Authors Posts by Marius Jonaitis

Marius Jonaitis

362 POSTS 11 COMMENTS

0 1086

Prieš vienerius metus, 2016-ųjų lapkričio 25-ąją, mirė ilgametis Kubos komunistų lyderis, F. Kastro. Kaip įprasta „laisvojoje“ žiniasklaidoje, apie šį žmogų buvo kabinami makaronai, vaizduojant jį „tironu“ ir „diktatoriumi“ – mat tokia versija naudinga pasaulio galingiesiems. Bet už ką ir dėl ko taip jo nekenčia? Ką tokio padarė šis tariamas baubas, kad užsitraukė nesibaigiantį kapitalistų ir jų pakalikų pyktį? Apie tai – graikų publicisto, N. Moto pasisakyme „Fidelis Kastro ir kapitalizmo apologetai“.

 

FIDELIS KASTRO IR KAPITALIZMO APOLOGETAI

 

Praeitą lapkritį mirus F. Kastro prasidėjo prieš istorinį Kubos revoliucijos ir socialistinės Kubos lyderį nukreiptų puolimų lavina. Antikomunizmo kratinys – nuo ultradešiniųjų iki kraštutinių socialdemokratų – niekas nepraleido progos šmeižti kubiečių revoliucionieriaus, ar kabindami jam visokias etiketes (pavyzdžiui – „diktatorius“, „prieštaringai vertinama asmenybė“ ir t. t.), arba tiražuodami seniausiai paneigtas melagystes apie tariamus jo turtus ar asmeninį gyvenimą.

 

Jie visaip bandė šmeižti Fidelį… Esą jis buvo represinį režimą įvedęs diktatorius, kad socializmas pasirodė esąs, kaip teigė kai kurie, „chimera“, iš kurios užgimęs autoritarizmas, demokratijos ir laisvės stygius.

 

Žinoma, Fidelio šmeižikai sulaukė Kubos liaudies atsako, šimtams tūkstančių kubiečių pripildžius aikštes ir gatves visoje šalyje, nuo Havanos iki Santjago, su ašaromis akyse ėjusių atiduoti pagarbą revoliuciniam komunistų lyderiui.

 

Tačiau iškyla klausimas: kokia šio puolimo prieš Kastro priežastis ir kodėl šmeižiant Kubą išnaudojama tiek daug rašalo?

 

Atsakymas paprastas. F. Kastro šmeižikams ramybės neduoda būtent tai, ką jie smarkiausiai puola – ką simbolizuoja Kubos revoliucija: liaudies, darbininkų klasės pajėgumas kovoti už visuomenę, laisvą nuo kapitalistinių pančių, nuo žmogaus išnaudojimo kito žmogaus.

 

Už bet kokio šmeižto prieš „diktatorių Kastro“ slypi desperatiškos buržuazijos ir jos sargų pastangos užtušuoti bei iškraipyti socializmo laimėjimus Kuboje, kad iš Kubos liaudies kovos nebūtų galima padaryti jokių realių išvadų.

 

Kubos revoliucijos pavyzdys rodo, kad link socializmo žengianti liaudis, netgi pradėdama labai žemame gamybinių jėgų išsivystymo lygyje, kiek tai liečia darbo liaudies poreikius, galiu nudirbti iš tiesų didžius darbus.

 

Akivaizdu, kad Kubos revoliucijos pasiekimai eilėje visuomeninio gyvenimo sričių erzina kapitalistinės barbarybės apologetus. Antai erzina juos, kad Fidelio revoliucinė vyriausybė perėmė valdymą šalies – faktinės JAV kolonijos – turėjusios labai žemą gamybinių jėgų išsivystymo lygį – ir su neįkainojamu Tarybų Sąjungos ekonominiu indėliu pavertė ją valstybe su itin aukštos kokybės bei visai liaudžiai prieinama sveikatos apsauga, socialine apsauga, švietimu, kultūrine bei sporto veikla.

 

Kapitalizmo apologetus taip pat erzina ir tai, kad socializmo statyba šioje mažutėje Karibų jūros saloje sugebėjo per labai trumpą laiką kone visai išnaikinti ikirevoliucinėje Kuboje vyravusį neraštingumą. Žinoma, tai juos erzina, nes mažoji vos 11-ą milijonų gyventojų turinti Kuba tapo internacionalistinės paramos ir solidarumo davėja nuo Pietų Amerikos iki Angolos prieš kapitalistinę barbarybę kovojusioms ir kovojančioms tautoms.

Būtent dėl to, kad Kubos pavyzdys jiems kelia nerimą, jie nusprendė balta paversti juoda, šmeiždami F. Kastro ir Kubos revoliuciją.

 

Tačiau jie bando nutildyti paprasčiausią tiesą.

 

Jie tyčia nutyli, kad Kuboje visi žmonės turi teisę į socialinę apsaugą, kol tuo tarpu kaimyninėje supervalstybėje, kapitalistiniame JAV „rojuje“ ištisos dešimtys milijonų gyventojų neturi jokių socialinių garantijų.

 

Jie tyčia nutyli, kad Kuboje nėra nei vieno benamio vyro ar moters, kol tuo tarpu didieji Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų miestai ilgainiui virsta ištisomis benamių „stovyklomis“.

 

Jie tyčia nutyli, kad Kubos sveikatos apsaugos sistema, būdama nemokama ir prieinama visiems gyventojams, buvo UNESCO pripažinta „pavyzdine“ visam pasauliui. Kaip matome, priešingai kapitalistiniam pasauliui, kuriame sveikatos apsauga virtusi preke ir spekuliacijos objektu, mažojoje Kuboje ji lieka visuotine gėrybe.

 

Jie tyčia nutyli, kad Fidelio Kubai pavyko sumažinti vaikų mirtingumą nuo 42% iki 4%, jai esant vienintele Lotynų Amerikos šalimi, kurioje vaikai nepatiria maisto nepritekliaus.

 

Jie tyčia nutyli, kad Kuboje neraštingumas vienas mažiausių pasaulyje, 13% metinio biudžeto skiriant švietimo sistemos tobulinimui; tai – skaičius, dvigubai ir netgi trigubai lenkiantis atitinkamus valstybinius biudžetus JAV ir ES šalyse.

 

Visa tai nutylintys Fidelio šmeižikai ir visokiausio plauko antikomunistai turi pakankamai įžūlumo kalbėti apie „demokratijos stygių“ Kuboje. Aišku, mes puikiai žinome, kokia „demokratija“ ir kokia „laisve“ rūpinasi kapitalizmo apologetai.

 

Tai yra „laisvė“ išnaudojimo, „laisvė“ mažumai išnaudoti daugumos darbą, „laisvė“ pašėlusiose kapitalistinio pelno ir konkurencijos lenktynėse, trypiančiose daugumos žmonių gyvenimus, teises ir reikmes. Tai yra „laisvė“, įtvirtinanti kapitalistinę gamybos priemonių nuosavybę, kuri laikoma „šventa“, kurią visais įmanomais būdais ir gina buržuazinės valstybės. Tai ta pati „laisvė“, kuri veda prie kovos dėl rinkų ir teritorijų pasidalijimo, kuri sukuria karinius konfliktus ir imperialistines intervencijas. Tokia yra „laisvė“ ir „demokratija“, sustojanti priešais pramonių ir korporacijų įėjimą.

 

Iš tiesų, Fidelio socialistinėje Kuboje, kaip ir kitose 20-ojo amžiaus socialistinėse šalyse, tokia „laisvė“ buvo sutrypta – nes tai yra prielaida turtus sukuriantiems darbo žmonėms perimti valdžią į savo rankas ir išsivaduoti nuo išnaudojimo pančių.

 

Tad viena yra aišku: kad vos už kelių kilometrų į pietus nuo imperialistinės supervalstybės, išgyvenusi 55-erius metus trunkančią genocidinę, nusikalstamą blokadą, mažoji socialistinės Kubos sala sugebėjo ne tik išdidžiai išstovėti ant kojų, bet ir daryti pažangą, pasiekdama didžiulius laimėjimus visų darbo žmonių reikmėms. Tai yra iškovojimai, kurie kapitalizme tiesiog neįsivaizduojami.

 

Kapitalizmo apologetai niekada neatleis Komendantei Fideliui Kastro ir Kubai už tai, kad šie nenusilenkė, nežengė atgal net tuomet, kai 1990-aisiais TSRS ir rytų Europos socialistinėse šalyse prasidėjo dramatiškai pasaulinę jėgų pusiausvyrą pakeitę kontrrevoliuciniai perversmai.

 

Nepaisant įvairiausių kapitalistinės sistemos apologetų, F. Kastro ir Kubos revoliucionierius išteisino pati istorija.

 

Istorinis Komendantės Fidelio palikimas, liaudies sugebėjimas išsikovoti laisvę nuo išnaudotojiškos sistemos grandinių kelia ir visada kels nerimą buržuazinės ideologijos sargams.

 

Iš tiesų būdamas revoliucionieriumi ne tik žodžiais, o darbais, Fidelis greta savo bendražygių ir greta Kubos liaudies įrodė, kad vienintelė tikroji supergalybė – tai žmonės, kurie priešinasi, kurie kovoja prieš kapitalistinę barbarybę, kurie tiesia kelią socialistinei perspektyvai, visuomenei be žmogaus išnaudojimo kito žmogaus.

Kibirkštis

0 246

Straipsnis rašytas 2007 metais, bet mintys tinka ir šioms dienoms (Redakcijos pastaba).

Iškart turiu pasiaiškinti: nesu koks Noamo Chomskio nekentėjas ir neraginu jo išmesti ne į istorijos nei į Kariotiškių sąvartyną. Antras dalykas – tai, jog Chomskis ir Marxas čia simbolinės figūros, metaforos, kuriomis man labai paranku perteikti jų perskaitymo Lietuvoje būdus, apskritai Lietuvoje esantį santykį su kairiosiomis idėjomis, bei atskirti tas kairiąsias nuostatas, kurių iškilimą stebiu lietuviškoje neokairėje ir kurias laikau ne per daug vertingomis mūsų kasdienybei.

Kodėl Chomskis? Na, Chomskio knygelės pasirodymas lietuviškai gal ir netapo ypatingiausios svarbos kultūriniu-politiniu reiškiniu, apie kurį būtų diskutuojama bent tiek, kiek apie filmą „Boratas“. Tačiau ryškiai pastebiu, kad taip vadinamose padoriose akademinėse draugijose, kuriose kartais atsiduriu, pastaruoju metu Chomskio vardo paminėjimų skaičius ūgtelėjo.

Pradėsiu nuo entuziastingos jauno autoriaus citatos, Arnoldas Rogoznyjus „Lietuvos Ryte“ 2006.05.11 rašė: „Žmonės į Internetą išsikraustė jau prieš kelerius metus. O dabar jau ir visas verslas baigia kraustytis. Nuo šiol Internetas jau yra natūralus dalykas kiekvienam. (paryškinta mano K.K.) Kaip elektra, kaip šiltas vanduo (…). Nes ateitis yra jau šiandien…“

Chomskio raštus entuziastingai skaitanti kairė tarsi ragina pritaikyti tą patį modelį: mes jau šiandien, šią minutę esame pati tikriausia pačių tikriausių vartotojų visuomenė, mus visus tampo spazmai nenusipirkus drabužių iš naujos kolekcijos ar mobilaus telefono, ar bet ko kito. Maža to, mes jau esame pati tikriausia globalios visuomenės dalis, todėl svarbiausi dalykai, dėl ko turėtų susirūpinti tie, kas nori būti kairiaisiais yra Irako karas, Guantanamo įlankos kalėjimas, Venesuelos prezidento Chavezo kova su JAV hegemonija Lotynų Amerikoje ir pan.

Bet problema yra daugiapusiškesnė: tai kas tinka Vilniaus paaugliams ar jauniems intelektualams, ne visuomet tinka Baisogalos paaugliams ir visiškai netinka Pabaisko pensininkams, ypač pastariesiems. Kairieji pasigavo rinkos mąstymą, protinantį, jog reikia atsižvelgti į jaunimą, nes jie ateitis, šitie kvailoki diedukai nepajėgūs jau jokioms revoliucijoms, seno šuns naujų gudrybių neišmokysi. Todėl, jaunime, tu mūsų viltis, skaityk, klausyk ir permanyk, kas yra pagrindinis priešas, tai korporacinis kapitalizmas ir nedorėlės antidemokratiškosios Jungtinės Valstijos.

Tačiau didžiumai Lietuvos piliečių, nepriklausomai nuo amžiaus, absoliučiai neįdomus karas Irake, o dar labiau jiems neįdomus yra venesuelbaši (visų venesueliečių tėvo) įgaliojimus gavęs Chavezas. O Chomskio raštų prisiskaičiusiųjų esame raginami būtent šiuos dalykus laikyti pagrindinėmis nūdienos problemomis ar džiaugsmais.

Krypdamas link Marxo, klausiu nuvalkiotos tezės motyvais, kokiu būdu galima keisti pasaulį, užuot aiškinus jį?

Galima surengti antikarinę manifestaciją Irako klausimais, arba Chavezui paremti. Galima nuvažiuoti į Iraką ar Afganistaną ir pakartoti Matrosovo žygdarbį (A. Matrosovas buvo tarybinis kareivis, viename iš Antrojo pasaulinio karo mūšių savo krūtine uždengęs Vermachto kulkosvaidį) – būtų tikrai nuoseklus antikarinis veiksmas. Tiesa, yra Tomas Aleinikovas dalyvavęs antiglobalistinėse manifestacijose Genujoje ir ten sulaikytas policijos – nuoseklus žmogus, ėjo iki galo. Bet ar dėl to Lietuvoje (o ir pasaulyje), banaliai tariant, sumažėjo neteisybės ir priespaudos?

Marxo skaitymas yra gerokai dėkingesnis. Stengdamiesi atsiriboti nuo tarybinės jo skaitymo tradicijos galime judėti ta kryptimi, kuria Lietuvoje dar nebuvo judėta. Blyškiais lietuviško kapitalizmo blyksniais Marxas nebuvo skaitomas, o kai jis buvo skaitomas kapitalizmu net nekvepėjo.

