Nacizmas ir Vokietijos ekonominis stebuklas

Nacizmas ir Vokietijos ekonominis stebuklas

1 3118

Ištraukos iš kinų ekonomisto Henry C. K. Liu veikalo „Nacizmas ir Vokietijos ekonominis stebuklas“, išspausdinto Asia Times, 2005 m. gegužės 24 d.

Hitlerio ekonominis stebuklas

Naciai Vokietijoje atėjo į valdžią 1933 m. Tuo metu Vokietijos ekonomika buvo visiškai sužlugdyta. Jai teko atsakomybė už katastrofiškus karo žalos atlyginimus ir ji neturėjo jokių galimybių pritraukti užsienio investicijų arba paskolų. Nežiūrint šių sunkumų, Trečiasis reichas sugebėjo per keturis metus paversti bankrutavusią Vokietiją į stipriausią Europos ekonomiką dar jai nepradedant finansuoti ginklavimosi išlaidas. Tai buvo pasiekta įdiegiant nepriklausomą monetarinę politiką, išleidžiant valstybės kreditus ir įgyvendinant viešųjų darbų pilno įdarbinimo programą. Iš tikrųjų, Vokietijos ekonomika atsigavo anksčiau nei ginklavimas prasidėjo, o civilinės ekonomikos atsigavimas savo ruožtu vėliau išplėtė ekonomines galimybes ginkluotis. Tuo tarpu JAV ekonomika atsigavo tik po to, kai ši šalis įsijungė į II Pasaulinį karą ir jos ekonomika buvo pajungta karo gamybai. JAV ekonomikos atsigavimą blokavo JAV Aukščiausias teismas, įžvelgiantis nekonstitucinius aspektus naujoje valdžios ekonominėje programoje. Nors šias pastabas nereikia suprasti kaip autoriaus pritarimą nacių filosofijai, Vokietijos ekonominės politikos sėkmė yra neginčijama.

Vokietijos padėtis 1933 m. žymiai skyrėsi nuo 1945 m. padėties. Kadangi karo laukas nebuvo pasiekęs Vokietijos per I Pasaulinį karą, šalis nebuvo totaliai sugriauta kaip tai įvyko 1945 m. Bet 1933 m. Vokietijoje buvo sugriuvusios politinės bei ekonominės institucijos. 1933 m. Vokietija negalėjo tikėtis Maršalo plano paramos. Jai buvo užkrauti žlugdantys karo žalos atlyginimo mokesčiai. Jos kredito reitingas buvo nulinis. Tačiau Vokietija išsikovojo pilną suverenitetą, kurį Trečiasis reichas sumaniai panaudojo įgyvendinant efektyvų ekonominį nacionalizmą. 1945 m. Vokietijai buvo atimtas suverenitetas, ir nacionalinę politiką reikėjo derinti su JAV ir Sovietų valdžios geopolitiniais ketinimais. Ekonominiu požiūriu priklausomybė nuo užsienio investicijų ir paskolų privertė Vakarų Vokietiją tapti eksporto ekonomika, priklausoma nuo pagrindinės savo rinkos, JAV, malonės.

Praėjus dviems su puse dešimtmečiams ekonominių reformų, nukreiptų į neoliberalią ekonomiką, Kinijai dar vis nepavyksta pasiekti tų ekonominės rekonstrukcijos rezultatų, kuriuos pasiekė nacių Vokietija per pirmus keturis metus po atėjimo į valdžią – t.y., visiško užimtumo su klestinčia ekonomika, finansuojama valstybės kreditais be poreikio eksportuoti. Taip atsitiko, nes Kinija padarė klaidą pasikliaudama užsienio investicijomis, o ne savo valstybės kreditais. Dabar Kinija moka baudą už tą klaidą. Ji priversta eksportuoti savo turtą, kad galėtų užsimokėti už užsienio kapitalą, kurio jai iš viso nereikėjo. Rezultatas toks, kad praėjus dviems dešimtmečiams – nors Kinija pradėjo kredituoti JAV iki Kinijos BVP lygio – ji vis tiek turi maldauti JAV, kad ši suteiktų jai kapitalo investicijoms.

JAV, pagrindinė II Pasaulinio karo laimėtoja, ryžosi pratęsti savo hegemoniją stabdydama nacionalinį planavimą visur ir tokiu būdu neleisdama iškilti ekonominiam nacionalizmui ir socializmui. JAV skatino globalų rinkos kapitalizmą ir neoliberalią laisvą prekybą tam, kad kitos ekonomikos paklustų JAV ekonomikai. Tai yra Pax Americana ekonominis pagrindas.

Naudojant propagandą galima daug pasiekti. Propaganda įtikino gyventojus Sovietų sąjungoje, nacių Vokietijoje, imperinėje Japonijoje ir kapitalistinėje JAV, kad jų sistemos buvo tinkamos, jei ne geriausios iš visų, nežiūrint akivaizdžių trūkumų. Propaganda leido pasiekti maksimalų efektyvumą ir stabilumą visų šių šalių ekonomikose.

