Authors Posts by Raimonda Jonaitienė

Raimonda Jonaitienė

86 POSTS 0 COMMENTS

0 1842

Kai man buvo ketveri, aš uždaviau savo mamai pirmuosius „kodėl?“ klausimus: „Mama, kodėl Pippo gyvena po vandeniu?“. Ji man paaiškino, kad Pippo, mūsų auksinė žuvelė, yra žuvis, o šios gyvena po vandeniu. Toks atsakymas manęs netenkino, todėl domėjausi toliau: „Kodėl žuvys gyvena po vandeniu? Ar mes irgi galime gyventi po vandeniu?“. Mama atsakė, kad žuvys kvėpuoja ištraukdamos deguonį iš vandens, o žmonės negali kvėpuoti po vandeniu. Tada aš uždaviau atrodo visiškai nesusijusį klausimą: „Iš ko pagamintas ledas?“. „Ledas pagamintas iš vandens“, – paaiškino mama. Po dviejų dienų Pippo buvo rasta mūsų šaldiklyje.

Kaip ir dauguma keturmečių, aš buvau nustebęs dėl dalykų, kurie vyko aplink mane. Vos tik išmokau kalbėti, aš ėmiau klausinėti kodėl vyksta vienas ar kitas reiškinys. Tai dažnai erzindavo suaugusiuosius. Bet, kai jie atsakydavo į mano klausimus, tai man padėdavo suvokti kas nutiktų ar pasikeistų kiekvienu atveju. Kartais mano išvados būdavo itin blogos (kaip savo kailiu patyrė vargšelė Pippo). Vis dėlto klaidos ir paaiškinimai padėjo mano pasaulio pažinimui: aš susipažinau su mokslu dar prieš mokyklą ir tuo mėgavausi.

Kas yra geras paaiškinimas? Ir kaip mums jį atskirti? Filosofai mokslininkai tradiciškai atsakė į šiuos klausimus koncentruodamiesi į pagrindinių mokslininkų aiškinamosios praktikos normas ir atsisakydami tų normų, kurios, remiantis jų intuicija, netinka tariamųjų aiškinimų rinkinyje.

Pradedant Carl’u G Hempel’u 1960-aisiais, filosofai išryškino tris pagrindinius aiškinimo modelius. Pagal Hempel’o dengiamąjį-dėsnio modelį, paaiškinimai – tai argumentai, demonstruojantys kad tai, kas buvo paaiškinta logiškai, išplaukia iš tam tikro bendro dėsnio. Pagal dengiamąjį-dėsnio modelį, jei kažkas klausia „Kodėl tam tikras vėliavos stiebas meta 10 metrų šešėlį?“, gerai atsakyta tuomet, kai paminimi optikos dėsniai, vėliavos stiebo ilgis ir Saulės padėtis danguje. Šis paaiškinimas tinkamas, nes parodo, kad tam tikromis aplinkybėmis ir dėsniais klausime, reiškinio buvo galima tikėtis.

Kitas požiūris – suvienijantis modelis, pagal kurį geri paaiškinimai duoda suvienijančią reikšmę, visapusiškai pritaikomą daug skirtingų reiškinių. Niutono gravitacijos teorija ir Darvino evoliucijos teorija yra puikūs paaiškinimai, kadangi jos turi stiprią vienijančią jėgą. Šios teorijos vėl ir vėl patraukia prie kelių pagrindinių principų, kurie gali paaiškinti daugelį reiškinių. Tuo būdu, vienijančios teorijos sumažina iki minimumo tai, ką biologas Thomas Huxley 1896-aisiais pavadino „esminiais nesuprantamumais“.

Priežastinis-mechaninis modelis yra bene pats populiariausias tarp filosofų. Pagal jį, geras paaiškinimas atskleidžia organizuotas sudedamąsias dalis ir veiklą, dėl kurios įvyksta tam tikri dalykai. Jei kažkas klausia: „Kodėl tas langas sudužo?“, geras atsakymas būtų: „Nes kažkas paleido į jį akmenį“. Arba, jei kažkas klausia: „Kaip kraujas pasiekia visas kūno dalis?“, geras atsakymas turėtų susidėti iš informacijos apie širdį, kraujagyslių, kraujotakos sistemos ir jų funkcijų.

Šie modeliai apima daugelio gerų paaiškinimų sudarymą. Vis dėlto, filosofai neturėtų manyti, kad yra tik vienas tikslus aiškinimo modelis ir kad reikėtų nuspręsti kuris modelis yra geriausias. Daugelis apsimeta, kad vienas, „vienodo dydžio“ aiškinimo modelis tinka visoms tyrimo sritims. Tokia prielaida rodo, kad filosofai dažnai ignoruoja aiškinimų pagrindimo psichologiją.

Tinkamas atsakymas į klausimą „kodėl?“ nėra tik filosofinė abstrakcija. Paaiškinimas turi pažinimo, realiojo pasaulio funkcijas. Jis gelbėja mokantis ir atrandant, o geros aiškinimo teorijos yra būtinos sėkmingam aplinkos valdymui. Šia prasme, paaiškinimas yra žinomas kaip kalbos aktas, kuris atlieka tam tikrą funkciją bendraujant. Vertinant ar kažkas tinkamai atlieka tokį kalbos aktą, reikėtų apimti aiškinimų pagrindimo psichologiją ir jos subtilų situacijos jautrumą. Nuostabus darbas aiškinimų psichologijos srityje rodo, kad dėsniai, suvienijimai ir priežastiniai mechanizmai visi turi vietą žmogaus psichologijoje, sekant skirtingas idėjas, kurios iššauna atsižvelgiant į auditoriją, domėjimąsi, įsitikinimus ir socialinę aplinką.

Psichologijos rezultatai taip pat atskleidžia nuostabų panašumą tarp vaikų ir mokslininkų aiškinimų pagrindimo. Tiek vaikai, tiek mokslininkai žvelgia į pasaulį mėgindami surasti modelius, ieškodami stebinančių tų modelių pažeidimų ir stengdamiesi suprasti jų esmę remdamiesi aiškinamaisiais ir tikimybiniais svarstymais. Vaikų aiškinamosios praktikos siūlo unikalias įžvalgas į gero aiškinimo prigimtį.

Aiškinimo modeliai turėtų būti tikrinami ne tik pagal tikrą aiškinamąją praktiką psichologijoje, bet ir pagal mokslo istoriją bei sociologiją. Panašios išvados išplaukia ir kitoms tradicinėms sritims, kurias studijavo filosofai – pavyzdžiui, patvirtinimas, teorijos keitimas, mokslinis atradimas, kur dažnai irgi abstraktūs filosofiniai teorizavimai suglumina pažinimo pamatus moksle. Empiriškai sukaustytos aiškinimo studijos mums parodo kai ką svarbaus apie tai, kaip žmonės aiškina, ką jie randa svarbaus paaiškinimuose ir kaip aiškinamosios praktikos keičiasi per gyvenimą. Jei kiekvienas vaikas yra apsigimęs mokslininkas, filosofai atliktų gerą darbą labiau susitelkdami į aiškinimų psichologiją ir ypatingai į vaikų „kodėl?“ klausimus bei aiškinamuosius pagrindimus. Jie prieitų prie labiau išplėsto supratimo, kas padaro aiškinimą geru.

 

Vertė: Raimonda Jonaitienė

Autorius: prof. Matteo Colombo

Šaltinis

0 2772
Marius Jonaitis

Kalbamės su Mariumi Jonaičiu – politiniu bei visuomenės veikėju, asociacijos „Nacionalinis interesas“ pirmininku ir K. Baršausko seniūnaitijos seniūnaičiu – apie apsisprendimą dalyvauti 2016 m. Seimo rinkimuose, Lietuvos ateities viziją ir lietuviams pačias svarbiausias šiuo metu iškylančias problemas.

Dalyvaujate rinkimuose LLP sąrašuose, tačiau pats esate nepartinis. Kodėl nesate jokios partijos nariu?

Nesu linkęs bėgioti per partijas. Labai atidžiai renkuosi judėjimus ir tik viską pasvėręs nuspręsčiau jungtis prie tokio, kuris atitinka mano pasaulėžiūrą ir vertybes. Iš tiesų manau, jog esmė ne partijos vėliavoje, o pačio kandidato mąstyme ir valioje: kiek jis pasiryžęs dirbti vardan Lietuvos žmonių, kiek aukoti savo gyvenimo.

Kokio masto yra jūsų pasiryžimas? Kuo jūsų tapimas Seimo nariu būtų naudingas Kauno miesto gyventojams, kuriame ir keliate savo kandidatūrą?

Nežinau kaip tą matuoti, tačiau suprantama, jog ryžtas yra pakankamas, jeigu į savo viešą programą dedu tokias tezes kaip: „Netaikomas senaties terminas stambiems finansiniams nusikaltimams. Valstybinių lėšų švaistymas prilyginamas valstybės išdavystei.“; „Valstybės monopolis stipriųjų alkoholinių gėrimų ir receptinių vaistų mažmeninei prekybai“; „Komunalinės monopolijos (vandens tiekimo, šildymo) – tik valstybės ar savivaldybių nuosavybėje“. Vien už šių idėjų kėlimą Seime rizikuoju susilaukti gan stipraus mano asmens puolimo. Kokio masto jis bus – nežinau, tačiau apie tą ir negalvoju, nes mano tikslas – siekti, jog mūsų šalies šeimininkai būtų Lietuvos žmonės, o ne saujelė oligarchų, kuriems labai kliudys mano siūlomi punktai.

Mano siūlomos reformos naudingos ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai. Teisinė reforma, pramonės atkūrimas, neteisėtai privatizuotos nuosavybės sugrąžinimas tautai, padės kurti geriau apmokamas darbo vietas, o iš tokius darbus dirbančių žmonių lengviau surinkti mokesčius, už kuriuos būtų mokamos orios pensijos, o ne dabartiniai grašiai. Tačiau norint to pasiekti reikia prispausti oligarchus ir Lietuvą valdančius klanus.

Daug žmonių mano, jog nėra prasmės balsuoti už nesistemines partijas ir pavienius kandidatus, nes esą vienas lauke ne karys. Ką manote jūs pats? Ar realu kažką pakeisti, jei, pavyzdžiui, į Seimą būsite išrinktas tik jūs vienas arba menka dalis jūsų kolegų?

Gan dažnas komentaras. Į tokius atsakau paprastai: kai aplinkoje prisikaupia šiukšlių ar prikritusių lapų, tai imi ir sutvarkai. Visai nesvarbu, jog jau rytoj ten gali ir vėl būti prikritusių lapų ar šiukšlių. Nes žinai, jog jeigu nesitvarkysi, tai ir paskęsi tarp šiukšlių bei gyvensi amžinoje netvarkoje, antisanitarinėmis sąlygomis. Panašiai ir su rinkimais. Nereikia save apkrauti tokiomis mintimis kaip „vienas lauke ne karys“. Dar ir koks gali būti karys. Reikia remti tuos žmones, kurie yra tau priimtini savo pažiūromis, valia bei atliktais darbais. Viskas kinta, net jeigu ir pradžioje tų karių bus nedaug, tačiau kas žino – gal po penkių metų jie suburs pakankamai solidų judėjimą ir pakeis mūsų šalies gyvenimą į geresnį. Bet tam reikia žmonių palaikymo.

Palaikykite tuos, už kurių nugarų nėra neaiškių pinigų ir interesų, kurie nesėdi po 10 ar 20 metų Seime ir neaišku ką ten veikia. Reikia atsinaujinti.

Kokios stipriosios jūsų pusės, o kokias laikote silpnomis?

Mano stipriosios pusės yra gyvas idealizmo jausmas. Socialinio teisingumo siekis. Tai man padeda suprasti savo kelią, nes dabartiniais laikais, kai kiekvienas už save, o toje kovoje lieka begalės pralaimėjusių, būtina užimti visuomeninio intereso gynimo poziciją. Esu jaunas, nebijau pripažinti savo nežinojimo ir siekti užlopyti turimas spragas. Nuolat siekiu tobulėti ir būti labiau naudingas tiek savo bendruomenei, tiek ir tautai. Turiu tvirtas moralines vertybes ir pasaulėžiūrą, tad lengvai išvengiu gundymų pinigais ir valdžia.

Mano silpnosios pusės gali būti mano amžius, silpnas žinomumas visuomenėje, tačiau tie dalykai per laiką ištaisomi.

Tačiau, nors laikote save menkai žinomu, esate nuveikęs nemažai gerų darbų. Gal galėtumėte plačiau apie juos papasakoti?

Esu K. Baršausko seniūnaitijos seniūnaitis. Pavyko ten nuveikti kai kuriuos darbus. Aš ir kolegos rinkome parašus, jog Lietuvos žemė liktų tik mūsų piliečių rankose, o ne būtų išparduodama užsieniečiams. Pavyko pristabdyti žemės išpardavimo procesą. Kaune organizavau parašų rinkimą, jog sustabdytume migrantų atvežimą į Lietuvą. Puikiai žinojau, jog per laiką iškils terorizmo pavojus. Liūdna, bet buvau dėl to teisus, tą parodė ir nuolatiniai teroro aktai visoje Europoje. Surinkome virš 35 000 piliečių parašų ir migrantų įvežimą pristabdėme. Tačiau, norint tai visiškai sustabdyti, būtina turėti savo atstovus Seime.

Pats esu blaivininkas, tad vienas iš mano mėgiamų darbų yra paveikti žmones, jog jie atsisakytų žalingų įpročių (alkoholio ir tabako), labai džiaugiuosi, jog šis darbas man sekasi. Ypač tarp jaunimo.

Plačiau pakalbėkime apie imigrantus. Europą drebina imigrantų krizė ir itin padažnėję teroristų išpuoliai. Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvai priskirtas imigrantų kvotas, pačią krizę ir terorizmo realumą ne tik kitose šalyse, bet ir, galbūt, Lietuvoje?

Mano nuomonė labai aiški – jokių migrantų Lietuva neturi įsileisti. Ne mes ten kėlėme konfliktus ir jiems nesame skolingi. Turime pasirūpinti savais žmonėmis, savu jaunimu ir pensininkais, jog jiems netektų emigruoti iš Lietuvos.

Pats buvau vienas iš tų žmonių, kurie inicijavo piliečių pasipriešinimą prieš imigrantų kvotas. Rinkome parašus (vieną kartą surinkome apie 30 000, kitą – virš 35 000 piliečių parašų), darėme tris mitingus ir piketus, rašėme į žiniasklaidą. Visiškai sustabdyti nelegalų įvežimą į Lietuvą nepavyko, tačiau stipriai sulėtinome procesą. Kai būsiu Seime, sieksiu išvis užkirsti kelią bet kokioms migrantų kvotoms. Sieksiu bendradarbiavimo su kaimynine Lenkija ir Latvija, kurios laikosi tokios pačios pozicijos kaip ir aš.

Terorizmo pavojus yra realus, todėl būtina dėti visas pastangas, jog mes ir mūsų vaikai gyventume stabilioje visuomenėje.

Tačiau ne visi imigrantai yra teroristai. Ar be terorizmo dar įžvelgiate kažkokius kitus pavojus?

Ne visi, tačiau yra ir kitų grėsmių susijusių su jais.

Pirma, jų išlaikymui (nes jie negalės dirbti, kadangi neturi jokių darbinių įgūdžių bei nemoka mūsų kalbos) reikės nemažų pinigų. Jie bus imami ir iš mūsų biudžeto, vietoje to, jog būtų pasirūpinama mūsų žmonėmis. Kodėl mes savo jaunimą ir pensininkus turime aukoti vardan mums svetimų žmonių?

Antra, jie – visai kitokio mąstymo žmonės. Jie labai vieningi, religingi, kuria gausias šeimas, tad tik laiko klausimas kada tie pabėgėliai taps dauguma mūsų šalyje, o mes – mažuma. Kiekvienas mąstantis žmogus žino, jog labiau organizuota ir vislesnė žmonių grupė, kai tik tampa dauguma, kitiems primeta savo gyvenimo būdą. Aš nenoriu, jog mano vaikai būtų mokomi melstis Alachui ir,  kad mano žmonai reikėtų slėpti veidą. Mano tikslas – jog Lietuva išliktų mūsų, vietinių žmonių šalimi. Jog mūsų visų emigravę šeimos nariai ir giminaičiai galėtų čia sugrįžti bei kurti savo ateitį. Tam reikia siekti, jog nekistų mūsų tautinė, rasinė ir religinė sudėtis.

O kokia jūsų nuomonė apie tautines mažumas Lietuvoje? Čia gyvena nemažai lenkų, rusų ir kitų tautybių žmonių.

Mano nuomonė apie čia nuo seniau gyvenančias tautines mažumas yra teigiama. Kai kurie jų dar karštesni Lietuvos patriotai nei kai kurie tautiečiai. Manau visiems yra svarbu, jog čia atvykęs kitos tautos atstovas nesėdėtų mums ant sprando, dirbtų bei gerbtų mūsų įstatymus ir taisykles bei gyvenimo būdą. O toliau –  susitarsime.

Lietuva susiduria su gimstamumo mažėjimu ir jaunų žmonių emigracija. Kaip ketinate spręsti šias bene pačias opiausias bėdas?

Pats neseniai tapau tėvu. Turiu beveik metų laiko sūnelį vardu Ąžuolas. Planuoju gausią šeimą, tad prie demografijos gerinimo prisidėsiu ir individualiai.

O mąstant plačiau, tai būtina žinoti, kad kiekvienai jaunai šeimai svarbiausia turėti būstą ir stabilias pajamas. Šiais laikais, jog šeima įsigytų būstą, ji turi imti paskolą iš banko bei mokėti palūkanas. Šeimos praktiškai visą gyvenimą permoka bankams. Mano siūlymas – įkurti valstybinį komercinį banką, kuris šeimoms pirmo būsto įsigijimui teiktų beprocentines paskolas. Taip šeima bankui mokės tik tiek, kiek iš jo ir pasiskolino. Nereikės parazituojantiems spekuliantams permokėti savo sunkiai uždirbtų pinigėlių.

Antra gimstamumą skatinanti programa: nurašymas 10% nuo buto paskolos už kiekvieną gimusį vaiką. Tai jaunas šeimas padrąsintų susilaukti vaikų.

Abu pasiūlymai praeityje buvo taikyti praktiškai, net Vakarų Europoje, tad jokio populizmo čia nėra. Savaime suprantama, nei bankai, nei dabartiniai politikai niekada nepalaikys šių pasiūlymų, nes tai jiems nenaudinga. Tačiau mes į jų norus ir neatsižvelgsime.

Kokias didžiausias problemas pastebite dabartinėje Lietuvoje?

Jų gan daug, tačiau išskirsiu kelias. Pirmoji yra mūsų politiniame elite. Jis paskendęs korupcijoje, atitrūkęs nuo žmonių, prisitaikantis prie bet ko (seniau Maskva, o dabar Briuselis), bet ne prie savos šalies žmonių poreikių. Jį būtina keisti ir skubos tvarka.

Antra, žmonių pasyvumas. Suprantu, jog sunku kovoti prieš biurokratų savivalę, bet be kovos jokioje pasaulio šalyje nebuvo pasiekta tvarka. Mano tikslas yra pažadinti žmones. Įkvėpti tapti tikrais savo šalies šeimininkais. Tam planuoju skirti nemažai savo jėgų.

Trečia, tai vagių įsigalėjimas ir įsiteisinimas. Pasižiūrėkite į pramoninius Kauno rajonus: anksčiau ten būdavo didelės įmonės, o kas ten dabar? Kiek iššvaistyta potencialo… Mano tikslas – išsiaiškinti visus praeityje įvykdytus nusikalstamus sandorius ir atkurti teisingumą.

Lietuvos liaudies partija. Sąrašo numeris – 10.
Marius Jonaitis, numeris sąraše – 5.
Petrašiūnų rinkiminė apygarda.

