Autoriai Posts by Marius Jonaitis

Marius Jonaitis

339 POSTS 11 COMMENTS

0 634

– Mūsų indėlis  – 30 proc.pasaulinio ekonominio augimo, – pasakė Xi Jinping Pekine prasidėjusiame Kinijos Komunistų Partijos, KKP (organizacija, kurios veikla Lietuvoje uždrausta) XIX suvažiavime. Partijos vadovas pabrėžė, jog išlaikydama aukštesnį, nei vidutinis, ekonomikos augimo tempą, Kinija pirmauja ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių tarpe. Per pastaruosius penkerius metus Kinijos ekonomika, mokslas, pramonė ir gynyba ženkliai sustiprėjo. O BVP nuo paskutinio suvažiavimo 2012 m. išaugo nuo 54 iki 80 trilijonų juanių (apie 12,1 trilijonų JAV $).

Greičiausi pasaulyje traukiniai, serijinė V kartos naikintuvų gamyba (tik dvi šalys įstengia tai – JAV ir Kinija), greičiausios ir toliausiai skrendančios balistinės raketos, Kinijos mokslas pagal nuorodų skaičių į jų darbus – antras pasaulyje (I-oje vietoje – JAV; III-oje – Didžioji Britanija)…

BBC analitikai ypatingai pabrėžia užtikrintą įžanginės KKP (organizacija, kurios veikla Lietuvoje uždrausta) pirmininko kalbos ideologinį toną.  Xi Jinping pareiškė, kad Kinija nekopijuos užsienio politinių sistemų  ir kad komunistų partija (organizacija, kurios veikla Lietuvoje uždrausta) privalo priešintis bet kam, kas trukdys jai vadovauti Kinijai.

KKP (organizacija, kurios veikla Lietuvoje uždrausta) lyderis pranešė, kad dėl korupcijos jau nubausta virš milijono valdininkų. Savo kalboje Xi Jinping pažymėjo, kad išskirtinius Kinijos pasiekimus lėmė naujausi laimėjimai, taikant marksizmą Kinijos sąlygomis ir atskleidžiant naujas marksizmo galimybes.

Socializmas su Kinijos ypatybėmis leido Kinijai atlikti istorinį šuolį ir tapti turtingesne bei stipresne, leidžia teikti paramą tebesivystančių šalių modernizacijai ir pasiūlyti Kinijos patirtį pasauliui.

P.S. Kinijoje moterys išeina pensijon, sulaukusios 50 m., o vyrai – 60 m.

“Kūlgrindos” red.

0 833

­Aktyvus liberalaus globalizmo apologetas, visame pasaulyje žinomas finansų spekuliantas Džordžas Sorošas. Jis yra jau ilgametis CFR, „Trišalės komisijos“ narys, vienas iš aktyviųjų Bilderbergo klubo narių. Jaunystėje Sorošas mokėsi Londono ekonomikos mokykloje (LSE). Ši mokymosi įstaiga buvo įkurta „Fabianiškos visuomenės“ grupės (Beatričės ir Sidney Webb, Gremu Velsu ir Džordžu Bernardu Šo), aktyviai dalyvaujant geopolitikui Halfordui Makkinderiui, kuris buvo jos antruoju direktoriumi nuo 1903 iki 1908 metų. Londono ekonomikos mokykloje Sorošo dėstytoju buvo 1947 m. iš Vengrijos emigravęs Karl Popper (1902 – 1994) – stambiausias neoliberalizmo teoretikas ir „atviros visuomenės“ koncepcijos autorius. Ši koncepcija susideda iš to, kad bet kokie socialiniai ir politiniai projektai, pagal kuriuos buvo statomos visos tradicinės visuomenės ir kurios išliko kažkuriuose visuomenės tipuose Moderne (ypač socialistinėje ir nacistinėje), būtinai besiremiančios ant prievartos prieš individą, kadangi primena jam svetimus įsivaizdavimus apie tai, koks turi būti pasaulis, individas, elgesio modeliai ir t.t. Visa tai K. Popperis tapatina su „kolektyviniu identitetu“. Kad pastatyti iš tiesų laisvą socialinę sistemą, Popperio vadinama „atvira visuomene“, būtina pilnai atsisakyti nuo visų socialinių normatyvų ir duoti pačiam individui teisę rinktis ir keisti bet kokias identiteto formas. Niekas nežino, kas ir kaip yra iš tikrųjų, ir dėl to niekas negali kalbėti, kaip visa tai turėtu būti, tikina Popperis. Dėl to visuomenė privalo nusišalinti nuo visų bendrai privalomų formuluočių, projektų ir normatyvų, suteikiant individams patiems bet kuria kryptimi statyti veiksmų ir sprendimų grandines. Ant sociumo derėtu pernešti laisvos prekybos principus, kur kiek vienas gali vykdyti bet kokį sandėrį, ir gali vykdyti bet kokios rūšies ekonomine veikla. Visuomenei belieka tik stebėti tai, kad jos nariai savo laisve nesinaudotu kenkiant kitiems. Be to, atvira visuomenė turėtu negailestingai, ne dėl gyvybės o dėl mirties kovoti su savo priešais (pagrindinis K. Popperio veikalas taip ir vadinasi: „Atvira visuomenė ir jos priešai“), tai yra su tais, kas galvoja kitaip (nei K. Popper).

21362857_1471209402915797_770242511_n

Džordžas Sorošas „atviros visuomenės“ filosofiją padarė savo gyvenimo programa ir po to, kai finansinėmis spekuliacijomis ir žaidimuose biržoje uždirbo savo milijardus dolerių, sukūrė specialų fondą, kurio užduotis buvo „atviros visuomenės“ sukūrimas globaliu mastu.

Džordžas Sorošas paskyrė savo tikslu įgyvendinti Popperio idėjas gyvenime, palaužti „uždaras visuomenes“, kovoti prieš „atviros visuomenės priešus“ ir visą pasaulį paversti į „atvirą visuomenę.“ Visi kultūrinės, finansinės, švietimo iniciatyvos, kurias palaikė ir finansavo Sorošas, turėjo aiškią ideologinę užduotį:
– Bet kokio kolektyvinio identiteto silpninimas visuomenėje ir jos apologetų diskreditacija (atviros visuomenės priešų);

– Kosmopolitinių nusistatymų diegimas;

– NVO ir žmogaus teisių judėjimų finansavimas;

– Liberalios filosofijos ir individualizmo pamokslavimas;

– Švietimo programų ir iniciatyvų palaikymas, nukreiptų globalistiniame vektoriuje, kritikuojant ir išjuokiant nacionalines istorijas, tokių vertybių menkinimas, kaip kultūrinė savimonė, valstybinis suverenitetas ir t.t.;

– Nacionalinių administracijų kritika;

– Tų politinių jėgų finansavimas, kurios buvo orientuotos į JAV ir Vakarus ir skelbė ištikimybę liberalioms vertybėms (ženkli dalis valstybinio aparato šiuolaikinės Gruzijos prie Saakašvilio iki pat šiandien oficialiai gauna algas iš Sorošo Fondo);

– Valstybinio suvereniteto pažeidimas tose šalyse, kurios nepasirengusios integruotis į globalų pasaulį ( net iki pat „spalvotųjų revoliucijų“ finansavimo Serbijoje, Ukrainoje, Gruzijoje ir t.t.

Tuo pačiu Sorošas veikė tampriai susijęs su kitomis globalistinėmis struktūromis, kartu su jomis atidirbant bendrą strategiją.

Vos tik kai kurių šalių vyriausybės aptiko už filantropinės Sorošo Fondo veiklos kietą ideologinį ir politinį motyvą, jam uždraudė būti savo teritorijose, iš pradžių Baltarusijoje (1997 m.), o po to Rusijoje (2004 m.). Reiktu pažymėti, kad Sorošas nuoseklus savo kovoje prieš vertikalias social-politines organizacijų formas – pirmiausiai prieš nacionalines valstybes. Taip jis buvo už liberalkairiųjų ir anarchistinių protestų ir vakarų Europos šalyse, net ir JAV, tais atvejais, kai jo manymu, valdančiųjų elitų politika atsisakė nuo „atviros visuomenės“ principų. Įtakingas, JAV  turintis daug narių Sorošo tinklas sudarė protestinio judėjimo pagrindą, atsiskleidusiame po to kai prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trampas. Anksčiau tie patys tinklai, bet jau Anglijoje, protestavo prieš Brexit, Anglijai išeinant iš Europos Sąjungos, ir atsisakant pripažinti Britanijos  referendumo rezultatus. Svarbiausią vaidmenį Sorošo struktūros suvaidino nuverčiant S. Miloševičiaus režimą, o taip pat Maidano periode, Ukrainoje.

Sorošas ne kartą pasisakė apie globalizaciją, pabrėžiant jos pozityvias puses ir kritikuojant tai, kas jai trukdo ar nuveda į šalį nuo greičiausio „atviros visuomenės“ sukūrimo. Sorošo atveju mes matome įsitikinusį ir veiklų, idėjinį globalistą, fanatiškai besistengiančio įgyvendinti savo ideologinius ir filosofinius nusistatymus ir praktikoje remti „globalios visuomenės“ kūrimą. Bet savo strategijoje jis priveda iki logiškos pabaigos tik vieną – liberaliąją – šiaurės Amerikos identiteto pusę, pilnai vengiant kitos – konservatyviosios. Dėl to Sorošas atstovauja globalisto figūrą, atitrūkusio nuo amerikietiško konteksto ir mąstančio planetos kategorijomis. Tais atvejais, kai pačios JAV demonstruoja vienokias ar kitokias konservatyviasias tendencijas, Sorošas pradeda savo eilinę kampaniją, prieš jas nukreiptą. Dėl to jį galima vertinti kaip kraštutinį amerikanizmo ir atlantizmo atvejį: jame amerikietiškas identitetas pilnai atitrūksta nuo savo lokalaus – paties amerikietiško – istorialo ir tampa tiesiogine to žodžio prasme transnacionaliniu fenomenu.

G. Dugin, Noomachija „Naujojo Pasaulio civilizacijos“ 2017 m. 297p.

ISBN 978-58291-2051-1

0 744

Šeštadienį, rugsėjo 2 d. Vilniuje, įvyko antrasis marksistų grupės seminaras tema „Didieji Markso atradimai ir dabartis“. Pranešimą skaitė ilgametis Lietuvos socialistinio judėjimo veikėjas, filosofijos mokslų kandidatas, M. Bugakovas, nušviesdamas eilę pamatinių Markso ir Engelso mokslo prielaidų bei šio mokslo aktualumą, jo būtinumą norint suprasti šiandienos pasaulio problemas. Kaip įprasta, pranešimą sekė diskusija. Visų dėmesiui žemiau pateikiame minėtojo pranešimo tekstą.

Didieji Markso atradimai ir dabartis

 

Bazinis marksizmo teorijos skirtumas nuo visų kitų teorijų – dialektinio materializmo arba materialistinės dialektikos pasaulio pažinimo ir jo pertvarkymo metodas. Pats marksizmo atsiradimas – dialektiškas reiškinys. Tai sąlygojo ne tik anų laikų istorinių – visuomeninių bei filosofinių – gnoseologinių aplinkybių prieštaringumas, bet ir abiejų marksizmo pradininkų individualių gyvenimiškų likimų ir veikų specifika bei sąveika. Marksas ir Engelsas darydami įtaką vienas kito gyvenimo eigoje keitėsi teorinėmis pozicijomis bei interesais. Engelsas pradėjo nuo ekonomikos, nuo „Darbo klasės padėties Anglijoje“ analizės ir perėjo prie filosofinių klausimų „Anti-Diuringe“ ir „Gamtos dialektikoje“, o Marksas, atvirkščiai, pradėjo nuo filosofijos – jo daktarinė disertacija vadinosi „Demokrito ir Epikuro naturfilosofijų skirtumai“ – ir perėjo prie ekonomikos klausimų – parašė „Kapitalą“.

 

Kita vertus, Engelsas buvo gana sėkmingas verslininkas ir vadybininkas., tuo tarpu kai Marksas nuolat susidurdavo su skurdu ir nepritekliais. Engelsas nuolat padėdavo savo draugui finansiškai. Kalbant marksistinėmis kategorijomis, Engelsas sudarė savotišką bazinę atramą Markso teoriniam antstatui. Abu jie dar turėjo itin audringą, kupiną nuolatinės politinės ir idėjinės kovos gyvenimą. Tokiu būdu, galima teigti, kad dialektinis materializmas – tai ne tik visuomeninė teorija, bet ir jos kūrėjų gyvenimiškoji materialistinė dialektika, kuri turėjo, žinoma, ir savo įtaką jų pažiūrom. Todėl reikia suprasti, kad marksizme iš pat pradžių buvo ir moksliškai pagrįstos išvados, ir hipotetinės prognozės, ir asmeniški vertybiniai momentai. Be to yra įvairios marksizmo interpretacijos, kurios priklauso nuo konkrečių šalių nacionalinių bei kultūrinių ypatumų, nuo atskirų žmonių grupių ar teoretikų partinių bei asmeninių ideologijų ir simpatijų. Kaip sakoma, Marksas vienas, o marksistų daug.

 

Viename iš žinomiausių savo veikalų „Socializmo išvystymas iš utopijos į mokslą“ F. Engelsas yra konstatavęs, kad Marksas padarė 2 didžiuosius atradimus – materialistinį istorijos supratimą ir pridėtinės vertės dėsnį. Būtent tai ir suteikė vėliau bazinį mokslinį pagrindą visiems socialiniams mokslams. Būtent Marksas sukūrė mokslinę socialinių procesų analizės metodologiją ir šis faktas yra visuotinai pripažintas. Nuo Markso laikų visos vėlesnės socialinės teorijos gimė arba marksizmo įtakoje, arba polemikoje su marksizmu, arba bandant jį paneigti. Bet visos jos – tai antrinis produktas. Pirminis – tai būtent Marksas. Žinomas pranzūzų filosofas Sartras yra pasakęs: „Tas žmogus, kuris pretenduoja įveikti marksizmą, blogiausiu atveju sugriš prie ikimarksistinės teorijos, o geriausiu – vėl atvers savyje filosofines mintis, kurias jis norėjo įveikti“. Nors pats Maksas ir teigdavo, kad jokia socialinė teorija negali būti visiškai objektyvi, bet būtent marksizmas turi daugiausiai tikro moksliško objektyvumo bruožų. Abiejų didžiųjų Markso atradimų suvokimas šiandien gilėja ir iš dalies keičiasi.

 

Materialistinis istorijos supratimas ir idėjų pasaulis

 

Materialistinio istorijos supratimo esmę patys Marksas ir Engelsas savo veikale „Vokiečių ideologija“ apibūdino taip: „Žmonės turi visų pirma valgyti, gerti, turėti pastogę, rūbų, kuriais galėtų apsirengti, ir tik po to jie gali užsiiminėti protine veikla – tokia kaip politika, mokslas ar menas“. Tam, kad visą tai turėti, jie turi gaminti. Gamybos būdas apsprendžia visuomenės struktūrą, o atskirų socialinių grupių vieta šioje struktūroje – visą politinę bei teisinę sistemą ir žmonių pažiūras. “Ir valstietė, pirkdama turguje bulves, ir guvernantė, pirkdama papuošalus, vadovaujasi savo pačių interesais ir valia, bet jų interesų ir valios skirtumai priklauso nuo jų užimamos vietos visuomenės struktūroje“ – rašė K Marksas. Taigi, tiesioginių materialinių pragyvenimo priemonių gamyba ir tuo pačiu kiekviena tam tikros tautos arba epochos ekonominio išsivystymo pakopa sudaro bazę, iš kurios išsivysto antstatas – žmonių valstybinės institucijos, teisinės pažiūros bei filosofija ir net religija. Socialiniai-ekonominiai interesai, visų pirma grupiniai – klasiniai, slypi už visų ideologinių ir politinių išvedžiojimų ir veiksnių. Interesai valdo pasaulį, o ne idėjos, kokios gražios ir patrauklios jos bebūtų.