Nacių Vokietija, tai dar vienas sėkmingas ekonominio planavimo pavyzdys tarpukario periode… Vienas iš pagrindinių skirtumų tarp nacių ir sovietų ekonominių sistemų buvo tai, kad nacių ekonomika buvo maišyta, joje vyravo griežtas valstybinis reguliavimas, o sovietų ekonomika buvo valstybinės nuosavybės. Smarkiai paveikti Walter Rathenau (1867-1922) idėjomis, vokiečių ekonomikos planuotojai nebandė viską naujai sukurti remiantis revoliucinėmis nuotaikomis, kaip tai darė rusai. Vokiečių planuotojai siekė pritaikyti decentralizuotą kapitalizmą prie efektyvesnės centralizuotos sistemos, kurioje veikė didžiuliai kombainai, kuriais buvo įgyvendinami nacionaliniai tikslai…

Pilno užimtumo ekonominė galia

Hitleriui iš pat pradžių pavyko įsigyti plačią tautos paramą. Jo trumpalaikis siekis buvo Vokietijos ekonominis atsigavimas, kurį turėjo remti šalies nacionalistai bankininkai ir pramonininkai. Hitleris įgyvendino agresyvią pilno įdarbinimo kampaniją. Nuo 1933 m sausio mėn. iki 1935 m. liepos mėn. įdarbintų vokiečių skaičius padidėjo per pusę – nuo 11,7 milijonų iki 16,9 milijonų. Buvo sukurta 5 milijonai naujų darbo vietų, kurios užtikrino pakankamai pajamų pragyvenimui. Bedarbystė išnyko iš Vokietijos ekonominio gyvenimo ir visa tauta dirbo produktyvų rekonstrukcijos darbą. Infliacija buvo pažabota įvedant algų bei kainų kontrolę.

Be to, Hitleris mokėsi iš 1914-18 metų karo patirties ir norėjo sukurti tokią ekonomiką, kuri būtų nepriklausoma nuo užsienio kapitalo ir tiekimo bei tokiu būdu būtų atspari naujai blokadai ir ekonominiam karui. Vokiečiams visa tai buvo įrodymas, kad Hitleris sugebėjo išvesti Vokietiją iš ekonominės depresijos ir dar sugebėtų jai užtikrinti ekonominę gerovę su naujai atrastu pasididžiavimu. Fiurerio populiarumas ir pasitikėjimas juo dramatiškai išaugo.

Per keturis trumpus metus Hitlerio Vokietijai pavyko atstatyti karo suniokiotą ir nuo Veimaro Respublikos liberalios politikos nusilpusią šalį. Ji tapo Europos stipriausia ekonomine bei karine galybe. Kaip jai tai pavyko padaryti? Pagrindas buvo 1933-36 metų Vokietijos Darbo sukūrimo programa, kuri atsirado anksčiau nei jos ginklavimosi programa. Praėjus 70 metų, neoliberalūs ekonomistai dar vis nepripažįsta, kad svarbiau už viską yra sėkmingas darbo vietų kūrimas, kuris garantuotų padorias algas bei nacionalinę gerovę. Bet kokia ekonominė politika, kuri neveda į visišką užimtumą, apgaudinėja save ir duoda priešingus nei skelbtus rezultatus. Bet kokia politika, toleruojanti tarptautinį algų arbitražą, yra išdavikiška. Vokietijos ekonominė politika nuo 1930-32 m. buvo brutaliai defliacinė ir tai parodė, kad buvo visiškai neatsižvelgta į aukštą bedarbystės lygį. O 1933 m. Hitlerio išrinkimas kancleriu nebūtų įmanomas be to meto vyraujančio socialinio ekonominio chaoso.

Nacių ekonominio atsigavimo programos buvo finansuojamos priemonėmis, kurios buvo išbandomos dar prieš Hitleriui užėmus kanclerio postą. Skirtumas buvo tas, kad po 1933 m. valdžia buvo pasiruošusi išleisti didžiulius kiekius trumpalaikio, suverenaus kredito. Tuo pačiu valdžia buvo pasiryžusi pilnai sumokėti skolas, kurias sukūrė šis kreditas. Trumpalaikio suverenaus kredito panaudojimas buvo svarbus tam, kad pakeistų vyraujantį nepasitikėjimo valstybės kreditu klimatą. Greitas trumpalaikių valdžios lakštų sumokėjimas jau po kelių mėnesių sukūrė visuomenės pasitikėjimą Vokietijos suvereniu kreditu šalyje.

Hitleris 1933 m. gegužės mėn. pasakė vokiečių pramonininkams, kad ekonominis atsigavimas reikalaus bendrų valdžios ir privataus sektoriaus veiksmų. Valdžia skatins privačias investicijas daugiausia per mokesčių lengvatas. Jis pareiškė pasiruošęs skirti stambų valstybės finansavimą tiktai greitkelių projektams, bet ne pramonei. Neverta laukti investicijų, jei vartotojai neturės pinigų arba bijos prarasti darbą ir todėl nepirks pagamintų prekių. Hitleriui buvo aišku, kad dirbantiesiems reikia padorių atlyginimų, kad jie taptų sveikais vartotojais. Taigi, ekonominio ciklo pradžia rėmėsi visišku užimtumu. Tam, kad neutralizuoti vokiečių paplitusią baimę atrodyti turtingesniais nei kaimynai, nacių propaganda psichologiškai ruošė vartotojus pirkti vis daugiau ir džiaugtis materialinėmis gėrybėmis.

