Civilizaciją griaunanti antisistema

Civilizaciją griaunanti antisistema

0 995

„Revoliucijos 0.2“ tikslas – ne šiaip pakeisti valdžią, bet pakeisti žmonijos vystymosi kryptį.

„Visuomenės-taikiniai nesuvokia, kad jos yra taikiniai ir laiko save šeimininkėmis tos stichijos, kuri naikina jų valstybes“, – teigia ataskaitos „Anoniminis karas“ autorius Konstantinas Čeremnychas. Šioje ataskaitoje pasakojama, kas ir kokiu tikslu šiuo metu rengia „spalvotąsias revoliucijas“ ir kuo visa tai gręsia mūsų civilizacijai.
„Pastarųjų metų fenomenu tapo masinių protestų įvairiose pasaulio šalyse gausėjimas. Oranžinių revoliucijų seriją pakeitė „revoliucijos 2.0“, kurių išskirtinis bruožas – esminis interneto ir socialinių tinklų vaidmuo. Arabų pavasaris, „Okupuok Volstritą“, Bolotnajos aikštė Maskvoje ar Londono pogromai – visur regime į gatves išėjusį jaunimą ir vidurinės klasės atstovus, reikalaujančius permainų. Paplito nuomonė, kad šių įvykių priežastis – tai jaunų ir aktyvių žmonių savimonės didėjimas, troškimas dalyvauti šalies valdyme ir „demokratinis protestas“ prieš tironiją ir korumpuotą elitą“, – taip prasideda minėta ataskaita.
Atidžiai išanalizavus politinius, socialinius ir kultūrinius šių įvykių užkulisius, paaiškėja, kad jie vyksta ne patys savaime, o aktyviai dalyvaujant išoriniam subjektui, kuris išsikėlė tikslą pakeisti žmonijos civilizacinę paradigmą.
„Šis subjektas pasižymi sudėtinga struktūra, be to, atskiros jį sudarančios dalys turi tiek sutampančius, tiek specifinius tikslus ir uždavinius. Ir spalvotosiose revoliucijose, ir po jų sekusiose socialinių tinklų revoliucijose lengva įžvelgti valstybinių žinybų, visų pirma amerikietiškų, suinteresuotumą ir tiesioginį dalyvavimą. Tuo pat metu didelį vaidmenį inicijuojant internetines revoliucijas ir jas metodologiškai valdant, vaidina visa eilė viršnacionalinių struktūrų, universitetinių centrų ir tarptautinių nekomercinių organizacijų, kurias finansuoja konkreti oligarchinių fondų grupė ir kurias remia svarbų statusą turintys tarptautiniai institutai. Iš kitos pusės, tiek nuolatinė šių struktūrų veikla, tiek internetinių revoliucijų rezultatai labiausiai naudingi transnacionaliniam verslui. Apskritai paėmus, šį objektą galima būtų apibūdinti kaip „civilizacinį lobistą“, kuris realizuoja konkretų globalinį projektą“.
Ataskaitoje pagrindžiama tezė, kad protestų judėjimų ideologemos susijusios ne tik su aktualia politika, bet ir su fundamentaliais civilizacinių orientyrų pasikeitimo procesais, kurie prasidėjo XX amžiaus antroje pusėje ir yra susiję su moralinių vertybių, kultūros, religijos ir žmogaus vietos pasaulyje sferomis. Propaguojami receptai, kurie skelbia visišką išsilaisvinimą nuo autoritetų (valstybinių, karinių, religinių), internetinių revoliucijų dalyviai nors ir laiko save tautų išlaisvintojais, bet realybėje realizuoja programą, naudingą siauram ekonominių ir kultūrinių pavergėjų ratui.
Interviu su šios atskaitos autoriumi:
KLAUSIMAS. Kokios priežastys paskatino atsirasti šiai ataskaitai?
