A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (2)

A. Fursovas – „Globalinė krizė“ (2)

0 1385

Redakcijos ir teksto autoriaus vertinimai TSRS atžvilgiu nesutampa. Bet pats tekstas yra vertingas kaip kapitalizmo apžvalgos ir kritikos pavyzdys.

 

Kosmokratijos puolimas po TSRS žūties

Pirmuosius artėjančios naujosios krizės požymius protingi stebėtojai iš Vakarų tarpo pamatė jau septinto ir aštunto dešimtmečių sandūroje. Iš tiesų – aštunto dešimtmečio viduryje pasibaigė beprecedentinis trisdešimtmetis kapitalizmo istorijoje, kurio materialiniai pasiekimai pagal daugelį rodiklių pranoksta 150 metų trukmės laikotarpio tarp 1800 ir 1950 metų rezultatus. Per šiuos tris dešimtmečius atrodė, kad krizė (XX amžiaus Trisdešimties metų karas 1914-1945) jau įveikta ir pasaulis ilgam sugrįžta į kapitalizmo aukso amžių, tokį, koks buvo tarp 1815 ir 1914 metų. Vakariečių gyvenimas pasidarė sotus ir aprūpintas bei nuspėjamas, prognozuojamas. Tačiau istorijoje niekas, įskaitant ir „aukso amžius“ nebegrįžta. „Puikusis trisdešimtmetis“ po II Pasaulinio karo pasirodė esąs tiktai trumpas žybsnis prieš krizę, trumpas atokvėpis 1014 metais prasidėjusioje sisteminėje kapitalizmo krizėje. Galima vadinti tai saldžia „bobų vasara“, kuri išsisėmė aštunto dešimtmečio viduryje. Nuo to laiko krizė vis stiprėja.

Kartą sisteminės analizės tėvas įkūrėjas Emanuelis Valersteinas pastebėjo, kad tikrąja istorinių sistemų nuosmukio priežastimi tampa dvasios smukimas tų, kurie saugo egzistuojančią santvarką. Pats nuosmukis prasideda tada, kai prasideda kova už tai, kas ims vadovauti artėjantiems pokyčiams, pasukdamas juos savo naudai.

Feodaliniai XV amžiaus senjorai sėkmingai susidorojo su šia užduotimi. Matyt, antrosios XX amžiaus pusės pasaulio isteblišmentas, pasaulinė buržuazija pasekė jų pavyzdžiu. Tik jeigu viduramžių senjorai veikė remdamiesi socialiniais instinktais ir intuicija, tai buržujai, turėdami tuos pačius instinktus (grobuonis lieka grobuonimi), šalia to turi savo dispozicijoje dar ir „minčių fabrikus“ bei naudoja mokslines refleksijos formas (kurios, beje, neretai prieštarauja klasiniams interesams ir sąmonei).

Svarbi gairė suvokiant artėjančią krizę – 1975 metai. Tada Vakaruose pasirodė ataskaita „Demokratijos krizė“, kurią Trišalės komisijos užsakymu parašė S. Hantingtonas, M. Krozjė ir D. Vatanukis.

Ataskaitoje aiškiai fiksuojamos grėsmės valdančiųjų sluoksnių padėčiai – visų pirma tai, kad prieš juos pradeda dirbti demokratija ir welfare state (visuotinio socialinio aprūpinimo valstybė), kurios susiformavo pokario laikais. Demokratijos krize buvo laikoma ne demokratijos krizė apskritai, o toks demokratijos vystymasis, kuris nenaudingas elitui.