1933 m. gegužės 31 d. Hitleris pabrėžė, kad reikia balansuoti Reicho biudžetą. Jis suprato, kad tektų sumažinti išlaidas socialinėms programoms, jei balansuos biudžetą. Hitleris ketino sumažinti mokesčius verslui, kad išaugtų privačios investicijos. Tam, kad išvengti socialinių programų apkarpymo, reikėtų stambios darbo vietų kūrimo programos be deficitinio finansavimo ir nenaudojant išteklių iš Reicho biudžeto. Hitleris griebėsi išankstinio finansavimo priemonių, platindamas Darbo kūrimo vekselius (Arbeitsbeschaffungswechseln). Tai klasikinis pavyzdys, kaip reikia spręsti fiskalines problemas, naudojant monetarines priemones. Reicho finansų ministerija išplatino šiuos Darbo kūrimo vekselius (DKV) dalyvaujančioms kredito institucijoms ir viešoms agentūroms (trijų mėnesių su galimybe atnaujinti penkiems metams). Rangovai ir tiekėjai, kuriems reikėjo pinigų dalyvauti darbo kūrimo projektuose, pasirašydavo čekius agentūroms, užsakančioms darbą arba atitinkamoms kredito institucijoms. Šios kredito institucijos priimdavo (tapo atsakingomis sumokėti) už čekius, kurie tapdavo vertybiniais popieriais ir galėdavo būti Reichsbanko (centrinio banko) rediskontuoti. Visas šis čekių pasirašymo, priėmimo ir DKV rediskontavimo procesas užtikrindavo reikalingus kiekius pinigų, sumokėti rangovams ir tiekėjams. Sėkminga jų prailginimo patirtis kas tris mėnesius greitai užtikrino vekselių patikimumą. Ekonomikai atsigaunant ir mokesčių įplaukoms didėjant, Reicho iždas kasmet išpirkdavo penktadalį šių vertybinių popierių nuo 1934 m. iki 1938 m. Tam, kad padengti šiuos vertybinius popierius, Reicho iždas pervesdavo kredito institucijoms atitinkamą kiekį mokesčių laidavimų (Steuergutscheine) arba kitokius užstatus. Reicho iždui išperkant DKV, mokesčių laidavimai būdavo sugrąžinami iždui. Hitleris padidino pinigų kiekį Vokietijos ekonomikoje sukurdamas specialias lėšas įdarbinimui.

Iš esmės J.P. Morgan (1837-1913) pasielgė panašiai per 1907 m. JAV bankų paniką. Jis privertė JAV bankus atsiskaityti tarpusavyje, naudojant jo išleistus laidojimo sertifikatus, o ne pinigus. J.P. Morgan tuo nelegaliai padidino pinigų kiekį be valdžios dalyvavimo. Viskas baigėsi tuo, kad jis perėmė žymiai didesnę finansinio sektoriaus dalį, už ką J.P. Morgan sumokėjo savo išleistais vertybiniais popieriais ir už ką JAV valdžia buvo jam dėkinga. Skirtumas tas, kad ekonominė nauda atiteko Morgan asmeniškai, o ne tautai, kaip tai buvo nacių Vokietijos atveju ir, kad buvo naudojamos asmeninės lėšos išgelbėti bankus, o ne bedarbius.

Nacių ekonomikos ekspertai suvokė, kad suverenaus kredito kūrimas darbo vietų gausinimui nekeltų infliacijos pavojaus. Tai būtų daug atsakingesnė politika nei konservatyvi doktrina, kuri reikalauja didinti mokesčius ir mažinti socialinę paramą, kad būtų subalansuoti valdžių biudžetai. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir toliau tą rekomenduoja idiotiška politika, kuri numato monetarinį susiveržimą ir socialinės paramos išmokų apkarpymą tam, kad balansuotų valdžių biudžetus ir tam, kad užsienio skolos būtų sumokėtos. Tokios rekomendacijos galioja šalims skolininkėms, bet ne JAV – didžiausiai pasaulio skolininkei, kuri naudojasi dolerio hegemonija kaip gelbėjimosi, arba tiksliau, vengimo priemone. Tiesa, kad DKV apsunkino Reicho biudžetą, bet taip pat sumažėjo Reicho išlaidos socialinei apsaugai ir kitoms mokesčių dotacijoms dėl pilno užimtumo atsigavimo. Pajamų perteklius, atsiradęs dėl pilno užimtumo politikos, leido Reichui toliau mažinti valstybės skolą ir mokesčius.

Vokietijoje vyravo unikalūs teisiniai, politiniai ir instituciniai Reichsbanko apribojimai, kurie praktiškai privertė valdžią imtis DKV priemone, kad vėl būtų įdarbinti 6 milijonai vokiečių bedarbiai. Bet DKV principas galiotų ir JAV, ir Kinijai arba bet kokiai kitai šaliai, kur vyrauja nepriimtinai aukštas bedarbystės lygis. Deja, ši sveiko proto politika yra beveik visur tvirtai atmetama egzotiškų infliacijos teorijų šalininkų. Tikroji priežastis yra banko sektoriaus pageidavimas traktuoti aukštą bedarbystės lygį kaip ekonomikos išorės veiksnį, kas leidžia korporacijoms uždirbti pelną iš aukštos bedarbystės ir mažų algų. Aukštos bedarbystės pelnas lieka privačiose rankose. O aukštos bedarbystės kaštai yra socializuoti valdžios išlaidų pavidalu.

