Nacionalinio „egoizmo“ baubas (III)

Nacionalinio „egoizmo“ baubas (III)

0 1303

Algis Avižienis

Iš ciklo: Lietuva – tautiškumo ir visuotinumo dvikovos arena.
Kas geriau – ar mąstyti globaliai, ar orientuotis į savo šalį? Ar rūpintis viso pasaulio gerove, ar pagrindinį dėmesį nukreipti į savo tautos ateitį? Štai pagrindiniai mūsų laikų politiniai klausimai.
Vakarų Europos politinis elitas labai norėtų tikėti, kad klausimas jau išspręstas. Nuo II-ojo pasaulinio karo pabaigos Vakarų europiečiai auklėjami atsisakyti nacionalinio „egoizmo“ ir tarsi nesavanaudiškai jungtis į europinę bendriją ir platesnį pasaulį. Naujai į ES įstojusių valstybių elitai taip pat jau 20 metų formuoja savo piliečių universalų mąstymą. Už pavyzdinę pažangą vykdant ES integracinę politiką, mūsų valstybė ir jos vadovai susilaukia pagyrimų ir net garbingų apdovanojimų.
Europiečių sutikimas palaipsniui atiduoti savo nacionalinių valstybių nepriklausomybę neatsirado šiaip sau. Vienijimosi idėjos buvo brandinamos tūkstantį metų, kai Romos katalikų bažnyčia (RKB) formavo Europos švietimą ir visuomeninį mąstymą. Šventoji Romos imperija, gyvavusi 800 metų, bandė atgaivinti senovinės Romos visuotines tradicijas. Jos egzistavimą nutraukė Napoleonas, kuris pats turėjo rimtų imperinių ketinimų. Vėliau vienijimosi tradiciją perėmė krikščionybei ideologiškai giminingi marksistai. XX-ojo amžiaus pradžioje komunistams pavyko įkurti Rusijoje placdarmą tarptautiniam socializmui eksportuoti. Komunistų universali dogma įsitvirtino Rytų Europoje, po to kai Sovietų Sąjunga užkariavo mūsų regioną. Lygiagrečiai, Amerika, kita universaliais pagrindais įkurta valstybė, užėmė Vakarų Europą ir mokė europiečius kaip nugalėti nacionalizmą.
Ten, kur buvo sėkmingai išvytas nacionalinis „egoizmas“, jo vietą užėmė individualizmas, t.y. asmeninis egoizmas. Nukreipęs žvilgsnį į platesnius tarptautinius vandenis, europietis pirmiausia ten matė naujas galimybes uždirbti, keliauti, linksmintis arba kaip nors kitaip save realizuoti. Pokario metais užsienio prekyba, investicijos ir turizmas įgavo milžiniškas apimtis. Bet neteko pastebėti, kad lygiai taip masiškai Vakarų europiečiai veržtųsi į Afriką tam, kad padėtų skurstantiems.
Integravus Europos, Afrikos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybes į demokratijos bei laisvos rinkos bendriją, demokratinio pasaulio piliečiai galėjo jaustis sąlyginai saugūs. Šioms valstybėms nebereikėjo taip intensyviai sutelkti gyventojus gintis nuo išorės pavojų, nes jas saugojo JAV karinė galybė. Perdavus didesnę dalį atsakomybės ir išlaidų dėl jų saugumo amerikiečiams, Vakarų europiečiai galėjo skirti daugiau dėmesio vartojimui ir malonumams. Ekonominėje srityje Vakarų Europos šalių ūkių valdymą palaipsniui perėmė tarptautinės korporacijos ir virš nacionalinės institucijos.
Atidavę nemažai atsakomybės už savo užsienio politiką, saugumą bei ekonominį valdymą, europiečiai matomai prarado atsakomybės jausmą savo tautų ateities atžvilgiu. Nuo maždaug 1970 m., net ir materialinio klestėjimo metu, kone visos Vakarų Europos šalys patyrė neigiamus demografinius poslinkius. Kitaip sakant, visur mirtingumas tapo didesnis nei gimstamumas. Europos tautos pradėjo smarkiai senti ir jau keliasdešimt metų jos visos eina išnykimo link.
Net ir patys didžiausi materialistai, pripratę matuoti gyvenimo kokybę išskirtinai pagal ekonomines sąvokas, turi pripažinti, kad senstančiose bendruomenėse neįmanomas spartus ekonominis augimas. Gamyba, prekyba, vartojimas, kartu ir pelnas mažėja, kai vis didesnė gyventojų dalis išeina į pensiją. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl ES taip sunkiai lipa iš 2008 m. prasidėjusios krizės. Net ir patys aršiausi individualistai, kuriems nerūpi tautos likimas, turi suvokti, kad silpstanti bendruomenė, kurioje jiems tenka gyventi, palaipsniui vis mažiau sugebės užtikrinti pilnavertę asmeninę egzistenciją.