ATSAKYMAS. Ataskaita buvo sumanyta gerokai prieš tai, kai Rusijoje prasidėjo spalvotoji revoliucija Bolotnajos aikštėje. Pretekstu tapo 2011 metų arabų pavasaris, kuriame galima buvo pastebėti daug reiškinių, jau matytų Serbijoje, Gruzijoje ir Ukrainoje, tik daug didesnio masto, su naujais masinių neramumų stereotipais. Neramumai pulsavo tarsi bangos, formavosi nauji sąjūdžiai, pavadinti pasisekusių mitingų datomis, atsirado nauji metodai, kaip įaudrinti minią ir pritraukti naujus narius grynai emocinėmis priemonėmis: kažkas susidegina, o šalia degančio žmogaus, vietoje to, kad jam padėtų, veiklūs vyrukai filmuoja jo kančias kameromis – ir apie tai tučtuojau sužino pasaulis. Facebook, Twitter, Youtube tapo revoliucijų prekių ženklais. Pagal visą tą mastą galima buvo įvertinti internetinių revoliucijų pranašumus ir nuspėti, kokias kolosalias pajamas gauna šios technologijos kūrėjai.
Ir iš tiesų, praėjus metams, jie tapo milijardieriais, o pačios valstybės, kuriose vyko tie revoliuciniai procesai – nuskurdo. Čia ir slypi pagrindinis rezultatas ir pagrindinis paradoksas: visuomenės-taikiniai nelaiko savęs taikiniais, laiko save šeimininkėmis tos stichijos, kuri sunaikina jų šalis. Kiekvienam protesto sąjūdžiui vaidenasi, kad pakanka tiktai nuversti įkyrėjusią vyriausybę – ir tučtuojau laisvė pati savaime atneš klestėjimą, atiduos jiems tai, ko nedavė autoritariniai režimai.
KLAUSIMAS. Kuo visa tai skiriasi nuo pirmosios bangos revoliucijų, taip vadinamų spalvotųjų, išskyrus platesnį mastą ir spartesnį tempą?
ATSAKYMAS. Spalvotųjų revoliucijų serija, pradėta Džordžo Bušo, parinkdavo naujus lyderius vietoje neparankių politikų, kuriems buvo priklijuojama „diktatoriaus“ etiketė, nors jokiais diktatoriais dauguma jų nebuvo. Tokių revoliucijų herojai buvo apgaubiami „naujosios kartos lyderių“ aureolėmis. Kai dėl internetinių revoliucijų, tai jų dalyviai patys save laiko revoliucionieriais be vadų. Tuo pat metu procesų šaltinis „nebuvo pripažįstamas“ pakankamai ilgą laiką, kol Hilarė Klinton nesusivaldžiusi pasigyrė: „Mes kariaujame informacinį karą“. Iš šių dviejų ypatumų seka, kad dvi revoliucijų rūšys skiriasi ne tik organizavimo metodais, bet ir paskirtimi ir rezultatais.
Tačiau mūsų ataskaitos idėja kilo ne tada, kai jau buvo aišku, iš kur kojos dygsta ir kas laimi. Po 2011 metų pavasario atėjo ruduo ir prasidėjo patys įdomiausi dalykai: pagal protesto sąjūdžių trečiojo pasaulio šalyse modelį prasideda maištai šiaurės šalyse – industrinėse, kaip jas priimta vadinti. O jeigu tiksliau – postindustrinėse, kadangi pramonė iš ten jau iškelta į besivystančias šalis.