1933 m. Hitleris siekė užtikrinti Vokietijos verslo vadovus, kad nacių valdžia yra suderinama su laisvos rinkos sistema, nes jam reikėjo pramonininkų paramos. Jis galėjo nusipirkti tą paramą, neleidžiant algoms per daug kilti per atsigavimą. Bet jei jis būtų ryžtingai apribojęs kainas ir pelnus, nuo jo atsisuktų verslo bendruomenė, ir ekonomikos atsigavimas sulėtėtų. Hitleris bandė sugrąžinti pelningumą vokiečių verslui, sumažinant vienetų išlaidas per padidintas gamybos ir pardavimų apimtis. Jis neleido įsivyrauti visuotiniam kainų augimui (Mengenkonjunktur, nicht Preiskonjunktur – gamybos bumas, o ne kainų bumas). Įvykdymo algos (Leistungslohn – mokėjimas pagal kainos/tempo pagrindą) padidino darbo našumą, o tai sumažino kainas ir padidino pelną. Valdžia kažkiek leido kainoms kilti, kad suderintų kainų santykius tarp žemės ūkio ir pramonės gaminių ir tarp prekių, kurių paklausa buvo lanksti arba nelanksti. Taip pat buvo siekiama vengti kainų karų ir dempingo atvejų. Šie gamybos bumo, o ne kainų bumo principai galėtų būti panaudoti kovojant prieš infliaciją daugelyje ekonomikų bendrai ir Kinijoje konkrečiai.

Hitleris išlaisvino vokiečių ūkininkus nuo jų sunkių skolų, organizuojant atsigavimo programas ir dotuojant žemės ūkio produktų kainas. Stabilios kaimo pajamos atsirado tarpininkų institucijų sąskaita. Bet Hitleriui pavyko išlaikyti populiarumą, garantuojant vartotojų pakankamą pragyvenimo lygį.
Jei nacių Vokietija būtų priklausiusi Pasaulio prekybos organizacijai (PPO), šis pasirinkimas nebūtų jai įmanomas. Hitleris siekė išlaikyti kainų stabilumą tiktai tose sferose, kurios buvo kritiškai svarbios nacionalinei ekonomikai ir galutiniam ginklavimosi tikslui. Vokietija neturėjo bendros kainų politikos iki 1936 m. Keturių metų plano, kuris sukoncentravo karo pramonės ekonominį autoritetą Hermann Goering rankose.

Verslo vadybininkai paprastai priima investicijų ir įdarbinimo sprendimus pagal numatytus naujų užsakymų srautus. Skirtumas tarp Vokietijos ekonomikos atsigavimo valdant Hitleriui ir JAV ekonomikos stagnacijos valdant Roosevelt buvo netikrumo lygis dėl naujų prekių užsakymo. Hitleris aiškiai pareiškė, kad po 1936 m. prasidėjusios ginklavimosi programos išliks intensyvi paklausa stambiems pramonės gaminiams be eksporto poreikio. Todėl vokiečių pramonė galėjo drąsiai planuoti ekspansiją. Roosevelt negalėjo suteikti tokio „užtikrinimo“ savo pramonininkams ir buvo priverstas remtis netvirtais rinkos veiksniais iki japonų atakos prieš Pearl Harbor Havajuose.

Algio Avižienio vertimas.

