Kai Murros apie nacionalistinę revoliuciją

Kai Murros apie nacionalistinę revoliuciją

1 1142

Kai Murros yra žmogus, kuris, priešingai nei daugelis nacionalistų, supranta, kad europiečiai šiuo metu kariauja ir tas karas jau tęsiasi dešimtmečius.

Joks karas nebuvo paskelbtas, nes jis yra neįprastas. Šis karas savo esme yra tiek psichologinis, tiek fizinis.

Psichologiškai mūsų priešai siekia demoralizacijos. Jų ginklai – tai kaltė, gėda ir savęs nekentimas, kurie yra atsargiai kultivuojami per žiniasklaidą, pramogas ir revizionistinę istoriją. Europiečiai yra pateikiami kaip viso blogio pagrindas, maniakiški kolonialistai ir imperialistai, skleidžiantys smurtą, neapykantą ir kančias visam pasauliui. Ši kaltė, gėda ir savęs nekentimas buvo priimti silpnesnio proto mūsiškių, kurie, patys nebūdami kalti, buvo sumanipuliuoti taip, kad patikėtų melais ir pasakomis, kuriuos mūsų priešai jiems sušėrė.

Fizinį karą prieš europiečius padarė įmanomu sėkmė psichologiniame kare. Įdiegus kaltę, gėdą ir savęs nekentimą masėms, europiečiai noriai priėmė dešimtis milijonų priešiškų įsibrovėlių į jų teritorijas. Jie nesipriešino šiam fiziniam karui, šitai tyliai invazijai, nes buvo išmokyti, kad priešintis būtų „rasistiška“. Jie buvo užprogramuoti, kad tikėtų, jog natūrali pasaulio tvarka yra nemorali ir kad grupių konfliktas, etninė įtampa ir Darvininis varžymasis dėl resursų negalioja postmoderniai multikultūrinei Europos visuomenei.

Net kai europiečių masės pamatė savo akimis multietninių, multikultūrinių valstybių rezultatus, jos įtikino save, kad jiems patiems taip atsitikti negali. Išties, kruvinas „multikultūrinių“ valstybių, tokių kaip Irakas, Jugoslavija ir Ukraina, likimas visai neapšvietė postmoderniojo europiečio. Jie neišmoko pamokos, kad be stipraus lyderio, valdančio geležiniu kumščiu, multikultūrinės valstybės ilgainiui balkanizuojasi palei etninius ar religinius skirtumus. Be to, kritinio mąstymo trūkumas, kurį sukėlė tai, jog „švietimo“ sistema tarnauja mūsų priešams, neleidžia matyti fakto, kad Prancūzija, Britanija, Vokietija, Švedija ir kitos vakarų Europos valstybės balkanizuosis netolimoje ateityje. Ultraliberali, politiškai korektiška sistema mato „užrašą ant sienos“, bet pripažinti, kad jos masinės imigracijos, multikultūralizmo ir radikalios lygybės politika sukūrė sąlygas pilietiniams karams, būtų politinė savižudybė.

Be to, sistemos politikai supranta, kad jėgos, besitelkiančios juos pakeisti, laikys juos atsakingus už išdavystę. Klaidų pripažinimas ir politinės savižudybės įvykdymas, atveriant kelią nacionalistiniam cunamiui, reikštų kartuves ar giljotinas politiniam elitui, sukūrusiam Europoje multikultūrinį košmarą.

Europos politinė klasė negali pripažinti, kad Europa kariauja, priešingai nei nacionalistai, kurie suvokė, kad karas vyksta ir atpažino priešus. Pripažinimas, kad Europa kariauja su importuotomis islamo atėjūnų masėmis būtų paskutinis vinis į kairuolių karstą. Tačiau šis karas tęsis, nors ir nepripažintas politinio elito, tačiau kasdien paveikdamas europiečius.

Didėjančioms atsibudusių europiečių gretoms šis karas negali būti ir nebus pralaimėtas. Šis karas bus karas pabaigti karams, susitaikymo karas, kuriame Europos tautos pirmą kartą susivienys, kad pašalintų iš Europos islamą ir marksizmą. Kai Murros pilnai supranta kas ateityje laukia Europos. Toliau aptarsiu jo mintis apie artėjančią nacionalistų revoliuciją, kuri išvalys žemyną nuo mūsų priešų.

Murros apie nacionalistinę revoliuciją

Savo youtube vaizdo įraše, pavadintame „National Revolution – Turn on, Tune In, Take Over“, Murros analizuoja dabartinę situaciją Europoje, numatydamas neišvengiamą konfliktą, kuris sudrebins Europos pamatus. Čia bus aptarta pirma jo paskaitos dalis, o antra pusė bus aptarta vėliau.