Ataskaitoje tvirtinama, kad demokratijos Vakaruose vystymasis veda į vyriausybių valdžios mažėjimą, kad įvairios grupės, naudodamosis demokratija, pradėjo kovą už tokias teises ir privilegijas, į kurias niekad anksčiau nepretendavo ir šie „demokratijos ekscesai“ tampa iššūkiu egzistuojančiai valdymo sistemai. Grėsmė demokratiniam valdymui Amerikoje turi ne išorinį pobūdį, rašė autoriai, jos šaltinis – „vidine pačios demokratijos dinamika gerai išsilavinusioje, mobilioje visuomenėje, kuri pasižymi aukštu politinio dalyvavimo lygiu“ išvada: būtina skatinti masių neįtrauktumą (noninvolvement) į politiką, ugdyti tam tikrą apatiją. Reikia pažaboti demokratiją, remiantis tuo, kad ji yra tiktai būdas organizuoti valdžią, be to – anaiptol ne universalus. „Daugeliu atvejų ekspertinio lygio žinių, pranašumo rangų ir padėties prasme (seniority), patirties ir ypatingų sugebėjimų būtinumas gali viršyti demokratijos, kaip valdžios sukonstitucinimo būdo pretenzijas.

Tačiau demokratijos susilpninimas Vakarų elito naudai tapo nelengvu socialiniu ir politiniu uždaviniu. Kas buvo tasai Vakarų demokratijos stuburas, kurį reikėjo pažaboti? Vidurinė klasė – svarbiausias „puikiojo trisdešimtmečio“ teikiamos naudos gavėjas. Visuomeninio produkto perskirstymas pasitelkus welfare state sistemą atvedė į tai, kad žymi viduriniosios ir dalis darbininkų klasės dalis, neturėdama buržuazinių pajamų šaltinių, galėjo gyventi buržuazinį gyvenimo būdą. Po II Pasaulinio karo užgimė savotiška „socialistinė buržuazija“. Neatsitiktinai pokarinis vidurinės klasės triumfas kapitalistinės sistemos branduolyje sutapo su visuotinės socialinės rūpybos valstybės triumfu.

Suprantama, buržuazija įjungė perskirstymo mechanizmą ne iš savo širdies gerumo. Soti, pertekliuje skendinti Welfare state Vakaruose tarp 1945-1975, taip sukrėtusi tarybinių žmonių vaizduotę – akivaizdus nukrypimas nuo kapitalizmo vystymosi ir prigimties logikos, ir šis nukrypimas tik iš dalies gali būti paaiškintas poreikiu sukurti paklausą ir vartotojus masinei produkcijai. Svarbiausias dalykas slypi kitur – tame, kad egzistavo sisteminis antikapitalizmas TSRS pavidalu. Komunizmas gelbėjo pasaulį. Vykstant Šaltajam karui, globalinei priešpriešai su TSRS, susidūrus dviem globaliniams projektams, buržuazija buvo priversta pas save namuose atsipirkti nuo vidurinės ir darbininkų klasių, papirkinėti jas (mokesčiai už kapitalą, aukšti atlyginimai, pensijos, pašalpos ir t.t.). Tokiu būdu, pats TSRS ir antikapitalistinės sistemos egzistavimas vertė kapitalistinę sistemą pačioje jos branduolyje pažeisti kapitalistinę logiką, maskuotis kvazisocialistinėmis kaukėmis. Teko didinti atlyginimus ir pašalpas, suteikti socialines lengvatas eiliniams Vakarų piliečiams. Maža to, kad ekonominė ir socialinė vidurinės ir dalies darbininkų klasių padėtis sutvirtėjo, šios grupės dar ir politiškai sustiprino savo padėtį Vakarų sistemoje, įbaugindamos savo šeimininkus taip, kad teko rašyti ataskaitas apie „demokratijos krizę“.

Kodėl taip įvyko? Kas būtent kėlė grėsmę jų valdžiai ir privilegijoms?

Grėsmę kelti ėmė galingos kairiosios partijos. Vienose šalyse – socialistinės, kitose – komunistinės. Įtakingos profsąjungos. Visos šios jėgos darė spaudimą buržuazijai ir isteblišmentui, reikalaudamos tolimesnių nuolaidų. Ties septinto-aštunto dešimtmečių riba kapitalistinės sistemos branduolio buržuazija atsidūrė situacijoje, analogiškoje tai, į kurią pakliuvo Vakarų Europos senjorai XIV-XV amžių sandūroje: tendencijos tolimesnis plėtojimas ir vieniems ir kitiems grėsė privilegijų praradimu. Pirmuoju atveju – „fermerių ir biurgerių“ rojuje, antruoju – „socialistinės buržuazijos“ politiniame ir socialiniame rojuje.

