Maisto monopolis gali virsti realybe

Maisto monopolis gali virsti realybe

0 2303

Vitalijus Balkus

Ar galima kontroliuoti tai, kas gali būti gaminama beveik bet kuriame planetos kampelyje ir gamintoju bent jau teoriškai gali tapti kiekvienas mūsų?
Ir ne šiaip kontroliuoti, bet sutelkti gamybą ir platinimą vos kelių stambių žaidėjų rankose. Ir ne tik sutelkti, tačiau padaryti taip, kad atsiradęs monopolis absoliučios daugumos vartotojų būtų suprantamas kaip neišvengiamas ir laikytinas jei ne gėriu, tai bent jau protingu kompromisu tarp visuomenės ir monopolistų.
Sutarkime iš karto, jei šiame straipsnyje tikitės surasti pasakojimą apie baisią „Pasaulio vyriausybę“, kuri esą reziduoja giliame požemyje po Niujorko Wall-Street gatve ir paskirsto kiekvieną litrą kuro, kiekvieną siūlą ar kiekvieną maisto kąsnį, tuomet neskaitykite toliau nes liksite nuvilti. Maisto monopolizavimo temos aš pats vengiau būtent dėl to, kad pernelyg daug mitų yra sukurta ir pernelyg dažnai niekuo nepagrįstos prielaidos yra pateikiamos kaip faktai.
O tuo tarpu objektyvi realybė yra daug įdomesnė už bet kokius mitus ir, drąsiai teigiu, kur kas baisesnė.
Pirmiausia reikia suprasti, kad artėjantis visuotinis maisto išteklių kontrolės ir maisto monopolijos atsiradimas – tai ne kokios vienos suinteresuotos grupės veiklos pasekmė. Tai procesas, vykstantis kapitalistinės globalizacijos sąlygomis ir jį įtakoja aibė veiksnių. Todėl čia svarbios ir juridinės, ir technologinės ir vartotojų psichologijos ir, be abejo, ekonominės sudedamosios. Juk reikia sukurti produktus, kurie pasiektų kiekvieną potencialų pirkėją, šiuos produktus leisti gaminti ir platinti, ir dar pakeisti vartotojų elgseną taip, kad jie būtų perkami ir svarbiausiai jie turi būti pelningi gamintojams.
Istoriškai maisto monopolizavimo klausimas nėra toks jau naujas. Maisto, o tiksliau kai kurių produktų gamybos ar prekybos monopoliai egzistavo nuolatos. Arbata, kava, cukrus, šokoladas, alkoholis,druska, prieskoniai – visa tai dažnai tapdavo ypatingą statusą turinčiomis prekėmis, teisė laisvai prekiauti kuriomis būdavo dirbtinai ribojama. Tačiau totali visų maisto išteklių ir jų gamybos priemonių kontrolė atsirasdavo tik išskirtinėmis sąlygomis – bado, karo ar kitų didelių negandų metu, ir tai vykdavo lokaliuose teritorijose ir ganėtinai trumpą laiką. Nes jei žmogus surasdavo galimybę pradėti dirbti žemę, jis galiausiai pats pradėdavo gamintis sau maistą, ar bent jau tą jo dalį, kurios jam trūko. Ir nereikia toli ieškoti to pavyzdžių. Vėlyvasis tarybinis laikotarpis pasižymėjo vadinamųjų kolektyvinių sodų klestėjimu, kur buvo išauginamą tai, ko žmogus nerasdavo parduotuvės lentynoje.
Galite paprieštarauti man, sakydami, kad maisto deficitas nerinkos ekonomikos ir maisto monopolizavimas, besiformuojantis kapitalistinės globalizacijos, t.y. rinkos sąlygomis, nėra susiję dalykai, tačiau kuomet vartotojo netenkina esama padėtis, jis pradeda elgtis „pasidaryk pats“ principu. Vėliau, pagal visus klasikinius rinkos dėsnius prasideda prekių mainai tarp vartotojų ir valstybės ar korporacijų, monopoliui atsiranda alternatyva šešėlinės rinkos pavidalu. Tarybiniais laikais su tokia rinka buvo kovojama dėl ideologinių motyvų, korporacijų laikais pirmiausiai dėl ekonominių, o tiksliau ginant privilegijuotų rinkos „žaidėjų“ pelnus.
Ir štai čia aptinkame neįtikėtiną paralelę tarp tarybinės valstybės ir „laisvosios rinkos“ bastiono JAV. 2010 m. birželį JAV kongresas priima S510 numeriu pažymėtą įstatymą, kuriuo iš esmės draudžiama auginti, pardavinėti ar net dalintis „namų sąlygomis“ išaugintu maistu, o taip pat dalintis sėjamąją medžiaga. Na, o už įstatymo pažeidimus gresia baudžiamoji atsakomybė, ir šiai dienai jau keli šimtai amerikiečių buvo sulaikyti, suimti ar net įkalinti už daržovių auginimą savo darže ir „nelegalų platinimą“. T.y. galima drąsiai teigti, kad 2010 m. gimė totalios maisto kontrolės mechanizmas, kurį greičiausiai pas save perkels ir kitos Vakarų valstybės. Kodėl S510 įstatymas nesukėlė didelio atgarsio yra taip pat įdomus klausimas.