LLP

0 1188

Algis Avižienis

Iš ciklo: Lietuva – tautiškumo ir visuotinumo dvikovos arena
Individo laisvė – mūsų eros politikos kelrodis. Jau praėjo daugiau nei 220 metų, kai asmens laisvės idėja įsišaknijo politiniame gyvenime Prancūzijoje ir JAV, o vėliau beveik visame likusiame pasaulyje. Individo laisvės sąvoka ir ja besiremianti liberali demokratija praktinėje politikoje tapo ideologiniu ginklu prieš nekenčiamą karalių ir aristokratų valdžią. Liberalių demokratų sukurtas valstybės modelis atėmė iš kilmingųjų galimybę mėgautis absoliučia galia. Ateityje nauja santvarka turėjo užkirsti kelią politinėms jėgoms monopolizuoti valstybės galią ir primesti savo valią piliečių masei. Liberalios demokratijos valstybėje numatyta, kad nuolatos konkuruos vykdančioji, įstatymus leidžiančioji ir teisinė valdžia ir taip neleis nei vienai iš jų dominuoti kitas. Papildomi valstybės kontroliuojami elementai – tai parlamentai, politinės partijos, konstitucijos ir laisva spauda, formuojanti visuomenės politines pažiūras. Galima teigti, kad laisvės šalininkų tikslas – nuversti karalių ir kunigaikščių viešpatavimą – buvo pasiektas. Kita vertus, individo laisvės principas ilgainiui nesugebėjo išsaugoti jėgų lygsvarą Vakarų demokratijose ir leido finansininkų elitui užvaldyti pasaulį.
Nebūtų teisinga sakyti, kad individualios laisvės autoriai neįspėjo apie šiuos pavojus demokratinėms santvarkoms. Kai kurie aiškiai suprato, kad individo laisvė yra priklausoma nuo vyraujančių ekonominės galios santykių ir kad didžiausias laisvės priešas yra koncentruota galia. Ženevos filosofas Jean Jacques Rousseau ir JAV politikas Thomas Jefferson tvirtino, kad demokratinė santvarka gali klestėti tiktai mažose, homogeniškose bendruomenėse. Jų piliečiai turėtų būti žemdirbiai, gaunantys panašias pajamas ir valdantys panašaus dydžio dirbamą žemę. Ilgai gyvendami kaimynystėje jie gerai pažintų vienas kitą ir pasitikėtų savo kraštiečių gera valia. Tuo tarpu anonimiškų didmiesčių aplinka, kurioje vyrauja stambi prekyba ir finansai, t.y., vieta kur kaupiami didžiuliai turtai, negalėtų būti palanki terpė demokratijai.
Tarptautinių santykių srityje mišrių tautų imperijos irgi buvo neigiamai traktuojamos, nes jos rėmėsi politinės bei karinės galios prievarta. XIX amžiuje demokratai ir nacionalistai veikė kartu prieš daugianacionalines Rusijos, Habsburgų Austrijos, bei Turkijos imperijas, siekdami išlaisvinti šių valstybių pavergtas tautas. Liberalios demokratijos kūrėjai galvojo, kad laisvas individas gali gyventi tiktai laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje. O taiką Europoje geriausiai palaikytų pusiausvyros diplomatija, kuri neleistų vienai valstybei tapti dominuojančia visame žemyne.
Nors formaliai individo laisvės idėja yra stipriai įsišaknijusi Vakarų pasaulyje ir daug kur kitur, būtina atsižvelgti į tai, kad ši sąvoka jau gyvuoja daugiau nei du šimtus metų. Per šį laikotarpį labai daug kas pasikeitė. Radikalūs technologiniai, ekonominiai, socialiniai pokyčiai apvertė Europos gyvenimą aukštyn kojom. Jei XVII-XVIII amžiaus politiniai teoretikai galėtų stebėti mūsų pramoninio laikotarpio realijas, jiems ko gero nebūtų lengva susigaudyti, kur vyrauja asmeninė laisvė ir kur piktnaudžiavimas pinigine galia. Pramonės revoliucija pagimdė anksčiau neįsivaizduojamą produktyvumą ir ištisus naujus lobynus, kuriuos XIX amžiuje pasisavino pramonės ir finansų elitas. XX amžiaus pradžioje stambūs pramonininkai ir finansininkai tapo įtakingiausia jėga Anglijoje, JAV, Vokietijoje ir Prancūzijoje.
Konsoliduota ekonominė galia užvaldo politiką. Naujieji pramonės ir finansų oligarchai greitai priprato gyventi kaip anksčiau nuversti karaliai ir kilmingieji didikai. Jie įsigijo įspūdingus rūmus, dvarus, meno kolekcijas, jachtas. Pulkai tarnų pastoviai rūpinosi šeiminikų poreikiais ir asmeniniu komfortu. Gausybė tapytojų, aktorių, šokėjų, rašytojų, intelektualų ir politikų varžėsi dėl naujųjų Krupp, Thyssen, Rothschild, Vanderbilt, Mellon ir Rockefeller dinastijų palankumo. Jie suprato, kad šių modernių didikų malonė leistų jiems įgyvendinti savo svajones. Naujieji magnatai steigė naujus universitetus, įsigijo laikraščius, žurnalus bei knygų leidyklas, tuo išplėsdami savo galią politikos ir kultūros srityje. Naujajam elitui tarnavo tūkstančiai darbininkų ir klerkų, kuriems savininkų žodis buvo tolygus įstatymui. Sunku būtų surasti demokratijos pėdsakų naujuose investiciniuose bankuose, korporacijose arba pramonės įmonėse. Kylantis finansinis elitas priprato prie savo galios ir siekė ją dar daugiau išplėsti.
Bankai, anksčiau atlikę kuklų tarpininko ar finansuotojo vaidmenį, pasinaudojo savo strategine pozicija ir ėmė masiškai supirkinėti pramonės ir prekybos įmonių akcijas. XIX amžiaus viduryje Prancūzijos bankininkas James Rothschild, garsios Rothschild dinastijos atstovas, įgijo 600 milijonų frankų turtą, investuodamas į geležinkelių ir kasyklų plėtra. Tuomet ši suma viršijo visų kitų, kartu paėmus, Prancūzijos bankų turtą. XX amžiaus pradžioje devyni stambiausi Berlyno bankai buvo įsisavinę 80 procentų Vokietijos bankų kapitalo. Pirkdamos akcijas ir skirdamos paskolas, šios finansinės institucijos užvaldė žymią dalį Vokietijos pramonės ir prekybos. Teikdami paskolas vyriausybėms, Vakarų Europos ir JAV bankai įgyjo didžiulę įtaką ne tik savo šalyse, bet ir užsienyje.
Superturtuoliams atsirado galimybės paimti spaudą į savo rankas ir įtakoti politines partijas, finansuojant pastarųjų rinkimines kampanijas. Didėjant jų galiai savo šalyse, komercinės firmos ir finansinės institucijos tapo tarptautiniais žaidėjais, kuriems nacionalinės rinkos atrodė per siauros jų ambicijoms patenkinti. Pramonės, kasyklų, plieno, geležinkelių ir laivybos magnatai dairėsi po visą pasaulį, ieškodami gamtinių išteklių ir rinkų. Jiems įkandin sekė vyriausybės, kurios įsteigė didžiules kolonijas Afrikoje ir Azijoje tam, kad pramonės ir finansų oligarchai galėtų efektyviau išnaudoti šių žemynų resursus. Iki 1914 m. Didžioji Britanija pasisavino 33,5 mln. kv.km. kolonijinės teritorijos; Prancūzija įgyjo 10,6 mln. kv.km. ir Vokietija 2,9 mln. kv.km. Kapitalistų konkurencija dėl kolonijų, užsienio prekybos ir rinkų – tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių Pirmam pasauliniam karui kilti.
Nerėgėta privačių asmenų ekonominė galia nustūmė į šoną vyraujančias jėgos lygsvaros idėjas ir atvėrė kelią pasaulinės valdžios siekiui, kurį mes šiandien vadiname globalizacija. Nepaisydami liberalios demokratijos pradininkų įspėjimų dėl neribotos galios, globalistai pasuko visai svetimu demokratijai keliu. Jei ankstesni individo laisvės šaukliai ryžtingai priešinosi valdžios koncentracijai, tai mūsų laikų sisteminiai ideologai paklusniai tarnauja tarptautinių finansininkų interesams.
Žiūrint iš lietuviškos perspektyvos, klausimas ar liberalios demokratijos modelis atitinka mūsų poreikius iš tikrųjų nėra labai aktualus. Išsivadavus iš Sovietų Sąjungos autoritarinio režimo, Lietuva pateko į besikuriančią Naują pasaulio tvarką, kurią 1990 m. rugsėjo 11 d. paskelbė JAV Prezidentas George H. W. Bush. Pagal aukščiau minėtų mąstytojų logiką, pasaulinė santvarka – tai turėtų būti itin nedemokratiškas kūrinys. Tad reikėtų užduoti sau visai kitą klausimą. Kodėl per paskutinius 200 metų laisvo asmens idėja buvo nepajėgi apsaugoti individą nuo pačios didžiausios politinės galios koncentracijos, kokią yra įmanoma įsivaizduoti.
Kur pasiklydo laisvės gynėjai? Laisvės sąvoką tinka naudoti taktiniais sumetimais – prieš konkretų engėją, nes laisvė yra ne kas kitas kaip apribojimų neigimas. O neigimas pats vienas negali egzistuoti. Kad laisve galėtume operuoti politikoje, reikia priešpriešos. Jeigu norime išsilaisvinti nuo priespaudos, pirma reikia surasti engėją arba išnaudotoją. Kai pastarasis baigs mus skriausti, mums greitai kils klausimas — o ko dabar pageidaujame? Pagaliau pasiekėme laisvę. Bet kam ji tarnaus?
Deja, laisvė, atjungta nuo to, kas apriboja, yra vakuumas arba absoliuti tuštuma. Jei žmogus nuolatos nesusidurtų su oponuojančia ar apribojančia jėga, jis mažai, ką galėtų padaryti. Net pasivaikščiojimas būtų neįmanomas be besipriešinančios žemės traukos. Išsilaisvinę nuo fizinio darbo, daug kas patirs sveikatos problemas dėl viršsvorio ir aukšto kraujo spaudimo. Laisvė nuo visokių įsipareigojimų giminėms ir draugams gali padovanoti izoliaciją bei liūdesį. Todėl individui reikia įvairių formų priešpriešos, apribojimų, taisyklių.
Daug kartų praeityje laisvės šūkis efektyviai, bet trumpam, sutelkė nevienalyčius elementus prieš kokią nors konkrečią priespaudą. Taip pat dažnai istorija parodo pavyzdžių kaip sėkmingos išsivadavimo kovos virto konfliktais tarp buvusių sąjungininkų, neturinčių konkrečios programos. Mūsų Sąjūdis mobilizavo beveik visą Lietuvą prieš visiems įkyrėjusį Sovietų valdymą ir už laisvę. Pasiekę pergalę, deja, vietiniai politikai ėmė tarpusavyje peštis dėl postų ir turtų.
Valstybė, skelbianti individo laisvę kaip savo aukščiausią vertybę, sunkiai įgyvendins ilgalaikius, visuotinius tikslus. Turtingas verslininkas arba klanas, užvaldęs didelius turtus, sugebės pasukti valstybės vairą tokia kryptimi, kuri tam tikru verslo konjunktūros momentu duos daugiausia asmeninės naudos. Todėl Vakaruose ilgalaikės problemos, tokios kaip mažėjantis gimstamumas, jaunimo bedarbystė, milžiniška turtinė nelygybė, kapitalo eksportas į pigios darbo jėgos šalis, iškastinių energijos šaltinių sekimas, klimato atšilimas, lieka neišspręstos. Tuo tarpu politikai užsiiminėja partijų finansavimo reikalais, posto dalybomis ir kitais, trumpalaikiais reikalais. Sulaukusios neįprastų iššūkių per du pasaulinius karus, liberalios demokratijos šalys sėkmingai sutelkė gyventojus pergalei. Bet sėkmės kaina buvo griežta valstybės kontrolė, neribotas įsikišimas į privačius ekonominius reikalus ir masiniai asmens laisvės apribojimai.
Pilnaverčiam gyvenimui svarbesnė galia nei laisvė. Ko iš tikrųjų nori žmogus? Žmonės nori turėti pakankamai jėgų gyventi. Jiems reikia galios tam, kad nugalėtų veiksnius, blokuojančius jų valios išraišką. Neįmanoma atsispirti galios troškimui. Visi nori būti galingais, nes galia atidaro duris į viską, ko žmogui reikia. Kitaip nei vokiečių filosofas Hegelis – kuris manė, kad žmonijos istorija eina link laisvės įtvirtinimo pasaulyje – maištautojas Nietzsche pagrindinį dėmesį skyrė galios sampratai. Nietzsche akcentavo dinamišką visų gyvų būtybių – kartu ir žmogaus – prigimtį. Pasak Nietzsche, žmogus yra veržli būtybė, kuri negali stovėti vietoje pasiekusi kokį nors kulminacinį punktą. Pasiekęs tikslą ir sustiprėjęs, asmuo netrukus panaudos įgytas jėgas kitiems tikslams. Asmuo negali nustoti kaupti daugiau galios taip pat kaip jis negali nustoti kvėpuoti. Todėl Hegelio amžinos laisvės rojus nėra pasiekiamas, nes tai prieštarautų žmogaus įgimtam norui nuolatos grumtis su jį supančiu pasauliu. Dėl tos pačios priežasties taip pat nepasiekiami yra marksistų proletariatų rojus, krikščioniškas pomirtinis gyvenimas bei globalistų žadėta pasaulinė taika. Vokiečių operų kūrėjas Richardas Vagneris savo Tanhoizeryje tiksliai suvokė tariamų rojų prieštaravimus, kai jo pagrindinis personažas Tanhoizeris atsisakė Veneros deivės nesibaigiančių ir neribotų kūniškos meilės kerų. Venera priekaištavo Tanhoizeriui, kodėl jis nori palikti jos karalystę, Veneros kalną, kur išsipildo visos meilės svajonės. Į tai Vagnerio herojus atsakė, kad tik dievai gali amžinai mėgautis malonumais. Žmogui reikia iššūkių, net jeigu jie atneštų ir nelaimę.
Žmogaus galia yra žymia dalimi socialinio pobūdžio. Nėra abejonės, kad individo galimybės realizuoti save labai priklauso nuo tų bendruomenių galios, kurioms jis priklauso. Turtingos firmos darbuotojas greičiau pats bus pasiturintis nei bankrutuojančios bendrovės samdinys. Stipri profesinė sąjunga sugebės efektyviau ginti savo narių interesus negu merdinti darbuotojų organizacija. Ne išimtis yra valstybė arba tauta. Pastarosios būklė gali net labai smarkiai nulemti jos pavienio nario ateitį. Vaikas, užaugęs Trečiojo pasaulio šalies skurde, turės akivaizdžiai mažiau galimybių patirti civilizuoto pasaulio privalumų nei jo amžininkas, gimęs Vakarų Europoje. Karas, vidiniai neramumai, arba gili ekonominė krizė gali sutriuškinti individo lūkesčius mėgautis saugiu, patogiu ir pasiturinčiu gyvenimu ir jį nublokšti į chaoso, teroro, ir skurdo sukūrį. Prieš 20 metų, šimtai tūkstančių serbų, kroatų, bosnių ir kosovarų patyrė karus, etninį valymą bei daugybę fizinių sunkumų, kai Jugoslavijos valstybė žlugo. Tuo pačiu metu jų kaimynai austrai toliau užsiiminėjo įprastais savo asmeniniais reikalais ir malonumais, neskirdami itin daug dėmesio tai velniavai, kunkuliuojančiai visai jų pašonėje.
Niūrų 1939 m. rudenį, dvi panašaus gyventojų skaičiumi dydžio valstybės, Suomija ir Lietuva, tapo to pačio agresoriaus taikiniais. Vienai pavyko surasti vidinę stiprybę ir vienybę ginklu stoti prieš Sovietų sąjungos karinę invaziją. Kita valstybė bandė patenkinti visus Maskvos reikalavimus. II-ojo Pasaulinio karo pabaigoje, Suomija išsaugojo nemažą dalį savo suvereniteto, o jos piliečiai buvo įtraukti į pokarinį Vakarų ekonominį pakilimą. Lietuvos valdančiųjų pastangos patenkinti Rusijos reikalavimus tik išprovokavo agresoriaus panieką. Atsidėkodama už Lietuvos vyriausybės neutralumą, bei nuolaidas, Maskva užrakino Lietuvos gyventojus TSRS kalėjime, iš kurio jie ištrūko tik po 50 metų, nuskurdę, dezorientuoti ir visiškai nepasiruošę priimti išorinio pasaulio iššūkių.
Iš šių istorinių įvykių galima padaryti išvadą, kad pilietis privalo nuoširdžiai, ir visais įmanomais būdais, stengtis didinti savo tautos ir šalies vienybę ir galią. Valstybė yra tarsi namai, kuriuose individas gyvena ir kuriuos jis turi stropiai prižiūrėti. Tiek sąžiningai saugoma valstybė, tiek prižiūrėti namai, apsaugos gyventoją nuo išorinių jėgų, kurios yra galingesnės nei jis vienas. Šalis, besiremianti savo piliečių lojalumu ir pasiaukojimo dvasia, galės efektyviau apsaugoti pastaruosius, nei valstybė, kurios gyventojai yra abejingi bendriems reikalams.
Šis grįžtamumo principas galioja visose žmonių sukurtose asociacijose, nesvarbu ar tai draugų ratas, šeima, gamybinė įmonė ar moderni valstybė. Kuo daugiau individualus narys pasiaukos asociacijai, tuo daugiau asociacija galės jam padėti. Kita vertus, žmonių kolektyvas, kurio individualūs nariai nuolat ima daugiau nei duoda, ilgainiui nusilps ir galiausiai nebepajėgs tarnauti savo nariams. Nacionalinių institucijų ir visos valstybės nuopolis, jei jis užsitęs, gali sukelti ir fizinį pavojų šalies gyventojams. Tai akivaizdu 1939 m. Lietuvos krizės požiūriu; tai galima pastebėti ir šiandien Libijos bei Sirijos atžvilgiu.
Asociacijos nariai praturtina ją įnešdami materialius indėlius, tačiau, vertingiausias turtas yra jos narių solidarumas. Gobšus įmonės savininkas, nesąžiningai pasisavinęs savo firmos turtą, aiškiai kenkia firmai finansine prasme. Bet liūdniausios tokio poelgio pasekmės bus matomos bendrovės darbuotojų nuotaikose. Praradę pasitikėjimą savininko ketinimais tarnauti visos įmonės labui, darbuotojai arba paliks firmą arba patys bandys abejotinomis priemonėmis pasipelnyti jos sąskaita. Tą patį galima pasakyti ir apie valstybes, kurias valdo korumpuoti ministrai. Anksčiau ar vėliau, korumpuota valdžia pakerta masių pasitikėjimą valstybės gebėjimu ginti jų interesus.
Šis grįžtamumo dėsnis yra ganėtinai paprastas teorijoje ir lengvai pastebimas neskaitlinguose žmonių sambūriuose. Stambiuose kolektyvuose, tokiuose kaip valstybėse, ryšys tarp individo veiksmų ir bendros gerovės nėra akivaizdus. Nacionalinė bendruomenė yra labai gausi savo nariais asociacija, kuri be to apima nepaprastai platų veiklos lauką, pačias įvairiausias sąveikos formas. Todėl individo veiksmai lengvai paskęsta tų kontaktų gausybėje ir dažnai lieka nepakankamai įvertinti. Vienas tautos narys gali pasielgti nusikalstamai, pavyzdžiui, pasisavindamas banko milijonus, o gyventojų dauguma to nelabai pajus, nes pavogta suma, palyginus ją su visomis krašto bankų sukauptomis atsargomis, tikriausiai bus menkutė. Bet jeigu finansinė nusikalstama veikla išsikerotų šalyje, visuomenė be abejo pajustų neigiamas pasekmes.
Ilgalaikiai ir vienalyčiai žmonių junginiai yra stipriausi. Pati galingiausia asociacija yra organizuota tauta. Neramiame XIX amžiaus laikotarpyje nacionalizmas, iškeldamas tautos reikšmę valstybiniame gyvenime, patenkino individo tęstinumo jausmo poreikį. Nacionalinės idėjos šalininkai pristatė tautos sąvoką kaip junginį, apimantį praeities, dabarties ir ateities kartas. Naujai atsiradusios nacionalinės švietimo sistemos ragino tos pačios tautos narius didžiuotis savo šalies pasiekimais ir siekti naujų pergalių ateities kartoms. Valstybės parama nacionalinės kultūros plėtrai, dosnus architektūriškai vertingų viešųjų pastatų finansavimas padidino nacionalinių valstybių prestižą savo piliečių akyse. Per šį laikotarpį nacionalinių valstybių sostinės ir didmiesčiai akivaizdžiai pagražėjo. Daugeliui europiečių nacionalinio solidarumo idėja suteikė gyvenimo prasmę sujauktoje pradinės industrializacijos aplinkoje. XIX amžiui įsibėgėjus, nacionalizmas ir stiprios nacionalinės valstybės, kurios rėmėsi šia ideologija, sėkmingai sušvelnino individų izoliaciją naujai išaugusiuose pramonės miestuose.
Nacionalinių valstybių impozantiški pasiekimai. Iš visų žmogaus formuotų junginių, nedaug atsirastų tokių, kurios savo kolektyviniais pasiekimais pralenktų XIX ir XX amžiaus pradžios Europos tautines valstybes. Pastarosios akivaizdžiai nukonkuravo ankstesnių laikų valstybes, kurios buvo organizuotos pagal feodalizmo ar monarchijos principus. Nacionalinės valstybės savo apibrėžtoje teritorijoje sugebėjo sutelkti optimalų resursų ir galios lygį. Praeito ir XIX amžiaus nacionalinių valstybių elitai suvokė, kad didžiausias jų prieinamos galios šaltinis yra šalies gyventojai, o ypač plačiosios masės, sąmoningai ir savo noru aktyviai dalyvaujančios valstybės kūrime. Feodalinėse ir monarchinėse valstybėse tiktai nežymi gyventojų dalis buvo politiškai sąmoninga ir aktyvi. Karaliaus arba kunigaikščio žodis dažnai prilygdavo įstatymui, o raštas ir švietimas priklausydavo dvasininkijos įtakos sferai. Dauguma šių archaiškų valstybių beraščių gyventojų liko pasyvūs išnaudojimo objektai, prikaustyti prie žemės, menkai suvokiantys savo krašto politines bei ekonomines realijas.
XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje įvyko didysis lūžis, kai sparti pažanga švietime, transporte ir žinių sklaidoje (ypač atsiradus masinei spaudai) sukūrė prielaidas integruoti plačiąsias mases į nacionalinių valstybių gyvenimą. Konkuruojant tarpusavyje, tų laikų europinėms nacionalinėms valstybėms ypač rūpėjo pritraukti kuo didesnę savo piliečių paramą. Perdėjus šiek tiek, galima teigti, kad nacionalinėms valstybėms kiekvienas jų gyventojas buvo reikalingas. Šiame laikotarpyje nacionaliniu pagrindu suorganizuotos Europos valstybės pralenkė visas ankstesnes, nuo Romos imperijos laikų europines valstybes savo solidarumu, gyvastingumu, produktyvumu ir kūrybingumu.
Nors nemažai šiuolaikinių istorikų neigiamai žiūri į XIX amžiaus Didžiųjų valstybių varžybas dėl galios, visgi reikia pripažinti, kad ši konkurencija davė stiprų impulsą Europos ekonominiam pakilimui, investicijoms į šalių infrastruktūrą, technologinei pažangai, socialinei rūpybai, masių švietimui ir nacionalinei kultūrai. Tai buvo periodas, kai Europos įtaka pasaulyje pasiekė viršūnę. Nacionalinės valstybės intensyviai konkuravo tarpusavyje visose aukščiau minėtose sferose. Atsilikimas vienoje iš šių sričių reikštų konkurencingumo ir santykinės galios praradimą. Tų laikų valdžios siekė įtikinti piliečius, kad jų asmeninė gerovė kils, jei jie aktyviai stiprins tautos vienybę ir galią kitų valstybių atžvilgiu. Valstybės ir tautos stiprėjimas buvo laikomas vienu iš aukščiausių piliečių vertybių.
Nežiūrint intensyvios konkurencijos tarp Didžiųjų valstybių, XIX amžiuje Europoje įsivyravo ilgai trunkanti santykinė taika, kuri tęsėsi nuo Napoleono karų pabaigos 1815 m. iki 1914 m. Kaip pažymėjo JAV valstybininkas Henry Kissinger savo knygoje “Atstatytas pasaulis”, pavieniai europiečių kariniai konfliktai buvo daugiau vietinės reikšmės, jie truko neilgai (Vokietijos-Prancūzijos, Vokietijos-Austrijos ir Vokietijos-Danijos atvejai), o jų baigtis nereikšdavo pralaimėjusios pusės totalinio žlugimo.
Tik vėliau, kai valstybių konkurencija persimetė į kitus žemynus, įtraukdama ir kontinentalines galybes su jų neribotais ištekliais, kariniai konfliktai įgavo totalinį, nepaprastai destruktyvų pobūdį.
Nacionalinės valstybės sutelkia piliečių dėmesį į riboto pobūdžio uždavinius. Tuo tarpu universalių idealų šalininkai rizikuoja išsklaidyti savo jėgas po platųjį pasaulį. Neįmanoma mylėti visos žmonijos, nebent deklaratyvine prasme. Tam kad užmegzti produktyvius ryšius su atskirais individais reikia skirti nepaprastai daug laiko, kantrybės ir jėgų, kurių visuomet trūksta. Bet kokie reikšmingesni pasiekimai yra įmanomi tiktai, jei individas nukreips dėmesį ir pastangas į vieną ar kelis, bet tikrai ne į daugybę uždavinių. Tam, kad pasiekti vieną vertingą tikslą, reikia paaukoti masę kitų.
Kaip besimokantis pianistas tampa garsiu pianistu? Šalia įgimtų muzikinių gabumų, jaunas pianistas ruošiasi kryptingam darbui, kuris tęsis praktiškai visą gyvenimą. Būsimas atlikėjas privalo daryti tuos pačius pratimus, skambinti tas pačias gaidas valandų valandas, tol kol sunkus muzikinis tekstas pasidaro lengvu. Jis turi atsisakyti šalutinių veiklų. Tiktai dažnai kartojami panašaus pobūdžio įspūdžiai leidžia protui įsisavinti žinias ir įgūdžius ilgam. Kiekvienas pakartojimas yra proto išsaugojamas nerviniais impulsais, ir jų sukaupta gausa sukuria kritinę jėgos masę, kuri anksčiau ar vėliau pralaužia apribojimus atlikti tam tikrą muzikinį tekstą. Jei besimokantis pianistas pavargs ir ims blaškytis po kitas sritis, jis nutrauks įgūdžių pažangą. Nors žmogaus vaizduotė ir globalistų propaganda skatina pasvajoti, kad viską pasiekti yra įmanoma, bet intelekto realios galimybės verčia apriboti užmojus. Žmogaus intelekto veikla, kaip ir visų kitų organizmų, negali išsiplėsti iki begalybės.
Aukščiausi kolektyviniai pasiekimai, tokie kaip italų renesanso tapybos, skulptūros bei architektūros šedevrai, rėmėsi ilgalaike ir intensyvia sąveika tarp gana siauro rato meistrų ir jų mokinių bei meno rėmėjų. Mokiniai metų metais mokėsi ir tarnavo tiems patiems tapytojams, skulptoriams ir architektams. Jų sukaupta patirtis dažnai būdavo perduodama šeimos nariams, sekančiai mokinių kartai, kuri irgi dešimtmečius skyrė meistriškumui tobulinti. Tokiu būdų pavyko nepertraukiamai perduoti nepaprastai aukšto lygio Italijos renesanso meno įgūdžius ir standartus. Visai kitokia dvasia įkvepia nemažą dalį modernaus XX amžiaus meno, kuris iš esmės paskelbė karą per šimtmečius sukauptiems meniniams įgūdžiams ir puoselėtoms tradicijoms. Modernus menas iškėlė tai, kas nepatvaru, subjektyvu, improvizuota, nerimta ir funkcionalu. Šių savybių įsikūnijimas galėtų būti Neries pakrantėje pastatytas surūdijęs kanalizacijos vamzdis. Tai puikiai atspindi mūsų laikų dvasią.
2014 m.