 

Deja, būtent čia ir pasireiškia giluminė pasaulio dialektika. Yra gerai žinomas marksizmo klasikų atvirkštinio idėjų bei teorijų poveikio visuomenės raidai vertinimas. Dar 1843 metais K. Marksas rašė: „Kritikos ginklas negali pakeisti ginklo kritikos. Materialinė jėga gali būti nugalėta tik materialinės jėgos pagalba; bet ir teorija tampa materialine jėga, kai tik ji užvaldo žmonių mases“. Būtent dialektinė materijos ir sąmonės inversija šioje vietoje yra svarbiausias dalykas. F. Engelsas veikale „Liūdvigas Fojerbachas ir klasikinės vokiečių filosofijos pabaiga“ parodė, kad žinomas materialistinės filosofijos teiginys: materija – tai pirminis, o sąmonė – antrinis dalykas, yra prasmingas tik sąmonės istorinio – evoliucinio atsiradimo kontekste. Jis tai akcentavo pabrėždamas, kad sąvokos „idealizmas ir materializmas“ nieko kito ir nereiškia, ir kad kyla painiava, kai šioms sąvokoms suteikiama kokia nors kitokia prasmė. Materija yra pirminis dalykas, kadangi iš jos viskas atsiranda ir į ją viskas sugrįžta. Materialistinis materijos pirmumo principo suvokimas dar reiškia, kad sąmonė negali egzistuoti be savo materialinio pagrindo. Jeigu materija kažkokiu tai būdu išnyktų, tai išnyktų ir sąmonė, bet jei išnyktų sąmonė – materija toliau egzistuotų kaip ir iki pastarosios atsiradimo.

 

Bet praktiniame žmogaus ir visuomenės gyvenime gana dažnai būtent sąmonė ir jos produktas – idėja, tampa pirminiu impulsu, kuris nulemia materialinių įvykių ir reiškinių pradinį postūmį ir vystymąsi. Dažnai konkrečioje gyvenimiškoje situacijoje sąmonė – tai pirminis, o materija – antrinis dalykas. Tokia materijos ir sąmonės konvergencija bei invergencija atspindi kartu ir pasaulio dialektinę evoliuciją. Jau dabar taip vadinamas antrinis, žmogaus sukurtas pagal jo idėjinius projektus materialinis pasaulis savo kiekybiniais ir kokybiniais parametrais pradeda lenktyniauti su natūraliu materialiniu pasauliu. Mus supanti aplinka – tai žmogaus veiklos rezultatas, o žmogaus veikla prasideda nuo sąmonėje sukurto vaizdinio kontūro – projekto, nuo idėjos. Kaip rašė Marksas, nors voras ir atlieka operacijas, panašias į audėjo operacijas, arba nors bitė savo vaškinių narvelių statyba gali sugėdinti kai kuriuos architektus, vis dėlto blogiausias architektas iš pat pradžių skiriasi nuo geriausios bitės tuo, kad prieš statydamas kokį nors objektą, jis jau yra pastatęs jį savo galvoje. Jis pirmiausia susikuria vaizdinį, paskui braižo brėžinius, remdamasis įgytomis žiniomis ir savo idėjomis. Idėjų atsiradimo procese svarbūs yra intuicija ir asociacijos, praregėjimas ir įkvėpimas, metaforiškumas ir vaizdingumas, nuojauta ir vaizduotė, emocijos ir jausmai, t.y. visas žmogaus dvasinis pasaulis. Bet šis vidinis žmogaus pasaulis visada yra susietas su išoriniu materialiniu pasauliu, jie konverguojasi ir intergruojasi.

 

Po Markso ir Engelso filosofai – materialistai turi būti ir filosofais – dialektikais. Pagrindinė istorinio materializmo tezė apie tai, kad „ne žmonių sąmonė nulemia jų būtį, bet, atvirkščiai, jų visuomeninė būtis nulemia jų sąmonę“, jie negali traktuoti vulgariai, siaurai ir individualizuotai kiekvienam žmogui. Ši klasikų tezė kalba būtent apie visuomeninę sąmonę ir visuomeninę būtį, tuo tarpu konkretaus žmogaus individualinę sąmonę gali nulemti įvairūs veiksniai, o ne tik jo materialaus gyvenimo aplinkybės. Jį gali veikti kiti žmonės, perskaitytos knygos, asmeninė dvasinė praktika ir kitokie dalykai. Bet visa tai kaip tik ir yra jo visuomeninė būtis. Deja, ir pats visuomeninis gyvenimas tampa vis sudėtingesnis, dinamiškesnis bei dialektiškesnis, todėl ir žmonių sąmonė, idėjos, iniciatyva, aiškūs veiklos tikslai vis dažniau turi lemiamą įtaką jų materialinės būties vystymuisi.

 

Bet tuo pačiu intelektualizuota materialinė gamyba, naujos informacinės technologijos, žinių ekonomikos formavimasis keičia ir dvasinį – kultūrinį žmonių gyvenimą, jame atsiranda vis daugiau materialinių informacijos bei kultūros nešėjų (televizoriai, kompiuteriai, įvairiausi mobilūs įrenginiai ir prietaisai). Šiandien galima teigti, kad intelektualizuota būtis nulemia materializuotą sąmonę. Marksizme ši istorinė tendencija vadinama subjektyvaus faktoriaus didėjimo dėsniu. F. Engelsas teigė, kad „ateityje idėjos turės vis didėjantį ir lemiamą vaidmenį žmonijos raidai“. Bet vėlgi, pagal materialistinės dialektikos dėsnius ir ateities reikšmingiausių idėjų turinys bus įtakojamas visuomeninės būties poreikių. Tuo pačiu būtent dialektinis materializmas įveikia per amžius vykusį filosofinio materializmo ir filosofinio idealizmo priešpriešą.

 

Pridėtinės vertės teorija ir dabartinis kapitalizmas

 

Materialistinis istorijos supratimas atvedė Marksą iš filosofijos į ekonomiką ir paskatino jį parašyti „Kapitalą“ , kuriame jis suformulavo savo antrą didįjį atradimą – pridėtinės vertės dėsnį ir pagrindė jo teoriją. Pridėtinės vertės reiškinys yra centrinis visos Markso ekonominės teorijos postulatas. K. Marksas pagrįsdamas šią teoriją rėmėsi anglų ekonomisto Davido Rikardo (1772—1823) teiginiu apie darbinę vertės ir visų jos atmainų esmę. Tik žmogus, tik gyvas žmogaus darbas kuria pridėtinę vertę. Nei iš gamtos, nei iš mechanizmų „neišpeši“ daugiau, nei jie gali duoti pagal savo prigimtį. Jie gali tik perkelti savo esamą vertę į naujai sukurtą produktą. Tik žmogų galima įvairiais būdais priversti dirbti daugiau, o už darbą mokėti mažiau. Deja, tik žmogų galima ir apgaudinėti bei mulkinti.

 

Dabartiniai ekonomistai ir ideologai bando primesti nuomonę, kad pridėtinė vertė gimsta prekyboje. Net paprasčiausias pardavimų mokestis kažkodėl pavadintas pridėtinės vertės mokesčiu (PVM). Marksas įrodė, kad pridėtinė vertė kuriama ne prekyboje, o gamyboje. Ją sudaro skirtumas tarp vertės, kurią sukuria darbininkas ir jo paties darbo vertės. Tą skirtumą besąlygiškai pasisavina kapitalistas ir tai yra objektyvus kapitalistinio išnaudojimo ir kapitalistinės ekonomikos funkcionavimo mechanizmas. Kalbant giežta juridine kalba,- kapitalistinis pridėtinės vertės pasisavinimas – tai vagystė stambiu mastu. Štai čia ir slypi buržuazinės teisėtvarkos giluminis klasinis turinys ir veidmainiškas dvilypumas. Iš vienos pusės ji užtikrina privačios nuosavybės teisę ir jos „šventumą“, o kita vertus, įteisina pridėtinio darbo ir pridėtinės vertės neteisėtą pasisavinimą. Faktiškai įteisinamas kriminalinis nusikaltimas. Pridėtinės vertės dėsnis –tai ne tik ir ne tiek konkrečių kapitalistų asmeninio gobšumo išdava, tai visos kapitalistinės ekonomikos pagrindinė varomoji jėga.

 

Iš pridėtinės vertės teorijos išplaukia ir neišvengiamo kapitalizmo žlugimo prognozė. Vienintelis pridėtinės vertės šaltinis yra gyvas darbas, bet siekdamas šios pridėtinės vertės, kapitalistas priverstas keisti gyvą darbą mašinizuotu, o vėliau ir automatizuotu darbu. Pelno norma, rašo Marksas, (o tai santykis tarp pridėtinės vertės ir išlaidų) mažėja. Įdėdamas vis daugiau, kapitalistas gauna vis mažiau. Pats vidinis kapitalistinės ekonomikos mechanizmas veda šią ekonomiką į susinaikinimą. Kapitalistinė pelno norma mažėja, nes mažėja dalyvaujančios gamyboje gyvos darbo jėgos masė. Tačiau ХІХ-ХХ amžių sandūroje susiformavo imperialistinė bei kolonijinė pasaulinė sistema ir išeitis buvo surasta. Kapitalas pradėjo skverbtis į trečiąsias šalis, kur pigi gyva darbo jėga ir jos daug. Susiformavo transnacionalinių korporacijų pasaulis su milžiniškais viršpelniais. TSRS ir socializmo sistemos Rytų Europoje žlugimas atvėrė tarptautiniam kapitalui naujas gyvos darbo jėgos rinkas, o tuo pačiu ir naujus pridėtinės vertės resursus. Rytų Europoje ne tik pigi, bet dar ir kvalifikuota darbo jėga.

 

Šiandien kapitalas apart įvairiausių finansinių spekuliacijų pradėjo skverbtis ir į tas sferas, kurios ankščiau iškrisdavo iš pelningo verslo akiračio: socialinis draudimas, išsilavinimas, sveikatos apsauga, kultūra, švietimas, sportas, pramogos ir kt . Vyksta visiškas valstybės ir kapitalo susivienijimas į visuminį „kolektyvinį kapitalistą“ (F. Engelsas). Valstybė įstatymiškai įteisina mokamas paslaugas šiose sferose bei visos atitinkamos infrastruktūros panaudojimą, o paskui į jas ateina darbuotis kapitalas ir tokiu būdu išlaidos nacionalizuojamos, o pelnas privatizuojamas. Jau galima pastebėti ir naują „postmodernistinį“ pridėtinės vertės rezervą – tai žmogus ir internetas. Pats žmogus suprekinamas ir suišteklininamas. Biomedicina, genetinė inžinerija, klonavimas, organų donorystė, lyties keitimai ir panašūs dalykai tampa naujomis rinkomis, kuriose „kalama“ pridėtinė kapitalistinė vertė. Neužmirštama ir „gera sena“ praktika – tiesioginis prekiavimas žmonėmis, įvairios vergvaldystės formos. Per visas žiniasklaidos bei interneto platybių paslaugas išnaudojamas ir dvasinis žmogaus pasaulis. Pridėtinės vertės tikslams panaudojami galingi rinkodaros, vadybos, neurolingvistinio programavimo, taikomosios psichologijos ir kiti žmogaus kapitalistinio valdymo instrumentai.

 

Markso kritikai teigia, kad jo pridėtinės vertės teorija paseno, ji neįvertina tai, kad šiandien ne tik samdomų darbuotojų darbas, bet ir vadyba, gamybos organizavimas, rinkotyra bei rinkodara, reklama ir kiti dalykai irgi kuria produkto vertę. Atseit, net ir nedalyvaujant gyvai darbo jėgai, automatizuotoje ir robotizuotoje gamyboje kuriama vertė ir išgaunamas pelnas. Į tai galima atsakyti, kad ir vadybininkai, marketingo bei reklamos specialistai – tai irgi gyvos darbo jėgos atstovai, kurie gauna daugiau nei vidutinis samdomas darbuotojas. Intelektualizuotoje gamyboje jie ir sukuria didesnę pridėtinę vertę gamybos priemonių savininkams-kapitalistams nei tradiciniai proletarai. Todėl kapitalistas ir gali skirti jiems didesnį pridėtinio „pyrago“ dalį. Vis dėlto pridėtinės vertės „liūto“ dalis šiandien išgaunama pasaulinio kapitalizmo periferijoje, kur sukoncentruota pigi gyvo darbo jėga. Kapitalizmo centruose, apart mažėjančios pridėtinės vertės išgavimo tradiciniuose ekonomikos sektoriuose, pelnai šiandien didinami kainų kėlimo, realaus darbo užmokesčio mažinimo bei įvairiausių finansinių spekuliacijų sąskaita. Šiandien vis dažniau būna taip – žaliavos pinga, o kainos auga. Tokia situacija prieštarauja net ir rinkos ekonomikos dėsniams, žinomiems dar nuo A. Smito laikų. Nelygybė tarp kapitalizmo centro ir periferijos tik didėja. Finansinis kapitalas, kuris šiandien sudaro globalinio kapitalizmo piramidės viršūnę, tiesiog diktuoja visuomenei ir pasauliui, kurie sparčiai proletarizuojasi, savo pelningo „žaidimo“ taisykles. Taigi, pridėtinės vertės bei pelno struktūros ir paskirstymo proporcijų pasikeitimai kapitalistinio ekonominio išnaudojimo esmės nekeičia.

 

Kas dėl gamybos automatizavimo ir robotizavimo – tai tik įrodo K. Markso įžvalgą apie tai, kad ateityje pagrindinis visuomenės turtingumo matas bus ne darbas ekonomikoje, o laisvas laikas, per kurį vyks visapusiškas žmogaus asmenybės tobulėjimas, pagristumą Tuo pačiu žmogus bus išlaisvintas nuo ekonominės priespaudos, nebeliks ir prieštaravimo tarp darbo ir kapitalo, nes nebeliks šio prieštaravimo pagrindo. Jau dabar kai kuriose valstybėse kalbama apie 4 darbo dienų savaitę arba 6 valandų darbo dieną ir net apie minimalią bazinę išmoką visiems piliečiams. Pasinaudojant F. Engelso terminalogija, panašius reiškinius galima įvertinti kaip „kapitalizmo neigimą paties kapitalizmo viduje“.

 

Žinoma, automatizuotos ir robotizuotos gamyklos savininkas – kapitalistas negauna pridėtinės vertės , kurią pagamina gyva darbo jėga. Bet jis gauna, kaip teigia prancūzų filosofas Žilis Delezas, taip vadinamą „mašinizuotą pridėtinę vertę“. Pirmiausiai – automatai ir robotai turi būti patys pagaminti, tai žmogaus darbo produktas. Kitas dalykas, kad technologinės inovacijos diegiamos tik tuo atveju, jei jos sumažina gamybines išlaidas ir tuo pačiu didina gamybos pelningumo procentą, kuris visoje kapitalistinės gamybos sistemoje tiesiog papildo gyvos darbo jėgos sukurtą pridėtinę vertę. Automatizuotas ir robotizuotas kapitalistinis centras negali egzistuoti be gyvo fizinio ir protinio darbo persunktos periferijos. Mokslas, žinios ir informacija tampa paprasčiausiai kapitalo dalimi kaip ir paprastas darbininko darbas. Be to, visoje kapitalizmo sistemoje kapitalas dar gauna viršpelnius įvairiausiais būdais, pasinaudodamas visuomeniniu, politiniu ir teisiniu savo klasės viešpatavimu. Kadaise kapitalistas dirbo sistemai, dabar sistema dirba jam. Sistema negailestinga – bet koks išsišokėlis bus tuoj pat suvirškintas su visais savo antisisteminiais ketinimais ar tiesiog išmestas iš jos kaip musė iš barščių ir marginalizuotas. Kairieji teoretikai M. Hardtas ir A. Negris savo klasikinėje knygoje „Imperija“ pažymi, kad šiandien imperialistinė pasaulio kontrolė vykdoma 3-jų globalių instrumentų dėka – tai ginklai, pinigai ir žiniasklaida. Kapitalo idėjos tampa jo materialine jėga, kuri veikia valdžios institucijas ir visuomeninę nuomonę. Tuo pačiu visiškai apnuoginama parazitinė ir spekuliacinė kapitalizmo prigimtis. Kapitalizmas tampa vėžiu ant žmonijos kūno. Jis turi būti „išoperuotas“ arba jo metastazės nusitemps į evoliucijos kapinyną visą globalizuotą pasaulį. Metastazės, deja, jau plinta – ir ekologinių katastrofų bei klimatinių anomalijų, ir tarptautinio terorizmo bei lokalinių karų, ir kultūros bei žmogaus degradavimo pavidalu.

