Kodėl nesiseka kovoti už lietuvių tautos ateitį?

Kodėl nesiseka kovoti už lietuvių tautos ateitį?

0 642

Algis Avižienis

Lietuvių tauta, sėkmingai išsilaisvinusi iš ilgalaikės sovietinės kontrolės, nesugeba pasipriešinti Vakarų jėgoms, siekiančioms užvaldyti esmines mūsų šalies gyvenimo sferas. Ar todėl, kad lietuviai yra „veršių tauta“, kaip vienas jau miręs Ukmergės politikas yra kalbėjęs? O gal reikėtų ieškoti šaknų šimtmečiais trukusiame svetimųjų (rusų, lenkų, vokiečių) valdyme, kuris mumyse įskiepijo pasyvumą, ilgesį būti valdomais?

Jei pastarasis teiginys ką nors paaiškina, tai reikia pastebėti, kad ne ypatingai sėkmingiau nuo globalizacijos pavojaus ginasi žymiai didesnės bei išdidesnės tautos, pripratusios valdyti svetimuosius, tokios kaip Vokietija, Prancūzija, Ispanija ir Italija. Jų demografinė padėtis taip pat yra bauginanti. Jų šalis skalauja galingos iš viso pasaulio atplaukiančios emigrantų bangos. Dažnai jų didmiesčių mokyklose jau daugumą mokinių sudaro iš užsienio su savo tėvais atvykę vaikai. Sutikime, kad globalizacijai užsitęsus, gal mes porą dešimtmečių anksčiau išnyksime nei šios tautos. Bet tai nesudaro esminio skirtumo.

Kaip suprasti šį reiškinį? Ar Vakarų šalių verslo, žiniasklaidos, švietimo, kultūros ir valdžios elito atstovai atsikėlę vieną rytą nusprendė, kad jiems jau nusibodo nacionalinė valstybė ir ėmė statyti suvienytos žmonijos bendrus namus? O gal ekonominiame gyvenime slypi koks nors nenumaldomas dėsnis, reikalaujantis kurti vis stambesnius vartotojų bei gamintojų junginius, peraugančius į globalią ekonominę, o po to ir į politinę santvarka?

Graikų filosofas Heraclitus yra teisingai pareiškęs, kad karas yra visko tėvas ir karalius. Neįsivaizuojama, kad, šimtmečius kūrę ir kovoję dėl savo nacionalinių valstybių, vokiečiai, prancūzai, ispanai bei italai staiga ima ir jų atsisako. Neužmirškime, kad praeito šimtmečio pirmoje pusėje siautė pats kruviniausias visos žmonijos istorijoje karas. Dvi anti-nacionalinės valstybės, JAV ir TSRS, užlipo ant Europos griuvėsių ir ėmė tautines valstybes pertvarkyti iš esmės. Dabartinė besikurianti globali santvarka negalėjo atsirasti pati savaime. Dėl jos buvo fanatiškai kovojama. Štai kodėl didžiosios Europos tautos nebekovoja dėl savo ateities. Jos buvo nugalėtos stipresnių jėgų.

O kaip su mažomis Europos tautomis? Išeitų, kad jos tuo labiau turėtų nusiraminti ir nukreipti dėmesį į individo turto, malonumų bei komforto siekius. Vienu žodžiu, daryti taip kaip Vakarų europiečiai jau daro nuo karo pabaigos. Štai kodėl didieji Lietuvos verslininkai neremia tautininkų, o pastarieji nesugeba prasimušti iki Seimo. Kuo didesnis verslas, tuo daugiau jis priklausomas nuo tarptautinių ryšių, kuriuos reguliuoja globalios santvarkos šeimininkai – didieji bankai, tarptautinės korporacijos ir virš-nacionalinės institucijos.

