Authors Posts by Marius Jonaitis

Marius Jonaitis

362 POSTS 11 COMMENTS

0 2701

Vidutinės kiniečių pajamos nuolat auga, nepriklausomai ar jie gyvena mieste ar kaime. Ir nors maisto produktų kainos per pastarąjį dešimtmetį ženkliai sumažėjo, vis didesnė išlaidų skiriama transportui, drabužiams ir sveikatos priežiūrai. Ir, žinoma, “smartfonams“. Praktiškai kiekvienas turi nuosavą išmanųjį, be kurio, kaip be rankų. Visuotinai paplitusi WeChat komunikacijos programėlė, kuria kiekvieną mėnesį naudojasi virš 900 000 000 vartotojų (90 proc. – kiniečiai), leidžia mokėti komunalinius mokesčius, apsipirkti parduotuvėse, išsinuomoti dviratį ar pervesti pinigus. Na ir žinoma, bendrauti. – WeChat patikimumas kaip šveicarų kariuomenės peilio, teigia technologijų analitikas Duncan Clark, dirbantis ABI Research Pekino filiale.

Augančios pajamos leidžia daugiau pinigų skirti vaiko lavinimui, todėl nepaliaujamai didėja ir Kinijos studentų skaičius užsienyje. Nuo 2010 m. iki 2016 studijuojančiųjų užsienio universitetuose kiekis beveik padvigubėjo ir pasiekė 540 tūkstančių. Dauguma jų, baigę studijas grįžta atgal į tėvynę. 2016 m. tokių buvo 433 tūkstančiai.

Nedarbo problema tebėra aštri, nedarbo lygis visuose Kinijos miestuose siekia 3,95 proc., o 31 didžiausiame –  net 4,83 proc. Laukiama, kad per ateinančius tris metus į darbo paieškas įsitrauks apie 15 milj. asmenų, o kitais metais aukštąsias mokyklas baigs apie 8 milj. absolventų.

Tačiau viso likusio pasaulio jaunų žmonių pavydą kelia tai, kad  1981 m. – 2000 m. gimusių kiniečių dauguma – 70 proc., turi nuosavą būstą. Tai tikrai įstabus rodiklis, jei palyginsime su tokiomis šalimis, kaip JAV – 35 proc., JK – 31 proc., Kanada – 34 proc., Prancūzija – 41, Australija – 28 proc.

Kūlgrindos red.

0 1026

Gearóid Ó Colmáin

Pirmoji dalis

Ispanijos turtingasis Katalonų regionas išsiveržė smurtu. Po labai ginčytino referendumo dėl nepriklausomybės kur balsavo mažiau nei 40 procentų Ispanijos regionų gyventojų, Katalonijos vyriausybė pareiškė, kad ji skelbs šią savaitę savo nepriklausomybę. Didžioji dalis kairės remia Katalonijos nepriklausomybę. Faktiškai, jie teigia, kad tie kurie tam priešinasi yra Frankistai ir fašistai.

Komunistai supranta fašizmą kaip finansinės oligarchijos diktatūrą ir tokiame kontekste reikėtu žiūrėti į įvykius Ispanijoje, kalbant apie klasės aljansą už nepriklausomybės judėjimo. Tam, kad matyti ar Katalonijos nepriklausomybės judėjimas atstovauja dirbančiųjų ar kapitalo interesus, mes turime pastatyti Katalonų nacionalizmą į kapitalizmo globalios valdžios konteksto konfigūraciją.

Eurotopija

1992 m. milijardierius ir ES aktyvistas Freddy Heineken sukūrė federacinės Europos žemėlapį. Naujasis žemėlapis siūlė padalintas Europos valstijas į 75 regionus ar valstijėles kurias kontroliuoja Europos federacinė valdžia.

Idėja atkeliavo iš ekonomisto ir filosofo Leopoldo Kohr, kuris mokė Londono Ekonomikos mokykloje. Kohr atstovavo anarcho-kapitalizmo formą. Jis tikėjo, kad kuo mažesnis valstybingumas, tuo demokratiškesnės institucijos. Kohr pasiūlė sugrįžti prie Europos viduramžių mikro-valstybių kaip geriausią būdą kuriant supranacionalinę Europos federaciją.

Kohr idėjos tapo nepaprastai įtakingos Europos politikos ratuose. Transnacionaliniai finansiniai elitai nori paversta Europos Sąjungą į politinę jų galios reprezentaciją. Federacinę Europą iš mikro-valstybių kurių politiką nustato globalus elitas daro neįmanomu Europos piliečiams susivienyti prieš transnacionalinę, finansinę, valdančiąją klasę; tai yra priežastis kodėl Heinekeno žemėlapis vis labiau tampa niūria realybe visoje Europoje.

Anarcho-kapitalizmas yra būtent tai, ką toks kaip Džordžas Sorošas skatina. Ir dėl to visai nenuostabu, kodėl mes randame Sorošą tarp Katalonijos nepriklausomybės judėjimo rėmėjų.

Remiantis La Vanguardia, Sorošas taip pat finansavo anti-Euroskepticizmo ir anti-ksenofobijos maršus Barselonoje nuo 2014 m. Ironiška girdėti Katalonijos anti-rasistus „independista“ pateisinant jų atsiskyrimą nuo Ispanijos, argumentuojant, kad jie sukuria atskirą „etniškumą“, suteikiant jų sponsoriams paramą dėl masinės imigracijos ir multikultūralizmo.

Leopoldo vizija apie „maža yra gražu“ vietinės demokratijos formą yra patraukli paviršiuje; bet tokia nėra kai yra įvertinama nacionalinių-valstybių irimas yra Europos Sąjungos ilgos regionalizacijos politikos dalis: padalinant Europos valstybes į regionus, stipriai centralizuotą, technokratinę, Europos super-valstybę, kurią kontroliuoja oligarchai, tokie kaip Džordžas Sorošas.

Valstybė ir žmonės

Kaip ir visos tautinės-valstybės, Ispanija yra politinis ir Istorinis konstruktas. Franko diktatūros metu, Ispanijos regionų autonominiai judėjimai buvo represuoti. Kol Ispanijos pilietinio karo metu Franko sukilimą rėmė Britų ir Amerikiečių Imperializmas, diktatoriaus korporatistinis – tradicionalistinis, Katalikiškasis autoritarizmas netrukus tapo kliūtimi libertarams. Smulkiaburžuazinės leftistinės vertybės reikalavo sukurti neoliberalų kapitalizmą po ES diktatūra taip, kad jis atrodytu patrauklus masėms.

Vėlyvaisiais 60-taisiais Jungtinės Valstijos rėmė smulkiaburžuazinius leftistinius judėjimus visame pasaulyje nuo 1968 „revoliucijos“ Paryžiuje iki Gvazdikų Revoliucijos Portugalijoje – pačios pirmos spalvotosios revoliucijos pasaulyje. Protestuotojai Lisabonoje naudojo gvazdikų gėles tam, kad patraukti karius į savo pusę. Technika vėliau tapo metodologinėmis knygomis JAV imperializmo agentūrose, kurios siekė nuversti valdžias priešiškas jų geostrateginiams ir ekonominiams interesams.

Globalusis elitas suprato, kad Kapitalizmas krizės metu galėjo išgyventi mokslinio socializmo grėsmę tik per permanentinę revoliuciją ir naująjį žmogaus teisių ir demokratijos katekizmą – liberalios buržuazijos minties kategorijomis. Dėl to, pirmosios pasaulyje spalvotosios revoliucijos buvo matomos 1975 Portugalijoje.

Marksistas ir teoretikas Nicoas Poulantzas teisingai pastebėjo, kad konfliktas Portugalijoje buvo tarp senosios kompradorinės, kolonialistinės buržuazijos ir iškylančios vidaus buržuazijos, kuri sudarė aljansą su dirbančiųjų klase tam, kad nuversti Salazaro režimą. Bet ši klasinių jėgų konfigūracija kurios sugriovė Portugalijos Imperiją, sugriovė ją JAV imperializmo naudai. Portugalijos Imperijos darbuotojai tapo paprasčiausiai įrankiais tarp-imperinėse varžybose.

Suardant protekcionistinę, korporatyvistinę Portugalijos Imperiją, JAV kapitalizmas turėjo priėjimą prie naujų rinkų. Netrukus po Gvazdikų Revoliucijos, JAV pilnai rėmė pilietinį karą Portugalijos buvusioje kolonijoje Angoloje. Reikėjo 20 000 Kubos karių intervencijos 1975 metais tam, kad išgelbėti Angola nuo JAV neokolonializmo.

Grįžtant prie Ispanijos, JAV nebuvo per daug susirūpinusios dėl „demokratinio perėjimo“ post-Franko Ispanijoje. Frankistų ir Salazaristų fašizmas buvo naudingas JAV imperializmui 1930-taisiais kai stulbinanti TSRS proletarinės demokratijos sėkmė ir moksliškai planinga ekonomika sukėlė grėsmę klasės dominavimui pasaulyje. Bet „Sovietinė grėsmė“ buvo neutralizuota Chruščiovo revizionistų vėlyvaisiais 1950-taisiais ir anti-stalinizacijos procese. Airių komunistas Neilas Gould‘as teisingai apibūdino Chruščiovo erą kaip pilnos apimties kontrrevoliuciją.

1978 Ispanijos konstitucija davė daugeliui Ispanijos regionų nacionalinį statusą. Einant metams Ispanijoje užaugo nacionaliniai judėjimai – tame tarpe ir Katalonijoje.

Kai nedarbingumo lygiai pasiekė 50 proc. tarp Ispanijos jaunimo ir nacionalinė skola viršijo 100 proc. GDP, Ispanija yra ant kolapso skardžio stovinti tautinė-valstybė. Katalonija užima 20 proc. Ispanijos ekonomikos, ir 25 proc. Ispanijos eksporto. Ispanijos tautinė-valstybė negali tęsti savo dabartinį skolos ir nedarbingumo lygį. Jei finansiniais oligarchai nepadalins šalies, yra didelė socialinės revoliucijos grėsmė.

Iki dabar, žmonių pyktis buvo suvaldomas kvazi socialiniais judėjimais, tokiais kaip Sorošo remiama Podemos. „Podemos“ funkcija yra kontroliuoti visuomenės pyktį dėl kapitalizmo poveikių, nukreipiant dėmesį nuo to kas juos sukelia, taip užtikrinant išlaikomą buržuazinės  klasės valdžią. Vietoj to, kad kviesti proletariato diktatūrai, Podemos laiko beprasmiškus plakatus kurie sako „cambiar las cosas – pokyčiai“. Taigi štai jūs ir turite, radikaliąją revoliucinę programą socialistinei politinei ekonomikai XXI amžiuje, tai „pokyčiai“!

Yra tūkstančiai žmonių kurie protestuoja Barselonos gatvėse. Trockistai ištikti revoliucinio priepuolio kai darbuotojai streikuoja ir grasina nuversti „Ispanijos režimą“. „Revoliucija yra, jie entuziastingai, surenka vis daugiau ir daugiau „darbo klasės žmonių“.

Ispanijos pilietinio karo metu Tarybų Sąjungą rėmė legitimų Ispanijos Respublikonų vyriausybę prieš Franko fašistuojančius sukilėlius. TSRS priglaudė tūkstančius Ispanijos vaikų savo globai ir tiekė Ispanijos respublikonams ginkluotę ir tankus. Fašistų pergalė galiausiai buvo užtikrinta dėl ultra-leftistinių Trockistų ir anarchistų veiksmų kurie atsisakė prisijungti prie populiaraus fronto remti Respubliką prieš fašistų reakciją.

Vietoj to, Trockistai sabotavo ir atakavo populiarųjį judėjimą, užsimaskuojant savo reakciją revoliuciniais šūkiais apie „darbuotojų pakėlimą“. Džordžas Orvelas buvo tarp Trockistų šnipų siustų į Kataloniją Britanijos žvalgybos informuoti apie komunistus. Vėliau jis padarė karjerą skleidžiant melą ir dezinformaciją apie Staliną ir TSRS, rašant publikacijas kurias finansavo CŽV.

„Kairė“ vaidina tą patį vaidmenį šiandieną remiant imperializmo Katalonijos nepriklausomybės darbotvarkę. Venesuelos prezidentas Nicolas Maduro dar kartą parodė, kad jis prastai supranta klasių kovą ir globalizaciją, prisijungiant prie Ispanijos valstybės legitimių represijų pasmerkimo choro prieš nelegalų separatistinį judėjimą.

Mes jokių būdų nesakom, kad Ispanijos valdžia yra antiimperialistai. Faktiškai, gali net kolaboruoti su separatistais. Vis tiek, abi pusės atstovauja tos pačios klasės interesus, nei mes toleruojame policijos brutalumą. Bet joks tikras komunistas negali remti judėjimo, valdomo reakcijos, sukurtos padalinti darbuotojų klasę ir tarnauti imperializmo interesams. Yra didelė tikimybė, kad JAV režimo keitimo agentūros tokios kaip Centre for Applied Non-Violent Actions and Strategies (CANVAS) gali būti Katalonijos teritorijoje ir mokyti aktyvistus sekančiai globalizacijos „revoliucijai“.