*    *    *

Būtent materialistinė dialektika arba dialektinis materializmas padėjo Marksui ir Engelsui atskleisti tikrąją istorijos paslaptį, istorijos tėkmės esmę. Istorijos paskirtis – tai žmogaus sužmoginimas, jo humanizavimas, jo prigimtinės esybės realizavimasis per jo paties konfliktišką ir prieštaringą santykį su savimi, su kitais žmonėmis, su visuomene ir su gamta. Aukščiausia vertybė žmogui yra žmogus – toks marksistinio dialektinio materializmo kredo. Šio istorijos esminio tikslo kontekste K. Marksas ir F. Engelsas „Komunistų partijos manifeste“ suformulavo fundamentalų postulatą: „Senąją buržuazinę visuomenę su jos klasėmis ir klasių priešingumais pakeičia asociacija, kurioje laisvas kiekvieno vystymasis yra laisvo visų vystymosi sąlyga“.

 

Tai, deja, skamba kaip liberalų išsvajotas idealas. Bet reikalas tas, kad tai proletariato klasinės kovos už savo ir tuo pačiu visos žmonijos išsivadavimą iš kapitalo jungo rezultatas, o ne vienoda liberali laisvė „vilkams ir avims“ kapitalizmo sąlygomis. Kapitalizmas nužmogina žmogų. Jis veikia prieš istorijos vėją ir srovę. Globaliu mastu jis didina chaoso, karų ir krizių zoną, griauna tarptautinės teisės sistemą bei niveliuoja bendražmogiškos moralės normas. Todėl jis yra istorijos pasmerktas ne tik ekonomiškai, bet ir etiškai. Net ir globalinio kapitalizmo citadelėje – JAV – intelektualų ir jaunimo tarpe tikėjimas kapitalizmo sistemos pranašumais ir perspektyvomis mažėja. Marksizmas – tai realus humanizmas, kadangi remiasi gilia materialios gamybos dialektinių pokyčių analize. Deja, pats marksizmas, kaip ir bet kuri kita mokslinė teorija, turi pastoviai reaguoti į naujus faktus ir reiškinius bei nuolat vystytis ir atsinaujinti. To reikalauja ir jo metodologinė šerdis – materialistinė dialektika.

Šaltinis: Michailas Bugakovas

0 783

Mane labai stebina, jog pensininkų pensijų reikalas paliekamas tik jiems patiems. Toks jausmas, kad jaunesni žmonės (mano metų, kiek vyresni arba jaunesni) galvoja liksiantys amžinai žvalūs ir darbingi. Keli faktai susimąstymui.
Lietuvoje išdirbusiųjų reikiamą darbo stažą – 30 metų – pensija vidutiniškai siekia 287 eurus. Vis dėlto nemažai daliai žmonių pensija neviršija nė 250 eurų.
40 proc. pensijų gavėjų yra tokie, kurių pensija neviršija 250 eurų. 250 eurų – ties skurdo riba. Tų žmonių, kurių pensijos mažesnės nei 200 eurų, yra daug kartų daugiau, nei tų, kurių itin didelės.
Dabartinis reikalingas darbo stažas ilginamas nuo 30 iki 35 metų.
35 metų stažą jau privalės turėti tie, kurie į pensiją išeis 2027 m
Iš naujo įtvirtintas ir jau dabar galiojantis išėjimo į pensiją palengvas vėlinimas. Numatyta, kad 2026 m. ir vyrai, ir moterys į pensiją išeis būdami 65-erių.
Mes žinome kaip gyvena dauguma dabartinių pensininkų, kurių, vos ne pusė, gyvena žemiau arba ties skurdo riba. Pamąstykime kaip gyvens būsimi pensininkai. Galioja visiems dar jauniems asmenims.
Jeigu dabar uždirbi 300 eu, gausi 230 eu pensiją. Jeigu 900 (čia viskas „ant popieriaus“), tokią algą gauna, vis tik, maža gyventojų dalis, tai pensijos gausit 400 eu. Dabar įvertinkite infliaciją, demografinius procesus, kurie yra labai nepalankūs šiam Šiaurės Rytų kraštui.
Dabar pasvarstykim koks yra standartinis šios dienos jaunuolio gyvenimas. Manau esu kompetentingas apie tai kalbėti, nes pastaraisiais mėnesiais matau begalės jaunų žmonių CV (gyvenimo aprašymus) ir matau standartines jų karjeras.
Dažnas jų, po vidurinės baigimo, stoja į universitetą ir siekia bakalauro. Dažniausiai nedirba iki 22-23 metų. Dalis stoja į magistrą, tad darbo pradžia nusikelia iki 24-26 metų. Tad norint pasiekti 35 metų darbo stažą reiktų dirbti vos ne iki 60 metų.
Dauguma tų jaunuolių pasižymi darbų kaita (įvairūs trumpalaikiai darbai) su pertraukomis. Pajamos – dažnai arba apie 400, arba, geriausiu atveju, kyla iki 700 eu. Tų, kurie visą savo karjeros laikotarpį dirbs už 900 eu „ant popieriaus“ (matuojant šios dienos standartu) bus nedidelė mažuma. Spėju, jog gal mažiau 10%. Tad, gal tik kas dešimtas jaunuolis galės pretenduoti į 400 eu „ant popieriaus“ pensiją. Kuri, greičiausiai, nuvertės dėl infliacijos. Visi kiti (90%) turės tenkintis pensija iki 300 eu. T.y, balansuoti ties skurdo riba. Arba emigruoti į labiau pavykusias valstybes. Tiesa, noriu perspėti, jog jos irgi ne guminės. Be to, ten griuvimo procesas irgi vyksta, tik jis pristabdomas vardan tokių šalių kaip Lietuva ar Ukraina (likęs trečiasis pasaulis) apiplėšimų. Tačiau, tai labai ilgai nesitęs.
Kaip matome, didžiajai daliai būsimų pensininkų piešiasi „švelnus“ pyzdakas. Manau dabartiniams pensininkams dar pavydėsim, nes jie bent jau turi savo būstus, kai kas ir sodus. Ar mes tą turėsim? Kai kurie gal ir taip, bet didžioji dalis – ne.
Kokios išeitys? Jas matau dvi.
a) Sunkioji dalis, bet vienintelė reali. Tai dabartinės santvarkos griovimas lyg pamatų. Perėjimas nuo kapitalizmo prie socialistinių principų. Gamybos priemonių, bankų nacionalizacija (išpurtyti privačius pensijų fondus, ten sukasi milijardai). Masinė turčių ekspropriacija ir pereiti prie žmonių valdžios – tiesioginės demokratijos.
b) Kiek lengvesnis, kuris palengvintų sąlygas mums visiems ir kuriuo einama kai kuriose valstybėse. Tai masinis darbas su profsąjungomis, pensininkų ir studentų organizacijomis. Streikų komitetų steigimas, savitarpio pagalbos asociacijų būrimasis. Aišku, su dabartinę lietuvių sąmonę, tai būtų milžiniškas darbas, bet kitose šalyse, tas, daug maž, veikia. Prancūzija, Graikija, ten skirtingos visuomeninės grupės vieną kitą palaiko, nes suvokia, jog viena nuo kitos yra priklausoma. Mes gi negyvename atskirai nuo pensininkų, visur yra jaunų mamų ir tėčių, visi vedam vaikus į mokyklas kuriose moko prastai apmokami mokytojai ir t.t.

Todėl būtinas visaliaudinis judėjimas už visų darbo žmonių interesus (įskaičiuojam ir buvusius – pensininkus, įskaičiuojant ir esamus – moksleivius ir studentus). Jog visi tarpusavyje nesusipeštų (ir suskaldomi) būtina liesti tik darbo, užmokesčio (pajamų) ir darbo sąlygų klausimus.
Štai tokie mano vakariniai pamąstymai.
Čia galit pasiskaičiuoti savo pensiją:
Pensijų skaičiuoklė
Čia galit pamatyti kaip žmonės reaguoja dėl savo pensijų. Visur panašios bėdos…

Parengė:
Marius Jonaitis
2017.09.04

0 384

(Pietų Korėjos naujienų agentūros Yonhap News 2017 rugsėjo 3 d. pranešimas)

Buvę P. Korėjos ultra kairiosios Jungtinės Pažangos Partijos (Unified Progressive Party (UPP))  nariai kuria naują partiją, kuri  atstovaus P. Korėjos darbininkus, fermerius ir neturtinguosius.

Naujosios Liaudies partijos (New People’s Party (NPP)) iniciatyvinis komitetas ketina tai oficialiai paskelbti Nacionaliniame Susirinkime. Nepriklausomi teisininkai Kim Jong-hoon ir Yoon Jong-o buvo pasirinkti kaip pirmininkas ir frakcijos lyderis atitinkamai. Abu lyderiai priklausė UPP partijai. 2014 m. teismo sprendimu UPP buvo išformuota dėl palankumo Šiaurės Korėjai ir apkaltinus, kad jos lyderiai planavo paimti valdžią Seule, jei kiltų karas tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų.

Steigėjai praneša, kad partija jau užsitikrino 10 000 narių.

Ateinantį mėnesį naujoji partija ruošiasi jungtis su kita pažangia Jungtine Liaudies partija, kurios aktyviausi nariai taip pat priklausė paleistajai UPP partijai.

NPP atstovė spaudai Lee Eun-hye pasmerkė teismo sprendimą, kaip buvusios  Park Geun-hye administracijos “..antidemokratinį veiksmą..”. Taip pat ji pranešė, kad apie 70 proc. naujosios partijos narių sudaro asmenys, niekada nepriklausę jokiai kitai politinei partijai.

Partijos vadovas Kim naujienų agentūrai Yonhap News pareiškė: “Kaip darbininkų, fermerių ir neturtingųjų atstovai mes ruošiamės struktūriškai pakeisti visuomenę.”

Parengė Kūlgrinda.lt redakcija.

0 302

Vitalijus Balkus: Jau po maždaug penkių savaičių Vokietija išsirinks naują parlamentą (Bundestag) ir tuo pačiu naują valdžią. O gal reikėtų sakyti, kad perrinks senąją valdžią, sprendžiant pagal vėliausius nuomonių tyrimo duomenis?

 

Algis Avižienis: Vokietijos politikos apžvalgininkai kalba apie ypatingai vangią rinkiminę kampaniją. Dabar atostogų metas. Kanclerė Merkel ilsisi Alpėse ir nemato reikalo forsuoti rinkiminę kampaniją. Krikščionių demokratų atmainos CDU/CSU tikisi kartu sudėjus surinkti 49 procentus balsų. O Krikščionių demokratų ilgalaikė partnerė valdžios koalicijose, Vokietijos Socialdemokratų partija (SPD), gali gauti 38 procentus rinkėjų paramos. Po rinkimų tikriausiai vėl teks senoms sisteminėms Krikščionių demokratų ir Socialdemokratų partijoms jungtis į didžiąją koaliciją.

 

Įdomu tai, kad pirmą kartą į nacionalinį parlamentą turėtų patekti taip vadinamieji dešinieji populistai iš Alternatyva Vokietijai partijos (AfD). Šiuo metu AfD paramos lygis visoje Vokietijoje siekia maždaug 9 proc., nors rytinėse šalies provincijose AfD atstovai sugeba pritraukti dvigubai didesnį rinkėjų palankumą. AfD atėjimas į Bundestag turėtų žymiai pagyvinti parlamentarų debatus, nes AfD pozicija daugeliu svarbių nacionalinių klausimų nesutampa su sisteminių partijų nuomone, ypač dėl masinės imigracijos ir Europos Sąjungos ateities.

 

Tai būtų solidus tautinių jėgų pasiekimas. Kaip žinia, Vokietijos politinis svoris Europos Sąjungos erdvėje yra lemiamas. Kaip pareiškė buvęs Čekijos respublikos Prezidentas Vaclav Klaus, neseniai kalbėdamas AfD suvažiavime Hamburge, Vokietija yra pats svarbiausias Europos „mūšio laukas,“ kuriame spręsis klausimas ar per ateinančius kelis dešimtmečius Europos tautos išsaugos savo tapatybę ir kultūrą ar ne.

 

Čekijos Prezidentas turėjo omeny tai, kad jeigu dabartinė Kanclerė Angela Merkel vėl būtų  išrinkta vadovauti šaliai, ji tęstų savo atvirų durų politiką masinės imigracijos kontekste. Tada reikėtų manyti, kad papildomi milijonai Trečiojo pasaulio imigrantų įsiveržtų į Europą. Tokios masinės imigracijos apimtys per netolimą ateitį pakeistų neatpažįstamai visos Europos tautų identitetą ir civilizacijos lygį. Prezidentas Klaus nemanė, kad imigrantų krizę būtų galima izoliuoti Vokietijoje. Ji neišvengiamai plėsis po visą Europą, jei migrantų politika greitu metu nepasikeis.

 

Taigi, po Bundestag rinkimų, AfD, kuri ypač aštriai pasisako prieš Merkel imigracijos kursą, turės naują platformą, per kurią galės efektyviai kritikuoti šios politikos pragaištingus aspektus. Pavyzdžiui, dešinieji radikalai galės atkreipti visuomenės dėmesį į tikruosius atvirų durų politikos finansinius kaštus ir dramatiškai pablogėjusią kriminogeninę padėtį. Iki šiol Merkel vadovaujama valdžia ir kitos sisteminės partijos slėpė tikruosius faktus ir pastoviai visuomenei bandė pateikti išimtinai teigiamas masinės imigracijos pasekmes. O paskutiniu metu, pasak AfD vadovų, Merkel valdžia net imasi naujų įstatymų, leidžiančių techninėmis priemonėmis užblokuoti socialinės medijos straipsnius bei komentarus, aštriau kritikuojančius masinės imigracijos fenomeną.

 

V.B.: Nors dabar man atrodo, kad Merkel pasimokė iš savo klaidų ir daugiau nebekalba apie neribotą imigrantų priėmimą. Pati ta laukinė imigracijos banga, kuri užplūdo Vokietiją ir kitas Europos šalis 2015-2016 metais, jau atslūgo. Dabar ne milijonai nuskurdusių ekonominių migrantų veržiasi į Vokietiją kasmet, o greičiau šimtai tūkstančių. Analogiškai atslūgo AfD parama ir nacionaliniu lygiu. Šiais metais AfD balsuotojų procentas trijuose rinkimuose į provincijų parlamentus nusmuko 5-6 punktais. Bet yra faktas, kad jau keturiolikoje iš šešiolikos provincijos parlamentų AfD tvirtai įsitaisė. Galima drąsiai teigti, kad šiuo metu AfD yra trečia stipriausia politinė partija visoje Vokietijoje.

 

A.A.: 2015-16 metais, kai imigrantų krizė liepsnojo pilnu pajėgumu, tautiškai nusiteikusios jėgos susilaukė didžiulės savo šalių piliečių paramos Anglijoje, Austrijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir žinoma Vokietijoje. Tik nacionalinės pakraipos jėgos, o ne sisteminės partijos, atvirai ir nuoširdžiai skelbė pavojaus varpais. Visose minėtose šalyse dramatiškai išaugo parama taip vadinamiems populistams, o jau šiais metais tolygiai sumažėjo.