0 2186

Šioje nuotraukoje jūs matote 21 savaitės amžiaus dar negimusį kūdikį, kurį motinos gimdoje operuoja chirurgas vardu Joseph Bruner. Kūdikiui buvo nustatyta diagnozė   –  Spina bifida.

Spina bifida (įskilasis stuburas) – tai įgimti stuburo slankstelių lankų defektai, dėl kurių žmogus negali tiesiai laikyti nugaros ir normaliai vaikščioti. Tačiau chirurginės intervencijos pagalba šis defektas gali būti ištaisytas, tik tai turi būti atliekama dar motinos gimdoje.

Chirurgas atliko Cezario pjūvį ir per nedidelę įpjovą operavo gimdoje esantį kūdikį. Kai gydytojas baigė operaciją, mažylis iškišo savo dar  trapią ir pilnai neišsivysčiusią rankutę ir tvirtai suspaudė chirurgo pirštą.

Chirurgas pasakoja, kad tai buvo labiausiai jaudinantis įvykis per visą jo gyvenimą. Kai berniukas suspaudė jo pirštą, gydytojas iš susijaudinimo sustingo ir negalėjo pajudėti. Leidėjai šią nuotrauką pavadino “Vilties ranka”.

Berniuko, vardu Samuelis, mama pasakojo, kad, kai pirmą kartą pamatė šią nuotrauką, kelias dienas verkė. Taip pat ji papasakojo, jog aiškiai suprato, kad jos nėštumas   –  ne šiaip fizinis sutrikimas, o mažas žmogus.

Samuelis gimė absoliučiai sveikas, dabar berniukui 7 metai.

harmonio.net

2 1262

„Viena esminių Vakarų civilizacijos klaidų Europoje – nesugebėjimas laiku pasiūlyti integruojančio ir patrauklaus kultūrinio modelio, kuris apjungtų Europos krikščionis ir nuosaikius musulmonus. Istoriškai krikščionybės ir islamo jungčių yra pakankamai daug, bet reikėjo sudaryti tinkamas sąlygas joms atsiskleisti“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) politologas Mindaugas Puidokas.

Pagerbiamos teroristinių išpuolių Paryžiuje aukos. Wikimedia.org nuotr.

KTU Viešosios politikos ir administravimo instituto docentas dr. Mindaugas Puidokas pabrėžia, kad terorizmo pavojus labai priartėjo prie mūsų, nes dėl interneto ir socialinių tinklų geografiniai atstumai turi vis mažesnę reikšmę.

Išsamiame interviu Europos Sąjungos (ES) tarptautinių santykių, užsienio ir saugumo politikos ekspertas M. Puidokas istoriškai pažvelgė į terorizmo šaknis ir sąlygas jam išplisti Europoje pastaraisiais metais,  paaiškino, kaip nelegalių imigrantų srautą Europoje įtakojo Turkija. Skaitytojų dėmesiui – pirmoji pokalbio dalis.

– Ilgus metus daugeliui europiečių, o tuo pačiu ir lietuviams, terorizmo apraiškos siejosi su antraštėmis apie tai, kas vyksta už tūkstančių kilometrų. Tačiau pastaraisiais metais vienas po kito teroro išpuoliai kartojasi didžiuosiuose Europos miestuose Paryžiuje, Londone, Madride. Kokios yra šio terorizmo protrūkio priežastys?

– Terorizmo pavojus prie mūsų priartėjo labai stipriai. Pasaulis dėl interneto ir socialinių tinklų skleidžiamos informacijos srautų kiekių yra visiškai kitoks nei prieš 50 metų. Valstybių geografiniai atstumai vaidina vis mažesnę reikšmę. Karai Artimuosiuose Rytuose ir chaosą sukėlusios Arabų pavasario revoliucijos leido įgyti pranašumą radikalioms ir brutalioms jėgoms. Vakarų šalių įsitraukimas į politinę suirutę ir karus Artimuosiuose Rytuose teroristams padėjo rasti tinkamą taikinį savo puolimams.

DAESH arba ISIS teroristų apsišaukėliška valstybė neseniai į savo priešų sąrašą įtraukė ir Lietuvą. Paklausit, ką tai reiškia? Kol kas tai nėra svarbu, bet po lapkričio 26 dienos Seimo priimto įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimo projekto situacija gali greitai pasikeisti. Faktiškai šie pakeitimai atveria imigrantų įsivežimo į Lietuvą „Pandoros skrynią“, kuri mūsų mažai šaliai kelia labai rimtą pavojų.

Kai kuriuos šio įstatymo pakeitimus yra sunku pateisinti ar suvokti. Pavyzdžiui, panaikinta sąvoka „akivaizdžiai nepagrįstas prašymas suteikti prieglobstį“ ir faktiškai įteisintas visų nelegalų priėmimas, kurie tik pareikš tokį norą. Taip pat Seimas nusprendė, kad per parą įsipareigojame suteikti nelegalams leidimą gyventi Lietuvoje ir net Jungtinėms Tautoms pateikti informaciją apie nelegalus įsipareigojame tik gavę pačių nelegalų sutikimą.

„Įdomus“ ir 135 straipsnio pakeitimas, išbraukiant svarbias apsaugines priemones ir sukuriantis situaciją, kai atvykti į Lietuvą yra daugiau nebedraudžiama, o nelegaliai kirtusiems mūsų sieną asmenims negalės būti net laikinai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Tai kaip čia išeina: nori nelegalai neteisėtai atvyksta į Lietuvą, nori – neteisėtai išvyksta!? Tikrai paradoksali situacija, apnuoginanti mūsų šalies sienas ir atverianti kelią potencialių teroristų patekimui.

Vietoje to, kad griežtinti saugumo priemones ir jas tobulinti, siekiant apsaugoti mūsų piliečius – Seimas paima ir neapdairiai bei skubotai įveda tokias kurioziškas pataisas. Juk mūsų saugumo sistema ir taip yra skylėta, o su terorizmo grėsmėmis kol kas nesame pasiruošę tinkamai kovoti. Priimdami pagal kvotas pabėgėlius ir neturėdami tinkamai funkcionuojančios saugumo sistemos mes tiesiog provokuojame, kviečiame ISIS teroristus pabandyti atlikti teroristinius išpuolius mūsų šalyje! Juk tokia informacija greitai sklinda. Duok Dieve, kad aš klysčiau, bet visos prielaidos tam jau sukurtos ir visi blaiviai mąstantys saugumo ekspertai tą mato. Priimant tokius šaliai gyvybiškai svarbius sprendimus būtina tartis ne tik su ekspertais, bet ir su tauta, nes tą numato mūsų valstybės Konstitucija. Kol kas nedaroma nei viena, nei kita.

– Kokios terorizmo Europoje ištakos, žvelgiant iš istorinės ir sociokultūrinės perspektyvos?

– Reikia ieškoti terorizmo šaknų. Giluminių priežasčių. Viena esminių Vakarų civilizacijos klaidų Europoje – nesugebėjimas laiku pasiūlyti integruojančio ir patrauklaus kultūrinio modelio, kuris apjungtų Europos krikščionis ir nuosaikius musulmonus. Istoriškai krikščionybės ir islamo jungčių yra pakankamai daug, bet reikėjo sudaryti tinkamas sąlygas joms atsiskleisti.

Nuosaikųjį islamą būtina visomis išgalėmis remti, nes Europoje jau seniai turime milijonus musulmonų. Tada būtų likę daug mažiau erdvės tarpusavio priešiškumui ir neapykantai. Dirbdamas kaip tarptautinis ekspertas Briuselyje, pastebėjau, kad šiemet abiejų kultūrų sąsajų per paskutinius projektus Europos Sąjungoje imta ieškoti daug intensyviau. Deja, šis procesas stipriai pavėluotas ir tuo aktyviai pasinaudojo radikalūs teroristiniai tinklai bei organizacijos. Juk liko neintegruotos ar nesėkmingai integruotos į vakarietišką visuomenę ištisos musulmonų kartos. Jos dabar yra labai pažeidžiamos.

Tiek viena, tiek ir kita pusė gyvena dirbtinai sukurtuose mituose. Juk mes labai mažai žinome apie tai, kas iš tiesų rašoma Korane ir apie pačią islamo religiją. Juk nuo teroristų išpuolių pasaulyje daugiausiai kenčia ir žūna būtent patys musulmonai.

Būtina pažvelgti ir į istoriją. Štai viduramžiais dominuoti ėmusi radikali krikščionybė vykdė kryžiaus žygius Artimuosiuose Rytuose – tai taip pat buvo labai neteisingas elgesys, kuris visiškai prieštarauja tikrajam Jėzaus mokymui apie meilę artimui ir gailestingumą. Tas Vakarų Europos šalių žmonių protėvių nesustabdė. Vakarai turėjo pakankamai karinės ir ekonominės galios vykdyti atvirą karą. Vėliau sekė skausmingas kolonizacijos periodas, kai kolonijos kentė priespaudą ir buvo išnaudojamos.

Dabar istorija apsisuko ratu. Panašų amžių pasiekusiame islame taip pat susiformavo radikali atšaka, kurią pusiau atvirai remia kai kurios Artimųjų Rytų valstybės, bet jie neturi pakankamai karinės ir ekonominės galios, kad galėtų pradėti atvirą karą prieš Vakarus. Pigiausia, efektyviausia ir daugiausiai žalos padaranti kovos forma yra terorizmas. Dėl to ji ir pasirinkta. Kaip ir viduramžiais, taip ir dabar, su tikruoju islamu teroristų ideologija menkai siejasi.

 

Teroristų lyderiai yra gabūs manipuliatoriai visuomenės nuomone ir laisvai interpretuoja Koraną sau naudinga linkme. Už dabartinių ISIS teroristų stovi žmonės, kurie puikiai išmano Artimųjų Rytų specifiką. DAESH vadinamoji „Islamo valstybė“ yra labai artimas analogas 12-13 amžiuje egzistavusiai Alamutų valstybei, kurią buvo įkūręs Asasinų ordinas.

Asasinai tais laikais sėkmingai žudydavo tiek krikščionių, tiek ir musulmonų lyderius, o naujokai į šią organizaciją buvo viliojami panašiai kaip į ISIS gretas – kalbomis apie patekimą po mirties į rojų su nekaltomis mergelėmis. Tai yra Asasinų idėja. Viskas ką reikia daryti – tai atkakliai žudyti „velnius“ vakariečius ir rojus garantuotas! Kad naujokai rojumi neabejotų yra naudojamos narkotinės medžiagos, o juos apkvaišintus iš tiesų nuveža pas furijomis apsimetančias mergeles į „paslaptingus sodus“. Po to jiems duodama dar didesnė narkotikų dozė, po kurios atsigavus būna įvardijama, kad jeigu vykdys ISIS vadovų nurodymus – tai po mirties garantuotai vėl paklius į rojų, į tuos pačius sodus…

DAESH teroristų ideologai išnaudoja visus žemiausius gyvuliškus žmonių instinktus ir tą daro itin meistriškai. Juk arabų visuomenėje daugelis vyrų iki 30 metų negali vesti, o seksas nėra kasdienis dalykas. ISIS rado kaip tą išnaudoti – kovotojai turi teisę į verges, o žmonos savanorės dažnai atvyksta pačios net iš Europos šalių. Baisi krikščionių kurdų jazidų bendruomenės moterų vergovės istorija yra ne viduramžių nesąmonės, o dabarties realybė!

DAESH siekis sukurti pasaulinį kalifatą yra labai pavojinga idėja, nes jis apimtų didžiąją dalį Europos. Skirtingai nei kiti teroristų tinklai, jie nepripažįsta jokių kompromisų ir neturi jokių moralinių elgesio normų. Narkotinėmis medžiagomis ir įvairiomis psichologinio poveikio metodikomis apdoroti jų kovotojai visiškai nebijo mirties! Vien jau tai turėtų versti mus tinkamai pasirūpinti Europos Sąjungos ir Lietuvos išorinių sienų apsauga, stiprinti saugumo struktūrą ir asmenų patenkančių į šalį patikrą.

– Kodėl būtent islamo religija tapatinama su fanatizmu ir viešojoje erdvėje reprezentuojama kaip išskirtinai agresyvi religija?

– Tame matau didelę problemą. Mes tokiu islamo religijos pateikimu viešojoje erdvėje stipriai padedame DAESH teroristams. Jiems daug lengviau mus pateikti kaip priešą, kuris nekenčia visų pasaulio musulmonų ir islamo. Vakarai yra pateikiami kaip „absoliutus blogis“, o kova su juo yra „šventasis karas“. Tai labai patraukli ir apgaulinga ideologija.

Jau pasisakiau žiniasklaidoje, kad siūlau vadinti Islamo valstybę DAESH pavadinimu. Kai kurie suskubo mane kaltinti, kad mokslo žmogus siūlo paiką metodą – prasivardžiuoti ir taip kovoti su teroristais. Deja, tame yra daug gilesnė prasmė. Iš tiesų „Islamo valstybės“ tikslus pilno arabiško pavadinimo pirmųjų raidžių trumpinys yra DEASH, kuris reiškia Irako ir Sirijos islamo valstybė. Tai yra ta pati reikšmė kaip angliško trumpinio ISIS (angl. Islamic State of Iraq and Siria).

Prancūzija siūlo visiems naudoti pavadinimą DAESH neatsitiktinai. Patys teroristai DAESH pavadinimo labai nekenčia, o už jo naudojimą jų valdomoje teritorijoje yra taikoma mirties bausmė. Jie labai nenori, kad juos arabiškame pasaulyje sietų su šiuo pavadinimu, nes šio žodžio tiksli arabiška reikšmė yra „fanatikų grupė, kuri primeta savo valią kitiems“.

Yra ir daugiau pašiepiančių DAESH trumpinio reikšmių. Pavyzdžiui DAES reiškia „tą, kuris trypia žmogų kojomis“. Tad tokio pavadinimo naudojimas smogia į pačius teroristų organizacijos propagandos paširdžius. O, kaip jau pasakojau šiame interviu, – DAESH teroristų lyderių propaganda verbuojant naujus narius yra labai efektyvi. Tuo tarpu įsigalėjus viešojoje erdvėje DAESH pavadinimui būtų daug sunkiau verbuoti jaunus naujus narius, taikant psichologinio poveikio bei neorolingvistinio programavimo įvairias metodikas.

Dar svarbiau, kad tas padėtų atskirti nuosaikųjį islamą ir normalius musulmonus nuo teroristinių tinklų bei neleistų jiems taip lengvai susitapatinti su visa islamo religija ir vaizduoti esą jie yra visų musulmonų „teisių gynėjai“ ir atstovautojai. Žinoma, mums Vakaruose sunku suvokti, bet arabų islamiškame pasaulyje žodis DAESH savo galimų prasmių dėka turi labai didelę reikšmę, nes šią organizaciją parodo visų akyse kaip neteisėtą ir pajuokos vertą darinį. Tad mes jokiu būdu neturėtume jų viešoje erdvėje įvardinti kaip valstybės, nes jie būtent to statuso ir siekia. Dėl to pasikartosiu, bet tikrai reikia, kad Vakarų žiniasklaidoje DAESH pavadinimo naudojimas kuo labiau išplistų – tiek tarp politikų, tiek ir žiniasklaidoje.

Netrukus pasirodysiančioje antroje interviu dalyje skaitykite apie tai, kokią įtaką terorizmo plitimui daro kova už pasaulinių naftos ir dujų išteklių kontrolę. „Kas valdo gamtinius išteklius, jų kainas ir tiekimo kelius – tas valdo visą pasaulį“, – teigia M. Puidokas.