Separatistų rėmėjai teigia, kad turtingoji Katalonija yra užguita Ispanijos. Nuo kada turtingieji yra užguiti varguolių?

Dabar, Sorošas ir co. nori šiek tiek daugiau „pokyčių“. Laikas padalinti Ispanijos proletariatą nukreipiant Ispanijos tautas į kvazi „nacijas“ kurias pilnai kontroliuoja korporatyvinė Europos Super-valstybė. Po Katalonijos, bus daugiau. Europos Sąjunga tyliai stebi kaip Ispanija yra plėšoma į dalis. Europa eis per krizės ir chaoso periodą. Tai yra būtinas žingsnis artėjančiam  mesianiškajam ordo ab chao.

Šaltinis.

0 1601

Jei kas nesupranta pavadinimo, lai perskaito naująjį Lietuvos Darbo Kodeksą (DK). Ir parausta iš gėdos! Nes net paprastieji „darbo jaučiai“, kuriems skirtas naujojo DK tekste plačiai naudojamas lotynų dvižodis neklausia, ką jis reiškia. Tiesa, jie taip pat neklausia ir  kodėl netrumpėja darbo diena, kai dešimtmečiais vykstanti technologinė revoliucija jau pasireiškia ir gana plačia automatizacija (robotizacija), o visa civilizuota žmonija greitai švęs šimtas antrąsias metines, kai pirmą kartą pasaulyje, Urugvajuje, 1915m. lapkričio 17 d. buvo įvesta 8 val. darbo diena. Ar dar ilgai dirbančioji Lietuvos dalis  nepasiryš pasinaudoti technologinės revoliucijos ir robotizacijos teikiamais privalumais bei šimteriopai išaugusiu darbo našumu ir pagaliau susitrumpinti darbo dieną bent iki kokių 6 – 7 val.? Žinoma, mėgdžioti „tinginius“ Švedijos šiukšlių surinkėjus, kurie atsisakė dirbti ilgiau, nei 29 val. per savaitę už savo tūkstančius per mėn., negražu. O gal laikas, pagaliau, nustoti pavydėti Vokietijos dirbantiesiems aukšto darbo našumo bei gero gyvenimo ir pradėti dirbti taip, kaip jie – vidutiniškai po 25,6 val. per savaitę (ar bent jau kaip Jungtinėse Amerikos Valstybėse – 33 val. ). Juk į pensiją išleidžiama vis vėliau ir vėliau. Tai gal verta patausoti sveikatą, kol jos dar yra, šeimai, vaikams ir neužtikrintai senatvei?

2Reikia pinigų? Pinigų yra! (bankas „Sekundė“)

Kodėl Lietuvos Respublikoje ne tik minimalus atlyginimas mažesnis už realų minimalų pragyvenimo lygį (realų ir reiškia realų. Tikrai ne tuos 238,25 euriukus), nors iš teleekranų, interneto portalų, net laikraščių jie girdi ir mato tokius žavius dalykus, kaip mėlynai žvaigždėtą Europos Sąjungos vienybę ir valstybių-narių sanglaudą bei Eurokomisijos direktyvų pirmenybę prieš vietos įstatymus? Nejau Vokietijos mokytojas ar Prancūzijos šeimos gydytojas dirba sunkiau ir ilgiau? O gal kas drįs pareikšti, kad mūsų mūrininkai ar miesto autobusų vairuotojai ne tokie įgudę, mažiau atsakingi? Ar jums dažnai tenka išgirsti apie šalyje nuvirtusį ant žmonių mūrą ar į upę įdardėjusi autobusą su vaikais? O didesniojo greičio ES valstybių žiniasklaida dažnokai skelbia tokio pobūdžio „naujienas“. Tai kodėl Lietuvoje vairuojantiems ar mūrijantiems specialistams mokama mažiau? Kažkodėl visokie mėsainiai ES teritorijoje pardavinėjami praktiškai už tą pačią kainą, o atlyginimai pardavėjams skaičiuojami skirtingai: kuo toliau į rytus nuo Briuselio ar Berlyno, tuo mažiau. Tiesa, yra viena maloni žinia, teikianti vilties visiems dar likusiems gyventi ir dirbti Lietuvoje. Tai visiškai vienodi europarlamentarų atlyginimai! Ar tu olandas ar  bulgaras, ar tu profesorius ar tik jo anūkas –  gausi tiek pat! O prof. V. Gontis mokslo žinių pagalba įrodė, kad Lietuvoje maži atlyginimai, nes verslininkams taip patogiau (žr. Youtube). Anot pastarųjų – “kam mokėti daugiau, jei niekas nereikalauja”.

O juk teisybė! Kiek dirbančiųjų vienija profsąjungos – 15 proc.? O likusieji kur? Ir kuo jie visi užsiima, jei pinigai jiems dzin? Jie plakatus paišo ir mitinguoja prieš skurdą. Eurostatas neskelbia duomenų, koks mitingų poveikis skurdo mažinimui. Jie niekais neužsiima. Jie matuoja emigracijos apimtis. Kol kas tai veiksmingiausia priemonė skurdo mažinimui Lietuvos Respublikoje. Tai reiškia, kad kol pelnai ir kainos didės procentais kas mėn., o atlyginimai ir pensijos keliais euriukais kasmet, tol nei emigracijos apimtys nemažės, nei greitas (istoriniu mastu) tautos išnykimas nesulėtės.

Taigi, klausimėlis: – iš kur paimti pinigo?

Atsakymėlis: – Iš banko.

K.: – O banke iš kur?

A.: – Iš ES CB.

K.: – O ES CB iš kur paims?

A.: – Ogi iš spaustuvės.

Vakarai mums padės! (SSSR antivatnikas Ostapas Benderis)

Taigi, tereikia vienos vienintelės Europos komisijos direktyvos, paremtos europarlamento rezoliucija, kurioje būtų įsakmiai nurodyta, kad visose ES šalyse-narėse nustatomas vienodas min valandinis, vienodas min savaitinis, vienodas min mėnesinis atlyginimas ir vienoda min senatvės pensija (žinoma, pora proc. didesni nei min ES pragyvenimo lygis). Direktyva turi būti būti bent jau ne menkiau grėsminga, nei toji, įsakmiai reikalaujanti iš Lietuvos parduoti teritoriją  vakarinio užsienio piliečiams bei panaikinti tuos iš strioko įvestus laikinus saugiklius (ups!, apsirašiau. Patys, prašau, įsirašykit vietoje teritorijos, dirbamą žemę). Juk tikrai amoralu, kad iki saugiklių įvedimo 2014 m. įsikūrę LR kažkokie vokiečiai ar švedai ramiai sau pelnosi iš nuosavų ir išnuomuotų ha, moko vietinius kaimiečius vakarietiškos žemės apdirbimo technikos (net,ko gero, skiria jiems sezoninę stipendiją), o likusieji “faterlande” (das Vaterland) galuojasi nesveiku pavydu.

Reikia desovietizacijos! (iš Lietuvos P Sąjūdžio n-jo suvažiavimo delegatų atsargių užuominų)

Kai kas mūsų Respublikoje skelbia, jog vos ne didžiausia tarp ES narių socialinė ar atlyginimų nelygybė atkakliai išlaikoma todėl, kad nėra rimtos politinės kairiosios partijos. Tokios kaip leiboristai Anglijoje ar socialdemokratai Vokietijoje (ar tokių kaip Prancūzijoje ar Italijoje, kurių pavadinimų Lietuvoje minėti negalima. T.y partijos, patys žinote kokios (anot H. Poterio)).

[ Pastebėjimas. Partija, kurios pavadinimas patys žinote koks (anot H. Poterio), Lietuvoje uždrausta dėl neaiškių priežasčių. Be to, kad skelbiasi esanti pogrindyje, ji nieko daugiau neveikia ir valstybingumui bei iš profesoriaus malonės turimai Nepriklausomybei negrąso. Hegelio „Logikos mokslo“ ir  Markso „Kapitalo“ neišmano ir nestudijuoja, marksizmo teorijos nevysto ir praktiškai netaiko, skaitinėja sovietinius tekstus ir gailisi senų  laikų. Išvada – net jei ji ir būtų atidrausta, niekam nuo to nepasidarytų nei šilčiau, nei šalčiau].

Tam, kad būtų kairė, turi būti ir dešinė. Tačiau tos bendruomenės, pasivadinusios partijomis, niekuo iš esmės tarpusavyje nesiskiria. Tiesa, vieni kiek dažniau primena trėmimus, nei kiti, tačiau visi choru gieda apie sovietinės okupacijos griaunantį palikimą ir niekaip per 27 metus nepagydomą žalą sieloms, kūnams bei krašto ūkiui. Na, o taikyti aktyvios desovietizacijos vaistus žalos gydymui bijo. O juk paprastų daktarų (dr.) ir  habil. daktarų (angl. – phd) pakankamai ne tik svarbiausiuose postuose, bet ir pačiame Seime jų trūkumo nejaučiama. Yra ir profesorių, ir akademikų. Taigi, kodėl neskiriamas gydymas desovietizacija?

Atsakymas atviruose šaltiniuose. Vien tik sužinojus, kiek kairių/dešinių ar dešinių/kairių veikėjų gavo diplomus nekenčiamo okupanto aukštojo mokslo įstaigose ir kasdien taiko tas okupacines žinias Lietuvoje, šiurpas krečia. O  jei dar perskaičius bent kelių disertacijų pavadinimus! Žinia, grynas mokslas neturi ideologijos. Todėl nepiktina tokie piliečiai, kuriems okupantas suteikė dr., pvz., už atskleistą „Skirtingų dirginimo būdų įtaką bulių spermos kokybei“. Tačiau nepriklausomos Lietuvos mokiniams kapitalistinę ekonomiką aiškina asmuo, kurio disertacijos tema „Pagrindinis socializmo ekonominis dėsnis intensyvios ekonomikos sąlygomis“. Sunku įsivaizduoti denacifikuotos Vokietijos bundestage deputatą, kurio disertacijos tema, pvz. –  „Pagrindinis III reicho rasinio grynumo įstatymas intensyvaus perauklėjimo stovyklų sąlygomis“.  Taip kad nėra ko stebėtis Lietuvos ūkio vystymui taikoma „nematoma rinkos ranka“ ar „kuo mažiau valstybė kišasi, tuo geriau“.  Tokiems ir emigracija gėris –  išlaiko vienaženklius nedarbo procentus; ir mokyklų ar ligoninių uždarymas gėris – vis tiek vaikų mažėja, o gydymas brangus; ir į pensiją kuo vėliau, gėris – vietos darbingų asmenų skaičius lėčiau traukiasi… Vienžo (prez. V. Adamkus), visuomenė traukiasi ir raukšlėjasi, o jie laukia, kol laisvasis turgus (laisvoji rinka, anot liberalų) problemas išspręs. Taigi, taigi, kaipgis, (Vingių Jonas), išspręs kaip Kaune – gaunu pinigus ir už šaligatvių klojimą, ir už medžių kirtimą ir už naujų pasodinimą. Tik neklauskite, kas ir kiek moką už priduotą medieną. Po to parduos žemę po daugiabučiais ir aplink juos, o tuomet dar ir mokesčius už ją padalins – dabar gi nėra kam sąskaitas siųsti. Viskas pagal principą – pelnykis čia ir dabar (perfrazuotas Ežio reklaminis šūkis)! Kol nepasistojo klausimas (studentų „bajeris“) galvose: pala, pala, o kieno gi medžius kertate, kieno žemę jūs čia pardavinėjate?

Karoče (sl.,žargonas), visą tą koloną, rinkimų dienoms išrikiuojama spalvotomis komandomis, patogumo dėlei suskirstytus į kairiuosius, dešiniuosius, centrinius ar žaliai valstietiškus liberalius būrius vienija ir motyvuoja besąlyginis paklusnumas Briuseliui ir Vašingtonui (jei norite, ES ir NATO) ir, žinoma,  toks europietiškai patriotinis ir tikrai vakarietiškas šūkis – Après nous, le déluge!  (madam de Pompadur).

[Pastebėjimas.  Be jau paminėtų aukščiau, dar esama ir tokių keistų politinės etnografijos (ideologijalaužai ant kalvų, senovinės liaudies dainos; kartais vadina save tautininkais) ir nacionalistinės (ideologijauniformos ir nacistinės skanduotės) krypties grupių, kurias vienija ir motyvuoja aktualūs dienos lozungai. Kadais buvo populiarūs antihomoseksualistiniai ir antisemitiniai šūkiai. Vėliau antiES, antilenkiški. O šiems, t.y. 2017 metams,  pasirinkti „rusai puola!“ ir „slava Ukraine, herojam slava!“. Jei įtampa Azijoje nenuslūgs, greičiausiai imsis antiŠKorėjos ar antišilkokelio.. Dar jie laiko save nuosekliais antikomunistais, tačiau visiškai nesupranta, kas yra tai, prieš ką jie yra anti (kalambūras). Tautininkai šiuo atžvilgiu kiek išsiskiria nuosekliu ir atkakliu  lietuvių kalbos gynimu. Gaila, kad jiems įdomus tik pats procesas.]

