Valstybė – korporacija

Valstybė – korporacija

0 1129

Nacionalinė valstybė nyksta. Apie tai jau niekas nesiginčija. Ginčijamasi apie tai, kas pakeis tautinę valstybę. Vieni teigia, kad tai bus pasaulinė vyriausybė, kiti – pasaulinė civilizacija, treti – regioninė valstybė. Tautinė valstybė iš tikrųjų traukiasi, tačiau valstybė kaipo tokia yra dar pakankamai stipri ir niekam neleis užimti jos vietos. Kalba eina ne apie korporacijų pavirtimą valstybe ir ne apie korporacinę valstybę, kokios buvo trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio Italija ir 1933-45 metų Vokietija. Kalbama apie iš principo visiškai naują ir, greičiausiai, siaubingą fenomeną, kuris amžininkams gali pasirodyti ne mažiau baisus, negu XV amžiaus „naujosios monarchijos“ to laikmečio sociumui. Valstybė korporacija – tai ne rytojus, o jau ši diena. Ji jau čia, mes tiesiog neįžvelgiame jos per suskilinėjusį tautinės valstybės šarvą.

LAIKO PERGALĖ PRIEŠ ERDVĘ

Globalizacija, kaip žinia, yra toks gamybos ir mainų procesas, kai dėl to, jog informaciniai faktoriai dominuoja materialių faktorių atžvilgiu, kapitalas, kuris pavirsta elektroniniais signalais, išsilaisvina nuo visų lokalinio ir valstybinio lygmens apribojimų – erdvinių, materialių, socialinių. Tai, kaip teigia Zigmundas Baumanas, yra laiko pergalė prieš erdvę, kitaip sakant tų, kurie kontroliuoja laiką (kapitalą) pergalė prieš tuos, kurie kontroliuoja erdvę (valstybę). Susiformavus globalinėms pinigų rinkoms, valstybės galimybė kontroliuoti finansinius ekonominius srautus smarkiai sumažėjo. Jau globalizacijos aušroje, dešimtojo XX amžiaus dešimtmečio viduryje, grynai spekuliacinių tarpvaliutinių finansinių transakcijų apimtis pasiekė 1,3 trilijono dolerių per dieną. Tai penkis kartus daugiau negu pasaulio prekybos mainų apimtis ir tiktai šiek tiek mažiau negu visų nacionalinių pasaulio bankų rezervų suma tuo momentu (1,5 trln dolerių).

Nė viena pasaulio valstybė, neskaitant JAV (dėka to, kad, pirma, amerikiečiai turi galingus karinius ir politinius muskulus, antra – Amerika yra stambiausių transnacionalinių korporacijų (TNK) būstinių vieta) neatsilaikys nė kelių dienų prieš globalinį spekuliacinį spaudimą. Jau 1994 metais, vos po vienuolikos metų po to, kai atsirado terminas „globalizacija“, Meksikos finansinė krizė akivaizdžiai parodė valstybės silpnumą globalinės rinkos akivaizdoje (G-7, Pasaulio bankui ir TVF pavyko sukrapštyti Meksikai vos 50 milijardų dolerių).

Globalizacijos dėka valstybinis ir lokalinis lygmenys pasitraukė į antrą planą, o globalinis ir regioninis – išėjo į pirmą. Šiuolaikinio pasaulio makroregionalizacija turi du aspektus. Pirmiausiai tai viršnacionalinių ekonominių ir politinių struktūrų, tokių kaip ES, formavimasis. Antras, kur kas svarbesnis dalykas – jau dešimtojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje atsiradęs fenomenas, kurį žinomas japonų vadybininkas ir publicistas, kelių ekonominių bestselerių autorius Kenitis Omaja knygoje „Tautinės valstybės pabaiga: Regioninių ekonomikų pakilimas“ (1995) pavadinio valstybe-regionu (arba regionine ekonomika – akivaizdus poleminis iššūkis Brodelio ir Valersteino „pasaulinei ekonomikai).