 

Buvo gan pagrįstų vilčių, kad tautiškos partijos ateis į valdžią Austrijoje bei Prancūzijoje. Aprimusi migrantų krizė leido toms jėgoms ženkliai padidinti savo deputatų skaičių parlamentuose, bet ne tiek, kad galėtų perimti valdžią. Savo minėtoje kalboje Prezidentas Klaus išsakė mintį, kad šiais metais vyravo per daug optimistinės nuotaikos.

 

V.B.: Norėčiau pridėti, kad kol imigrantų krizė liepsnojo, nacionaliniams judėjimams pavyko iki tam tikro laipsnio užkariauti valdžią Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Tai ne menki pasiekimai, nors, beje, toliau vyksta arši politinė kova šių šalių viduje. Sisteminės Anglijos ir JAV jėgos nenori pripažinti pralaimėjus Brexit referendumą bei prezidentinius rinkimus.

 

A.A.:  Reikia pastebėti, kad tautinės jėgos pritraukia visuomenės paramą ne tik dėl migrantų klausimo. Vokietijos AfD dar akcentuoja ir Europos Sąjungos siekius atimti vis daugiau įgaliojimų iš demokratiškai išrinktos Vokietijos valdžios. Yra ir kitos opios problemos, kurios gali bet kada tapti labai aštriomis.

 

Taip vadinamų pabėgėlių krizė niekur nedings; imigrantų skaičius tik augs, nes dabar vyksta šeimos susijungimo procesas, ir jų socialinė bei finansinė našta Vokietijai toliau didės. Pagal kai kuriuos paskaičiavimus, milijonai papildomų, nuskurdusių imigrantų priėmimas prieš du metus Vokietijai jau kainavo keliasdešimt milijardų eurų ir ne už kalnų tas laikas, kad ši kaina pasieks šimtą milijardų sumą.

 

Vakarų elitai nenori pripažinti, ir šis nepatogus faktas yra sąmoningai slepiamas, kad tik maža dalis Trečiojo pasaulio ekonominių imigrantų sėkmingai įsidarbina. Vakarų Europos praktika rodo, kad jų didžioji dalis ilgus metus, ir net dešimtmečius, lieka priklausoma nuo socialinės paramos. Manau, kad už šimtą milijardų eurų Vokietija būtų galėjusi įdiegti efektyvią šeimų skatinimo programą, kuri apčiuopiamai sumažintų šalies gimstamumo deficitą.

 

Sisteminių partijų ir Vakarų elitų noras nutautinti Europos tautas per masinę Trečiojo pasaulio imigraciją garantuos, kad nacionaliniai judėjimai ilgai susilauks plačios visuomenės paramos. Mes matome, kad ne tik Vakarų Europoje ir Amerikoje stiprėja nacionalinės minties gynėjų. Šiuo metu labai ryškiai  auga pasipriešinimas prieš ES privalomas imigrantų kvotas Lenkijoje, Vengrijoje, Slovakijoje bei Čekų respublikoje.

 

Kada įvyks persilaužimas ir kuriose konkrečiai šalyse? Manau, kad Vokietijoje, kur dauguma gyventojų dar nejaučia grėsmės savo asmeninei ekonominei būklei, politinio mąstymo lūžis atsiras sekančios finansinės/ekonominės krizės pasekoje.

 

Iki to laikotarpio AfD ir kiti nacionaliniai judėjimai privalės toliau vykdyti švietėjišką visuomenės darbą, atsverti sisteminės spaudos žmonių globalistinį „auklėjimą,“ tai yra jų nuteikimą antinacionaline linkme. Tokio švietėjiško darbo rezultatai yra matuojami daugelių metų prizme, o AfD buvo sukurta tik prieš keturis metus. Kai paprasti vokiečiai suvoks arba patirs savo kailiu, kad ES ir globalistinės santvarkos įdiegimas griauna jų asmeninio gyvenimo pamatą, blogina jų buitines sąlygas, tai parama tautinėms jėgoms bus matuojama ne po kelis balsuotojų procentus, o po keliasdešimt.

 

V.B.: Pats minėjai, kad AfD yra dar jauna partija. Gal galėtum daugiau papasakoti apie šios partijos atsiradimo aplinkybes.

 

A.A.: Iš esmės AfD atsirado dėl euro krizės, kuri labai ryškiai buvo įsiliepsnojusi prieš penkis ir daugiau metų. Mes turbūt atsimenam tuos televizijos vaizdus, kai masės įtūžusių graikų kėlė riaušes Atėnuose ir kitur dėl taupymo programos, kurią ES ir kitos tarptautinės institucijos vertė graikų valdžią įgyvendinti. Tuomet šimtai milijardų eurų buvo skirstomi gelbėti Graikijos finansus ir po to sekė ir kitos gelbėjimo programos. Žinoma, stambią dalį šių piniginių injekcijų privalėjo tiekti vokiečių mokesčių mokėtojai. Niekas eilinių vokiečių neklausė ar jie sutinka finansuoti nuo euro įvedimo nustekentas pietines Europos valstybes. Taip pat niekas valdžioje neklausė vokiečių ar jie nori įsivesti eurą.

 

Tada, maždaug 2013 m. smarkiai sustiprėjo dalis Vokietijos elito (valdžios žmonių, finansininkų, ekonomistų, akademikų, žiniasklaidos leidėjų bei publicistų) organizuotas pasipriešinimas eurui. Šių sistemos atstovų įsitikinimu, euro įvedimas yra politinė priemonė, siekianti įtvirtinti federacinės Europos projektą, o ne ekonominė priemonė, siekianti padidinti ekonominį efektyvumą. Jie manė, kad silpnesnės Europos ekonomikos nebus pajėgios normaliai vystytis, kol joms galios euro suvaržymai nepriklausomai monetarinei politikai. Be to, šie elito atstovai galvojo, kad Vokietija bus pasmerkta pastoviai skirti labai stambias pinigų sumas remti pietines Europos šalis. Jų manymu, silpnesnės pietinės Europos šalys neturi jokių šansų atsigauti tol, kol išlieka euro režimas.

 

Taip ir 2013 m. įsikūrė Alternatyva Vokietijai, kuriai vadovavo ekonomikos profesorius Bernd Lucke. Naujoji partija pradėjo agituoti už euro pašalinimą ir pirmą kartą išbandė savo laimę 2013 m. rinkimuose. Deja, tuomet AfD nepasiekė 5 proc. ribą, kad galėtų patekti į nacionalinį parlamentą. Tuomet buvo kalbama, kad AfD yra „profesorių partija,“ nes 85 proc. jos narių (maždaug 5 tūkstančiai) turėjo doktoranto laipsnius. Taip pat buvo pabrėžiama, kad vidutinės metinės narių pajamos tada viršijo ketvirtadalį milijono eurų.           

 

V.B.: Tai kaip čia derinasi su sisteminės spaudos puolimais, kad Alternatyva Vokietijai yra populistinė partija, skleidžianti neva pigią ir nepagrįstą propagandą, kad čia esą „Vokietijos gėda?“ O čia matome, kad pirmųjų narių gretose yra net stambių žiniasklaidos leidėjų bei tarptautinių investicinių bankų aukštų tarnautojų. Ar pasikeitė kas nors AfD viršūnėse nuo jos įsteigimo datos?

 

A.A.:   Net ir prie tokios AfD narių sudėties, likusi sisteminė spauda ir valdžios atstovai smerkė ją ir įspėjo, kad anti-euro kursas sugriaus visą kruopščiai paruoštą Europos integracijos procesą bei atidarys duris nacionalizmui ir ksenofobijai.

 

Iš tikrųjų AfD patyrė rimtesnius pokyčius 2015 m. viduryje, kai tuometinį vadovą Bernd Lucke pakeitė moteris verslininkė bei chemikė Frauke Petry. Nuo tada AfD įgavo ryškesnius tautinio judėjimo bruožus, ir žinoma, kaip tik tuo metu paaštrėjo imigrantų krizė Vokietijoje.

 

Bernd Lucke tada pasitraukė iš šios partijos narių gretų, nes jis esą buvo prieš naujos vadovybės „ksenofobines“ nuotaikas. Kažkiek kitų nuosaikesnių steigėjų taip pat išstojo iš AfD, bet stambesnė dalis verslininkų, finansininkų, profesorių, buvusių valdininkų liko partijos nariais. Nauja buvo tai, kad prisijungė daug narių uždirbančių mažesnes algas ir su žemesniu išsilavinimu, bei rytų Vokietijos gyventojų, kurių tautinės nuotaikos yra žymiai stipresnės nei vakarų provincijos piliečių.

 

Naujoji AfD vadovybė, kurios vienas iš svarbesnių atstovų yra Alexander Gauland, pradėjo akcentuoti tautinio identiteto išsaugojimo svarbą, Vokietijos kultūros gynimą. Vienoje rinkiminėje kalboje rytų Vokietijoje Gauland prieš savaitę pareiškė, kad jeigu Merkel tęs savo atvirų durų politika, vokiečiai palyginus greitai gali atsibusti vieną dieną ir pamatyti, kad musulmonai yra dauguma, o jie, vokiečiai mažuma. Toks pareiškimas nėra visiškai iš piršto laužtas, nes kai kuriuose Vokietijos miestuose musulmonų tikrai yra labai stambūs telkiniai. Neseniai paskelbta statistika daug ką nustebino, kai pažymėjo, jog dauguma Frankfurto am Main (finansinis šalies centras) gyventojų yra migrantai arba kilę iš migrantų šeimos.

 

V.B.: Kitas, neseniai iškilęs radikalesnis AfD vadas, apie kurį daug rašoma vokiečių spaudoje yra Bjorn Hoecke, kuris vadovauja rytinės Vokietijos Tiuringijos žemės partijos skyriui. Jis š.m. vasario mėnesį viešai pasakė, kad Berlyne pastatytas holokausto paminklas yra gėdos paminklas, kurio kitos šalys nepastatytų savo sostinėse taip kaip pastatė Vokietija. Hoecke pareiškė, kad atėjo laikas nustoti nuolat atgailauti dėl nacionalsocialistų valdymo periodo. Vokietijos istorijoje yra labai daug ko galima didžiotis apart Trečio Reicho tragiškų 12 metų.

 

A.A.:  Žinoma, dėl tokių pasakytų žodžių iš karto kilo didžiulė audra Vokietijos valdžioje ir sisteminėje spaudoje. Įtakingos AfD vadovaujančios moterys, F. Petry ir Beatrix von Storch, net pareikalavo, kad B. Hoecke būtų pašalintas iš partijos. Hoecke atsiprašė dėl savo išsakytų minčių ir jį stojo ginti minėtas A. Gauland, kurį manau reikėtų pavadinti AfD pilkuoju kardinolu.

 

Šis atvejis parodė, kad būtent Gauland žodis turi didesnį svorį nei Frauke Petry. Dėl B. Hoecke skandalo F. Petry tikriausiai turėjo atsisakyti ketinimus tapti AfD pagrindiniu kandidatu į Bundestag rinkimus, kaip buvo anksčiau tikėtasi. Jos vieta užėmė Gauland ir dar kita moteris, buvusi Goldman Sachs finansininkė, Alice Weidel. Įdomu tai, kad A. Weidel turi teisiškai įregistruotą asmeninę partnerystę su iš Šri Lankos imigravusia moterimi, su kuria abi augina du jos vaikus.

 

Taip pat įdomu visoje šioje istorijoje yra Gauland balansavimas tarp radikalių AfD narių organizacijos apačioje ir žymiai nuosaikesnių vadovų partijos viršūnėje. Gauland yra joks radikalas. Jis buvo valdančios CDU partijos narys net 40 metų ir užėmė patarėjo poziciją Hessen provincijos vyriausybėje. Gauland mėgsta kritikuoti Merkel imigracijos politiką, Europos Sąjungą ir NATO. Bet atidūs stebėtojai pabrėžia, kad jis iš tikrųjų palaiko Vokietijos narystę NATO, nereikalauja išstoti iš ES (tik atsisakyti euro), neprieštarauja šalies integracijai į tarptautinę ekonomiką ir sutinka priimti kvalifikuotus darbininkus iš užsienio pagal šalies ekonominius poreikius.

 

Tuo tarpu, B. Hoecke yra kalbėjęs, kad reikia svarstyti galimybę išstoti iš NATO, jei šią organizaciją toliau dominuos JAV ir jei Vokietijai teks ateityje dalyvauti karinėse operacijose už Europos ribų. Tokios kalbos yra populiarios AfD eilinių narių tarpe ir matomai Hoecke leidžiama kelti narystės NATO klausimą, kad AfD surinktų daugiau balsų, ypač rytinėje Vokietijoje.

 

V.B.: O kaip kiti AfD vadai atsiliepia apie NATO apskritai ir Baltijos šalių saugumą konkrečiai?

 

A.A.: AfD saugumo referentas yra Georg Pazderski, buvęs Bundeswehr aukšto rango karininkas. Kalbėdamas viename interviu prieš kelis mėnesius, jis kreipėsi į vokiečius, nerimaujančius dėl Vokietijos karių dislokavimo Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse. Pazderski sakė, kad NATO karinių dalinių buvimas Baltijos šalyse yra labai ribotas, kai tuo tarpu Rusijos pajėgos netoli Baltijos šalių sienų yra kelis kartus didesnės. NATO pajėgos nėra pakankamai stiprios, kad galėtų pulti arba rimtai grąsinti Rusijai. NATO karių dislokavimas netoli Rusijos yra tik politinis signalas, rodantis Vakarų šalių neigiamą požiūrį į Rusijos karinę intervenciją Ukrainoje.

 

Minėtas Gauland, kalbėdamas prieš kelias dienas rinkiminės kampanijos metu, ragino savo klausytojus atsižvelgti į Lenkijos bei Baltijos šalių nerimą dėl jų saugumo padėties Rusijos atžvilgiu. Šiaip Gauland nenorėtų tęsti sankcijas Rusijai ir nemano, kad Krymo aneksijos kada nors pavyks neutralizuoti. Rusiją reikia integruoti į Vakarų pasaulio institucijas, mano Gauland ir kiti įtakingieji AfD vadai.

 

V.B.:  Įdomu, kuo skiriasi AfD nuo Vokietijos Nacionaldemokratų partijos (NPD)? Šią partiją jau bent dešimtmetį bando uždrausti dėl to, kad jos nariai palaiko taip vadinamų baltųjų nacionalistų rasinę poziciją ir dalis jos narių gana teigiamai žiūri į Hitlerio valdymą Vokietijoje.

 

A.A.: Teko stebėti daug ką pasakantį youtube siužetą, kuriame NPD pagrindinis kandidatas į šalies parlamentą Udo Pastors kalbina minią žmonių rytų Vokietijoje. Prie jo prieina pagyvenusi moteris, kuri jam pasako, kad gana Adolfui Hitleriui miegoti. Jis privalo atsikelti ir atstatyti tvarką šalyje. Po šito pasisakymo Udo Pastors kreipėsi į šią moterį ir širdingai padėkojo jai už išreikštą paramą jam.

 

Šiaip NPD yra labai nelaiminga, kad AfD vis daugiau atiminėja balsų iš jos gretų. Per paskutinius kelis metus NPD prarado visas turimas deputatų vietas provincijų parlamentuose ir jų populiarumas artėjo prie vieno procento ribos. Tokie NPD vadai kaip Udo Pastors kaltina AfD, kad tai esą tik užmaskuota sisteminė partija. NPD aiškiai pasisako už išstojimą iš NATO ir Europos Sąjungos; nori apriboti imigracijos kiekį iki nulio; reikalauja perorientuoti šalies ekonomiką pagal vietinius ir regioninius poreikius, o ne pagal tarptautinės ekonominės integracijos reikalavimus.

 

Tokie nuosaikesnieji AfD vadai kaip Alice Weidel ir Beatrix von Storch griežtai smerkia bet kokį bendradarbiavimą su NPD. Bet štai per š.m. Saarland provincijos rinkimus išryškėjo, kad vietinis AfD skyrius ieškojo paramos ir tarp NPD narių bei šiai partijai prijaučiančiųjų narių. Vėl buvo iškelti reikalavimai atsiriboti nuo NPD, pašalinant šį skyrių iš AfD, bet ir panašiai kaip su B. Hoecke atveju, reikalas liko ne iki galo išspręstas ir Saarland skyrius toliau bent laikinai lieka AfD sudėyje.