Kad būtų išspręsta „demokratijos krizė“ ir išspręsta Vakarų finansinės oligarchijos naudai, kad būtų pasukta atgalios Vakarų visuomenės virtimo vidurine klase tendencija, reikėjo išspręsti kelias problemas. Politiškai ir ekonomiškai susilpninti demokratinius institutus buvo neįmanoma be dalinio welfare state demontažo. O kaip ją demontuoti, jeigu pasaulyje egzistuoja TSRS, kuri iš esmės buvo tapusi vakariečių vidurinės klasės sotaus ir aprūpinto gyvenimo garante? Iš čia ir Šaltojo karo paaštrėjimas devinto dešimtmečio pradžioje ir tuo pat metu socialinis puolimas prieš kapitalizmo branduolio darbininkų ir vidutinę klases. Devintame dešimtmetyje šitą puolimą stabdė faktas, kad egzistuoja socialistinė sistema ir faktas, kad kalima plėšti Trečiąjį pasaulį. Tarkime, devintame dešimtmetyje, pasitelkęs „struktūrines reformas“, TVF faktiškai sunaikino vidurinę klasę Lotynų Amerikoje. Tuo pat metu galingų smūgių susilaukė vidutinės klasės Nigerijoje, Zayre, Tanzanijoje, o šių klasių turtai, savaime aišku, iškeliavo į Vakarus. Galima sakyti, kad lotynų amerikiečių vidurinių klasių likimas – tai kapitalistinės sistemos branduolio vidurinės klasės atstovų „prisiminimai apie ateitį“.

Tokiu būdu gaunasi, kad krizė iš pat pradžių buvo dirbtinė. Kitaip sakant, kapitalistinis elitas sąmoningai įstūmė pasaulį į permainas, kaip kad feodalinė aristokratija XV-XVI amžiuje. Tik padaryta tai naujame techniniame lygmenyje, pasinaudojant mokslu, visų pirma visuomenės tyrinėjimo sritimis.

Vidurinės klasės sunaikinimo ir deindustrializacijos programa paleista aštunto dešimtmečio pabaigoje, padaryta tai „bandymų lauke“ – Niujorke. Miestą išgelbsti nuo bankroto finansinė grupė, vadovaujama bankininko Felikso Rogatino. Miestas išlaisvinamas nuo pramonės ir paverčiamas rojumi turtingiesiems. Išprovokuotos krizės varikliu tapo finansinis kapitalas, o ne kokie nors žydai ar masonai. Grupuotė, kuriai priklauso anglosaksai, žydai, romanų tautų atstovai, japonai, kibai – ir t.t. „Trečiajame projekte“ mes pavadinome šią jėgą Šešėlio Bendrija, Antižmonija. O paskui, kai TSRS žuvo, 1989 metais pagrindinės Vakarų šalys priėmė Vašingtono konsensusą, tvirtą liniją diegti ultraliberalizmą ir globalizaciją – galingas priemones vidutinės klasės ir welfare state, visuotinės socialinės rūpybos valstybės naikinimui.

Sulig TSRS žlugimu vidurinei Vakarų klasei prasidėjo prasti laikai. O štai buvusios socialistinės sistemos vidurines klases jau sunaikino: 1989 metais Rytų Europoje (įskaitant europinę TSRS dalį) žemiau skurdo ribos gyveno 14 mln žmonių, o 1996 metais – ačiū Gorbačiovui ir Jelcinui – jau 169 milijonai. Atimti turtai iškeliavo arba tiesiai į Vakarus, arba, laikui bėgant, buvo įdėti į vakarietiškus bankus – buvo įvykdyta fantastiška geoekonominė operacija, globalinė ekspropriacija. Dabar ateina Vakarų vidutiniokų eilė. Ne veltui ten jau atsirado tokios sociologinės teorijos kaip „20:80″.pagal šią teoriją, šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje keičiasi socialinė struktūra: 20% turtingųjų ir 80% skurdžių. Ir jokios vidurinės klasės – ji išsitrina, ištirpsta drauge su tauta ir valstybe.