Štai G. Lukacsas kairiąją poziciją siūlo suprasti ne kaip rinkinį „apreikštųjų tiesų“, bet kaip metodą: tai tiesiog toks požiūris į pasaulį, kuriuo remiantis matome, kaip viena grupė žmonių taiko išspausti devynis prakaitus ir naudą sau iš kitos grupės žmonių. Ar Lietuvoje tikrai tai yra JAV ir transnacionalinės korporacijos?

Žvilgtelkime į Lietuvą per tokią Marxo raštų skaitymo prizmę. Lietuvoje pastaruoju metu skurdo nemažėja. Esama nemenko kiekio individų, kurie nelabai turi ką prarasti išskyrus savo grandines. Gi užsižaidę teorinėmis sąvokomis, neokairieji pamiršta, kad paprasti žmonės iš kairės tikisi elementaraus socialinio rūpesčio, tam tikrų kairiosiomis laikomų vertybių aktyvaus išpažinimo ir vadovavimosi jomis, pasiūlymų, ką su turimomis grandinėmis daryti, o jų nesulaukę elgiasi įdomiai.

Gauname kvailoką paradoksą. Lietuvos piliečiams lyg ir reikia kairiųjų vertybių ir jas išpažįstančių asmenų, kairiosiomis vertybėmis užsiiminėjantiems asmenims nereikia Lietuvos piliečių. Kairė rūpinasi ir gina nepilnametę meškutę (kas anaiptol nėra blogai), bet nelabai ką nori girdėti apie mėsininkę Budrevičienę. Kairė sako gelbėkime Lietuvą, su kabutėmis ar be jų, bet nelabai ką gali pasakyti savivaldos rinkimų klausimu. Kairė sako: mūsų visuomenėje klesti vartojimas ir šimtas kitų ydų, tačiau dažniausiai ta diagnozė yra išskaityta iš knygų ir pasidairius pro langą anaiptol nėra akivaizdi. O tuomet jau arti ir hegelinis problemų sprendimo būdas: kai sakoma, ponai, jūsų teorijos neatitinka faktų, atsakymas būna stulbinančiai paprastas: tuo blogiau faktams.

Todėl lietuviškos kairės ar neokairės, jei ji nori būti svarbi dar kam nors be jos pačios, laukia rimtas iššūkis. Reikia permąstyti socialinę tikrovę, tokią, kokia ji yra. Tam, manyčiau pagelbėti gali Marxas, žvelgiant į jo raštus kaip į gaires, nurodančios į ką reikėtų atsižvelgti siekiant nustatyti esamo Lietuvoje kapitalizmo būklę: tai susvetimėjimas, ideologijos poveikis, prekės fetišizavimo ir pakeistinės sąmonės laipsnis, ekonominės prievartos pobūdis, galiausiai pačios žmogaus esmės klausimai.

Aš nesu prieš neokairę, tik manau, kad Think globally act localy reiškia ne tai, jog privalau nueiti patriukšmauti prie vietinės amerikiečių ambasados, o kad spręsti turiu savo aplinkos problemas.

0 317

Neoliberalaus varianto kapitalizmas išsisėmė: finansiniai rykliai nenori prarasti pelnų, o pagrindinę naštą užverčia ant pensininkų ir varguolių pečių. Po „Senąjį Pasaulį“ klaidžioja „europietiško pavasario“ šmėkla, kapitalizmo priešininkai aiškina žmonėms, kaip naikinami jų gyvenimai. Apie tai portugalų ekonomisto Giljermo Albešo Koeljo straipsnis.

***

Gerai žinomas posakis, kad kiekviena tauta turi tokią vyriausybę, kokios užsitarnavo – ne toks jau ir teisingas. Tautą galima apgauti ar susukti jai smegenis agresyvia propaganda, suformuojančia mąstymo stereotipus, o tada lengvai ja manipuliuoti. Melas ir manipuliacijos šiandien tapo tautų masinio naikinimo ir pavergimo ginklo rūšimi, tokia efektyvia, kaip ir tradicinio karo ginkluotė. Daugeliu atveju šios ginkluotės rūšis darniai papildo viena kitą. Abu metodai naudojami pasiekti pergalei rinkimuose ir sunaikinti nepaklusnias šalis.

Yra daug būdų apdoroti visuomenės nuomonę, kai kapitalizmo ideologija būna suvedama į mitus. Kalba eina apie kompleksą melagingų tiesų, kurios, jeigu daugybę metų jas kartoja milijonus kartų, daugeliui žmonių tapo neginčijama tiesa. Jos buvo sukurtos tam, kad kapitalizmas būtų pavaizduotas, kaip vertas pasitikėjimo, kad būtų galima tikėtis masių pasitikėjimo ir palaikymo. Šiuos mitus propaguoja ir platina žiniasklaida, mokymo įstaigos, šeimos tradicijos, bažnyčios atstovai ir t.t. Štai keli labiausiai paplitę tokie mitai.

PRIE KAPITALIZMO BET KURIS ŽMOGUS GALI TAPTI TURTINGAS, JEIGU DAUG IR GERAI DARBUOSIS

Darbuotojui pasąmoningai susiformuoja iliuzinė viltis, bet jeigu ji nebus realizuota, tai kaltins jisai tiktai pats save. Realybėje gi prie kapitalizmo tikimybė pasiekti sėkmės, kad ir kiek daug dirbtumėte, yra tokia pati, kaip loterijoje. Turtai, su retomis išimtimis, susikraunami ne sunkiu darbu, bet machinacijomis be jokio sąžinės graužimo, kuriomis užsiima tie, kurie turi daugiau įtakos ir valdžios. Visa tai mitas, kad sėkmė yra rezultatas atkaklaus darbo, kuris drauge su šiek tiek pasisekimo ir pasitikėjimo, kad pasisekimas priklauso nuo kiekvieno žmogaus sugebėjimo konkuruoti ir jo komercinių sugebėjimų. Šitas mitas suburia aplink save adeptų sistemą, kurios dėka ir laikosi. Mito labui darbuojasi ir religija, ypač protestantų.

KAPITALIZMAS KURIA TURTUS IR VISUOTINĘ GEROVĘ

Sukauptas mažumos rankose turtas anksčiau ar vėliau bus paskirstytas visiems. Tikslas – suteikti galimybę darbdaviui susikrauti turtą, neuždavinėjant klausimų, kaip jis tai padarys. Palaikoma viltis, kad anksčiau ar vėliau darbuotojams bus atlyginta už darbą ir ištikimybę. Realybėje gi dar Marksas padarė išvadą, kad galutinis kapitalizmo tikslas yra ne turtų paskirstymas, bet kaupimas ir koncentracija. Didėjantis atotrūkis tarp turtuolių ir vargšų per paskutinius dešimtmečius, ypač kai įsigalėjo neoliberalizmas, įrodė, kad joks paskirstymas neegzistuoja. Šitas mitas buvo vienas iš labiausiai paplitusių „socialinės gerovės“ fazėje pokario epochoje ir įgyvendino svarbiausią uždavinį: sunaikinti socialistinę sistemą.

MES VISI VIENOJE VALTYJE

Kapitalistinėje visuomenėje nėra klasių, dėl to atsakomybė dėl klaidų ir krizių irgi tenka visiems, vadinasi, ir mokas visi. Mito tikslas – sukurti darbuotojams kaltės kompleksą, kas leidžia kapitalistams padidinti pajamas, o išlaidas perkelti ant žmonių pečių. Realybėje atsakomybė gula išimtinai ant elito pečių, elito, kurį sudaro milijardieriai, remiantys valdžią ir besinaudojantys didelėmis privilegijomis mokesčių srityje, vykdant finansines spekuliacijas, prie privilegijų galima priskirti ofšorus, „švogerystę“ ir t.t. Šitą mitą elitas diegia tuo tikslu, kad išvengtų atsakomybės už vargingą tautos padėtį ir priverstų tautą mokėti už jo, elito, klaidas.

KAPITALIZMAS – TAI LAISVĖ

Tikroji laisvė pasiekiama tik prie kapitalizmo, veikiant taip vadinamai „rinkos savireguliacijai“. Mito tikslas – paversti kapitalizmą savotiška religija, kur viskas pagrįsta tikėjimu ir atimti iš žmonių teisę dalyvauti makroekonominių sprendimų priėmimo procese. Iš tiesų – neribota laisvė priimti sprendimus – tai pati aukščiausia laisvė, bet ją turi tiktai siauras šio pasaulio galingųjų ratas, o ne tauta ir netgi ne valdžios struktūros. Per samitus, forumus, siaurame rate už uždarų durų stambių korporacijų, bankų vadovai priima pagrindinius finansinius ir ekonominius sprendimus, turinčius strateginį ir ilgalaikį pobūdį. Tokiu būdu gaunasi, kad rinka ne pati save reguliuoja, o ja yra manipuliuojama. Šitas mitas naudojamas tam, kad, pavyzdžiui, būtų pateisintas kišimasis į vidinius nekapitalistinių šalių reikalus, teigiant, kad jose nėra laisvės, o viskas reguliuojama griežtomis taisyklėmis.

KAPITALIZMAS – TAI DEMOKRATIJA

Tik prie kapitalizmo esama demokratijos. Šitas mitas, kuris sklandžiai seka iš anksčiau minėto, sukurtas tam, kad būtų užkirstas kelias samprotavimams apie kitus visuomenės santvarkos modelius. Teigiama, kad visos kitos santvarkos – tai diktatūros. Kalba eina apie tai, kad kapitalizmas pasisavino tokias sąvokas kaip laisvė ir demokratija, iškreipdamas tuo pat metu jų prasmę. Realybėje gi visuomenė yra susiskirsčiusi į klases, ir turtingieji, kaip itin negausi mažuma, dominuoja visų kitų atžvilgiu. Tokia kapitalistinė „demokratija“ yra ne kas kita, kaip užmaskuota diktatūra, o „demokratinės reformos“ – tai procesai, priešingi pažangai ir progresui. Kaip ir prieš tai minėtas, šis kitas taip pat naudojamas kaip pretekstas kritikuoti ir atakuoti nekapitalistines šalis.

RINKIMAI – DEMOKRATIJOS SINONIMAS

Rinkimai – tai sinonimas demokratijos, kuri, atvirai kalbant, jais ir apsiriboja. Mito tikslas tas, kad būtų apjuodintos, demonizuotos ir padarytos nesvarstytinomis kitos politinės ir rinkiminės sistemos, kuriose lyderiais tampama kitokiais būdais, nei priimta buržuaziniuose rinkimuose, pavyzdžiui, jie parenkami pagal amžių, patirtį, populiarumą. Realybėje gi būtent kapitalistinė sistema manipuliuoja ir papirkinėja, balsas joje tampa sąlygine sąvoka, o rinkimai – grynai formaliu aktu. Tas paprastas faktas, kad rinkimuose visada nugali buržuazinės mažumos atstovai, demonstruoja jų neįgalumą. Mitas, kad ten, kur esama buržuazinių rinkimų, esama demokratijos, yra vienas labiausiai įsišaknijusių, juo tiki neretai netgi kai kurių partijų lyderiai.

BESIKEIČIANČIOS VALDŽIOJE PARTIJOS YRA ALTERNATYVA VIENA KITOMS

Buržuazinės partijos, kurios periodiškai keičiasi valdžioje, turi alternatyvias platformas. Mito tikslas yra tas, kad būtų įamžinta kapitalistinė sistema viešpataujančios klasės rėmuose, šitaip papildomas mitas apie tai, kad demokratija susiveda į rinkimus. Iš esmės yra akivaizdu, kad dvipartinė ar daugiapartinė parlamentinė sistema – tai vienpartinė sistema. Tai dvi ar daugiau frakcijos, sudarančios vieną politinę jėgą, jos keičia viena kitą, imituodamos partijas su alternatyvia politika. Tauta visada pasirinks sistemos agentą, įsitikinusi, kad jis nėra agentas. Mitas apie tai, kad partijos turi skirtingas platformas ir netgi yra opoziciškos viena kitai, yra vienas svarbiausių, jis nuolat propaguojamas, kad kapitalistinė sistema galėtų veikti.

IŠRINKTAS POLITIKAS ATSTOVAUJA TAUTAI IR DĖL TO GALI SPRĘSTI UŽ JĄ

Politikas po išrinkimo gauna įgaliojimus, kuriuos jam suteikia žmonės, ir gali valdyti savo nuožiūra. Šito mito tikslas – šerti tautą tuščiais pažadais ir nuslėpti realius veiksmus, kurie bus realizuoti praktiškai. Iš tikrųjų išrinktas vadovas neatlieka to, ką pažadėjo, arba, kas dar blogiau, pradeda realizuoti nedeklaruotas priemones, kurios neretai būna priešingos duotiems pažadams ir netgi pažeisti Konstituciją. Neretai tokie politikai, kuriuos išrinko aktyvi mažuma, mandato galiojimo laiko viduryje, pasiekia minimalų populiarumą. Tokiais atvejais reprezentatyvumo praradimas nenumato politiko pakeitimo konstituciniu keliu, priešingai, tokiu atveju kapitalistinė demokratija pavirsta užmaskuota ar realia diktatūra. Sisteminga demokratijos falsifikavimo praktika, viešpataujant kapitalizmui, tampa viena iš priežasčių, dėl ko auga į rinkimuose nebedalyvaujančių žmonių skaičius.

KAPITALIZMUI NĖRA ALTERNATYVOS

Kapitalizmas nėra idealus, tačiau tai vienintelis įmanomas ekonominės politinės santvarkos variantas, vadinasi, pats adekvačiausias. Mito tikslas – užkirsti kelią tirti ir populiarizuoti kitas sistemas ir visais įmanomais būdais, įskaitant teisinius ir prievartos mechanizmus, pašalinti konkurenciją. Realybėje gi esama ir kitų politinių-ekonominių sistemų, o pati žinomiausia – mokslinis socializmas. Netgi kapitalizmo rėmuose esama „pietų Amerikos demokratiško socializmo“ ar europietiško „socialistinio kapitalizmo“ variantų. Šitas mitas skirtas įbauginti žmones, užkirsti kelią alternatyvų ieškojimui, užtikrinti vieningą mąstymą.