 

V.B.: Na, o mūsų žiūrovams turbūt būtų įdomu sužinoti, kaip AfD vadovai atsiliepia apie mūsų šalį.

 

A.A.:    Apie Gauland ir Pazderski teigiamus pasisakymus dėl Baltijos šalių saugumo jau pakalbėjau. Pats Gauland savo rinkiminėje akcijoje pakartotinai skiria šiltus žodžius ne tik Lenkijai, Čekijai, Vengrijai, bei Slovakijai dėl šių šalių pasipriešinimo Europos Sąjungos imigrantų kvotų skirstymo politikos. Bet Gauland tarp atsisakančiųjų privalomųjų kvotų valstybių pastoviai mini Lietuvą, Latviją ir Estiją, nors mūsų valdžia ir kitos Baltijos šalys yra sutikusios priimti ribotas migrantų kvotas. Kitais atvejais galima pastebėti AfD pareigūnų deklaruojamą pageidavimą artimai bendrauti su Rytų Europos šalimis kovoje prieš masinę imigraciją ir nacionalinių valstybių suvereniteto. Žinoma, ypatingai teigiamo įvertinimo susilaukia Vengrijos Prezidentas V. Orban.

 

Dėl NPD teko girdėti, kad kai kurie jų veikėjai bandė užmegzti ryšius su Lietuvos nacionalistais. Bet aš manu, kad ateities bendradarbiavimą gali apsunkinti ta aplinkybė, kad NPD pageidauja atgauti prarastas rytines Vokietijos žemes ir neretai deklaruoja, kad Vokietijos rytinė siena turėtų siekti iki Nemuno. Man neaišku ar NPD turi omeny tai, kad Vokietija turėtų baigtis ties Rusnės ar ties Klaipėdos. Manau, kad bendrą kalbą NPD sunkiai suras su lenkais nacionalistais, nes ši radikali vokiečių partija nepripažįsta dabartinės Lenkijos-Vokietijos sienos. Bet aš manau, kad jeigu AfD toliau vykdys sėkmingą agitacinę veiklą, NPD reikšmė toliau mažės. Realu manyti, kad NPD nuosaikesnieji nariai eventualiai prisijungs prie AfD.

0 676

Neseniai įvykusioje viešoje diskusijoje apie artėjančią naują pasaulinio kapitalistinio ūkio krizę, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas einantis ekonomistas, R. Kuodis, išsakė eilę „laisvosios rinkos“ fanatikams nepatinkančių tiesų – tiesų apie didėjantį atotrūkį tarp augančio darbo našumo ir realaus darbo užmokesčio, finansines spekuliacijas ir aštrėjančią socialinę nelygybę. Nenuostabu, kad šios mintys sulaukė daugelio socialine-ekonomine krašto padėtimi nepatenkintų opozicininkų palaikymo. Tačiau kame reikalo esmė?

 

Anot Kuodžio, „šiuo metu Lietuva ir visas pasaulis gyvena naujoje kapitalizmo stadijoje, kai vis didesnį neigiamą vaidmenį vaidina finansų sektorius“. Iš tiesų, viešpataujančią poziciją vietoje gamybinio kapitalo yra užėmęs finansinis kapitalas, be pelningų spekuliacijų, dargi jungiąs ir valdąs milžiniškas monopolijas. Kaip žinia, šiandienos pasaulyje 6 asmenys valdo didesnį turtą, kaip 3,6 mlrd. planetos gyventojų, iš kurių minios skęsta varge ir skurde. Ne išimtis čia ir Lietuva. Taip, finansinio kapitalo vaidmuo žalingas. Tačiau kam? Tikrai ne viršūnei, bet daugumai visuomenės.

 

Neklysta Kuodis pripažindamas ir tai, kad „darbuotojų darbo našumas didėja sparčiau negu jų pajamos“ – šiems ir sukuriant daugiau vertės, bet už tai gaunant „santykinai mažesnį atlygį“ – viską sau nusimelžia vadinamasis „finansų sektorius“. Tikra tiesa.

 

Tuo tarpu valstybės iš problemiškos situacijos bando suktis imdamos vis naujas ir naujas paskolas – bet ir tai, pažymi Kuodis, amžinai tęstis negalės, mat šitokie trumpalaikiai „sprendimai“ tik „veda prie vis didesnių ir tankesnių finansų krizių“ – tokia yra „pastarųjų 30-40 metų patirtis, kurios negali nuneigti“.

 

Kuodis reiškia viltį, kad būtų galima grįžti į pokario ekonominę epochą, kurioje „algos ir darbo našumas ėjo kartu“, o „žmonėms nebuvo reikalo lįsti į skolas“, „kreditai daugiausia buvo teikiami statyti fabrikams, o ne finansinėms spekuliacijoms“, visgi pripažindamas, kad šitai būtų „labai sunku“, nes tam priešintųsi būtent „finansų pasaulis“.

 

Pagaliau, jis pripažįsta ir tai, jog vadinamasis „finansų pasaulis“ iš esmės užvaldęs ir politiką: tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje – ypač JAV, priešakinėje pasaulio kapitalistinėje „demokratijoje“. „Tai reikėtų kažkaip pabaigti. Kitaip mes vis keliausime nuo krizės iki krizės“, – o politikieriai žvelgs ne į ilgalaikę visuomenės raidos perspektyvą, bet tik į tai, kaip laimėti sekančius rinkimus. Tuo tarpu kentės ir visą naštą neš paprasta liaudis.

 

Štai ką mums visiems kalbėjo R. Kuodis. Ir kalbėjo jis teisingai. Daug kas jo pasisakyme mano esant naujų ar ypatingų įžvalgų. Bet iš tiesų jis nepasakė nieko naujo, ko kadaise, dar prieš šimtą ar daugiau metų, nebūtų paaiškinę marksizmo klasikai: K. Marksas, F. Engelsas ir V. Leninas.

 

Pradėkime nuo klausimo dėl darbo užmokesčio ir darbo našumo.

 

Šitai dar 1-ajame „Kapitalo“ tome paaiškino Marksas. Kodėl kapitalistui reikalingas darbininkas? Nes jo darbo jėga, fizinė ar protinė, yra kuriamų verčių šaltinis. Nebus darbo, nebus ir vertės, nebus gėrybių. Samdomojo darbuotojo sukuriama, prie žaliavų ir pirminių kaštų pridedama vertė, pasisavinama kapitalisto, yra jo pelno šaltinis. O kapitalizme pelno siekimas ir sudaro lemiamą ekonominės veiklos motyvą.

 

Darbo našumas, tuo tarpu, auga kartu su darbo pasidalijimo ir techninės gamybinės bazės plėtote. Didesnis, kilusį našumą lydėjęs darbo užmokestis, apie kurį kalbėjo Kuodis, koks buvo pokario metais, pirma, kapitalistinėse šalyse toli gražu nepanaikindavo, o tik apkarpydavo kapitalistų pelną; antra, jis buvo įmanomas tik dėl egzistavusio stipraus profsąjunginio (ekonominio) ir partinio (politinio) darbo žmonių judėjimo ir šio daryto spaudimo kapitalistams bei jų vyriausybėms, dargi, dėl tuomet gyvavusios Tarybų Sąjungos – vien mintis apie dirbančiųjų sukilimą gąsdino stambiuosius savininkus.

 

Ką bekalbėti apie tai, kad pokariu užgimusios Vakarų „gerovės valstybės“, su savo materialinių gėrybių pertekliumi ir socialinėmis garantijomis, didžiąja dalimi stovėjo ir, kiek jų liko, ir iki šiolei stovi, ant faktiškai kolonijinio Trečiojo pasaulio kraštų, į kuriuos dėl pigiausios darbo jėgos nukeliami gamybiniai procesai, ekonominio pavergimo?

 

Šiandiena tikėtis tokios pokarinės gerovės kapitalizmo sąlygomis, apie kurią kalba Kuodis, naivoka.

 

Bet eikime toliau. Kuodis kalba apie įsigalėjusį „finansų sektorių“ ir „naują kapitalizmo stadiją“. Įdomu yra tai, kad ne tokia jau ši stadija ir nauja – nors su atitinkamais pokyčiais, vis dėlto šioji stadija, kaip kažkas nauja, buvo nuodugniai ištyrinėta V. Lenino, garsiajame jo veikale „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“, kuriame tarp pagrindinių imperializmo požymių buvo išskirtas monopolijų ir finansinio kapitalo įsigalėjimas.

 

O vis tankesnės ir gilesnės finansų krizės, be kita ko, užaštrinamos imperializmo, apie kurias kalba Kuodis, buvo išaiškintos dar Markso, kaip pasekmė neišvengiamo pelno normos kritimo, kurį empiriniai duomenys rodo besitęsiantį pasaulinėje kapitalizmo sistemoje nuo pat XIX-XX a. sankirtos iki šiandienos.

 

Pagaliau, ir tai galbūt esmingiausia, Kuodis pripažįsta, kad dabarties politinį aparatą faktiškai ir valdo finansininkų sluoksniai. Išvertus į mokslinę terminologiją, finansinio kapitalo savininkų klasė, t. y. tarptautinė imperialistinė buržuazija.

 

Tačiau kas tame naujo? Ogi nieko. Visuomenės bazė, kurią sudaro ekonominiai santykiai, lemia josios antstatą, politiką, kultūrą, ideologiją. Ekonomikoje viešpatauja saujelė kapitalistų. Natūralu, kad ir politikoje muziką „užsakinės“ būtent jie. Kitaip ir būti negali. Tai kuo aiškiausiai pasakė dar Marksas ir Engelsas, 1848 m. „Kompartijos manifeste“: „Šiuolaikinė valstybės valdžia tėra tik komitetas, tvarkąs bendruosius visos buržuazijos klasės reikalus“*.

 

Norėdami nušalinti šį komitetą, pakeisti jį realia demokratija, kaip daugumos, kaip liaudies valdžia, turime kelti klausimą dėl ekonominio jo pagrindo, t. y. dėl privatinės nuosavybės ir samdomojo darbo išnaudojimo sistemos, dėl kapitalistinės sistemos, panaikinimo ir naujos, socialistinės sistemos, paremtos visuomenine nuosavybe, sukūrimo. Be konkretaus šio klausimo iškėlimo, visa kita lieka juokinga kova su vėjo malūnais, į kurią mus ir kviečia tūli kapitalistinės visuomenės „gerintojai“.

 

Tokie „gerintojai“ yra ir tie, kurie, kalbėdami apie dabarties realijas, pasako nemaža tiesos, tačiau vengia, ar tyčia ar netyčia, bet visgi nutyli, marksizmą – Markso, Engelso ir Lenino mokslą, kuris vienintelis duoda veiksnų metodologinį įrankį, įgalinantį mus objektyviai pažinti pasaulį, kad jį pakeistume į gera. Bet, kaip žinia, Marksas ir marksizmas mūsų „demokratinėje“ Lietuvoje – visiškas ideologinis ir politinis tabu, už kurio pažeidimą gresiąs išgrūdimas iš „padoriųjų“ piliečių tarpo.

 

Todėl pripažindami teisingumą didžiulės dalies to, ką turėjo pasakyti ekonomistas Kuodis, tuo pačiu apgailestaujame, kad per ekonominio žmonių išnaudojimo ir vis augančios nelygybės medžius nematoma, o gal ir nenorima matyti, didžiojo kapitalistinio gyvenimo miško – o šį mišką visame aiškume matyti tegalime pažinę ir pasitelkę marksizmą.

 

Kuo greičiau tai suvoksime, imsime mąstyti, studijuoti, o galiausiai, ir organizuotis, tuo geriau bus ir kiekvienam iš mūsų, ir tai pačiai Lietuvai, dėl kurios niūraus likimo pagrįstai sielojasi daugelis Kuodžio pasisakymą cituojančių draugų ir bendrapiliečių.

Kaip teigė Leninas: Markso mokslas nenugalimas, nes jis yra teisingas!

Kibirkštis

* K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. T. 1, p. 11.

1 2051

Pirmadienį, rugpjūčio 21 d. Vilniuje, S. Daukanto aikštėje, prie Prezidentūros startavo neterminuota bado akcija, nukreipta prieš šalyje nusistovėjusį faktinį paprastų piliečių beteisiškumą, korumpuotos valdininkijos, oligarchų ir jiems tarnaujančios teisėsaugos struktūrų savivalę.

Pagrindinis bado akcijos iniciatorius, Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos pirmininkas, D. Šulcas, išskiria tris pagrindinius badautojų reikalavimus:

1) įteisinti realią teisėjų bei prokurorų asmeninę atsakomybę – šiandien jos nėra, teismams priiminėjant tiek įstatymams, tiek sveikam protui prieštaraujančius nutarimus ir niekam už tai neatsakant;

2) įvesti prisiekusiųjų arba tarėjų institutą, kaip atsvarą „iš viršaus“ skiriamiems ir nevaržomai savivaliaujantiems teisėjams;

3) pasiekti, kad visi prieš Lietuvos teismus stojantys asmenys, be tautybės ar pilietybės skirtumo, būtų išklausomi teismo, netaikant nei išsilavinimo, nei kitokio cenzo, kokie dabar praktiškai egzistuoja.

DSC_0003
Bado akcija prie Prezidentūros. 2017 m. rugpjūčio 21 d. (už nuotraukas dėkojame skaitytojams)

Badautojai pabrėžia, kad dabarties Lietuvoje itin opi ir žodžio laisvės problema – už valdančiajai klasei neįtinkančios nuomonės reiškimą su persekiojimais susiduria eilė aktyvistų.

Vienas tokių, į bado akciją iš Šiaulių atvykęs Ž. Razminas, šiuo metu kartu su bendražygiais teisiamas dėl savo pasisakymų prieš ES ir NATO, nurodo ir į tą faktą, kad net deklaruojami Lietuvos respublikos įstatymai neretu atveju prieštarauja patys sau, dargi būdami žemesni ES jurisdikcijos atžvilgiu. Negana to, kokia bebūtų Konstitucinio teismo sofistika, pats NATO karinių bazių Lietuvoje dislokavimo faktas stačiai prieštarauja buržuazinės 1992 m. Konstitucijos 137 str., o visa valstybė realiai tarnauja tiktai viršūnėlėje atsidūrusių turtuolių, kapitalistų, bankininkų ir komersantų, interesams. Todėl bado akcijos, kaip protesto formos, paskirtis turinti būti plačiosios liaudies reikalams neabejingų žmonių sužadinimas, radikaliosios opozicijos jėgų sutelkimas.

Matyti, kad prie minėtosios akcijos dedasi skirtingų srovių atstovai, bet visi esantys kraštutinės opozicijos esamai valdžiai ir šalies politiniai krypčiai pozicijose. Ne išimtis ir marksistai, suvokiantys dar Kompartijos manifeste išreikštą mintį, kad komunistai remia kiekvieną judėjimą, vienaip ar kitaip nukreiptą prieš esamą santvarką, kuri šiuo atveju ir yra giluminė visų problemų, tame tarpe ir teisinio nihilizmo, priežastis*.

DSC_0040

Bado akcija prie Prezidentūros. 2017 m. rugpjūčio 21 d. (už nuotraukas dėkojame skaitytojams)
Bado akcija prie Prezidentūros. 2017 m. rugpjūčio 21 d. (už nuotraukas dėkojame skaitytojams)

Kokia dar galima demokratija ar teisinė valstybė liaudžiai, jei visa ekonominė struktūra, ant kurios stovi kasdienis mūsų visuomenės gyvenimas – iš pagrindų antidemokratinė? Iš tiesų jokia, nebent „demokratija“ laikytume veidmainišką sistemą, kurioje demokratiniai principai realiai galioja tiktai buržujams ir jų liokajams.