Mano dėmesį patraukė Imanuelio Valersteino – ekonomisto, turinčio savitą požiūrį į pasaulio procesus, tačiau priklausančio elitui, pasisakymas. 2011 metų lapkritį jis pareiškė: „Mes įžengėme į naujus 1968-uosius metus“. Ir iš tiesų, amerikiečių Occupy Wall Street mitinguose galima buvo pamatyti veteranus tos revoliucijos, kurią dar vadina „roko, narkotikų ir sekso revoliucija“. Tame tarpe ir tuos veteranus, kurie padarė solidžią politinę karjerą. Paskui man krito į akis Danieliaus Kon Bendito, šiuo metu Žaliųjų partijos frakcijos Europarlamente pirmininko pavaduotojo, interviu. 2005 metais jis lankėsi Maskvoje ir atsakinėjo į Rusijos kairiųjų klausimus. Atsakymai juos nuvylė, o mane – sudomino. Pavyzdžiui, kai jo paklausė apie jo pažiūras, visų nuostabai jis pripažino, kad visada, nuo pat pradžios, buvo „žaliuoju“. Atrodytų, ką bendro gali turėti gamtosauga su anarchija? Iš pirmo žvilgsnio – nieko. Tačiau kažkodėl šiuolaikinis žmogaus teisių gynimo judėjimas itin glaudžiai, žymiausių nevyriausybinių organizacijų vadovų lygmenyje persipina su gamtosaugininkų judėjimais.
Atsakydamas į Maskvos kairiųjų klausimus 2005 metais Kon-Benditas patikslino, kad žmogaus teisių gynimo judėjimas – tai judėjimas dėl pilietinių teisių suteikimo ne bet kokiems žmonėms, o mažumoms. Jis sakė: „Mes taip pat norėjome sukurti kažkokį naują gyvenimo stilių, kuris nereikalautų laikytis mūsų tėvų gyvenimiškos moralės. Iš šio troškimo susiformavo moterų sąjūdis, homoseksualistų judėjimas, t.y. judėjimai, kurie deklaravo subjekto autonomiją viešpataujančios moralės atžvilgiu“.
KLAUSIMAS. Argi tie judėjimai atsirado ne XX amžiaus pradžioje?
ATSAKYMAS. Jie atsirado pačiame industrinės epochos apogėjuje. Ir dar daugiau – buvo beveik nesusiję vienas su kitu. Šių krypčių lopšiu tapo Anglija, kur, beje, užgimė ir sąjūdis už gamtos saugojimą nuo žmogaus, kurį mes kažkodėl tapatiname su ekologija, nors anglų kalboje jis įvardinamas kaip environmentalist movement. Kitaip sakant, jis susijęs ne su ekologija kaip mokslu, o su pažiūrų sistema, kuri, kaip bet kuri filosofija, baigiasi galūne „-izmas“. Environmentalism – nuo mus supančios aplinkos, environment geriausiai būtų versti turbūt kaip „ekologizmas“. Šie elementai egzistavo atskirai, o paskui susijungė. Kaip tik tada, kai susiformavo JAV-TSRS branduolinis paritetas, ir kai, atitinkamai, šalia „kietų“ poveikio priešo atžvilgiu priemonių prireikė „švelnių“, ideologinių.
Šita kova, žinoma, vyko ne tik TSRS. Kon Bendito paklausė, kas buvo jo mokytojas ir kokius tekstus galima laikyti manifestais tos pasaulėžiūros, kurią jis atstovauja. Jis paminėjo savo bendraamžio Andre Horco straipsnį „Atsisveikinimas su proletariatu“, o iš ankstesnės kartos filosofų pacitavo Haną Arendt, knygos „Totalitarizmo kilmė“ autorę. Jos frazę „Vienas ir tas pats žmogus gali būti geras ir blogas, jis gali padaryti kažką siaubingo arba nuveikti kažką išsivadavimo labui“ jis priešpastatė Žano Žako Ruso požiūriui, kad žmogus iš prigimties yra gėrio skleidėjas.
Tokiu būdu viename flakone susimaišė: a) bet kokios centralizuotos valdžios kaip vienareikšmiško blogio neigimas; b) ne krikščioniškas, o gnostiškas požiūris į žmogų; c) idėja apie tai, kad socialiniai konfliktai pasaulyje pasitraukė į antrą planą, lyginant su konfliktu tarp žmogaus ir gamtos – apie tai rašė Horcas, persimetęs iš kairuoliško judėjimo į amerikiečių organizacijos „Žemės draugai“ gretas, savo taip vadinamame manifeste. Dar anksčiau, po kelionės į Kaliforniją 1974 metais Horcas parašė knygą „Ekologija ir politika: indėlis į augimo ribų teoriją“.