Prieš II-ąjį pasaulinį karą krentantis gimstamumas būtų sukėlęs Europos valstybių susirūpinimą jau vien todėl, kad mažėjantis piliečių skaičius pakirstų gynybinį jų potencialą. Mūsų laikų europinės vyriausybės nesvarsto radikalių priemonių skatinti piliečių norą kurti šeimas. Vietoj to, aptarinėjamos galimybės įsileisti ekonominius migrantus iš viso pasaulio.
Skaitytojas gali pagalvoti, kad kito kelio nėra. Galbūt visose pasiturinčiose šalyse jų išsilavinę gyventojai neišvengiamai tampa individualistais, kuriems svarbesnė asmeninė gerovė nei šeimyninis gyvenimas ir tauta. Iš tikrųjų, visos 34 pasaulio turtingiausios šalys, priklausančios Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO), eina ta pačia išnykimo kryptimi – išskyrus Izraelį. Štai Izraelio gyventojų skaičiaus augimo duomenys (skaičiai suapvalinti):
1950 — 1 mln. gyventojų
1960 — 2 mln.
1970 — 3 mln.
1980 — 4 mln.
1990 — 4,9 mln.
2000 — 6,3 mln.
2010 — 7,8 mln.
2013 — 8,1 mln.
Iš šių 8,1 mln. gyventojų trys ketvirtadaliai yra žydai, o likusieji arabai, kurių gimstamumo rodiklis tik nežymiai aukštesnis nei pirmųjų. Izraelio metinis gyventojų prieaugis (1,9 proc.) yra tris kartus didesnis nei EBPO šalių vidurkis. Izraelio vaisingumo rodiklis yra pats aukščiausias EBPO šalių tarpe. Šioje šalyje viena moteris per savo gyvenimą vidutiniškai pagimdo tris vaikus. EBPO vidurkis yra 1,7 vaikai vienai moteriai. Pasak demografų, tam, kad gyventojų skaičius nepradėtų kristi, vienos moters vaisingumo rodiklis turėtų siekti 2,2.
Kodėl toks skirtumas? Ekonominiu/socialiniu požiūriu Izraelis yra labai panašus į Vakarų Europos šalis. O be to, kone pusė Izraelio gyventojų yra kilę iš Europos. Aišku, kad skirtumą lemia kitoks mąstymas, kitokios vertybės. Priešingai nei europiečiai, žydai nesiekia įsilieti į stambias daugianacionalines imperijas ir taip pat nebando pervilioti kitų tikėjimų arba kitų tautų narius į savo bendriją. Tam, kad atsirastų noras įsilieti į vis stambesnius žmonių telkinius, reikia iškelti universalias vertybes, kurios turi būti svarbesnės nei nacionalinės vertybės. Europiečiams ilgą laiką aukščiausios vertybės buvo susijusios su universaliu krikščionybės tikėjimu. Vėliau universalios laisvės, lygybės ir brolybės principai dominavo europiečių mąstyme. Tad tautos reikšmė negalėjo būti svaresnė nei tų šventų tikslų. Todėl krikščioniškai, socialistiškai ar liberaliai auklėjami europiečiai negali iškelti savo nacionalinių bendrijų svarbos aukščiau už kitas.
Dabartinėje Europoje vyrauja ypač nepalankios sąlygos tautinių valstybių plėtojimui. Jei kokia nors ES valstybė ir drįstų pasukti ryžtinga tautine linkme, nėra abejonės, kad likusios narės “paklydėlę” priverstų grįžti į integracinę stovyklą. Kaip ilgai ši apgailėtina padėtis tęsis, niekas tiksliai negali pasakyti. Tad reikia ieškoti netradicinių būdų lietuvių tautos solidarumui stiprinti, kol atsiras prielaidos tikros nacionalinės valstybės įtvirtinimui.
Ir čia žydų tautos patirtis kaip išlikti be nuosavos valstybės yra pamokanti. Žydai sukūrė pakaitalą valstybei – Judaizmą. Patyrus svetimų valstybių okupaciją arba atsidūrus tremtyje, ši tauta pasikliovė Judaizmu, kuris išsaugojo hebrajų bendrumo jausmą ir iškėlė vienijančius, ilgalaikius tikslus. Hebrajų tikėjimas iš esmės išsprendė nuolat pasikartojančią problemą – kaip išlikti apsuptyje, kai oponuojančios jėgos yra žymiai stipresnės nei savos. Buvo sugalvotas unikalus sprendimas – sukurti Dievą sąjungininką, kurio neribota galia leistų žydams nugalėti visus savo oponentus.