TAUPYMAS GENERUOJA TURTUS

Ekonominę krizę sukėlė lengvatų darbuotojams gausa. Jeigu jos bus panaikintos, valstybė sutaupys ir šalis vėl taps turtinga. Mito tikslas – užkrauti valstybiniam sektoriui, tame tarpe ir pensininkams, atsakomybę už skolų, kurių prisidarė kapitalistai, padengimą. Priversti, kad žmonės sutiktų nuskursti, įtikinėjant, kad tas nuskurdimas laikinas. Mitas taip pat skirtas palengvinti valstybinio sektoriaus privatizacijai. Žmonės įtikinėjami, kad taupoma „išgelbėjimo“ labui, nutylint faktą, kad privatizuojami patys pelningiausi sektoriai, kurių būsimi pelnai bus prarasti. Šita politika sumažina valstybės pajamas, apkarpo lengvatas, pensijas ir pašalpas.

KUO MAŽIAU VALSTYBĖS, TUO GERIAU

Privatininkai valdo efektyviau, nei valdininkai. Mito tikslas – pasaldinti taupymo piliulę, palengvinti aktyvų ir paslaugų privatizaciją. Šis kitas papildo anksčiau minėtą. Realybėje, kaip taisyklė, situacija po privatizacijos visada pablogėja darbuotojams, kadangi išauga spaudimas mokesčių mokėtojams, o pašalpos ir pensijos sumažėja. Kapitalizmo požiūriu, visuomeninio sektoriaus valdymas – tai tik dar viena galimybė verslui. Kapitalizmui visiškai nerūpi socialinis teisingumas. Šitas mitas – bene labiausiai „ideologizuotas“ iš visų neoliberalaus kapitalizmo nitų. Valdyti šalį turi privatus verslas, o valstybės užduotis – jį remti.

DABARTINĖ KAPITALIZMO KRIZĖ YRA TRUMPALAIKĖ

Dabartinė krizė – tai įprasta cikliška krizė, o visiškai ne sisteminė ir neveda į kapitalizmo krachą. Viso finansinio kapitalo, kuris pavirto paprasčiausiu palūkininku, tikslas – toliau plėšti valstybę ir eksploatuoti žmones, kol tai bus įmanoma. Tai taip pat ir priemonė išsilaikyti valdžioje. Tačiau iš esmės tai, kas šiandien vyksta, yra sisteminė kapitalistinės sistemos krizė, t.y. prieštaravimas tarp visuomeninės gamybos ir privataus pelno pasisavinimo, ir šis prieštaravimas yra neišsprendžiamas. Kai kurie kapitalizmo teoretikai, tame tarpe ir vadinantys save socialistais ar socialdemokratais, tvirtina, kad kapitalizmas sugebės išgyventi, jeigu pasikeis. Jie tvirtina, kad krizę sukėlė politikų, godžių bankininkų klaidos ar tai, kad nesama konfliktų sprendimų idėjų ir mechanizmų. Tačiau tai, ką mes šiandien regime – tai nuolatinis gyvenimo lygio smukimas be jokios vilties, kad pagerės. Kapitalizmas miršta, tačiau tai bus lėtas procesas su dideliais praradimais žmonėms. Mūsų uždavinys – paspartinti kapitalizmo pasitraukimą.

0 490

Jau metus šeimininkaujanti S. Skvernelio vyriausybė buvo žadėjusi tvarkyti valstybinio nekilnojamojo turto valdymo klausimus. Tuo tarpu Vilniuje poroje prestižinių, tai pačiai valstybei priklausančių adresų (Gedimino pr. 2/1-28; A. Vienuolio g. 8) iki šiolei „už ačiū“ bazuojasi dvi ne mažiau prestižinės organizacijos: Lietuvos Verslo bei Pramonininkų konfederacijos. Kiek kuklesnes, bet irgi valstybės išlaikomas patalpas, gauna smulkesnioji Darbdavių konfederacija (Algirdo g. 31). Kyla klausimas: jei Skvernelio grupė ką nors ir tvarko, tai kieno gi naudai?

 

Atsakymas gan paprastas. Tereikia įjungti smegenis ir pažvelgti tikrovėn. Antai už verslo bei pramonės konfederacijų stovintieji buržujai dažniausiai nesidrovi aiškinti apie tariamą varguolių „tingumą“, jų troškimą būti valstybės išlaikytiniais. „Runkeliai tingi dirbti“ – įprasta landsbergisto frazė. O ką gi matome?

 

Matome tai, kad pačių pačiausių „elitinių“ veikėjų, priklausančių bene 5% visuomenės viršūnių sudarančiai grietinėlei priklausančios organizacijos, pačios yra tikrų tikriausios valstybės išlaikytinės, nors už minėtųjų patalpų nuomą galėtų kuo laisviausiai susimokėti. Tai rodo, kad dabartinė Lietuvos valstybė – buržujų tarnaitė ir jie, nors ir žaisdami „demokratiją“, nemato reikalo šito slėpti.

 

Kaipgi? Imkime pavyzdžiu Graikiją – šalį su kovinga darbininkija ir jos priešaky stovinčia stipria Komunistų partija. Ten užtektų vien minėtojo fakto, kad minios žmonių išėję į gatves reikalautų atšaukti tokias privilegijas. Jos ir būtų atšauktos – vien bijant liaudies pykčio. Mūsuose, tuo tarpu, kur įprasta lenkti nugarą ir sudėjus rankas verkšlenti, kad „visi vagys, bet nieko nepadarysi“, buržujai su valdiškomis bonzomis jaučia, kad gali daryti, ką nori. Ir jie šimtąkart teisūs – nes tikrai gali. Mes jiems tai leidžiame. Jų galybė – mūsų pasyvume, baimėje ir susiskaldyme.

 

Bet eikime toliau: mūsų „klestinčioje“ Lietuvoje apie 30% gyventojų yra ties, ar žemiau, skurdo ribos, o 58% „vidutiniu“ laikomą darbo užmokestį mato kaip savo ausis, vadinamajai vidurinei klasei ir virš jos esančiai buržuazijai, kartu paėmus, priklauso vos 10%. Neretai šeimai sunku prasimaitinti, susimokėti komunalinius mokesčius, žodžiu, pragyventi. Ką bekalbėti apie didesnes santaupas.

 

Maža to, „patriotinė“ Valstiečių vyriausybė rengiasi apkarpyti dar esančias, iš ES metamų trupinių renkamas socialines garantijas. 2018-ųjų sausio pradžioje įsigaliosiąs privalomas gyvenamosios vietos deklaravimas didžiules minias vos išgyvenančių žmonių stačiai išmes už borto. Ką bekalbėti apie prastumtą „lankstųjį“ Darbo kodeksą, kuriame įteisintą dirbančiųjų beteisiškumą liaupsėmis sutiko pasaulinei finansų mafijai atstovaująs Tarptautinis valiutos fondas.

 

O kaipgi A. Černiausko vadovaujama Profsąjungų konfederacija? – argi ji, taip pat gaudama valstybines patalpas (J. Jasinskio g. 9,) nesudaro atsvaros, negina dirbančiųjų reikalų? Gi pas mus – demokratija! Taip, tikra demokratija – bet tik turčiams. Buržujams, valdžiagyviams ir nuolankiems jų šunyčiams, kokiais yra ir profsąjungų viršūnėlės. Viską parodė, be kita ko, jų „kovingumas“ (skaityk: tylėjimas) 2015-aisiais „stumti“ pradėtojo Darbo kodekso akivaizdoje. O tiesa tai tokia ryški, kad josios neneigia net „Delfiui“ rašąs žurnalistas!

 

Tuo tarpu jokia organizacija – profesinė, visuomeninė ar politinė – kuri realiai gintų dirbančiųjų reikalus, iš valdžios negauna nei cento. Taip ir atsiskleidžia šiandienos Lietuvos tikrovė: turčiams – nemokamos patalpos, rūmai, dvarai ir privilegijos. O darbo žmonėms? Špyga taukuota.

 

Kad būtų kitaip, reikėsią kovoti. Gražiuoju niekas nieko nedavė – ir neduos. Ypač buržujai. Juo greičiau tai įsisąmoninsime, juo greičiau pakilsime nuo kelių ir stosimės ant kojų, tuo bus geriau mums visiems.

 

Kibirkštis

1 4400

Devinto dešimtmečio pradžioje dar nebuvo nustatyta virusinė AIDS priežastis, šis sindromas buvo vadinamas „Keturių H liga“, kadangi plito tarp homoseksualistų, heroiną vartojančių narkomanų, Haičio gyventojų ir sergančių hemofilija. Tačiau jeigu pirmų trijų H susirgimų plitimą galima buvo paaiškinti sindromo infekcine kilme, tai su hemofilija sergančiais žmonėmis, kurie vienas su kitu nekontaktuoja, kilo problema, jie neįsipaišė į bendrą koncepciją.

Vėliau paaiškėjo, kad infekcija slypi kompanijos Bayer preparate, kuris skiriamas sergantiems hemofilija, kad būtų normalizuotas kraujo krešėjimas. Preparatas Factor VIII gaminamas naudojant donorų kraujo plazmą. Kadangi už kraujo plazmos donaciją buvo mokami pinigai, dauguma donorų turėjo itin žemą socialinį statusą, tarp jų buvo kalinių ir narkomanų. 1983 metais, kai buvo atskleista virusinė AIDS prigimtis, ŽIV aptiko minėtuose preparatuose. Neutralizavimui kompanija ėmė naudoti terminį donorų plazmos apdorojimą, tačiau preparatai, apdoroti aukšta temperatūra, buvo tiekiami tik į JAV rinką, o kitur buvo eksportuojami neapdoroti preparatai.

Stambios infekuotų vaistų partijos buvo parduotos Malaizijai, Singapūrui, Indonezijai, Argentinai, Italijai, Vokietijai, Olandijai, Anglijai, Japonijai ir t.t. Juridinės kompanijos Kenneth B. Moll & Associates duomenimis, virusu buvo užkrėsta daugiau kaip 10 000 sergančių hemofilija žmonių visame pasaulyje. Kompanija Bayer per paskutinius 15 metų išmokėjo nukentėjusiems 600 milijonų dolerių.

Tai plačiausiai nušviestas ŽIV platinimo per medikamentus atvejis. Tačiau negalima atmesti, kad ir kiti preparatai bei skiepai, gaminami donorų biologinių medžiagų pagrindu, gali turėti ŽIV ir prisidėti prie infekcijos plitimo pirmaisiais epidemijos metais. Netiesiogiai šią prielaidą patvirtina faktas, kad pati sunkiausia epidemiologinė situacija stebima Afrikos šalyse, kur farmacijos kompanijos vykdė ir iki šiol tebevykdo savo preparatų klinikinius bandymus, prisidengusios humanitarinėmis ir labdaros akcijomis. Kai kuriose Afrikos šalyse ŽIV infekuotas kas ketvirtas gyventojas.

Yra versija, kad ŽIV pateko į žmonių populiaciją per gyvūnus, kurių kraują naudojo gaminant vaistus ir skiepus. Šiandien tokie preparatai privaloma tvarka testuojami – ar nėra juose žinomų virusų. Tačiau nėra šimtaprocentinės garantijos, kad tie preparatai sterilūs ir kad juose nėra kol kas dar nežinomų žmogui virusų, kurių kai kurie gali paskatinti naujus ar jau žinomus susirgimus.