Protingas pasimoko iš savo klaidų, išmintingas – iš svetimų (patarlė)

Nors Lietuva – mažytis mūsų kraštas (S. Nėris), tačiau kairiosios/dešiniosios kolonos/partijos atkakliai „valdomas“ ir „tvarkomas“ tik tam, kad pakartotų Detroito (buvo virš 3,5 mlj. gyventojų) pavyzdį ESąjungoje. Kolona atkakliai ignoruoja geruosius XXI a. ESąjungos pavyzdžius, kuriuos visiškai naudinga mėgdžioti. Juk visai neseniai mažytė (330 000 gyventojų) Islandija pastatė į vietą pasaulinius finansų galiūnus, pasirašė sau tinkamą naują konstituciją ir žvelgia ateitin, visiškai pasitikėdama savimi, tačiau šios salos pavyzdžiu nei mokslininkai, nei politikai, nei smarkūs piliečiai nesidomi, jis nenagrinėjamas specialiai sudarytose ekspertų komisijose ar populiariose TV laidose. Manoma, kad Lietuvoje apie 2,5 mlj. gyventojų. Tokiam kiekiui gyventi vis dar tebeturime nemažą teritoriją. Tai nejau kažkokio Hjustono gyvenimo kokybės negalime pasiekti?

Jei visi drauge  išreikalautume „desovietizacijos“ ir „deliberalizacijos“, gal nebereiktų rūsčiais ir susirūpinusiais veidais klausti: Quo vadis, Lietuva! (apokr. Kn.)

“Kūlgrindos” red.

0 1412

– Mūsų indėlis  – 30 proc.pasaulinio ekonominio augimo, – pasakė Xi Jinping Pekine prasidėjusiame Kinijos Komunistų Partijos, KKP (organizacija, kurios veikla Lietuvoje uždrausta) XIX suvažiavime. Partijos vadovas pabrėžė, jog išlaikydama aukštesnį, nei vidutinis, ekonomikos augimo tempą, Kinija pirmauja ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių tarpe. Per pastaruosius penkerius metus Kinijos ekonomika, mokslas, pramonė ir gynyba ženkliai sustiprėjo. O BVP nuo paskutinio suvažiavimo 2012 m. išaugo nuo 54 iki 80 trilijonų juanių (apie 12,1 trilijonų JAV $).

Greičiausi pasaulyje traukiniai, serijinė V kartos naikintuvų gamyba (tik dvi šalys įstengia tai – JAV ir Kinija), greičiausios ir toliausiai skrendančios balistinės raketos, Kinijos mokslas pagal nuorodų skaičių į jų darbus – antras pasaulyje (I-oje vietoje – JAV; III-oje – Didžioji Britanija)…

BBC analitikai ypatingai pabrėžia užtikrintą įžanginės KKP (organizacija, kurios veikla Lietuvoje uždrausta) pirmininko kalbos ideologinį toną.  Xi Jinping pareiškė, kad Kinija nekopijuos užsienio politinių sistemų  ir kad komunistų partija (organizacija, kurios veikla Lietuvoje uždrausta) privalo priešintis bet kam, kas trukdys jai vadovauti Kinijai.

KKP (organizacija, kurios veikla Lietuvoje uždrausta) lyderis pranešė, kad dėl korupcijos jau nubausta virš milijono valdininkų. Savo kalboje Xi Jinping pažymėjo, kad išskirtinius Kinijos pasiekimus lėmė naujausi laimėjimai, taikant marksizmą Kinijos sąlygomis ir atskleidžiant naujas marksizmo galimybes.

Socializmas su Kinijos ypatybėmis leido Kinijai atlikti istorinį šuolį ir tapti turtingesne bei stipresne, leidžia teikti paramą tebesivystančių šalių modernizacijai ir pasiūlyti Kinijos patirtį pasauliui.

P.S. Kinijoje moterys išeina pensijon, sulaukusios 50 m., o vyrai – 60 m.

“Kūlgrindos” red.

0 1702

­Aktyvus liberalaus globalizmo apologetas, visame pasaulyje žinomas finansų spekuliantas Džordžas Sorošas. Jis yra jau ilgametis CFR, „Trišalės komisijos“ narys, vienas iš aktyviųjų Bilderbergo klubo narių. Jaunystėje Sorošas mokėsi Londono ekonomikos mokykloje (LSE). Ši mokymosi įstaiga buvo įkurta „Fabianiškos visuomenės“ grupės (Beatričės ir Sidney Webb, Gremu Velsu ir Džordžu Bernardu Šo), aktyviai dalyvaujant geopolitikui Halfordui Makkinderiui, kuris buvo jos antruoju direktoriumi nuo 1903 iki 1908 metų. Londono ekonomikos mokykloje Sorošo dėstytoju buvo 1947 m. iš Vengrijos emigravęs Karl Popper (1902 – 1994) – stambiausias neoliberalizmo teoretikas ir „atviros visuomenės“ koncepcijos autorius. Ši koncepcija susideda iš to, kad bet kokie socialiniai ir politiniai projektai, pagal kuriuos buvo statomos visos tradicinės visuomenės ir kurios išliko kažkuriuose visuomenės tipuose Moderne (ypač socialistinėje ir nacistinėje), būtinai besiremiančios ant prievartos prieš individą, kadangi primena jam svetimus įsivaizdavimus apie tai, koks turi būti pasaulis, individas, elgesio modeliai ir t.t. Visa tai K. Popperis tapatina su „kolektyviniu identitetu“. Kad pastatyti iš tiesų laisvą socialinę sistemą, Popperio vadinama „atvira visuomene“, būtina pilnai atsisakyti nuo visų socialinių normatyvų ir duoti pačiam individui teisę rinktis ir keisti bet kokias identiteto formas. Niekas nežino, kas ir kaip yra iš tikrųjų, ir dėl to niekas negali kalbėti, kaip visa tai turėtu būti, tikina Popperis. Dėl to visuomenė privalo nusišalinti nuo visų bendrai privalomų formuluočių, projektų ir normatyvų, suteikiant individams patiems bet kuria kryptimi statyti veiksmų ir sprendimų grandines. Ant sociumo derėtu pernešti laisvos prekybos principus, kur kiek vienas gali vykdyti bet kokį sandėrį, ir gali vykdyti bet kokios rūšies ekonomine veikla. Visuomenei belieka tik stebėti tai, kad jos nariai savo laisve nesinaudotu kenkiant kitiems. Be to, atvira visuomenė turėtu negailestingai, ne dėl gyvybės o dėl mirties kovoti su savo priešais (pagrindinis K. Popperio veikalas taip ir vadinasi: „Atvira visuomenė ir jos priešai“), tai yra su tais, kas galvoja kitaip (nei K. Popper).

21362857_1471209402915797_770242511_n

Džordžas Sorošas „atviros visuomenės“ filosofiją padarė savo gyvenimo programa ir po to, kai finansinėmis spekuliacijomis ir žaidimuose biržoje uždirbo savo milijardus dolerių, sukūrė specialų fondą, kurio užduotis buvo „atviros visuomenės“ sukūrimas globaliu mastu.

Džordžas Sorošas paskyrė savo tikslu įgyvendinti Popperio idėjas gyvenime, palaužti „uždaras visuomenes“, kovoti prieš „atviros visuomenės priešus“ ir visą pasaulį paversti į „atvirą visuomenę.“ Visi kultūrinės, finansinės, švietimo iniciatyvos, kurias palaikė ir finansavo Sorošas, turėjo aiškią ideologinę užduotį:
– Bet kokio kolektyvinio identiteto silpninimas visuomenėje ir jos apologetų diskreditacija (atviros visuomenės priešų);

– Kosmopolitinių nusistatymų diegimas;

– NVO ir žmogaus teisių judėjimų finansavimas;

– Liberalios filosofijos ir individualizmo pamokslavimas;

– Švietimo programų ir iniciatyvų palaikymas, nukreiptų globalistiniame vektoriuje, kritikuojant ir išjuokiant nacionalines istorijas, tokių vertybių menkinimas, kaip kultūrinė savimonė, valstybinis suverenitetas ir t.t.;

– Nacionalinių administracijų kritika;

– Tų politinių jėgų finansavimas, kurios buvo orientuotos į JAV ir Vakarus ir skelbė ištikimybę liberalioms vertybėms (ženkli dalis valstybinio aparato šiuolaikinės Gruzijos prie Saakašvilio iki pat šiandien oficialiai gauna algas iš Sorošo Fondo);

– Valstybinio suvereniteto pažeidimas tose šalyse, kurios nepasirengusios integruotis į globalų pasaulį ( net iki pat „spalvotųjų revoliucijų“ finansavimo Serbijoje, Ukrainoje, Gruzijoje ir t.t.

Tuo pačiu Sorošas veikė tampriai susijęs su kitomis globalistinėmis struktūromis, kartu su jomis atidirbant bendrą strategiją.

Vos tik kai kurių šalių vyriausybės aptiko už filantropinės Sorošo Fondo veiklos kietą ideologinį ir politinį motyvą, jam uždraudė būti savo teritorijose, iš pradžių Baltarusijoje (1997 m.), o po to Rusijoje (2004 m.). Reiktu pažymėti, kad Sorošas nuoseklus savo kovoje prieš vertikalias social-politines organizacijų formas – pirmiausiai prieš nacionalines valstybes. Taip jis buvo už liberalkairiųjų ir anarchistinių protestų ir vakarų Europos šalyse, net ir JAV, tais atvejais, kai jo manymu, valdančiųjų elitų politika atsisakė nuo „atviros visuomenės“ principų. Įtakingas, JAV  turintis daug narių Sorošo tinklas sudarė protestinio judėjimo pagrindą, atsiskleidusiame po to kai prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trampas. Anksčiau tie patys tinklai, bet jau Anglijoje, protestavo prieš Brexit, Anglijai išeinant iš Europos Sąjungos, ir atsisakant pripažinti Britanijos  referendumo rezultatus. Svarbiausią vaidmenį Sorošo struktūros suvaidino nuverčiant S. Miloševičiaus režimą, o taip pat Maidano periode, Ukrainoje.

Sorošas ne kartą pasisakė apie globalizaciją, pabrėžiant jos pozityvias puses ir kritikuojant tai, kas jai trukdo ar nuveda į šalį nuo greičiausio „atviros visuomenės“ sukūrimo. Sorošo atveju mes matome įsitikinusį ir veiklų, idėjinį globalistą, fanatiškai besistengiančio įgyvendinti savo ideologinius ir filosofinius nusistatymus ir praktikoje remti „globalios visuomenės“ kūrimą. Bet savo strategijoje jis priveda iki logiškos pabaigos tik vieną – liberaliąją – šiaurės Amerikos identiteto pusę, pilnai vengiant kitos – konservatyviosios. Dėl to Sorošas atstovauja globalisto figūrą, atitrūkusio nuo amerikietiško konteksto ir mąstančio planetos kategorijomis. Tais atvejais, kai pačios JAV demonstruoja vienokias ar kitokias konservatyviasias tendencijas, Sorošas pradeda savo eilinę kampaniją, prieš jas nukreiptą. Dėl to jį galima vertinti kaip kraštutinį amerikanizmo ir atlantizmo atvejį: jame amerikietiškas identitetas pilnai atitrūksta nuo savo lokalaus – paties amerikietiško – istorialo ir tampa tiesiogine to žodžio prasme transnacionaliniu fenomenu.

G. Dugin, Noomachija „Naujojo Pasaulio civilizacijos“ 2017 m. 297p.

ISBN 978-58291-2051-1

0 1419

Šeštadienį, rugsėjo 2 d. Vilniuje, įvyko antrasis marksistų grupės seminaras tema „Didieji Markso atradimai ir dabartis“. Pranešimą skaitė ilgametis Lietuvos socialistinio judėjimo veikėjas, filosofijos mokslų kandidatas, M. Bugakovas, nušviesdamas eilę pamatinių Markso ir Engelso mokslo prielaidų bei šio mokslo aktualumą, jo būtinumą norint suprasti šiandienos pasaulio problemas. Kaip įprasta, pranešimą sekė diskusija. Visų dėmesiui žemiau pateikiame minėtojo pranešimo tekstą.