Judaizmo išskirtinis bruožas yra visagalis Dievas. Senovės egiptiečių, graikų, skandinavų, germanų bei baltų religijos rėmėsi dievų gausa. Šių tautų dievų minia chaotiškai valdė skirtingas sferas, tokias kaip karus, meilę, taiką, vaisingumą, derlių ir kt. Šie dievai tarpusavyje dažnai konkuruodavo ir ne visuomet būdavo aišku, kuris jų yra vyriausias. Tuo tarpu žydų Dievas yra vienas ir su niekuo nesidalinantis savo valdžia. Jei Dievas ir jo išrinktoji tauta sudaro harmoningą tandemą, remdami viens kitą, tai žydai neturėtų abejoti, kad anksčiau ar vėliau jų sumanymai bus sėkmingai realizuoti. Jokios prieštaraujančios jėgos neturės šansų prieš Visagalį. Žmogus arba tauta, kurie tiki savo sėkme bus labiau linkę imtis tinkamų veiksmų savo tikslams pasiekti, nei asmuo, abejojantis savo gebėjimais.
Žydų Dievas padovanojo ne tik pasitikėjimo savimi jausmą. Visagalis taip pat iškėlė aiškų, nekintamą ir neginčijamą viso gyvenimo tikslą – tarnauti jam ir jo išrinktajai tautai, stiprinant ją kitų bendruomenių atžvilgiu. Kad šis tikslas nepasimestų vieno asmens kasdienių rūpesčių gausybėje, žydai sukūrė unikalią švietimo sistemą, kuri iki šios dienos auklėja jaunimą pažinti ir gerbti savo Dievo įstatymus. Gausios religinės apeigos nuolat įtraukia žydus į bendruomenės gyvenimą, neleisdamos jos nariams nutolti. Šis išskirtinis solidarumas užtikrino galimybes amžių amžiais kaupti materialinį turtą atskiriems žydų tautos nariams bei visai tautai.
Jei nuo seno lietuviai būtų turėję panašią į žydų religiją, visai įmanoma, kad per paskutinius penkis šimtus metų Lietuva nebūtų tapusi nuolatine stipresnių kaimynų agresijos auka, o gyventojai –skurdžiais išnaudotojų objektais. Skatinama išdidžia dvasia, lietuvių tauta kaip ir žydų dabar nuolat stiprėtų, o ne būtų svetimų valstybių virškinama. Krikščioniškas tikėjimas neskatino nacionalinio susitelkimo taip, kaip Judaizmas auklėjo žydus būti solidariais savo tautos atžvilgiu. RKB ragino tikinčiuosius aukotis visos žmonijos labui ir jungtis. Tokiu būdu lietuviai ir kitos europiečių tautos deramai neišmoko laikyti savo tautų aukščiausia vertybe. Todėl mūsų praeities didikai įprato žiūrėti į savo tautiečius tik kaip į priemonę, beveik vergus, siekiant asmeninės didybės. Paprasti Lietuvos žemdirbiai šimtmečius nešė baudžiavos jungą ir krovė savo šeimininkams žemišką turtą, kuris leido pastariesiems laikyti save pranašesniais už kitus savo tautos narius. Šiandienos oligarchai taip pat nevertina Lietuvos žmonių kaip vertybės, kaip sąjungininkų konkurencinėje kovoje su kitomis tautomis, o bando išspausti iš savo pavaldinių ir valstybės kuo daugiau tik sau. Jiems netrukdo, kad jų veiksmai silpnina tautą ir valstybę. Jų tėvynė yra globali ekonominė erdvė.
Žinoma, dabar nėra prasmės sukurti naujos religijos, nes religijų atsiradimas yra glaudžiai susijęs su istorinėmis sąlygomis, konkrečiau — su žmonių išsilavinimo ir paklusnumo autoritetams lygiu. Praeityje religijų puoselėtojai sėkmingai panaudodavo mitus, stebuklus ir stiprius vizualinius bei klausos efektus. RKB hierarchai ir pasauliečiai didikai sutelkdavo milžiniškus finansinius ir materialius išteklius tam, kad pastatytų visą savo aplinką užgožiančias įspūdingas katedras ir bažnyčias. Šių laikų žmonės yra daugiau išsilavinę nei Viduramžiais, todėl būtų mažiau paveikti senais tikėjimo skleidimo metodais. Be to, modernios asmenybės yra ryškiai individualistinės ir nėra linkusios lengvai pasiduoti antgamtiškiems autoritetams. Tad kaip surasti tą raktą, atveriantį mūsų laikų sielą? Apie tai sekančiame ciklo straipsnyje.
2014 m.

NO COMMENTS

Leave a Reply