1 COMMENT

  1. 1. Kokie egzistuoja įrodymai, kad vokiečių nacional-socialistai nužudė 6mln. Žydų?– Jokių. Viską ką mes turime – tai pagrinde atskirų „išgyvenusių“ pokariniai parodymai. Šie parodymai prieštaringi ir mažai kas jų tvirtina, kad yra „marinimo dujomis“ liudininkai. Nėra tos epochos orginalių dokumentų ir patikimų įrodymų: nėra nei kalnų pelenų, nei krematoriumų, galinčių sudeginti milijonus žmonių lavonų , nei „muilo iš žmogaus riebalų“, nei “lempų gaubtų, padarytų iš žmogaus odos”, nėra nei patikimų statistinių duomenų.
    2. Kokie egzistuoja įrodymai kad vokiečių nacional-socialistai nenužudė 6mln. Žydų? –Platūs teismo-medicininiai, demografiniai, analitiniai ir palyginamieji duomenys kalba apie tokio skaičiaus negalimumą. Plačiai skambantis skaičius 6mln. yra neatsakingas perdėjimas.
    3. Ar „nacių medžiotojas“ Simonas Vyzentalis rašė, kad vokiečių žemėse nebuvo sunaikinimo lagerių? –Taip. Žymusis „nacių medžiotojas“ tai rašė „Stars and Straips“ 1993 m. sausio 24 d. Jis taip pat tvirtino, kad žydų „marinimas dujomis“ vyko tik Lenkijoje.
    4. Jeigu Dachau yra Vokietijos žemėje ir netgi Vyzentaliui juk tai nebuvo sunaikinimo lageris, kodėl tada dauguma amerikiečių karo veteranų kalba, kad tai buvo sunaikinimo lageris? -Kai sąjungininkai [anglai-amerikiečiai] užėmė Dachau, daugumą kareivių vedžiojo po lagerį ir parodė kambarį, kuris atseit buvo „dujų kamera“. Masinės informacijos priemonės plačiai, bet neteisingai toliau tvirtina kad Dachau buvo „dujinis“ lageris.
    5. Ką jūs galite pasakyti apie Osvencimą? Ar yra įrodymų kad žudynėms buvo naudojamos dujų kameros?– Ne. Osvencimas , užimtas tarybinių karių, buvo specialiai komunistų modifikuotas po karo, o kambarys rekonstruotas, kad atrodytų kaip didelė „dujų kamera“. Po to, kai amerikiečių vienas iš pagrindinių specialistų projektuojant ir įrenginėjant dujų kameras Fred Leuchter ištyrinėjo tariamą dujų kamerą ir kitus su juo susijusius įrengimus Osvencime ,jis pareiškė, kad būtų absurdiška tvirtinti, jog jie buo naudojami arba galėjo būti naudojami masinėms žmonių žudynėms.
    6. Jeigu Osvencimas nebuvo „mirties lageriu“ tai kokia buvo jo tikroji paskirtis?– Tai buvo internuotų asmenų lageris, jis buvo dalis stambaus gamybinio komplekso. Ten buvo gaminamas sintetinis tepalas ir belaisviai buvo naudojami kaip darbo jėga.
    7. Kas sukūrė pirmuosius konclgerius? -Būrų karo metu [1899 – 1902 m.] Pietų Afrikoje anglai sukūrė tai, ką jie vadino „koncentracijos lageriais“ kad ten laikyti būrų moteris ir vaikus [būrai – olandų persikėlėliai Pietų Afrikoje]. Maždaug 300.000 žmonių žuvo šiose pragariškose vietose, kuriose sąlygos buvo tokios pat baisios kaip ir vokiečių koncentracijos stovyklose Antrojo Pasaulinio karo metu.
    8. Kuo vokiečių lageriai skyrėsi nuo amerikietiškų „lagerių perkeltiesiems“ kuriuose buvo internuoti japonų kilmės amerikiečiai Antrojo Pasaulinio karo metu?– Vienas esminis skirtumas buvo tas kad kai vokiečiai internuodavo realios grėsmės arba įtariamo pavojaus kėlimo karo laiku šaliai atveju. JAV vyriausybė internavo asmenis išskirtinai etniniu pagrindu.
    9. Kodėl vokiečių vyriausybė internavo žydus į lagerius?– Jie laikė žydus nacionaline grėsme valstybės saugumui [Žydai sudarė daugumą diversinėse komunistinėse grupėse]. Bet visi įtariami rengiant nusikaltimus prieš valstybės saugumą – ne tik žydai – buvo pavojingi ir buvo internuoti.
    10. Kokią priešišką akciją pasaulinė žydija organizavo 1933 m. prieš Vokietiją? –1933 m. kovo mėn. pasaulinės žydų organizacijos paskelbė vokiškų prekių tarptautinį boikotą.
    11. Žydai „paskelbė karą“ Vokietijai? –Taip. Laikraščiai visame pasaulyje rašė apie tai. Pvz. antraštė Londono laikraštyje „Daily Ekspress“ pirmajame puslapyje [1933 m. kovo 24 d] skelbė: „Judėja paskelbė karą Vokietijai“.
    12. Ar tai buvo iki to ar po to, kai prasidėjo istorijos apie „mirties lagerius“? –Tai buvo ilgai iki to, kai prasidėjo istorijos apie „mirties lagerius“. Jos prasidėjo 1941 -1942 m.
    13. Kokia šalis pirmoji pradėjo masinius civilių gyventojų bombardavimus? –Didžioji Britanija, surengdama 1940 m. gegužės 10 d. Freiburgo miesto bombardavimus.