Didieji Markso atradimai ir dabartis

 

Bazinis marksizmo teorijos skirtumas nuo visų kitų teorijų – dialektinio materializmo arba materialistinės dialektikos pasaulio pažinimo ir jo pertvarkymo metodas. Pats marksizmo atsiradimas – dialektiškas reiškinys. Tai sąlygojo ne tik anų laikų istorinių – visuomeninių bei filosofinių – gnoseologinių aplinkybių prieštaringumas, bet ir abiejų marksizmo pradininkų individualių gyvenimiškų likimų ir veikų specifika bei sąveika. Marksas ir Engelsas darydami įtaką vienas kito gyvenimo eigoje keitėsi teorinėmis pozicijomis bei interesais. Engelsas pradėjo nuo ekonomikos, nuo „Darbo klasės padėties Anglijoje“ analizės ir perėjo prie filosofinių klausimų „Anti-Diuringe“ ir „Gamtos dialektikoje“, o Marksas, atvirkščiai, pradėjo nuo filosofijos – jo daktarinė disertacija vadinosi „Demokrito ir Epikuro naturfilosofijų skirtumai“ – ir perėjo prie ekonomikos klausimų – parašė „Kapitalą“.

 

Kita vertus, Engelsas buvo gana sėkmingas verslininkas ir vadybininkas., tuo tarpu kai Marksas nuolat susidurdavo su skurdu ir nepritekliais. Engelsas nuolat padėdavo savo draugui finansiškai. Kalbant marksistinėmis kategorijomis, Engelsas sudarė savotišką bazinę atramą Markso teoriniam antstatui. Abu jie dar turėjo itin audringą, kupiną nuolatinės politinės ir idėjinės kovos gyvenimą. Tokiu būdu, galima teigti, kad dialektinis materializmas – tai ne tik visuomeninė teorija, bet ir jos kūrėjų gyvenimiškoji materialistinė dialektika, kuri turėjo, žinoma, ir savo įtaką jų pažiūrom. Todėl reikia suprasti, kad marksizme iš pat pradžių buvo ir moksliškai pagrįstos išvados, ir hipotetinės prognozės, ir asmeniški vertybiniai momentai. Be to yra įvairios marksizmo interpretacijos, kurios priklauso nuo konkrečių šalių nacionalinių bei kultūrinių ypatumų, nuo atskirų žmonių grupių ar teoretikų partinių bei asmeninių ideologijų ir simpatijų. Kaip sakoma, Marksas vienas, o marksistų daug.

 

Viename iš žinomiausių savo veikalų „Socializmo išvystymas iš utopijos į mokslą“ F. Engelsas yra konstatavęs, kad Marksas padarė 2 didžiuosius atradimus – materialistinį istorijos supratimą ir pridėtinės vertės dėsnį. Būtent tai ir suteikė vėliau bazinį mokslinį pagrindą visiems socialiniams mokslams. Būtent Marksas sukūrė mokslinę socialinių procesų analizės metodologiją ir šis faktas yra visuotinai pripažintas. Nuo Markso laikų visos vėlesnės socialinės teorijos gimė arba marksizmo įtakoje, arba polemikoje su marksizmu, arba bandant jį paneigti. Bet visos jos – tai antrinis produktas. Pirminis – tai būtent Marksas. Žinomas pranzūzų filosofas Sartras yra pasakęs: „Tas žmogus, kuris pretenduoja įveikti marksizmą, blogiausiu atveju sugriš prie ikimarksistinės teorijos, o geriausiu – vėl atvers savyje filosofines mintis, kurias jis norėjo įveikti“. Nors pats Maksas ir teigdavo, kad jokia socialinė teorija negali būti visiškai objektyvi, bet būtent marksizmas turi daugiausiai tikro moksliško objektyvumo bruožų. Abiejų didžiųjų Markso atradimų suvokimas šiandien gilėja ir iš dalies keičiasi.

 

Materialistinis istorijos supratimas ir idėjų pasaulis

 

Materialistinio istorijos supratimo esmę patys Marksas ir Engelsas savo veikale „Vokiečių ideologija“ apibūdino taip: „Žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų apsirengti, ir tik po to jie gali užsiiminėti protine veikla – tokia kaip politika, mokslas ar menas“. Tam, kad visą tai turėti, jie turi gaminti. Gamybos būdas apsprendžia visuomenės struktūrą, o atskirų socialinių grupių vieta šioje struktūroje – visą politinę bei teisinę sistemą ir žmonių pažiūras. “Ir valstietė, pirkdama turguje bulves, ir guvernantė, pirkdama papuošalus, vadovaujasi savo pačių interesais ir valia, bet jų interesų ir valios skirtumai priklauso nuo jų užimamos vietos visuomenės struktūroje“ – rašė K Marksas. Taigi, tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro bazę, iš kurios išsivysto antstatas – žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija ir net religija. Socialiniai-ekonominiai interesai, visų pirma grupiniai – klasiniai, slypi už visų ideologinių ir politinių išvedžiojimų ir veiksnių. Interesai valdo pasaulį, o ne idėjos, kokios gražios ir patrauklios jos bebūtų.

 

Deja, būtent čia ir pasireiškia giluminė pasaulio dialektika. Yra gerai žinomas marksizmo klasikų atvirkštinio idėjų bei teorijų poveikio visuomenės raidai vertinimas. Dar 1843 metais K. Marksas rašė: „Kritikos ginklas negali pakeisti ginklo kritikos. Materialinė jėga gali būti nugalėta tik materialinės jėgos pagalba; bet ir teorija tampa materialine jėga, kai tik ji užvaldo žmonių mases“. Būtent dialektinė materijos ir sąmonės inversija šioje vietoje yra svarbiausias dalykas. F. Engelsas veikale „Liūdvigas Fojerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga“ parodė, kad žinomas materialistinės filosofijos teiginys: materija – tai pirminis, o sąmonė – antrinis dalykas, yra prasmingas tik sąmonės istorinio – evoliucinio atsiradimo kontekste. Jis tai akcentavo pabrėždamas, kad sąvokos „idealizmas ir materializmas“ nieko kito ir nereiškia, ir kad kyla painiava, kai šioms sąvokoms suteikiama kokia nors kitokia prasmė. Materija yra pirminis dalykas, kadangi iš jos viskas atsiranda ir į ją viskas sugrįžta. Materialistinis materijos pirmumo principo suvokimas dar reiškia, kad sąmonė negali egzistuoti be savo materialinio pagrindo. Jeigu materija kažkokiu tai būdu išnyktų, tai išnyktų ir sąmonė, bet jei išnyktų sąmonė – materija toliau egzistuotų kaip ir iki pastarosios atsiradimo.

 

Bet praktiniame žmogaus ir visuomenės gyvenime gana dažnai būtent sąmonė ir jos produktas – idėja, tampa pirminiu impulsu, kuris nulemia materialinių įvykių ir reiškinių pradinį postūmį ir vystymąsi. Dažnai konkrečioje gyvenimiškoje situacijoje sąmonė – tai pirminis, o materija – antrinis dalykas. Tokia materijos ir sąmonės konvergencija bei invergencija atspindi kartu ir pasaulio dialektinę evoliuciją. Jau dabar taip vadinamas antrinis, žmogaus sukurtas pagal jo idėjinius projektus materialinis pasaulis savo kiekybiniais ir kokybiniais parametrais pradeda lenktyniauti su natūraliu materialiniu pasauliu. Mus supanti aplinka – tai žmogaus veiklos rezultatas, o žmogaus veikla prasideda nuo sąmonėje sukurto vaizdinio kontūro – projekto, nuo idėjos. Kaip rašė Marksas, nors voras ir atlieka operacijas, panašias į audėjo operacijas, arba nors bitė savo vaškinių narvelių statyba gali sugėdinti kai kuriuos architektus, vis dėlto blogiausias architektas iš pat pradžių skiriasi nuo geriausios bitės tuo, kad prieš statydamas kokį nors objektą, jis jau yra pastatęs jį savo galvoje. Jis pirmiausia susikuria vaizdinį, paskui braižo brėžinius, remdamasis įgytomis žiniomis ir savo idėjomis. Idėjų atsiradimo procese svarbūs yra intuicija ir asociacijos, praregėjimas ir įkvėpimas, metaforiškumas ir vaizdingumas, nuojauta ir vaizduotė, emocijos ir jausmai, t.y. visas žmogaus dvasinis pasaulis. Bet šis vidinis žmogaus pasaulis visada yra susietas su išoriniu materialiniu pasauliu, jie konverguojasi ir intergruojasi.

 

Po Markso ir Engelso filosofai – materialistai turi būti ir filosofais – dialektikais. Pagrindinė istorinio materializmo tezė apie tai, kad „ne žmonių sąmonė nulemia jų būtį, bet, atvirkščiai, jų visuomeninė būtis nulemia jų sąmonę“, jie negali traktuoti vulgariai, siaurai ir individualizuotai kiekvienam žmogui. Ši klasikų tezė kalba būtent apie visuomeninę sąmonę ir visuomeninę būtį, tuo tarpu konkretaus žmogaus individualinę sąmonę gali nulemti įvairūs veiksniai, o ne tik jo materialaus gyvenimo aplinkybės. Jį gali veikti kiti žmonės, perskaitytos knygos, asmeninė dvasinė praktika ir kitokie dalykai. Bet visa tai kaip tik ir yra jo visuomeninė būtis. Deja, ir pats visuomeninis gyvenimas tampa vis sudėtingesnis, dinamiškesnis bei dialektiškesnis, todėl ir žmonių sąmonė, idėjos, iniciatyva, aiškūs veiklos tikslai vis dažniau turi lemiamą įtaką jų materialinės būties vystymuisi.

 

Bet tuo pačiu intelektualizuota materialinė gamyba, naujos informacinės technologijos, žinių ekonomikos formavimasis keičia ir dvasinį – kultūrinį žmonių gyvenimą, jame atsiranda vis daugiau materialinių informacijos bei kultūros nešėjų (televizoriai, kompiuteriai, įvairiausi mobilūs įrenginiai ir prietaisai). Šiandien galima teigti, kad intelektualizuota būtis nulemia materializuotą sąmonę. Marksizme ši istorinė tendencija vadinama subjektyvaus faktoriaus didėjimo dėsniu. F. Engelsas teigė, kad „ateityje idėjos turės vis didėjantį ir lemiamą vaidmenį žmonijos raidai“. Bet vėlgi, pagal materialistinės dialektikos dėsnius ir ateities reikšmingiausių idėjų turinys bus įtakojamas visuomeninės būties poreikių. Tuo pačiu būtent dialektinis materializmas įveikia per amžius vykusį filosofinio materializmo ir filosofinio idealizmo priešpriešą.

 

Pridėtinės vertės teorija ir dabartinis kapitalizmas

 

Materialistinis istorijos supratimas atvedė Marksą iš filosofijos į ekonomiką ir paskatino jį parašyti „Kapitalą“ , kuriame jis suformulavo savo antrą didįjį atradimą – pridėtinės vertės dėsnį ir pagrindė jo teoriją. Pridėtinės vertės reiškinys yra centrinis visos Markso ekonominės teorijos postulatas. K. Marksas pagrįsdamas šią teoriją rėmėsi anglų ekonomisto Davido Rikardo (1772—1823) teiginiu apie darbinę vertės ir visų jos atmainų esmę. Tik žmogus, tik gyvas žmogaus darbas kuria pridėtinę vertę. Nei iš gamtos, nei iš mechanizmų „neišpeši“ daugiau, nei jie gali duoti pagal savo prigimtį. Jie gali tik perkelti savo esamą vertę į naujai sukurtą produktą. Tik žmogų galima įvairiais būdais priversti dirbti daugiau, o už darbą mokėti mažiau. Deja, tik žmogų galima ir apgaudinėti bei mulkinti.

 

Dabartiniai ekonomistai ir ideologai bando primesti nuomonę, kad pridėtinė vertė gimsta prekyboje. Net paprasčiausias pardavimų mokestis kažkodėl pavadintas pridėtinės vertės mokesčiu (PVM). Marksas įrodė, kad pridėtinė vertė kuriama ne prekyboje, o gamyboje. Ją sudaro skirtumas tarp vertės, kurią sukuria darbininkas ir jo paties darbo vertės. Tą skirtumą besąlygiškai pasisavina kapitalistas ir tai yra objektyvus kapitalistinio išnaudojimo ir kapitalistinės ekonomikos funkcionavimo mechanizmas. Kalbant giežta juridine kalba,- kapitalistinis pridėtinės vertės pasisavinimas – tai vagystė stambiu mastu. Štai čia ir slypi buržuazinės teisėtvarkos giluminis klasinis turinys ir veidmainiškas dvilypumas. Iš vienos pusės ji užtikrina privačios nuosavybės teisę ir jos „šventumą“, o kita vertus, įteisina pridėtinio darbo ir pridėtinės vertės neteisėtą pasisavinimą. Faktiškai įteisinamas kriminalinis nusikaltimas. Pridėtinės vertės dėsnis –tai ne tik ir ne tiek konkrečių kapitalistų asmeninio gobšumo išdava, tai visos kapitalistinės ekonomikos pagrindinė varomoji jėga.