Globalizacijos sąlygomis tautinė valstybė silpnėja, ji negali priešintis globalinės finansinės sistemos šeimininkams. Jau globalizacijos aušroje, dešimtojo dešimtmečio pradžioje, grynai spekuliacinių valiutinių finansinių transakcijų apimtis pasiekė 1,3 trilijonų dolerių per dieną – penkis kartus daugiau negu pasaulio prekybinių mainų apimtis ir beveik tiek pat, kiek tuo metu siekė visų pasaulio nacionalinių bankų aktyvai (1,5 trln dolerių). Kokia valstybė gali atlaikyti tokio finansinio Frankenšteino spaudimą? Valstybė praranda daugumą socialinių ir politinių charakteristikų, pavirsdama administracine-ekonomine struktūra. Globalizacija tapo galingu socialiniu ir ekonominiu ginklu pasaulinės sistemos elito rankose, šis ginklas nukreipiamas prieš vidutiniokus ir pačius žemiausius sluoksnius. Globalizacija ekonominėmis priemonėmis sunaikina tuos pačius demokratinius politinius (vadinasi, ir perpaskirstymo) institutus, kurie garantavo vidutinės klasės užimamą padėtį. Iš vidutiniokų ir darbininkų klasių rankų ekonominiu ginklu išmušamas skydas, kuris saugojo jas nuo oligarchijos.

Tuo pat labai svarbu, kad globalinio pasaulio šeimininkai – prancūzų tyrinėtojas Deni Diuklo vadina juos hiperburžuazija – operuoja globaliniu mastu, o vidurinė ir darbininkų klasės – nacionaliniu, valstybiniu mastu, ir tai pastato šias jėgas į nelygias pozicijas. Lygiai taip pat, kaip XVI amžiuje naujas tarptautinis darbo pasiskirstymas ir Amerikos auksas iškėlė dalį senjorų ir pirklių į pasaulinį lygį, o valstiečiai pasiliko lokaliniame ir pateko į socialinį ir istorinį užpakalinį kiemą. Hiperburžuazija nebaudžiamai ryja globalizacijos sąlygomis apatinių buržuazijos grupių kapitalus ir vidurinės klasės pajamas. Nuo devintojo dešimtmečio prasidėjo elito puolimas prieš vidutiniokus ir apatinius sluoksnius, kuris užbaigia 200 metų trukmės darbininkų ir vidutiniokų puolimą prieš elitą. XX amžius prasidėjo Ortegos i Gaseto knyga „Masių sukilimas“ ir baigėsi K. Lešo knyga „Elitų sukilimas“. Šia prasme tai, kas vyko Rusijoje 1905-1917 metais ir nuo 1987 metų puikiai įsipaišo į pasaulinę tendenciją. Gorbačiovizmas ir ypač jelcinizmas – tai mūsų tečerizmo ir reiganizmo analogai. Aš jau nekalbu apie tai, kaip globalizacija sustiprina buržuazijos pozicijas darbo klasės atžvilgiu. Dabar į streikus Europoje ir JAV buvo atsakyta tuo, kad ištisos ekonomikos šakos persikėlė į Pietų Korėją, Kiniją, Tailandą. Iš esmės darbininkų klasė kapitalistinės sistemos branduolyje, kaip ir masinė vidurinioji klasė, yra nebereikalingos.

Dabar akivaizdu, kad šiuolaikinis pasaulis, kokį mes jį pažįstame, atsirado dėka TSRS egzistavimo. Pati rinkos santvarka (kapitalizmas) turi savo vystymosi logiką. Jis juda link tokios tvarkos, kai saujelė superturtingų šeimynų viešpatauja elgetų visuomenėje. Be to, viešpatauja nepaprastai žiauriai. Toks būtų pasaulis jau XX amžiuje, jeigu ne TSRS.

