaiškinus pritaikyti šį straipsnį:

229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas

KEISTA:

2011 06 21 įstatymu Nr. XI-1472 (nuo 2011 07 05)

(Žin., 2011, Nr. 81-3959)

Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos,

baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Ką tai keistų? Taip būtų sudarytas precedentas (dėl to rekomenduočiau skirti laisvės atėmimo bausmę), jog dirbantis šioje srityje, savo kailiu, atsakytų už neveiksnumo padarinius. Be abejo, visoms valstybinėms Vaiko teisių apsaugos institucijoms taip pat turi būti atliktas nuodugnus patikrinimas, o tai, jog jų vadovybė, savo noru, nesitraukia iš užimamų pareigų, rodo, kad tie asmenys nesugeba prisiimti atsakomybės už savo neatliktas pareigas.

Na o siūlomas kažkoks naujas įstatymas ne tik problemos neišspręstų, bet ir sukurtų naujų. Kadangi siūlomose pataisose smurto sąvoka išplečiama iki to ar bus sugebėta vaikui įpirkti jam reikiamų arba jo pageidaujamų paslaugų/daiktų. Akivaizdu, jog tada į institucijų akiratį gali pakliūti ir padorūs, tačiau neturtingi, tėvai. Daugiau apie tai mano kolegos vaizdo įraše:

Kokios gilesnės tokių tragiškų įvykių priežastys? Kai ką mes galime išspręsti labiau spausdami, jog savo darbą atliktų reikiamos institucijos, tačiau jos irgi tik gydytų žaizdas, o ne spręstų jų atsiradimo priežastis.

Pirmoji priežastis (rikiuojama ne pagal svarbumą) – ekonominė.

Į ją įeina begalės faktorių. Gan nemažas nedarbas, ypač provincijoje, turint omenyje, jog nužudyto vaikelio „mama“ jo sumušimo dieną išėjo į darbo biržą, šį faktorių būtina pastebėti. Stabilūs darbai, užimtumas, normalios pajamos keičia gyvenimo būdą. Masinis pramonės sunaikinimas perėjus nuo planinės prie kapitalistinės ekonomikos tūkstančius žmonių nušlavė į užribį. Tai, jog praėjo dvidešimt metų – nieko nesako. Auga jau antra ir trečia karta, kuri yra palikta savieigai, vadinamajai laisvajai rinkai, o kurioje išgyventi sugeba ne visi. Nėra ko stebėtis, jog mirštančiuose kaimuose ir miesteliuose vegetuoja ištisos žmonių grupės, kenčia jų vaikai – kentėsim ir mes visi, kadangi tie žmonės yra mūsų visuomenės ir genofondo dalis.

Deklaratyvūs, „ a la“ pritrauksim investicijų, sprendimai nepadės. Pati kapitalistinė sistema yra piramidinė, kapitalas ir geresnis gyvenimas koncentruojasi siaurose rankose, likusieji – paliekami savieigai.

Antroji priežastis. Socialinė ir moralinė.

Socialinė siejasi su ekonomika. Sunaikinus pramonę ir vystant absoliučiai neteisingą ekonominę ir socialinę šalies politiką jau beveik milijonas tautiečių turėjo emigruoti į kitas šalis (tikrasis vaiko tėvas gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje). Kai kurie jų pasiima su savimi vaikus, kai kurios šeimos palieka vaikus giminėms. Ką tai reiškia? Net ir labai puikios močiutės niekada neatstos Mamos ir Tėvo bei jų perteikiamos normalios šeimos supratimo. Viso to pasekoje turime tūkstančius jau paaugusių jaunuolių, kurie kuria savo šeimas patys augę be tėvų dėmesio ir meilės (nemanau, jog pinigai ar daiktai, kurie buvo siunčiami iš užsienio kažko naudingo juos išmokė). Natūralu, jog jiems stinga suvokimo kaip ta šeima turi atrodyti. Ne visiems yra natūralus instinktas, kitus reikia nuolat mokyti ir ugdyti. O ar yra šeimos planavimo bei elementarių įgūdžių diegimo pamokos mokyklose? Ar yra kažkoks bendras valstybinis požiūris į tai? Manau, jog ne, nes vis dar sunkiai skinasi kelią šeimos sąvokos įtvirtinimas įstatymiškai.

Kalbant apie moralę, pasisakysiu absoliučiai nepopuliariai. Kaip galime jaunoms šeimoms diegti pagarbą jų vaikų sveikatai ir gyvybei, jeigu legaliai galima įvykdyti vaiko nužudymą aborto pavidale? Nekalbu apie išskirtinius atvejus, tokius kaip grėsmė gimdyvės gyvybei, sveikatai arba būsimo vaiko neišsivystymas, kas sąlygotų jo trumpą gyvenimą po gimimo. Deja, bet labai gajus visuomenėje požiūris į vaiką kaip kažką nepatogaus, trukdančio karjerai ar linksmam gyvenimo būdui, todėl po nekalta sąvoka „šeimos planavimas“ slepiasi elementarus vaiko atsikratymas.

Todėl drąsiai teigiu, jog būtina svarstyti gyvybės apsaugos užtikrinimą nuo pat jos pradėjimo. Žinau, jog būsiu apšauktas radikalu, tačiau šio žodžio nebijau. O kaip padaryti esminius pokyčius požiūryje į gyvybę ir vaiką? Jeigu manot, jog tą įmanoma padaryti uždegus žvakutę ir pakeitus facebook paveiksliuką, tai labai klystate.

Trečioji priežastis. Bendruomeninė/visuomeninė.

