Nuvaryti arkliai. Tūkstančiai japonų miršta tiesiog darbe

Nuvaryti arkliai. Tūkstančiai japonų miršta tiesiog darbe

0 1175

Japonija – viena iš šalių, kurių gyventojai seniausi pasaulyje. 2014 metų duomenimis, maždaug ketvirtadalis gyventojų buvo vyresni nei 65 metų amžiaus. Iki 2060 metų pagyvenusius žmonių dalis pasieks 60%. Darbo jėgos resursai mažės, krūvis tebedirbantiems – didės. Gyventojų skaičius apskritai – irgi mažėja, per paskutinius 5 metus japonų sumažėjo vienu milijonu.

Visa tai susiję su daugybe faktorių – pradedant nedideliu gimstamumu, baigiant ilga gyvenimo trukme. Vienas tokių faktorių – darbas. Jei konkrečiau – viešpataujanti praktika, kai vietoje standartinių 8 valandų per dieną žmonės dirba po 10-15, beveik be laisvadienių, o neretai ir be atostogų.

Aukos

Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, tokios tendencijos atsirado dar 8-9 dešimtmetyje. Į apyvartą pateko tokia sąvoka kaip „karošis“ (mirtis nuo pervargimo) ir „karohisatsu“ (savižudybė dėl pervargimo ar darbe patiriamo streso).

Organizacijos ataskaitoje pateikiamo pavyzdžiai. Kompanijos darbuotojas dirbo po 110 valandų per savaitę – mirė nuo infarkto, sulaukęs 34 metų. Autobuso vairuotojas per metus atidirbo apie 3000 valandų (jeigu darbo diena – standartinės 8 valandos, su laisvadieniais ir šventėmis, gaunasi apie 2000 valandų) – mirė nuo insulto, sulaukęs 37 metų (paskutines dvi savaites prieš mirtį dirbo be išeiginių).

Žuvusių tarpe – 23 metų amžiaus kompanijos Nikon darbuotojas, dirbęs fabrike Tokijo priemiestyje, puslaidininkių gamybos skyriuje. Jauną žmogų pasamdė pagal laikiną kontraktą ir jis stengėsi gerai pasirodyti. Dirbo po dvi pamainas, kartais po 250 valandų per mėnesį. Paskui pablogėjo sveikata, jis pradėjo prarasti svorį. Po metų tokio darbo jis nusižudė (paskutiniu įrašu dienoraštyje tapo frazė „Aš tiek metų iššvaisčiau veltui“).

Kitas 27 metų amžiaus inžinierius pasiskundė viršininkui depresija nuo viršvalandžių. Tas patarė vartoti vaistus, pareiškęs, kad „profesionalas turi dirbti nepaisydamas depresijų“. Jaunuolis mirė nuo perdozavimo.

Jo buvęs kolega, kurio, kaip pats prisipažino, darbas vos neišvarė iš proto, pasakojo, kad tai buvo „išgyvenimo lenktynės“. „Aš dirbau nuo 9 ryto iki 3 nakties, ir tai tęsėsi beveik du metus, atsidūriau ant ribos. Nemačiau nieko aplinkui, tiktai kompiuterį ant savo stalo. Nežinojau, kokia šiandien diena, koks metų laikas“. Galiausiai jis išėjo iš darbo – „teko pasirinkti – darbas ar gyvybė“.

Oficialiai

Oficialiais duomenimis, nuo pervargimo darbe Japonijoje žūsta apie 200 žmonių per metus (2015 metais – 189 atvejai). Jeigu tikėsime Darbo ir sveikatos apsaugos ministerija, taip buvo per visus pastaruosius 15 metų. Tačiau kiti šaltiniai tvirtina, kad šie skaičiai sumažinti. Juristo Hirošio Kavahito, kuris atstovauja žuvusiųjų interesams, nuomone, realūs skaičiai maždaug 10 kartų didesni.

Yra ir kitų vertinimų. Kai kuriais duomenimis, iš 30 000 savižudybių 2011 metais, trečdalis buvo susijusios su persidirbimu. Neoficialiais vertinimais, streso ir pervargimo sukeltų mirčių skaičius gali siekti iki 20 000 per metus.

Devintame dešimtmetyje buvo laikoma, kad ši grėsmė paliečia daugiausiai vyrus. Vėliau tendencija apėmė ir moteris. Vien oficialiais duomenimis nuo 1990 metų savižudybių, susijusių su darbu, Japonijos moterų tarpe padaugėjo maždaug 40%.

Daugėja ir ieškinių kompanijoms, kuriose dirbo žuvusieji. Praėjusiais metais jų buvo apie 1500, beveik tiek pat, kiek laikotarpyje nuo 2004 iki 2008 metų. Kompensacijos gali siekti šimtus tūkstančių dolerių. Nors praktikoje, kaip teigia advokatas, teismai patenkina tik trečdalį skundų. O nagrinėjimas neretai užsitęsia ne vienerius metus.

Kaip taisyklė, kai darbuotojas nusižudo, firma stengiasi nuslėpti tragedijos priežastis. – pažymi žurnalistė Nisako Hida, rašiusi apie tokius atvejus. – Ne, Ne, ką jūs, tai niekaip nesusiję su darbu. Žmogus turėjo išimtinai asmeninius motyvus tokiam poelgiui.

Priežastys

Japonijoje paplitęs požiūris į viršvalandžius kaip į normą, kaip į kažką, už ką netgi nereikia papildomo užmokesčio. „Viršvalandžiai laikomi darbo dienos dalimi. – pažymi Kansai universiteto garbės profesorius Kodzis Marioka. – Darbuotojams viršvalandžių prievarta neperša, bet jie patys žvelgia į juos kaip į savo pareigą“.

Kita priežastis – žmonių nenoras keisti darbo vietą (netgi jeigu ji tapo mirtinai pavojinga). „Amerikoje žmonės lengviau pereina į kitą kompaniją, jeigu ten geresnės sąlygos. – teigia Meidzi universiteto profesorius Keničis Kuroda. – Japonijoje žmonės linkę dirbti viename ir tame pačiame darbe visą gyvenimą, jiems sudėtinga ryžtis išeiti“.

Savo vaidmenį suvaidino ir ekonominiai faktoriai. Vienas iš jų – stagnacija, kuri sekė po 9 dešimtmečio antrosios pusės finansinio burbulo. Kompanijos pradėjo taupyti, vis labiau pasikliauna laikinais darbuotojais (1990-2015 metais laikinių darbuotojų dalis tarp dirbančių gyventojų išaugo beveik dvigubai, nuo 20 iki 38 procentų). Dėl to patiria didesnį spaudimą nuolatiniai darbuotojai – jie pradėjo daugiau dirbti, baimindamiesi atleidimo (laikini darbuotojai, savo ruožtu, siekia užsirekomenduoti, kad gautų pastovų kontraktą).

Valdžia stengiasi pakeisti situaciją. Prieš metus buvo priimtas įstatymas, įpareigojantis darbdavius stebėti, kad darbuotojai bent retkarčiais pasiimtų atostogų (2013 metų duomenimis, mažiau kaip pusė darbuotojų visiškai išnaudojo jiems priklausančias atostogas, kas šeštas apskritai neatostogavo).

Tačiau šito kol kas nepakanka. „Reikia keisti korporatyvinę kultūrą. – įsitikinęs vietinių profsąjungų lyderis Hifumis Okunukis. – Kad kompanijos pačios neleistų persidirbti. Galbūt netgi užrakintų ofisus darbo dienos pabaigoje“.

NO COMMENTS

Leave a Reply