0 1302

Algis Avižienis

Iš ciklo: Lietuva – tautiškumo ir visuotinumo dvikovos arena.
Kas geriau – ar mąstyti globaliai, ar orientuotis į savo šalį? Ar rūpintis viso pasaulio gerove, ar pagrindinį dėmesį nukreipti į savo tautos ateitį? Štai pagrindiniai mūsų laikų politiniai klausimai.
Vakarų Europos politinis elitas labai norėtų tikėti, kad klausimas jau išspręstas. Nuo II-ojo pasaulinio karo pabaigos Vakarų europiečiai auklėjami atsisakyti nacionalinio „egoizmo“ ir tarsi nesavanaudiškai jungtis į europinę bendriją ir platesnį pasaulį. Naujai į ES įstojusių valstybių elitai taip pat jau 20 metų formuoja savo piliečių universalų mąstymą. Už pavyzdinę pažangą vykdant ES integracinę politiką, mūsų valstybė ir jos vadovai susilaukia pagyrimų ir net garbingų apdovanojimų.
Europiečių sutikimas palaipsniui atiduoti savo nacionalinių valstybių nepriklausomybę neatsirado šiaip sau. Vienijimosi idėjos buvo brandinamos tūkstantį metų, kai Romos katalikų bažnyčia (RKB) formavo Europos švietimą ir visuomeninį mąstymą. Šventoji Romos imperija, gyvavusi 800 metų, bandė atgaivinti senovinės Romos visuotines tradicijas. Jos egzistavimą nutraukė Napoleonas, kuris pats turėjo rimtų imperinių ketinimų. Vėliau vienijimosi tradiciją perėmė krikščionybei ideologiškai giminingi marksistai. XX-ojo amžiaus pradžioje komunistams pavyko įkurti Rusijoje placdarmą tarptautiniam socializmui eksportuoti. Komunistų universali dogma įsitvirtino Rytų Europoje, po to kai Sovietų Sąjunga užkariavo mūsų regioną. Lygiagrečiai, Amerika, kita universaliais pagrindais įkurta valstybė, užėmė Vakarų Europą ir mokė europiečius kaip nugalėti nacionalizmą.
Ten, kur buvo sėkmingai išvytas nacionalinis „egoizmas“, jo vietą užėmė individualizmas, t.y. asmeninis egoizmas. Nukreipęs žvilgsnį į platesnius tarptautinius vandenis, europietis pirmiausia ten matė naujas galimybes uždirbti, keliauti, linksmintis arba kaip nors kitaip save realizuoti. Pokario metais užsienio prekyba, investicijos ir turizmas įgavo milžiniškas apimtis. Bet neteko pastebėti, kad lygiai taip masiškai Vakarų europiečiai veržtųsi į Afriką tam, kad padėtų skurstantiems.
Integravus Europos, Afrikos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybes į demokratijos bei laisvos rinkos bendriją, demokratinio pasaulio piliečiai galėjo jaustis sąlyginai saugūs. Šioms valstybėms nebereikėjo taip intensyviai sutelkti gyventojus gintis nuo išorės pavojų, nes jas saugojo JAV karinė galybė. Perdavus didesnę dalį atsakomybės ir išlaidų dėl jų saugumo amerikiečiams, Vakarų europiečiai galėjo skirti daugiau dėmesio vartojimui ir malonumams. Ekonominėje srityje Vakarų Europos šalių ūkių valdymą palaipsniui perėmė tarptautinės korporacijos ir virš nacionalinės institucijos.
Atidavę nemažai atsakomybės už savo užsienio politiką, saugumą bei ekonominį valdymą, europiečiai matomai prarado atsakomybės jausmą savo tautų ateities atžvilgiu. Nuo maždaug 1970 m., net ir materialinio klestėjimo metu, kone visos Vakarų Europos šalys patyrė neigiamus demografinius poslinkius. Kitaip sakant, visur mirtingumas tapo didesnis nei gimstamumas. Europos tautos pradėjo smarkiai senti ir jau keliasdešimt metų jos visos eina išnykimo link.
Net ir patys didžiausi materialistai, pripratę matuoti gyvenimo kokybę išskirtinai pagal ekonomines sąvokas, turi pripažinti, kad senstančiose bendruomenėse neįmanomas spartus ekonominis augimas. Gamyba, prekyba, vartojimas, kartu ir pelnas mažėja, kai vis didesnė gyventojų dalis išeina į pensiją. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl ES taip sunkiai lipa iš 2008 m. prasidėjusios krizės. Net ir patys aršiausi individualistai, kuriems nerūpi tautos likimas, turi suvokti, kad silpstanti bendruomenė, kurioje jiems tenka gyventi, palaipsniui vis mažiau sugebės užtikrinti pilnavertę asmeninę egzistenciją.
Prieš II-ąjį pasaulinį karą krentantis gimstamumas būtų sukėlęs Europos valstybių susirūpinimą jau vien todėl, kad mažėjantis piliečių skaičius pakirstų gynybinį jų potencialą. Mūsų laikų europinės vyriausybės nesvarsto radikalių priemonių skatinti piliečių norą kurti šeimas. Vietoj to, aptarinėjamos galimybės įsileisti ekonominius migrantus iš viso pasaulio.
Skaitytojas gali pagalvoti, kad kito kelio nėra. Galbūt visose pasiturinčiose šalyse jų išsilavinę gyventojai neišvengiamai tampa individualistais, kuriems svarbesnė asmeninė gerovė nei šeimyninis gyvenimas ir tauta. Iš tikrųjų, visos 34 pasaulio turtingiausios šalys, priklausančios Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO), eina ta pačia išnykimo kryptimi – išskyrus Izraelį. Štai Izraelio gyventojų skaičiaus augimo duomenys (skaičiai suapvalinti):
1950 — 1 mln. gyventojų
1960 — 2 mln.
1970 — 3 mln.
1980 — 4 mln.
1990 — 4,9 mln.
2000 — 6,3 mln.
2010 — 7,8 mln.
2013 — 8,1 mln.
Iš šių 8,1 mln. gyventojų trys ketvirtadaliai yra žydai, o likusieji arabai, kurių gimstamumo rodiklis tik nežymiai aukštesnis nei pirmųjų. Izraelio metinis gyventojų prieaugis (1,9 proc.) yra tris kartus didesnis nei EBPO šalių vidurkis. Izraelio vaisingumo rodiklis yra pats aukščiausias EBPO šalių tarpe. Šioje šalyje viena moteris per savo gyvenimą vidutiniškai pagimdo tris vaikus. EBPO vidurkis yra 1,7 vaikai vienai moteriai. Pasak demografų, tam, kad gyventojų skaičius nepradėtų kristi, vienos moters vaisingumo rodiklis turėtų siekti 2,2.
Kodėl toks skirtumas? Ekonominiu/socialiniu požiūriu Izraelis yra labai panašus į Vakarų Europos šalis. O be to, kone pusė Izraelio gyventojų yra kilę iš Europos. Aišku, kad skirtumą lemia kitoks mąstymas, kitokios vertybės. Priešingai nei europiečiai, žydai nesiekia įsilieti į stambias daugianacionalines imperijas ir taip pat nebando pervilioti kitų tikėjimų arba kitų tautų narius į savo bendriją. Tam, kad atsirastų noras įsilieti į vis stambesnius žmonių telkinius, reikia iškelti universalias vertybes, kurios turi būti svarbesnės nei nacionalinės vertybės. Europiečiams ilgą laiką aukščiausios vertybės buvo susijusios su universaliu krikščionybės tikėjimu. Vėliau universalios laisvės, lygybės ir brolybės principai dominavo europiečių mąstyme. Tad tautos reikšmė negalėjo būti svaresnė nei tų šventų tikslų. Todėl krikščioniškai, socialistiškai ar liberaliai auklėjami europiečiai negali iškelti savo nacionalinių bendrijų svarbos aukščiau už kitas.
Dabartinėje Europoje vyrauja ypač nepalankios sąlygos tautinių valstybių plėtojimui. Jei kokia nors ES valstybė ir drįstų pasukti ryžtinga tautine linkme, nėra abejonės, kad likusios narės “paklydėlę” priverstų grįžti į integracinę stovyklą. Kaip ilgai ši apgailėtina padėtis tęsis, niekas tiksliai negali pasakyti. Tad reikia ieškoti netradicinių būdų lietuvių tautos solidarumui stiprinti, kol atsiras prielaidos tikros nacionalinės valstybės įtvirtinimui.
Ir čia žydų tautos patirtis kaip išlikti be nuosavos valstybės yra pamokanti. Žydai sukūrė pakaitalą valstybei – Judaizmą. Patyrus svetimų valstybių okupaciją arba atsidūrus tremtyje, ši tauta pasikliovė Judaizmu, kuris išsaugojo hebrajų bendrumo jausmą ir iškėlė vienijančius, ilgalaikius tikslus. Hebrajų tikėjimas iš esmės išsprendė nuolat pasikartojančią problemą – kaip išlikti apsuptyje, kai oponuojančios jėgos yra žymiai stipresnės nei savos. Buvo sugalvotas unikalus sprendimas – sukurti Dievą sąjungininką, kurio neribota galia leistų žydams nugalėti visus savo oponentus.
Judaizmo išskirtinis bruožas yra visagalis Dievas. Senovės egiptiečių, graikų, skandinavų, germanų bei baltų religijos rėmėsi dievų gausa. Šių tautų dievų minia chaotiškai valdė skirtingas sferas, tokias kaip karus, meilę, taiką, vaisingumą, derlių ir kt. Šie dievai tarpusavyje dažnai konkuruodavo ir ne visuomet būdavo aišku, kuris jų yra vyriausias. Tuo tarpu žydų Dievas yra vienas ir su niekuo nesidalinantis savo valdžia. Jei Dievas ir jo išrinktoji tauta sudaro harmoningą tandemą, remdami viens kitą, tai žydai neturėtų abejoti, kad anksčiau ar vėliau jų sumanymai bus sėkmingai realizuoti. Jokios prieštaraujančios jėgos neturės šansų prieš Visagalį. Žmogus arba tauta, kurie tiki savo sėkme bus labiau linkę imtis tinkamų veiksmų savo tikslams pasiekti, nei asmuo, abejojantis savo gebėjimais.
Žydų Dievas padovanojo ne tik pasitikėjimo savimi jausmą. Visagalis taip pat iškėlė aiškų, nekintamą ir neginčijamą viso gyvenimo tikslą – tarnauti jam ir jo išrinktajai tautai, stiprinant ją kitų bendruomenių atžvilgiu. Kad šis tikslas nepasimestų vieno asmens kasdienių rūpesčių gausybėje, žydai sukūrė unikalią švietimo sistemą, kuri iki šios dienos auklėja jaunimą pažinti ir gerbti savo Dievo įstatymus. Gausios religinės apeigos nuolat įtraukia žydus į bendruomenės gyvenimą, neleisdamos jos nariams nutolti. Šis išskirtinis solidarumas užtikrino galimybes amžių amžiais kaupti materialinį turtą atskiriems žydų tautos nariams bei visai tautai.
Jei nuo seno lietuviai būtų turėję panašią į žydų religiją, visai įmanoma, kad per paskutinius penkis šimtus metų Lietuva nebūtų tapusi nuolatine stipresnių kaimynų agresijos auka, o gyventojai –skurdžiais išnaudotojų objektais. Skatinama išdidžia dvasia, lietuvių tauta kaip ir žydų dabar nuolat stiprėtų, o ne būtų svetimų valstybių virškinama. Krikščioniškas tikėjimas neskatino nacionalinio susitelkimo taip, kaip Judaizmas auklėjo žydus būti solidariais savo tautos atžvilgiu. RKB ragino tikinčiuosius aukotis visos žmonijos labui ir jungtis. Tokiu būdu lietuviai ir kitos europiečių tautos deramai neišmoko laikyti savo tautų aukščiausia vertybe. Todėl mūsų praeities didikai įprato žiūrėti į savo tautiečius tik kaip į priemonę, beveik vergus, siekiant asmeninės didybės. Paprasti Lietuvos žemdirbiai šimtmečius nešė baudžiavos jungą ir krovė savo šeimininkams žemišką turtą, kuris leido pastariesiems laikyti save pranašesniais už kitus savo tautos narius. Šiandienos oligarchai taip pat nevertina Lietuvos žmonių kaip vertybės, kaip sąjungininkų konkurencinėje kovoje su kitomis tautomis, o bando išspausti iš savo pavaldinių ir valstybės kuo daugiau tik sau. Jiems netrukdo, kad jų veiksmai silpnina tautą ir valstybę. Jų tėvynė yra globali ekonominė erdvė.
Žinoma, dabar nėra prasmės sukurti naujos religijos, nes religijų atsiradimas yra glaudžiai susijęs su istorinėmis sąlygomis, konkrečiau — su žmonių išsilavinimo ir paklusnumo autoritetams lygiu. Praeityje religijų puoselėtojai sėkmingai panaudodavo mitus, stebuklus ir stiprius vizualinius bei klausos efektus. RKB hierarchai ir pasauliečiai didikai sutelkdavo milžiniškus finansinius ir materialius išteklius tam, kad pastatytų visą savo aplinką užgožiančias įspūdingas katedras ir bažnyčias. Šių laikų žmonės yra daugiau išsilavinę nei Viduramžiais, todėl būtų mažiau paveikti senais tikėjimo skleidimo metodais. Be to, modernios asmenybės yra ryškiai individualistinės ir nėra linkusios lengvai pasiduoti antgamtiškiems autoritetams. Tad kaip surasti tą raktą, atveriantį mūsų laikų sielą? Apie tai sekančiame ciklo straipsnyje.
2014 m.

0 1998

Specialistai psichologinį poveikį skirsto į tokias rūšis:

● Informacinis-psichologinis;

● Psichogeninis;

● Psichoanalitinis;

● Neuro-lingvistinis;

● Psichotroninis;

● Psichotropinis.

1. Informacinis – psichologinis poveikis. Dar jį vadina informaciniu propagandiniu, ideologiniu. Poveikis žodžiais, informacija.

Tokio pobūdžio psichologinis poveikis išsikelia kaip pagrindinį tikslą konkrečių ideologinių (socialinių) idėjų, pažiūrų, įsitikinimų formavimą, tuo pat metu sukeliant žmonėms teigiamas arba neigiamas emocijas, jausmus ir netgi audringas masines reakcijas.

Tarkime, atsišaukimas, darydamas propagandinį poveikį (t.y. veikdamas sąmonę), gali tuo pat metu sukelti ideologinius pergyvenimus, pavyzdžiui, ilgesio šeimai ar tėvynei jausmą. Per II Pasaulinį karą rusų atsišaukimai su E. Vainerto eilėmis „Pagalvok apie savo vaiką“, platinami tarp vokiečių kariškių, darė jiems didžiulį emocinį poveikį.

Arba štai tekstas atsišaukimo, kurį rusų kariuomenė platino Afganistano karo metu – dar vienas tokio poveikio, apskaičiuoto masinei auditorijai, pavyzdys:

„Šventojo karo kovotojai! Jūs žinote, kad kai kurie žmonės, prisidengę šventojo karo lozungais, gina nuosavus interesus, stumdami žmones į karą. O patys gyvena prabangiuose Pešavaro rūmuose. Mes visi žinome, kad jie susikrovė turtus Pakistane ir kitose šalyse. Tokie žmonės neleis užgesinti karo liepsnos, vaikydamiesi savo interesų. Jums žinoma, kad inžinierius Hekmatiaras ir profesorius Rabanis, kurie skelbiasi esą islamo šalininkais, pažeidinėja Šariato ir Korano priesakus. Jie ištvirkauja, o mus meta į karo nasrus. Tiesa yra ta, kad taika Afganistane neatitinka tokių žmonių interesų ir susitaikymas reikalingas ne jiems, o mudžachedams, kurie žūsta karo liepsnose, palikdami savo šeimas be maitintojų.

Tai pamąstykite, kas kariauja ir aukojasi, o kas ištvirkauja ir kraunasi turtus?“

2. Psichogeninis poveikis. Toks poveikis yra pasekmė:

a) Fizinio poveikio individo protui, dėl kurio pastebimas normalios nervinės ir psichinės elgsenos sutrikimas. Pavyzdžiui, žmogus patiria smegenų traumą, dėl ko praranda sugebėjimą racionaliai mąstyti, pradingsta atmintis ir panašiai. Arba jį paveikia tokie fiziniai faktoriai (garsas, apšvietimas, temperatūra ir kiti), kurie per atitinkamas fizines reakcijas pakeičia jo psichikos būklę.

b) Šokas, kurį sukelia aplinka ar kažkoks įvykis, pavyzdžiui, masinių sugriovimų vaizdai, gausios aukos ir panašiai. Patyręs šoką žmogus nebegali racionaliai elgtis, praranda orientaciją erdvėje, patiria afektą ar depresiją, puola į paniką ir panašiai.

Kuo prasčiau žmogus pasirengęs psichiką traumuojantiems aplinkos poveikiams, tuo ryškiau pasireiškia jo psichinės traumos, kurios vadinamos psichogeniniais nuostoliais. Dėl to psichologinio karo žinybose kai kuriose šalyse (Izraelis) esama specialistų, kurių uždavinys – ne tik demoralizuoti priešo gyventojus ir kariškius, bet ir teikti realią pagalbą saviems kariškiams, kad būtų atstatyti psichogeniniai nuostoliai ir kariai grįžtų į rikiuotę.

Kaip psichogeninio poveikio pavyzdį galima pateikti ir spalvų poveikį žmogaus psichofiziologinei ir emocinei būsenai. Eksperimentiškai nustatyta, kad veikiant purpurinei, raudonai, oranžinei ir geltonai spalvai padažnėja ir pagilėja kvėpavimas bei pulsas, padidėja arterinis kraujo spaudimas, o žalia, žydra, mėlyna ir violetinė spalvos daro atvirkštinį poveikį. Pirmoji spalvų grupė yra žadinanti, antroji – raminanti.

Yra tam tikrų dėsningumų, pagal kuriuos pasirenkamos vienokios ar kitokios spalvos.

Spalvos, susijusios su žmogaus nervų sistema. Žmonėms, pas kuriuos silpna nervų sistema, dažniausiai patinka raudona ir geltona spalva. Žmonėms su stipriais nervais patinka žalia ir mėlyna spalvos.

Susijusios su istorine tautos, kurios atstovas yra žmogus, atmintimi ir su jo individualia gyvenimiška patirtimi. Raudona spalva, pavyzdžiui, asocijuojasi su krauju ar gaisro atšvaitais, dėl to sukelia nerimą ir pavojaus jausmą, sužadina aktyvumą. Žydra spalva paveldimoje atmintyje figūruoja kaip dangaus spalva, sukelia sentimentalią nuotaiką. Juoda spalva tapatinama su tamsa ir kelia liūdesį.

Balta spalva Vakarų civilizacijoje asocijuojama su šviesa ir švara, ji sukelia pakylėtą, iškilmingą nuotaiką. Tačiau japonų, kinų ir kai kuriose kitose Azijos kultūrose ši spalva siejama su šalčiu ir tuštuma, kurių ekvivalentas yra mirtis. Iš čia balta japonų gedulinga apranga ir panašiai.

Yra nustatytas glaudus ryšys tarp spalvos ir garsų. Pavyzdžiui, lygias žmogaus balso intonacijas atitinka žalia ir violetinė spalva. Geltona, raudona ir juoda spalvos, priešingai, turi savyje gana aukštą emocinį krūvį. Raudona ir geltona spalvos siejamos su balsais diktorių, esančių teigiamos nuotaikos būsenoje. Depresiją, apatiją ir nerimą išgyvenančių žmonių balsai stabiliai asocijuojasi su pilka, mėlyna ir ruda spalvomis.

Mėlyna spalva labiausiai atitinka liūdesio būseną, pilka ir ruda – baimę ir nuovargį. Tokiu būdu išeina, kad teigiamas emocines būsenas atitinka geltonai raudonas spektro pakraštys, o neigiamas – mėlynai violetinis. Normalią, emociškai neutralią ekspresiją atitinka vidurinė – žalia – spektro dalis. Esminį vaidmenį taip pat vaidina ryškumas ir sodrumas: su depresiniais, apatiškais ir nerimastingais balsais stabiliai asocijuojasi tamsesnės ir ne tokios sodrios spalvos.

Konkretūs spalvų deriniai daro atitinkamą emocinį poveikį. Pavyzdžiui, naudojant viena kitą papildančias spalvas sukuriama harmonija ir suteikiamas maksimalus pasitenkinimas. Tuo tarpu neteisinga spalvų kombinacija sukelia nerimą ir prieštaringus jausmus. Beje, spalvotų dėmių, įrašytų į kompiuterinį virusą, principas naudojamas kuriant kai kuriuos psichotroninio ginklo naudojimo metodus.

Pagrindinis spalvų panaudojimo psichologiniame kare tikslas – teisingai apiforminti informacinę propagandinę medžiagą. Papildant ir emociškai praturtinant spalvine gama jos turinį, pavyksta išprovokuoti konkrečią objekto reakciją. Tai darant remiamasi šiais dalykais:

● Teisingai parinkta spalvų gama leidžia sukurti reikalingą emocinį foną, kuris padeda suvokti ir įsisąmoninti tekstą;

● Spalvos, kurios turinio atžvilgiu parinktos neteisingai, sukelia nepasitenkinimą;

● Neigiama reakcija į spalvų kombinaciją gali persimesti į teksto turinį, kas sumažina teksto psichologinį poveikį.