KLAUSIMAS. Matyt, tai žymiosios Romos klubo ataskaitos plėtotė?
ATSAKYMAS. Būtent. Tačiau ir toji ataskaita atsirado ne tuščioje vietoje. Jos centrinė idėja – resursai planetoje po 100 metų pasibaigs, ir dėl to gyventojų skaičių reikia sumažinti. Ši idėja pateko į pasaulinę dienotvarkę penktojo ir šeštojo dešimtmečių sandūroje. Seras Džiulianas Hakslis, karo žvalgybininkas ir gamtos tyrinėtojas, buvo išrinktas dviejų organizacijų – Tarptautinės gamtos konservacijos sąjungos ir Tarptautinės humanistinės ir etinės sąjungos vadovu. 1937-44 metais Hakslis buvo Britų eugenikos draugijos viceprezidentas. Tokia pati draugija veikė ir JAV, tačiau po karo ją perkrikštijo Gyventojų Taryba.
KLAUSIMAS. Eugenika, kuria anglai užsiėmė nuo XIX amžiaus vidurio, turi kažką bendro su humanizmu?
ATSAKYMAS. Ne daugiau, nei seksualinių mažumų teisės turi kažką bendro su progresu. Amerikoje LGBT teisių gynimas, kaip ir kiti amerikiečių demokratų prioritetai vadinami „progresyviais“, „pažangiais“. Tuo pat metu teisių gynėjų judėjimai, kurių kredo suformulavo būtent Hakslis, rūpinasi ir etninėmis mažumomis. Kalba eina ne tiek apie tautas, kiek apie bendruomenes, gyvenančias archaišką genčių gyvenimą. O jų teisių gynimas susiveda į tai, kad tie žmonės ir toliau gyventų tokį gyvenimą. Jų teritorijos saugomos nuo bet kokios industrijos įtakos. Tiesą sakant, judėjimas Occupy WallStreet ir veikė Šiaurės Amerikos indėnų genčių vardu, genčių, kurių natūralią buitį atseit klastingai sutrikdė naftotiekis Keystone XL.
KLAUSIMAS. Kitaip sakant, progresu vadina tai, kas iš tikrųjų yra regresas?
ATSAKYMAS. O žmogaus teisių gynimu vadinama veikla, kuri kėsinasi atimti teises iš daugumos. Be to – pačias svarbiausias, bazines teises. Kai uždraudžiamas kelio tiesimas per atseit vertingą, o realiai – patį įprasčiausią priemiesčio miško masyvą, pažeidžiama daugumos gyventojų judėjimo laisvė. Tačiau tai ne blogiausias atvejis. Blogiau, kai didžiulės teritorijos visiškai išimamos iš ūkinės apyvartos, dangstantis gamtosaugininkų lozungais. Arba kai vietoje maistinių kultūrų sėjamos techninės, skirtos biokurui, kuris atseit efektyviai pakeis naftą, gaminti. Arba kai milijonams žmonių iš aukštų tribūnų sakoma: meskite savo namus, nedrėkinkite žemių, nemėginkite sėti rugių, bėkite, kur akys mato nuo klimatinės katastrofos – būtent tai buvo sakoma arabų elito atstovams „arabiško pavasario“ išvakarėse.
KLAUSIMAS. Tačiau iš tų pačių aukštų tribūnų, jeigu turite galvoje JTO, nuolatos kalbama apie bado problemą.
ATSAKYMAS. JTO dar septintame dešimtmetyje priėmė puikias deklaracijas apie socialines ir humanitarines teises. Tačiau pasaulinė dienotvarkė keitėsi. Iš esmės ji pasikeitė, kai buvo paskelbta, jog prasidėjo postindustrinė era. Arba, kaip sako Tomas Kunas, pasikeitė vystymosi paradigma. Nuo to laiko ir pasikeitė pačių kilniausių ir visuomenei priimtiniausių sąvokų turinio pasikeitimas. Ir tuo pat metu pasikeitė geopolitikos tikslai. „Chaoso teorija“ gali turėti paklausą tik tuo atveju, jeigu šalyje-taikinyje aš neužsiimu resursų gavyba ir apskritai blokuoju pramoninę veiklą. Kadafis jau seniai sunaikintas, o naftos gavyba Libijoje ne auga, o mažėja.