Žmonės Vakaruose matė: štai – Tarybų Sąjunga. Ji neturtinga, lyginant su Europa ar Amerika, ji priversta įsitempti ginklavimosi varžybose, tačiau nepaisant to, ji užtikrina savo piliečiams pasitikėjimą rytojaus diena, suteikia darbo, galimybę nemokamai mokytis ir ugdyti kūrybinius sugebėjimus, daryti karjerą pačiomis įvairiausiomis kryptimis, naudotis viena geriausių pasaulyje sveikatos apsaugos sistema, nebadauti. Ir Vakarų žmonės pareikalavo viso šito sau patiems.

Kapitalistinio pasaulio valdovai, susidūrę su savo viešpatavimo žlugimo grėsme 1929-1945 metais, buvo priversti transformuoti savo šalis ir sukurti „socialinį kapitalizmą“, visuotinio socialinio aprūpinimo valstybę. Finansinių pramoninių sluoksnių verteivos suprato: kad neprarastų valdžios, būtina pasidalinti dalimi savo pelno su pavaldiniais. Tačiau, kaip matome, toks „švelnusis kapitalizmas“ egzistavo tiktai tol, kol buvo gyva TSRS, kol Vakarams teko rungtis su rusišku Raudonuoju projektu. Kai tik Sąjunga žlugo, viskas grįžo į senovę. Finansinės oligarchijos viršūnės, susitelkusios į savotišką viršnacionalinę bendriją (Minus-civilizaciją, Antižmoniją, kosmokratiją) ėmė sparčiai grąžinti tą kapitalizmo vystymosi logiką, kuri egzistavo XX amžiaus pradžioje.

Jie ėmėsi perkelinėti pramonę iš Vakarų šalių į Aziją, nebrangias valstybes. Ir tuo sudavė galingą smūgį savo vidurinei klasei ir socialinei valstybei.

Kas dabar Europoje konkuruoja su Azijos buitinės elektronikos gamintojais? Grupė VESTEL, tūlas aljansas iš 19 kompanijų. Čia apjungtas kūrimas, gamyba ir prekyba buitine technika.

Tačiau kur išsidėstė pagrindiniai grupės gamybiniai pajėgumai? Vokietijoje ar Prancūzijoje? Ne – toje pačioje Azijoje, turkų Manise pastatytas kolosalus VESTEL City kompleksas, išsidėstęs penkiasdešimt penkiuose kvadratiniuose kilometruose. Būtent čia dėl maksimalaus gamybinių pajėgumų sukoncentravimo pavyksta pasiekti minimalių sąnaudų gaminant techniką. Kaip ir dėl pigios turkiškos darbo jėgos.

Štai čia ir generuojami daugiamilijardiniai pelnai europiečių magnatams ir bankams. Štai toks ultrašiuolaikinis, globalusis kapitalizmas. Vyksta įdomus Vakarų, o šiuo atveju – senutės Europos deindustrializacijos procesas. Turkai, užsiimdami sudėtinga gamyba, semiasi proto ir kvalifikacijos, tačiau išlieka neturtingi. Atlyginimai jų maži, o pelnai iškeliauja Europos turčiams. Europiečiai gi, prarasdami milijonus darbo vietų, kvailėja, praranda aukštus atlyginimus (o kaip jie jais gyrėsi prieš TSRS gyventojus aštuntame dešimtmetyje) ir pereina į paslaugų sferą. Tai štai, skaitytojau: visa tai oi kaip negerai baigsis Vakarams.

Patys to nesuprasdami, Vakarų pasaulio šeimininkai išjudino grėsmingus ir nekontroliuojamus procesus.

Ištrauka iš A. Fursovas – „Globalinė krizė“

SIMILAR ARTICLES

NO COMMENTS

Leave a Reply