● Be to, reikia atsižvelgti į spalvos poveikį užrašų įskaitomumui:

● Spalvotus užrašus žmonės pastebi 35% dažniau negu juodai baltus;

● Geras matomumas ir aiškus suvokimas užtikrinami, jeigu derinamos tokios spalvos: ant geltonos – juoda, ant baltos – mėlyna, žalia ar juoda, ant raudonos – žalia arba atvirkščiai;

● Blogas matomumas ir neadekvatus suvokimas užtikrinami, jeigu derinamos tokios spalvos: ant baltos – raudona, oranžinė ar geltona, ant juodos – oranžinė, raudona, žalia ir atvirkščiai.

Tokiu būdu naudojant teisingai parinktas spalvas galima sukurti reikiamą emocinį foną, kuris padeda geriau suvokti ir įsisavinti tekstą. Neteisingai parinktos spalvos sukelia emocinio suvokimo disonansą. Tokiais atvejais neigiama reakcija į spalvų kombinaciją gali persikelti ir į teksto turinį ir į tuos žmones, kurie jį sukūrė. Tuo naudojasi psichologinio karo specialistai, o taip pat nesąžiningi žmonės ir parsidavusios masinės informacijos priemonės.

3. Psichoanalitinis (psichokorekcinis) poveikis.

Poveikis žmogaus pasąmonei, kuris daromas terapinėmis priemonėmis, ypač hipnozės ar gilaus miego būsenoje. Esama taip pat metodų, išjungiančių sąmoningą pasipriešinimą tiek individui, tiek žmonių grupėms, esantiems budrioje būsenoje. Pavyzdžiui, Tarybų Sąjungoje profesorius I. Smirnovas Gynybos ministerijos užsakymu sukūrė kompiuterinės psichoanalizės ir kompiuterinės psichokorekcijos technologiją, kuri leidžia:

Atlikti matematinę ir statistinę analizę organizmo reakcijų į išorės poveikius, kurie daromi labai sparčiai vizualiai stebint ar klausantis įvairių „stimulų“ – žodžių, vaizdinių, frazių;

Absoliučiai tiksliai nustatyti, ar esama žmogaus pasąmonėje konkrečios informacijos ir išmatuoti jos reikšmingumą kiekvienam žmogui, išaiškinti žmonių užslėptą motyvaciją, tikruosius siekius ir polinkius;

Remiantis išaiškinta ir išanalizuota informacija, gauti pilną neurotinių, žmogų (ar žmonių grupę) neraminančių psichikos būsenų vaizdą;

Esant būtinybei, atlikti tikslingą (esant reikalui – nedelsiant suveikiančią, arba atidėto poveikio) psichinių būsenų korekciją, kurios pagrindinis poveikį darantis faktorius yra žodžiai – komandos, paveikslėliai – vaizdiniai ir netgi kvapai – konkretaus elgesio motyvatoriai.

Valdant žmonių psichiką ir jų elgesį garso pagalba, žodinės įtaigos ir komandos užkoduota forma gali būti įdiegtos į bet kokią garsinės informacijos laikmeną (audio įrašą, radijo ar TV laidą, garsinius efektus). Žmogus klausosi muzikos ar jūros mūšos garsus, seka filmo personažų dialogus ir neįtaria, kad juose esama sąmonės nefiksuojamų, bet visuomet užfiksuojamų pasąmonės komandų, kurios verčia jį daryti, kas liepta.

4. Neurolingvistinis poveikis

NLP – neurolingvistinis programavimas – tai psichologinio poveikio rūšis, kuri keičia žmonių motyvaciją, įvedant į jų sąmonę specialias lingvistines programas.

Pagrindiniu poveikio objektu šiuo atveju tampa smegenų neurofiziologinė veikla ir jos sukeltos emocinės būsenos. Svarbiausios poveikio priemonės – tai specialiai parinktos verbalinės (žodinės) ir neverbalinės lingvistinės programos, kurių turinio įsisavinimas leidžia pakeisti norima linkme įsitikinimus, pažiūras (tiek atskiram individui, tiek žmonių grupėms). Neurolingvistinio poveikio subjektu tampa specialistas (instruktorius).

Instruktorius iš pradžių išsiaiškina psichikoje esančius prieštaringus (konfliktuojančius) įsitikinimus ir pažiūras bei iš to kylančias žmonėms nerimą keliančias neigiamas emocines būsenas (pergyvenimus, nuotaikas, jausmus). Kitame etape jis specialiais metodais padeda žmonėms suvokti jų realios būsenos diskomfortą (socialinį ekonominį, kultūrinį, fizinį ir, kaip pasekmė – psichologinį) ir įveda korektyvas į sąmonę, verčiančias žmones kitaip priimti gyvenimiškas situacijas ir megzti santykius su kitais žmonėmis.

Įdomu, kad po to, kai po instruktoriaus poveikio žmogus „suprato“, ko jam „reikia“, jis savarankiškai (tačiau veikiamas į jo sąmonę įdiegto suvokimo stereotipo) pradeda rinkti informaciją apie savo kasdieninę veiklą, apie savo būsenas ir pergyvenimus. Lygindamas savo realią, šiuo metu esančią būseną su pageidaujama (galima), jis nusprendžia, kokius savo resursus reikia mobilizuoti ir ką konkrečiai reikia padaryti, kad pasiektų jausmų ir nuotaikų komfortą.

Pasikeitimų objekto psichikoje, kuriuos atlieka instruktorius, schema atrodo maždaug taip. Reali žmogaus būsena, kuri gimdo psichologinį diskomfortą + galimi psichikos ir aplinkos resursai = pageidautina psichikos ir aplinkos būsena. Atliekant neurolingvistinį programavimą, paprastai naudojami „veidrodinio atspindžio“ , „sinchronizacijos“, „psichologinės signalizacijos“ efektai.

Veidrodinis atspindys – tai tiesioginis, bet labai retai sąmoningas mėgdžiojimas pozų, gestų, būdingų judesių, intonacijų, dialektinių arba žargoninių kalbos ypatumų, kurie sustiprina tarpusavio ryšį tarp žmonių ir jų įtaką vienas kitam.

Sinchronizacija – tai bendras kūno ritmų (įskaitant kvėpavimo ritmą) suderinimas tarp klausančio ir kalbančio subjektų. Yra žinoma, kad žmonės pokalbio metu savotiškai pritaria savo kūno judesiais į taktą savo kalbai, kad ši taptų išraiškingesnė. Tuo tarpu klausytojas irgi atlieka mikro judesius į pašnekovo kalbos taktą, užtikrindamas tokiu būdu nepastebimą, pasąmoningai jaučiamą emocinį tarpusavio ryšį su juo. Sinchroniškumas būna maksimalus, jei bendraujantys žmonės sutaria vienas su kitu dialogo metu. Ir minimalus, kai žmonės ginčijasi ar konfliktuoja. Kai dėmesys išsiblaško, sinchronizacija irgi pradingsta. Išmanantis tokios sinchronizacijos ypatumus žmogus gali pasinaudoti jais, kad padarytų poveikį kitiems žmonėms, šitaip užsitikrindamas pranašumą bendravimo metu ir darydamas jam reikalingą psichologinį poveikį.

Psichologinė signalizacija – tai tarpusavio ryšys tarp subjekto akių padėties ir sensorinių procesų, kurie atsakingi už į smegenis patenkančios informacijos priėmimą ir apdorojimą. Kai dešiniarankis žmogus žiūri į viršų ir į kairę, jis aktyvizuoja savo vizualinę, regimąją atmintį. Jeigu akys nukreipiamos į viršų ir į dešinę, tai signalizuoja, kad smegenys konstruoja naują regimąjį vaizdinį. Jeigu žmogaus akys orientuotos daugiausiai horizontalia kryptimi – vadinasi, jis kontroliuoja prieš save esančią erdvę ir ten esančius žmones ar objektus, kurie verti dėmesio. Jeigu akys orientuotos žemyn ir kairėn, tokiu atveju dešiniarankio smegenys užsiima kinestetine informacija. Ir pagaliau, jeigu žvilgsnis nukreiptas žemyn ir į dešinę, tai signalizuoja, jog vyksta vidinis dialogas.

Instruktorius interpretuoja šiuos pašnekovo akių judesius ir konstruoja savo kalbą taip, kai reikia, kad pasiektų savo tikslus.

Psichoanalitinis ir neurolingvistinis poveikio būdai naudingi tais atvejais, kai naudojami humaniškais tikslais. Jeigu jie naudojami užtikrinti savo viešpataujantį vaidmenį, tokiu atveju yra laikytini psichologine prievarta.

5. Psichotroninis (parapsichologinis, ekstrasensorinis) poveikis.

Tai poveikis, daromas perduodant informaciją per nejutiminį, neįsisąmonintą pojūtį.

Šiuo atveju reikia pažymėti, kad televizijos ir kiti masiniai seansai, turintys neva ekstrasensorinį poveikį (pavyzdžiui, Kašpirovskio, Čumako ir kitų „stebukladarių“) yra ryškūs elementariausios apgaulės pavyzdžiai. Iš dalies čia suveikia masinė hipnozė, bet kur kas didesniu mastu – masinė isterija ir masinis psichinis užkratas.

Kai dėl psichotroninio ginklo, tai žinomi faktai apie sukurtus aukšto dažnio ir žemo dažnio smegenų kodavimo generatorius, apie biolokacijos įrenginius, apie chemines ir biologines priemones, skirtas stimuliuoti tam tikras psichologines reakcijas.

Psichotronika orientuojasi daugiausiai į metodus, susijusius su techninių poveikio sąmonei priemonių naudojimu, pavyzdžiui, su jau minėtais generatoriais. Šiuo metu dar anksti būtų kalbėti apie aktyvų psichotroninio ginklo, kaip psichologinio karo priemonės, naudojimą, tačiau specialistai daro viską, ką gali, kad maksimaliai panaudotų tai, kas jau bent minimaliai sukurta.

Pavyzdžiui, jie naudoja efektą, kurį sukelia šviesos dėmės, įdiegtos į kompiuterinį virusą, pavadintą apokaliptiniu „žvėries skaičiumi“ 666 (V666). Virusas gali negatyviai paveikti psichofiziologinę kompiuterio vartotojo būseną (net iki letalinės baigties). Veikimo principas grindžiamas taip vadinamo 25 kadro fenomenu – gana galinga įtaigos priemone.

25 kadro fenomenas susijęs su tuo, kad žmogus turi ne tik sensorinį (sąmoningą) suvokimo diapazoną, bet ir subsensorinį (nesąmoningą), kai informaciją įsisavina psichika, apeidama sąmonę.

Pavyzdžiui, jeigu į filmą, kuriame yra 24 kadrai per sekundę, pridėsime dar vieną – 25 – kadrą, su visiškai kita informacija, tai žiūrovas jo nepastebės, bet jo emocinė būsena ir elgesys bus juntamai paveikti. Gausūs eksperimentai parodė, kad per sekundę smegenų centrai suspėja priimti ir apdoroti 25-ąjį kadrą.

Dar daugiau – tai, kas pateikiama subsensoriniu režimu, žmogus įsisavina efektyviau negu įprastą informaciją. Mokslininkai sieja tai su faktu, kad maždaug 97% „vidutinio žmogaus“ psichinės veiklos vyksta pasąmonės lygmenyje ir tik 3% – sąmoningame režime.

Taigi, V666 pateikia į monitoriaus ekraną kaip 25-ą kadrą specialiai parinktą spalvų kombinaciją, panardinančią žmogų į savotišką hipnotinį transą. Po tam tikro laiko tarpo paveiksliukas keičiasi. Viruso kūrėjų apskaičiavimais, naujo paveikslo pasąmoningas suvokimas turi pakeisti širdies veiklą: ritmą ir dūžių smarkumą. Dėl to susidaro staigūs arterinio kraujo spaudimo svyravimai mažajame kraujotakos rate, o tai perkrauna žmogaus galvos smegenų kraujo indus. Specialaus tyrimo duomenimis, per paskutinius keletą metų vien NVS šalyse užfiksuoti 46 atvejai, kai žuvo operatoriai, dirbę kompiuteriniuose tinkluose, turinčiuose šį virusą.

Analogišku psichotroninio poveikio žmogaus psichikai pavyzdžiu galima laikyti masinę „televizinę epidemiją“ Japonijoje 1997 gruodžio 1 dieną, įsiplieskusią po to, kai buvo parodyta eilinė populiaraus animacinio filmo „Pocket monsters“ serija. Daugiau kaip 700 vaikų buvo pristatyti į ligonines su epilepsijos priepuoliais. Psichiatrų nuomone, masinį negalavimą išprovokavo epizodai su gausiais akinančiais įvairiaspalviais blyksniais. Medikai įrodė, kad šviesų mirgėjimas, kurio dažnis siekia nuo 10 iki 3030 blyksnių per sekundę, sukėlė iš pradžių akių nervų susierzinimą ir dalinį galvos smegenų kraujo indų spazmą, o paskui – sąmonės netekimą ir netgi spazmišką dusulį.

Pasibaigus 1991 metų karui Persų įlankoje slaptose JAV gynybos ministerijos laboratorijose prasidėjo darbai, kuriant kelias dešimtis iš principo naujų ginkluotės rūšių. Jos jau gavo eilę pavadinimų: nuo „švelnaus“ ginklo iki „nemirtino“ ir „imobilizuojančio“ (nors kai kuriuos jo pavyzdžius, pavyzdžiui, galingus lazerius, mikrobangų spinduliuotuvus, impulsinių smūgių priemones sunku tokiais pavadinti). Šie nauji ginklai skirti atakuoti žmonėms per TV ekranus ir kompiuterių monitorius, o taip pat naudoti situacijose, kai reikia sustabdyti konkrečių priešininko grupių veiksmus, suvedant tuo pat metu iki minimumo mirtinų atvejų skaičių ar materialinės žalos padarymą abiems kariaujančioms pusėms.

Vienas iš psichotroninio ginklo kūrimo teoretikų yra D. Aleksanderis – atsargos pulkininkas, JAV specialiųjų pajėgų veteranas, kariavęs Vietname, kur vadovavo etninių kambodžiečių būriui Mekongo deltoje. Jis ilgą laiką tyrė žmonių elgesį ekstremaliose situacijose, domėjosi parapsichologija, parašė knygą apie proto treniravimo metodus. 1980 metais Aleksanderis paskelbė žurnale „Military Review“ straipsnį apie „naują intelektualų mūšio lauką“, kuriame aprašo galimybę panaudoti karo sąlygomis telepatijos metodus ir ginklą, pažeidžiantį normalią psichikos veiklą. Jo pasiūlyta „švelnaus nužudymo“ technologija atkreipė Pentagono atstovų dėmesį ir 1988 metais, išėjęs į atsargą, Aleksanderis pradėjo darbuotis Los Alamo Nacionalinėje laboratorijoje, kur buvo priskirtas prie specialiųjų technologijų grupės. Amerikiečių ekspertai mano, kad šį „ginklą“ tikslingiausia naudoti tuose pasaulio regionuose, kuriuose amerikiečių armija atlieka taikdariškas misijas.

Kas čia turima galvoje? Pavyzdžiui, JAV sukurtas „lazerinis apakintojas“ grantsvaidžiui, sąlyginai pavadintas „Sabor 203″. Jį sudaro lazerinis diodas, patalpintas tvirtoje plastikinėje kapsulėje, ir valdymo pultelis, kuris siunčia į jį impulsus. Paspaudęs mygtuką pultelyje, šaulys perveda lazerį į pastovaus spinduliavimo režimą, kas leidžia apakinti priešą ryškiai raudonu šviesos spinduliu. Kūrėjų – JAV KOP vizualios ir lazerinės technikos laboratorijos (Kirtlende, Niu Meksike) darbuotojų – nuomone, įtaisas efektyviai veikia 300 metrų atstumu. Somalyje amerikiečiai išbandė „Sabor 203″ ant civilių gyventojų. Nukreiptas į priešiškai nusiteikusių vietinių gyventojų minią, lazerinis apakintojas sukėlė paniką.

Panašų efektą duoda holografinių vaizdų naudojimas. Rusija pasiekė šioje srityje neblogų rezultatų. Jeigu kitose šalyse sukurti lazerinės grafikos, atkuriamos nuo žemės paviršiaus, projektai, tai rusų mokslininkai jau sukūrė vaizdo perdavimo iš kosminės platformos ir orbitinio lazerinio komplekso projektą. Firma „Skan“ drauge su moksliniu gamybiniu susivienijimu „Energija“ siūlo įtaisyti jau skriejančiuose kosmose palydovuose specialius prietaisus perduoti vaizdams ant debesų paviršiaus, kurie yra puikus ekranas lazeriams. Tokie vaizdai, esant tam tikroms sąlygoms, bus matomi nuo žemės paviršiaus 100-150 km spinduliu.

Holografiniai vaizdai gali daryti rimtą poveikį žmonių psichinei būklei, ypač ekstremaliose ir kovinėse situacijose. Pavyzdžiui, planuojama sukurti danguje holografinius vaizdus su islamo kankiniais, kurie „iš dausų“ patarinės savo bendražygiams nutraukti pasipriešinimą, pasiduoti priešo malonei arba grįžti namo. Remiantis sukauptais faktais, galima daryti prielaidą, kad tokių įtaisų bandymai jau vyksta.

Užsienio žiniasklaidoje buvo kalbama, kad 1993 vasario 1 dieną per nedidelę smėlio audrą už 15 km nuo Somalio sostinės Mogadišo JAV jūsų pėstininkai pastebėjo palei žemės paviršių neįprastą reiškinį. Smėlio ir dulkių debesyje, kuris sukosi ore, pradėjo formuotis maždaug 150 metrų dydžio žmogaus veido atvaizdas. Po kelių minučių kareiviai suprato, kad tai ne šiaip veidas, o Kristaus atvaizdas, analogiškas atvaizdams religiniuose paveiksluose ir skulptūrose. Patyrę didžiulį psichologinį sukrėtimą, amerikiečių kariai su ašaromis suklupo maldai.

Vienas iš kareivių, matęs tą veidą ir netgi jį nufotografavęs, pasakojo: „Aš toli gražu ne labiausiai tikintis žmogus pasaulyje, tačiau atpažinau Kristų, kai tik jį pamačiau. Ir kai jūs regite Kristų, neįmanoma kalbėti ar galvoti. Jūs tik suklumpate ir su ašaromis pradedate melstis“.

Smėlio audra truko ne ilgiau kaip 5 minutes. „Kristaus veidas“, kurį, kaip praneša Somalio laikraščiai, matė tūkstančiai liudininkų, pranyko drauge su vėju.

Skeptikų nuomone, danguje pasirodęs Kristaus atvaizdas buvo viso labo miražas, kurį sukėlė stipri audra. Religiniai veikėjai, suprantama, traktavo šį įvykį kaip Dievo ženklą, skirtą kiekvienam planetos gyventojui. O specialistai mano, kad tai tebuvo holografinis piešinys, sukurtas bandomaisiais tikslais amerikiečių taikdarių kontingento Somalyje psichologinio karo specialistų. Tokią išvadą padaryti leidžia ir faktas, kad amerikiečių kariškiams buvo uždrausta aptarinėti įvykį su žiniasklaida. Turint galvoje „bandomųjų triušių“ reakciją, galima daryti išvadą, kad eksperimentas pavyko ir kad šis psichologinio poveikio metodas turi dideles galimybes.

Netiesioginiu patvirtinimu, kad tokius paveikslus įmanomas sukurti, gali tapti kiti pranešimai užsienio ir Rusijos spaudoje, pasak kurių holografiniai vaizdai pradedami vis plačiau naudoti lazerinėje reklamoje debesyse virš Maskvos per rinkimines kampanijas 1991 pavasarį ir 1993 rudenį. V. Vysockio atminimo dieną virš Vagankovo kapinių Maskvoje ant debesų buvo suformuotas gitaros vaizdas. Šventosios Trejybės dieną virš Raudonosios Presnios parko Maskvoje 1988 metais buvo sukurti Dievo Motinos paveikslai.

Jokių stebuklų tokio pobūdžio reiškiniuose nėra. Vaizdus piešia lazeris, t.y. šviesos pluoštas. Apskaičiuota, beje, kad nežiūrint į didelę lazerinių įrenginių kainą, jų panaudojimas reklamos tikslais atperka visas išlaidas per 3-4 darbo valandas.

6. Psichotropinis poveikis.

Poveikis žmogaus psichikai medicinos preparatų, cheminių ar biologinių medžiagų pagalba.