KLAUSIMAS. Ar pasiteisina išlaidos geopolitinėms avantiūroms, jeigu korporacijos negauna savo laimikio?
ATSAKYMAS. Jeigu agresorius atviru tekstu paskelbs, kad jis nori užgrobti resursais turtingą teritoriją, tai jis susidurs su organizuotu pasipriešinimu. Jeigu jis pasivadins išvaduotoju iš represyvių autoritarinių režimų, jį išgirs milijonai savo gyvenimu dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepatenkintų žmonių. Pirmuoju atveju teks organizuoti už pinigus „penktąją koloną“. Antruoju atveju agresorius gauna armiją pasiaukojančių savanorių. Skirtumas akivaizdus.
Tačiau kad būtų suburta didelė savanorių armija, kritinė gyventojų masė šalyse-taikiniuose turi būti tam paruošta ir išpažinti būtent tą patogų humanizmą bei kitas vertybes.
Mūsų visuomeniniai mokslai, kaip taisyklė, XX amžių padalijo į etapus pagal pasaulinius karus, politines ir socialines katastrofas, laikotarpius iki ir po šaltojo karo. Tarkime, 1968 metai pas mus asocijuojasi su Prahos sukilimu. O tai tebuvo vienas iš daugelio įvykių, susijusių su paradigmos pasikeitimu. Į sistemą įsiskverbė ne priešingos sistemos, o antisisteminės idėjos.
Jas galima buvo perskaityti studentiškos Sorbonos lozunguose. Pavyzdžiui, „Žmogaus išsilaisvinimas turi būti totalinis, arba jo nebus visiškai“, „Anarchija – tai aš“, „Pamiršk viską, ko tave mokė“, „Neįmanoma įsimylėti pramoninės gamybos rodiklių“, „Ribos – tai represijos“. Sutikite, tai ne šiaip naujoviški lozungai – tai prasmės, kurios, be to dar ir nesutampa nei su kapitalistine, nei su socialistine sistemomis.
KLAUSIMAS. Kaipgi tuomet pavadinti tą trečiąją ideologiją vienu žodžiu – įskaitant ir anarchijos, ir ekologijos idėjas, ir žinių sistemos neigimą?
 
ATSAKYMAS. Hakslis vadino savo filosofiją „transhumanizmu“, Bertranas Raselas – „racionalizmu“. Oponentai naudoja kitą terminologiją. Amerikiečių klasikiniam konservatoriui, ypač katalikui, bet koks tokio pobūdžio antisistemiškumas asocijuojasi su kairuoliškumu, kadangi pasižymi ateizmu ir yra nukreiptas prieš visuomenės nuostatas. Lindonas Larušas vartojo terminą „redukcionizmas“.
Tikrasis manifestas, kuriame išsakyta šios krypties esmė, alfa ir omega – ne Horco straipsnis, o taip vadinamas Polio Kurco Antrasis humanistinis manifestas. Pirmosiose jo eilutėse visos monoteistinės religinės hierarchijos sutapatinamos su totalitarinėmis sistemomis. Toliau – tezė apie tai, kad etika yra „autonomiška ir priklauso nuo situacijos bei neturi nieko bendro su religinėmis ir ideologinėmis sankcijomis“. Kitaip sakant, kaip elgtis, kiekvienas pasirenka, atsižvelgdamas į situaciją ir tai neturi nieko bendro su kokia nors atsakomybe. Tai labai panašu į Hanos Arendt ir Kon Bendito mintis. Toliau kalbama apie žmogaus teises, tarp kurių išvardinama saviraiškos laisvė, o taip pat teisė į eutanaziją, savižudybę ir „daugybę seksualinio pažinimo rūšių“. Teisė į gyvybę ir gyvenimą ten nepaminėta.