    14. Kiek „dujų kamerų“ žmonių žudynėms buvo įrengta Osvencime? –Nė vienos.
    15. Kiek žydų gyveno teritorijose, atitekusiose vokiečių kontrolei karo metu?– Mažiau kaip 6 mln.
    16. Jeigu vokiečių nacional-socialistai nenaikino žydų Europoje, tai kas su jais atsitiko?– Po karo Europoje buvo milijonai žydų, pergyvenusių karą. Karo metu šimtai tūkstančių [tikėtina iki 1,5 mln.] numirė nuo įvairių priežasčių ,dauguma emigravo į Palestiną, JAV ir kitas šalis. Dar daugiau žydų išvažiavo iš Europos po karo.
    17. Kiek žydų buvo evakuota arba pabėgo į TSRS gilumą? –1941 – 1942 m. pabėgo arba tarybų valdžios buvo evakuoti daugiau kaip 2mln. žydų. Ir taip jie niekada nebuvo papuolę į vokiečių kontrolę.
    18. Kiek žydų emigravo iš Europos iki karo, tokiu būdu pasidare nepasiekiami vokiečiams? –Tikėtina kad 1 mln. [neskaitant tų, kurie atsidūrė TSRS gilumoje].
    19. Jeigu Osvencimas nebuvo sunaikinimo lageris, tai kodėl jo komendantas Rudolf Hess prisipažino, kad jis buvo toks?– Jį specialiai kankino anglų karinė policija, kaip vėliau pripažino vienas iš jo tardytojų.
    20. Ar yra liudijimų, kad tarybiniai, amerikiečių ir anglų okupantai naudojo kankinimus prieš vokiečių belaisvius su tikslu gauti reikalingus „prisipažinimus“ ir juos panaudoti Niurnbergo ir kituose procesuose? –Taip. Kankinimai buvo naudojami, kad išgauti iš jų netikrus „parodymus“, kad juos vėliau būtų galima panaudoti gėdingame Niurnbergo ir kituose procesuose prieš „karinius nusikaltėlius“.
    21. Kokią naudą šiandien gauna žydai iš holokausto istorijos? –Jis saugo žydus, kaip grupę, nuo bet kokios kritikos. Kaip pasaulietinė religija, ji yra rišamoji grandis tarp žydų ir jų lyderių. Jis yra galingas įrankis, padedantis žydams melžti pinigus iš melagingai apkaltintų aukų ir pateisina JAV pagalbą Izraeliui.
    22. Kokią naudą gauna Izraelio valstybė iš holokausto istorijos? –Ji pateisina milijardus dolerių „reparacijų“, kurias Vokietija išmokėjo Izraeliui ir individuliai daugumai „išgyvenusių“. Holokausto istorija naudojama sionistų ir Izraelio lobistų, kad diktuoti amaerikietišką užsienio politiką pagal Izraelio valią ir priversti JAV padėti Izraeliui milijardais dolerių.
    23. Kaip ją pasinaudoja krikščionių dvasininkai?– Holokausto istorija pateikiama kaip pateisinimas Senajame Testamente pateikto žydų tautos įvaizdžio, kaip apie šventos ir amžinai tremiamos „išrinktosios tautos“.
    24. Kokios naudos iš šios istorijos gavo komunistai? –Ji nukreipė dėmesį nuo tarybinių vadų agresyvių siekių ir žvėriškumų iki ir po Antrojo Pasaulinio karo.
    25. Kokią naudą iš to gavo Didžioji Britanija? –Tokią pat reikšmingą, kaip ir TSRS.
    26. Ar yra kokie nors įrodymai, kad Hitleris davė įsakymą naikinti žydus Europoje? – Ne.
    27. Kokios dujos buvo naudojamos vokiečių koncentracijos lageriuose karo metu? –Ciano vandenilio dujos „Ciklon B“- plačiai visoje Europoje naudojamas pesticidas.
    28. Kokiems tikslams buvo gaminamas „Ciklon B“? –Tai buvo pesticidas, naudojamas drabužių ir patalpų dezinfekcijai nuo utėlių- vidurių šiltinės ir kt. užkrato platintojų.
    29. Ar ši priemonė buvo tinkama masiniam žmonių naikinimui? –Ne. Jeigu vokiečių nacional-socialistai būtų ketinę panaudoti nuodingas dujas žmonių naikinimui, jie tam turėjo daug geresnių reaktyvų. „Ciklon B“ yra lėtai veikiantis dezinfekuojantis reagentas.
    30. Kiek reikia laiko patalpų ventiliacijai po „Ciklon B“ panaudojimo dezinfekcijai? –Kaip taisyklė apie 20 val. Tokia procedūra yra labai pavojinga ir sudėtinga. Būtina naudoti dujokaukes ir naudotis tik apmokytu personalu.
    31. Osvencimo komendantas Hessas pasakojo ,kad jo žmonės įeidavo į „dujų kameras“, kad ištraukti iš jų lavonus, praėjus 10 min. po jų mirties. Kaip jūs tai paaiškinsite? –To negalima paaiškinti, nes jeigu jie tai būtų padarę, tai būtų pasidalinę savo likimu su „numarinimo dujomis“ aukomis.
    32. Hesas savo „prisipažinime“ pasakojo, kad jo žmonės rūkė cigaretes, kai po 10 min. traukdavo mirusius žmones iš „dujų kamerų“. Argi ciano vandenilio dujos nėra sprogios dujos?– Taip ,yra. Heso parodymai akivaizdžiai melagingi.