Vakarų Europoje daugiau nei 60 metų besitęsiantis ekonominis pakilimas, sutapęs su ekonominės integracijos laikotarpiu, beveik įtikino plačiuosius gyventojų sluoksnius, kad tarptautinis bendradarbiavimas yra kone išimtinai pažangą ir gerovę atnešantis veiksnys. Tuo tarpu tautinė konsolidacija vis dažniau buvo suvokiama kaip praeitas Europos istorijos etapas, gal net ir kenksmingas reiškinys. Vakarų Europoje šie pokario dešimtmečiai buvo patys sunkiausi nacionalinės idėjos šalininkams, nes atrodė, kad milijonams europiečių pavyko surasti asmeninę laimę ir laisvę gyvenant ne savo tautos labui, bet sau, savo asmeniniam pasitenkinimui ir komfortui.

Rytų Europoje tautiniai judėjimai buvo tramdomi jėga, o visuomenės apolitiškumas laikinai buvo pasiektas diegiant viltį, kad auganti pramonės gamyba kada nors atneš ir apčiuopiamos naudos paprastiems piliečiams. Jei Vakarų Europos malonumų ir linksmybių festivalis būtų besitęsiąs dar kelis dešimtmečius, visai tikėtina, kad visuomeniniame gyvenime būtų išnykę nacionalistai, o kartu su jais ir kiti kolektyvinių idėjų šalininkai.

Bet, liberalizmo galutiniam triumfui atrodo pritruks gamtinių bei žmogiškųjų resursų. Jau šešti metai, kai Europa ir kitos Vakarų šalys pergyvena nesibaigiančių krizių grandinę. Vos suspėję užgesinti finansinę krizę vienoje šalyje, Vakarų pasaulio ekonomikos valdytojai tuoj pat priversti suorganizuoti skubią pagalbą kitoms, nesusitvarkančioms su savo ūkiu šalims. Bedarbystė nuolat auga, ypač tarp jaunų gyventojų, kurių pusė kai kuriose ES šalyse neranda darbo. Optimistines nuotaikas skleidžianti žiniasklaida ir liberalios ūkio santvarkos komentatoriai bando pateikti dabartinius sukrėtimus kaip anomaliją, kuri anksčiau ar vėliau užleis vietą „normaliam“ ūkio augimui ir gerovės plėtrai.

Deja, krizė, vis stipriau smogianti į integruotą Vakarų ekonominę erdvę, turi labai gilias šaknis ir nepasišalins iš mūsų žemyno gyvenimo. Pokarinė materialinės gerovės šventė nepraėjo be didžiulių išlaidų. Tam, kad šimtai milijonų vartotojų galėtų įsigyti automobilius, erdvius butus, begalybę darbą tausojančių įrengimų, skoningai apsirengtų, sočiai bei įdomiai pavalgytų ir laisvai keliautų po visą pasaulį, reikėjo sunaudoti iki tol neregėtus kiekius energijos šaltinių ir kitų gamtos resursų. Globalizacija vyksta tiktai jei žmonių masės ir prekės yra įsukamos į hiper-mobilų sūkurį. Maistą, rūbus, avalynę, automobilius, elektronikos prietaisus ir tūkstančius kitų kasdien vartojamų prekių nebegamina vietoje, arčiausiai vartotojų. Jos keliauja tūkstančius kilometrų, kol pasiekia galutinį vartotoją. Šiam transportavimui reikia skirti milžiniškus kiekius kuro, kurio lengvai pasiekiami ir pigūs ištekliai jau žymia dalimi yra išeikvoti. Todėl naftos kaina jau dešimtmetį išsilaiko penkis kartus aukštesniame lygyje nei anksčiau buvo įprasta. Nauji telkiniai yra randami, bet jie yra sunkiau pasiekiami, juos eksploatuoti reikia daugiau išlaidų ir jų išgavimas dar stipriau teršia atmosferą.