 
KLAUSIMAS. Gaunasi, kad pagrindinis šio dokumento turinys – ne alternatyva, o pabrėžtinas iššūkis krikščioniškoms vertybėms?
ATSAKYMAS. Pažodžiui rašoma taip: „Manome, kad netolerancija, kurią neretai kultivuoja ortodoksiškos religijos ir puritoniški kultai, neteisėtai slopina seksualinį elgesį“. Kitaip sakant – tai iššūkis ne tik europietiškai krikščionybei, bet ir amerikietiškam neo protestantizmui, ir islamui, ir tradiciniam, taip vadinamam „dievobaimingam“ judaizmui. Ir to laikmečio komunizmui, suprantama, irgi. Vardan ko? Sprendžiant iš teksto – vardan vieningos žmonijos, kurioje neribojama informacijos laisvė, kur viešpatauja „vieninga ekosistema ir konsensusas dėl gyventojų skaičiaus reguliavimo“, kur nėra valstybių ir sienų ir, atitinkamai, kaip primygtinai teigia autoriai, stebuklingu būdu baigiasi karai.
KLAUSIMAS. Sunku įsivaizduoti, kad toks tekstas būtų skirtas plačiosioms žmonių masėms.
ATSAKYMAS. Jis ir nebuvo skirtas plačiosioms žmonių masėms. Jis buvo adresuotas pakankamai siauram humanitarinės ir techninės inteligencijos sluoksniui, turinčiam autoritetą savo šalyse ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepatenkintam savo gyvenimu ir veikla. Nuo TSRS dokumentą pasirašė du žmonės – Rojus Medvedevas ir Andrejus Sacharovas. Galima, žinoma, nekreipti dėmesio į šį dokumentą: maža ką gali parašyti privatus asmuo ir pasirašyti šimtinė intelektualų. Tačiau nežinodami apie Sacharovo parašą po šiuo dokumentu, mes nesuprasime tos transformacijos, kuri įvyko su šiuo mokslininku, esmės. Tai buvo ne įtakos agento pirkimas. Tai buvo persimetimas į kitą pažiūrų sistemą, trumpai tariant – indoktrinacija.
KLAUSIMAS. Tačiau nuo grupės intelektualų indoktrinacijos iki milijonų paprastų žmonių, tegu tik pačios aktyviausios visuomenės dalies, perorientavimo – didžiulis atstumas.
ATSAKYMAS. Masėms niekada neatskleidžiamos visos naujosios jiems diegiamos pasaulėžiūros detalės. Masėms transliuojama tiktai tai, kas gali būti jiems tiesiogiai aktualu. Tačiau kad masės pradėtų judėti, kad masėje susiformuotų pasiaukojančių žmonių branduolys, atskiri ideologijos elementai turi ne tik atitikti jų lūkesčius, bet ir emociškai sužadinti. Patys paprasčiausi pretekstai sukelti neramumus – korupcija, gamtos teršimas, etninės problemos.
KLAUSIMAS. Kodėl tuomet „išsivysčiusios“ šalys leidžia protesto judėjimus nuosavose teritorijose, o ne vien tiktai šalyse-taikiniuose?
ATSAKYMAS. Protestus leidžia tas elito segmentas, kuris gauna naudos iš būtent postindustrinės dienotvarkės. Toks taip vadinamų industrinių šalių „savęs ėdimo“ fenomenas gali atsirasti tiktai konkrečioje postindustrinės paradigmos plėtojimo stadijoje. Amerikoje viena iš kultinių šios krypties figūrų – buvęs viceprezidentas Elas Goras, „interneto tėvas“, o taip pat – ekologistinio bestselerio „Žemė ant svarstyklių“ autorius. IT sfera postindustrinėje paradigmoje – naujosios epochos įsikūnijimas, kurio užduotis – įrodyti naujų laikų pažangumą.
KLAUSIMAS. Ir sukurti naujas pasaulio ir atskirų žmonių kontroliavimo priemones.