Kaip jau ir minėjau straipsnio pradžioje, jog be minėtos Kėdainių vaiko teisių apsaugos tarnybos signalo niekas nesugebėjo imti iniciatyvą į savo rankas. Ką veikė policija? Darželis? Seniūnija? Seniūnaitis? Vietinės bendruomenės? Ką mąstė kaimynai, kurie pripažino visada žinoję apie žiauriai mušamą vaiką (ir jo „mamą“), tačiau nepasivarginę imtis bent kokio veiksmo? Kam reikalingos visos tos institucijos, jeigu jos neveikia? Ir kam reikalinga tokia visuomenė ir tauta, kuri nesugeba apginti savo ateities – vaikų? Bedegiojant žvakutes ir besipiktinant socialiniuose tinkluose derėtų mums visiems labai susimąstyti. Kodėl be valdžios nurodymo negali susiburti atsakingų mamų draugijos, kurios ne tik stebėtų jų aplinkoje esančias problemines šeimas, bet ir stengtųsi joms padėti, paauklėti, pamokyti, o reikalui esant – kviesti reikiamas institucijas. Kodėl vietinės seniūnijos ir bendruomenės negali bendradarbiauti su vaiko teisių apsaugos tarnybomis? Kodėl policijos komisariatuose, pirmiausia turiu omenyje Dainavos policijos komisariatą, naikinami su nepilnamečiais dirbančių pareigūnų etatai?

Taip pat noriu, jog visi susimąstytume kodėl mes nesugebėjome apginti Norvegijos tarnybos „Barnevernet“ iš Lietuvos piliečių šeimos paimto jų vaiko Gabrielio Bumbulio? Šis vaikas turėjo būti grąžintas į Lietuvą ir jo ateitį (kaip LR piliečio) turėjo spręsti Lietuvos institucijos. Tačiau tiek jos, tiek ir politikai pademonstravo visišką savo neįgalumą. Kai tuo tarpu kitos valstybės (Čekija, Indija, net ir ta pati Rusija) tokius klausimus sprendžia aukščiausiu lygiu. Ir kodėl visuomenės spaudimas mūsų valdžios institucijoms buvo toks menkas? Kai tuo tarpu kitų šalių visuomenės buvo aktyvesnės, protestuodamos dėl mūsų mažojo piliečio. Ką, vis laukiame malonės iš valdžios? Jos nebus, ne tie asmenys, tad ką patys susikursime – tą ir turėsime.

Beje, tikrai nemoralizuoju tik jums, ne, pirmiausiai visa tai taikau ir sau pačiam, nes aš irgi buvau per daug abejingas tam, kas vyksta šalia manęs, todėl prisiimu atsakomybę ir stengsiuosi, jog bent mano laiptinėje būtų reaguojama į tokias situacijas.

Tikiuosi, jog man kuklus straipsnis įneš bent dalelę link pozityvių permainų, nes tikrai nenoriu sulaukti eilinės kraupios žinios apie dar vieną nužudytą vaiką. Gana.

Marius Jonaitis
Vienas iš tūkstančių Lietuvos tėčių.

0 1894

Čikagoje (JAV), keturi juodaodžiai sulaikyti dėl įvykdyto nusikaltimo. Kaip skelbia naujienų portalai šie asmenys pagrobė protiškai atsilikusį baltaodį 18-metį ir jį kankino nuo 24 iki 28 valandų. Procesas buvo gyvai transliuojamas socialiniame tinkle „Facebook“. Vaizdo įraše pakartotinai girdisi kaip juodaodžiai šaukia „Fuck white people“ ir „fuck Donald Trump“. Kankinimas pasireiškė įpjaunant peiliu aukos skalpą, beriant cigarečių nuorūkas ant žaizdos, verčiant jį gerti tualeto vandenį bei mušant.

Video galite pamatyti čia

Šūkiai aiškiai parodė, kad tai yra rasistinis nusikaltimas. Dėl neįgalumo auka nesuvokė kas įvyko. Galima spėti, kad auka buvo pasirinkta tik dėl jo odos spalvos bei Donaldo Trampo pergalės JAV prezidento rinkimuose.

Naujienų portaluose iškart galima pastebėti, kad pagrindinė problema yra nutylima. Rasės sąvoka beveik neegzistuoja: „keturi jaunuoliai“, „du vyrai ir dvi moterys“. Neperžiūrėjęs vaizdo įrašo, skaitytojas negalėtų aiškiai suprasti šio incidento motyvų, nes jie tiesiog nėra aiškiai pateikti. Natūralu, kad šios žinios sklaida yra labai ribota.

Dabar įsivaizduokime, jei keturi baltaodžiai būtų pagrobę ir kankinę protiškai atsilikusią juodaodę mergaitę. Jei toks vaizdo įrašas išvystų dienos šviesą, galiu prisiekti, kad masinės medijos tiesiog sprogtų. Viso pasaulio žiniasklaida apie tai rašytų, rengtų laidas, diskutuotu ir kaltintu baltuosius. Bet kadangi nusikaltimas yra juodaodžių prieš baltaodį, daug kalbėti neverta. Taigi, tik baltieji gali būti rasistais ir niekaip kitaip.

Tai yra akivaizdus neapykantos kurstymas. Neapykantos kurstymas – (angl. hate speech) yra viešas skleidimas (žodžiu, raštu) informacijos (idėjų, nuomonių, žinomai neteisingų faktų), kuria tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimo ar pažiūrų. Šis aprašymas tobulai atitinka įvykdytą nusikaltimą. Bet vėlgi, JAV didieji informatoriai visą tai pateikia kaip tiesiog eilinį nusikaltimą. Tik po keletos dienų, dėl socialinių tinklų, kitų naujienos portalų spaudimo, pradėjo atsirasti versijos, jog šis nusikaltimas yra susijęs su neapykanta. Tai buvo aišku nuo pat pradžių, bet žurnalistai tą sąmoningai slėpė. Tikėtasi, kad šis incidentas bus greit pamirštas, bet dėl milžiniško susidomėjimo jo užmaskuoti nepavyko.

Paruošta pagal Neabejingo piliečio pateiktą informaciją.

0 1871

Kaip žinia, Prancūzijoje aktyviai griaunamos krikščioniškos bažnyčios. „Prancūzų ekspertai skambina pavojaus varpais. Kaip liudija neseniai atliktas tyrimas, šalyje per pastaruosius 15 metų buvo nugriauta 30 bažnyčių. Keliems šimtams kulto pastatų gresia nugriovimas. Be to, jų vietoje, kaip taisyklė, statomi prekybos ir verslo centrai“ – rašo šią temą nagrinėjantys žurnalistai. Jų nuomone, krikščioniškų bažnyčių griovimas daro šią Europos šalį bejėge prieš islamizacija.