0 3686
„CETA prekybos sutartyje labai mažai yra pačios prekybos. Esminis punktas yra „investuotojų apsauga“ (ISDS), kas savo esme yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms – tai totaliai pakeistų tai, kaip vyriausybės priiminėtų nacionalinius įstatymus. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.“
Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, aplinkosaugai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.“
„Tai yra nacionalinės ekonomikos laidotuvės, politikai tiesiog tarnauja transnacionalinėms kompanijoms. Derybos vyko slaptai, kai kurie punktai ar net dalys buvo nerodomos politikams. Standartai abejose Atlanto pusėse yra skirtingi. Visą tai sudėję suprantame, kad nenorime, jog į mus valytųsi kojas“ (R.P.)
„Jei 10 didžiausių transnacionalinių korporacijų būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje.“
“Jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai:
– Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?“
– Kodėl LR Užsienio reikalų ministerija atsisako inicijuoti ES-Kanados prekybos susitarimo CETA poveikio Lietuvai vertinimą?“
Kas yra CETA? Kas yra TTIP?
TTIP ir CETA yra tikras Trojos arklys Europos kieme – prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms transnacionalinėms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
TTIP ir CETA iš esmės suteikia korporacijoms valstybių teises, t. y. korporacijos tampa „valstybėmis“, į pelną orientuotais komerciniais dariniais, kurių neriboja sienos, teritorijos, etiniai ir moraliniai skrupulai, kurios įgyja iki šiol neregėtų galių, kas kelia didžiulę grėsmę visų dalyvaujančių šalių gyventojų nacionaliniam saugumui.
JAV korporacijų padaliniai Kanadoje į teismą galės paduoti Europos vyriausybes
„TTIP“ — angliška santrumpa, reiškianti „Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystė“, ES ir JAV „laisvosios prekybos“ susitarimas.
„CETA“ — angliška santrumpa, reiškianti „Kanados ir ES bei jos valstybių narių išsamus ekonomikos ir prekybos susitarimas.”
Briuselio derybos su JAV administracija nutrūko pasibaigus B. Obamos prezidentavimui. Dabar derybų procesas „įšaldytas“, o CETA ratifikavimo procesas jau prasidėjo.
CETA apibūdinamas kaip „plačiausio užmojo“ susitarimas ES istorijoje
TTIP ir CETA sutarčių pasekmės sukeltų labai rimtas, didelio masto nacionalinio saugumo grėsmes visoms jas ratifikavusioms valstybėms ir jų gyventojams sveikatos, aplinkosaugos, ekonomikos ir žmonių teisių srityse.
Manoma, kad dėl šios sutarties Europos valstybės taps JAV ir Kanados korporacijų diktato auka, o europietiškas verslas bus sužlugdytas. Oficialiai teigiama, kad tai atvers naujas rinkas Šiaurės Amerikai.
CETA yra ambicingiausias prekybos susitarimas, dėl kurio ES kada nors derėjosi. Ji pašalina 99 proc. muitų bei vieningą 500 milijonų gyventojų turinčios ES rinką susieja su 10-a pagal dydį pasaulio ekonomika, kurioje gyvena 36 mln. žmonių.
Tikrasis CETA taikinys ne prekybos muitai, o valstybių kontrolė
CETA (kaip ir TTIP) yra „naujos kartos“ išsamus susitarimas, kurio tikrasis taikinys yra visai ne prekybos muitai, o vadinamieji netarifiniai barjerai, t. y. viskas!
Korporacijų akiratyje – maistas, sveikatos apsauga, visuomeninės paslaugos, cheminės medžiagos, darbo kodeksas, skaitmeninė erdvė, gyvūnų gerovė…
Prisidengiant ekonominio augimo retorika, siekiama suteikti išskirtines teises tokioms stambioms korporacijoms kaip Monsanto, Bayer ar Nestle.
Viskas slepiasi po tuo mistine sąvoka „investicijų apsauga“, kas iš esmės yra korporacijų viršenybės prieš valstybinius interesus įteisinimas.
Korporacijos galės apeiti nacionalinius teismus ir naikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus
Pagrindinis CETA trūkumas yra prieštaringai vertinama „investicijų apsaugos sistema“, pagal kurią korporacijos turi teisę kreiptis į arbitražą, jeigu mano, kad jų teisės („negauti pelnai“) buvo pažeistos dėl pasikeitusios valdžios politikos, tai suteikia tarptautinėms kompanijoms galingą ginklą apeiti nacionalinius teismus ir panaikinti sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus.
Korporaciniai teismai
CETA – tai išskirtinės sąlygos „investuotojams“ (transnacionalinėms korporacijoms), kurių neturi vietinis verslas ir piliečiai.
Kairėje – normali teismų sistema, dešinėje – investuotojų teismų sistema. „Kaltas!“
Korporacijos ir jų lobistai tiesiogiai dalyvaus įstatymų kūrime ir priėmime
CETA suteiktų verslo korporacijoms ir Kanados vyriausybei galimybę daryti įtaką Europos teisės aktų ir valstybių narių įstatymų rengimo procesui.
Maža to, korporacijos būtų įtrauktos rengiant įstatymus, jei šie galėtų turėti įtakos jų prekybos interesams.
Kanados pamokos ir patirtis su „investuotojų apsauga“ (ISDS)


Kanada yra įdiegusi „investuotojų apsaugos“ mechanizmą (ISDS)ir 2014 metais buvo labiausiai besiteisianti išsivysčiusių šalių tarpe.

Kanada ISDS mechanizmas („Investor State Dispute Settlement“) veikia jau 20 metų. Pirma, buvo NAFTA, Šiaurės Amerikos sutartis su Kanada ir Meksika, kurią Šiaurės Amerikos korporacijos intensyviai išnaudojo, kad gautų tai ko nori. Dėka NAFTA, Kanada yra labiausiai besiteisianti šalis pasaulyje. Kanada jau turėjo 35 korporacines bylas ir yra joms išmokėjusi per 135 milijonų eurų. Užsienio investuotojai naujose bylose siekia 1.75 milijardo eurų kompensacijų, o pati Kanada gindamasi nuo NAFTA ieškinių išleido virš 45 milijonų.

2/3 ieškinių susiję su aplinkosauga arba nuosavų išteklių valdymu, t.y. tai kas tiesiogiai susiję su demokratine Kanados žmonių valia. Ir nieko keisto, kad JAV niekada nėra pralaimėjusi NAFTA ieškinio. Dideliame žaidime, paprastai laimi dideli žaidėjai.

Kitas dalykas dėl ko turėtų jaudintis Europos žmonės, tai, kad CETA yra „suderėta sutartis“, t.y. nors ji nebuvo politiškai ratifikuota, derybos yra baigtos, o į sutartį yra įtrauktas ISDS mechanizmas („investuotojų apsauga“). CETA yra JAV korporacijų „įėjimas pro užpakalines duris“, nesvarbu ar būtų patvirtinta TTIP ar ne.

Yra didžiulis pasipriešinimas ISDS, toks didelis, kad greičiausiai jis būtų išimtas iš sandorio, radikaliai pakeistas arba Europa jį nugalės. Jau dabar Europos Komisija pasiūlė ISDS reformas TTIP sutartyje, ko pasėkoje būtų įsteigtas naujas Europos Investicijų teismas, kuris būtų skaidresnis ir patikimesnis, nors mums ir nepriimtinas.

Kad pasinaudotų ISDS privalumais, JAV korporacijos gali pasinaudoti Kanados sutartimi ir teistis su Europos šalimis pasinaudodami CETA. Amerikos korporacijos turėtų gerokai daugiau galimybių užginčyti aukštesnius Europos standartus pagal CETA, kuri atitinka TTIP su visais patvirtintais ISDS mechanizmais.

Šiose „prekybos sutartyse“ labai mažai yra pačios prekybos. Iš esmės tai yra naujų, bauginančių teisių perdavimas korporacijoms, kas totaliai keičia tai kaip vyriausybės priiminėja įstatymus savo žmonių vardu. Nieko keisto, kad JT ekspertas ISDS pavadino „ataka prieš šalių suverenitetą ir apsisprendimo teisę, kas yra Jungtinių Tautų principų pagrindas.

Žmonės turėtų pasimokyti iš Kanados patirties ir suprasti, kad šios naujos kartos prekybos sutartys kelia didžiulę grėsmę žmonių sveikatai, bendruomenių atsparumui, viešųjų paslaugų likimui ir jų gamtos išteklių apsaugai.

Canada is the most sued country in the ‘developed’ world, and that should sound alarm bells in the EU

Mokesčių mokėtojų pinigai bus atiduodami korporacijoms kaip žalos atlyginimas
Bendrovė „TransCanada“ pateikė 15 milijardų dolerių ieškinį JAV mokesčių mokėtojams dėl JAV administracijos sprendimo vetuoti naftotiekio projektą. Ar ES galės įvykdyti savo įsipareigojimus pagal naująjį Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos, jei naftos ir dujų bendrovės turės galimybę naudotis tokiomis teisinėmis priemonėmis prieš vyriausybes?
Pavyzdžiui, energetikos koncernas Vattenfall reikalauja iš Vokietijos 3,7 milijardų žalos atlyginimo, mat šalis, palaipsniui atsisakanti branduolinės energetikos, išjungė du branduolinius reaktorius. Pasirašius TTIP ir CETA, tokių atvejų padaugėtų. Tai reiškia, kad vis daugiau mokesčių mokėtojų pinigų būtų atiduodama korporacijoms kaip žalos atlyginimas. Arbitražinių teismų sprendimai neskundžiami, kas prieštarauja teisės viršenybės principams.
Jei CETA būtų ratifikuota, Amerikos ir Kanados verslo korporacijos įgytų neregėtas teises: dėl visko, kas nepatinka, jos galėtų skųsti Europos valstybes investuotojų arbitražo teismams, kur „teisėjauja“ privatūs advokatai, suinteresuoti gauti kuo daugiau pelningų užsakymų. Panašiai, kaip „Vilniaus energiją“ valdanti korporacija „Veolia“ apskundė Lietuvą Vašingtono arbitraže…

 

CETA – tai privatūs teismai, privatūs teisėjai, didelės apimties ieškovų bylos prieš valstybes, baimė inicijuoti įstatymus, netinkamus korporacijoms
AUSTRALIJA IR PHILIP MORRIS
Pajutusios grėsmę savo pelnui tabako korporacijos, tokios kaip Philip Morris International, įvairiais būdais kaišo pagalius į ratus. Pirmiausia imama grasinti tarptautiniais teisminiais išieškojimais, čia reiktų paminėti, kad maža, skurdi šalis, kurios metų biudžetas yra mažesnis, nei didžiulės korporacijos pelnas, neturi jokių galimybių apsiginti. Tuo ir naudojasi Philip Morris International, inicijuodama teisinius veiksmus prieš Australiją, Namibiją, Saliamono salas, Togą, Urugvajų.
O kuo gi būna grįsti tabako korporacijos ieškiniai? Philip Morris International atstovai teigia, kad bandant pakeisti pakelių dizainą (uždėti nuotraukas ar perspėjimus apie rūkymo žalą) yra pažeidžiamos autorinės teisės į pakelio dizainą bei ribojama meninė! raiška. Nors tokie kaltinimai skamba savotiškai, bet neturtingoms šalims nėra jokių galimybių apsiginti prieš didelę korporaciją tarptautiniame teisme, net laimėjimo atveju, išlaidos būtų per didelės.
Vienintelė šalis davusi atkirtį Philip Morris International yra Australija. Ji laimėjo bylą prieš šią tabako korporaciją (bylinėjimosi išlaidos siekė 50 mln. dolerių), tačiau laukia apeliaciniai teismai. Australija šiuo metu yra pirmoji ir vienintelė šalis pasaulyje nuo 2012 gruodžio 1d. uždraudusi visus rinkodaros ženklus ant cigarečių pakelių (logotipus, firmines spalvas ir reklaminius tekstus, raidžių šriftą). Rūkalai yra parduodami standartizuotose rudos spalvos pakeliuose, kurių didžiąją dalį užima kraupios nuotraukos su perspėjimais, o pavadinimas užrašomas mažu šriftu apačioje. Panašius reguliavimus Europoje artimiausiu metu ketina priimti Airija bei Jungtinė Karalystė.
Tačiau Australija yra išsivysčiusi ir turtinga šalis. Ką tokioje situacijoje daryti Namibijai, Saliamono saloms, Togui, Urugvajui? Kurie paprasčiausiai neturi 50 mln. dolerių tarptautiniams teismams? Dažniausiai šių šalių vyriausybės išsigąsta brangių teisminių ginčų bei atšaukia įstatyminius projektus.
Viešųjų paslaugų privatizacija ir liberalizacija
Pirmą sykį ES derėjosi dėl prekybos sandorio su „negatyviu“ paslaugų sąrašu. Trumpai tariant, tai reiškia, kad jeigu Europos vyriausybė neišsiderėjo konkrečių paslaugų,visos viešos visuomenės paslaugos ateityje automatiškai bus atviros užsienio paslaugų teikėjų konkurencijai (Lietuvos atveju).
Be to, CETA apribojamos valdžios institucijų galios kurti, plėsti ir reguliuoti viešąsias paslaugas ar, reikalui esant, perimti paslaugas ir objektus iš susikompromitavusių ir nusikaltusių investuotojų, šalinti nevykusios privatizacijos ir liberalizacijos padarinius.
Ketinama liberalizavimą ir privatizavimą padaryti vienos krypties gatvėmis. Pasirašius TTIP ir ratifikavus CETA, sugrįžimas prie viešųjų paslaugų, ligoninių ar atliekų surinkimo, kai jos būtų privatizuotos, būtų sunkesnis ar net neįmanomas.
Šiuo susitarimu įtvirtinami naujoviški liberalizavimo lygio „įšaldymo“ („užrakinimo“, angl. lock-in) mechanizmai, neleidžiantys sugrįžti į ankstesnį liberalizavimo lygį arba anuliuoti liberalizacijos rezultatus. CETA užkertamas kelias ES valstybėms narėms perimti anksčiau privatizuotas ar išnuomotas viešąsias paslaugas, tokias kaip vandens ar energijos tiekimas, ligoninės ar mokyklos.
Visuomenė lieka be teisių. Piliečiai neturi priėjimo prie tarptautinių teismų tais atvejais, kai transnacionalinės korporacijos pažeidžia žmonių teises ir padaro žalą gamtai, ir aplinkai.
NESTLE IR MIESTELIS
2017 spalis – Nestle padavė į teismą mažą miestelį Mičigane, kuriame gyvena mažiau nei 2000 žmonių. Miestelis gynė savo vandenį nuo godaus Nestles eksploatavimo.