 

Iš pridėtinės vertės teorijos išplaukia ir neišvengiamo kapitalizmo žlugimo prognozė. Vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, bet siekdamas šios pridėtinės vertės, kapitalistas priverstas keisti gyvą darbą mašinizuotu, o vėliau ir automatizuotu darbu. Pelno norma, rašo Marksas, (o tai santykis tarp pridėtinės vertės ir išlaidų) mažėja. Įdėdamas vis daugiau, kapitalistas gauna vis mažiau. Pats vidinis kapitalistinės ekonomikos mechanizmas veda šią ekonomiką į susinaikinimą. Kapitalistinė pelno norma mažėja, nes mažėja dalyvaujančios gamyboje gyvos darbo jėgos masė. Tačiau ХІХ-ХХ amžių sandūroje susiformavo imperialistinė bei kolonijinė pasaulinė sistema ir išeitis buvo surasta. Kapitalas pradėjo skverbtis į trečiąsias šalis, kur pigi gyva darbo jėga ir jos daug. Susiformavo transnacionalinių korporacijų pasaulis su milžiniškais viršpelniais. TSRS ir socializmo sistemos Rytų Europoje žlugimas atvėrė tarptautiniam kapitalui naujas gyvos darbo jėgos rinkas, o tuo pačiu ir naujus pridėtinės vertės resursus. Rytų Europoje ne tik pigi, bet dar ir kvalifikuota darbo jėga.

 

Šiandien kapitalas apart įvairiausių finansinių spekuliacijų pradėjo skverbtis ir į tas sferas, kurios ankščiau iškrisdavo iš pelningo verslo akiračio: socialinis draudimas, išsilavinimas, sveikatos apsauga, kultūra, švietimas, sportas, pramogos ir kt . Vyksta visiškas valstybės ir kapitalo susivienijimas į visuminį „kolektyvinį kapitalistą“ (F. Engelsas). Valstybė įstatymiškai įteisina mokamas paslaugas šiose sferose bei visos atitinkamos infrastruktūros panaudojimą, o paskui į jas ateina darbuotis kapitalas ir tokiu būdu išlaidos nacionalizuojamos, o pelnas privatizuojamas. Jau galima pastebėti ir naują „postmodernistinį“ pridėtinės vertės rezervą – tai žmogus ir internetas. Pats žmogus suprekinamas ir suišteklininamas. Biomedicina, genetinė inžinerija, klonavimas, organų donorystė, lyties keitimai ir panašūs dalykai tampa naujomis rinkomis, kuriose „kalama“ pridėtinė kapitalistinė vertė. Neužmirštama ir „gera sena“ praktika – tiesioginis prekiavimas žmonėmis, įvairios vergvaldystės formos. Per visas žiniasklaidos bei interneto platybių paslaugas išnaudojamas ir dvasinis žmogaus pasaulis. Pridėtinės vertės tikslams panaudojami galingi rinkodaros, vadybos, neurolingvistinio programavimo, taikomosios psichologijos ir kiti žmogaus kapitalistinio valdymo instrumentai.

 

Markso kritikai teigia, kad jo pridėtinės vertės teorija paseno, ji neįvertina tai, kad šiandien ne tik samdomų darbuotojų darbas, bet ir vadyba, gamybos organizavimas, rinkotyra bei rinkodara, reklama ir kiti dalykai irgi kuria produkto vertę. Atseit, net ir nedalyvaujant gyvai darbo jėgai, automatizuotoje ir robotizuotoje gamyboje kuriama vertė ir išgaunamas pelnas. Į tai galima atsakyti, kad ir vadybininkai, marketingo bei reklamos specialistai – tai irgi gyvos darbo jėgos atstovai, kurie gauna daugiau nei vidutinis samdomas darbuotojas. Intelektualizuotoje gamyboje jie ir sukuria didesnę pridėtinę vertę gamybos priemonių savininkams-kapitalistams nei tradiciniai proletarai. Todėl kapitalistas ir gali skirti jiems didesnį pridėtinio „pyrago“ dalį. Vis dėlto pridėtinės vertės „liūto“ dalis šiandien išgaunama pasaulinio kapitalizmo periferijoje, kur sukoncentruota pigi gyvo darbo jėga. Kapitalizmo centruose, apart mažėjančios pridėtinės vertės išgavimo tradiciniuose ekonomikos sektoriuose, pelnai šiandien didinami kainų kėlimo, realaus darbo užmokesčio mažinimo bei įvairiausių finansinių spekuliacijų sąskaita. Šiandien vis dažniau būna taip – žaliavos pinga, o kainos auga. Tokia situacija prieštarauja net ir rinkos ekonomikos dėsniams, žinomiems dar nuo A. Smito laikų. Nelygybė tarp kapitalizmo centro ir periferijos tik didėja. Finansinis kapitalas, kuris šiandien sudaro globalinio kapitalizmo piramidės viršūnę, tiesiog diktuoja visuomenei ir pasauliui, kurie sparčiai proletarizuojasi, savo pelningo „žaidimo“ taisykles. Taigi, pridėtinės vertės bei pelno struktūros ir paskirstymo proporcijų pasikeitimai kapitalistinio ekonominio išnaudojimo esmės nekeičia.

 

Kas dėl gamybos automatizavimo ir robotizavimo – tai tik įrodo K. Markso įžvalgą apie tai, kad ateityje pagrindinis visuomenės turtingumo matas bus ne darbas ekonomikoje, o laisvas laikas, per kurį vyks visapusiškas žmogaus asmenybės tobulėjimas, pagristumą Tuo pačiu žmogus bus išlaisvintas nuo ekonominės priespaudos, nebeliks ir prieštaravimo tarp darbo ir kapitalo, nes nebeliks šio prieštaravimo pagrindo. Jau dabar kai kuriose valstybėse kalbama apie 4 darbo dienų savaitę arba 6 valandų darbo dieną ir net apie minimalią bazinę išmoką visiems piliečiams. Pasinaudojant F. Engelso terminalogija, panašius reiškinius galima įvertinti kaip „kapitalizmo neigimą paties kapitalizmo viduje“.

 

Žinoma, automatizuotos ir robotizuotos gamyklos savininkas – kapitalistas negauna pridėtinės vertės , kurią pagamina gyva darbo jėga. Bet jis gauna, kaip teigia prancūzų filosofas Žilis Delezas, taip vadinamą „mašinizuotą pridėtinę vertę“. Pirmiausiai – automatai ir robotai turi būti patys pagaminti, tai žmogaus darbo produktas. Kitas dalykas, kad technologinės inovacijos diegiamos tik tuo atveju, jei jos sumažina gamybines išlaidas ir tuo pačiu didina gamybos pelningumo procentą, kuris visoje kapitalistinės gamybos sistemoje tiesiog papildo gyvos darbo jėgos sukurtą pridėtinę vertę. Automatizuotas ir robotizuotas kapitalistinis centras negali egzistuoti be gyvo fizinio ir protinio darbo persunktos periferijos. Mokslas, žinios ir informacija tampa paprasčiausiai kapitalo dalimi kaip ir paprastas darbininko darbas. Be to, visoje kapitalizmo sistemoje kapitalas dar gauna viršpelnius įvairiausiais būdais, pasinaudodamas visuomeniniu, politiniu ir teisiniu savo klasės viešpatavimu. Kadaise kapitalistas dirbo sistemai, dabar sistema dirba jam. Sistema negailestinga – bet koks išsišokėlis bus tuoj pat suvirškintas su visais savo antisisteminiais ketinimais ar tiesiog išmestas iš jos kaip musė iš barščių ir marginalizuotas. Kairieji teoretikai M. Hardtas ir A. Negris savo klasikinėje knygoje „Imperija“ pažymi, kad šiandien imperialistinė pasaulio kontrolė vykdoma 3-jų globalių instrumentų dėka – tai ginklai, pinigai ir žiniasklaida. Kapitalo idėjos tampa jo materialine jėga, kuri veikia valdžios institucijas ir visuomeninę nuomonę. Tuo pačiu visiškai apnuoginama parazitinė ir spekuliacinė kapitalizmo prigimtis. Kapitalizmas tampa vėžiu ant žmonijos kūno. Jis turi būti „išoperuotas“ arba jo metastazės nusitemps į evoliucijos kapinyną visą globalizuotą pasaulį. Metastazės, deja, jau plinta – ir ekologinių katastrofų bei klimatinių anomalijų, ir tarptautinio terorizmo bei lokalinių karų, ir kultūros bei žmogaus degradavimo pavidalu.

*    *    *

Būtent materialistinė dialektika arba dialektinis materializmas padėjo Marksui ir Engelsui atskleisti tikrąją istorijos paslaptį, istorijos tėkmės esmę. Istorijos paskirtis – tai žmogaus sužmoginimas, jo humanizavimas, jo prigimtinės esybės realizavimasis per jo paties konfliktišką ir prieštaringą santykį su savimi, su kitais žmonėmis, su visuomene ir su gamta. Aukščiausia vertybė žmogui yra žmogus – toks marksistinio dialektinio materializmo kredo. Šio istorijos esminio tikslo kontekste K. Marksas ir F. Engelsas „Komunistų partijos manifeste“ suformulavo fundamentalų postulatą: „Senąją buržuazinę visuomenę su jos klasėmis ir klasių priešingumais pakeičia asociacija, kurioje laisvas kiekvieno vystymasis yra laisvo visų vystymosi sąlyga“.

 

Tai, deja, skamba kaip liberalų išsvajotas idealas. Bet reikalas tas, kad tai proletariato klasinės kovos už savo ir tuo pačiu visos žmonijos išsivadavimą iš kapitalo jungo rezultatas, o ne vienoda liberali laisvė „vilkams ir avims“ kapitalizmo sąlygomis. Kapitalizmas nužmogina žmogų. Jis veikia prieš istorijos vėją ir srovę. Globaliu mastu jis didina chaoso, karų ir krizių zoną, griauna tarptautinės teisės sistemą bei niveliuoja bendražmogiškos moralės normas. Todėl jis yra istorijos pasmerktas ne tik ekonomiškai, bet ir etiškai. Net ir globalinio kapitalizmo citadelėje – JAV – intelektualų ir jaunimo tarpe tikėjimas kapitalizmo sistemos pranašumais ir perspektyvomis mažėja. Marksizmas – tai realus humanizmas, kadangi remiasi gilia materialios gamybos dialektinių pokyčių analize. Deja, pats marksizmas, kaip ir bet kuri kita mokslinė teorija, turi pastoviai reaguoti į naujus faktus ir reiškinius bei nuolat vystytis ir atsinaujinti. To reikalauja ir jo metodologinė šerdis – materialistinė dialektika.