Brangios energijos poveikis pasaulio ekonomikai yra tarsi stabdis, neleidžiantis ūkio veiklai plėstis įprastiniais tempais. Tuo tarpu visa Vakarų finansinė sistema iki šiol buvo grindžiama optimistiniais ūkio augimo lūkesčiais. Buvo taupoma ir investuojama su viltimi, kad įdėtos lėšos atneš pelną. Šiuo metu atsivėrusi praraja tarp išpūstos pinigų masės ir brangstančių gamtinių resursų yra pagrindinė priežastis, kodėl Vakarų pasauliui tenka susidoroti su nesiliaujančiomis finansinėmis krizėmis.

Dvasinėje sferoje laisvo individo idealas ir vartotojiškos gyvensenos skatinimas iššvaistė nedovanotinai daug žmogiškų išteklių. Turime omeny bendruomeniškumo silpninimą, kai Vakarų pasaulio kultūra bei švietimas sąmoningai menkina tautos vaidmenį piliečių sąmonėje. Nuolat diegiama nuostata gyventi sau ir savo malonumams bei komfortui labai ženkliai sumažino Europos bendruomenių solidarumą bei gyvastingumą. Vis mažiau jaunų europiečių ryžtasi kurti šeimas ir auginti vaikus, tuo prisidėdami prie Europos šalių senėjimo. Senstančios visuomenės yra mažiau produktyvios ekonomine prasme, nes nuolat blogėja santykis tarp dirbančiųjų ir tų, kuriems būtinos socialinės pašalpos.

Yra dar ir kitų pražūtingų Vakarų individualizmo pasekmių. Bendruomeniškumo dvasios išstūmimas iš valstybės, finansų ir verslo valdymo sferų paaštrina trintį tarp valdančiųjų ir valdomųjų, tarp bankų ir firmų savininkų iš vienos pusės, ir jų darbuotojų bei klientų iš kitos pusės. Noras maksimaliai siekti naudos sau, nepriklausomai nuo to ar šis siekis kenkia kitiems visuomenės nariams, ne tik silpnina valstybės solidarumą, bet ir realiai skurdina milijonus paprastų piliečių. Dabartiniai finansiniai sukrėtimai atsirado ne tik dėl energetinių resursų stygiaus. Juos smarkiai pagilino neatsakingas finansinių magnatų elgesys su jiems patikėtais indėliais bei investicijomis. Netramdoma spekuliacija ir sukčiavimai yra galimi, kai valdžios prižiūrėtojai leidžia milijardieriams eiti rizikingų spekuliacijų keliu arba pirmieji tiesiog patenka į pastarųjų finansinę priklausomybę, pvz., per rinkiminių kampanijų finansavimą.

Vis daugiau darbdavių ieško būdų, kaip atsikratyti ilgalaikių įsipareigojimų savo darbuotojams ir vietovėms, kuriose veikiama. Jei Vakaruose anksčiau buvo plačiai priimtina, kad darbdavys rūpinsis savo samdinių pensija ir sveikatos draudimu, tai pastaruoju metu ryškėja tendencija atsisakyti šių garantijų. Stambesnių firmų siekis didinti pelningumą perkeliant gamybos procesus į kitas šalis, kuriose darbo ir valstybės reguliavimo kaštai yra menkesni, yra dar vienas ryškus pavyzdys, kaip silpsta bendruomeniškumo dvasia verslo pasaulyje. Dėl gamybos perkėlimo darbą prarado ir toliau praranda milijonai Europos ir Šiaurės Amerikos dirbančiųjų. Net ir Lietuvoje, kur bedarbystė yra didžiulė rykštė paprastiems gyventojams, kai kurie gamintojai jau spėjo perkelti gamybinę veiklą į Kiniją ir kitas Rytų Europos šalis. Jei uždarytų gamyklų darbuotojai įsidarbina kitur, jų pajamos paprastai yra žymiai skurdesnės. Tad ir atitinkamų šalių piliečių perkamoji galia tampa silpnesnė.