Mega korporacija, turinti neribotus išteklius ir galinti samdyti brangiausius advokatus – teisiasi su vietine bendruomene, kad galėtų pumpuoti vietinį vandenį ir pardavinėdama gauti didžiulį pelną. Miestelis atmetė Nestles prašymą statyti stiprintuvo stotį, kad ši galėtų siurbti 400 galonų vandens per minutę. Nestle įsiuto ir padavė juos į teismą.
Teismas dar tik už dviejų savaičių, o miestelis jau skolingas Nestle 30 000 dolerių. Miestelis kreipėsi į tarptautines organizacijas, kad galėtų susimokėti už teisines paslaugas.
Daugiausia „žalos kelia“ įstatymai saugantys aplinką ir vartotojų interesus
Kaip rodo ankstesnė patirtis panašiuose susitarimuose, žalą“ laisvai prekybai dažniausiai sukelia įstatymai, priimti viešojo intereso labui, įstatymai, saugantys aplinką ir vartotojų interesus.
„Jie vėl „vysto“ mūsų žemes net nepaklausę…“
Pasirinkimo iliuzija Oxfam International sudarė grafiką, rodantį, kaip maža saujelė korporacijų kontroliuoja beveik viską, ką mes perkame parduotuvėje. Grafike išskirta 10 pačių galingiausių maisto ir gėrimų korporacijų: Coca-Cola, PepsiCo, Unilever, Danone, Mars, Mondelez International, Kellogg’s, General Mills, Nestle ir Associated British Foods. (….) Jei šios kompanijos būtų šalis, ji užimtų 25 didžiausios teršėjos vietą pasaulyje. (….) Išaiškėjo, kad praktiškai viską, ką mes perkame – nuo bakalėjos iki rūbų, kosmetikos ir kačių maisto – kontroliuoja 10 gigantiškų korporacijų. Visa tai iliustruota “(….) Pasirinkimo iliuzija” schemoje, kuri sparčiai išplito internete:
Spaudžia Europą peržiūrėti keisti biotechnologiją ir GMO taisykles
CETA numatyta plėsti ES ir Kanados bendradarbiavimą biotechnologijų reguliavimo srityje. Europinė pozicija dėl genetiškai modifikuoto maisto ilgą laiką ilga laiką Amerikos buvo ginčijama – praeityje JAV ir Kanada dažnai į padavinėjo skundus dėl ES į PPO (Pasaulio Prekybos Organizacija). Kanada yra trečioji didžiausia pasaulyje GMO gamintoja.
Kanados maisto saugos tarnyba pažymi, kad pro-CETA pramonės grupė CropLife Canada liaupsino CETA, nes ji: „įsteigia biotechnologijų darbo grupę, siekdama sutrumpinti genetiškai modifikuotų kultūrų auginimo Europos Sąjungoje patvirtinimo terminus; stiprina „moksliniais principais“ grindžiamą reglamentą ir peržiūrėti importuojamoms žaliavoms be GMO politiką. Nors tai neatšaukia Europos GMO įstatymų, CETA dar labiau prisideda prie GMO keliamo poveikio ES reguliavimo procesų.
4 dalykai, kuriuos turite žinoti įsigaliojus CETA
Žaliųjų frakcija / EFA frakcija Europos Parlamente prieštarauja CETA, kuris sukėlė didžiulius debatus ir masinius protestus visoje Europoje.
Kad ji pilnai įsigaliotų, ją dar turi ratifikuoti beveik 40 nacionalinių ir regioninių parlamentų, nes 2017m. gegužę Europos Teisingumo Teismo (ETT) nustatė, kad kai kurie sutarties elementai įeina į šalies narės kompetencijos sritį, t.y. konkrečiai – „investuotojų apsaugos“ mechanizmas.
Kad jis įsigaliotų turi pritarti VISOS ES narės (38 nacionaliniai ir regioniniai parlamentai).
1) Tavo nacionalinis parlamentas dar vis gali sustabdyti CETA
Iki rugsėjo 21 CETA ratifikavo šios valstybės: Latvija (23/02/17) Danija (06/06/17) Ispanija (29/06/17) Kroatija (30/06/17) žemesnieji Parlamento rūmai Čekijoje (13/09/17) ir Portugalija (20/09/17). Per ateinančias savaites CETA turėtų ratifikuoti Lietuva, Suomija, Italija.

Neskuba ratifikuoti CETA, nes artėja rinkimai
Bet mes vis dar turime erdvės „žaidimui“. Dvi labiausiai besireiškiančios šalys prieš CETA, neturi nustatę ratifikavimo datos, dėl vienos labai paprastos priežasties: besiartinančių rinkimų sezonas.
Vokiečiai ir austrai greitu metu žada rinktis prie balsadėžių, o politinės partijos, remiančios CETA nenori išvysti tokių pačių pasikartojančių scenų kaip pernai, kai dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į gatves protestuodami prieš dabar „įšaldytą“ TTIP sutartį.
Prancūzijoje Macron didžiąją birželio rinkimų dalį vengė CETA tematikos ir netgi sutiko įsteigti „ekspertų komitetą“, kuris ištirtų CETA poveikį ES aplinkai ir sveikatai.
Komitetas savo išvadas publikavo rugsėjo 8, kuriose jie pažėrė nemažai kritikos dėl silpnos aplinkosaugos apsaugos, tame tarpe klimato įsipareigojimų ir pastangų stokos mažinti iškastinio kuro subsidijas.
Ekspertai pažymėjo, kad investuotojų apsauga iš tiesų „nėra labai naudinga“ ES ir Kanados santykiuose. Ekspertai nebuvo pakankamai ryžtingi, kad pasakytų griežtą NE CETAI, tačiau Makronui pasiūlė laikytis dešimties rekomendacijų. Šios rekomendacijos Prancūzijos vyriausybei nėra privalomos.
ES nereikalauja, kad šalis ratifikuotų sutartį per tam tikrą laiką. CETA yra sudėtingas politinis iššūkis, todėl vyriausybės turėtų būti suinteresuotos neskubėti.
Nyderlanduose jau buvo surinkta virš 200 000 parašų (2/3 reikiamo kiekio) tam, kad CETA tema būtų surengtas referendumas. Slovėnija, kurioje CETA buvo pasitikta negatyviai, nėra planų ją ratifikuoti greitu metu.
2) Kas bus jeigu mano parlamentas neratifikuos CETA?
Nepaisant to, kad daugelis nacionalinių parlamentų vis dar nėra ratifikavę CETA, didžioji CETA dalis jau taikoma šiandien, kas vadinama laikinuoju įsigaliojimu.
Tai apima 90% sutarties, kuri nepriklauso valstybių narių kompetencijai. Jei vienas ar keli parlamentai nepatvirtina CETA, nėra mechanizmų, kuriais būtų galima nutraukti „laikiną taikymą“. Trumpai tariant, viskas priklauso nuo teisinės interpretacijos; gali įvykti bet kas.
Tikėtina, kad Europos Teisingumo teismas turėtų nuspręsti, ar visas susitarimas tampa negaliojančiu, ar tik tie skyriai, kurie priklauso šalies narės kompetencijai ir prieš kuriuos nubalsavo vietinis parlamentas.
Bet kuriuo atveju, jei CETA pasiektų aukšto rango teismą, tai atkreiptų visuomenės dėmesį į sutartį, kuri Europoje pastaraisiais metais sukėlė didžiulį galvos skausmą. Jeigu CETA tęstųsi nepaisant to, kad ją atmetė eilė ES šalių, tai sukeltų didžiulį visuomenės nepasitenkinimą.
3) Ar CETA dar nėra teismuose?
Taip. Po to kai Valonija (Ispanijos regionas) atsisakė pasirašyti CETA sutartį (p.s. vėliau pasirašė), po metų derybų su Valonija Belgijos vyriausybė vis dėlto rugsėjo 8 davė užklausimą Aukščiausiam Europos Teismui (tai buvo Valonijos sąlyga) ar investuotojų apsaugos mechanizmai yra suderinami su ES įstatymų baze.
Baigtis nėra nuspėjama, jeigu teismas nuspręstų, kad investuotojų apsauga nėra suderinama su ES teisine baze – šis mechanizmas gali būti iš vis pašalintas iš CETA sutarties. Tai būtų didžiulė piliečių ir nevyriausybinių visuomeninių organizacijų pergalė, kurios ilgai kovojo, kad šis mechanizmas būtų uždraustas.
Bet tuo pačiu tai gali reikšti, kad ateityje iš nacionalinių parlamentų iš vis nebus reikalaujama ratifikuoti jokių ES ir trečiųjų šalių prekybos sutarčių. CETA gali tapti paskutiniąja sutartimi, kai taip prastūminėjami nešvarūs darbeliai ir tai turi kainą.
4) Ateities sandoriams reikalauja demokratinės „injekcijos“
Jei CETA yra paskutinis susitarimas, kuriam reikia nacionalinių parlamentų priežiūros, akivaizdu, kad turime demokratijos deficitą. Jau dabar Europos lyderiai sunkiai randa būdų, kaip priartinti Europą prie piliečių ir priversti valstybių narių vyriausybes prisiimti atsakomybę už sprendimus, dėl kurių jie susitarė ES lygiu.
Žaliųjų frakcija / EFA grupė mano, kad visoje Europoje parlamentai šiuose procesuose turi dalyvauti gerokai anksčiau, kad prekybos derybose būtų daugiau teisėtumo ir kad visuomenė būtų geriau informuota apie tai, dėl ko jų vyriausybė sutinka jų vardu.
Tai reiškia, kad kiekvienas bet kokio prekybos susitarimo mandatas ateityje turi būti patvirtintas nacionalinių parlamentų, iki derybos prasidės, o ne po to. Tai reiškia, kad Europos Parlamentas turėtų kartu su Taryba sudaryti bendrą rašytinį įgaliojimą (sprendimą) derėtis dėl šių sutarčių. Nepakanka, kad vienintelis tiesiogiai renkamas ES lygmens organas derybų metų pabaigoje tiesiog balsuotų „taip / ne“.
Be konkrečių žingsnių, kuri į ES prekybos politiką įtrauktų atskaitomybę ir demokratiją, ateityje matysime didžiulius protestus prieš būsimus susitarimus. Ir galima lažintis, kad daugelis galų gale atsiras ant lentynos rinkimo dulkių kartu su ACTA ir TTIP.

ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizė (sulyginimui)
2015 m. ši ministerija yra paskelbusi analogiško („įstrigusio“) ES-JAV prekybos susitarimo TTIP poveikio Lietuvai analizę ( http://ow.ly/7M4V308KYuN ), kurią atliko Konsultacijų bendrovė „Smart Continent LT“.
Analizėje cituojami Lietuvos verslininkų svarstymai, kad iš JAV importuojama produkcija — kuri gali būti pigesnė dėl žemų gamyboje naudojamos energijos kainų ir kitų priežasčių — sumažins Lietuvos įmonių konkurencingumą vietinėje ES rinkoje. Liberalizavus prekybą, Lietuvos gamintojai susidurtų su „neproporcingai išaugusia“ konkurencija vietinėje rinkoje dėl produkcijos iš už Atlanto.
Maisto pramonės atstovų teigimu, „šiuo metu maisto produktų gamyboje naudojamos žaliavos kainos JAV yra pastebimai mažesnės dėl naudojamų specifinių ūkininkavimo metodų (gyvulininkystėje (pvz., kiaulių auginimo procese) taikomi mažesni aplinkosauginiai bei gyvūnų gerovės reikalavimai; naudojami augimą skatinantys preparatai, kurie ES draudžiami) bei plačiai naudojamų genetiškai modifikuotų organizmų (GMO).“
„Aukštus kokybės standartus atitinkantys produktai, nepaisant to, jog buvo paruošti naudojant ES neleistinais metodais (pvz., laikantis žemesnių aplinkosauginių, gyvūnų gerovės reikalavimų), į ES bus įvežami ir būdami pigesni sudarys konkurenciją vietos žemės ūkiui (kiaulių auginimas, javų auginimas ir kt.) ir maisto pramonės gamintojams (pvz., mėsos, pieno perdirbėjams).“
Analizėje taip pat išvardijami neigiamam poveikiui jautriausi sektoriai (chemijos pramonė, maisto produktai, tabako gamintojai, nemetalinių produktų bei medienos ir popieriaus gamintojai). Kaip patys pažeidžiamiausi išskiriami Lietuvos trąšų gamintojai.
TIPP studijoje, be kitko, konstatuojama, kad:
— „Dauguma apklaustųjų teigė, jog nėra linkę investuoti“ už Atlanto;
— „Eksporto [už Atlanto] apimčių augimas dėl didelių logistikos kaštų nenumatomas“;
— „Grūdų eksportuotojams JAV rinka nėra patraukli. Visų pirma dėl didelių transportavimo sąnaudų, antra – dėl didelės konkurencijos JAV grūdų rinkoje“;
— „Lietuviškų baldų eksporto į JAV apimtis ateityje sunku prognozuoti“;
— „Pasirašius TTIP susitarimą didelio medienos gaminių eksporto į JAV proveržio neprognozuojama“;
— „Plastiko ir kaučiuko gaminiai: ateityje sektoriaus įmonės neketina plėstis į JAV rinką“;
— „Ateityje metalo ir jo dirbinių gamintojai nenumato didelio produkcijos eksporto į JAV proveržio“;
— „Finansinių paslaugų teikėjams, Lietuvos Banko ekspertų teigimu, perspektyvų JAV rinkoje nėra įžvelgiama“.
— „Apklausų metu nustatyta, jog artimiausiu laikotarpiu Lietuvos paslaugų teikėjai investuoti į JAV ir savo veiklą vykdyti už Atlanto neketina.“
Analizės rengėjai rekomenduoja „siekti, kad derybose būtų atsižvelgta į Lietuvos visuomenės bei nevyriausybinių organizacijų“ argumentus, būtent apie:
— grėsmes maisto saugai, gyvūnų gerovei ir aplinkosaugai;
— pavojingą investuotojo ir valstybės ginčų sprendimo mechanizmą, kuris suteiktų įmonėms naujas teises paduoti į teismą vyriausybes dėl nacionalinių įstatymų, saugančių visuomenės sveikatą, aplinką ir t.t.
Nors visa tai aktualu ir CETA atveju, atrodo, kad visos šios problemos magiškai išnyko, kai ministerijai reikėjo pagrįsti CETA naudą Lietuvai.
Nauja tarptautinė Lietuvos įmonių apklausa rodo, kad smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai Lietuvoje menkai informuoti apie CETA ir jo galimą poveikį (šaltinis: http://ow.ly/mzJr308M3DH)
Ką daryti?
Nors galimybė, kad Seimas neratifikuos CETA, atrodo mažai tikėtina, Europiečių judėjime prieš TTIP ir CETA dalyvaujantys piliečiai ir jų organizacijos visoje Europoje yra įsitikinę, kad:
  • su politikais (parlamento ir net vyriausybės nariais, partijomis ir frakcijomis) būtina kalbėtis, teikti jiems informaciją ir priminti jų rinkiminius ir asmeninius pažadus, įsipareigojimus ir įsitikinimus — tam, kad nepaliktume jiems nežinojimo alibi („Aš nežinojau, už ką balsuoju“),
ir tam, kad iškeltume principinius klausimus dėl ateities, pvz.:
  • Kodėl neatliekamas prekybos sutarčių poveikio Lietuvai vertinimas? Kas už tai atsakingas, kokia turi būti procedūra?
  • Koks turi būti tas poveikio vertinimas, kad būtų paisoma visos visuomenės (o ne stambiausio verslo) interesų?
  • Kodėl Lietuvai derybose dėl CETA atstovavę pareigūnai nepareikalavo nacionalinių išlygų tokioms sritims kaip sveikatos priežiūra, vandens ir energijos tiekimas/skirstymas, vaistai ir kt., nors kitos valstybės „neužmiršo“ pasirūpinti šių jautriausių sričių apsauga?
  • Kas turėtų už tai prisiimti atsakomybę ir kaip ateityje turėtų būti užtikrinama visuomenės intereso apsauga?
  • Kaip dabar ir ateityje valstybė ketina garantuoti visuotinės svarbos paslaugų apsaugą nuo dereguliacijos bei privatizacijos ir šių paslaugų prieinamumą (įperkamumą)?