Kaip jau minėjau aukščiau, vien sukurti ir įteisinti maisto monopolius nepakanka. Reikia dar, kad ir pats vartotojas tai suvoktų kaip būtinybę. Ir tam naudojami teiginiai esą maisto saugą kur kas lengviau užtikrinti dideliems „sąžiningiems“ gamintojams, o „purvini ir apsileidę“ smulkus ūkininkai yra potencialūs vartotojo žudikai. Tačiau tiesa yra visai kitokia – būtent stambiosios maisto korporacijos ir stambieji žemės ūkio produkcijos augintojai yra rizikingiausi maisto saugos klausimu. 2011 metais JAV maisto ir vaistų kontrolės tarnyba (FDA) paskelbė 2 svarbius ne tik JAV, bet ir likusiam pasauliui dokumentus: „2011 Retail Meat Report“ ir „2011 Summary Report on Antimicrobials Sold or Distributed“. JAV daugiau nei 80 proc. visų rinkoje realizuojamų antibiotikų yra sunaudojami gyvulininkystėje. Ir dauguma antibiotikų skiriami ne ligoms gydyti, o dviem trečdaliais atvejų antibiotikais šeriami visiškai sveiki gyvuliai. Tai daroma ligų, kurios yra neišvengiamas pavojus perpildytuose milžiniškose fermose, prevencijai ar net svorio prieaugio pagreitinimui ( kai kurie antibiotikai šia savybe pasižymi). Rezultatas liūdnas.
Neseni organizacijos NARMS (National Antimicrobial Resistance Monitoring System) atlikti tyrimai parodė, kad 44,9 proc. salmonelėmis užkrėstos vištienos mėginiai buvo užkrėsti tokiu štamu, kuris atsparus trijų klasių, 29 proc. – penkių klasių antibiotikams. Taip gimsta mikroorganizmai, kurie jau gavo superbakterijų pavadinimą. Jie – potencialūs mirtini žudikai, ir tik laiko klausimas, kada mirtinai pavojingas žarnyno lazdelės ar salmonelės štamas pradės skinti žmonių aukas ne dešimtimis (JAV kasmet būna apie 60 mirties atvejų), o tūkstančiais ar net milijonais.
Akivaizdu, kad eiliniam vartotojui panašūs faktai dažniausiai nėra žinomi, juolab, kad stambiosios maisto korporacijos, kurios gyvybiškai suinteresuotos kuo didesne centralizacija, yra ir vienos didžiausių komercinės reklamos užsakovių ,kaip ir stambieji mažmeninės prekybos tinklai, todėl mes dažniau išgirsime apie žarnyno infekcijos protrūkį, kilusį dėl smulkaus ūkininko kaltės, nei, pvz., šimtus tūkstančių tonų chemikalų poveikį, kurios naudoja šiuolaikinė stambi maisto pramonė. Todėl pramoninio maisto saugumo iliuzija yra pakankamai įsitvirtinusi vartotojo sąmonėje ir bet kokie veiksmai, kuriais rinka išvaloma nuo „purvinų ūkininkų“ visuomenėje sutinkami abejingai arba net palankiai.
Beje, stambiosios maisto korporacijos buvo vienos pirmųjų supratusios „ilgo nuotolio“ investicijų į reklamą svarbą. Dar 60-jų metų pradžioje viena didžiausių to meto JAV maisto prekybos kompanijų „General Foods“ 1 dolerio pelnui gauti išleisdavo 1,5 dolerio reklamai ( „Statistical Abstract of the United States of America“, 1971, p. 647). Toks „neūkiškumas“ paaiškinamas tuo, kad jie tiesiog mokėdavo pinigais, kurie kitokiomis sąlygomis vis tiek būtų kompanijų sumokėti mokesčių pavidalu. Na, o tokios iš pirmo žvilgsnio brangios reklamos efektas buvo milžiniškas, todėl nenuostabu, kad maisto korporacijos šio agresyvaus reklamos modelio laikosi ir toliau, ir didžiosios visuomenės dalies sąmonėje maistas pirmiausiai asocijuojasi su stambių kompanijų produktais, o tai atitinkamai lemia vartotojų pasirinkimą.