Kalbant apie nepaskelbtą karą, siaučiantį Europoje, Murros teigia:
„Šis karas yra kariaujamas kasdien ir jis paveikia kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą. Šis karas yra kariaujamas žiniasklaidoje, kai mūsų elitas teršia mūsų smegenis begėdiškais melais, tam, kad priverstų mus besąlygiškai pasiduoti šėlstančioms masėms plūstant į Europą. Šis karas yra kariaujamas akademiniame pasaulyje, kai kenkėjiški, iškrypę intelektualai vilioja mus sveikinti mirtį ir išnykimą, tam, kad atlaisvintume vietą vis didėjančioms masėms priešiškų atėjūnų. Šis karas yra kariaujamas kruvinuose susirėmimuose gatvėse, kai mūsų žmonės yra užpuldinėjami gaujų grobuoniškų imigrantų, atvirai vykdančių prieš mus rasinį karą.“

„Šis karas galbūt praslydo pro liberalų dėmesį. Kairuoliai gali neigti, kad apskritai vyksta koks nors karas. Tačiau šis karas yra žiauri realybė, kuri paveikia mus visus, nesvarbu, mes tai pripažįstame ar ne. Tie, kurie mano, jog gali nesikišti, kad gali atsukti nugaras ir apsimesti, jog niekas nevyksta ir likti neutraliais, jau patys yra šitoj betvarkėj tiek pat giliai kaip ir visi kiti.“

Murros yra teisus, teigdamas, kad liberalai yra taip pat giliai įklimpę kaip ir visi kiti, tačiau verta paminėti, jog jie pasislėpė išskirtiniuose enklavuose, toli nuo kančių ir chaoso, kuriuos importavo į dirbančiosios klasės bendruomenes. Dauguma vidurinės ir aukštesnės klasės liberalų gyvena burbule, nesuvokdami, kad Europa patiria priešišką invaziją. Tai paaiškina jų neskubėjimą ir atvirą fakto, kad civilizacijų susikirtimas neišvengiamas, neigimą. Tą pasakius, patriotai neturi tikėtis, kad tie minkšti, išlepę beta kairuoliai kada nors pabus ir prisijungs prie pasipriešinimo. Iš tiesų galima įtarti, kad jie greičiau prisijungs prie atėjūnų, nei prie vietinių europiečių kai konfliktas prasidės. Dirbančioji klasė negyvena burbule, jie patys pirmi patiria islamo barbariškumą. Jie nebegali sau leisti vaizduoti moralinės viršenybės ir pritarti leftistų dogmoms. Jie buvo priversti susidurti su realybe. Tuo tarpu jų leftistiški valdovai smerkia juos vadindami „rasistais“ už tokius dalykus, kaip paminėjimą, jog jų rajonai tampa betoninėmis trečiojo pasaulio džiunglėmis.

Murros apie Pan-Europinį atsaką į šį karą

Po Europoje vykstančio karo pripažinimo, Murros eina prie karo pasekmių apibūdinimo:

„Kai išmoksime sukaupti resursus, sinchronizuoti veiksmus, išaštrinti protus – susiorganizuosime iki tokio lygio, kad, kai galiausiai žengsime lemiamą žingsnį šiame didžiuliame žaidime, veiksime kaip vienas ir smogsime su tokia jėga, su tokiu greičiu, kad visam pasauliui užgniauš kvapą. Evoliucinė kova tarp civilizacijų toli gražu nepasibaigusi ir jei yra bent vienas visiškai aiškus dalykas, tai yra tai, jog Europa nemirs.“

„Žvilgsnis mirčiai ir sunaikinimui į akis mus suvienys taip, kaip mūsų ilga istorija dar nėra mačiusi. Kaip gali kas nors nugalėti Europą, kai pirmą kartą istorijoje mes stovėsime kartu? Iš naujo surasdami jėgas, pažvelgsime į priešus ir suvoksime, kada iš tiesų yra didesnių bėdų, nei mūsų praeities nesutarimai.“

„Ironiška, kad kai mes pagaliau priversime europiečius kovoti, jau būsime laimėję. Todėl, kad mūsų didžiausias priešas vis dėlto yra ne atėjūnų gaujos siaučiančios gatvėse, o mūsų nenoras kažką dėl to daryti.“

Tikiu, kad Murros teisus. Pirmą kartą Europos istorijoje nacionalistai ir patriotai visoje Europoje, kaip ir europiečiai kituose žemynuose, susivienija apginti mūsų gimtąjį žemyną ir mūsų žmonių išlikimą. Tie, kas iš tikrųjų suvokia kas vyksta Europoje, supranta kas pastatyta ant kortos.