ATSAKYMAS. Ne tik. Dar – sukurti žmogaus pažinimo ir mąstymo metodus. Žmogui, „gimusiam tinkle“ (digital native) jau nebereikalingas Kon Benditas, kuris agituotų už „nepaklusimą iš tėvų paveldėtai gyvenimo moralei“. Jis ir taip gyvena šia diena, jo žinios ir taip fragmentiškos, istorinė ir giminės patirtis jam nežinoma, atsakomybė – nesuvokiama, nekalbant jau apie pareigos jausmą, darbo etiką, kadangi visa tai formuojasi realiame pasaulyje, remiantis bendros veiklos metu įgyta patirtimi, pradedant vaikiškais kolektyviniais žaidimais.
KLAUSIMAS. Tačiau, kad sukurtum tokių žmonių kritinę masę, reikalinga ir daugybė fizinės technikos, kuri gaminama iš tų pačių naudingųjų iškasenų.
ATSAKYMAS. Dar daugiau – tokia technika gaminama iš gerokai retesnių naudingų iškasenų, nei ekologų neapkenčiama nafta. O saulės baterijos – iš itin retų iškasenų. Dar daugiau – elektroninės šiukšlės nesuyra taip lengvai ir be pasekmių gamtai, kaip, tarkime popierius. Ir nepaisant to, prie Bilo Klintono įvesta elektroninės dokumentų apyvartos programa buvo teisinama būtent miškų tausojimu pagal specialų įstatymą Paperwork Reduction Act.
KLAUSIMAS. Dėl ko nūnai netgi slapti Europos diplomatiniai dokumentai yra lengvai prieinami NSA.
ATSAKYMAS. Iš ko seka, kad, pirma, šiai žvalgybai buvo patogi postindustrinė paradigma. Tai vienas iš įrodymų neafišuojamo fakto, kad milijonai jaunų savanorių, nemokamai plėšančių gerkles už internetinę laisvę Kinijoje (už švarią Arktiką, prieš atominę energiją, autostradas Brazilijoje, aerouostą Stambule, stadioną Sočyje) – netikri opozicionieriai. Jie gali veikti prieš nacionalines vyriausybes ir tuo pat metu jų tikslai visiškai ideologiškai sutaps su globaline valdžia. Kas dėl NSA bendradarbiavimo su IT monopolistais, tai šį procesą galima pavadinti valstybine-privačia partneryste. Arba verslo suaugimu su valdžia.
KLAUSIMAS. ES šiuo metu, berods, nelabai žavisi tokia sąjunga.
ATSAKYMAS. ES tėvai-įkūrėjai savo bendrijos kūrimą pradėjo nuo Europos anglies ir plieno sąjungos, be to, de Golis svajojo apie auksinį franką. 1968 metų revoliucija nušlavė de Golį ir faktiškai užkirto kelią į valdžią Žoržui Maršė, prancūzų komunistų lyderiui, o tarybinė valdžia, susigundžiusi konvergencijos idėja, suartėjo su Romos klubu. Perestroika, tapusi logiška šio pasirinkimo pasekme, parodė, kad racionalistinėmis idėjomis gali susižavėti ir liberali, ir konservatyvi tarybinė inteligencija, ypač po Černobylio.
Tačiau Rusija išsaugojo savo pramonę, o drauge su ja išliko darbo patirtis ir vertės supratimas, bent jau šiokie tokie darbo etikos likučiai. Išliko buitinė moralė, artima bažnytinei, kadangi bažnyčia – dėl šito ir komunistai nesiginčys – išgyveno drauge su tauta visus tuos išbandymus, kurie jai teko. Europoje, kuri pavirto paslaugų ekonomika ir patyrusi kelias sekuliarizacijos bangas, kultūrine prasme praradimai yra gerokai didesni.
Mainais Europa gavo plėtros pagundą. Jai atiteko buvusios Varšuvos sutarties šalys ir su jomis buvo padaryta tai, ką ir sugebėjo padaryti – deindustrializavo. „Rytų partnerystės“ paskirtis yra šios deindustrealizacijos ekspansija.