Turbūt viena iš svarbiausių Europos lyderių klaidų, sprendžiant migrantų problemą, yra principinio skirtumo tarp krikščionybės ir islamo nesupratimas. ES šalių vadovybė, atsitolindama nuo krikščioniškos tradicijos, toliau tebežvelgia į islamą krikščionių akimis. Atsiskyrusi nuo religijos Europa naiviai mano, kad ir milijonai migrantų iš musulmoniškų šalių, paragavę jos vaisių, atiduos pirmenybę pasaulietiškoms vertybėms.

Tačiau gyvenimas rodo, kad taip, deja, nėra. Musulmonai statosi mečetes Europos miestuose ir neleidžia jų griauti. Ne tam jos statomos. Netgi tie atvykėliai, kurie jau pakankamai seniai tapo europiečiais, neskuba atsisakyti savo įsitikinimų. Yra visa eilė rimtų priežasčių, kodėl tai vyksta, ir vienas iš jų slypi musulmonų suvokimo apie savo vaidmenį, savo misiją šiame pasaulyje ypatumuose.

Italija ir Ispanija bažnyčių kol kas negriauna. Tačiau ir tose šalyse, kurios kitados buvo katalikybės bastionais, bažnyčias neretai paverčia restoranais ar viešbučiais. Vadinasi, problema ne tik Švietimo ideologijoje, vietoje Dievo pradėjusioje garbinti žmogų. Manoma, kad religijos vystosi nuo kolektyvinio tarnavimo Dievui link individualaus. Pagal šią versiją, ritualai pasižymi masiniu pobūdžiu, tačiau laikui bėgant pradeda imti viršų religiniai papročiai, skatinantys labiau asmeniškus santykius su Dievu. Galbūt tai ir yra toji priežastis, dėl kurios Europoje nebeliko poreikio stambiems kulto pastatams, skirtiems masiniams ritualams.

Europoje stiprios pasaulietiškos tradicijos, tačiau yra ir daug giliai tikinčių žmonių, ir jie, jei panorėtų, galėtų sustabdyti šventyklų likvidavimo procesą. Juk tam nereikia turėti daugumos. Tačiau protestų nesigirdi, vadinasi, nepritariančių nėra. Dėl to vargu ar verta kalbėti apie prancūzų valstybės antiklerikalizmą. Valdžia ten labai jautriai pagauna visuomenės nuotaikas. Svarbų vaidmenį vaidina čia ir asmeniški ypatumai. Europoje viešpatauja individualizmo dvasia, ir tikintys ispanai, italai, prancūzai atsisako kolektyvinių bendravimo su Dievu formų, atiduodami pirmenybę individualiam. Laikoma, kad masiniai ritualai riboja asmeninio bendravimo su Dievu laisvę.

Europos musulmonų bendruomenės, įgaunančios vis labiau radikalų pobūdį – tai kažkas visiškai kito: jose kaip ir anksčiau vyrauja kolektyviniai ritualai ir kalba eina apie gretų sutelkimą. Liberali Europa migrantams – svetimas ir priešiškas pasaulis, kurį reikia įsisavinti perkeliant čia savo kultūrą, kuri bazuojasi ant klaninių-kolektyvinių santykių. Šiuolaikiniai islamizmo ideologai visa tai supranta ir tobulina bendratikių gretų disciplinavimą, sutelkimą į vieningą visumą. Užkariaujant naujas teritorijas svarbios būtent vienijančios ir organizuojančios žmones ideologijos galimybės. Solidarios visuomenės vertybė Europos gyventojams jau nebeaktuali, Europos visuomenė susiskaldžiusi ir atomizuota. Gali gautis netgi taip, kad kokios nors islamistinės partijos atstovai pateks kurios nors Europos šalies vyriausybėn: migrantai vieningai nubalsuos už juos, o vietinių gyventojų balsai išsisklaidys tarp kelių vietinių partijų.

Problemos, kurią kelia migracija, negalima suvesti tik į šventyklų statymą ar griovimą. Religinė tema čia, be abejo, svarbi. Tačiau didėjanti Europos islamizacija – tai tik migracinės politikos klaidų pasekmė.

0 2383

Migrantų bendruomenės Vokietijoje gyvena vis labiau nuo šalyje vyraujančios kultūros izoliuotą gyvenimą.

Didžiausias migrantų krizės iššūkis Vokietijai buvo tinkamas migrantų iš Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir kitų vietų integravimas į šalies visuomenę. Naujas Vokietijos apgyvendinimo ir miesto plėtros asociacijos atliktas tyrimas parodė, jog migrantai ne tik tinkamai nesiintegruoja į visuomenę, bet net atvirkščiai – vis labiau nuo jos izoliuojasi ir dažnai visiškai atmeta Vokietijos kultūrą.

Tyrimas atskleidžia, kad migrantų bendruomenės didžiuosiuose miestuose kur kas dažniau renkasi izoliuotis nuo aplinkos nei užmegzti ryšius su aplinkiniais.

Toks pat tyrimas buvo atliktas ir 2008 metais. Tyrimų palyginimas parodo, kad nuo 2008 iki 2015 metų migrantų atsiribojimas nuo Vokietijos kultūros ir vietinių vokiečių stipriai padidėjo.

Tyrimo metu apklausta 80 migrantų, į Vokietiją atvykusių 2014 metais, 40 migrantų, į šalį atvykusių tarp 2008 ir 2014 metų, bei 40 prieglobsčio prašytojų, Vokietijoje atsidūrusių paskutinės migrantų bangos metu.

Vokietija naujųjų migrantų integracijai per metus išleidžia milijardus eurų, tačiau šis ir daugelis kitų tyrimų rodo, jog atvykėlių integracija nėra sėkminga.

Kai kurie Vokietijos sociologai, tokie kaip Annette Treibel, net siūlo patiems vokiečiams integruotis į migrantų kultūras, kad „jie jaustųsi labiau laukiami“. Pasigirsta siūlymų ir šalies mokyklose įvesti privalomas arabų kalbos pamokas, esą tam, kad atvykėliai nesijaustų „išskiriami“.