Visas ūkis – saujelės kapitalistų rankose. O ekonominis viešpatavimas galiausiai nulemia ir politinį, ir teisinį, ir netgi dvasinį viešpatavimą. Todėl kova už demokratiją ir žmogiškąsias mūsų teises anksčiau ar vėliau susiliesianti su kova dėl sisteminių pokyčių, nes ekonominė demokratija, kaip realioji politinės demokratijos prielaida, yra ne kas kita, kaip socializmas.

Tuo tarpu daug kas kritikuoja bado akcijos iniciatorius, esą jų veiksmai reiškiantys kapituliaciją, nusižeminimą prieš valdžią ar prieš kapitalistus. Arba tiesiog beprasmiško Sizifo darbo ir savęs marinimo. Tokiu pagrindu jie badautojus smerkia ir atsiriboja nuo jų veiksmų, vis dėlto nesuvokdami reikalo esmės.

20170821_111442Pats protesto, tiek bendros beteisiškumo padėties, tiek konkrečių atvejų ir nukentėjusių žmonių istorijų kėlimo aikštėn, faktas, yra teigiamas ir nusipelnantis visų dirbančiųjų, sąmoningųjų inteligentų, ir šiaip geros valios žmonių, palaikymo. Kokie šio protesto metodai ar niuansai, esamomis aplinkybėmis – antro ar netgi trečio plano klausimas. Esmė – išsakomų minčių svarbumas ir keliamų reikalavimų teisingumas. Ties šituo ir galima vienytis.

DSC_0031Kibirkštis

* K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. V., 1949. T. 1, p. 37.

Papildomos informacijos apie akciją galite rasti čia.
Ir čia (vaizdo įrašas).

0 1055

Pasaulyje vyraujančios ekonominės tendencijos ir gausios finansinės manipuliacijos neleidžia abejoti – viešai deklaruojama kapitalizmo sistema peraugo į absoliučiai naują stadiją, kurioje nelieka ne tik jokios verslo etikos, bet ir pačių kapitalizmo pamatų, o visa tai traukia pasaulį į dar didesnį chaosą, – įsitikinęs Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.

– Jungtinėse Valstijose darkart užfiksuotos manipuliacijos tarpbankinių palūkanų normomis (LIBOR), du bankai – „Morgan Chase“ ir „Deutsche Bank“ – sumokės 148 mln. JAV dolerių baudą, o tyrimas vykdomas dar 20 bankų atžvilgiu, tačiau neabejojama, kad ir jų kaltė bus įrodyta. Bankai, beje, smarkiai ir nesipriešina bei sutinka sumokėti baudas be jokių teismų. Kodėl jau daugelį metų niekam nepavyksta sutramdyti bankų apetitų, manipuliuojant tarpusavio paskolom? Kodėl šioje srityje nepavyksta įdiegti skaidrios ir aiškios sistemos?

– Todėl, kad šiuolaikinė ekonomikos finansinė pusė yra absoliučiai unikalioje situacijoje, kurios dar nėra buvę pasaulio istorijoje. Tai ir absoliučiai beprotiškais kiekiais spausdinami pinigai, tai ir minusinės palūkanos, tai ir žmonių kreditavimas, nors daugeliui jų tokių kreditų dalinti tiesiog negalima, tai ir begalinis noras gyventi ne pagal galimybes… O tuomet patenki į tokią situaciją, kurioje nebėra jokios bendros linijos ir kuri yra iš principo nelogiška, todėl visi stengiasi ją išnaudoti savo naudai. Pasakykime aiškiai – iš esmės jokių taisyklių finansiniame pasaulyje nėra. Ir čia labai puikus pavyzdys yra Japonija. Pažvelkime į Japonijos centrinio banko suvestines ir pamatysime, kad per pastaruosius kelerius metus ten yra sukauptas toks kiekis skolų, kokių nėra buvę istorijoje. Tačiau kas čia įdomiausia? Japonijos jena šiandien yra visiškai niekuo nepadengtas pinigas, bet jie jį spausdina lopydami savo biudžeto skyles, o likusiais pinigais supirkinėja aktyvus visame pasaulyje. Vadinasi, japonai supranta, kad šita finansinė sistema ilgai netrauks, bet kol dar gali, pažeisdami bet kokią ekonominę finansinę logiką, jie stengiasi išpešti kuo daugiau naudos.

– Kitaip sakant, už tuščius spausdinamus popierėlius jie supirkinėja realų turtą? Nes popieriai išnyks, o turtas kažkokiu pavidalu vis tiek liks?

– Būtent, ir japonai yra pasaulio čempionai šioje srityje, netgi labiau nei Amerikos centrinis bankas, t.y. ta federalinė rezervų sistema. Šioje situacijoje visi žaidėjai supranta, kad toks procesas ilgai nesitęs, – vadinasi, kuo daugiau dabar „nurausi“ už tuos popierėlius, tuo daugiau turėsi ateityje. Juk jena pakankamai greitai sudegs, tačiau aktyvai liks – tai ir įmonių akcijos, ir žemės plotai, ir nekilnojamasis turtas ar iškasenos…

– Konkurencija šioje aktyvų pirkimo srityje turėtų būti nemenka, nes juk ir Kinija daro tą patį?

– Taip, bet čia yra didelis skirtumas. Kinija viską perka už JAV dolerius, kuriuos gauna už savo prekių eksportą. Kodėl jie tai daro? Nes už savo realų darbą jie gauna tuščius popierius, todėl lygiai taip pat suprasdami, kad visa tai ilgai netruks, stengiasi tuos popierius realizuoti, paversdami juos aktyvais. O japonai apskritai spausdina savo jenas iš oro. Tai yra lygiai tas pats, kaip ir spekuliacijos LIBOR, – visi žaidžia savo žaidimus, stengdamiesi išpešti, ką tik įmanoma, jau šiandien, nes rytoj gali būti vėlu… Nebėra jokios verslo etikos.

– Kalbant apie verslo etiką, naujas skandalas pučiasi Europoje: Vokietijos automobilių pramonės įmonės – „Volkswagen“, BMW, „Daimler“, „Porsche“ ir „Audi“ – įtariamos karteliniu susitarimu, siekiant dirbtinai išlaikyti kainas. Tyrimas, žinoma, tęsis ilgai, kai kurios kompanijos jau spėjo visa tai paneigti, tačiau klausimas čia rimtesnis: jeigu jau Vokietijos automobilių pramonė veliasi į tokius skandalus, tai ką galvoti apie likusį pasaulį? Juk mums Vokietija pristatoma kaip verslo skaidrumo etalonas…

– Čia istorija iš lygiai tos pačios serijos. Internete pilna nenupirktų „Volkswagen“ kompanijos automobilių nuotraukų, padarytų iš aukštai, – ten stovi milijonai nenupirktų automobilių. O kodėl jiems buvo reikalingas kartelinis susitarimas? Todėl, kad automobilių yra perteklius, jų pagaminama daugiau, negu įmanoma parduoti, tačiau kainos nuleisti jie negali, nes reikia išlaikyti darbo vietas, taip pat savo įtaką automobilių rinkoje. Ir vėl prasideda visokeriopos spekuliacijos, nes iš esmės visi automobilių koncernai yra bankrotai – jie tik naudojasi įvairių šalių mokestinėmis lengvatomis. Prisiminkime, kaip JAV koncernas „General Motors“ gavo valstybines dotacijas dar valdant Barakui Obamai (Barack Obama). Angelos Merkel vyriausybė mokėjo pinigus už tai, jeigu perki naują vokišką automobilį.

Prancūzijoje ir „Renault“, ir „Citroen“, ir „Peugeot“ seniai dotuojami iš šalies biudžeto, be to, ten ne tik automobilių pramonė išlaikoma dotacijomis – visos stambiausios Prancūzijos privačios kompanijos ir įmonės iš esmės yra dotuojamos valstybės. Jeigu valstybė to nedarytų, jos jau būtų bankrutavusios. Tai, apie ką čia šnekame, yra dar vienas šios visiškai supuvusios sistemos bruožas. Dėl to viskas taip ir vyksta, kol bus kažkoks didžiulis sprogimas ir teks stoti į visiškai kitokias vėžes.

– Galbūt būtent dėl to jau daug metų bandoma prastumti įvairias viršnacionalines sutartis, kad būtų užtikrinti transnacionalinių kompanijų pelnai? Juk net garsioje Transatlantinėje sutartyje užfiksuota speciali nuo valstybių nepriklausoma teismų institucija, į kurią kompanijos gali paduoti valstybes, jeigu jos negavo pelno, t.y. „buvo pažeisti teisėti lūkesčiai“.

– Suprantama, kad transnacionalinės kompanijos norėtų turėti sau pavaldžius teismus ir galutinai panaikinti pasaulio valstybių suverenumą. Žvelgiant iš jų pozicijų, jos visiškai logiškai elgiasi.

– Vadinasi, transnacionalinės kompanijos yra kur kas galingesni dariniai nei ištisos nacionalinės valstybės?

– Jau prieš daug metų savo ausimis girdėjau, kaip vienas didelės korporacijos vadovas, kalbėdamas apie Belgiją, pasakė: „Ką jūs čia dabar šnekate – mūsų biudžetas yra didesnis už Belgijos biudžetą, tai ką ta valstybė mums gali reguliuoti?“ Taip ir yra. Kapitalas yra susikoncentravęs į nedaugelio žmonių rankas, ir dabar jis, matydamas, kad iš visų pusių kyla grėsmė, mėgina visaip gelbėtis. Štai ir dabar po Ameriką vaikšto žmonės su plakatais „Occupy Wall Street“, ir ten užrašyti procentai: 1 prieš 99. Tai štai tie 99 procentai yra už jūsų gražaus gyvenimo ribų…

Stambusis kapitalas, aišku, ginsis kaip įmanydamas. Mes stebėsime tą kovą artimiausius 2-3 metus, o gal 10 metų. Beje, gyvename labai keistoje epochoje. Vakarų civilizacija esą gyvena kapitalizme, bet didžiausias paradoksas tas, kad kapitalizmo jau seniai nėra. Nes jeigu kas laikytųsi tradicinio kapitalizmo normų, tai ir visi automobilių koncernai jau būtų bankrutavę, ir bankai, kuriuos dabar nuolat reikia gelbėti, būtų sudegę, o pasaulis, ko gero, būtų sveikesnis, nes ir ekonomika būtų sveikesnė, vyrautų normali konkurencija. O dabar mes gyvename labai keistoje situacijoje – pusiau valstybinio, pusiau privataus verslo sąlygomis. (Čia reikia pataisyti gerb. Paulauską, nes kapitalizmas remiasi privačia nuosavybe ir gamybos priemonėmis, prekės ir darbo jėgos pardavimu ir pirkimu, kapitalo koncentracija ir jo pasiskirstymo netolygumu. Visa tai egzistavo prieš šimtą metu, egzistuoja ir dabar, todėl dabartinė ekonominė paradigma ir toliau vadinasi kapitalizmu. Aišku, natūralu, jog jis mutuoja ir keičia formas, bet principas išliko toks pat. Na o kapitalizmo mutaciją į dabartinį jo būvį puikiai aprašė Leninas savo kūrinyje „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“ (kūrinį galite rasti čia), redakcijos pastaba)

– Užsiminėte apie bankų gelbėjimą. Štai amerikiečių ekspertai nustatė, kad, pavyzdžiui, Veneto regiono bankus Italijoje dar teks „gelbėti“ mažiausiai 10 metų… Tai kaip įvardintumėte dabartinę sistemą, kurioje gyvename?

– Tai yra iš tos pačios serijos… Ar galima tai vadinti kapitalizmu? Aš dažnai dabar skaitau pasaulio spaudoje straipsnius apie „kapitalizmo krizę“… Priešingai, nuo klasikinio kapitalizmo dabar esame nutolę. Net nežinau, kaip tą sistemą įvardinti. Galbūt paranojiška… Tai yra tuščių pinigų, tuščių pažadų ir tuščių vilčių laikotarpis. Visa Vakarų civilizacija gyvena iš neuždirbtų pinigų, bet ir toliau nori taip gražiai gyventi, o čia dar pradėjo kilti Kinija su savo pretenzijomis, kyla ir kitas pasaulis. Tad vakariečiai bando „gesinti“ visus tuos, kurie kėsinasi į jų „gerovę“. Galima taip palyginti: viso pasaulio gerovė yra didelis pyragas. Jeigu kažkas suvalgo 40 proc. to pyrago, vadinasi, visiems kitiems lieka 60 proc. Kitaip sakant, jeigu nori daugiau valgyti, tai turi iš kažko atimti. Žmonės nesuvokia paprasto dalyko: antai pas mus dažnai sakoma, esą po kažkiek metų savo atlyginimais mes pavysime Vokietiją. Toks įspūdis, kad štai mums pasiseks, nueisime į mišką, rasime ten daugiau grybų ir viskas mums bus gražu. Bet jeigu mes norime pasiekti Vokietijos atlyginimų lygį, tai turime kažką ir pagaminti tokio, ką Vokietija jau ir be mūsų gamina. Vadinasi, vokiečiai jau turi to dalyko negaminti…

– Arba turime vokiečius nukonkuruoti savo produkcijos geresne kokybe ir mažesne savikaina?

– Na, taip. Tai aš ir sakau – tuomet vokiečiai to nebegamins ir pas juos kris atlyginimų lygis. Arba mes turime išrasti kažką tokio, ko pasaulis dar nežino. Tačiau net ir šiuo atveju, mums padarius tokius grandiozinius išradimus, pasaulyje yra ribotas pinigų, skirtų atlyginimams, kiekis. Jeigu kas nors pirks šį mūsų grandiozinį išradimą, vadinasi, liks mažiau pinigų vokiečių prekėms pirkti. Nejaugi kas nors gali sau leisti pagalvoti, kad vokiečiai tokiu atveju lauks ir žiūrės, kaip iš jų rankų sprūsta jų gerovė? Tad kai mūsų ekonomistai pasakoja, kada čia mes pavysime Vokietiją atlyginimais, tai jie visiškai ne ten ieško atsakymo…

Šaltinis – Respublika.lt

0 2335

Ukrainos ekonomikos eks-ministras Viktoras Suslovas apie visų naujausių reformų tikslus.

Daugelis Rusijos piliečių, prisižiūrėję TV naujienų ir šou laidų įsitikino, kad Ukraina tuoj-tuoj  žlugs. Ekonomika subyrės, šalis skils, žmonės išeis į naują Maidaną – prieš Porošenko ir banderovcus. Rusijos piliečiai ramina save tuo, kad ukrainiečiai niekada neleis įtraukti savo šalies į NATO. O Kijevas – rusiškų miestų motina – net baisiausiame sapne nesiryš karui su Maskva.
Išklausykime Ukrainoje gyvenantį žmogų, kuris verda jos politiniame ir ekonominiame gyvenime ir puikiai mato, kuria linkme juda šalis. O svarbiausia – pasiryžęs ramiai ir dorai, be nereikalingos propagandos, apie tai kalbėti.
Šis žmogus – ekonomikos eks-ministras, Ukrainos Saugumo ir apsaugos komiteto narys. Jis atsakė į Ukrainos žurnalistės Elenos Vavilovos klausimus. Interviu duotas Kijevo leidiniui – „2000.ua“. Kalbėjosi ukrainietiškai ir tai buvo skirta Ukrainos skaitytojui.

 

BLOGIAUSIA, ŽINOMA, PRIEŠAKY!

– Viktorai Ivanovičiau, Rusija nuolatos prognozuoja Ukrainai ekonominį kolapsą. O Ukrainos valdžia skelbia apie ekonomikos augimą, grivnos stabilizaciją. Aišku, kad abiem atvejais dirba propaganda. Ką apie tai kalba ekonomikos mokslas?