Anglija miršta lėta mirtimi, kai naujųjų leiboristų imigrantų armija veda į demografinę žiemą. Londonas buvo pirma nugriuvusi domino kaladėlė, mat anglai dabar jau yra mažuma savo pačių sostinėje. Birmingamas bus kitas, o Bradfordas nedaug nuo jo atsilieka.

Prancūzija taip pat miršta lėta mirtimi, kai islamo ekstremistai kolonizuoja Paryžiaus priemiesčius. Prancūzijos antrame pagal dydį mieste, senoviniame Marselyje, musulmonai sudaro 30-40% ir prancūzai ten greitai bus mažuma.

Vokietijos, Italijos, Airijos, Švedijos ir t.t. laukia toks pat likimas. Europos kairiųjų begalinis „įvairovės bombų“ arsenalas paliko daugybę vietų neatpažįstamas ir atvėrė pandoros dėžę etniniam nacionalizmui – kairės baisiausiam košmarui.

Išvada

Tiems europiečiams, kuriems užtenka suvokimo pripažinti, kad vyksta karas, yra būtina ruoštis dabar, jog būtų pasiruošę, jei (ir kai) prasidės mūšiai dėl Europos išlikimo. Rekomenduotina, kad visi Europos nacionalistai išstudijuotų Sun Tzu „Karo meną“, nes tai yra vadovas, kurį galima panaudoti tiek politinėje, tiek karinėje sferose. Taip pat yra svarbu sukurti tarptautinius ryšius tiek Europoje, tiek už jos ribų, kad būtų galima dalintis informacija, strategijomis, resursais ir patirtimi. Ir nors politinis sprendimas yra priimtinesnis, jis kiekvieną dieną darosi vis mažiau ir mažiau įmanomas, kai EUSSR bando paspartinti invaziją, tam kad pastatytų jėgas artėjantiems rinkimams (ir mūšiams). Reikia atminti: kai tik islamas įleidžia šaknis, pradeda ieškoti užkariavimo. Kaip britų kontradmirolas Chris Parry pastebėjo:
„Jei pažvelgsite į Islamo valstybės skelbiamus žemėlapius, bus visai aišku ko jie nori. Italijos, Ispanijos. Jie nori atgauti tai, ką kažkada turėjo. Islamas yra labai teritorinė religija.“

Jau yra pasiekta tai, kad Italijos ir Graikijos imigracijos sistemos yra ties griuvimo riba. Barbariškos šiaurės Afrikos ir subsacharinės Afrikos masės leidžiasi ant viduržemio kraštų. Dar daugiau, Bulgarijos ministras pirmininkas pažymėjo, kad masinė musulmonų imigracija kelia grėsmę demografiniam Bulgarijos slavų, stačiatikių krikščionių tautos balansui, kai nelegalūs islamo imigrantai iš Turkijos tvindo Bulgarijos sieną. Europiečiams, kurie negyvena burbule, nebegalima būti reaktyviems. Laikas būti proaktyviems. Demografinė žiema artėja ir, kai kritinė įsibrovėlių masė bus pasiekta, nustosime būti savo likimų šeimininkais.

Pabaigoje verta priminti, kad įsibrovėliai atėjūnai, okupuojantys mūsų teritoriją, neatsirado iš niekur. Ne imigrantai tvarko imigracijos politiką. Jie yra tik daug didesnės problemos simptomas. Tai yra nevaržomas liberalizmas ir išdavikai, primetę šią destruktyvią ideologiją visoms Europos valstybėms.

Dešimčių milijonų atėjūnų buvimas mūsų žemyne turėtų būti kaip priminimas apie išdavikišką elitą, kuris pakvietė juos į mūsų žemes net neatsiklausęs leidimo.

Jų tikslas yra sunaikinti tautinį identitetą ir patriotizmą. Jie nori abejingų paklusnių žmonių masės, kurie prisiekinės ištikimybę korporacijų brandams, vietoj to, kad būtų ištikimi savo gentims, kultūroms ir civilizacijai.

Nepaisant nelygių pajėgumų ir aplinkybių, privalai niekada neleisti tam įvykti. Visada prisimink aukas, padarytas protėvių, kovojant su mongolais, hunais, osmanais ir komunistais. Kiekviena Europiečių karta kovojo dėl savo teritorijos išlikimo, išskyrus išdavikišką 68-ukų kartą. Pareiga dabar krenta ant naujosios Europos kartos, išsilaisvinančios iš marksizmo ir politinio korektiškumo grandinių, tam, kad apgintų savo teritoriją nuo 68-ukų ir jų importuotos barbarų armijos.

A.J. Vašingtonas

Vertė J. D.

Nuoroda į šaltinį.