Žaliųjų partijos politikas Kurtas Edleris net pareiškė, jog iš prieglobsčio prašytojų nereikėtų reikalauti integracijos, o verčiau reikėtų jiems „atiduoti“ kurį nors miestą ir pavadinti jį „Naujuoju Alepu“.

Parengta pagal Breitbart.com informaciją

0 4150
Maria - viduryje.

Anglų “Mail Online” Allan Hall parašytas straipsnis, paskelbtas minėto leidinio internetinėje svetainėje š.m. gruodžio 5 d.

Vokietijoje suimtas paauglys prieglobsčio prašytojas iš Afganistano, įtariamas išprievartavęs ir nužudęs 19-metę aukšto ES pareigūno dukterį. Spalio viduryje medicinos studentė Marija Ladenburger, kuri laisvalaikiu savanoriškai dirbo pabėgėlių namuose, buvo rasta negyva universiteto mieste Freiburge, netoli Šveicarijos pasienio. Jos tėvas yra Dr. Clemens Ladenburger, advokatas, tarnaujantis Europos Komisijos teisinio direktoriaus dešine ranka. Neaišku, ar mergina buvo kada nors prieš mirtį susitikusi su žmogžudžiu.

 

Pasak policijos pareigūnų, įtariamasis prisipažino įvykdęs žmogžudystę. Jis buvo areštuotas penktadienį ir jam kitais metais teks stoti prieš teismą. Po išprievartavimo Marija buvo paskandinta. Jos kūnas rastas Dreisamo upėje spalio 16 d. Policija netoliese krūmuose rado 18,5 cm ilgio tamsių plaukų kuokštą, kurio dalis buvo nudažyta šviesiai. Merginos skara taip buvo pastebėta upės pakrantėje. Nusikaltimo tyrinėtojai tada pradėjo peržiūrinėti filmuotą medžiagą, paimtą iš mieste esančių stebėjimo kamerų. Pagaliau, po trijų savaičių pastebėtas tramvajumi važiuojantis prieglobsčio prašytojas, nešiojantis labai neįprastą šukuoseną, kurios dalis plaukų buvo nudažyta šviesiai. Įtariamasis buvo suimtas penktadienį ir jo DNR mėginiai leido padaryti išvadą, kad jis buvo nusikaltimo vietoje. Prokuroras Dieter Inhofer pranešė, kad vaikiną, kuris atvyko 2015 m., priglaudė šeima, gyvenanti Freiburge…

 

David Mueller, policijos specialios komisijos vadas, paskelbė per spaudos konferenciją, kad, remiantis apklausomis ir stebėjimo kamerų filmuota medžiaga, policijai pavyko nustatyti, ką nužudytoji mergina veikė prieš pat mirtį. Devyniolikmetė vakarą prieš nužudymą praleido vakarėlyje ir kompaniją paliko antrą valandą po vidurnakčio. Kaip jai buvo įprasta, Marija važiavo dviračiu namo. Ji tapo lytinio nusikaltimo ir smurto auka.

 

Spalio 26 d. ponas Ladenburger ir jo žmona Frederika užsakė Marijos nekrologą „Frankfurter Allgemeine“ laikraštyje. Jame rašoma, kad „Marija 19 metų mūsų šeimai atrodė lyg saulės spindulys, kuris ir toliau šviečia. Mes dėkojame Dievui už šią mums skirtą dovaną. Mes esame tikri, kad ji šiuo metu saugiai prisiglaudusi prie Viešpaties.“ Spalio mėnesį įvyko gedulingos mišios Marijos vardu Briuselyje, „Notre Dame des Graces“ bažnyčioje. Gruodžio 6 d. Marijai būtų sukakę 20 metų.

Auka

Policija dabar bando nustatyti ar įtariamasis galėjo netoliese nužudyti dar vieną merginą. Lapkričio mėnesio pradžioje, 27 metų Karolin G. buvo taip pat išprievartauta ir užmušta Endinge miestelyje, kuris yra 18 km nuo Freiburgo.

 

Šios žinios sutampa su Kanclerės Angela Merkel CDU partijos konferencija, per kurią ponia Merkel tikisi ketvirtą kartą būti paskirta partijos kandidate į kanclerius per ateinančių metų rinkimus, nežiūrint vis didėjančios pykčio bangos dėl jos atvirų durų pabėgėlių politikos. Paskutiniu metu viengungiai pabėgėliai vyrai vis dažniau įvykdo nusikaltimus Vokietijoje.

 

Vaizdingame Garmisch-Partenkirchen kurorte meras neseniai kreipėsi į Bavarijos žemės pareigūnus, prašydamas jų pagalbos susidorojant su pabėgėliais svečių namuose, o tuo tarpu visoje šalyje paskelbtas draudimas alkoholiui visuose pabėgėlių priėmimo centruose. Šią savaitę ponia Merkel bandys sutvirtinti paramą jos pabėgėlių politikai ir ji vis dar atsisako nustatyti ribas pabėgėlių atvykimui į Vokietiją.

 

Vertėjo komentaras: Marija Ladenburger nužudymas plačiai nuskambėjo Vokietijoje ir užsienyje. Vokietijos visuomenė kritiškai įvertino valstybinės televizijos kanalo ARD atsisakymą pranešti apie šį nusikaltimą, motyvuodamas tuo, kad įvykis neva buvo tik vietinės reikšmės. Vokietijos gyventojai vis dažniau neigiamai įvertina stambios žiniasklaidos nenorą adekvačiai komentuoti atvykėlių iš arabų ir Afrikos šalių nusikalstamą veiklą. O pasak vietinių teisėsaugos šaltinių, vien per paskutinius metus, kai prasidėjo masinė imigracija iš Trečiojo pasaulio į Vokietiją, nusikaltimų skaičius padidėjo daugiau nei 100 000. Vokietijos policijos profsąjungos vadas Rainer Wendt, neseniai kalbėdamas su „Die Welt“ korespondentu, kaltino Merkel politiką dėl smarkiai pablogėjusios kriminogeninės situacijos. R. Wendt toliau minėjo, kad yra šių nusikaltimų tūkstančiai aukų, kurios patyrė neapsakomas kančias ir dėl žmonių, aktyviai skatinančių masinę imigraciją. Pastarieji nerodo jokių užuojautos ženklų ir yra arogantiškai įsitikinę savo misijos teisingumu. Atvykėlių skatinimo pasekmes užkrauna ant policijos ir nekaltų aukų pečių, sakė R. Wendt.