Technologijų raida taip pat artina tą dieną, kuomet totali maisto išteklių kontrolė taps realybe. Šiame straipsnyje neketinu nagrinėti GMO produktų keliamų realių ar numanomų grėsmių, nes tai atskira sudėtinga tema, tačiau nagrinėjamam maisto monopolio klausimui GMO įdomūs tuo, kad jų kūrėjai ir platintojai turi išskirtines teises šiems produktams. Juos gina autorių teisių apsaugos įstatymai. Kuomet Europa sukilo prieš autorių teises suabsoliutinančią ir iš esmės interneto kontrolę įteisinančią ACTA sutartį, buvo akcentuojami apsikeitimo muzikos įrašais ar programine įranga klausimai. Tačiau po jos veikimu turėjo pakliūti ir kiti intelektinės nuosavybės apsaugos klausimai, t.t. ji būtų užtikrinusi ir absoliučią GMO produktų apsaugą ne tik nuo sąmoningo kopijavimo ar neleistino platinimo, tačiau būtų naudojama persekioti ir tuos, kurie atsitiktinai tapo šios „nuosavybės“ turėtojais.
Padėtis, kuomet GMO platintojai sąmoningai sudarydavo sąlygas pasklisti savo produktams, o vėliau reikalauti arba milžiniškų kompensacijų už neva pažeistas intelektines nuosavybės teises arba siūlyti drakoniškas savo produktų naudojimo sutartis, nėra nauja. 2013 m. gegužės mėn. JAV Aukščiausias teismas byloje Vernon Bowman prieš „Monsanto“ (didžiausias GMO produktų kūrėjas) pripažino, kad nepaisant to, kad kai kurie GMO augalai gali duoti tinkamas dauginti sėklas jų negalima naudoti, o reikia kiekvienai sėjai įsigyti naujas sėklas iš oficialaus platintojo. Tai iš esmės sėklinės medžiagos monopolio įteisinimas.
Kiek ankščiau vyko teisminiai ginčai ir dėl atsitiktinai natūralaus kryžminimosi su tradiciniais augalais metų pas ūkininkus atsiradusių hibridų statuso. Ir teismai vienas po kito tenkino GMO kompanijų ieškinius prieš ūkininkus teigdami, kad augaluose aptikta patentuota genetinio kodo dalis yra pakankamas pagrindas reikalauti iš žemdirbių tariamos žalos atlyginimo. Tiesa, pastaruoju metu bandomi inicijuoti ir atvirkštiniai teismo ieškiniai, kuomet jau ūkininkai gina nuo GMO užkrato savo tradicinius pasėlius, tačiau bendroji tendencija yra tokia, kad transgeninių kultūrų kūrėjai nesunkai nugali visus „disidentus“.
Galite pasakyti, kad aš daugiausiai apeliuodamas į JAV patirtį lyg tuo pačiu patvirtinu, kad Europoje nėra maisto išteklių monopolizavimo grėsmės. Anaiptol,ji ir ES, ir tuo pačiu Lietuvoje egzistuoja, ir net yra kuriamos visos sąlygos tam įvykti. Pirmiausiai, tariamai maisto saugą stiprinantys įstatymai vis labiau virsta nepriklausomo smulkaus žemės ūkio gamintojo naikinimo įstatymais. Viena ranka atsakingieji už maisto saugą įteisina vis naujas, dažnai nevienareikšmiškai vertinamas, pramoninio maisto auginimo ir gaminimo technologijas, kita nesaugiomis paskelbia tradiciniuose ūkiuose ir vietinėje maisto pramonėje naudojamus gamybos metodus. Be to, daugelyje Europos valstybių ribojamas savarankiškai gaminamo maisto platinimas. Tai dar be abejo ne JAV S510 įstatymo atitikmenys, tačiau pvz. Vokietijoje galiojanti tvarka jau aiškiai draudžia keistis neregistruotame ūkyje išaugintais produktais (atkreipkite dėmesį – ne tik parduoti bet ir keistis). Ir, be abejo, vis griežčiau reguliuojamas siejamosios medžiagos platinimas.
Greičiausiai nedaugelis žinote, kad mūsų sodininkų ir daržininkų mėgstamas apsikeitimas sėklomis pagal Lietuvoje galiojantį Augalų Sėklininkystės Įstatymą yra draudžiamas ir, nepaisant to, koks kiekis dauginamosios medžiagos buvo padovanotas, tai padariusiam bent jau teoriškai gresia nuo 50 iki 500 litų bauda. Taigi, teisinis įrankis reikalui esant trinktelėti pernelyg savarankiškam piliečiui per galvą jau yra, klausimas tik tame, kada ir iki mūsų ateis draudimų patiems augintis maistą banga.
Tiesa, prognozuoti šiek tiek galima. Pvz. atsiradus JAV ir ES laisvosios prekybos sutarčiai tokiai, kokią ją regi stambiausieji JAV gamintojai, padėtis Europoje ženkliai pablogėtų, nes butų perimta nemaža dalis JAV galiojančių maisto išteklių reguliavimo ir produktų saugos normų.
O tai kartu su tokiais procesais, kaip maisto pramonės stambėjimas ir monopolizavimas sudarys kuo puikiausias sąlygas maisto išteklių kontrolei.

NO COMMENTS

Leave a Reply