Šaltiniai:
Tekstas paimtas iš čia. Ačiū už kruopštų darbą!

0 1180

Japonija – viena iš šalių, kurių gyventojai seniausi pasaulyje. 2014 metų duomenimis, maždaug ketvirtadalis gyventojų buvo vyresni nei 65 metų amžiaus. Iki 2060 metų pagyvenusius žmonių dalis pasieks 60%. Darbo jėgos resursai mažės, krūvis tebedirbantiems – didės. Gyventojų skaičius apskritai – irgi mažėja, per paskutinius 5 metus japonų sumažėjo vienu milijonu.

Visa tai susiję su daugybe faktorių – pradedant nedideliu gimstamumu, baigiant ilga gyvenimo trukme. Vienas tokių faktorių – darbas. Jei konkrečiau – viešpataujanti praktika, kai vietoje standartinių 8 valandų per dieną žmonės dirba po 10-15, beveik be laisvadienių, o neretai ir be atostogų.

Aukos

Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, tokios tendencijos atsirado dar 8-9 dešimtmetyje. Į apyvartą pateko tokia sąvoka kaip „karošis“ (mirtis nuo pervargimo) ir „karohisatsu“ (savižudybė dėl pervargimo ar darbe patiriamo streso).

Organizacijos ataskaitoje pateikiamo pavyzdžiai. Kompanijos darbuotojas dirbo po 110 valandų per savaitę – mirė nuo infarkto, sulaukęs 34 metų. Autobuso vairuotojas per metus atidirbo apie 3000 valandų (jeigu darbo diena – standartinės 8 valandos, su laisvadieniais ir šventėmis, gaunasi apie 2000 valandų) – mirė nuo insulto, sulaukęs 37 metų (paskutines dvi savaites prieš mirtį dirbo be išeiginių).

Žuvusių tarpe – 23 metų amžiaus kompanijos Nikon darbuotojas, dirbęs fabrike Tokijo priemiestyje, puslaidininkių gamybos skyriuje. Jauną žmogų pasamdė pagal laikiną kontraktą ir jis stengėsi gerai pasirodyti. Dirbo po dvi pamainas, kartais po 250 valandų per mėnesį. Paskui pablogėjo sveikata, jis pradėjo prarasti svorį. Po metų tokio darbo jis nusižudė (paskutiniu įrašu dienoraštyje tapo frazė „Aš tiek metų iššvaisčiau veltui“).

Kitas 27 metų amžiaus inžinierius pasiskundė viršininkui depresija nuo viršvalandžių. Tas patarė vartoti vaistus, pareiškęs, kad „profesionalas turi dirbti nepaisydamas depresijų“. Jaunuolis mirė nuo perdozavimo.

Jo buvęs kolega, kurio, kaip pats prisipažino, darbas vos neišvarė iš proto, pasakojo, kad tai buvo „išgyvenimo lenktynės“. „Aš dirbau nuo 9 ryto iki 3 nakties, ir tai tęsėsi beveik du metus, atsidūriau ant ribos. Nemačiau nieko aplinkui, tiktai kompiuterį ant savo stalo. Nežinojau, kokia šiandien diena, koks metų laikas“. Galiausiai jis išėjo iš darbo – „teko pasirinkti – darbas ar gyvybė“.

Oficialiai

Oficialiais duomenimis, nuo pervargimo darbe Japonijoje žūsta apie 200 žmonių per metus (2015 metais – 189 atvejai). Jeigu tikėsime Darbo ir sveikatos apsaugos ministerija, taip buvo per visus pastaruosius 15 metų. Tačiau kiti šaltiniai tvirtina, kad šie skaičiai sumažinti. Juristo Hirošio Kavahito, kuris atstovauja žuvusiųjų interesams, nuomone, realūs skaičiai maždaug 10 kartų didesni.

Yra ir kitų vertinimų. Kai kuriais duomenimis, iš 30 000 savižudybių 2011 metais, trečdalis buvo susijusios su persidirbimu. Neoficialiais vertinimais, streso ir pervargimo sukeltų mirčių skaičius gali siekti iki 20 000 per metus.

Devintame dešimtmetyje buvo laikoma, kad ši grėsmė paliečia daugiausiai vyrus. Vėliau tendencija apėmė ir moteris. Vien oficialiais duomenimis nuo 1990 metų savižudybių, susijusių su darbu, Japonijos moterų tarpe padaugėjo maždaug 40%.

Daugėja ir ieškinių kompanijoms, kuriose dirbo žuvusieji. Praėjusiais metais jų buvo apie 1500, beveik tiek pat, kiek laikotarpyje nuo 2004 iki 2008 metų. Kompensacijos gali siekti šimtus tūkstančių dolerių. Nors praktikoje, kaip teigia advokatas, teismai patenkina tik trečdalį skundų. O nagrinėjimas neretai užsitęsia ne vienerius metus.

Kaip taisyklė, kai darbuotojas nusižudo, firma stengiasi nuslėpti tragedijos priežastis. – pažymi žurnalistė Nisako Hida, rašiusi apie tokius atvejus. – Ne, Ne, ką jūs, tai niekaip nesusiję su darbu. Žmogus turėjo išimtinai asmeninius motyvus tokiam poelgiui.

Priežastys

Japonijoje paplitęs požiūris į viršvalandžius kaip į normą, kaip į kažką, už ką netgi nereikia papildomo užmokesčio. „Viršvalandžiai laikomi darbo dienos dalimi. – pažymi Kansai universiteto garbės profesorius Kodzis Marioka. – Darbuotojams viršvalandžių prievarta neperša, bet jie patys žvelgia į juos kaip į savo pareigą“.

Kita priežastis – žmonių nenoras keisti darbo vietą (netgi jeigu ji tapo mirtinai pavojinga). „Amerikoje žmonės lengviau pereina į kitą kompaniją, jeigu ten geresnės sąlygos. – teigia Meidzi universiteto profesorius Keničis Kuroda. – Japonijoje žmonės linkę dirbti viename ir tame pačiame darbe visą gyvenimą, jiems sudėtinga ryžtis išeiti“.

Savo vaidmenį suvaidino ir ekonominiai faktoriai. Vienas iš jų – stagnacija, kuri sekė po 9 dešimtmečio antrosios pusės finansinio burbulo. Kompanijos pradėjo taupyti, vis labiau pasikliauna laikinais darbuotojais (1990-2015 metais laikinių darbuotojų dalis tarp dirbančių gyventojų išaugo beveik dvigubai, nuo 20 iki 38 procentų). Dėl to patiria didesnį spaudimą nuolatiniai darbuotojai – jie pradėjo daugiau dirbti, baimindamiesi atleidimo (laikini darbuotojai, savo ruožtu, siekia užsirekomenduoti, kad gautų pastovų kontraktą).

Valdžia stengiasi pakeisti situaciją. Prieš metus buvo priimtas įstatymas, įpareigojantis darbdavius stebėti, kad darbuotojai bent retkarčiais pasiimtų atostogų (2013 metų duomenimis, mažiau kaip pusė darbuotojų visiškai išnaudojo jiems priklausančias atostogas, kas šeštas apskritai neatostogavo).

Tačiau šito kol kas nepakanka. „Reikia keisti korporatyvinę kultūrą. – įsitikinęs vietinių profsąjungų lyderis Hifumis Okunukis. – Kad kompanijos pačios neleistų persidirbti. Galbūt netgi užrakintų ofisus darbo dienos pabaigoje“.

0 743

Skurdžiausiajai žemės gyventojų pusei priklauso mažiau kaip 1% pasaulio turtų, tuo tarpu turtingiausiems 10% tenka 88% visų turtų. 0,7% žemės gyventojų valdo daugiau kaip 116,6 trilijonų dolerių vertės turtą!

 

  1. 1% turtingiausiųjų pasaulio gyventojų priklauso pusė pasaulio turto. Nepaisant ekonominės krizės, milijonierių skaičius pasaulyje išaugo per paskutinius 12-ą 2016-ųjų metų mėnesių.

 

  1. Credit Suisse duomenimis, 3,4 milijardams žmonių – 71% žemės gyventojų – priklauso tik 7,4 trilijonai dolerių, o tai, mažiau, nei priklauso 2473 milijardieriams pasaulyje.

 

  1. Nuo 2009-ųjų, kai tebuvo praėję metai nuo „Lehman Brothers“* bankroto, bendras pasaulio milijardierių skaičius išaugo 81%, o jų turtas daugiau nei padvigubėjo. Pagal „Wealth-X“ duomenis, 16,6 milijonų žmonių (0,334% žemės gyventojų) valdo 77 trilijonų dolerių vertės turtą – tai beveik tiek pat, kiek pasaulinis BVP.

 

  1. Apie 211275 milijonierių (0,004% žemės gyventojų) priklauso 12,8% (29,7 trilijonų dolerių) pasaulio turto, tuo tarpu 2325 milijardieriams priklauso 7,3 trilijonai.

 

  1. Turtingiausiųjų 62 asmenų nuosavybė per pastaruosius 5-erius metus nuo 2010 m. išaugo 45%, t. y. daugiau kaip puse trilijono (542 mlrd.) dolerių, iki 1,76 trilijono,

 

  1. Nuo XXI amžiaus pradžios skurdžiausiajai žemės gyventojų pusei tenka tik 1% nuo augančio globalaus turto, tuo tarpu pusė viso šio išaugusio turto tenka viršūnėje esančiam 1%. Vidutinės skurdžiausiųjų 10% žmonių pajamos daugiau kaip pusę amžiaus auga mažiau, kaip 3 doleriais per metus. Jų kasdienės pajamos per metus kasmet išaugdavo mažiau, kaip vieną dolerio centą (Credit Suisse, 2015).

 

  1. Apie 780 milijonų žmonių neturi priėjimo prie švaraus vandens, o 2,5 milijardai žmonių gyvena antisanitarinėmis sąlygomis.

 

  1. Kasmet apie 3,5 milijono vaikų miršta nuo bado.

* Lehman Brothers – iki 2008 m. vienas didžiausių JAV investicinių bankų, bankrutavo būsto paskolų krizės metu.

Kibirkštis

0 1134

Nacionalinė valstybė nyksta. Apie tai jau niekas nesiginčija. Ginčijamasi apie tai, kas pakeis tautinę valstybę. Vieni teigia, kad tai bus pasaulinė vyriausybė, kiti – pasaulinė civilizacija, treti – regioninė valstybė. Tautinė valstybė iš tikrųjų traukiasi, tačiau valstybė kaipo tokia yra dar pakankamai stipri ir niekam neleis užimti jos vietos. Kalba eina ne apie korporacijų pavirtimą valstybe ir ne apie korporacinę valstybę, kokios buvo trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio Italija ir 1933-45 metų Vokietija. Kalbama apie iš principo visiškai naują ir, greičiausiai, siaubingą fenomeną, kuris amžininkams gali pasirodyti ne mažiau baisus, negu XV amžiaus „naujosios monarchijos“ to laikmečio sociumui. Valstybė korporacija – tai ne rytojus, o jau ši diena. Ji jau čia, mes tiesiog neįžvelgiame jos per suskilinėjusį tautinės valstybės šarvą.

LAIKO PERGALĖ PRIEŠ ERDVĘ

Globalizacija, kaip žinia, yra toks gamybos ir mainų procesas, kai dėl to, jog informaciniai faktoriai dominuoja materialių faktorių atžvilgiu, kapitalas, kuris pavirsta elektroniniais signalais, išsilaisvina nuo visų lokalinio ir valstybinio lygmens apribojimų – erdvinių, materialių, socialinių. Tai, kaip teigia Zigmundas Baumanas, yra laiko pergalė prieš erdvę, kitaip sakant tų, kurie kontroliuoja laiką (kapitalą) pergalė prieš tuos, kurie kontroliuoja erdvę (valstybę). Susiformavus globalinėms pinigų rinkoms, valstybės galimybė kontroliuoti finansinius ekonominius srautus smarkiai sumažėjo. Jau globalizacijos aušroje, dešimtojo XX amžiaus dešimtmečio viduryje, grynai spekuliacinių tarpvaliutinių finansinių transakcijų apimtis pasiekė 1,3 trilijono dolerių per dieną. Tai penkis kartus daugiau negu pasaulio prekybos mainų apimtis ir tiktai šiek tiek mažiau negu visų nacionalinių pasaulio bankų rezervų suma tuo momentu (1,5 trln dolerių).

Nė viena pasaulio valstybė, neskaitant JAV (dėka to, kad, pirma, amerikiečiai turi galingus karinius ir politinius muskulus, antra – Amerika yra stambiausių transnacionalinių korporacijų (TNK) būstinių vieta) neatsilaikys nė kelių dienų prieš globalinį spekuliacinį spaudimą. Jau 1994 metais, vos po vienuolikos metų po to, kai atsirado terminas „globalizacija“, Meksikos finansinė krizė akivaizdžiai parodė valstybės silpnumą globalinės rinkos akivaizdoje (G-7, Pasaulio bankui ir TVF pavyko sukrapštyti Meksikai vos 50 milijardų dolerių).