Vertė ir paruošė Algis Avižienis

0 1244

Šiuolaikinis miestas vis dažniau tampa mokslininkų, politikų, visuomenės veikėjų analizės objektu. Priežastis – gausios negatyvios tendencijos, kurios lydi urbanizaciją ir paverčia šiuolaikinius miestus rimtų socialinių problemų sankaupa, kuri vis dažniau įgauna ir politinę reikšmę. Šiuolaikinis miestas – tai ne tik ekonomikos, administracijos ir kultūros centras. Tai dar ir „miegamųjų rajonų“ getai su jiems būdinga socialine apatija ir atskirtimi, tai etninių migrantų anklavai, lūšnynų su išsigimstančiais gyventojais, kvartalai. Daug šiuolaikinių problemų, įskaitant ne vien gatvių nusikalstamumą ir narkomaniją, tačiau ir etninius konfliktus, ekstremistinių idėjų plitimą, terorizmą, formuojasi arba plačiai išplinta būtent miestuose. Juolab, kad šiuolaikinis miestas sukuria tam pačias palankiausias sąlygas. Ne atsitiktinai gausybė filosofų ir sociologų jau seniai tyrinėja miesto ir miestietiškos buities įtaką žmogaus socialiniam elgesiui.

Šiuolaikinio miesto problemų pagrindas – tai kapitalistinis miestietiškos būties organizavimo metodas. Kapitalistiniu metodu čionai šiuo atveju reikia laikyti ne rinkos ekonomiką kaipo tokią, o požiūrį į miestą išimtinai per pelno gavimo prizmę. Britų tyrinėtojas Deividas Harvis, kurį laiko vienu autoritetingiausiu mokslininku, analizuojančiu miestą iš neomarksizmo pozicijų, yra įsitikinęs, kad miestų vystymosi tempus šiuolaikiniame pasaulyje diktuoja nacionalinės ir transnacionalinės korporacijos. Korporacijoms miestas – tai pelno gavimo priemonė, dėl to kapitalistai vadovaujasi trimis svarbiausiais principais – pelno didinimu, vartojimo infrastruktūros prieinamumo didinimu, miesto, kaip prekybinio-pramoninio objekto efektyvumo didinimu. Tačiau šie principai visiškai ignoruoja šiuolaikinių miestų socialinio ir sociokultūrinio vystymosi klausimus. Tarp viso kito, korporacijos visiškai nekreipia dėmesio nei į ekologinę būklę stambiuose miestuose, nei į transporto problemas, nei į migrantų anklavus, kurie pakeičia ne tik miestų išvaizdą, bet ir vidinę kultūros būklę. Dėl viso to mažėja miestų tinkamumas žmonėms komfortiškai juose gyventi.

Kitas žinomas mokslininkas, Manuelis Kastelsas, pabrėžia, kad šiuolaikiniame pasaulyje miestai pavirsta erdve, skirta atgaminti darbo resursus. Tai sąlygoja miestų gyventojų perteklių ir socialinės atskirties didėjimą. Prastėja ekologinė situacija, tačiau kompanijos, užstatančios miestų rajonus, šitais reikalais visiškai nesidomi. Formuojasi ištisi šiuolaikinių getų masyvai, kur būstai palyginti pigūs, dėl to juos sparčiai apgyvena vargingiausia gyventojai – migrantai, neturtingas jaunimas, marginalai.

Tokiu būdu miesto erdvė irgi paverčiama preke. Būstai pakraščiuose, arti pramonės objektų ir geležinkelių kainuoja pigiau negu būstai centre. Turėti gabalėlį miesto erdvės stambaus miesto centre – didelis pasiekimas gyvenime. Buto, įsikūrusio megapolio centre savininkas – realus milijonierius. To buto kainos pakaks jam nugyventi be nepriteklių visą likusį gyvenimą, jeigu jis persikels į provinciją.

Tuo pat metu pastangos išspausti pelną iš miesto erdvės žudo miestų ekologiją ir kultūrą. Naujos statybos bjauroja architektūrinę visumą, sukuria naujų problemų pakuočių, kamščių, komunikacijų perkrovimo, mokyklų, vaikų darželių, poliklinikų persipildymo pavidalu.

Prancūzų filosofas Žanas Bodrijaras ne atsitiktinai atkreipė dėmesį į šiuolaikinių miestų „marketizacijos“ procesus, kai erdvės aplink prekybos centrus galiausiai pavirsta „negyvomis dykumomis“. Objektų, kurie pritraukia didžiules žmonių mases, visų pirma – stambių prekybos centrų, hipermarketų, pramogų parkų, automagistralių – kūrimas suardo miestų vientisumą, kadangi žmonės koncentruojasi patraukliausiose vartojimo požiūriu vietose.

Iš kitos pusės, dabartinėje situacijoje anaiptol ne visi gyvenamosios ir komercinės infrastruktūros objektai susilaukia paklausos. Kiekviename stambiame šiuolaikiniame mieste esama daugybės naujų tuščių statinių. Visame 20 aukštų name gali būti gyvenami vos keli butai. Būstai tokiame name daugumai neįperkami, kaip ir ofisų ar prekybos patalpų nuoma.

Kitados automobilis turėjo padidinti vidutinio statistinio gyventojo gyvenimo komfortą, padidindamas judėjimo greitį. Šiandien visi megapoliai įstrigę kamščiuose. Daugybė žmonių, turinčių savo automobilius, yra linkę naudotis metro, nes tai nepalyginamai greičiau. Kai kurie persėda ant dviračių ir motociklų, kurie turi didesnių galimybių manevruoti. Gaunasi, kad svarbiausias automobilio pranašumas – greitis – miesto kamščių sąlygomis minimizavosi. Kartais iki reikiamo punkto greičiau nueiti pėstute, nei nuvažiuoti automobiliu.