Kad priverstum žmogų daryti tai, ko jis visai nenori daryti, visiškai nebūtina chirurginiu būdu keisti jo smegenų sandarą ar versti jėga. Reikia tik teisingai parinkti preparatus ir atitinkamu būdu juos panaudoti. Prieš 25 metus atsirado preparatas „bi-zet“ – galinga psichotropinė priemonė, efektyviai veikianti žmonių mases. Pakanka apdoroti juo, tarkime, batalioną kareivių žygio metu, ir batalionas tampa nevaldomas. Nors kiekvienas atskiras kareivis išlieka tuo pat metu praktiškai normalus. Šiandien niekas negali duoti garantijos, kad šio preparato pagrindu jau nesukurta dar veiksmingesnė priemonė psichikai paveikti. Nėra garantijų ir tam, kad ji nenaudojama organizuojant „stichiškus“ mitingus ar bent jau stimuliuojant žmonių elgesį minioje. Juolab, kad šiuo metu jau sukurti ir taip vadinami neuro mediatoriai, kontroliuojantys (tame tarpe ir smarkiai sustiprinantys) žmogaus agresyvumą.

Stipriai veikia psichiką ir kai kurios kvapios medžiagos.

Amerikiečių psichiatras A. Hiršas pakankamai seniai nustatė, kad tam tikri kvapai provokuoja konkrečius žmogaus veiksmus ir konkretų jo elgesį. Pradėjo jis nuo paprasto, bet labai naudingo verslui dalyko. Jis paskleidė savo sukurtą specialią esenciją įvairiuose parduotuvių sekcijose ir nustatė, kad ten smarkiai padidėja pardavimai, lyginant su neapdorotomis sekcijomis.

Paskui jis surinko 3193 savanorius, kenčiančius nuo viršsvorio ir privertė juos per pusmetį numesti vidutiniškai po 12,7 kg. Viskas buvo labai paprasta – kai tik žmonės pajausdavo alkį, Hiršas leisdavo jiems valgyti, bet prieš tai pasiūlydavo pauostyti specialų aromatizatorių. Kuo dažniau bandomieji jį uostė, tuo daugiau svorio numesdavo. Kai kurie lieknėjo taip intensyviai, kad juos teko pašalinti iš eksperimento. Ir, galiausiai, tyrinėtojas nustatė, kad kvapai daro įtaką darbo našumui.

Jo nuomone, kvapas – tai kažkas panašaus į valdymo pultelį, kuriuo galima vadovauti žmogaus emocijoms, o per jas – žmogaus elgesiui. Kvapų pagalba galima didinti arba sumažinti kraujo spaudimą, paspartinti arba sulėtinti širdies plakimą, padaryti žmogų žvalesniu arba atvirkščiai – užmigdyti. Nustatyta, kad kai kurie kvapai pašalina depresiją, pagerina nuotaiką.

Klinikiniai eksperimentai byloja, kad levandos, ramunėlių, citrinų ar sandalmedžio aromatas silpnina smegenų aktyvumą smarkiau už bet kokį depresantą. O rožė, mėta ar gvazdikas sužadina pilkąsias ląsteles stipriau negu kava. Kvapų galia paaiškinama moksliškai: žmogaus smegenyse esama skyrių, atsakingų už kvapų suvokimą, informacijos apie kvapus apdorojimą ir saugojimą atmintyje. Vaizdžiai tariant – tai amžinai atviri sielos vartai, kurie nepasiduoda logikos kontrolei. Dėl to, darant poveikį žmogui kvapais, mes smogiame į silpniausią žmogaus psichikos vietą. Tuo ir naudojasi psichologinio karo specialistai.

Daugmaž taip pat galima naudoti nekenksmingas žmogui chemines ir biologines medžiagas. Pavyzdžiui, galima paberti miltelių, kurie sunaikina sunkvežimių padangas ir kelius šalyje, galima apdoroti naftos rezervuarus specialiu tirpalu, paverčiančiu degalus žele, galima sunaikinti metalines tiltų fermas rūgštimis, apipurkšti pakilimo takus aerouostuose polimerais, o geležinkelio bėgius – itin slidžiomis medžiagomis, galima sustabdyti žmones, patekusius į draudžiamą zoną sparčiai tvirtėjančiomis putomis arba specialiais akustiniais generatoriais ir t.t.

Visa tai neišvengiamai demoralizuos priešo psichiką, sutrukdys jo kareiviams įvykdyti numatytas kovines užduotis, paprasčiausiai privers daugelį žmonių nuleisti rankas. Psichologinio karo žinybos jau seniai apsiginklavo tokiomis beveik nekaltomis ir neskausmingomis priemonėmis.

***

Ne visi čia nurodyti psichologinio poveikio metodai naudojami vienodai. Per I ir II Pasaulinius karus, 6-9 dešimtmečio kariniuose konfliktuose kariaujančios pusės naudojo daugiausiai informacines propagandines ir psichogenines priemones. Psichoanalitinės, neurolingvistinės ir psichotropinės priemonės papildė psichologinio karo arsenalus 10-ame dešimtmetyje. O psichotroninis ginklas kol kas dar tik pirminių bandymų stadijoje.

Pagal: V. Krysko. Psichologinio karo paslaptys

0 1680

Ištraukos iš 2014 m. gegužės mėn. 6 d. straipsnio, išspausdinto Prof. Michael Hudson interneto svetainėje. Šis straipsnis taip pat paskelbtas platesnėje studijoje “Taupymo politikos prieštaravimai: Neoliberalaus Baltijos modelio socioekonominiai nuostoliai”, redaguotoje Jeffrey Sommers & Charles Woolfson.

Trys pasirinkimai: spausti algas žemyn, devalvuoti valiutą arba palengvinti darbo jėgos apmokestinimą

Plačiausiai aptarta alternatyva valdžios pasirinktam vidinės devalvacijos kursui (apkarpyti išlaidas ir mažinti algas) buvo valiutos devalvacija, kurią siūlė TVF ir Paul Krugman (Krugman 2008). Šios priemonės silpnoji pusė yra ta, kad 90 proc. latvių skolų buvo išreikštos eurais arba kitomis užsienio valiutomis. Žemesnis savo valiutos kursas pabrangintų importuotas vartotojų prekes. Taip pat reikėtų skirti daugiau vietinės valiutos sumokėti už skolas. Savos valiutos nuvertinimas galėtų būti labai efektyvi priemonė, jei Latvija iš pat pradžių būtų išleidusi įstatymą, išreiškiantį visas skolas vietine valiuta. Skolintojai rėktų dėl tokio pokyčio, taip kaip jie rėkė 1933 m., kai Prezidentas Roosevelt panaikino “aukso paragrafą” JAV skolų sutartyse. Jei Latvijos valdžia imtųsi tokių antikreditorių veiksmų, tai prieštarautų neoklasikinėms dogmoms. Toks žingsnis būtų užkirtęs kelią įstoti į euro zoną. Todėl Latvijos elitas niekada rimtai nesvarstė tokios alternatyvos, nes valdantieji buvo pasiryžę stoti į euro zoną.

Latvijos pagrindinė problema buvo ta, kad jos elitas klausė bankininkų ir privatizuotojų patarimų įvesti tokią mokesčių politiką, kuri atnešė naudą jiems, o ne skatino Latvijos ekonominį augimą. Po to, kai Latvija tapo nepriklausoma nuo Rusijos 1991 m., šalis beveik visiškai neapmokestino nuosavybės – tiktai vieno proc. dalelę. Toks apmokestinimo lygis žymiai mažesnis nei pasaulio išsivysčiusių šalių, kurių pramonės sėkmę Latvija ketino kopijuoti. Latvija atmetė progresyvų pajamų apmokestinimą ir pasirinko aukštą vienodo tarifo darbo mokestį, o kapitalo pelno mokesčiai siekė tik 10 proc. Nenoras apmokestinti nekilnojamą turtą ir monopolio pajamas davė stiprų impulsą finansiniam burbului, kuris labai smarkiai padidino paklausą darbo jėgai statyboms. O vėliau diržų veržimo politika kaip tik ir bandė atpiginti šią darbo jėgą.

Gera žinia, kad egzistuoja alternatyva Latvijos regresyviai mokesčių struktūrai, kai proteguojami turto savininkai ir baudžiami dirbantieji. Tokia politika leistų padidinti konkurencingumą ir nereikėtų sumažinti algų arba nuvertinti savo valiutos. Klasikinė laisvosios rinkos alternatyva numatytų sumažinti Latvijos aukštus mokesčius darbui ir padidinti juos pajamoms, gautoms iš žemės, gamtinių resursų ir monopolijų. Ši alternatyva vidinei arba išorinei devalvacijai padidintų galimybes kelti realias dirbančiųjų algas, perkeliant apmokestinimo naštą nuo darbo į “nemokamų pietų” pajamas, kurios taip skaudžiai kenkia Latvijos ekonomikai.

Pradedant Adam Smith, John Stuart Mill ir Progresyvios eros atstovais, pagrindinis klasikinių ekonomistų tikslas buvo išvengti mokesčių, kurie padidina darbo jėgos kaštus. Tam, kad suderinti kainas su neišvengiama kaštų verte, reikėjo perkelti mokesčių naštą nuo dirbančiųjų, vartotojų ir pramonės ant nuomos pajamų – o ypač nuomos pajamų, gautų nedirbant. Todėl šie mąstytojai suvokė tokią laisvą rinką, kuri nebūtų apsunkinta nereikalingais pajamų mokesčiais, kurie naudingi tik privilegijuotiems, bet nenaudingi darbui ar verslumui.

JAV reformos eros šalininkai ir Europos socialdemokratai per šimtmetį bandė sumažinti privačias pajamas iš nuomos šaltinių, kad galėtų daugiau investuoti į valstybės infrastruktūrą. Tai skatino svarbių visuomenei paslaugų kūrimą, pavyzdžiui kelių transportą, kas mažino kaštus visai ekonomikai. Bet padėtis pradėjo keistis 1980 m. (po 1973 m. generalinės repeticijos Čilėje, kai “Čikagos vaikinai” padėjo čiliečiams nuversti Allende vyriausybę). Rentininkų interesai ir jų rėmėjai pradėjo kontrpuolimą, ragindami privatizuoti viešas monopolijas. Jie progresyvinius mokesčius pakeitė vienodo tarifo mokesčiais, kurie apkrovė darbą, bet ne nuosavybę. Buvo radikaliai sumažintas nekilnojamo turto ir nuomos pajamų apmokestinimas, o tai perkėlė fiskalinę naštą ant dirbančiųjų ir vartotojų pečių. Klasikinės eros ekonomistai kaip tik ir kovojo prieš tokį procesą.

Šiandien valdžios yra raginamos balansuoti savo biudžetus. Jos nebeseka Keynes nuostatą, siūlančią skirti lėšas ekonomikos paklausai išlaikyti, investuojant į infrastruktūros projektus. Kai apkarpomi valdžių deficitai tuo pat metu, kai finansų bei nuosavybės mokesčiai yra mažinami, neišvengiamai reikia sumažinti viešas išlaidas. Tada komerciniams bankams tenka užpildyti šią spragą, išduodant daugiau paskolų. Bankai taip pat padeda privatizuoti viešojo sektoriaus turtą, kurio pirkėjai sugalvoja rinkliavas, padidinančias visuomenei pragyvenimo ir verslo kaštus.

Siekiant pateisinti šią rentininkams palankią politiką, argumentuojama padrikai. Bandoma įrodyti, kad valdžios išlaidos yra tik našta — net ir lėšos švietimui, sveikatai, sveikatos draudimui ir investicijos transportui bei ryšiams. Teigiama, kad mokesčiai padidina verslo kaštus, kas savo ruožtu iškelia kainas, o tada esą nukenčia visos ekonomikos konkurencingumas. Neoliberalai nepripažįsta, kad viešųjų pinigų masės padidinimas turi teigiamų pusių. Neva tai iš principo tik didina infliaciją. Taigi lieka diržų veržimo “gydymas”, nekeliant mokesčių nekilnojamam turtui, monopolistams arba jų bankininkams. Latvija tapo šio eksperimento etalonu.

Klasikiniai ekonomistai bandė pakeisti jau nuo seno Europoje įsigalėjusią aristokratijos žemvaldystės sistemą, kuri turi savo analogą dabartinėje Latvijoje, kur ekonomija yra suskaldyta tarp valstybės turto privatizatorių ir likusių gyventojų. Abiems atvejais nenoras apmokestinti nuomos pajamas davė nuosavybės savininkams galimybę pasisavinti nemažą dalį turto, kurį sukūrė visuomenė arba padovanojo gamta. Tenka stebėtis, kodėl Latvijos valdantysis elitas yra nelinkęs diskutuoti apie galimybes apmokestinti žemės nuomą, gamtos resursų nuomą ir monopolijas, nors klasikiniai laisvos rinkos teoretikai numatė tokią reformą. Rezultatas toks, kad nekilnojamo turto šeimininkai (arba dažniau, jų bankininkai) įsigyja nuosavybę, kuri nėra technologiniu ar ekonominiu požiūriu reikalinga, bet padidina pragyvenimo ir verslo kaštus likusiems gyventojams. Valdžia ieško mokestinių pajamų šaltinių kitur – ir apmokestina darbo jėgą bei pramonę.

Mums reikia padiskutuoti, kodėl kai kurių šalių ekonomikos nesekė klasikinės mokesčių politikos, siekiančios sukurti tokią ekonomiką, kurioje būtų mažiau nuomos mokesčių. Trumpai tariant, Latvijos vadovai neseka klasikinių ekonomistų programa, išlaisvinti rinką (laisvą rinką) nuo rentų, o pasirinko modernią neoliberalią programą, apkraunančią rinkas skolomis ir trukdančią verslui ir rinkoms.

Latvijos kelias į finansinę priklausomybę po 1991 m.

Akademinių ekonomikos ir politikos teorijų pagrindinė prielaida – kad kiekviena šalis elgiasi pagal savo interesus ir turi pakankamai žinių, kaip juos įgyvendinti. Iš šios prielaidos galima padaryti išvadą, kad daugelis šalių pasirinks panašią ekonominę, finansinę ir mokesčių strategiją. Dažniausiai siekiama pakelti algas, kad būtų galima išlaikyti aukštesnius švietimo lygius, sveikatos standartus ir darbo našumą. Be to, siekiama išvengti priklausomybės nuo užsieniečių prekybos ir skolų, įdiegiant savarankiškumą maisto gamyboje, patenkinant pagrindinius gyventojų poreikius, užtikrinant pragyvenimo minimumą, mažas kainas būstui ir kt. Bent jau šitokiu keliu JAV, Vokietija ir kitos sėkmingos pramonės šalys ėjo į gerovę. Kvalifikuota darbo jėga ir kapitalas įtekėjo į šias šalis.

Tuo tarp Latvija yra tipiškas post-sovietinės ekonomikos pavyzdys. Ji laikosi politikos, leidžiančios darbo jėgai ir kapitalui ištekėti, demografijai susitraukti. Šalyje įsivyrauja priklausomybė nuo skolų. Nors jos algos yra skurdo lygio, Latvijos darbo jėga yra brangi ir nekonkurencinga dėl jos mokesčių neskatinamumo. Tuo pačiu, vidaus ekonomika yra priklausoma nuo užsienio bankininkystės, o valdžia nesistengė paremti dotacijomis Latvijos pramonės ir žemės ūkio restruktūrizavimo po to, kai šalis pasiekė nepriklausomybę nuo Rusijos. Latvija nerestruktūrizavo pramonės įmonių. Jos buvo pigiai parduotos, išardytos arba jų žemė buvo panaudota nekilnojamo turto projektams.

Kai Sovietų Sąjunga buvo likviduota, latviai manė, kad jų nacionalinis interesas bus susijęs su savos ekonomikos perorientavimu į Vakarų Europą. Po visą SSRS išsiplėtę ekonominiai ryšiai buvo nutraukti, ir kiekviena respublika pradėjo rūpintis savimi. Daugelis latvių galvojo, kad reikės klausyti Vakarų patarimų, nes tai leistų jiems pertvarkyti savo ekonomiką pagal sėkmingų pramonės šalių modelį. Tikėtasi, kad bus galima pasiekti Vakarų gyvenimo standartus, kad vartotojams bus suteikti pasirinkimai ir pramonė taps produktyvesnė. Visa tai galėjo atsirasti, jei II-asis pasaulinis karas nebūtų nustūmęs latvius į Rusijos orbitą. Kaip ir rusai po 1991 m., latviai buvo taip demoralizuoti savo Sovietų patirtimi, kad jie davė neoliberalams laisvas rankas pertvarkyti jų ekonomiką. Kaip ir Rusijoje, neoliberalų posūkis į privatizaciją, jų priešiškumas valdžios reguliavimui ir centrinio banko pinigų emisijai buvo radikalesnis nei Vakarų Europos ekonomikose. Vienas toli siekiantis rezultatas buvo vienodo tarifo mokestis, kuris niekados neturėjo šansų būti priimtu JAV arba kurioje nors kitoje socialdemokratinėje Europos šalyje. Kai kraštutinis dešinysis Steve Forbes bandė iškelti šią idėją 2008 m. JAV Prezidento pirminiuose rinkimuose, jis buvo išjuoktas ir turėjo nutraukti savo kandidatūrą. Nors išsivysčiusios šalys atmeta šią idėją, vienodo tarifo mokestis tapo madingu kai kuriose Centrinės Azijos respublikose ir kitose mažiau išsivysčiusiose šalyse.

Šis antidarbo, antipramonės ir prorentininkų ekstremizmas suteikia ypatingai žiaurų bruožą Latvijos ekonominei politikai. Tai eksperimentas, kuris išbando visuomenės kantrybę ir jos pasyvumo ribas. Kada balsuotojai ginsis? Jau daugiau nei dvidešimt metų tęsiasi šis išbandymas. Kaip ilgai balsuotojai leis valdžiai nukreipti jų dėmesį neekonominiais veiksniais (pvz., trintimi dėl rusakalbių padėties Latvijoje) nuo esminių klausimų dėl darbo, pramonės, žemės ūkio, kitaip sakant, nuo nacionalinių interesų?

Atrodo, kad Latvijos balsuotojai nesuvokia, kaip skiriasi ši neoliberali politika nuo Vakarų socialdemokratinių šalių praktikos. Šis nesuvokimas gali būti susijęs su tuo faktu, kad 1991 m. patys Vakarai adaptavo profinansinių interesų mokesčių politiką, ir tai galėjo sukelti neaiškumų dėl tikrųjų priežasčių, kodėl Vakarų šalys pasidarė turtingos. Maždaug 1980 m. Vašingtono konsensusas, t.y., TVF diržų veržimo politikos logika, kuri 1960-ais ir 1970-ais metais buvo primetama Trečiojo pasaulio skolininkams, buvo vis dažniau taikoma ir pramoninėms ekonomikoms. Tai sakytina ir apie Margaret Thatcher Angliją, ir Ronald Reagan Ameriką. Naujoji politika jau nebesiekė pakelti algų, gyvenimo standartų arba valdžios investicijų. Ji ketino perkelti mokestinę naštą nuo finansų ir nekilnojamo turto ant darbo pečių. Algos ir pensijos turėjo būti apkarpomos, ir profsąjungų galimybės įtakoti darboviečių sąlygas turėjo būti pašalintos. Tarptautinės finansinės institucijos ragino vyriausybes pakeisti progresyvinį pajamų ir turto apmokestinimą vienodo tarifo mokesčiais algoms. Valdžios buvo taip pat raginamos sumažinti mokesčius turto kainoms (kapitalo pelnams).

Nors ši naujoji politika siekė sumažinti mokesčius daugiausiai uždirbantiems, ji ketino apriboti biudžeto deficitus arba balansuoti biudžetus, jei tai buvo įmanoma. Todėl komerciniams bankams teko užduotis aprūpinti ekonomiką kreditais. Kadangi bankų didžiausia rinka buvo nekilnojamas turtas, jie išpūtė finansinį burbulą, kuris toliau pūtėsi po to, kai sprogo interneto bendrovių burbulas 2000 m., kuris buvo maitinamas JAV banko kreditais, tekančiais į kitas ekonomikas.

Štai kokia buvo Vakarų politikos sfera, į kurią žengė Latvija. Ji nekūrė savo ekonomikos pagal Vokietijos modelį, o tapo šios šalies atvirkštiniu atspindžiu: Europos kreditorių skolininke, Europos prekybos pertekliaus importuotoja ir turtingųjų šalių darbo jėgos tiekėja. Ši politika greičiau atspindėjo Portugalijos, Lotynų Amerikos ir Pietinių JAV valstijų santykį su Anglija 19-ame amžiuje nei sėkmingas JAV, Šiaurės Europos ir Japonijos vystymosi tendencijas. Euro zonos šalys gynė savo interesus ir traktavo Baltijos šalis kaip eksploatacijos lauką, panašiai kaip buvo elgiamasi su Trečiojo pasaulio šalimis prieš keliasdešimt metų. Latvijos laisvos prekybos politika leido turtingoms šalims formuoti jos prekybą pagal savo protekcionistinius principus. Tuo pačiu Latvijos ekonomika tapo vis daugiau priklausoma nuo užsienio bankų (su palūkanomis). Turtingosios šalys geopolitinėje diplomatijoje gina savo interesus ir spaudžia kitas šalis, kad jos priimtų tokią mokesčių ir finansų politiką, kuri yra naudinga turtingoms šalims.