Šaltinis: Michailas Bugakovas

0 1530

Mane labai stebina, jog pensininkų pensijų reikalas paliekamas tik jiems patiems. Toks jausmas, kad jaunesni žmonės (mano metų, kiek vyresni arba jaunesni) galvoja liksiantys amžinai žvalūs ir darbingi. Keli faktai susimąstymui.
Lietuvoje išdirbusiųjų reikiamą darbo stažą – 30 metų – pensija vidutiniškai siekia 287 eurus. Vis dėlto nemažai daliai žmonių pensija neviršija nė 250 eurų.
40 proc. pensijų gavėjų yra tokie, kurių pensija neviršija 250 eurų. 250 eurų – ties skurdo riba. Tų žmonių, kurių pensijos mažesnės nei 200 eurų, yra daug kartų daugiau, nei tų, kurių itin didelės.
Dabartinis reikalingas darbo stažas ilginamas nuo 30 iki 35 metų.
35 metų stažą jau privalės turėti tie, kurie į pensiją išeis 2027 m
Iš naujo įtvirtintas ir jau dabar galiojantis išėjimo į pensiją palengvas vėlinimas. Numatyta, kad 2026 m. ir vyrai, ir moterys į pensiją išeis būdami 65-erių.
Mes žinome kaip gyvena dauguma dabartinių pensininkų, kurių, vos ne pusė, gyvena žemiau arba ties skurdo riba. Pamąstykime kaip gyvens būsimi pensininkai. Galioja visiems dar jauniems asmenims.
Jeigu dabar uždirbi 300 eu, gausi 230 eu pensiją. Jeigu 900 (čia viskas „ant popieriaus“), tokią algą gauna, vis tik, maža gyventojų dalis, tai pensijos gausit 400 eu. Dabar įvertinkite infliaciją, demografinius procesus, kurie yra labai nepalankūs šiam Šiaurės Rytų kraštui.
Dabar pasvarstykim koks yra standartinis šios dienos jaunuolio gyvenimas. Manau esu kompetentingas apie tai kalbėti, nes pastaraisiais mėnesiais matau begalės jaunų žmonių CV (gyvenimo aprašymus) ir matau standartines jų karjeras.
Dažnas jų, po vidurinės baigimo, stoja į universitetą ir siekia bakalauro. Dažniausiai nedirba iki 22-23 metų. Dalis stoja į magistrą, tad darbo pradžia nusikelia iki 24-26 metų. Tad norint pasiekti 35 metų darbo stažą reiktų dirbti vos ne iki 60 metų.
Dauguma tų jaunuolių pasižymi darbų kaita (įvairūs trumpalaikiai darbai) su pertraukomis. Pajamos – dažnai arba apie 400, arba, geriausiu atveju, kyla iki 700 eu. Tų, kurie visą savo karjeros laikotarpį dirbs už 900 eu „ant popieriaus“ (matuojant šios dienos standartu) bus nedidelė mažuma. Spėju, jog gal mažiau 10%. Tad, gal tik kas dešimtas jaunuolis galės pretenduoti į 400 eu „ant popieriaus“ pensiją. Kuri, greičiausiai, nuvertės dėl infliacijos. Visi kiti (90%) turės tenkintis pensija iki 300 eu. T.y, balansuoti ties skurdo riba. Arba emigruoti į labiau pavykusias valstybes. Tiesa, noriu perspėti, jog jos irgi ne guminės. Be to, ten griuvimo procesas irgi vyksta, tik jis pristabdomas vardan tokių šalių kaip Lietuva ar Ukraina (likęs trečiasis pasaulis) apiplėšimų. Tačiau, tai labai ilgai nesitęs.
Kaip matome, didžiajai daliai būsimų pensininkų piešiasi „švelnus“ pyzdakas. Manau dabartiniams pensininkams dar pavydėsim, nes jie bent jau turi savo būstus, kai kas ir sodus. Ar mes tą turėsim? Kai kurie gal ir taip, bet didžioji dalis – ne.
Kokios išeitys? Jas matau dvi.
a) Sunkioji dalis, bet vienintelė reali. Tai dabartinės santvarkos griovimas lyg pamatų. Perėjimas nuo kapitalizmo prie socialistinių principų. Gamybos priemonių, bankų nacionalizacija (išpurtyti privačius pensijų fondus, ten sukasi milijardai). Masinė turčių ekspropriacija ir pereiti prie žmonių valdžios – tiesioginės demokratijos.
b) Kiek lengvesnis, kuris palengvintų sąlygas mums visiems ir kuriuo einama kai kuriose valstybėse. Tai masinis darbas su profsąjungomis, pensininkų ir studentų organizacijomis. Streikų komitetų steigimas, savitarpio pagalbos asociacijų būrimasis. Aišku, su dabartinę lietuvių sąmonę, tai būtų milžiniškas darbas, bet kitose šalyse, tas, daug maž, veikia. Prancūzija, Graikija, ten skirtingos visuomeninės grupės vieną kitą palaiko, nes suvokia, jog viena nuo kitos yra priklausoma. Mes gi negyvename atskirai nuo pensininkų, visur yra jaunų mamų ir tėčių, visi vedam vaikus į mokyklas kuriose moko prastai apmokami mokytojai ir t.t.

Todėl būtinas visaliaudinis judėjimas už visų darbo žmonių interesus (įskaičiuojam ir buvusius – pensininkus, įskaičiuojant ir esamus – moksleivius ir studentus). Jog visi tarpusavyje nesusipeštų (ir suskaldomi) būtina liesti tik darbo, užmokesčio (pajamų) ir darbo sąlygų klausimus.
Štai tokie mano vakariniai pamąstymai.
Čia galit pasiskaičiuoti savo pensiją:
Pensijų skaičiuoklė
Čia galit pamatyti kaip žmonės reaguoja dėl savo pensijų. Visur panašios bėdos…

Parengė:
Marius Jonaitis
2017.09.04

0 946

(Pietų Korėjos naujienų agentūros Yonhap News 2017 rugsėjo 3 d. pranešimas)

Buvę P. Korėjos ultra kairiosios Jungtinės Pažangos Partijos (Unified Progressive Party (UPP))  nariai kuria naują partiją, kuri  atstovaus P. Korėjos darbininkus, fermerius ir neturtinguosius.

Naujosios Liaudies partijos (New People’s Party (NPP)) iniciatyvinis komitetas ketina tai oficialiai paskelbti Nacionaliniame Susirinkime. Nepriklausomi teisininkai Kim Jong-hoon ir Yoon Jong-o buvo pasirinkti kaip pirmininkas ir frakcijos lyderis atitinkamai. Abu lyderiai priklausė UPP partijai. 2014 m. teismo sprendimu UPP buvo išformuota dėl palankumo Šiaurės Korėjai ir apkaltinus, kad jos lyderiai planavo paimti valdžią Seule, jei kiltų karas tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų.

Steigėjai praneša, kad partija jau užsitikrino 10 000 narių.

Ateinantį mėnesį naujoji partija ruošiasi jungtis su kita pažangia Jungtine Liaudies partija, kurios aktyviausi nariai taip pat priklausė paleistajai UPP partijai.

NPP atstovė spaudai Lee Eun-hye pasmerkė teismo sprendimą, kaip buvusios  Park Geun-hye administracijos “..antidemokratinį veiksmą..”. Taip pat ji pranešė, kad apie 70 proc. naujosios partijos narių sudaro asmenys, niekada nepriklausę jokiai kitai politinei partijai.

Partijos vadovas Kim naujienų agentūrai Yonhap News pareiškė: “Kaip darbininkų, fermerių ir neturtingųjų atstovai mes ruošiamės struktūriškai pakeisti visuomenę.”

Parengė Kūlgrinda.lt redakcija.

0 916

Vitalijus Balkus: Jau po maždaug penkių savaičių Vokietija išsirinks naują parlamentą (Bundestag) ir tuo pačiu naują valdžią. O gal reikėtų sakyti, kad perrinks senąją valdžią, sprendžiant pagal vėliausius nuomonių tyrimo duomenis?

 

Algis Avižienis: Vokietijos politikos apžvalgininkai kalba apie ypatingai vangią rinkiminę kampaniją. Dabar atostogų metas. Kanclerė Merkel ilsisi Alpėse ir nemato reikalo forsuoti rinkiminę kampaniją. Krikščionių demokratų atmainos CDU/CSU tikisi kartu sudėjus surinkti 49 procentus balsų. O Krikščionių demokratų ilgalaikė partnerė valdžios koalicijose, Vokietijos Socialdemokratų partija (SPD), gali gauti 38 procentus rinkėjų paramos. Po rinkimų tikriausiai vėl teks senoms sisteminėms Krikščionių demokratų ir Socialdemokratų partijoms jungtis į didžiąją koaliciją.

 

Įdomu tai, kad pirmą kartą į nacionalinį parlamentą turėtų patekti taip vadinamieji dešinieji populistai iš Alternatyva Vokietijai partijos (AfD). Šiuo metu AfD paramos lygis visoje Vokietijoje siekia maždaug 9 proc., nors rytinėse šalies provincijose AfD atstovai sugeba pritraukti dvigubai didesnį rinkėjų palankumą. AfD atėjimas į Bundestag turėtų žymiai pagyvinti parlamentarų debatus, nes AfD pozicija daugeliu svarbių nacionalinių klausimų nesutampa su sisteminių partijų nuomone, ypač dėl masinės imigracijos ir Europos Sąjungos ateities.

 

Tai būtų solidus tautinių jėgų pasiekimas. Kaip žinia, Vokietijos politinis svoris Europos Sąjungos erdvėje yra lemiamas. Kaip pareiškė buvęs Čekijos respublikos Prezidentas Vaclav Klaus, neseniai kalbėdamas AfD suvažiavime Hamburge, Vokietija yra pats svarbiausias Europos „mūšio laukas,“ kuriame spręsis klausimas ar per ateinančius kelis dešimtmečius Europos tautos išsaugos savo tapatybę ir kultūrą ar ne.

 

Čekijos Prezidentas turėjo omeny tai, kad jeigu dabartinė Kanclerė Angela Merkel vėl būtų  išrinkta vadovauti šaliai, ji tęstų savo atvirų durų politiką masinės imigracijos kontekste. Tada reikėtų manyti, kad papildomi milijonai Trečiojo pasaulio imigrantų įsiveržtų į Europą. Tokios masinės imigracijos apimtys per netolimą ateitį pakeistų neatpažįstamai visos Europos tautų identitetą ir civilizacijos lygį. Prezidentas Klaus nemanė, kad imigrantų krizę būtų galima izoliuoti Vokietijoje. Ji neišvengiamai plėsis po visą Europą, jei migrantų politika greitu metu nepasikeis.

 

Taigi, po Bundestag rinkimų, AfD, kuri ypač aštriai pasisako prieš Merkel imigracijos kursą, turės naują platformą, per kurią galės efektyviai kritikuoti šios politikos pragaištingus aspektus. Pavyzdžiui, dešinieji radikalai galės atkreipti visuomenės dėmesį į tikruosius atvirų durų politikos finansinius kaštus ir dramatiškai pablogėjusią kriminogeninę padėtį. Iki šiol Merkel vadovaujama valdžia ir kitos sisteminės partijos slėpė tikruosius faktus ir pastoviai visuomenei bandė pateikti išimtinai teigiamas masinės imigracijos pasekmes. O paskutiniu metu, pasak AfD vadovų, Merkel valdžia net imasi naujų įstatymų, leidžiančių techninėmis priemonėmis užblokuoti socialinės medijos straipsnius bei komentarus, aštriau kritikuojančius masinės imigracijos fenomeną.

 

V.B.: Nors dabar man atrodo, kad Merkel pasimokė iš savo klaidų ir daugiau nebekalba apie neribotą imigrantų priėmimą. Pati ta laukinė imigracijos banga, kuri užplūdo Vokietiją ir kitas Europos šalis 2015-2016 metais, jau atslūgo. Dabar ne milijonai nuskurdusių ekonominių migrantų veržiasi į Vokietiją kasmet, o greičiau šimtai tūkstančių. Analogiškai atslūgo AfD parama ir nacionaliniu lygiu. Šiais metais AfD balsuotojų procentas trijuose rinkimuose į provincijų parlamentus nusmuko 5-6 punktais. Bet yra faktas, kad jau keturiolikoje iš šešiolikos provincijos parlamentų AfD tvirtai įsitaisė. Galima drąsiai teigti, kad šiuo metu AfD yra trečia stipriausia politinė partija visoje Vokietijoje.

 

A.A.: 2015-16 metais, kai imigrantų krizė liepsnojo pilnu pajėgumu, tautiškai nusiteikusios jėgos susilaukė didžiulės savo šalių piliečių paramos Anglijoje, Austrijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir žinoma Vokietijoje. Tik nacionalinės pakraipos jėgos, o ne sisteminės partijos, atvirai ir nuoširdžiai skelbė pavojaus varpais. Visose minėtose šalyse dramatiškai išaugo parama taip vadinamiems populistams, o jau šiais metais tolygiai sumažėjo.

 

Buvo gan pagrįstų vilčių, kad tautiškos partijos ateis į valdžią Austrijoje bei Prancūzijoje. Aprimusi migrantų krizė leido toms jėgoms ženkliai padidinti savo deputatų skaičių parlamentuose, bet ne tiek, kad galėtų perimti valdžią. Savo minėtoje kalboje Prezidentas Klaus išsakė mintį, kad šiais metais vyravo per daug optimistinės nuotaikos.

 

V.B.: Norėčiau pridėti, kad kol imigrantų krizė liepsnojo, nacionaliniams judėjimams pavyko iki tam tikro laipsnio užkariauti valdžią Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Tai ne menki pasiekimai, nors, beje, toliau vyksta arši politinė kova šių šalių viduje. Sisteminės Anglijos ir JAV jėgos nenori pripažinti pralaimėjus Brexit referendumą bei prezidentinius rinkimus.

 

A.A.:  Reikia pastebėti, kad tautinės jėgos pritraukia visuomenės paramą ne tik dėl migrantų klausimo. Vokietijos AfD dar akcentuoja ir Europos Sąjungos siekius atimti vis daugiau įgaliojimų iš demokratiškai išrinktos Vokietijos valdžios. Yra ir kitos opios problemos, kurios gali bet kada tapti labai aštriomis.

 

Taip vadinamų pabėgėlių krizė niekur nedings; imigrantų skaičius tik augs, nes dabar vyksta šeimos susijungimo procesas, ir jų socialinė bei finansinė našta Vokietijai toliau didės. Pagal kai kuriuos paskaičiavimus, milijonai papildomų, nuskurdusių imigrantų priėmimas prieš du metus Vokietijai jau kainavo keliasdešimt milijardų eurų ir ne už kalnų tas laikas, kad ši kaina pasieks šimtą milijardų sumą.

 

Vakarų elitai nenori pripažinti, ir šis nepatogus faktas yra sąmoningai slepiamas, kad tik maža dalis Trečiojo pasaulio ekonominių imigrantų sėkmingai įsidarbina. Vakarų Europos praktika rodo, kad jų didžioji dalis ilgus metus, ir net dešimtmečius, lieka priklausoma nuo socialinės paramos. Manau, kad už šimtą milijardų eurų Vokietija būtų galėjusi įdiegti efektyvią šeimų skatinimo programą, kuri apčiuopiamai sumažintų šalies gimstamumo deficitą.