Dar vienas svarbus šiuolaikinio miesto bruožas, tiesiogiai susijęs su nacionalinio saugumo problemomis – socialinių ryšių ardymas ir miesto erdvės atomizacija. Tradiciniame mieste kiekvienas žmogus buvo savo vietoje, egzistavo išsivysčiusi socialinių ryšių sistema. Atvykėliai iš kitų vietų palaipsniui įsijungdavo į miesto gyvenimo ritmą, ištirpdavo mieste, prisitaikę prie miestiečių gyvenimo būdo ir vertybių sistemos (mes – „kauniečiai“, o šitas – „tipiškas vilnietis“).

Šiuolaikiniame didmiestyje sunaikintos anksčiau gyvavusios socialinių ryšių sistemos, palaipsniui susilpnėjo gyventojų „miesto identitetas“, kadangi atvykėlių skaičius kartais viršija senųjų miesto gyventojų skaičių. Sociologas Zigmundas Baumanas įžvelgia šiuolaikiniame didmiestyje „svetimųjų erdvę“. Svetimųjų, kurie nepažįsta vienas kito ir yra neįdomūs vienas kitam. Netgi bendraudami tarpusavyje, jie lieka svetimi, didėja socialinė atskirtis. Mažai kas pažįsta netgi savo laiptinės kaimynus. Ir tai suprantama – gyventojai pastoviai keičiasi, kadangi žmonių mobilumas šiuolaikiniame megapolyje nepaprastai didelis. Atvykstantys į miestą migrantai iš kitų šalių daugiau nebesiekia integruotis į miesto aplinką, o kuria uždarus anklavus, kurie įtariai šnairuoja į senuosius gyventojus, o pastarieji irgi su baime ar priešiškumu žiūri į migrantus.

Beje, kaip nebūtų keista, būtent migrantų anklavai ir lūšnynų rajonai šiuolaikiniuose megapoliuose ir atkuria tradicinį miestiečių susiorganizavimo modelį. Ir migrantai, ir „lūšnynų žmonės“ glaudžiai kontaktuoja savo socialinėje erdvėje, tai didina jų susitelkimą ir organizuotumą. „Normaliam“ miestiečiui, kuriuo šiandien laikomas vidutinis statistinis atomizuotas žmogus-individualistas, tokios bendruomenės atrodo kaip kažkas svetimo, nesuprantamo ir pavojingo.

Čia esama ir tiesos – juk migrantai ir socialiai depresyvių rajonų gyventojai išties kelia didesnį pavojų. Jų tarpe didesnis socialinio negatyvizmo, nusikalstamumo lygis, ten paplitusios įvairios asocialaus elgesio formos. Tačiau ir atomizuotas gyventojas yra potencialiai pavojingas. „Vienatvė minioje“, kaip tai vadina rusų filosofas ir kultūrologas Borisas Markovas, liudija, kad visuomenė serga. Atomizacija naudinga valdžiai ir korporacijoms, tame tarpe ir dėl to, kad organizuoti miestiečių kolektyvai – tai potencialių politinių grėsmių šaltiniai, politiniai subjektai, su kuriais negalima nesiskaityti ir kurie turi rimtą galią. Stambiuose miestuose viešpatauja atomizacija ir tik migrantų ir socialinių autsaiderių anklavai sudaro išimtį iš bendros miestų vystymosi tendencijos.

Sociologai kalba apie lokalias erdves šiuolaikiniuose didmiesčiuose – tai migrantų anklavai ir socialiniai getai. Šiose erdvėse žmonės priversti daugiau komunikuoti vieni su kitais, tačiau tai nereiškia, kad šių lokalių erdvių egzistavimas daro miestui teigiamą poveikį. Priešingai – lokalios erdvės dažniausiai pasižymi agresija likusio miesto ir likusių miestiečių atžvilgiu. Šia agresiją formuoja socialiniai ir kultūriniai faktoriai. Socialinis faktorius – tai nepatenkinamos gyvenimo sąlygos, skurdas, bedarbystė. Getų gyventojams sunku gauti gerą išsilavinimą, įsidarbinti prestižiniame darbe, pakeisti gyvenimo kokybę – nėra nei lėšų, nei kultūrinio bei socialinio kapitalo tokiems sudėtingiems gyvenimo pokyčiams. Pati getų aplinka skatina pačių įvairiausių ydų kultivaciją – narkomanija, alkoholizmas, prostitucija ir t.t. iš kitos pusės, mėginantys ištrūkti iš šito užburto rato getų gyventojai dažnai tampa radikalių organizacijų ar kriminalinių grupuočių smogikais.

Kultūrinis faktorius – tai rimti mentaliniai, vertybiniai ir elgesio skirtumai, egzistuojantys tarp „lokalių“ erdvių gyventojų ir juos supančių miestiečių. Skirtumus lemia vienokia ar kitokia etninė ir religinė priklausomybė, specifiniais gyvenimo būdas. Kad taptum „mentališkai svetimu“, nebūtina priklausyti somaliečių diasporai Osle ar marokiečių – Paryžiuje. Galima būti ir pagrindinės tautos atstovu, gyvenančiu socialiniame dugne, išauklėtu kriminalinės ar pusiau kriminalinės aplinkos subkultūroje. Nihilizmas, polinkis nusikalsti, agresija geriau gyvenančių miestiečių adresu, didesnis polinkis į ekstremistines idėjas – visa tai būdinga didesnei daliai šiuolaikinių socialinių getų gyventojams. Getų gyventojai jaučia neapykantą gerovės erdvei ir tą neapykantą neretai bando užmaskuoti religiniais ar politiniais lozungais – kaip kovą prieš „netikėlius“, „buržuaziją“, „eksploatatorius“ (ir tai tuo pat metu, kai dauguma „išnaudotojų“ priešų niekur nedirba, vadinasi, niekas jų neišnaudoja).

