Išdaužytų langų teorija

Išdaužytų langų teorija

0 1126

9 dešimtmečio Niujorkas buvo panašus į pragarą. Ten buvo padaroma daugiau kaip 1500 sunkių nusikaltimų KIEKVIENĄ DIENĄ. 6-7 žmogžudystės per parą. Naktį vaikščioti gatvėmis buvo pavojinga, o požeminiais traukiniais važinėti ir dieną buvo nesaugu. Purvinos, niūrios platformos skendėjo prietemoje. Vagonuose buvo šalta, po kojomis mėtėsi šiukšlės, sienos ir lubos nuo viršaus iki apačios išterliotos grafičiu.

Štai kaip liudininkas pasakojo apie Niujorko metro:

„Atstovėjęs begalinę eilę prie žetonų, mėginau įmesti jį į automatą, tačiau pamačiau, kad monetų priėmimo plyšys sugadintas. Šalimais stovėjo kažkoks valkata: sulaužęs turniketą, dabar jis reikalavo, kad keleiviai atiduotų žetonus jam. Vienas jo draugelis pasilenkdavo prie monetų surinkėjo ir ištraukdavo iš jo įstrigusius žetonus dantimis, viską apseiliodamas. Keleiviai buvo pernelyg įbauginti, kad imtų ginčytis su tais vyrukais: „Še, pasiimk tą velnio žetoną, koks man skirtumas?“ dauguma žmonių perėjo per turniketus nemokamai. Tai buvo Dantės pragaro transportinė versija“.

Miestą kamavo pati aršiausia nusikalstamumo epidemija per visą jo istoriją.

O paskui nutiko nepaaiškinamas dalykas. Pasiekęs viršūnę 1990 metais, nusikalstamumas staigiai smuko. Per artimiausius metus nužudymų skaičius sumažėjo dviem trečdaliais, o sunkių nusikaltimų skaičius – per pusę. Dešimtmečio pabaigoje metro jau buvo padaroma 75% mažiau nusikaltimų nei dešimtmečio pradžioje. Dėl kažkokios priežasties dešimtys tūkstančių psichų ir banditų liovėsi pažeidinėti įstatymus.

Kas atsitiko? Kas patraukė stebuklingą stop-kraną ir kas tai per kranas?

Jo pavadinimas – „Išdaužytų langų teorija“. Kanados sociologas Malkolmas Gladvelis knygoje „Lūžio momentas“ pasakoja:

„Išdaužyti langai“ – tai kriminalistų Vilsono ir Kelingo kūdikis. Jie tvirtino, kad nusikalstamumas – tai neišvengiamas tvarkos nebuvimo rezultatas. Jeigu langas išdaužytas ir neįstiklintas, tai einantys pro šalį žmonės nutars, kad visiems nusispjauti ir niekas už tai neatsakingas. Netrukus bus išdaužyti ir kiti langai, nebaudžiamumo jausmas išplis per visą gatvę, duodamas signalą visai apylinkei. Signalą, skatinantį dar rimtesnius nusikaltimus.“

Gladvelis užsiima socialinėmis epidemijomis. Jis mano, kad žmogus pažeidžia įstatymus ne tik (ir ne tiek) dėl blogo paveldimumo ar neteisingo auklėjimo. Didžiulę reikšmę turi tai, ką jis mato aplink save. Kontekstas.

Olandų sociologai patvirtino šios minties teisingumą. Jie atliko seriją eksperimentų. Pavyzdžiui, dviračių aikštelėje šalia parduotuvės pašalino šiukšlių urnas, o ant paliktų dviračių pakabino reklamines skrajutes. Ir ėmė stebėti – kiek žmonių numes skrajutes ant asfalto, o kiek – pasidrovės. Parduotuvės siena, šalia kurios buvo statomi dviračiai, buvo idealiai švari.

Skrajutes numetė 33% dviratininkų.

Tada eksperimentą pakartojo, prieš tai išterlioję parduotuvės sieną jokio turinio neturinčiais piešiniais. Šiukšlintojų skaičius išaugo iki 69%.

Bet grįžkime į laukinio nusikalstamumo apimtą Niujorką. 9 dešimtmečio viduryje metropolitene pasikeitė vadovybė. Naujas direktorius Deividas Hanas pradėjo savo darbus nuo… kovos su grafičiu. Negalima teigti, kad miesto visuomenę būtų nudžiuginusi šita idėja. „Vyruti, užsiimk rimtomis problemomis – techniniais klausimais, priešgaisrine apsauga, nusikalstamumu… Nešvaistyk mūsų pinigų niekams!“ Tačiau Hanas buvo atkaklus:

„Grafitis – tai sistemos kracho simbolis. Jeigu imsimės pertvarkyti organizaciją, tai pirmiausia turime įveikti grafitį. Nelaimėję šio mūšio, neįgyvendinsime jokių reformų. Mes pasirengę paleisti naujus traukinius, kurių kiekvieno vertė yra 10 mln. $, bet jeigu mes neapsaugosime jų nuo vandalizmo – visi žino, kas iš to išeis. Jie išsilaikys vieną dieną, o po to juos suniokos.“

Ir Hanas įsakė valyti vagonus. Maršrutą po maršruto. Sąstatą po sąstato. Kiekvieną sumautą vagoną, kiekvieną mielą dieną. „Mums tai buvo tarsi religinis ritualas“, – pasakojo jis vėliau.