 

Sisteminių partijų ir Vakarų elitų noras nutautinti Europos tautas per masinę Trečiojo pasaulio imigraciją garantuos, kad nacionaliniai judėjimai ilgai susilauks plačios visuomenės paramos. Mes matome, kad ne tik Vakarų Europoje ir Amerikoje stiprėja nacionalinės minties gynėjų. Šiuo metu labai ryškiai  auga pasipriešinimas prieš ES privalomas imigrantų kvotas Lenkijoje, Vengrijoje, Slovakijoje bei Čekų respublikoje.

 

Kada įvyks persilaužimas ir kuriose konkrečiai šalyse? Manau, kad Vokietijoje, kur dauguma gyventojų dar nejaučia grėsmės savo asmeninei ekonominei būklei, politinio mąstymo lūžis atsiras sekančios finansinės/ekonominės krizės pasekoje.

 

Iki to laikotarpio AfD ir kiti nacionaliniai judėjimai privalės toliau vykdyti švietėjišką visuomenės darbą, atsverti sisteminės spaudos žmonių globalistinį „auklėjimą,“ tai yra jų nuteikimą antinacionaline linkme. Tokio švietėjiško darbo rezultatai yra matuojami daugelių metų prizme, o AfD buvo sukurta tik prieš keturis metus. Kai paprasti vokiečiai suvoks arba patirs savo kailiu, kad ES ir globalistinės santvarkos įdiegimas griauna jų asmeninio gyvenimo pamatą, blogina jų buitines sąlygas, tai parama tautinėms jėgoms bus matuojama ne po kelis balsuotojų procentus, o po keliasdešimt.

 

V.B.: Pats minėjai, kad AfD yra dar jauna partija. Gal galėtum daugiau papasakoti apie šios partijos atsiradimo aplinkybes.

 

A.A.: Iš esmės AfD atsirado dėl euro krizės, kuri labai ryškiai buvo įsiliepsnojusi prieš penkis ir daugiau metų. Mes turbūt atsimenam tuos televizijos vaizdus, kai masės įtūžusių graikų kėlė riaušes Atėnuose ir kitur dėl taupymo programos, kurią ES ir kitos tarptautinės institucijos vertė graikų valdžią įgyvendinti. Tuomet šimtai milijardų eurų buvo skirstomi gelbėti Graikijos finansus ir po to sekė ir kitos gelbėjimo programos. Žinoma, stambią dalį šių piniginių injekcijų privalėjo tiekti vokiečių mokesčių mokėtojai. Niekas eilinių vokiečių neklausė ar jie sutinka finansuoti nuo euro įvedimo nustekentas pietines Europos valstybes. Taip pat niekas valdžioje neklausė vokiečių ar jie nori įsivesti eurą.

 

Tada, maždaug 2013 m. smarkiai sustiprėjo dalis Vokietijos elito (valdžios žmonių, finansininkų, ekonomistų, akademikų, žiniasklaidos leidėjų bei publicistų) organizuotas pasipriešinimas eurui. Šių sistemos atstovų įsitikinimu, euro įvedimas yra politinė priemonė, siekianti įtvirtinti federacinės Europos projektą, o ne ekonominė priemonė, siekianti padidinti ekonominį efektyvumą. Jie manė, kad silpnesnės Europos ekonomikos nebus pajėgios normaliai vystytis, kol joms galios euro suvaržymai nepriklausomai monetarinei politikai. Be to, šie elito atstovai galvojo, kad Vokietija bus pasmerkta pastoviai skirti labai stambias pinigų sumas remti pietines Europos šalis. Jų manymu, silpnesnės pietinės Europos šalys neturi jokių šansų atsigauti tol, kol išlieka euro režimas.

 

Taip ir 2013 m. įsikūrė Alternatyva Vokietijai, kuriai vadovavo ekonomikos profesorius Bernd Lucke. Naujoji partija pradėjo agituoti už euro pašalinimą ir pirmą kartą išbandė savo laimę 2013 m. rinkimuose. Deja, tuomet AfD nepasiekė 5 proc. ribą, kad galėtų patekti į nacionalinį parlamentą. Tuomet buvo kalbama, kad AfD yra „profesorių partija,“ nes 85 proc. jos narių (maždaug 5 tūkstančiai) turėjo doktoranto laipsnius. Taip pat buvo pabrėžiama, kad vidutinės metinės narių pajamos tada viršijo ketvirtadalį milijono eurų.           

 

V.B.: Tai kaip čia derinasi su sisteminės spaudos puolimais, kad Alternatyva Vokietijai yra populistinė partija, skleidžianti neva pigią ir nepagrįstą propagandą, kad čia esą „Vokietijos gėda?“ O čia matome, kad pirmųjų narių gretose yra net stambių žiniasklaidos leidėjų bei tarptautinių investicinių bankų aukštų tarnautojų. Ar pasikeitė kas nors AfD viršūnėse nuo jos įsteigimo datos?

 

A.A.:   Net ir prie tokios AfD narių sudėties, likusi sisteminė spauda ir valdžios atstovai smerkė ją ir įspėjo, kad anti-euro kursas sugriaus visą kruopščiai paruoštą Europos integracijos procesą bei atidarys duris nacionalizmui ir ksenofobijai.

 

Iš tikrųjų AfD patyrė rimtesnius pokyčius 2015 m. viduryje, kai tuometinį vadovą Bernd Lucke pakeitė moteris verslininkė bei chemikė Frauke Petry. Nuo tada AfD įgavo ryškesnius tautinio judėjimo bruožus, ir žinoma, kaip tik tuo metu paaštrėjo imigrantų krizė Vokietijoje.

 

Bernd Lucke tada pasitraukė iš šios partijos narių gretų, nes jis esą buvo prieš naujos vadovybės „ksenofobines“ nuotaikas. Kažkiek kitų nuosaikesnių steigėjų taip pat išstojo iš AfD, bet stambesnė dalis verslininkų, finansininkų, profesorių, buvusių valdininkų liko partijos nariais. Nauja buvo tai, kad prisijungė daug narių uždirbančių mažesnes algas ir su žemesniu išsilavinimu, bei rytų Vokietijos gyventojų, kurių tautinės nuotaikos yra žymiai stipresnės nei vakarų provincijos piliečių.

 

Naujoji AfD vadovybė, kurios vienas iš svarbesnių atstovų yra Alexander Gauland, pradėjo akcentuoti tautinio identiteto išsaugojimo svarbą, Vokietijos kultūros gynimą. Vienoje rinkiminėje kalboje rytų Vokietijoje Gauland prieš savaitę pareiškė, kad jeigu Merkel tęs savo atvirų durų politika, vokiečiai palyginus greitai gali atsibusti vieną dieną ir pamatyti, kad musulmonai yra dauguma, o jie, vokiečiai mažuma. Toks pareiškimas nėra visiškai iš piršto laužtas, nes kai kuriuose Vokietijos miestuose musulmonų tikrai yra labai stambūs telkiniai. Neseniai paskelbta statistika daug ką nustebino, kai pažymėjo, jog dauguma Frankfurto am Main (finansinis šalies centras) gyventojų yra migrantai arba kilę iš migrantų šeimos.

 

V.B.: Kitas, neseniai iškilęs radikalesnis AfD vadas, apie kurį daug rašoma vokiečių spaudoje yra Bjorn Hoecke, kuris vadovauja rytinės Vokietijos Tiuringijos žemės partijos skyriui. Jis š.m. vasario mėnesį viešai pasakė, kad Berlyne pastatytas holokausto paminklas yra gėdos paminklas, kurio kitos šalys nepastatytų savo sostinėse taip kaip pastatė Vokietija. Hoecke pareiškė, kad atėjo laikas nustoti nuolat atgailauti dėl nacionalsocialistų valdymo periodo. Vokietijos istorijoje yra labai daug ko galima didžiotis apart Trečio Reicho tragiškų 12 metų.

 

A.A.:  Žinoma, dėl tokių pasakytų žodžių iš karto kilo didžiulė audra Vokietijos valdžioje ir sisteminėje spaudoje. Įtakingos AfD vadovaujančios moterys, F. Petry ir Beatrix von Storch, net pareikalavo, kad B. Hoecke būtų pašalintas iš partijos. Hoecke atsiprašė dėl savo išsakytų minčių ir jį stojo ginti minėtas A. Gauland, kurį manau reikėtų pavadinti AfD pilkuoju kardinolu.

 

Šis atvejis parodė, kad būtent Gauland žodis turi didesnį svorį nei Frauke Petry. Dėl B. Hoecke skandalo F. Petry tikriausiai turėjo atsisakyti ketinimus tapti AfD pagrindiniu kandidatu į Bundestag rinkimus, kaip buvo anksčiau tikėtasi. Jos vieta užėmė Gauland ir dar kita moteris, buvusi Goldman Sachs finansininkė, Alice Weidel. Įdomu tai, kad A. Weidel turi teisiškai įregistruotą asmeninę partnerystę su iš Šri Lankos imigravusia moterimi, su kuria abi augina du jos vaikus.

 

Taip pat įdomu visoje šioje istorijoje yra Gauland balansavimas tarp radikalių AfD narių organizacijos apačioje ir žymiai nuosaikesnių vadovų partijos viršūnėje. Gauland yra joks radikalas. Jis buvo valdančios CDU partijos narys net 40 metų ir užėmė patarėjo poziciją Hessen provincijos vyriausybėje. Gauland mėgsta kritikuoti Merkel imigracijos politiką, Europos Sąjungą ir NATO. Bet atidūs stebėtojai pabrėžia, kad jis iš tikrųjų palaiko Vokietijos narystę NATO, nereikalauja išstoti iš ES (tik atsisakyti euro), neprieštarauja šalies integracijai į tarptautinę ekonomiką ir sutinka priimti kvalifikuotus darbininkus iš užsienio pagal šalies ekonominius poreikius.

 

Tuo tarpu, B. Hoecke yra kalbėjęs, kad reikia svarstyti galimybę išstoti iš NATO, jei šią organizaciją toliau dominuos JAV ir jei Vokietijai teks ateityje dalyvauti karinėse operacijose už Europos ribų. Tokios kalbos yra populiarios AfD eilinių narių tarpe ir matomai Hoecke leidžiama kelti narystės NATO klausimą, kad AfD surinktų daugiau balsų, ypač rytinėje Vokietijoje.

 

V.B.: O kaip kiti AfD vadai atsiliepia apie NATO apskritai ir Baltijos šalių saugumą konkrečiai?

 

A.A.: AfD saugumo referentas yra Georg Pazderski, buvęs Bundeswehr aukšto rango karininkas. Kalbėdamas viename interviu prieš kelis mėnesius, jis kreipėsi į vokiečius, nerimaujančius dėl Vokietijos karių dislokavimo Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse. Pazderski sakė, kad NATO karinių dalinių buvimas Baltijos šalyse yra labai ribotas, kai tuo tarpu Rusijos pajėgos netoli Baltijos šalių sienų yra kelis kartus didesnės. NATO pajėgos nėra pakankamai stiprios, kad galėtų pulti arba rimtai grąsinti Rusijai. NATO karių dislokavimas netoli Rusijos yra tik politinis signalas, rodantis Vakarų šalių neigiamą požiūrį į Rusijos karinę intervenciją Ukrainoje.

 

Minėtas Gauland, kalbėdamas prieš kelias dienas rinkiminės kampanijos metu, ragino savo klausytojus atsižvelgti į Lenkijos bei Baltijos šalių nerimą dėl jų saugumo padėties Rusijos atžvilgiu. Šiaip Gauland nenorėtų tęsti sankcijas Rusijai ir nemano, kad Krymo aneksijos kada nors pavyks neutralizuoti. Rusiją reikia integruoti į Vakarų pasaulio institucijas, mano Gauland ir kiti įtakingieji AfD vadai.

 

V.B.:  Įdomu, kuo skiriasi AfD nuo Vokietijos Nacionaldemokratų partijos (NPD)? Šią partiją jau bent dešimtmetį bando uždrausti dėl to, kad jos nariai palaiko taip vadinamų baltųjų nacionalistų rasinę poziciją ir dalis jos narių gana teigiamai žiūri į Hitlerio valdymą Vokietijoje.

 

A.A.: Teko stebėti daug ką pasakantį youtube siužetą, kuriame NPD pagrindinis kandidatas į šalies parlamentą Udo Pastors kalbina minią žmonių rytų Vokietijoje. Prie jo prieina pagyvenusi moteris, kuri jam pasako, kad gana Adolfui Hitleriui miegoti. Jis privalo atsikelti ir atstatyti tvarką šalyje. Po šito pasisakymo Udo Pastors kreipėsi į šią moterį ir širdingai padėkojo jai už išreikštą paramą jam.

 

Šiaip NPD yra labai nelaiminga, kad AfD vis daugiau atiminėja balsų iš jos gretų. Per paskutinius kelis metus NPD prarado visas turimas deputatų vietas provincijų parlamentuose ir jų populiarumas artėjo prie vieno procento ribos. Tokie NPD vadai kaip Udo Pastors kaltina AfD, kad tai esą tik užmaskuota sisteminė partija. NPD aiškiai pasisako už išstojimą iš NATO ir Europos Sąjungos; nori apriboti imigracijos kiekį iki nulio; reikalauja perorientuoti šalies ekonomiką pagal vietinius ir regioninius poreikius, o ne pagal tarptautinės ekonominės integracijos reikalavimus.