ES vadovybė, kuri faktiškai stimuliuoja nekontroliuojamą migraciją, mažiausiai galvoja apie realius Europos šalių gyventojų interesus. Dar daugiau – ES viešpataujanti multikultūralizmo ir tolerancijos paradigma tik dar labiau komplikuoja egzistuojančius kultūrinius skirtumus tarp migrantų ir vietinių. Vietoje to, kad padėtų greičiau integruotis, įsisavinti vietines elgesio normas, valdžia sudaro visas sąlygas, kad atvykėliai užkonservuotų savas tradicijas, kurios svetimoje kultūrinėje erdvėje įgauna demonstratyvų pobūdį. Ir tada jau migrantai – anklavų ir šiuolaikinių getų gyventojai – kaltina vietinę visuomenę rasizmu, laiko rasistiškais bet kokius reikalavimus laikytis visuotinai priimtų normų ir elgesio taisyklių.

Antroji, trečioji migrantų kartos – tai vaikai tų žmonių, kurie įvairiu laiku atvažiavo iš kitų šalių. Jie savo tėvus ir senelius priėmusią šalį jaučia jau kaip savo tėvynę. Iš esmės taip ir yra. Čia jie gimė, čia palaidoti jų giminaičiai, čia jie praleido vaikystę ir jaunystę. Ar reiškia tai, kad antros ir trečios kartos migrantai priima bendrą juos priėmusios šalies identitetą? Broliai Kuaši irgi užaugo Prancūzijoje, kas nesutrukdė jiems tapti teroristais ir žudyti savo bendrapiliečių. Nadžimas Lašruanas, kurį apkaltino teroro aktais Briuselyje, irgi užaugo Belgijoje. Potencialius teroristus ir ekstremistus vienija gyvenimas socialiai atskirtuose getuose, kur dauguma gyventojų linkę nedirbti, o egzistuoti iš socialinių pašalpų, tuo pat metu užsiimant pusiau kriminaline ar kriminaline veikla.

Gaunasi, kad nauja tėvyne migrantams tampa ne Vokietija ar Prancūzija apskritai, o viso labo konkretus anklavas, miesto getas, kur praleidžiama vaikystė ir jaunystė, kur įsisavinamos gyvenimiškos vertybės ir nuostatos. Kuo labiau tasai getas problemiškas socialine prasme, tuo agresyvesnė jame socialinė aplinka ir tuo didesnė tikimybė, kad geto gyventojai perims kriminalines ar ekstremistines vertybes.

Ne atsitiktinai į kai kuriuos to paties Briuselio rajonus netgi policininkai užeina labai nenoriai, kaip taisyklė – dengiami specialių pajėgų. Kitaip sakant tie anklavai jau virto teritorijomis, kurios egzistuoja pagal savas taisykles ir kurios faktiškai jau iškrito iš bendros valstybinės erdvės. Tai – „mažieji Alžyrai“, „mažieji Somaliai“, „mažieji Senegalai“ Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos teritorijose. Anklavų išvaizda darosi vis labiau panaši ne į Europos, o į Afrikos ar Artimųjų Rytų miestus. Taip transformuojasi Europos miestų erdvė, įgaudama naują socialinę realybę ir susidurdama su rizikomis, kurių, kardinaliai nepakeitus pačių socialinės ir politinės būties pagrindų Vakarų visuomenėse, įveikti neįmanoma.

1 1684

Vokietijoje šiais metais smarkiai išaugo migrantų vykdomų nusikaltimų skaičius. Per pirmuosius šešis šių metų mėnesius migrantai šalyje įvykdė daugiau kaip 142 tūkst. nusikaltimų, arba 780 nusikaltimų per dieną. Tai net 40% daugiau nei 2015 metais.

Dažnėjantis smurtas Vokietijos gatvėse atsispindi ir gyventojų apklausose. Spalio 24 d. vykdyta apklausa nustatė, jog net 68% šalies gyventojų bijo dėl savo saugumo, o 63% jaučiasi nesaugiai viešose vietose, kuriose yra daug žmonių.

Savo naujoje knygoje Vokietijos policijos pareigūnė Tania Kambouri rašo:

„Pastarosiomis savaitėmis, mėnesiais ir metais pastebėjau, kad musulmonai, daugiausia jauni vyrai, nejaučia net menkiausios pagarbos policijai. Kai patruliuojame gatvėse, dažnai esame visaip įžeidinėjami musulmonų. Tai daroma kūno kalba bei keiksmažodžiais, kai pro juos važiuojame. Kai sustojame prie šviesoforo, jie pasidaro dar agresyvesni, tai ypač būdinga migrantams.“

Freddie Lohse, Vokietijos policijos sąjungos narys teigia, jog dauguma migrantų jaučia, kad už savo veiksmus nebus rimtai nubausti. Pasak jo, „migrantai yra pripratę prie griežtesnių bausmių savo gimtosiose šalyse. Jie mums nejaučia jokios pagarbos“.

Pavyzdžiui, statistika rodo, jog Hamburge pirmaisiais šešiais šių metų mėnesiais migrantai įvykdė beveik pusę visų nusikaltimų, nors sudaro nedidelę dalį 1,7 milijonų mieste gyvenančių žmonių.

Taip pat pranešama, jog migrantų jaunimas visiškai kontroliuoja tam tikras Hamburgo vietas, tokias kaip Jungfernstiegas – vieną iš žinomiausių Hamburgo bulvarų. 2016 metais šiame bulvare jie jau užpuolė daugiau kaip 50 žmonių, taip pat smarkiai padaugėjo pranešimų apie bulvare pastebėtą girtavimą, narkotikų platinimą bei seksualinį priekabiavimą. Kitoje Hamburgo vietoje, Alsterdorfo rajone, padaugėjo pranešimų apie migrantų vykdomas vagystes ir apiplėšimus.