Globalizacijos dėka valstybinis ir lokalinis lygmenys pasitraukė į antrą planą, o globalinis ir regioninis – išėjo į pirmą. Šiuolaikinio pasaulio makroregionalizacija turi du aspektus. Pirmiausiai tai viršnacionalinių ekonominių ir politinių struktūrų, tokių kaip ES, formavimasis. Antras, kur kas svarbesnis dalykas – jau dešimtojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje atsiradęs fenomenas, kurį žinomas japonų vadybininkas ir publicistas, kelių ekonominių bestselerių autorius Kenitis Omaja knygoje „Tautinės valstybės pabaiga: Regioninių ekonomikų pakilimas“ (1995) pavadinio valstybe-regionu (arba regionine ekonomika – akivaizdus poleminis iššūkis Brodelio ir Valersteino „pasaulinei ekonomikai).

Omajo nuomone, būtent regioninė ekonomika, o ne nuosmukį patirianti tautinė valstybė yra natūralus verslo vienetas globalioje informacijoje ekonomikoje. Be to, nepriklausomai nuo to, ar regioninė ekonomika veikia vienos ar kitos valstybės ribose kaip autonominis ekonominis darinys (Silicio slėnis, San Paulo aglomeracija Brazilijoje, Šiaurės Italija) ar išsidėsčiusi per kelias valstybes (Rusijonas-Langedokas-Katalonija; Penangas-Medanas-Phuketas). Regioninė ekonomika sprendžia regionines problemas, naudodamasi globaliais resursais. Regioninė ekonomika kur kas glaudžiau susijusi su kitomis regioninėmis ekonomikomis, nei su sava valstybe.

Regioninės valstybės funkcionavimą lemia grynai ekonominiai, o ne politiniai ar, juo labiau, socialiniai imperatyvai. Regioninė valstybė – tai paklausos ir pasiūlos vienetas, ir nieko daugiau. Ir dėl to jos gyventojų skaičius neturi viršyti 20 milijonų žmonių (kitaip nebus užtikrinta piliečių kaip vartotojų visuma, visi turi būti sąlyginai turtingi), bet ir negali būti mažesnis kaip 5 milijonai žmonių (kad būtų sutaupyta paslaugų sąskaita, ypač tų, kurios svarbios aktyviam dalyvavimui globalioje ekonomikoje). Tokiu būdu, globali ekonomika – tai ne vientisas audinys, bet tinklas iš 100-200 taškų-mazgų, kurie visų pirma susiję tarpusavyje. Jie tarsi sklando virš likusio pasaulio su jo tautinėmis valstybėmis ir pasaulis šiam tinkui absoliučiai nerūpi.

Tai, ką Omaja pavadino „valstybe-regionu“, Filipas Bobitas vadina „valstybe-rinka“ (market-state), kuri pamažu pakeičia tautinę valstybę. Jeigu pastarosios imperatyvai turėjo politinį-ekonominį pobūdį, o 1945-1975 dar ir socialinį, tai region-state arba market-state imperatyvai ir prasmė yra visų pirma ekonomika, o jau paskui politika ir dar mažesne prasme – socialinė funkcija. Iš esmės ir viena, ir kita – tai ne kas kita, kaip valstybės desocializacija, denacionalizacija ir tam tikra prasme deteritorializacija. Ir jeigu valstybė-regionas dar gali išsaugoti teritorinę valstybę, o tuo pat metu išlaikyti ir socialinės bei politinės valstybės bruožus, tai valstybė-rinka šitas charakteristikas iš esmės praranda. Tokiu būdu valstybė-regionas – tai pereinamoji forma link struktūros, kuri išties yra adekvati Pax Globalica – valstybės-rinkos. Teisingiausia būtų kalbėti apie rinkos valstybingumą. Konkrečią istorinę formą, adekvačią globalinei rinkai ir rinkos valstybingumui, aš vadinu valstybe-korporacija (corporation-state).

VALSTYBĖ – KLANAS

Valstybė-korporacija – tai toks darinys, kurio sandara, tikslai ir funkcionavimas susiję visų pirma su ekonomika, kitaip sakant, siekia minimalizuoti politines ir socialines sąnaudas, reikalingas išsilaikyti konkrečioje teritorijoje – nuo suvedimo į minimumą socialinių įsipareigojimų, būdingų valstybei, iki atliekamų, ekonomiškai nerentabilių korporacinės valstybės požiūriu gyventojų (kurie arba nebegauna savo „pyrago dalies“ arba fiziškai pašalinami iš realaus gyvenimo).

Kai tik svarbiausiu dalyku valstybėje paskelbiamas ekonominis konkurencingumas globaliniu mastu, apie socialinę ir nacionalinę valstybės sferas galima pamiršti – valstybė pradeda elgtis kaip korporacija, kurioje viską lemia ekonominis efektyvumas: „išgyvena stipriausias“ ir „nieko asmeniško“.

Tautinė valstybė, žinoma, yra neadekvati neoliberalios globalizacijos pasauliui, kadangi yra apkrauta socialiniais įsipareigojimais gyventojų masių atžvilgiu. Industrinėje epochoje tokių funkcijų vykdymas – ne labdara, bet imperatyvas. Pirma – industrinei gamybai reikalinga masinė darbininkija ir masinė vidurinė klasė. Antra – industrinė epocha, tai epocha sisteminių pasaulinių karų, kuriuose kaunasi kariniai pramoniniai kompleksai, t.y. nacijos apskritai, iš čia seka būtinybė imtis socialinių-politinių priemonių, kurios užtikrintų tautos vienybę. Trečia – industrinėje epochoje egzistavo sisteminis antikapitalizmas (TSRS), logiškai sekantis iš kapitalizmo prigimties. Dviejų pasaulių priešprieša privertė buržuazinę valstybę įgauti tokį pavidalą, kuris apskritai nebūdingas kapitalizmo prigimčiai ir jai prieštarauja – Welfare nation state, t.y. tapti visuotinės gerovės valstybe.

Tolimesnis tautinės valstybės, ir kaip nation, ir kaip welfare – vystymasis turėjo nuvesti į tokį radikalų pajamų ir valdžios perskirstymą, kad viešpataujantis elitas būtų paprasčiausiai virtęs vidutinės klasės viršūnėmis. Tokios ateities baimė ir klausimas „kas bus toliau?“ atsispindėjo žymiojoje ataskaitoje „Demokratijos krizė“, kurią parašė Zbignevas Bžezinskis, Mišelis Krozjė ir Dzedzis Vatanukis, gavę Trišalės komisijos užsakymą.

Globalinei informacinei postindustrinei ekonomikai su jos inovatyvumu ir gamybinių pajėgumų perkėlimu į Pietus, nereikalingos masinės darbininkų ir vidurinės klasės. Sisteminių pasaulinių karų dėl hegemonijos epocha pasibaigė, kapitalizme atsirado hegemonas – Amerika (nuo devintojo dešimmečio – Globoamerika). TSRS nebeegzistuoja. Jau nebereikia nieko maitinti ir taikyti. Toliaregiai tyrinėtojai, pavyzdžiui, Dednis ir Aikenberis, iškart, kai tik baigėsi šaltasis karas, numatė welfare state demontažą. Tačiau jiems matomai ir į galvą negalėjo ateiti, kad drauge su forma bus demontuotas ir sugriautas turinys – nation-state, kadangi nation nustojo būti tiek gamybos organizavimo, tiek politikos organizavimo kovoje dėl dominavimo pasaulyje, forma. Ir dėl to nation-state, drauge su kuria pasitraukia politika ir pilietinė visuomenė (likit sveikos, politologija ir sociologija) vietą užima corporation-state. Be to, sparčiausiai šis procesas vyksta ne kapitalistinės sistemos periferijoje.

Taigi: valstybė korporacija – tai toks administracinis-ekonominis kompleksas, kuris, atrodydamas bent jau formaliai kaip valstybinis aparatas, vaidina savarankišką ir lemiamą vaidmenį konkrečioje valstybėje. Jis tuo pat metu daro tos šalies ekonominius, politinius ir nacionalinius interesus priklausomais nuo korporatyvinių, ar, bent jau, žvelgia į pirmuosius interesus per antrųjų prizmę. Šis kompleksas privatizavo savo naudai valstybei kaip institucijai būdingas valdžios funkcijas ir tuo pat metu atsisakė vykdyti didžiumą valstybei būdingų socialinių įsipareigojimų bei funkcijų (arba smarkiai jas apkarpė). Vidinis valstybės-korporacijos organizacijos principas – klanas. Būtent klanas, o ne fizinis individas, kaip tautinėje valstybėje, yra bazinis socialinis valstybės-korporacijos vienetas.

Tautinė valstybė ne iš karto pavirsta valstybe-korporacija. Iš pradžių ji denacionalizuojama ir privatizuojama, kol iš valstybingumo belieka minimali sienų bei teritorijos kontrolė ir represinė galia, kuri smarkiai išauga, kadangi vyksta denacionalizavimas bei desocializavimas, o tai kelia masinius protestus ir neramumus. Kaip pastebėjo vienas iš Meksikos valstiečių lyderis, „globalizacijos kabarete“ valstybė pradeda šokti striptizą ir galiausiai iš jos belieka tik tai, kas būtiniausia – represinis aparatas. Nacionalinės vyriausybės liaujasi buvusios ir nacionalinėmis, ir vyriausybėmis, pavirsdamos korporacijų administracijos organais.

Suprantama, šis scenarijus – tai silpnų Pietų, buvusio trečiojo pasaulio šalių dalia. Stipresnės tų pačių Pietų valstybės patys pavirsta valstybėmis-korporacijomis: jeigu šalis nedidelė, tai kalba eina apie vieną korporaciją, jei didesnė – apie kelias (pavyzdžiui, Kolumbijoje esama dviejų narkokartelių – Kalio ir Medeljino ir iš dalies Revoliucinė Kolumbijos armija (FARC). Korporatizacijos procesai vyksta ir tokiose šalyse kaip Rusija, Indija, Indonezija, Kinija, Brazilija. Šiose stambiose valstybėse, dėl jų didumo, gyventojų skaičiaus, galingos ir aukštos kultūros, istorinių tradicijų ir pretenzijų įgyti jei ne supervalstybės, tai bent regioninės galybės statusą, valstybės virtimas korporacija vyks itin aštriai, prieštaringai, konfliktiškai, sukels didžiulius socialinius sukrėtimus. Valstybių virtimas korporacijomis vyksta ir Šiaurėje. Tarkime, Amerika – tai ne tik ir ne tiek valstybė, kiek Globoamerika: amerikietiškų transnacionalinių korporacijų matrica, su kuria vienaip ar kitaip susijusios visos besiformuojančios valstybės-korporacijos.

PLANAI

Teroristinės organizacijos po Šaltojo karo irgi ėmė virsti politinėmis ir ekonominėmis naujo tipo korporacijomis, savotiškomis korporacijomis-kvazi valstybėmis. Vyksta totalinis pasaulio virtimas korporacijomis, kas išoriškai primena finalinius Romos imperijos šimtmečius ir XIV-XV šimtmečius Europoje. XXI amžius taps įvairių korporacijų šimtmečiu – įvairių savo kilme, forma, galia, tačiau vienodų savo esme. Ir tai taps labai rimtu išbandymu tokiam krikščioniškam žmonijos iškovojimui, kaip asmenybė, kuriai nebebus kuo pasikliauti, kaip tik pačia savimi ir teks pavirsti vieno asmens korporacija.

Desocializacija, vykstanti valstybėje korporacijoje turi ir kitą aspektą. Kadangi šiuolaikinė globali politika, bent jau svarbiausios jos sferos (prekyba ginklais, nafta, brangiaisiais metalais, auksu, narkotrafikas, prostitucija, porno biznis) tapo globalia kriminaline ekonomika, kurios normalus funkcionavimas pagrįstas valstybinių ir tarptautinių įstatymų laužymu, tai korporacija-valstybė yra iš esmės korporacinė-kriminalinė valstybė. Netgi iki to, kad tam tikrose pasaulio zonose kriminalinis pobūdis pradeda dominuoti. Visa eilė Afrikos valstybių taip ir vadinamos: „valstybė-banditė“. Jas taip pavadino M. Šacbergas, savo puikiame darbe „Engimo Zaire dialektika“. Korporatizacija ir kriminalizacija, vykstanti tautinėse valstybėse – tai dvi vieno medalio pusės, du vienas kitą spartinantys ir vienas kitą palaikantys procesai.

Būtent korporatyvumas (nevalstybingumas ar netgi antivalstybingumas) padaro valstybę-korporaciją idealia globalinės kriminalinės ekonomikos struktūra ir forma. Globalinėje ekonomikoje riba tarp kriminalinės ir teisinės zonų ištrinta: „pelnas aukščiau visko“. Kriminaliniai pinigai ir kriminalinės struktūros, kriminalinės revoliucijos (panašios į banditų įsigalėjimą Rusijoje prie Jelcino) – tai labai stiprios ir efektyvios priemonės, korporatizuojant valstybę (nekalbant jau apie pirminio kapitalo kaupimą) ten, kur legalių ekonominių priemonių ir mechanizmų tam nepakanka ar tiesiog nėra. Reikia tik truputėlį padėti. Be viso kito – sunaikinti, pasitelkus į pagalbą reorganizacijų grandinę, teisėtvarkos organus, paverčiant jas jėgos struktūromis. Jėgos struktūra – tai jau nebe teisėtvarkos organas, o galia pagrįsto verslo personifikatorė.

Valstybė korporacija yra ne tik už gėrio ir blogio, bet ar anapus įstatymo ir bausmės ribos. Tai iš principo naujas (post buržuazinis ir tuo pat metu postcivilizacinis) fenomenas ne tik valstybingumo, bet ir ekonomikos, teisės, moralės požiūriu. Į valstybę korporaciją atrenkamas ir atitinkamas socialinis, antropologinis tipas, konkreti žmogiškoji medžiaga.