    33. Kokia tiksliai buvo “oficiali” procedūra, kurios pagalba nacional-socialistai naudojosi naikinant žydus? –Istorija varijuoja nuo dujų talpų įmetimo į pilnai žmonėmis užpildytą patalpą iki dujų įpumpavimo per orlaides, „garo kamerų“ „elektros mašinų“ panaudojimą. Tvirtinama, kad tokiu būdu buvo nužudyti milijonai žydų.
    34. Kokiu būdu masinio naikinimo programa galėjo būti laikoma paslaptyje nuo tų, kuriuos buvo numatoma sunaikinti?– Ji negalėjo būti laikoma paslaptyje. Istorijos apie naikinimus buvo pagimdytos atrocitinės propagandos karo metu.
    35. Jeigu pasmerktieji žydai žinojo, kad yra pasmerkti mirties bausmei, tai kodėl jie niekaip nesipriešino vokiečiams? –Jie nerodė pasipriešinimo, nes paprasčiausiai netikėjo, kad juos ruošiasi žudyti.
    36. Kiek maždaug žydų numirė vokiečių lageriuose?– Patikimuose šaltiniuose skaičiai varijuoja nuo 300. 000 iki 500.000.
    37. Kaip jie mirė? –Pagrinde nuo daugkartinių tifo(šiltinės) epidemijos atvejų sautėjusio karo sugriautoje Europoje, taip pat nuo bado, medicininės priežiūros trūkumo paskutiniais karo mėnesiais, kai visi geležinkeliai ir keliai buvo anglų-amerikiečių subombarduoti.
    38. Kas tai yra tifas-šiltinė?– Ši liga visada atsiranda ten, kur susikaupia daug žmonių antisanitarinėmis sąlygomis. Ją perneša utėlės, kurios atsiranda plaukuose ir drabužiuose. Įdomu pažymėti, kad jeigu vokiečiai dideliais kiekiais būtų naudoje „Ciklon B“, tai daug daugiau žydų konclageriuose būtų išlike gyvi.
    39. Tai kiek gi žuvo žydų Antrajame Pasauliniame kare- 6 mln. ar 300 tūkst.? Koks skirtumas tarp šių skaičių? -5 700 000
    40. Kai kurie išgyvene žydai belaisviai pareiškia, kad matė, kaip lavonus metė į šachtas ir ten sudegindavo. Kiek tam reikėtų kuro?– Daug daugiau nei turėjo vokiečiai, ir taip jiems karo metu labai trūko degalų.
    41. Ar galima lavonus sudeginti šachtoje? –Ne. Dėl deguonies trūkumo tokiu būdu visiškai negalima sudeginti žmonių lavonų.
    42. Holokausto istorijos tvirtina, kad nacional-socialistai galėjo kremuoti kūnus per 10 min. Kiek reikia laiko vieną žmogaus kūną paversti pelenais pagal profesonalių krematoriumų operatorių duomenis? –Apie pusantros valandos, bet ir po to stambūs kaulai lieka nesudege.
    43. Kodėl vokiečių koncentracijos stovyklose buvo krematoriumų pečiai?– Kad efektyviai ir higieniškai likviduoti mirusiųjų kūnus.
    44. Jeigu visi krematoriumai dirbtų nenutrūstamu režimu, kokį maksimalų lavonų skaičių būtų galima sudeginti per visą jų darbo laiką?– Apie 43 650.
    45. Ar gali krematoriumo pečius dirbti 100 proc.?– Ne. 50 proc. – maksimalus leistinas laikas [12 val. per parą]. Itempto režimo metu krematoriumo pečiai turi būti kruopščiai ir reguliariai valomi.
    46. Kiek pelenų lieka po kūno kremavimo? –Po to, kai kremuojami visi kaulai, viskas sutelpa maždaug į poros batų dėžę.
    47. Jeigu vokiečių nacional-socialistai kremavo 6mln. žmonių, tai kur jų pelenai? –Tai verta „paaiškinti“. Sudeginus 6 mln. lavonų būtų susidarę daugybė tonų pelenų, bet nėra jokių duomenų apie dideles pelenų saugyklas.
    48. Ar rodo anglų-amerikiečių Osvencimo avianuotraukos [padarytos tuo metu, kai tariamai „dujų kameros“ ir krematoriumai turėjo dirbti pilnu pajėgumu] naikinimo liudijimus? –Ne. Šiose fotografijose nėra netgi pėdsakų didelių dūmų stulpų, kurie tada pastoviai turėjo būti virš lagerio. Jose taip pat nerandama „atvirų šachtų“, kuriose tariamai buvo deginami lavonai.
    49. Kokie buvo pagrindiniai 1935 m. „Niurnbergo įstatymų“ teiginiai? –Jie draudė santuokas ir lytinius santykius tarp vokiečių ir žydų ir yra analogiški įstatymams, egzistuojantiems dabartiniame Izraelyje.
    50. Ar buvo „Niurnbergo įstatymų“ amerikietiški precedentai?– Dar ilgai prieš atsirandant Trečiajam Reichui, daugumoje JAV valstijų buvo įvestas įstatymas, draudžiantis santuokas tarp įvairių rasių.
    51. Ką pranešdavo Tarptautinis Raudonasis Kryžius, kas liečia holokausto klausimą?– Oficialus Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus pranešimas apie jo delegacijos vizitą 1944 m. rugsėjio mėn. nurodo, kad belaisviams leidžiama gauti siuntinius, ir kad gandai apie dujų kameras negalėjo būti patikrinti.