Omajo nuomone, būtent regioninė ekonomika, o ne nuosmukį patirianti tautinė valstybė yra natūralus verslo vienetas globalioje informacijoje ekonomikoje. Be to, nepriklausomai nuo to, ar regioninė ekonomika veikia vienos ar kitos valstybės ribose kaip autonominis ekonominis darinys (Silicio slėnis, San Paulo aglomeracija Brazilijoje, Šiaurės Italija) ar išsidėsčiusi per kelias valstybes (Rusijonas-Langedokas-Katalonija; Penangas-Medanas-Phuketas). Regioninė ekonomika sprendžia regionines problemas, naudodamasi globaliais resursais. Regioninė ekonomika kur kas glaudžiau susijusi su kitomis regioninėmis ekonomikomis, nei su sava valstybe.

Regioninės valstybės funkcionavimą lemia grynai ekonominiai, o ne politiniai ar, juo labiau, socialiniai imperatyvai. Regioninė valstybė – tai paklausos ir pasiūlos vienetas, ir nieko daugiau. Ir dėl to jos gyventojų skaičius neturi viršyti 20 milijonų žmonių (kitaip nebus užtikrinta piliečių kaip vartotojų visuma, visi turi būti sąlyginai turtingi), bet ir negali būti mažesnis kaip 5 milijonai žmonių (kad būtų sutaupyta paslaugų sąskaita, ypač tų, kurios svarbios aktyviam dalyvavimui globalioje ekonomikoje). Tokiu būdu, globali ekonomika – tai ne vientisas audinys, bet tinklas iš 100-200 taškų-mazgų, kurie visų pirma susiję tarpusavyje. Jie tarsi sklando virš likusio pasaulio su jo tautinėmis valstybėmis ir pasaulis šiam tinkui absoliučiai nerūpi.

Tai, ką Omaja pavadino „valstybe-regionu“, Filipas Bobitas vadina „valstybe-rinka“ (market-state), kuri pamažu pakeičia tautinę valstybę. Jeigu pastarosios imperatyvai turėjo politinį-ekonominį pobūdį, o 1945-1975 dar ir socialinį, tai region-state arba market-state imperatyvai ir prasmė yra visų pirma ekonomika, o jau paskui politika ir dar mažesne prasme – socialinė funkcija. Iš esmės ir viena, ir kita – tai ne kas kita, kaip valstybės desocializacija, denacionalizacija ir tam tikra prasme deteritorializacija. Ir jeigu valstybė-regionas dar gali išsaugoti teritorinę valstybę, o tuo pat metu išlaikyti ir socialinės bei politinės valstybės bruožus, tai valstybė-rinka šitas charakteristikas iš esmės praranda. Tokiu būdu valstybė-regionas – tai pereinamoji forma link struktūros, kuri išties yra adekvati Pax Globalica – valstybės-rinkos. Teisingiausia būtų kalbėti apie rinkos valstybingumą. Konkrečią istorinę formą, adekvačią globalinei rinkai ir rinkos valstybingumui, aš vadinu valstybe-korporacija (corporation-state).

VALSTYBĖ – KLANAS

Valstybė-korporacija – tai toks darinys, kurio sandara, tikslai ir funkcionavimas susiję visų pirma su ekonomika, kitaip sakant, siekia minimalizuoti politines ir socialines sąnaudas, reikalingas išsilaikyti konkrečioje teritorijoje – nuo suvedimo į minimumą socialinių įsipareigojimų, būdingų valstybei, iki atliekamų, ekonomiškai nerentabilių korporacinės valstybės požiūriu gyventojų (kurie arba nebegauna savo „pyrago dalies“ arba fiziškai pašalinami iš realaus gyvenimo).

Kai tik svarbiausiu dalyku valstybėje paskelbiamas ekonominis konkurencingumas globaliniu mastu, apie socialinę ir nacionalinę valstybės sferas galima pamiršti – valstybė pradeda elgtis kaip korporacija, kurioje viską lemia ekonominis efektyvumas: „išgyvena stipriausias“ ir „nieko asmeniško“.