– RF piliečiai savo prognozėse ir vertinimuose tradiciškai daro klaidas. Ukrainos ekonomikos kolapso nebus, nepaisant tos pačios Ukrainos ekonominės būklės. To neleis Vakarai. Ukraina Vakarams reikalinga kaip taranas kovoje su Rusija. Todėl Ukrainai ir naikinimo ginklus duos nemokamai ir kariuomenę ištreniruos. Ir su patriotiško jaunimo auklėjimu padės, ir kaip istoriją perrašyti paaiškins.
Kol Rusija laukia kada subyrės Ukrainos ekonomika, laikas veikia prieš Rusiją. Tuo laiku Ukraina stiprina savo karines ir politines pajėgas. Vakarų pozicijos stiprės iki „didžiojo sandėrio“.
Jei kalbėtume apie ekonominį augimą, tai mokslas sako, kad kilimas prasideda tada, kai gamybos lygis perauga prieškrizinį. Ukrainos prieškrizinis gamybos lygis – tai 2013 metai, prieš Maidaną. Šiandieną Ukrainos BVP mažesnis 15-ka proc. Kai mes peraugsim 2013-ųjų rodiklius, galėsime kalbėti apie augimą ir pakilimą. Dabartiniais tempais tam kad atstatytume ekonomiką mums prireiks nuo 5-kių iki 10-ties metų.

Bet kokiu atveju Ukrainai teks atiduoti didžiules skolas. Ir tyliai, skurdžiai gyventi…

 

Paskutinieji pramonės gamybos rodikliai vėl rodo smukimą. Tik atsiradus augimo užuomazgoms, Ukrainos valdžia blokados pagalba atkirto Donbaso gamyklas, kurios priklausė Ukrainai. Mes praradome 33 mlrd. grivnų per metus mokesčiais, kurie ėjo į Ukrainos biudžetą. Ukraina prarado valiutos srautus, kurie ėjo iš metalo eksporto ir pigų antracitą Ukrainos energetikai. Prarado gamyklas, kurios buvo perimtos „separatistų“.

Dabar mes didžiuojamės tuo, kad pirksime antracitą iš JAV. Na žinoma! Mus pats Trumpas pagyrė! O dar mes planuojame importuoti suskystintas JAV dujas. Leiskite paklausti: blokada buvo įvesta Amerikos valstijų savininkų naudai? Tegu kas nors pabando mane įtikinti, kad tai Ukrainos naudai.

– O kieno interesuose bankų „išvalymas“, kuris vyksta pilnu tempu?

– Uždaryti 90 Ukrainos komercinių bankų. „Nuopelnai“ bankų srityje – akivaizdūs. To pasėkoje pražuvo šimtai milijardų grivnų – verslo ir piliečių sukauptų lėšų bei depozito. Kažkam tai pelnas, o kitiems – nuostolis. Kai kas mato tyčinį Ukrainos bankininkystės sektoriaus „išvalymą“ tam, kad čia ateitų užsienio bankai. Bet reikia suprasti, kad šitos reformos eina TVF ideologijos fone. Dėl to blogiausia dar priešaky.

Net prie nominalaus pajamų augimo Ukrainos piliečiai skursta, nes kyla produktų ir poreikio prekių kainos, nuolat auga šildymo, elektros, dujų tarifai. Dėl to jau daug žmonių pateko už skurdo ribos. Dabar bus mažinamos subsidijos mažai aprūpintiems. Žodžiu, eina masinis visuomenės turtų perskirstymas – oligarchų, monopolistų, korumpuotos valdžios naudai. Propagandinės ideologijos lozungų šešėlyje tikroji padėtis tik blogės.

 

LŪZERIAI IR BENEFICIANTAI

– Pasak Porošenko, įvažiavimas be vizų į ES – istorinis įvykis. Nes Ukraina visiškai atsikratė Rusijos. Ką šiuo atžvilgiu gavo ir ką prarado abi susitarimo šalys?

– Aš ne vieną kartą įrodinėjau kritinę svarbą Ukrainos ekonomikai palaikyti ekonominius ir mokslinius ryšius su Rusija. Dabar jau nustojau apie tai kalbėti. Šitie ryšiai jau neatstatomai prarasti. Ten, kur buvo gyvybiškai svarbu Rusijai, ji išleido milijardus ir sukūrė savo. Rusija išleido dešimtis milijardų dolerių, o Ukraina tiek pat prarado. Mes praradome perspektyvą daugeliui unikalių gamyklų ir technologijų.

Garsiausia iš jų – „Южмаш“. Kai Ukraina gamino raketą „Zenit“ palydovams, ¾ jos komplektuojančių dalių buvo Rusijos gamybos. Po to mes įvedėme apribojimus, atsisakėme gaminti šias raketas Rusijai.

Zaporožės „Мотор Сич“ – stambiausia gamykla, kuri gamino variklius visiems Rusijos sraigtasparniams, daugeliui lėktuvų ir sparnuotoms raketoms. Kai mes įvedėme apribojimus, Rusija prarado kelis metus ir išleido daugiamilijonines lėšas, sukurdama nuosavą variklių gamybą. O štai Ukraina praeitais metais pagamino (net!) vieną lėktuvą.
O, kaip mes didžiavomes tuo, kad nustojome tiekti RF variklius iš žymios, labai techologiškos Nikolajevsko „Заря – Маршпроект“ gamyklos! Tai buvo laivų varikliai, kuriuos naudojo visa TSRS, o vėliau – ir Rusijos jūrų karo laivynas. Nesenai Rusijos prezidentas paskelbė, kad jie buvo priversti sukurti visą tinklą jūrų laivyno gamybai. Pakvietė pas save specialistus iš Nikolajevo ir dabar jiems nebereikalingi Ukrainos varikliai.

Tai ką gi išlošė Ukraina, praradusi aukštų technologijų rinkas ir nesuradusi naujų? Praradusi daugiamilijonines eksporto pajamas, šimtus tūkstančių darbo vietų ir tūkstančius unikalių, aukštos kvalifikacijos specialistų? Šitie sprendimai buvo Ukrainos naudai?

Visos minėtos gamyklos negali tiekti savo produkcijos į ES – neatitinka jos technologinių reikalavimų. Tam kad pereitume prie ES standartų, reikalingos kolosalios investicijos. Ukraina jų neturi, o Vakarai niekada neinvestuos – jiems nereikalingi konkurentai.

Na, o Rusija ar suprato, kad prarado Ukrainą?

– Manau, kad taip. Rusija eilinį kartą pralošė geopolitinį karą. Informacinį karą – tame tarpe. Vakarai labai protingai diriguoja šiuos procesus. Lėtas, palaipsnis krizės formavimas Ukrainoje ir intensyvus jaunimo „smegenų plovimas“ neišvengiamai ir efektyviai duoda savo vaisius.

Daugelis procesų – negrįžtami. Deindustrializacija, infrastruktūros suardymas, mokslinio potencialo praradimas, neišvengiamas išsilavinimo nuosmukis, masinis jaunimo išvažiavimas į užsienį – visi šie procesai veda prie šalies degradavimo. Už tokią Ukrainą Rusija jau nebekovos. Ir Vakarams bus ramu – be gamybinio ir mokslinio potencialo Ukraina niekada negalės sustiprint Rusijos. Netgi, jei nuspręs sugrįžti į sąjungą.

Kaip tik dabar šalies vadovai skelbia, kad TVF finansinė ir kitų vakarietiškų struktūrų pagalba – gyvybiškai reikalinga Ukrainai. Mes visiškai priklausomi nuo kreditų? Ar galime gyventi be jų?

– 2013-2014-ųjų įvykiai vainikavo Ukrainos perorientavimą į Vakarus politiniame, ideologiniame ir kultūriniame gyvenime. Mūsų šalis išeina iš Rusijos geopolitinio poveikio ir pereina prie Vakarų.

Apskritai – neįmanoma suprasti viso to kas vyksta Ukrainoje, jeigu nepripažįstame kovos dėl Ukrainos tarp Rusijos ir Vakarų – pasaulinių geopolitinio poveikio zonų. Po Tarybų Sąjungos žlugimo visi vedantys geopolitikos specialistai minėjo abiems pusėms lemiamą veiksnį –  Ukrainos kontrolę. Rusijai – kad aprūpintų savo saugumą, Vakarams – kaip būtiną sąlygą sužlugdyti Rusiją.

Ukrainos geopolitinis pasirinkimas telkia savyje daug komponentų. TVF kreditai – tik vienas jų. Neteisinga manyti, kad kreditai – svarbus finansavimo šaltinis. Reikia suprast, kad kreditavimas vyksta pagal įsipareigojimų programą.

Būtent šios programos realizavimas galutinai nukreipia Ukrainą į vakarietiškus valstybingumo standartus ir lems Ukrainos padėtį Pasaulio sistemoje. Be TVF kreditų naujas Ukrainos geopolitinis gyvenimas – neįmanomas. Be šių kreditų Ukraina, praradusi ekonominius ryšius su Rusija, būtų visiškas bankrotas.

PRIEŠAS TŪRI BŪTI NUŽMOGINTAS

– Bet suteikdama kreditus, TVF diktuoja mums savo sąlygas, ką ir kaip reikia reformuoti. Jūs galite apibūdinti dabartinį bendrą Ukrainos reformų kursą?

– Reikėtų suprasti, kad visos politinės ir ekonominės Ukrainos reformos veda į provakarietišką geopolitinį pasirinkimą  su lozungu: „Tolyn nuo Maskvos!“. Būtent tame visų Ukrainos reformų prasmė. Pradedant asociacijos su ES sutarties pasirašymu.
2013 m. – Ukrainos ir Rusijos konflikto pradžia. Jau tada kai kurie Ukrainos vadovai prognozavo neišvengiamą karą su Rusija, jei tik Janukovičius pasirašys ši susitarimą. Janukovičius nepasirašė. Tada buvo Maidanas, pasikeitė valdžia ir Ukraina vis vien atėjo prie karo, kol kas „hibridinio“.

Birželio 8 d. Aukščiausioji Rada balsavo už ėjimą į NATO. Tai – kursas į tikrąjį karą. Rusija nekartą pabrėžė, kad aljansas negali toliau plėstis, kad tai peržengia įmanomas ribas. Galimai NATO ir nepriims Ukrainos, tačiau dabar tai tampa atskira tema tarp Rusijos ir Vakarų. Vakarų pozicija sustiprėjo.

Nenustebsiu, jei bus įvestos vizos į Rusiją. Ne be reikalo Ukrainos Atminties Institutas jau rekomendavo ukrainiečiams sumažinti kontaktus su Rusijos piliečiais. Tame tarpe ir giminaičiais.

– Man regis, kad tai perteklinė rekomendacija. Nejau giminingi ryšiai neša grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui?

Jūs klystate. Asmeninių kontaktų ribojimas – labai svarbus karo pasiruošimui elementas. Taip pat, kaip ir rusiškų tinklalapių blokavimas, rusų televizijos ir filmų draudimas, draudimas knygų įvežimui, kvotos ir kiti apribojimai rusų kalbos naudojimui. Kultūrinių kontaktų ribojimas.

 

 

Uždarymo eilėje stovi daugelis Ukrainos MIP, kurių informacinė politika, nepriklausomai nuo kalbos, neįtelpa į griežtus propagandos rėmus. Arba jie opozicijoje valdantiesiems ir dėl to kaltinami „separatistų palaikymu“, „prorusiškumu“, priskiriami „Putino agentams“.
Priešas turi būti beveidis ir nužmogintas – taip į ji lengviau šaudyti ir tada žymiai išauga vidinės propagandos efektyvumas. Svarbu perrašyti istoriją. Suteikiant jai ukrainiečių didvyriškumo kovoje prieš rusų priespaudą. Perkėlus ant rusų atsakomybę už golodomorą, traktuojant jį kaip genocidą prieš ukrainiečius. Šiems tikslams nukreiptos „dekomunizacijos“ ir „derusifikacijos“ programos.

Mes visi atsiradome puikiai aprašytame Dž. Orvelo pasaulyje. Su nuolatinėmis „neapykantos pertraukėlėm“ per MIP, su įgyvendintais valdžios lozungais: „Karas – tai Taika“, „Laisvė – tai vergovė“, „Nežinojimas – Jėga“, „Kas valdo Praeitį – tas valdo Ateitį“. Su baudžiamąja atsakomybe už „minties nusikalstamumą“, pvz., už mintis, išsakytos soc.tinkluose. Ir, pagaliau, su V.Putinu Emanuelio Goldsteino – blogio įsikūnijimo ir pagrindinio valstybės priešo – vaidmenyje.

Tai bendra ir svarbiausia Ukrainos reformų kryptis.

 

KURSAS Į DEKOMUNIZACIJĄ

Toks geopolitinis Ukrainos pasirinkimas mums jau dabar kainuoja 72,4 mlrd. dolerių. Mes grimztame į skolos duobę. Nejau be išorinių investicijų Ukraina neišgyvens?

Aš taip neklausčiau. Išgyvensim, žinoma, bet kokiomis sąlygom? Geopolitinėje kovoje už Pasaulio padalinimą Ukrainos lemtis mažai ką domina. Žaidėjus domina tik jos kontroliavimas. Jeigu mūsų politikus domintų Ukrainos ateitis, jie realizuotų nacionalinius interesus – prisilaikytų neutraliteto politikos, nevestų prie karo, palaikytų nacionalinę gamybą, mokslą, lavinimą…

Jei jau pasirinktas kitas kelias, tenka priimti ir žaidimo sąlygas. Pagal jas TVF ir Pasaulinis bankas „šukuoja“ kontroliuojamas ekonomikas. Todėl Ukrainai tenka susitaikyti su tuo, kad reformų programas jai rašo ir rašys TVF.

Mums teks susitaikyti, kad pagal TVF reformų receptus vyks šalies deindustrializacija, didės socialinė nelygybė, didžiausia šalies žmonių dalis atsiras už skurdo ribos. Dauguma žmonių neturės išsilavinimo ir medicinos paslaugų, teisėtos pensijos… Šia prasme – visiška „dekomunizacija“…

Pirmaujančios šalys-donorai taip pat pradės teikti kreditus. Didžiulės skolos su nemažom palūkanom, kurios, žinoma, augs. Tam, kad jas atiduotume teks apkarpyti ir be to skurdžias socialines programas.

– O gal galite pateikti teigiamų TVF reformų istorijoje pavyzdžių?

– Pasaulyje sukaupta didžiulė TVF darbo patirtis daugelyje šalių. Išvada, kurią galima padaryti: TVF ekonominė politika paverčia tas šalis donorais išsivysčiusioms Vakarų šalims.

Kaip taisyklė, tokių reformų dėka šalis pradedama specializuoti arba žemės ūkyje, arba žemės išteklių gavyboje ir jų eksporte į išsivysčiusias šalis. Arba išnaudojamas didelis mažos kvalifikacijos darbininkų kiekis. TVF aprūpina išsivysčiusių šalių viešpatavimą. Dar nė viena šalis, padariusi reformas pagal TVF, netapo aukštos industrializacijos, turtinga šalimi.

– Tai štai dėl to mes dažnai girdime, kad Ukrainos laukia didžios agrarinės šalies ateitis? Kaip Jūs vertinat tokias perspektyvas? Gal deindustrializacija nėra tokia jau baisi ir mus išgelbės kaimas?

– Vakaruose dirba labai rimti, analitiškai mąstantys žmonės. Būtent jie numato šalies vietą ir vaidmenį. Pamenate, ką pasakė buvęs JAV pasiuntinys Dž. Pajet? Kad JAV mato Ukrainoje agrarinę supervalstybę.

Bet Pasaulyje nėra nei vienos valstybės, kuri virstų klestinčia, verčiantis tik žemės ūkiu. Agrarinės šalys netampa turtingomis. Šalies klestėjimą nulemia intensyvi gamyba, ypač aukštosios ir inovatyvios technologijos. Tam reikia aukšto lygio mokslo ir išsilavinimo. Tik po to seka paslaugų ir žemdirbystės sektoriai.

 

ATLAISVINKIME ŽEMĘ NUO ŪKININKŲ!