    52. Kokia buvo Vatikano rolė tuo laiku, kai atseit vyko 6 mln. žydų sunaikinimas?– Jeigu būtų egzistavusi jų naikinimo programa, tai Vatikanas tikrai būtų žinojes apie ją. Bet kadangi tokios programa neegzistavo, tai Vatikanas neturėjo pagrindo pasisakyti prieš ją , todėl irnepasisakė.
    53. Kokie yra įrodymai kad Hitleris žinojo apie vykdomą žydų naikinimo programą?– Jokių.
    54. Ar vokiečių nacional-socialistai bendradarbiavo su sionistais?– Dar 1933 m. Hitlerio vyriausybė pasirašė susitarimą, leidžiantį emigruoti žydams iš Vokietijos į Palestiną, išsivežant su savimi dideles sumas kapitalo.
    55. Kaip numirė Anna Frank? –Po savo internavimo pabaigos Osvencime ji numirė Bergen- Belzeno lageryje nuo tifo(šiltinės), likus kelioms savaitėms iki karo pabaigos.
    56. Ar Annos Frank dienoraštis tikras?– Įrodymai, surinkti daktaro Robert Forisson įrodo, kad dienoraštis yra litertūrinė klastotė.
    57. Ką jūs galite pasakyti apie žinomas fotografijas ir kino juostas, kuriose rodomi būriai skeletų, aptrauktų oda? Jos padirbtos? –Fotografijas galima padirbti, bet kur kas paprasčiau priklijuoti prie jų klaidinančius prierašus ar klaidinančius komentarus prie kino juostų. Būriai skeletų, aptrauktų oda dar nereiškia, kad šie žmonės buvo „nunuodyti dujomis“ arba sąmoningai numarinti badu. Realybėje tai buvo viską naikinančių epidemijų arba bado aukos dėl prekių trūkumo lageriuose karo pabaigoje.
    58. Kas sukūrė terminą „genocidas“?– Rafael Lemkin, lenkų žydas savo knygoje, išleistoje 1944 metais.
    59. Ar tokie filmai kaip „Šindlerio sąrašas“ arba „Karo vėtros“ atspindi realybę? –Ne. Tokie filmai yra išgalvotos inscenizacijos ir laisvas istorijos traktavimas. Gaila, bet per daug žmonių tai naiviai priima kaip tikslų istorinių faktų atkūrimą.
    60. Kiek buvo išleista knygų, paneigiančių standartinę „holokausto“ istoriją? –Dešimtys. Ir dar daugiau ruošiamasi jų išleisti.
    61. Kas atsitiko, kai Istorijos Revizijos Institutas pasiūlė 50.000 dolerių apdovanojimą tam, kuris sugebės įrodyti, kad žydai buvo žudomi dujomis Osvencime? Jokių įrodymų neatsirado, bet buves belaisvis Mel Mermelštein iškėlė Institutui teisminį ieškinį reikalaudamas 17 mln. dolerių, Jis tvirtino, kad apdovanojimas sukėlė jam nemigą, padarė nuostolių jo firmai ir yra „šmeižikiškas nustatytų faktų neigimas“.
    62. Ką jūs galite pasakyti apie kaltinimus tiems, kurie drįsta abejoti holokausto istorija, kad jie antisemitai ir neonaciai? –Tai kliedesiai, skirti nukreipti dėmesį nuo faktų ir sąžiningų argumentų. Mokslininkai, kurie paneigia holokausto istorijos teiginius, yra pačių įvairiausių pažiūrų ir įsitikinimų, priklauso įvairioms religinėms konfesijoms ir etninėms grupėms [taip pat ir žydams]. Tarp „holokausto“ neigimo iš vienos pusės ir kaltinimų antisemitizmu ir neonacizmu iš kitos nėra jokio ryšio. Visa eilė žydų mokslininkų atvirai pripažįsta pagrindinių holokausto teiginių neįrodomumą.
    63. Kas atsitiko su „revizionistais“ mokslininkais, kurie privertė suabejoti holokausto istorija?– Jie tapo šmeižikiškų kampanijų ir tiesioginio fizinio smurto aukomis, prarado darbus ir pensijas. Namai ir kitas jiems priklausantis turtas buvo puolamas ir naikinamas.
    64. Ar nukentėjo Istorijos Revizijos Institutas dėl žodžio ir mokslinių svarstymų laisvės gynimo?– Institutą sprogdino tris kartus. O 1984 m. birželio mėnesį dėl tyčinio nusikalstamo padegimo jis buvo visiškai sunaikintas. Telefonu buvo gaunami daugkartiniai grasinimai nužudyti. Daugumoje atvejų Instituto  veiklos nušvietimas masinėse informacijos priemonėse buvo atvirai priešiškas.
    65. Kodėl taip mažai žinomi revizionistiniai požiūriai į istoriją? –Dėl valdančiųjų sluoksnių politinių pažiūrų, kurie nenori leisti kritiškai svarstyti jokių faktų, susijusių su holokaustu.
    66. Kur galima rasti papildomos informacijos apie „kitą holokausto istorijos pusę“, o taip pat apie Antrojo Pasaulinio faktų ir aspektų peržiūrėjimą? –Istorijos Revizijos Institutas ( The Institute of Historical Review, PO Box 2739, Newport Beach, CA 92659, USA) disponuoja plačiu knygų, audio ir video įrašų, liečiančių svarbius istorinius įvykius, pasirinkimu. Instituto puslapio adresas internete: http://www.ihr.org .

Leave a Reply