Latvija praleido daug galimybių ginti savo nacionalinius interesus. Pavyzdžiui, nors Latvijos teritorija buvo traktuojama kaip Europos grūdų aruodas daug šimtmečių, nebuvo imtasi jokių priemonių atstatyti jos istorinį vaidmenį Europos grūdų prekyboje. ES Bendroji žemės ūkio politika sėkmingai dotavo žemės ūkio perteklius Prancūzijoje ir kitose euro zonos šalyse, bet nepakartojo šios sėkmės Baltijos šalyse – nebent tiek, kiek tai būtų naudinga Europos investuotojams. Tuo metu, kai pasaulio grūdų kainos kilo dėl to, kad JAV pasėlių plotus vis daugiau naudojo gazoholio gamybai, užsieniečiai pradėjo supirkinėti Latvijos žemės ūkio paskirties žemę. Deja, Latvijos žemi žemės mokesčiai neleido šaliai pilnai išnaudoti grūdų eksporto pajamas.

Dar viena galimybė buvo praleista, kai Latvija priėmė labai žemus nekilnojamo turto mokesčius, o nekilnojamo turto nuomos vertė šoktelėjo po jos stojimo į ES. Deja, smarkiai padidėjusi nuomos vertė buvo užstatyta užsienio bankams. Kadangi Latvija neturėjo savo bankų sektoriaus, galinčio suteikti hipotekos kreditų, ji užleido šitą rinką užsienio bankams. Tai yra neoliberalios ekonomikos ideologijos esmė: tvarkyti ekonomikas, kad nauda atitektų bankams ir investuotojams, ypač užsienio bankams ir užsienio investuotojams. Kitaip sakant, ši politika nenori išlaisvinti rinkas nuo nereikalingų kaštų. Latvijos privatizacija ir nekilnojamo turto neapmokestinimas leido Skandinavijos bankams pasisavinti stambesnę dalį nuomos vertės tos nemokamos žemės, kuri teko Latvijai po 1991 m. Latvija savo interesus sutapatino su kreditorių interesais ir tokiu būdu tapo jų įkaitu. Šalis visai nebandė sukurti subalansuotos ekonomikos ir net nesugebėjo deramai pasisavinti žemės nuomos arba gamtinių išteklių nuomos mokesčių, kaip savo mokestine baze. Ekonominio palikimo vertė daugiausiai atiteko užsienio interesams.

Vertė Algis Avižienis.

0 1184

Jeigu jums susidarė įspūdis, kad tai, kas čia parašyta, labai primena sąmokslo teoriją ir jūs jau rengiatės užversti knygą, tai dar truputėlį palūkėkite.

Iš tikrųjų, absoliuti dauguma žmonių, išgirdę žodžių derinį „sąmokslo teorija“, pradeda atlaidžiai šypsotis arba gręžioti smiliumi palei smilkinį. Šiek tiek mažiau žmonių elgiasi kitaip – pradeda karščiuotis, svaidytis „konspirologiniais terminais“ ir tuo dar labiau juokinti aplinkinius. Akivaizdus įdomus faktas: nors sąmokslo teorijos paprastai laikomos paranojikų kliedesiais, pati tema niekaip neišbraukiama iš dienotvarkės. Vienaip ar kitaip panašių istorijų nagrinėjimas, tegu ir išjuokimo forma, vyksta nesiliaudamas jau daugybę metų. Ir tai būdinga ne tik mūsų šaliai. Sąmokslo teorija, nepaisant jos išoriško kvailumo, sugeba išprovokuoti įvykius, turinčius rimtų pasekmių pasaulinio masto procesams.

Tarkime, Duglas Raškofas, vienas žymiausių žiniasklaidos analitikų, pavadino Roso Pero pralaimėjimo 1992 metų prezidento rinkiminėje kampanijoje viena iš svarbiausių priežasčių tai, kad jis patikėjo sąmokslu prieš jį tos Amerikos elito dalies, kuriai buvo nenaudingas atėjimas į valdžią žmogaus, nepriklausančio nei demokratams, nei respublikonams. Puikiausiai pradėjęs rinkiminę kampaniją, aplenkdamas reitingais Klintoną ir Bušą, Pero per patį susirėmimo įkarštį staiga nutraukė savo veiklą, motyvuodamas tai konkurentų kėslų baime. Tuo tarpu milijardierių ir patyrusį politiką Pero sunku būtų pavadinti paranojiku ir marginalu. Kai jis atsipeikėjo ir atnaujino kampaniją, buvo jau per vėlu, jis beviltiškai atsiliko ir nespėjo atsigriebti.

Šitą įvykį intensyviai aptarinėjo Amerikos žiniasklaida, kurios bendras tonas susivedė į užuojautą: štai, atseit, kas atsitinka su tais, kurie tiki sąmokslais. Tačiau ar tikėjo per sąmokslu iš tikrųjų? Arba, galbūt, jis prisidengė tokiu pretekstu, kadangi neturėjo tikslo nugalėti? Buvo kalbama, kad dalyvaudamas rinkimuose, Pero paprasčiausiai nori pareklamuoti savo verslą, kad tikrasis jo tikslas buvo atimti balsus iš Bušo, kad prezidentu taptų Klintonas, o kažkas įžvelgė jo poelgyje paprasčiausią persisotinusio turtuolio kaprizą. Tačiau šiuo atveju svarbu visiškai ne tai, ką iš tiesų mąstė kandidatas į JAV prezidentus, o tai, kad sąmokslo teorijos faktorius buvo plačiai panaudotas pačiame aukščiausiame lygyje, tegu ir kaip triukšmo priedanga, tegu ir kaip pretekstas. Atrodytų, jeigu principai, kuriais remiasi įvairiausios sąmokslo teorijos, yra tokie kvaili, kad neišvengiamai kelia šypseną, tai kodėl tas teorijas be paliovos aptarinėja?

Kodėl tokių teorijų išjuokimui ir karikatūrinimui bei pavertimui visišku absurdu eikvojamos tokios nemenkos lėšos? Kodėl tų žmonių, kurie apie šias teorijas kalba, diskreditacijai žiniasklaida negaili jėgų? Dievaži, čia kažkas ne taip. Tarp kitko, kai apie kažką arba apskritai nekalbama, arba, priešingai, kai kalbama pernelyg daug ir kai pernelyg aštriai reaguoja – reikalas nešvarus. Juk norint užčiaupti visiems burnas, reikia turėti, pirma, rimtą valdžią, o antra – rimtą motyvą. Ir to paties reikia, kad išplėtotum kokį nors didelio masto ir ilgai trunkantį svarstymą. Šiuo atveju mes susiduriame su antru variantu.

Pats savaime žmonių požiūris į sąmokslo teorijas labai iškalbingas. Kai pradedi analizuoti ši fenomeną, iškart susiduri su būdingiausiais manipuliavimo protais požymiais. „Sakote, sąmokslo teorija? Cha cha cha…“ O į klausimą, kas jus taip prajuokino, mažai kas teiksis atsakyti. Pamanykit, kokios kvailystės. Kitaip sakant – dialogas nesimezga, požiūris į problemą įkaltas į galvą taip stipriai, kad niekam nebereikia jokių įrodymų. Tačiau jeigu vis dėlto ir pasiseks prakalbinti oponentą, tau daugeliu atvejų argumentų nebus pateikta. Čia susiduriame su įtaiga, t.y. su idėjos pripažinimu jos kritiškai neapmąsčius ir taip ir nesupratus jos esmės. O juk tai – manipuliacinių technikų esmė. Pažiūrėkime patys – jeigu sąmokslo teorija tokia kvaila, tai kodėl kovai prieš ją teko griebtis manipuliacijų? Papasakokite visiems viską kaip yra iš tikrųjų, parodykite, kodėl šita teorija yra neteisinga ir absurdiška, trumpiau tariant, įkalkite paskutinį vinį į jos karstą ir pamirškite ją. Tačiau juk ne – gyvenime viskas vyksta kitaip. Vietoje paaiškinimo – manipuliacija, išjuokimas ir karikatūrinimas, kitaip sakant, iš esmės, nebūna jokio paneigimo. Įsiminkime šitą svarbų momentą, jis mums dar pravers.

Na, o kadangi oficialioji žiniasklaida apie sąmokslo teorijas praktiškai nekalba, aiškintis teks mums patiems. Iš pradžių išsiaiškinkime apie ką apskritai eina kalba. Dar vienas būdingas manipuliavimo protais bruožas yra terminų nekonkretumas. Aiškumo nebuvimas leidžia manipuliatoriams kabinėti etiketes ant ištiso pačių įvairiausių reiškinių spektro.

Džordžas Entinas, Pensilvanijos universiteto garbės profesorius, siūlo tokį sąmokslo teorijos esmės traktavimą:

„Sąmokslas, tai neteisėti veiksmai nedidelės, paslapčia dirbančios žmonių grupės, sumaniusios įvykdyti perversmą istorinių įvykių eigoje, pavyzdžiui, nuversti vyriausybę. Tuo tarpu sąmokslo teorija – tai mėginimas paaiškinti įvykį ar visą eilę įvykių kaip sąmokslo rezultatą. Konspirologizmas, kaip mentalitetas, žvelgia į visus esminis įvykius iš sąmokslo teorijos pozicijų. (Dž. Entinas, „Sąmokslo teorijos ir konspirologinis mentalitetas“)

Internetinė enciklopedija „Vikipedija“ pateikia iš esmės labai panašų sąmokslo teorijos apibrėžimą:

„Sąmokslo teorija – tai konspirologijos dalis, kurią plačiausiai atspindi meno kūriniai ir žiniasklaida. Reiškinio esmė – tikėjimas, kad egzistuoja vienas ar daugiau kruopščiai slepiami sąmokslai, kuriuose dalyvauja „šio pasaulio galingieji“ – prezidentai, aukšto rango spectarnybų pareigūnai, turtuoliai, tarptautinių organizacijų vadovai, religiniai hierarchai, slaptų draugijų nariai ir t.t. Paprastai tokio sąmokslo tikslas yra žmonijos kvailinimas arba pavergimas (ar bent jau sąmokslininkų siekis įgyti neribotą valdžią). Nereikėtų painioti su rūmų perversmų fenomenu. Egzistuoja taip vadinamos mažosios sąmokslo teorijos, jos kitaip negu oficialūs šaltiniai traktuoja atskirus istorinius epizodus, laikydamos svarbiausiomis veikiančiomis jėgomis įvairias slaptas organizacijas.

Konspirologija (nuo angliško conspiracy – slaptumas, sąmokslas) – pažiūrų sistema, pakraipa istorijos ir politologijos moksle, kiuri aiškina vienokius ar tokius įvykius kaip slaptų jėgų sąmokslo rezultatą (turima galvoje, pavyzdžiui, slaptos draugijos, spectarnybos, ateiviai iš kosmoso, okultiniais reiškiniai ir pan.). Pradinė konspirologijos aksioma yra idėja, kad egzistuoja slapta draugija, kurios nariai siekia pajungti sau visą pasaulį ir sukurti visiškai naują tvarką, kuriai gyvuojant, jie užims svarbiausias pozicijas ir taps vienvaldžiais valdovais. Be to, svarbu, kad pati numatoma tvarka bus ne šiaip kokia, bet tiesiog priešinga dabartinei ar kuri gyvavo vakar, t.y. priešinga natūraliai tvarkai. Pačias slaptas draugijas sudaro ne šiaip blogi, bet įprasti žmonės, bet ypatingo „blogio genijai“, kurie turi tam tikrą tipišką anomaliją, lyginant su normalia, „natūralia“ žmonija.

Pirmiausiai imkime ir apvalykime apibrėžimą nuo akivaizdžiai manipuliacinių niekų apie „Blogio genijus“, ateivius iš kosmoso ar okultines jėgas. O po to užduokime sau klausimą, ar būtinai iš tiesų sąmokslininkai turi būti neteisėti, ką primygtinai teigia Entinas. Manau, šis apribojimas apibrėžime yra visiškai nereikalingas ir labai susiaurina mūsų tyrimo objektą.

Rezultate gauname, kad, sąmokslo teorijos požiūriu, istorinis subjektas yra grupė įtakingų asmenų, kurie išsikėlė sau konkretų tikslą ir jo siekia.

Dabar pasakykite man, kas šiame teiginyje yra tokio kvailo ir juokingo, kad praktiškai visiškai užblokuoja bet kokius svarstymus apie sąmokslo teorijos realumą?

Juk nieko nestebina tam tikrų įtakingų organizacijų lobistinė veikla. Pats terminas „lobizmas“ nesukelia nepatiklaus kikenimo, o tarp kitko šis terminas visiškai atitinka sąmokslo teorijos esmę. Niekas neabejoja, kad gali egzistuoti finansinės-pramoninės, ar netgi nusikalstamos grupės, kurios atveda į valdžią politikus, kurie vėliau yra priversti aptarnauti tų grupių interesus. Niekas nenustebs, išgirdęs, kad šalyje esama įtakingų žmonių, pavyzdžiui, stambių verslininkų, kurie siekia įgyvendinti savo grupinius ir asmeninius, paprastai su politika ir ekonomika susijusius interesus. Sąvoka „savas senatorius“, kalbant apie žmogų, kurį į valdžią įstūmė kokia nors stambi verslo struktūra, yra tokia įprasta politiniame amerikiečių leksikone, kad nebekelia jokios aštresnės reakcijos.

Ar daug tokių įtakingų žmonių? Žinoma, ne, ir būtent dėl to, kad kalba eina apie asmenis, kurie turi galimybę prastumti jiems naudingus įstatymus ir sprendimus aukščiausiame lygmenyje. Taigi, akivaizdus dar vienas labai svarbus sąmokslo teorijos elementas – siaura įtakingų asmenų grupė.

Važiuojam toliau. Argi kas nors nustebs, jei sužinos, kad praktiškai visa mūsų šalies ekonomika kontroliuojama labai siauro žmonių rato? Čia juk tokia banalybė, kad jos jau seniai niekas nebesvarsto. Tas pats pasakytina ir apie likusias pasaulio šalis, kurių resursai ir ekonomika priklauso ir/arba valdoma tiesiog saujelės žmonių, priklausančių vos keliems finansiniams klanams, daugelis kurių turi ilgą istoriją.

Ar tokia jau visiškai nesąmoninga yra prielaida, kad minėtų klanų atstovai gali koordinuoti tarpusavyje savo veiklą, susitarti, vykdyti suderintą politiką? Kas kvailo tokiame teiginyje? Žinomas Vakarų žurnalistas Ričardas Konifas ilgą laiką tyrinėjo turtingiausių pasaulio šeimų gyvenimo stilių. Savo pastebėjimus jis išdėstė knygoje „Natūralioji turtingųjų istorija“. Joje autorius paprasčiausiai pasakoja apie tai, ką valgo pasaulinio elito atstovai, kuo rengiasi, kaip ilsisi, kokie santykiai viešpatauja jų aplinkoje ir panašiai. Konifas nerašo nė žodžio apie sąmokslo teoriją, bet štai įdomus dalykas: iš jo knygos matosi, kad praktiškai visi pasaulinio verslo elito atstovai pažįsta vienas kitą iš veido. Jie rengiasi pas vienus ir tuos pačius modeliuotojus, perka tas pačias ekskliuzyvines mašinas iš tų pačių pardavėjų. Linksminasi jie vienuose ir tuose pačiuose uždaruose klubuose, ilsisi tuose pačiuose kurortuose, kitaip sakant, verda nuosavose sultyse. Ir nors pasauliniam elitui priklauso daugelio tautų atstovai, jie turi bendrą vertybių sistemą, savo nuosavą atpažinimo ženklų sistemą, savo temas pokalbiams. Iš esmės mes turime reikalą su kvazi – tauta. Pats Konifas juokais vadina juos atskira žmonių rūšimi. Juokas juokais, bet teisybės tame esama. Ar verta aiškinti, kad ten kur yra ekonomika, ten bus ir politika? Ar verta kalbėti, kad stambiausių medijų imperijų vadovai yra elito dalis? Kitaip sakant, kad politiniai, ekonominiai ir informaciniai klausimai yra sprendžiami siauroje įtakingų asmenų grupėje, asmenų, kurių interesai glaudžiai persipynę.

Sudėję į krūvą šiuos dalykus, gauname pačią gryniausią sąmokslo teoriją:

a) Egzistuoja grupė įtakingų asmenų – šalyje ir plačiau, pasaulyje;
b) Šie asmenys turi galimybę vykdyti sėkmingą lobistinę veiklą, stumdami sau naudingus sprendimus pačiame aukščiausiame lygmenyje – parlamente, vyriausybėje, prezidentūroje;
c) Įtakingi asmenys sugeba susitarti tarpusavyje, vadinasi, gali vykdyti koordinuotą politiką.

Kiekvienas punktas yra natūralus ir visiškai ne komiškas, o sudėjus į vieną vietą gauname „paranojišką sąmokslo teoriją“, kurios ir aptarinėti padorioje draugijoje negalima. Gauname teoriją, kurios nagrinėjimas priskiriamas psichopatams, tikintiems tuo, kad naftos kainas nustato ateiviai iš kosmoso.

Pamėginkime pasamprotauti toliau. Pasvarstykime, ar naudinga pasauliniam elitui afišuoti savo veiklą? Juk pasaulinis elitas gyvena išimtinai uždarą gyvenimą. Įvairiausi paparaciai, žinoma, aprūpina likusius gyventojus „žvaigždžių“ nuotraukomis, tačiau visa tai tiktai putos ant paviršiaus. Žurnalistai neįsileidžiami ten, kur kuriami rimti sprendimai. Reikia mokėti atskirti vietas, kuriose aptarinėjami rimti klausimai nuo įvairiausių balaganinių „samitų“ ir „susitikimų“. Visa tai pokalbių šou variantai, skirti miniai. Tegu sau žiūri per televizorius žvalius politikų pasisakymus ir klausosi jų nesibaigiančių plepalų apie partnerystę, draugystę ir bendradarbiavimą, kompromisų ieškojimą ir kitas kvailystes. Nepainiokite kalbančių galvų, kurias į valdžią pastatė korporacijos, su tų korporacijų vadovais. Tai skirtingi žmonės ir apie savo susitikimus bei derybas jie linkę nešūkauti kiekvienoje sankryžoje. Konifas pateikia būdingą tokio „kuklumo“ pavyzdį: leidybinės-informacinės grupės „Thompson“ vadovas lordas Kenetas Tompsonas, vienas turtingiausių ir įtakingiausių pasaulio žmonių, yra beveik visiškai nežinomas savo gimtajame mieste. Jį ten mažai kas pažįsta iš veido. Taip pat bus ne pro šalį pacituoti Parševą: „…jūs galite suvaikščioti į ekskursiją į JAV Kongresą ir pasiklausyti ten debatų, tačiau kai vyksta TVF vadovų posėdis, žurnalistų neprileidžia netgi arčiau pastato“.

Dėl visiškai natūralių priežasčių valdančiam elitui visiškai nenaudinga afišuoti savo veiklos. Viešai imtis atsakomybės jiems nėra reikalo, tam egzistuoja kalbančios galvos. Vyriausybės keičiamos kaip pirštinės, prezidentus keičia kas keturis metus, o finansiniai-pramoniniai klanai su savo interesais egzistuoja dešimtis, jeigu ne šimtus metų. Jau viena tai apie daug ką byloja.

Tačiau paprastas informacijos apie save nutylėjimas – nepakankamai efektyvus būdas išlikti pilkaisiais kardinolais. Kur kas patikimiau padaryti taip, kad pati valdančio elito veikla, tikrojo elito, o ne viešojo, netaptų svarstymo objektu. O norint tai padaryti, nėra nieko geriau kaip karikatūrinti ir išjuokti bet kokius paprasto žmogaus bandymus įžvelgti istoriniuose įvykiuose ne aklą atsitiktinumų sutapimą, ne objektyvių dėsnių veikimą, nepriklausomai nuo žmogaus, bet atskirų įtakingų asmenybių ir siaurų elitinių grupių valią.

Štai dėl ko žiniasklaida sąmokslo teoriją ir pateikia pačiu beprotiškiausiu pavidalu, su visais tais kvailais „masonais“, operetiniais „blogio genijais“, „visagaliais spectarnybų agentais“ ir kitais tautosakos personažais. O ir pats terminas „sąmokslo teorija“ pats savaime yra karikatūriškas. Taip ir išplaukia kino ir literatūros „sąmokslininkų“ vaizdiniai – renkasi kažkur požemiuose, prieš tai užsidengę veidus kaukėmis, naudojasi idiotiškais paroliais… Nieko nuostabaus, kad tikinčius tokiais kliedesiais įtaria psichikos sutrikimais.

O dabar įsivaizduokime kitą paveikslą. Privačiame klube susirenka respektabilūs žmonės aptarti savo reikalų. Kadangi verslas, politika ir PR’as (viešieji ryšiai) – neatskiriami vienas nuo kito dalykai, tai šitame klube galime sutikti ir verslininkus, ir politikus, ir masinės kultūros bei žiniasklaidos vadovus. Kliedesys? Akivaizdu, kad ne. Be to, ir senovės romėnai, savo teisinės sistemos pagrindu padarę principą „ieškok, kam tai naudinga“, nebuvo kvailiai. Mūsų laikais šis principas toli gražu neprarado aktualumo.

Galima gėrėtis visais tais „ekologų judėjimais“, bet būtų ne pro šalį atkreipti dėmesį į tai, kad jų neįmanoma atitraukti nuo karinių objektų. Galima tikėti visomis tomis šeimos planavimo organizacijomis, bet būtų ne pro šalį atkreipti dėmesį į tai, kad savo gimstamumo ribojimo propagandą jos varo šalyje, kuri ir taip jau išmiršta pagreitintais tempais. Galima juoktis, prisiminus „Problemą 2000″, kai žmogelius gąsdino programų sutrikimais, kurie sukels baisias katastrofas, bet būtų geriau prisiminti, kaip šios isterijos dėka pasipelnė kompanijos, gavusios užsakymus prevencinei kovai su šita išgalvota, kaip ateitis parodė, grėsmė.