– Ar yra pagrindo teigti, kad Ukraina taps agrarine supervalstybe? Kas pas mus liko dar neišparduota – Žemė? Bet į ją reikalingos milžiniškos investicijos, o pas mus neveikia dvi traktorių gamyklos…


Dėl to ir neveikia, kad traktorių gamyba – tai industrinės, bet ne agrarinės valstybės požymis. Vienas lenkų politikas pasakė: „Gera koncepcija: Ukraina – agrarinė supervalstybė. Bet traktorius jai gaminsime mes, lenkai.“ Tarybiniai laikais Ukraina eksportavo žemės ūkio techniką. Ko mes tik negaminome! Vakarai neinvestuoja į mūsų gamyklas. Bet jau dabar nuomoja milijonus hektarų ir vysto žemės ūkį.

– Kokios bus Žemės reformos, kurios iš mūsų reikalauja TVF, – laisvos žemės rinkos pasekmės?

– Tokia reforma Ukrainos kaimą pasmerkia visiškai suirutei. Šiuolaikiniam vakarietiškam žemės ūkio tipui visiškai nereikalinga mūsų tipo infrastruktūra. Mūsų dideli kaimai išvis nereikalingi. Įsivaizduokite: stambios kompanijos, turinčios didelį ir galingą technikos parką, pradeda rinkti derlių. Derlių surenka greitai ir efektyviai, pralenkiant mūsų kaimus, nesamdant mūsų žmonių. Žmonės – taip pat niekam nereikalingi.
Dėl pačios reformos. Ukrainoje žemė nuomojama dažnai pusvelčiui. Efektyvaus ūkininkavimo – nėra. Pas kaimiečius paprasčiausiai nėra pinigų nusipirkti reikalingą techniką ir savarankiškai apdirbti savo žemę. Atrodo, kiekvienas iš jų daug metų gyvena ant savo žemės, ją dirba. Bet nesugeba organizuoti produkcijos apdirbimo. Mūsų ūkininkai visiems laikams pralaimėjo stambioms korporacijom.

– Jei bus panaikintas draudimas Žemę parduoti, jei Rada už tai prabalsuos, į ką tai ves? Ar nebus taip, kad užsieniečiai supirks Žemę pusvelčiui?

– Vakarai labai laukia šio įstatymo. Todėl Rada už jį balsuos. Mes neturime pasirinkimo. Jūs pažiūrėkite – pas mus jau skelbiamas lozungas: „Duokime Žemei Laisvę!“ Tai primena XVII a. Angliją. Ten irgi atlaisvino žemę nuo valstiečių. Žmonės buvo tiesiog išvaromi, žemė –aptveriama.
Ukrainoje šiam procesui priduodamas demokratijos atspalvis – savanoriškumo iliuzija. Reformos eigoje ukrainietis jau nebebus savo Žemės šeimininkas. Apie kokius ribojimus bekalbėtų mūsų politikai, Ukrainos žemių šeimininkais taps užsieniečiai. Visų pirma – Amerikos korporacijos.

– Akivaizdu, jog „didžiosios agrarinės valstybės“ koncepcijoje nėra vietos gamykloms. Ukrainos deindustrializacija tęsis?

– Be abejo. Išsivysčiusių šalių rinka įtraukia į save mažiau išsivysčiusias šalis. Pastarųjų rinkoje visada žlugdoma pramonė. Ji negali konkuruoti nei kokybe, nei technologijų lygiu. Juolab –pasirašyta sutartis, kad Ukraina įsipareigoja laikytis ES standartų ir reglamentų. T.y., kad produkcija, pagaminta pagal eurostandartus, priimama be papildomo sertifikavimo Ukrainoje. Europa įgijo teisę pardavinėti mums savo prekes. O mūsų gaminamos prekės neatitinka jų standartų. Tai vadinama „technine prekybos kliūtimi“.

Būdama nekonkurencinga, Ukraina pasirašė po svetimais prekių kokybės reikalavimais. Mažai ką galime sertifikuoti. Tai lemia, kad pardavinėti galime tik žaliavą.

– Tai Porošenko teiginys nesąžiningas – kad „mes tampame pilnaverčiais ES šeimos nariais“? „Kurioje mums suteikta garbinga vieta“? Tarno vieta?

– Dauguma naiviai mano, jog valdžios tikslas – tai šalies didybė. Realybėje – kaip sakė Orvelas: „Valdžios tikslas – valdžia“. Ir pinigai, kuriems gauti reikalinga valdžia. Ukrainos valdančio  elito tikslus gerai atspindi jų turto deklaracijos. Mes matome, kad jose po 10-tį žemės sklypų, po 20-tį butų, mašinų kolekcijos ir milijonai grynais. Tai – postkomunistinių valdininkų psichologija – nesuvaldomas noras kaupti. Ir tokie žmonės, gavę šalies valdymą, ieško ką gali apiplėšti. Dėl to tokiam elitui nesvarbu išlaikyti Ukrainos valstybingumą. Jiems nereikalinga didinga šalis, jiems svarbu savas turtas. Elito nedomina, kad emigruoja „protai“ ir kvalifikuoti darbuotojai. Jam nerūpi, kad šalį palieka geriausieji. Jam tai net palanku – tegu važiuoja! Mažiau bus spaudimo valdžiai, mažiau reikalaus, mažiau bus prieš tokią valdžią. Jūs nepatenkinti, kad krenta gyvenimo lygis? Mes atidarėm jums duris – galite važiuoti.
Palaikančius valdžią viskas tenkina: jie superka nekilnojamą turtą, žemes. Tampa latifundininkais, stato sau pilis.
Juos visiškai tenkina, kad čia liks 15 mln. patarnaujančių jiems žmonių. Juk net pagal oficialius duomenis Ukrainoje iš 52 mln. liko 42. Iš jų 6-7 mln. žmonių dirba sunkius, patarnaujančius darbus užsienyje. Mes pagal BVP jau užimam 134-ą vietą Pasaulyje. Toks tas „Europietiškas pasirinkimas“.

– Jeigu viskas taip blogai, kodėl Tauta neina į Maidaną? Kodėl tyli?

– Leisiu sau pašmaikštauti: nebuvo tokios komandos iš Vašingtono. Todėl, kaip sakoma „Tauta tyli“. Žinoma, grupelė nepatenkintų buvo išėję į gatves. Bet tai nieko neduoda, maksimum – kelios sudaužytos vitrinos ir mašinos.

Reikia suprasti, kad Maidanas – labai rimtas organizacinis renginys, čia ne stichinės riaušės. Tai – detalus planas, organizatorių struktūra, rimtas finansavimas, materialinis ir techninis aprūpinimas. Vaidmenų paskirstymas, tame tarpe – ir būsimų pareigų prie naujos valdžios. Tie žmonės žino, dėl ko išeina į gatvę. Išskyrus mases, kurias irgi reikia sugebėti sukelt.

 

Ukrainoje tiesiog nėra politinių jėgų, sugebančių pravesti rezultatyvų Maidaną. Galimai, galėtų įvykti, jei susitartų pagrindiniai oligarchai. Bet jiems dabar tai visiškai nesvarbu. Todėl 3-čio Maidano galimybę atmetu. Karinis perversmas – realesnis. Manau, kad pagrindinė grėsmė valdžiai – nacionalistinės struktūros.

 

KRYMAS ANEKSUOTAS AR PARDUOTAS?

– Ar Ukrainos valdžiai yra prasmė susigrąžinti Krymą ir Donbasą? Kaip tai siejasi su geopolitiniu pasirinkimu?
– Labai įdomus klausimas. Krymo praradimas – politinis, bet ne ekonominis praradimas. Šiuo atžvilgiu aš visą laiką bandau suvokti pomaidaininės valdžios poziciją. Juk iš tikrųjų nebuvo bandymų išsaugoti Krymą. A. Mogilevas (buvusios Krymo valdžios vadovas) teigia: jei iš Kijevo būtų komanda neatiduoti Krymo, tai jie būtų neatidavę. Bet buvo komanda nesipriešinti, nešaudyti. Tai leidžia spėti, kad taip buvo nuspręsta. Galimai Krymas buvo „parduotas“.
Nors aš manau kitaip. 2014-ųjų pradžioje iš Ukrainos valdininkų dažnai girdėjome, kad nesipriešinti reikalavo amerikiečiai. Vakarams Krymo aneksija buvo naudinga: ryškus Tarptautinių Teisių pažeidimas, nuolatinė priežastis karui, sankcijoms; spaudimas Rusijai. Dabar Rusija ilgam „ant kabliuko“. JAV ir Vakarai gavo galimybę būsimam, labai dideliam ir brangiam sandėriui su Rusija. Bet svetima – Ukrainos sąskaita.

Iš Ukrainos valdžios nebuvo jokių bandymų išsaugoti Krymą…

 

Dar daugiau, Ukrainos valdininkai turėjo ir savo išskaičiavimų: kam jiems rinkėjai, kurie už juos nebalsuos! Juk ne atsitiktinai skirtingais periodais paeiliui laimėdavo tai kandidatas iš Rytų Ukrainos, tai iš Vakarų. Dėl Kravčiuko pradžioje buvo neaišku. Vėliau paaiškėjo – jis turėjo labai didelį palaikymą Vakarų regione. Jį pakeitė rytietiškas Kučma, po jo – provakarietiškas Juščenko. Po to – tiesioginis Rytų Ukrainos atstovas Janukovičius. Paskui – Maidanas.
Ši „švytuoklė“ parodė, kad Rytų ir Vakarų Ukraina buvo sąlyginėje pusiausvyroje. Bet norint būti tvirtai ir ilgai valdžioje, reikia atsikratyti tų, kurie bus prieš.

Krymo ir Donbaso išėjimas sukuria situaciją, kurioje Rytų Ukrainos kandidatas jau nesugebės laimėti. Tai stabilizuoja. Dabar valdžia bus visiškai vakarietiška.

– Vis dėl to paskaičiuokime politinę naudą ir ekonominius praradimus. Na, Krymas – dotacinis regionas. Bet Donbasą visada vadinome „pramonės širdimi“. Kaip karinis konfliktas šioje teritorijoje smogė šalies ekonomikai?

Stipriai smogė. Doneckas ir Luganskas teikė ketvirtadalį eksporto valiutinių pajamų iš metalurgijos ir kitos gamybos produkcijos. Šaliai tokių pajamų praradimas labai skaudus. Donbasas visada buvo donoras Ukrainai. Jeigu jis ir buvo finansuojamas, tai tik dėl biudžeto schemos. Pradžioje visi ištekliai suplaukia į Kijevą, paskui pradedamas teikti finansavimas regionams.

– Ar tikrai valdžia nori susigražinti Donbaso kontrolę?

– Didelis klausimas. Donbasas – kompaktiška rusakalbių zona. Dabartinė valdžia neįsitikinus, kad jai reikalingas toks elektoratas. Minsko sutarties nevykdo nei Ukrainos valdžia, nei „separatistai“.

 

KELIAS Į RUSIJOS MAIDANĄ IR JOS SUIRUTĘ

Viename interviu Jūs pasakėtė: „Ukraina – tai rytojaus Rusija“. Jūs galvojate, kad galimas Maidanas Raudonoje aikštėje ir Rusijos suirutė?

– Prieš kelis metus teko skaityti Amerikos analitinio centro „Stratford“ prognozes. Js dažnai vadinamas „šešėliniu CŽV“. Pagal jas Rusija po 2020-ųjų subyrės į keletą valstybių. Iki Ukrainos Maidano tokia prognozė atrodė neįmanoma. Bet šių vaikinų prognozės tai planai, kurie realizuojami geležine seka.

Išoriniu būdu Rusijos nugalėti negalima – tai būtų branduolinė Pasaulio katastrofa. Bet ją galima suardyti įsiūbuojant viduje.  Todėl matome Rusijoje galingą opozicinių judėjimų plėtrą. Ją norima sugriauti, kaip buvo padaryta su TSRS.

Dėl šių tikslų Vakarams reikalingi naujas Gorbačiovas ir Jelcinas, naujas Jakovlevas ir Ševarnadzė. Tokius visada galima surasti. Dėl to visiškai tikiu Rusijos Maidanu. Nežiūrint to, kad kol kas nepavyko su Maidanais Pekine, Minske ir Maskvoje. Bet tai jau pavyko Kijeve, Tbilisyje, Belgrade ir daugelyje kitų miestų. Gal galų gale pavyks ir Rusijoje?

 

– Jūs minėjote apie „didelį sandėrį“ tarp JAV ir Rusijos. Manote, kad jie susitars?

– Apie „didelį sandėrį“, kaip žinote, pirmas paskelbė Trumpas. Už ką nedelsiant buvo atakuotas Amerikos politikų ir žiniasklaidos. Trumpas žinomas kaip didysis sandėrininkas. Jis puikiai žino, kad ateis laikas sandėriui. Aš neatsitiktinai pabrėžiu, kad Ukraina objektyviai sustiprina Vakarus, tuo pačiu ir Trumpą.

Bet sandėryje kalba eis ne tik apie Ukrainą. Tai turėtų būti didelis geopolitinis perskirstymas. Galimai, jame bus ir Sirija ar visi Artimieji Rytai. Galimai, spręsis Šiaurės Korėjos ar Irano režimų likimas. Gal bus išvardintos energetinių rinkų pasidalijimo sąlygos. Akivaizdu viena – Trumpas veiks JAV interesų naudai. Ir jam reikalingas laikas. Šiuo atžvilgiu Ukraina gali suvaidinti didžiulį vaidmenį, spaudžiant Rusiją ir stiprinant Vakarų pozicijas. Iki tol, kol mūsų vėl neiškeis į kitus, gyvybiškai svarbius JAV interesus. Ir vėl nesugrąžins į Rusijos valdymo zoną.

Jūs darote prielaidą, kad galimas toks sugrįžimas?

– Tai labai tikėtina. Nes RF Ukraina žymiai svarbesnė nei JAV. Tokio sprendimo galimybė – naktinis košmaras dabartinei valdžiai. Jei tai įvyks, tai bus asmeninė tragedija daugeliui iš Ukrainos elito, kurį politologai ir žurnalistai vadina „karo partija“. Jie suinteresuoti karu ir gyvena tol, kol tęsiasi karas.

Žinoma, galimai Trumpą privers atsisakyti nuo „didelio sandėrio“ su Rusija. Tada įsigalios principas „Nugalėtojas gauna Viską“. Tai bus kryptis, kuri visiškai sunaikins Rusiją. Bet, kaip sakiau, tai būtų įmanoma, jei ji sugriūtų iš vidaus. Bet tai būtų JAV pasirinkimas, pavojingas jų pačių egzistavimui. Vargu ar toks pasirinkimas bus.

Be to, reikia rimtai atsižvelgti į Trumpo pareiškimą, kad, nepaisant visų Pasaulio bėdų, Amerikos vadovybei reikia galvoti visų pirma apie Ameriką. Pas juos irgi milžiniškos socialinės problemos – milijonai JAV žmonių gyvena skurde, skolose, be darbo, be medicinos draudimo. Dar šitas Amerikos „surūdijęs diržas“ – sustabdytos gamyklos. Ten irgi buvo deindustrializacija. Ko vertas vien tik pramoninis Detroitas, virtęs į miestą-vaiduoklį. Be elektros, be kanalizacijos! Ten daugiaplanė katastrofa. Trumpui pigiau susitarti su Putinu, nei kariauti.

– Koks bus „Didžiojo sąndėrio“ rezultatas? Kas liks „lūzeriais“?

– Dėl anksčiau padarytų klaidų turėtų pralošti Rusija. Tokiu atveju už sandėrį jai tektų brangiai sumokėti. Bet Ukraina pralošia visais atvejais. Net visiškos Vakarų pergalės prieš Rusiją atveju mūsų šalis praras savo svarbą. Jos paslaugų kovoje prieš Rusiją tuomet niekas neapmokės. Mums teks atidavinėti didžiules skolas ir gyventi tylų, skurdų gyvenimą agrarinėje „Supervalstybėje“.

 

Vertė O. P

http://www.2000.ua/