Tautinė valstybė, žinoma, yra neadekvati neoliberalios globalizacijos pasauliui, kadangi yra apkrauta socialiniais įsipareigojimais gyventojų masių atžvilgiu. Industrinėje epochoje tokių funkcijų vykdymas – ne labdara, bet imperatyvas. Pirma – industrinei gamybai reikalinga masinė darbininkija ir masinė vidurinė klasė. Antra – industrinė epocha, tai epocha sisteminių pasaulinių karų, kuriuose kaunasi kariniai pramoniniai kompleksai, t.y. nacijos apskritai, iš čia seka būtinybė imtis socialinių-politinių priemonių, kurios užtikrintų tautos vienybę. Trečia – industrinėje epochoje egzistavo sisteminis antikapitalizmas (TSRS), logiškai sekantis iš kapitalizmo prigimties. Dviejų pasaulių priešprieša privertė buržuazinę valstybę įgauti tokį pavidalą, kuris apskritai nebūdingas kapitalizmo prigimčiai ir jai prieštarauja – Welfare nation state, t.y. tapti visuotinės gerovės valstybe.

Tolimesnis tautinės valstybės, ir kaip nation, ir kaip welfare – vystymasis turėjo nuvesti į tokį radikalų pajamų ir valdžios perskirstymą, kad viešpataujantis elitas būtų paprasčiausiai virtęs vidutinės klasės viršūnėmis. Tokios ateities baimė ir klausimas „kas bus toliau?“ atsispindėjo žymiojoje ataskaitoje „Demokratijos krizė“, kurią parašė Zbignevas Bžezinskis, Mišelis Krozjė ir Dzedzis Vatanukis, gavę Trišalės komisijos užsakymą.

Globalinei informacinei postindustrinei ekonomikai su jos inovatyvumu ir gamybinių pajėgumų perkėlimu į Pietus, nereikalingos masinės darbininkų ir vidurinės klasės. Sisteminių pasaulinių karų dėl hegemonijos epocha pasibaigė, kapitalizme atsirado hegemonas – Amerika (nuo devintojo dešimmečio – Globoamerika). TSRS nebeegzistuoja. Jau nebereikia nieko maitinti ir taikyti. Toliaregiai tyrinėtojai, pavyzdžiui, Dednis ir Aikenberis, iškart, kai tik baigėsi šaltasis karas, numatė welfare state demontažą. Tačiau jiems matomai ir į galvą negalėjo ateiti, kad drauge su forma bus demontuotas ir sugriautas turinys – nation-state, kadangi nation nustojo būti tiek gamybos organizavimo, tiek politikos organizavimo kovoje dėl dominavimo pasaulyje, forma. Ir dėl to nation-state, drauge su kuria pasitraukia politika ir pilietinė visuomenė (likit sveikos, politologija ir sociologija) vietą užima corporation-state. Be to, sparčiausiai šis procesas vyksta ne kapitalistinės sistemos periferijoje.

Taigi: valstybė korporacija – tai toks administracinis-ekonominis kompleksas, kuris, atrodydamas bent jau formaliai kaip valstybinis aparatas, vaidina savarankišką ir lemiamą vaidmenį konkrečioje valstybėje. Jis tuo pat metu daro tos šalies ekonominius, politinius ir nacionalinius interesus priklausomais nuo korporatyvinių, ar, bent jau, žvelgia į pirmuosius interesus per antrųjų prizmę. Šis kompleksas privatizavo savo naudai valstybei kaip institucijai būdingas valdžios funkcijas ir tuo pat metu atsisakė vykdyti didžiumą valstybei būdingų socialinių įsipareigojimų bei funkcijų (arba smarkiai jas apkarpė). Vidinis valstybės-korporacijos organizacijos principas – klanas. Būtent klanas, o ne fizinis individas, kaip tautinėje valstybėje, yra bazinis socialinis valstybės-korporacijos vienetas.