Taip kas patys nuspręskit, ir ko jūs taip linksmai juokiatės – iš apgailėtinų paranojikų, ar iš savęs pačių.

0 1580

neoliberalism

Bet kuri ideologija neišvengiamai supaprastina realybę iki paprasto ir suprantamo vaizdinio, kurį sudaro konkrečios vertybės, receptai kaip vykdyti permainas ir pan. Toks supaprastinimas leidžia suprasti ideologiją plačiosioms žmonių masėms, kurios nepasižymi giliu humanitariniu-visuomeniniu išsilavinimu ir neturi žinių iš politologijos srities.

Tačiau supaprastinimas turi ir negatyvią pusę, kadangi ideologija neretai pakeičia savimi mokslinį pagrindą, kurio dėka buvo sukurta. Be to, ideologijai daro poveikį du faktoriai:

DOGMATIZACIJA – kai jos tezėmis imama tikėti, nereikalaujant įrodymų, ir

SUBJEKTYVIZACIJA – kai ideologiniai komponentai pradedami taikyti, siekiant pagrįsti taktinius uždavinius, siaurų grupių pozicijas.

Liberalizmas atliko pilna evoliucijos ciklą nuo mokslinės-filosofinės doktrinos iki siauro ideologinio atskirų visuomeninių jėgų interesų ir vykdomo politinio kurso pagrindimo. Tačiau esmė čionai yra ta, kad netgi praradusi ryšį su moksline doktrina ideologija visada stengiasi apeliuoti į tą doktriną reikiamais momentais, tuo pareikšdama, jog yra šios doktrinos įpėdinė. Akivaizdu, kad šiuolaikiniams liberalams malonu jaustis šimtmečių senumo europietiškos tradicijos dalimi ir savo pirmtakais laikyti praeities Vakarų Europos mąstytojus: T. Hobsą, Dž. Loką, Volterą, Kantą, Dž. Milį, Monteskjė, A. Smitą ir kitus, o taip pat JAV tėvus-įkūrėjus.

Vakarietiškas liberalizmas apgaubtas kovos su absoliutizmu, feodalizmu, tironija šlovės aureole. Nėra jokių abejonių, kad klasikinis liberalizmas įrašė svarbiausius žmonijai puslapius kovos už žmogaus teises, pilietines ir konstitucines laisves istorijoje. Tačiau išlieka klausimas: ar daug beliko šiuolaikiniame liberalizme to klasikinio Loko ir Kanto laikų liberalizmo? Ir kiek teisėta tokiems palikuonims remtis savo didžiais pirmtakais?

KLASIKINIO LIBERALIZMO IŠTAKOS

Liberalizmo istorija prasidėjo Naujaisiais amžiais, Renesanso klestėjimo eroje, kai triumfavo laisvės, humanizmo bei lygybės idėjos Europoje, kurioje viduramžiai užleido vietą buržuazinei santvarkai. Liberalizmas atsirado kaip radikalioji absoliutizmo ir feodalizmo bei klerikalizmo kritika iš laisvės ir racionalumo pozicijų. Istorinis liberalizmo pagrindas – turtingos, tačiau beteisės buržuazijos kova už savo politines teises ir valdžią, o taip pat mokslo ir pasaulietiškos moralės puolimas prieš Bažnyčią ir religines dogmas.

Liberalizmas atsirado susiliejus dviem antitezėms:

1. Pasaulis nepaklūsta neginčytinai dieviškai tvarkai, politika yra pasaulietinio pobūdžio procesas, vadinasi, visuomenės likimas yra žmonių, o ne Dievo rankose.

2. Žmogus pats savaime yra vertybė, pati svarbiausia iš visų vertybių (žmogus už jo santykių su aukščiausiomis jėgomis – Dievo ir anapusiniu pasauliu – ribų).

Žmogaus pripažinimas pačia svarbiausia vertybe leido liberalizmo doktrinai padaryti išvadą, kad būtina laisvė – kaip svarbiausias žmogaus tikslas. Žmogui, jo orumui pasibjaurėtinas bet koks engimas ir bet kokia tironija.

XVIII amžiaus pabaigoje liberalizme susiformuoja vertybiniai orientyrai, kuriuos galima išreikšti tokia triada:

INDIVIDUALI LAISVĖ – visi žmonės gimsta laisvi, gali veikti savo nuožiūra ir būti asmeniškai atsakingi už savo likimą.

INDIVIDUALIŲ TEISIŲ NELIEČIAMYBĖ – kiekvienas žmogus nuo pat gimimo turi neatimamų teisių rinkinį (teisė gyventi, orumas, apsauga nuo tironijos). Šių teisių iš jo negali atimti nei visuomenė, nei valstybė.

RACIONALAUS PASAULIO PERTVARKYMO GALIMYBĖ – valstybės valdžia ir politika turi užtikrinti žmonių gerovę, valdžios institutai turi būti atskaitingi ir kontroliuojami piliečių (ne Dievui ir ne Dievo). Žmonės gali tobulinti visuomenę ir valstybę savo nuožiūra.

XIX amžiaus pradžioje liberalizmo doktrinoje susiformavo politiniai principai:

✦ Nepaliaujamo progreso idėja;

✦ Pakantumas ir pliuralizmas (XIX-ame amžiuje tai daugiausiai religinis pakantumas);

✦ Valstybės vaidmens minimizavimas;

✦ Privačios nuosavybės neliečiamumas.

Be to, kiekvienas liberaliosios doktrinos punktas turėjo savo racionalų pagrindą. Tarkime, idėja dėl nepaliaujamo visuomenės progreso užgimė dėka intensyvių mokslinių-techninių išradimų Europoje XVIII-XIX amžiuje. Techninis progresas pagimdė tikėjimą visuomeninių ir politinių santykių tobulinimo galimybe. Į žmonijos istoriją imta žvelgti kaip į kelią nuo Viduramžių skurdo ir tamsybės link Naujųjų kultūros ir visuotinės gerovės laikų.

Pakantumo ir pliuralizmo idėja išėjo į pirmą vietą po ilgos kruvinų religinių karų ir nesantaikos epochos. Liberalioji doktrina įtvirtino Vestfalijos taikos idėją, religinio pakantumo doktriną, kuri vėliau pradėjo persiformatuoti į bendrą ir visuotinį pakantumą – nacionalinį, rasinį, genderinį ir t.t. Valstybės vaidmens visuomenės gyvenime minimalizavimo idėja užgimė kaip pasekmė monarchinių režimų tironijos, kai valstybės institutų kišimasis įgavo subjektyvią ir monarcho valiai nepavaldžią aristokratų elito savivalę. Valstybė, asocijuota su prievarta, tapo kritikos objektu. Kaip logišką išeitį intelektualai matė valstybės vaidmens sumažinimą iki pačių būtiniausių visuomeninių funkcijų – „naktinio sargo“ funkcijų.

Remiantis panašia logika sekė privačios nuosavybės neliečiamumo principas. Jo idėjinis pagrindas nesiremia privačios nuosavybės rinkos efektyvumo idėjomis. Privačios nuosavybės neliečiamumo idėja atskleidžiama antrame Dž. Loko traktate „Apie valdymą“. Šio postulato pagrindas, vėlgi, slypi absoliučios tironijos kritikoje, kai monarchijos visagalybė pavirto nekontroliuojamu turto atiminėjimu iš neįtikusių. Be to, priešindustrinėje epochoje turto atėmimas – kur kas žiauresnė bausmė, negu šiandien, žmogus faktiškai būdavo pasmerkiamas myriop.

Dėl viso to svarbu yra tai, kad privačios nuosavybės neliečiamumo principas kilo iš humanistinių Švietimo epochos pradų. Liberalizmo klasikai neieškojo naudos iš privačios nuosavybės, tačiau bandė garantuoti materialų pagrindą teisei į gyvenimą smulkiems savininkams, kurie sudarė priešindustrinės visuomenės pagrindą.

Privati nuosavybė klasikams – tai ne fabrikai, ne koncernai ir ne dideli finansiniai kapitalai, o tas negausus turtas, kuris leidžia žmonėms prasimaitinti, užtikrinti gyvybę. Tai žemė valstiečiui, dirbtuvė amatininkui, kioskelis turguje prekeiviui ir panašiai. Tai, ką vėliau pavadins „smulkiaburžuazine utopija“, smulkiaburžuazinėje epochoje turėjo savo ideologinį pagrindą.

Džonas Lokas nemėgino, kaip šiandien jam kai kas pripaišo, ginti rinkos ekonomikos ir savininkų klasės. Lokui nuosavybė, patenkinanti asmeniškus poreikius, buvo šventa, faktiškai tuo jis pripažino jos legitimumą. Stambi nuosavybė, suteikianti perteklių, turėjo teisę egzistuoti, tačiau nebebuvo šventa. Faktiškai klasikiniai liberalai įžvelgė idėjoje dėl privačios nuosavybės neliečiamumo humanistinės žmogaus teisės į gyvenimą realizaciją, iškeldami už skliaustų jos efektyvumo ir ekonominio tikslingumo klausimus.

Klasikinio liberalizmo istorinio triumfo laikotarpiu galima laikyti XIX amžių. Jam baigiantis, po visos eilės revoliucinių permainų ir absoliutinių – feodalinių režimų žlugimo daugumoje Europos valstybių įsitvirtino konstitucinių monarchijų režimai su parlamentais, pagrįstais rinkėjų cenzais. O kai kur atsirado parlamentinės respublikos su visuotine rinkimine teise (Prancūzija nuo 1875 metų, Šveicarija).

KAPITALIZMAS SURYJA LIBERALIZMĄ, RINKA SURYJA LAISVĘ

Klasikinio liberalizmo triumfas buvo neilgaamžis ir juo labai greitai buvo suabejota. Laikmečio iššūkiu, su kuriuo liberaliai doktrinai teko susidurti, tapo kapitalizmo vystymasis ir dažnėjantys socialiniai konfliktai. Liberalizmas susidūrė su rimtu prieštaravimu, slypinčiu jo pagrinduose. Iš vienos pusės, privati nuosavybė buvo postuluojama kaip laisvos visuomenės pagrindas. Iš kitos pusės, būtent savininkiškų santykių vystymasis padidino skurdą, susvetimėjimą, plačiųjų žmonių masių išnaudojimą. Smulkių savininkų visuomenės utopija pavirto nežaboto kapitalizmo košmaru: socialinės prarajos tarp turtingų ir vargšų gilėjimu, visuomeninių turtų koncentracija siauro plutokratijos atstovų, kurie išnaudojo daugumą iki fizinio išgyvenimo ribos, rato rankose. Liberalai atsidūrė nuosavos abstrakcijos nelaisvėje – į jų doktriną paprasčiausiai negalėjo sutilpti žinios apie klasinę visuomenę, gamybinius santykius, ekonomines jėgas ir kitus komponentus, egzistuojančius realybėje. Susidariusioje istorinėje kryžkelėje liberalizmas pradėjo sparčiai transformuotis, keisdamas savo ideologinius postulatus.

Pirma tokia istorine neoliberalizmo forma galima laikyti taip vadinamą „Mančesterio liberalizmą arba mančesterizmą. Mančesterio mokykla faktiškai tapo pirma radikalių A. Smito idėjų šalininkų grupe, be to tos idėjos buvo supaprastintos ir reikalavo prekybos laisvės ir visų pirma – panaikinti angliškus „duonos įstatymus“ ir kitas priemones, ribojančias valstybės merkantilizmą britų ekonomikoje. XIX amžiaus viduryje mančesterizmas sparčiai išplito Europos intelektualiniuose sluoksniuose, visų pirma Anglijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Buvo propaguojama absoliučios prekybos laisvės idėja ir valstybės kaip „naktinio sargo“ koncepcija.

Nuo antrosios XIX amžiaus pusės liberalizmas, likdamas valdančių klasių ideologija, pradeda prarasti ideologinę pirmenybę, užleisdamas vietą socializmui. Vėliau I Pasaulinis karas, pasaulinė ekonominė krizė, pokario epocha taps sunkiais laikais liberaliai doktrinai, kuri buvo priversta dreifuoti kairėn ir pripažinti anksčiau jai nebūdingus socialinės valstybės, ekonominio reguliavimo, valstybės vaidmens didinimo visuomenėje principus. Savo genezės eigoje liberalizmas transformavosi į tris ideologines kryptis: social-liberalizmą, libertalizmą ir neoliberalizmą.

SOCIALINIS LIBERALIZMAS tapo tiesioginiu klasikinės Europos liberaliosios teorijos idėjų įpėdiniu ir istoriškai, ir pagal savo esmę. Socialinis liberalizmas sugeneravo savyje asmens laisvės, socialinio teisingumo, demokratijos, ribotos privačios nuosavybės ir reguliuojamos rinkos ekonomikos vertybes, tapęs buferine grandimi tarp socialdemokratijos ir rinkos liberalizmo. Politiškai ši ideologija įsikūnijo JAV demokratų partijos pavidalu.

LIBERTARINIS LIBERALIZMAS atsirado kaip radikalus asmens laisvės, pakylėtos iki absoliutaus laipsnio, tęsinys. Libertarų ideologija reikalauja visiškos laisvės žmonėms, bet kokios valstybinės prievartos panaikinimo. Libertarai ignoruoja klasinius skirtumus visuomenėje, socialines problemas, atiduodami pirmenybę kraštutiniam individualizmui. Tokios libertarų idėjos praktikoje tebelieka utopija.

NEOLIBERALIZMAS šiandien yra stipriausia ideologinė konstrukcija. Idėjiškai neoliberalizmas susijęs su mančesterizmu, tačiau turi gerokai platesnę pažiūrų paradigmą. Neoliberalios idėjos užgimė ketvirtame XX amžiaus dešimtmetyje, ant socialistinių idėjų kritikos bangos. Prie neoliberalizmo ištakų stovėjo žymūs ekonomistai F. Hajekas, M. Fridmanas, vėliau neoliberalią pažiūrų paradigmą plėtojo R. Mandela, M. Flemingas. Tačiau tikrasis neoliberalizmo sužydėjimas prasidėjo vėliau, devintame XX amžiaus dešimtmetyje. Jo pasireiškimu tapo „neokonservatoriška revoliucija“ Vakarų šalyse, į valdžią atėjusios neoliberalios vyriausybės (Tečer, Reiganas, Kolis), rinkos ekonomiko dereguliacijos principų pergalė pasauliniu mastu (Vašingtono konsensusas), kursas link socialinės valstybės demontažo.

Baigiantis XX amžiui neoliberalizmas užėmė dominuojančias ideologines pozicijas tiek Vakaruose, tiek besivystančiose trečiojo pasaulio šalyse – visų pirma ekonomikoje, tačiau taip pat ir socialinių santykių sferoje, politikoje, valstybės valdyme. Neoliberalizmas tapo meinstrymu, visuotine mada. Viskas, kas su juo nesiderina, buvo paskelbta pasenusiu ir kenksmingu. Netgi idėjiniai neoliberalų priešininkai – socialdemokratai, socialistai, nuosaikūs kairieji – buvo priversti pripažinti dešiniųjų liberalų hegemoniją, pritarti jų receptams ekonomikoje ir valstybės valdyme.

Neoliberalizmą galima pavadinti klasikinės liberalizmo teorijos mutacijos produktu. Faktiškai antraeilis privačios nuosavybės neliečiamumo principas buvo pakylėtas iki Absoliuto ir prarijo netgi bazinius principus, kuriais rėmėsi liberalizmas – laisvės ir humanizmo principus. Neoliberalai paskelbė rinkos ekonomiką ne šiaip prioritetine ūkinės veiklos visuomenėje forma, bet universaliu viso gyvenimo principu. Už komercinio efektyvumo ribų negali būti nieko: kultūros, švietimo, socialinė rūpyba turi įrodyti savo teisę egzistuoti rinkos konkurencijos sąlygomis. Vien tik rinka gali racionaliai organizuoti žmonių gyvenimą, aprūpinti juos viskuo, kas būtina. Paskirstymas pagal rinkos principus – objektyviai teisingas. Bet koks valstybės institutų ar visuomenės jėgų įsikišimas į rinką negalimas. Netgi laisvės principas pas neoliberalus pasireiškia kaip išimtinai prekybos laisvė.

Neoliberalizmas kategoriškai atmeta bet kokias idėjas apie ne rinkos teisingumą, apie klasinę visuomenės sandarą, visuomeninį ekonomikos sektorių, apie tautų suverenitetą, pasireiškianti per daugumos valią. Neoliberalizmas taip pat skelbia kraštutinį individualizmą, kurį riboja tiktai nedidelis būtiniausių valstybinių funkcijų rinkinys. Skirtingai nei pas libertarus, pas neoliberalus valstybė visuomenėje turi ne šiaip atlikti minimalias paslaugas gyventojams (nacionalinė gynyba, teismai, teisėsauga) bet ir rūpintis rinkos sistemos palaikymu.

Neoliberalai neneigia valstybės kišimosi į ekonomiką, kai reikia imtis antikrizinių priemonių, verslo stimuliavimo priemonių. Viskas, ką valstybė daro rinkos naudai, traktuojama kaip gėris. Išimtimis tampa valstybės socialinės programos, ekonomikos stimuliavimas per masinę paklausą, valstybės teikiamos paslaugos visuomenei apeinant rinkos mechanizmus (pavyzdžiui, nemokamas švietimas, nemokama sveikatos apsauga). Valstybės kišimasis į rinką per dalyvavimą gamyboje ekonominio agento vaidmenyje, tiesioginis reguliavimas, aktyvi fiskalinė politika, visuomeninis paskirstymas traktuojami kaip vienareikšmiškas blogis.

HUMANIZMAS KAIP VERTYBĖ

Principai, kurie tapo liberalizmo pagrindais, nėra unikalūs ir būdingi tik vienai ideologijai. Faktiškai dauguma visuomeninių paradigmų užgimė iš vieno vertybių šaltinio, atsiradusio Švietimo epochoje. Humanizmo idėja, žmogaus interesų, jo gerovės pirmaeiliškumas yra bendri tiek liberalizmo, tiek socializmo pasaulėžiūroms. Tačiau būtent privačios nuosavybės neliečiamumas tapo bazine istorine takoskyra, atskyrusia abi paradigmas. Socializmas kaip ideologija, atsiradusi mokslinio marksizmo pagrindu, irgi turi savo pamatuose laisvės, humanizmo ir racionalaus pasaulio pertvarkymo idėjas. Socializmas irgi atsirado iš Švietimo epochos humanistinių principų, smarkiai išplėtęs savo pagrindus tuo, ką Leninas pavadino „trimis marksizmo šaltiniais ir sudėtinėmis dalimis“: klasikine vokiečių filosofija, angliška buržuazine politine ekonomija, prancūzų utopiniu socializmu.

Tačiau socializmas giliau išplėtojo postulatus apie laisvę, žmogaus teises, humanizmą, pripažindamas vienu iš svarbiausiu laisvės priešu kapitalizmą. Ši maksima jau buvo išsakyta anksčiau, tai padarė, pavyzdžiui, prancūzų radikalus revoliucionierius Žakas Ru, pareiškęs: „Laisvė yra ne kas kita, kaip vaiduoklis, kai viena klasė gali nebaudžiamai marinti badu kitą klasę. Lygybė – tai vaiduoklis, kai turtuolis monopolijų dėka suteikia teisę gyventi ar mirti į save panašiems“.

Liberalizmo tragedija slypi tame, kad atsiribojęs nuo savo mokslinio ir pasaulėžiūros paveldo, nuo Švietimo epochos principų, nuo humanistinių pradų, jis tapo reakciniu įrankių valdžią turinčių rankose. Tuo, ką kartais, kabutėse, vadina neoliberalizmu. Tai neribotos kapitalizmo ir verslo valdžios ideologija, tai rinkos romantizmas, komercinio efektyvumo ir rinkos konkurencijos iškėlimas į panacėjos prieš visas visuomenės bėdas rangą. Nieko neturėtų trikdyti, kad žodis „liberalizmas“ tapatinamas su žodžiais „laisvė“, „demokratija“ ir „žmogaus teisės“. Rinkos liberalizmas visada bus už demokratiją, laisvę ir žmogaus teises tiems, kurių labai mažai ir kurie vadinami elitu. Vietoje žmogaus teisės gyventi, tobulėti ir nejausti nepritekliaus, neoliberalizmas skelbia teisę valdantiesiems pasisavinti sau dirbančiųjų darbo rezultatus. Tai žmogiškos laisvės išsigimimas į kapitalistinio išnaudojimo laisvės idėją.

Šiuolaikinis neoliberalizmas dažnai vadinamas europietiško Švietimo vertybių pasekėju. Realiai gi, kaip matome, kalba greičiau eina apie visišką reviziją idėjų, kurias kėlė filosofai švietėjai, kurie mąstė apie tikros laisvės, gerovės ir teisingumo visuomenę, o ne agitavo už žemus mokesčius turtingiesiems, socialinių išlaidų apkarpymą ir darbo teisių sumažinimą.