Lietuvos valdančioji klasė mums rodo į Vakarų šalis kaip į pavyzdį. Valdantieji nenori suvokti, kad jų ultra-liberalizmu pagrįsti ūkio modeliai eina saulėlydžio link ir negali būti mums plėtros etalonu. Europos Sąjungos parama, kurios dėka Lietuva turėtų pasiekti Vakarų Europos pragyvenimo lygį, šito uždavinio akivaizdžiai neatlieka, nors Briuselio pagalba jau tiekiama 20 metų. Tai yra ne tik todėl, kad ES senbuvės jau nebeturi tiek atliekamų resursų, kiek turėjo prieš 40 metų, kai dosni parama buvo tiekiama Ispanijai, Portugalijai ir pietinei Italijai. ES struktūros yra vis daugiau paveikiamos stambių lobistų įtakos. Jos netiek siekia Lietuvos ir kitų naujų ES narių gerovės skatinimo, kiek įtakingų finansinių interesų patenkinimo naujųjų narių sąskaita. Vis gilesnė ES integracija, kurią taip aistringai remia Lietuvos elitas, tik vis giliau įklampins mus į senbuvių gilėjančias krizes.

Nors tarptautinis finansinis elitas ir jų rėmėjai atskirose šalyse gins globalizaciją iki paskutiniųjų, ateitis visgi priklauso decentralizacijai ir nacionaliniam savarankiškumui, ypač ūkio valdymo srityje. Europos Sąjungos likimas neišvengiamai eis Sovietų Sąjungos keliu į decentralizaciją ir galiausiai į subyrėjimą. Dar prieš pradedant savo perestroikos politiką, Generalinis sekretorius Gorbačiovas nenuilstamai propagavo taip vadinamą greitinimo arba intensifikacijos kursą. Jau aštuntajame dešimtmetyje jis suvokė, kad iki tada buvęs ekstensyvus ūkio plėtros modelis, kai be saiko buvo vartojami gamtos ištekliai, ir ypač nafta ir gamtinės dujos, neturi perspektyvos. Jau tada turtingi Rusijos gamtiniai resursai rodė sekimo požymius. Gorbačiovas manė, kad įdiegus Vakarų pažangias technologijas ir ekonominį valdymą, pavyks racionaliau vartoti mažėjančius gamtinius bei žmogiškus resursus. Kai visos jo iniciatyvos žlugo, Sovietų Sąjungos elitas nutarė, kad atėjo laikas sustabdyti pigios energijos ir kitų išteklių tiekimą nerusiškoms Sovietų respublikoms bei Rytų Europos valstybėms, buvusioms jų įtakos sferoje. Paprasčiausiai imperinis valdymas tapo per brangus Maskvai, todėl ji atrišo atskirų respublikų bei satelitinių valstybių rankas pačioms pasirūpinti gamtiniais ištekliais už rinkos kainą. Kitaip neįmanoma suprasti beveik taikaus Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Taip pat sunku įsivaizduoti, kad dabartinė Rusija norėtų vėl užsikrauti sau tą pačią pigių žaliavų bei energijos tiekimo naštą.

Nei Vakarai, nei Rytai nesugebės apsaugoti Lietuvos nuo vis sunkėjančių buitinių sąlygų, kurios neišvengiamai užguls visą pasaulį. Todėl šūkis „Ne rytams ar vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams“, ypatingai taikliai pažymi ateities politikos principinę kryptį. Nėra pagrindo juodam pesimizmui. Globalizacija taps vis sunkesne našta Europos valstybėms ir tautoms, taip pat ir JAV, kuri globalizacija yra daugiausia suinteresuota (arba tiksliau jos elitas). Turėsime išmokti gyventi savarankiškai ir nacionalistai galės tapti ta idėjine kalve, kurioje ateities valstybės valdymo bei ekonomikos modeliai bus išryškinami.

SIMILAR ARTICLES

NO COMMENTS

Leave a Reply