Valstybės korporatizavimą ir kriminalizavimą pasitinka priešingas procesas – kriminalo politizavimas ir etatizavimas. Kriminaliniai karteliai transformuojasi į valstybes korporacijas (kontroliuojančias konkrečią teritoriją ar bent jau judėjimo zonas) ir tai dar labiau silpnina tautines valstybes. O šiuolaikinės globalinės ekonomikos, kurioje kriminalinės korporacijos yra tokie patys ekonominiai agentai kaip ir tautinės valstybės ar transnacionalinės korporacijos, požiūriu, tarp kriminalo ir nekriminalo (t.y. tiesiog korporacijų, valstybių korporacijų, tautinių valstybių, regioninių ekonomikų ir t.t.) jokio skirtumo nėra. Visa tai tėra taškai ir mazgai pasauliniame globaliniame tinkle, kuriame neliko vietos 80% planetos gyventojų ir kuris formuojasi virš tų nebereikalingų žmonių kaip savotiška supervisuomenė.

Valstybės tirpimo (jau pasirodė ir tokie terminai) procesas vis spartėja, ypač ten, kur valstybė stipresnė už visuomenę, kur visuomenė kaipo tokia (t.y. pilietinė visuomenė) silpna ar jos praktiškai niekad nebūta. Taip yra, pavyzdžiui, už šiaurės Atlanto kapitalistinės sistemos branduolio ribų. Ir jeigu Azijos visuomenėse valstybių desocializavimo kelyje pasipainioja vietinės kolektyvistinės tradicijos ir korporacijos, tai Lotynų Amerikoje, nemusulmoniškoje Afrikoje ir ypač buvusiose komunistinėse šalyse tokių kliūčių nepasitaiko.

AKMENĖLIAI ANT JŪROS KRANTO

Viskas, kas čia pasakyta, vis dėlto nereiškia, kad valstybė jau praktiškai išnyko. Valstybės marketizacijos/korporatizacijos procesas dar nesibaigė, čia įmanomi ir atgaliniai judesiai. Pirmas dalykas, tautinė valstybė, ypač esanti branduolyje, dar turi jėgų priešintis. Ypač jeigu joje, kaip Prancūzijoje ir Vokietijoje, esama galingų socialinių tradicijų, kurių šaknys slypi ne tik naujuosiuose amžiuose, bet ir viduramžiuose (viduramžių korporatyvumas buvo iš principo kitoks nei postkapitalizmo laikais, jis buvo socialinis, o ne ekonominis ir kad jų nepainiotume, teisingiau būtų kalbėti apie korporacionalumą). Ir kuo galingesnės šios šaknys, tuo lėčiau vyksta nation-state atmirimas ir jos pavirtimas corporation-state.

Antras dalykas – nation-state yra tas kevalas ir tas resursas, kurį naudoja tarpusavio kovoje egzistuojančios tos valstybės viduje korporacijos-valstybės. Ir būtent ant tų nacionalinių valstybių gyventojų pečių užkraunamos jų problemos – nuo savo skolų padengimo iki karų, kurie kariaujami tautinių valstybių vardu.

Trečia – tautinės valstybės fasado išsaugojimas leidžia nuslėpti grobuonišką korporacinės-kriminalinės valstybės prigimtį, pateikti korporacinius-kriminalinius konfliktus kaip nacionalinius-valstybinius. „Kur protingas žmogus slepia akmenėlį? Tarp akmenėlių ant jūros kranto“. Juolab, kad korporacija-valstybė, formaliai įsikūrusi toje pačioje teritorijoje kaip ir tautinė valstybė, kaip ją sudarančių struktūrų visuma, pasireiškia labiau kaip suma, o ne kaip visuma ir dėl to jos potencialas visada bus silpnesnis už tautinės valstybės potencialą.

Naujosios epochos konfliktai dar tam tikrą laiką vyks savo sena forma, su senomis vėliavomis ir tiktai tada, kai pastarosios susidėvės, o naujieji agentai galutinai atsistos ant kojų, prasidės korporacijų-valstybių brave new world ir iškils uždavinys apskritai atsikratyti valstybių. Būtent šia kryptimi, priešinga tai, kuria vystėsi Vakarų Europos valdžios struktūros nuo „ilgojo XVI amžiaus“ (1453–1648 metais), vystosi šiandien valstybės, jau pergyvenusios savo apogėjų – formą ir fazę, pavadintą „tautine valstybe“.

Korporacija-valstybė turi nemažai požymių, kurie suartina ją su ankstyvojo kapitalizmo tiek valstybėmis, tiek struktūromis, tokiomis kaip britų Ost Indijos kompanija ir ikikapitalistinėmis valdžios struktūromis. Kelias į valstybę korporaciją – tai „atgal į ateitį“ arba „pirmyn į praeitį“. Greičiausiai korporacija-valstybė įveiks savo kelią nuo tautinės valstybės iki nevalstybinių valdžios formų greičiau negu XV-XVI amžių kunigaikštystės pavirto tautinėmis valstybėmis. Suprantama, taip nutiks, jeigu niekas nepasuks atgalios ar nedeformuos šitos „pažangos“. Juk mes kalbame apie sistemas ir evoliuciją, tačiau esama dar ir subjekto bei revoliucijos, egzistuoja kova, kuri, kaip teisingai pastebėjo Heraklitas, yra „viso ko motina“. Kas gi galėtų apraminti įsisiautėjantį galiūną – valstybę-korporaciją?

Kažkada Baringtonas Mūras pastebėjo, kad revoliucijos dažniau užgimsta ne iš pergalingų aukštyn besibraunančių klasių šūkių, bet iš priešmirtinių dejonių tų, kuriuos tuoj tuoj nuplaus progreso bangos. Senosios vidurinė ir darbininkų klasės paverčiamos lokalais – tais, kurie, skirtingai nei globalai, palieka savo gyvenamąsias vietas kaip pabėgėliai ar migrantai, legalūs ar nelegalūs. Tai yra vienas iš pasipriešinimo rezervuarų. Esama ir kitų.

Bet kokiu atveju korporacija-valstybė ir nuo jos neatsiejama denacionalizacija bei desocializacija negali nepagimdyti kažko panašaus į social-nacionalizmą – kaip savo socialinę antitezę. Šioje antitezėje išsitrina Postmoderno epochai (1789-1991) būdingi prieštaravimai tarp „kairės“ ir „dešinės“, šis naujas judėjimas gali suvienyti „reakcingojo progresizmo“ rėmuose visus, kam iškilo grėsmė tapti žaliava valstybei-korporacijai. Neoliberalizmui gali būti priešpastatytas konservatyvizmas ir marksizmas. Valstybės korporacijos „herojų“ sociopatalogijai galima priešpastatyti solidarumą. Kriminaliniam kolektyvizmui ir klaniškumui – individualizmą. Ar tai garantuos sėkmę? Visiškai ne. Tačiau tai nereiškia, kad reikia su džiaugsmu priimti „progresą“, kuris tau brukamas. „Tai ne mano progresas“. – sako Kandidas, pagrindinis brolių Strugackių „Sraigės ant šlaito“ herojus. – „Ties manimi jis suklups“. Ir, suspaudęs rankoje skalpelį, išeina į Mišką. Aš kalbu apie tai, kad visa istorijos eiga per artimiausius 30-40 metų gali būti pakeistas įsikišus jėgoms ir stichijoms, kurios yra žymiai galingesnės už valstybę-korporaciją. Tačiau tai jau kita tema.

0 1129

Pasaulyje, kuriame mes gyvename, viešpatauja laisvoji rinka ir viskas matuojama rinkos verte. Ir dėl to, jeigu jūs neįsipaišėte į rinkos ekonomiką, jūs este bevertis. Didžioji dalis vartojamų daiktų (neoliberalų pasaulyje tai – teisės, įstatymai ir pareigos) turi vertę, tačiau kai kurie dalykai vertės neturi, tai tiesiog išlaidos.

Rinkos požiūriu gaunasi, kad tie dalykai neturi jokios kainos, jie beverčiai ir nereikalingi. Kažkas negali dirbti dėl kažkokių priežasčių, ir jis tampa nenaudingas, jis – išlaida, balastas, o išlaidas reikia minimizuoti, o dar geriau, jei įmanoma – atsikratyti. Neoliberalizmas paverčia preke sveikatą, švietimą, socialinį aprūpinimą ir žmones, pastoviai apkarpydamas mūsų teises, kurios be paliovos atakuojamos ir kurios vaizduojamos kaip visiškai nebūtinos ir nereikalingos išlaidos. Išlaidų pavyzdžiai – pensijos, atostogos, viršvalandžiai, švenčių dienos, naktinės pamainos. Tačiau svarbiausias neoliberalų taikinys – lengvatos ir sveikatos apsauga. Vienintelė svarbi vertybė laisvos rinkos ekonomikoje – tai pati ekonomika. Vienintelė „teisė“, kuri turi reikšmę ir dėl to turi būti apsaugota – teisė gauti pelną ir kaupti turtą. Žmonės patys savaime neturi jokios vertės. Dėl to pagyvenę žmonės, bedarbiai, invalidai ir ligoniai – visi be išimties laikomi nuostolingais ir nereikalingais, jie liko nebent tiktai „mašinomis, skirtomis vartoti“, bet ir čia jie ne tokie vertingi dėl menkos perkamosios galios.

Visa tai pagimdė kultūrą, kurioje pagyvenę žmonės laikomi neduodančiais jokios naudos ir dėl to laikomi našta ir balastu. Jų vienintelė paskirtis – būti vartotojais, bet netgi čia ne viskas gerai. Jeigu jie, tarkime, jau atsiskaitė už ipoteką, tai jų vertė dar labiau sumažėja. Kai kuriose srityse, tokiose kaip turizmas ir poilsis, jie dar vaidina šiokį tokį vaidmenį, kaip vartotojai, tačiau kai kalba eina apie tokias ekonomikos šakas kaip sveikatos apsauga ir socialinė rūpyba, jie laikomi tikra našta ir bėda. Labiausiai jie erzina tuo, kad yra pensininkai, vadinasi – jie kolosali finansinė našta valstybei ir „sunkiai dirbantiems mokesčių mokėtojams“. Visiškai ignoruojamas faktas, kad šie žmonės paaukojo visą savo gyvenimą, mokėdami mokesčius ir įnašus į socialinį draudimą. Didžiąją gyvenimo dalį dabartiniai pensininkai mokėjo 39 pensus nuo kiekvieno svaro mokesčių – kur kas didesnę savo pajamų dalį, nei kas nors moka šiandien.

Be to, per savo darbinę biografiją jie įnešė žymų indėlį į nacionalinį draudimą, daug kas iš jų mokėjo papildomus įnašus į pensijų fondus. Tačiau šiandieninėje geltonojoje spaudoje, kurią įkvepia konservatoriai, jie vaizduojami kaip visiškai jokios vertės visuomenei neturintis balastas, kaip siurbėlės ant nacionalinės gerovės kūno. Kaip paprasčiausia apmaudi kliūtis.

Patogumo dėlei aš vadinsiu visus pagyvenusius giminaičius seneliais ir močiutėmis. Taigi, aš padariau išvadą, kad jeigu ne seneliai ir močiutės, britų ekonomika sulėtėtų iki visiško sustojimo. Aš daug keliavau per visą Jungtinę Karalystę, ir mane sukrėtė tam tikras didžiosios dalies šių žmonių bendrumas. Mano išvados pagrįstos stebėjimais ir patirtimi ir yra ne tokios jau ir moksliškos, tačiau aš asmeniškai įsitikinau, kad iš visų tų, kas kiekvieną dieną atveda ir pasiima vaikus iš vaikų darželių ir mokyklų, nuo 30 iki 40 procentų sudaro seneliai ir močiutės. Svarbu ir tai, kad per atostogas vaikus, žaidžiančius parkuose ir „veiklos centruose“ ar tiesiog leidžiančius laiką prekybos centruose, irgi lydi seneliai ir močiutės maždaug tokiu pat santykiu – nuo 30 iki 40 procentų.

Kompanija Legal and General Insurance reguliariai analizuoja vidutinę nedirbančių mamų vertę Britanijoje, šį klausimą jie vadina „Mamos kaina“ ir šiandien neapmokamo vidutinės mamos darbo kaina Britanijoje yra £29,535. Škotijoje – £29, 628. Tai tas darbas, kurį mamos atlieka kiekvieną dieną, kas leidžia šeimai funkcionuoti, o vyrams išeiti iš namų, kad uždirbtų pragyvenimui. Be šito indėlio, kaip tvirtina kompanija, ekonomika smarkiai nukentėtų. Taigi, jei kalba eina apie tai, tai mano vertinimais, 30-40% darbo rūpinantis šeima ir vaikais, kas leidžia tėvams dirbti ir įnešti savo indėlį į ekonomikos klestėjimą – tai neapmokamas senelių ir močiučių darbas, ir jis turi kainuoti nuo 10 iki 12 tūkstančių svarų per metus. Kitaip sakant, jeigu jūs norite laikytis laisvosios rinkos požiūrio į šią socialinę problemą, tai paaiškės, kad pagyvenę žmonės yra ne našta ir ne balastas ekonomikai, o žymi nauda, o juk šis konkretus pavyzdys nagrinėja tik rūpinimąsi vaikais.

Aš pasinaudojau šiuo pagarbiu pagyvenusiems žmonėms pavyzdžiu tam, kad išryškinčiau šiuolaikinės ekonomikos barbariškumą ir kvailumą. Šis pavyzdys akivaizdžiai byloja apie barbariškumą ir intelektualinę impotenciją, kuri tvyro visoje šioje mūsų kiaulidėje. Labiausiai pasibjaurėtinų pavyzdžių galima rasti geltonojoje spaudoje. Šiuolaikinė Anglija išties pasibjaurėtina ir žiauri atmatų duobė, kurioje gyvena žmonės, degantys neapykanta ir besipiktinantys tuo, ką jie laiko nenaudingu ir neturinčiu jokios kainos. Visa tai, žinoma, apibendrinimas, tačiau pakankamai būdingas ir iškalbingas, tokia idėjas remia ir įkvepia visa eilė politikų, kurie naudojasi tuo, ką gerbiamas režisierius Kenas Loachas pavadino sąmoningu žiaurumu neturtingų ir nesėkmingų žmonių atžvilgiu. Štai dėl ko Škotija turi tapti nepriklausoma. Aš jus įspėjau.