Tautinė valstybė ne iš karto pavirsta valstybe-korporacija. Iš pradžių ji denacionalizuojama ir privatizuojama, kol iš valstybingumo belieka minimali sienų bei teritorijos kontrolė ir represinė galia, kuri smarkiai išauga, kadangi vyksta denacionalizavimas bei desocializavimas, o tai kelia masinius protestus ir neramumus. Kaip pastebėjo vienas iš Meksikos valstiečių lyderis, „globalizacijos kabarete“ valstybė pradeda šokti striptizą ir galiausiai iš jos belieka tik tai, kas būtiniausia – represinis aparatas. Nacionalinės vyriausybės liaujasi buvusios ir nacionalinėmis, ir vyriausybėmis, pavirsdamos korporacijų administracijos organais.

Suprantama, šis scenarijus – tai silpnų Pietų, buvusio trečiojo pasaulio šalių dalia. Stipresnės tų pačių Pietų valstybės patys pavirsta valstybėmis-korporacijomis: jeigu šalis nedidelė, tai kalba eina apie vieną korporaciją, jei didesnė – apie kelias (pavyzdžiui, Kolumbijoje esama dviejų narkokartelių – Kalio ir Medeljino ir iš dalies Revoliucinė Kolumbijos armija (FARC). Korporatizacijos procesai vyksta ir tokiose šalyse kaip Rusija, Indija, Indonezija, Kinija, Brazilija. Šiose stambiose valstybėse, dėl jų didumo, gyventojų skaičiaus, galingos ir aukštos kultūros, istorinių tradicijų ir pretenzijų įgyti jei ne supervalstybės, tai bent regioninės galybės statusą, valstybės virtimas korporacija vyks itin aštriai, prieštaringai, konfliktiškai, sukels didžiulius socialinius sukrėtimus. Valstybių virtimas korporacijomis vyksta ir Šiaurėje. Tarkime, Amerika – tai ne tik ir ne tiek valstybė, kiek Globoamerika: amerikietiškų transnacionalinių korporacijų matrica, su kuria vienaip ar kitaip susijusios visos besiformuojančios valstybės-korporacijos.

PLANAI

Teroristinės organizacijos po Šaltojo karo irgi ėmė virsti politinėmis ir ekonominėmis naujo tipo korporacijomis, savotiškomis korporacijomis-kvazi valstybėmis. Vyksta totalinis pasaulio virtimas korporacijomis, kas išoriškai primena finalinius Romos imperijos šimtmečius ir XIV-XV šimtmečius Europoje. XXI amžius taps įvairių korporacijų šimtmečiu – įvairių savo kilme, forma, galia, tačiau vienodų savo esme. Ir tai taps labai rimtu išbandymu tokiam krikščioniškam žmonijos iškovojimui, kaip asmenybė, kuriai nebebus kuo pasikliauti, kaip tik pačia savimi ir teks pavirsti vieno asmens korporacija.

Desocializacija, vykstanti valstybėje korporacijoje turi ir kitą aspektą. Kadangi šiuolaikinė globali politika, bent jau svarbiausios jos sferos (prekyba ginklais, nafta, brangiaisiais metalais, auksu, narkotrafikas, prostitucija, porno biznis) tapo globalia kriminaline ekonomika, kurios normalus funkcionavimas pagrįstas valstybinių ir tarptautinių įstatymų laužymu, tai korporacija-valstybė yra iš esmės korporacinė-kriminalinė valstybė. Netgi iki to, kad tam tikrose pasaulio zonose kriminalinis pobūdis pradeda dominuoti. Visa eilė Afrikos valstybių taip ir vadinamos: „valstybė-banditė“. Jas taip pavadino M. Šacbergas, savo puikiame darbe „Engimo Zaire dialektika“. Korporatizacija ir kriminalizacija, vykstanti tautinėse valstybėse – tai dvi vieno medalio pusės, du vienas kitą spartinantys ir vienas kitą palaikantys procesai.