 

Tokie nuosaikesnieji AfD vadai kaip Alice Weidel ir Beatrix von Storch griežtai smerkia bet kokį bendradarbiavimą su NPD. Bet štai per š.m. Saarland provincijos rinkimus išryškėjo, kad vietinis AfD skyrius ieškojo paramos ir tarp NPD narių bei šiai partijai prijaučiančiųjų narių. Vėl buvo iškelti reikalavimai atsiriboti nuo NPD, pašalinant šį skyrių iš AfD, bet ir panašiai kaip su B. Hoecke atveju, reikalas liko ne iki galo išspręstas ir Saarland skyrius toliau bent laikinai lieka AfD sudėyje.

 

V.B.: Na, o mūsų žiūrovams turbūt būtų įdomu sužinoti, kaip AfD vadovai atsiliepia apie mūsų šalį.

 

A.A.:    Apie Gauland ir Pazderski teigiamus pasisakymus dėl Baltijos šalių saugumo jau pakalbėjau. Pats Gauland savo rinkiminėje akcijoje pakartotinai skiria šiltus žodžius ne tik Lenkijai, Čekijai, Vengrijai, bei Slovakijai dėl šių šalių pasipriešinimo Europos Sąjungos imigrantų kvotų skirstymo politikos. Bet Gauland tarp atsisakančiųjų privalomųjų kvotų valstybių pastoviai mini Lietuvą, Latviją ir Estiją, nors mūsų valdžia ir kitos Baltijos šalys yra sutikusios priimti ribotas migrantų kvotas. Kitais atvejais galima pastebėti AfD pareigūnų deklaruojamą pageidavimą artimai bendrauti su Rytų Europos šalimis kovoje prieš masinę imigraciją ir nacionalinių valstybių suvereniteto. Žinoma, ypatingai teigiamo įvertinimo susilaukia Vengrijos Prezidentas V. Orban.

 

Dėl NPD teko girdėti, kad kai kurie jų veikėjai bandė užmegzti ryšius su Lietuvos nacionalistais. Bet aš manu, kad ateities bendradarbiavimą gali apsunkinti ta aplinkybė, kad NPD pageidauja atgauti prarastas rytines Vokietijos žemes ir neretai deklaruoja, kad Vokietijos rytinė siena turėtų siekti iki Nemuno. Man neaišku ar NPD turi omeny tai, kad Vokietija turėtų baigtis ties Rusnės ar ties Klaipėdos. Manau, kad bendrą kalbą NPD sunkiai suras su lenkais nacionalistais, nes ši radikali vokiečių partija nepripažįsta dabartinės Lenkijos-Vokietijos sienos. Bet aš manau, kad jeigu AfD toliau vykdys sėkmingą agitacinę veiklą, NPD reikšmė toliau mažės. Realu manyti, kad NPD nuosaikesnieji nariai eventualiai prisijungs prie AfD.

0 1264

Neseniai įvykusioje viešoje diskusijoje apie artėjančią naują pasaulinio kapitalistinio ūkio krizę, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas einantis ekonomistas, R. Kuodis, išsakė eilę „laisvosios rinkos“ fanatikams nepatinkančių tiesų – tiesų apie didėjantį atotrūkį tarp augančio darbo našumo ir realaus darbo užmokesčio, finansines spekuliacijas ir aštrėjančią socialinę nelygybę. Nenuostabu, kad šios mintys sulaukė daugelio socialine-ekonomine krašto padėtimi nepatenkintų opozicininkų palaikymo. Tačiau kame reikalo esmė?

 

Anot Kuodžio, „šiuo metu Lietuva ir visas pasaulis gyvena naujoje kapitalizmo stadijoje, kai vis didesnį neigiamą vaidmenį vaidina finansų sektorius“. Iš tiesų, viešpataujančią poziciją vietoje gamybinio kapitalo yra užėmęs finansinis kapitalas, be pelningų spekuliacijų, dargi jungiąs ir valdąs milžiniškas monopolijas. Kaip žinia, šiandienos pasaulyje 6 asmenys valdo didesnį turtą, kaip 3,6 mlrd. planetos gyventojų, iš kurių minios skęsta varge ir skurde. Ne išimtis čia ir Lietuva. Taip, finansinio kapitalo vaidmuo žalingas. Tačiau kam? Tikrai ne viršūnei, bet daugumai visuomenės.

 

Neklysta Kuodis pripažindamas ir tai, kad „darbuotojų darbo našumas didėja sparčiau negu jų pajamos“ – šiems ir sukuriant daugiau vertės, bet už tai gaunant „santykinai mažesnį atlygį“ – viską sau nusimelžia vadinamasis „finansų sektorius“. Tikra tiesa.

 

Tuo tarpu valstybės iš problemiškos situacijos bando suktis imdamos vis naujas ir naujas paskolas – bet ir tai, pažymi Kuodis, amžinai tęstis negalės, mat šitokie trumpalaikiai „sprendimai“ tik „veda prie vis didesnių ir tankesnių finansų krizių“ – tokia yra „pastarųjų 30-40 metų patirtis, kurios negali nuneigti“.

 

Kuodis reiškia viltį, kad būtų galima grįžti į pokario ekonominę epochą, kurioje „algos ir darbo našumas ėjo kartu“, o „žmonėms nebuvo reikalo lįsti į skolas“, „kreditai daugiausia buvo teikiami statyti fabrikams, o ne finansinėms spekuliacijoms“, visgi pripažindamas, kad šitai būtų „labai sunku“, nes tam priešintųsi būtent „finansų pasaulis“.

 

Pagaliau, jis pripažįsta ir tai, jog vadinamasis „finansų pasaulis“ iš esmės užvaldęs ir politiką: tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje – ypač JAV, priešakinėje pasaulio kapitalistinėje „demokratijoje“. „Tai reikėtų kažkaip pabaigti. Kitaip mes vis keliausime nuo krizės iki krizės“, – o politikieriai žvelgs ne į ilgalaikę visuomenės raidos perspektyvą, bet tik į tai, kaip laimėti sekančius rinkimus. Tuo tarpu kentės ir visą naštą neš paprasta liaudis.

 

Štai ką mums visiems kalbėjo R. Kuodis. Ir kalbėjo jis teisingai. Daug kas jo pasisakyme mano esant naujų ar ypatingų įžvalgų. Bet iš tiesų jis nepasakė nieko naujo, ko kadaise, dar prieš šimtą ar daugiau metų, nebūtų paaiškinę marksizmo klasikai: K. Marksas, F. Engelsas ir V. Leninas.

 

Pradėkime nuo klausimo dėl darbo užmokesčio ir darbo našumo.

 

Šitai dar 1-ajame „Kapitalo“ tome paaiškino Marksas. Kodėl kapitalistui reikalingas darbininkas? Nes jo darbo jėga, fizinė ar protinė, yra kuriamų verčių šaltinis. Nebus darbo, nebus ir vertės, nebus gėrybių. Samdomojo darbuotojo sukuriama, prie žaliavų ir pirminių kaštų pridedama vertė, pasisavinama kapitalisto, yra jo pelno šaltinis. O kapitalizme pelno siekimas ir sudaro lemiamą ekonominės veiklos motyvą.

 

Darbo našumas, tuo tarpu, auga kartu su darbo pasidalijimo ir techninės gamybinės bazės plėtote. Didesnis, kilusį našumą lydėjęs darbo užmokestis, apie kurį kalbėjo Kuodis, koks buvo pokario metais, pirma, kapitalistinėse šalyse toli gražu nepanaikindavo, o tik apkarpydavo kapitalistų pelną; antra, jis buvo įmanomas tik dėl egzistavusio stipraus profsąjunginio (ekonominio) ir partinio (politinio) darbo žmonių judėjimo ir šio daryto spaudimo kapitalistams bei jų vyriausybėms, dargi, dėl tuomet gyvavusios Tarybų Sąjungos – vien mintis apie dirbančiųjų sukilimą gąsdino stambiuosius savininkus.

 

Ką bekalbėti apie tai, kad pokariu užgimusios Vakarų „gerovės valstybės“, su savo materialinių gėrybių pertekliumi ir socialinėmis garantijomis, didžiąja dalimi stovėjo ir, kiek jų liko, ir iki šiolei stovi, ant faktiškai kolonijinio Trečiojo pasaulio kraštų, į kuriuos dėl pigiausios darbo jėgos nukeliami gamybiniai procesai, ekonominio pavergimo?

 

Šiandiena tikėtis tokios pokarinės gerovės kapitalizmo sąlygomis, apie kurią kalba Kuodis, naivoka.

 

Bet eikime toliau. Kuodis kalba apie įsigalėjusį „finansų sektorių“ ir „naują kapitalizmo stadiją“. Įdomu yra tai, kad ne tokia jau ši stadija ir nauja – nors su atitinkamais pokyčiais, vis dėlto šioji stadija, kaip kažkas nauja, buvo nuodugniai ištyrinėta V. Lenino, garsiajame jo veikale „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“, kuriame tarp pagrindinių imperializmo požymių buvo išskirtas monopolijų ir finansinio kapitalo įsigalėjimas.

 

O vis tankesnės ir gilesnės finansų krizės, be kita ko, užaštrinamos imperializmo, apie kurias kalba Kuodis, buvo išaiškintos dar Markso, kaip pasekmė neišvengiamo pelno normos kritimo, kurį empiriniai duomenys rodo besitęsiantį pasaulinėje kapitalizmo sistemoje nuo pat XIX-XX a. sankirtos iki šiandienos.

 

Pagaliau, ir tai galbūt esmingiausia, Kuodis pripažįsta, kad dabarties politinį aparatą faktiškai ir valdo finansininkų sluoksniai. Išvertus į mokslinę terminologiją, finansinio kapitalo savininkų klasė, t. y. tarptautinė imperialistinė buržuazija.

 

Tačiau kas tame naujo? Ogi nieko. Visuomenės bazė, kurią sudaro ekonominiai santykiai, lemia josios antstatą, politiką, kultūrą, ideologiją. Ekonomikoje viešpatauja saujelė kapitalistų. Natūralu, kad ir politikoje muziką „užsakinės“ būtent jie. Kitaip ir būti negali. Tai kuo aiškiausiai pasakė dar Marksas ir Engelsas, 1848 m. „Kompartijos manifeste“: „Šiuolaikinė valstybės valdžia tėra tik komitetas, tvarkąs bendruosius visos buržuazijos klasės reikalus“*.

 

Norėdami nušalinti šį komitetą, pakeisti jį realia demokratija, kaip daugumos, kaip liaudies valdžia, turime kelti klausimą dėl ekonominio jo pagrindo, t. y. dėl privatinės nuosavybės ir samdomojo darbo išnaudojimo sistemos, dėl kapitalistinės sistemos, panaikinimo ir naujos, socialistinės sistemos, paremtos visuomenine nuosavybe, sukūrimo. Be konkretaus šio klausimo iškėlimo, visa kita lieka juokinga kova su vėjo malūnais, į kurią mus ir kviečia tūli kapitalistinės visuomenės „gerintojai“.

 

Tokie „gerintojai“ yra ir tie, kurie, kalbėdami apie dabarties realijas, pasako nemaža tiesos, tačiau vengia, ar tyčia ar netyčia, bet visgi nutyli, marksizmą – Markso, Engelso ir Lenino mokslą, kuris vienintelis duoda veiksnų metodologinį įrankį, įgalinantį mus objektyviai pažinti pasaulį, kad jį pakeistume į gera. Bet, kaip žinia, Marksas ir marksizmas mūsų „demokratinėje“ Lietuvoje – visiškas ideologinis ir politinis tabu, už kurio pažeidimą gresiąs išgrūdimas iš „padoriųjų“ piliečių tarpo.

 

Todėl pripažindami teisingumą didžiulės dalies to, ką turėjo pasakyti ekonomistas Kuodis, tuo pačiu apgailestaujame, kad per ekonominio žmonių išnaudojimo ir vis augančios nelygybės medžius nematoma, o gal ir nenorima matyti, didžiojo kapitalistinio gyvenimo miško – o šį mišką visame aiškume matyti tegalime pažinę ir pasitelkę marksizmą.

 

Kuo greičiau tai suvoksime, imsime mąstyti, studijuoti, o galiausiai, ir organizuotis, tuo geriau bus ir kiekvienam iš mūsų, ir tai pačiai Lietuvai, dėl kurios niūraus likimo pagrįstai sielojasi daugelis Kuodžio pasisakymą cituojančių draugų ir bendrapiliečių.

Kaip teigė Leninas: Markso mokslas nenugalimas, nes jis yra teisingas!

Kibirkštis

* K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. T. 1, p. 11.