Brėmeno mieste išaugo organizuotas nusikalstamumas, nes policija didžiąją dalį savo pajėgumų skiria kovai su smulkiais gatvių nusikaltimais, kuriuos vykdo migrantai. Raineris Wendtas, Vokietijos policijos sąjungos vadovas, teigia: „Brėmenas kapituliavo prieš ypač pavojingus klanus. Valstybės legitimios jėgos monopolis virsta džiunglių įstatymais. Saugumo ir toliau mažėja.“

1 8428
„Didieji reformatoriai ir optimizatoriai“

Dainius Marinauskas

Po tragiškų įvykių Telšiuose, kai motiną nuo įkaušusio smurtaujančio sūnaus gynęs pareigūnas sulaukė mirtino dūrio į kaklą, kaip visada, facebook‘e pasirodė tuščios, nieko nekainuojančios užuojautos. Kitaip sakant, visa karaliaus kariauna apgailestauja, išreiškia nuoširdžią užuojautą ir t. t.. Labiausiai nustebino tradicinis eksministro S. Skvernelio bandymas (socialiniuose tinkluose – red. pastaba) atsikratyti asmeninės atsakomybės dėl įvykusio tragiško įvykio, nes, mano vertinimais, įvykis yra S. Skvernelio reformos pasekmė.

blabla

Dėl į pašalpas panašių atlyginimų neberandant normalių darbuotojų, į policiją priiminėjamos vos mokyklas ir kelių mėnesių kursus baigusios merginos. Ir šitos nesąmonės tęsis tol, kol nebus pagaliau suprasta, kad mergaitėms, kurios bijo nusilaužti nagą, susigadint šukuoseną, ne vieta vykti į iškvietimus, ypač ten, kur įmanomos visokios ekstremaliai pavojingos situacijos. Galiausiai taip išėjo, kad žuvusio pareigūno porininkė ne tik kad ekstremaliomis sąlygomis nesugebėjo pridengti savo porininko nugaros, bet dabar jai pačiai reikalinga psichologinė pagalba. Gal kai kam skamba ciniškai, bet tokia tiesa. Leisti tokioms merginoms vykti į konfliktus, patruliuoti keliuose, tai tas pats, kas vaikščioti lynu jį įtempus virš bedugnės. Galbūt tokia mergina ekipaže gali būti kaip trečias asmuo, kad reikalui esant pakviestų pastiprinimą, bet ne daugiau. Nieko neturiu prieš merginas, bet kiekvienam savo.

JAV, jei policininkas turi įtarimų, kad nusikaltėlis gali kelti grėsmę jam ir aplinkiniams, jis turi teisę šauti ir valstybė jį apgins visomis įmanomomis priemonėmis. Šiuo atveju, jei tai būtų JAV, nusikaltėliui vos tik prie peilio prisilietus, iškart gautų kulką. O kaip pas mus?.. Prisiminkime, kai buvo nušautas jaunas kontrabandininkas. Koks šovusio pareigūno atžvilgiu buvo formuojamas požiūris?.. Ir tokių pvz. dešimtys. Ar ne todėl pareigūnai nedrįsta panaudoti ginklo?

Suprantu, kad eksministeris, kaip vienas iš policijos pertvarkos pagrindinių iniciatorių, itin teigiamai vertina pokyčius, kurie neva padeda ne tik sistemai, bet ir joje dirbantiems žmonėms. Tačiau kas iš tikrųjų slepiasi už reorganizacijos?.. Negi iš tikrųjų kas nors tiki, kad pareigūnų saugumo sąskaita ir darbo kokybės sąskaita, padidinus darbo krūvius ir sumažinus etatus, bus galima padidinti atlyginimus iki 1000 eurų? Bent jau kol kas niekas tų atlyginimų padidėjimų nepajuto ir vargiai ar pajus, bet tai atskira tema ir dabar ne apie tai.

Pradėkime nuo to, kad policijoje turi būti ilgalaikė ir efektyviai veikianti motyvacinė sistema. Ar tokia yra? Išretintas ir beveik galutinai demotyvuotas policijos personalas paprasčiausiai nesugeba ir jau nebenori efektyviai dirbti, o dėl universalumo, padidėjusių darbo krūvių ir nebegali. O be šių dviejų elementų bet kuri pertvarka tampa popierine, kažkam galbūt ir padedančia kopti karjeros laiptais, tačiau su realiais teigiamais gyvenimo pokyčiais neturinti nieko bendro. Štai ir visi eksministro S. Skvernelio reformų, kurioms pritarė profsąjungos, pasiekimai.

Ar galima sukurti universalų pareigūną-kiborgą? Kol kas tokio pareigūno sukurti niekam nepavyko, pasaulinėje praktikoje visi, kas bandė, vėliau atsisakė. Nes suprato, kad tokie pareigūnai gali egzistuoti tik holivudiniame 3D formate.

Bet eksministras S. Skvernelis taupymo tikslais ryžosi tokiam žingsniui.

Absurdiškai kuriant universalų pareigūną-kiborgą, kuris galėtų atlikti ir kelių policijos funkcijas, ir patruliuoti, baudas išrašinėti, fiksuoti administracinius pažeidimus, užkardytų nusikaltimus, atliktų prevenciją, net nusikaltimus išaiškintų, ir pildytų visus procesinius dokumentus.

Bet kaip gali žmogus gerai atlikti darbą, kai jis yra verčiamas atlikti visas policijos funkcijas? Kam tada civilizuotose valstybėse reikalingi mobilūs greitojo reagavimo būriai, kam reikalingi struktūrizuoti specializuoti padaliniai ir tarnybos, jei vienas universalus pareigūnas–kiborgas gali ir baudas išrašinėti, ir žmogžudystes tirti, ir narkotikus platinančius asmenis gaudyti, ir vagystes aiškinti, ir pavojingus nusikaltėlius sulaikyti…

O gal šitiems reorganizatoriams ir optimizatoriams tiesiog reikėtų nusileisti ant žemės ir pažiūrėti kas dedasi provincijose? Taip pat reikėtų pagaliau baigti meluoti visuomenei apie pakeltus atlyginimus bei reformų naudą, juk ne sovdepijoje gyvename.

Vienu žodžiu, durnių laive artėjant rinkimams didėja makaronų pasiūla.