Žinoma, kažkuri dalis Europos elito žvelgia į Ukrainą ir Gruziją kaip ne tik ideologinių, bet ir fizinių prekių rinką. Tačiau tos sąlygos, kurios išvardintos integraciją aprašančiuose dokumentuose, niekaip neskatina perkamosios galios tose šalyse. Greičiau jos skatina gyventojų išmirimą ir migraciją. Šis fenomenas turi netgi padoriai skambantį paaiškinimą. Tarkime, jau paskelbta bendra Center for American Progress ir Henry Stimson Center ataskaita apie tai, kad „arabų pavasaris“ – tai globalinio atšilimo rezultatas.
KLAUSIMAS. O Džinas Šarpas – niekuo dėtas…
ATSAKYMAS. Jis kaip tik įtrauktas į šią temą. Enšteino instituto direktorių taryboje dešimtame XX amžiaus dešimtmetyje beveik pusė direktorių ir patarėjų buvo globalinio atšilimo specialistai. Ričardas Rokvelas, Filipas Bogdanovas, Uris Langeris… O jų mokinys iš Serbijos Srdža Popovičius – fondo „Ekotopika“ įkūrėjas ir agentūros „Žalioji Sebija“ savininkas. Juk Jugoslavija buvo viena iš labiausiai industrializuotų Europos šalių. Kol jos nepavertė tuo, kuo ji dabar paversta.
Profesorius Šarpas jau pasitraukė, šiandien ant scenos ir užkulisiuose dirba jau sekanti karta. Didėjant nedarbui Europoje, didėja ir būsimo personalo bazė. Perspektyviausi žmonės iš Rytų Europos. Jų energiją galima buvo panaudoti kitaip, bet jeigu jaunam serbui leisi pasirinkti, ko jis labiau nori – kovoti, tarkime, už Didžiąją Serbiją ar kovoti su autoritariniais režimais kitose šalyse, jis pasirinks antrą variantą: tai pakelia jo autoritetą jo paties akyse. Ir daugelis jaunų ukrainiečių, kuriuos apmokė serbai, mąsto lygiai taip pat.
KLAUSIMAS. Ir kaip viskam šitam priešintis?
ATSAKYMAS. Mes priešinamės globalizatoriams jau vien tuo, kad gyvename. Kas dėl valstybės, tai pirmiausiai turbūt reikia suvokti, su kuo ji turi reikalą ir iš kur atsiranda taip vadinami opozicionieriai. Bet man atrodo, kad mūsų valdžia, ypač susijusi su masine informacija, nelabai tą supranta. Klausausi, tarkime, aršios ir vietomis šmaikščios Kiseliovo laidos, o iškart po jos tame pačiame TV kanale seka aliarmą keliantys filmai apie klimatines katastrofas. Kažkoks užsienietis aiškina rūsčiu balsu: „Žemę užgrobia turtingi žmonės, dėl to kyla maisto krizė“. O kas Amerikoje turi daugiausiai žemės? Environment Protection Agency – žinyba, kuri prastūmė visus įstatymus, kurie padarė pramonę nepelninga. Būtent jai dėl savo bankroto turi padėkoti buvęs megapolis Detroitas.
Tarp kitko, galiu lažintis, kad būtent nuo ekologinės isterijos ateinančiais metais prasidės ūsų Olimpiados sabotažas, o tik paskui išlįs etninė tema. Nuo to paties prasidėjo įvykiai Stambule ir Rio de Ženeire, kurie pretendavo į olimpiadas. O ir Londone migrantai sukėlė riaušes Totenhemo stadiono pašonėje.
Mes iš savo analogiškų atvejų nieko nepasimokėme. O pats pavojingiausias dalykas valstybei-taikiniui – kai viena kuri valdžios grupė galvoja, kad gali išspręsti savo problemas, pasitelkusi į talką, tarkime Greenpeace ar Transparency International. Realiai gi, laikydama save subjektu, toji grupė pati pavirsta įrankiu.

SIMILAR ARTICLES

NO COMMENTS

Leave a Reply