Paskutinėse maršrutų stotyse buvo įrengti plovimo punktai. Jeigu vagonai atvažiuodavo išterlioti grafičiu, piešinius nuplaudavo, traukiniui apsisukant, jei nepavykdavo – vagoną apskritai atkabindavo. Purvini vagonai, nuo kurių dar nenuplovė grafičio, jokiu būdu nebuvo sumaišomi su švariais. Hanas siuntė vandalams aiškų signalą.

„Pas mus buvo depas Harleme, kur vagonai stovėdavo naktį, – pasakojo Hanas. – Jau pirmą naktį pasirodė paaugliai ir padengė vagonus balta spalva. Kitą naktį, kai dažai išdžiūvo, jie atėjo ir apvedžiojo kontūrus, o dar po paros juos nuspalvino. Kitaip sakant, jie darbavosi tris naktis, o mes laukėme, kada jie užbaigs. Tada pasiėmėme volelius ir viską uždažėme. Vaikinai susikrimto vos ne iki ašarų. Tai buvo mūsų žinia jiems: „Norite sugaišti 3 naktis, kad subjaurotumėte traukinį? Pirmyn. Bet niekas to nepamatys“.“

1990 metais transporto policijos viršininku buvo paskirtas Viljamas Bratonas. Vietoje to, kad užsiimtų rimtais reikalais – sunkiais nusikaltimais, jis labai aršiai užsipuolė… zuikius, važinėjančius be bilieto. Kodėl?

Naujasis viršininkas tikėjo – kaip ir grafičio atveju, didžiulis kiekis keleivių be bilietų galėjo pasitarnauti kaip signalas, jog niekas nepalaiko tvarkos. Ir tai skatino dar sunkesnius nusikaltimus. Tuo metu 170 000 keleivių per dieną važinėjosi metro nemokamai. Paaugliai paprasčiausiai peršokdavo per turniketus arba prasibraudavo jėga. Ir jeigu 2 ar 3 žmonės apgaudavo sistemą, tai aplinkiniai, kurie įprastu atveju nepažeistų įstatymo, pasekdavo jų pavyzdžiu. Jie nutardavo, kad jeigu kažkas nemoka pinigų, tai ir jie nemokės. Problema augo kaip sniego kamuolys.

Ką padarė Bratonas? Jis pastatė palei turniketus po 10 persirengusių policininkų. Jie išgriebdavo zuikius po vieną iš minios, sukaustydavo antrankiais ir sustatydavo į eilę platformoje. Ten jie stovėdavo, kol nepasibaigdavo gaudynės. Tada juos suvarydavo į policijos autobusą, kur apieškodavo, paimdavo pirštų antspaudus ir patikrindavo asmenybę duomenų bazėje. Pas daugelį aptikdavo ginklus. Pas kitus būdavo problemų su įstatymais.

„Farams tai tapo tikra aukso kasykla, – pasakoja Bratonas. – Kiekvienos gaudynės buvo panašios į paketą popkorno, kuriame paslėptas siurprizas. Koks žaisliukas man šiandien atiteks? Pistoletas? Peilis? Turite leidimą? Oho, tavęs gi už žmogžudystę ieško!.. Labai greitai blogi vaikinai pasidarė protingesni, ėmė palikinėti ginklus namuose ir mokėti už bilietus.“

1994 metais Niujorko meru buvo išrinktas Rudolfas Džiulianis. Jis pasiėmė Bratoną iš transporto policijos ir paskyrė miesto policijos šefu. Beje, vikipedijoje parašyta, kad būtent Džiulianis pirmasis panaudojo išdaužytų langų teoriją praktiškai. Dabar mes žinome, kad taip nėra, tačiau mero nuopelnai neabejotini – jis davė įsakymą pritaikyti šią strategiją viso Niujorko mastu.

Policija užėmė principingą ir griežtą poziciją smulkių pažeidimų atžvilgiu. Areštuodavo kiekvieną, kas girtuokliavo ir siautėjo viešose vietose, kas mėtė tuščius butelius, terliojo grafičiu sienas, šokinėjo per turniketus, kaulijo pinigų pas vairuotojus gatvėse. Jeigu kažkas šlapinosi gatvėje, jį siuntė tiesiai už grotų.

Nusikalstamumo banga ėmė staigiai slūgti – taip pat staigiai, kaip prieš tai metro. Policijos viršininkas Bratonas ir meras Džiulianis aiškina: „Smulkūs ir nereikšmingi iš pirmo žvilgsnio prasižengimai tapdavo signalais, kad galima daryti sunkius nusikaltimus.“

Grandininė reakcija buvo sustabdyta. Kiaurai kriminalizuotas Niujorkas iki 10 dešimtmečio pabaigos tapo pačiu saugiausiu Amerikos megapoliu.

Stebuklingas stop-kranas suveikė.

SIMILAR ARTICLES

NO COMMENTS

Leave a Reply