Būtent korporatyvumas (nevalstybingumas ar netgi antivalstybingumas) padaro valstybę-korporaciją idealia globalinės kriminalinės ekonomikos struktūra ir forma. Globalinėje ekonomikoje riba tarp kriminalinės ir teisinės zonų ištrinta: „pelnas aukščiau visko“. Kriminaliniai pinigai ir kriminalinės struktūros, kriminalinės revoliucijos (panašios į banditų įsigalėjimą Rusijoje prie Jelcino) – tai labai stiprios ir efektyvios priemonės, korporatizuojant valstybę (nekalbant jau apie pirminio kapitalo kaupimą) ten, kur legalių ekonominių priemonių ir mechanizmų tam nepakanka ar tiesiog nėra. Reikia tik truputėlį padėti. Be viso kito – sunaikinti, pasitelkus į pagalbą reorganizacijų grandinę, teisėtvarkos organus, paverčiant jas jėgos struktūromis. Jėgos struktūra – tai jau nebe teisėtvarkos organas, o galia pagrįsto verslo personifikatorė.

Valstybė korporacija yra ne tik už gėrio ir blogio, bet ar anapus įstatymo ir bausmės ribos. Tai iš principo naujas (post buržuazinis ir tuo pat metu postcivilizacinis) fenomenas ne tik valstybingumo, bet ir ekonomikos, teisės, moralės požiūriu. Į valstybę korporaciją atrenkamas ir atitinkamas socialinis, antropologinis tipas, konkreti žmogiškoji medžiaga.

Valstybės korporatizavimą ir kriminalizavimą pasitinka priešingas procesas – kriminalo politizavimas ir etatizavimas. Kriminaliniai karteliai transformuojasi į valstybes korporacijas (kontroliuojančias konkrečią teritoriją ar bent jau judėjimo zonas) ir tai dar labiau silpnina tautines valstybes. O šiuolaikinės globalinės ekonomikos, kurioje kriminalinės korporacijos yra tokie patys ekonominiai agentai kaip ir tautinės valstybės ar transnacionalinės korporacijos, požiūriu, tarp kriminalo ir nekriminalo (t.y. tiesiog korporacijų, valstybių korporacijų, tautinių valstybių, regioninių ekonomikų ir t.t.) jokio skirtumo nėra. Visa tai tėra taškai ir mazgai pasauliniame globaliniame tinkle, kuriame neliko vietos 80% planetos gyventojų ir kuris formuojasi virš tų nebereikalingų žmonių kaip savotiška supervisuomenė.

Valstybės tirpimo (jau pasirodė ir tokie terminai) procesas vis spartėja, ypač ten, kur valstybė stipresnė už visuomenę, kur visuomenė kaipo tokia (t.y. pilietinė visuomenė) silpna ar jos praktiškai niekad nebūta. Taip yra, pavyzdžiui, už šiaurės Atlanto kapitalistinės sistemos branduolio ribų. Ir jeigu Azijos visuomenėse valstybių desocializavimo kelyje pasipainioja vietinės kolektyvistinės tradicijos ir korporacijos, tai Lotynų Amerikoje, nemusulmoniškoje Afrikoje ir ypač buvusiose komunistinėse šalyse tokių kliūčių nepasitaiko.

AKMENĖLIAI ANT JŪROS KRANTO

Viskas, kas čia pasakyta, vis dėlto nereiškia, kad valstybė jau praktiškai išnyko. Valstybės marketizacijos/korporatizacijos procesas dar nesibaigė, čia įmanomi ir atgaliniai judesiai. Pirmas dalykas, tautinė valstybė, ypač esanti branduolyje, dar turi jėgų priešintis. Ypač jeigu joje, kaip Prancūzijoje ir Vokietijoje, esama galingų socialinių tradicijų, kurių šaknys slypi ne tik naujuosiuose amžiuose, bet ir viduramžiuose (viduramžių korporatyvumas buvo iš principo kitoks nei postkapitalizmo laikais, jis buvo socialinis, o ne ekonominis ir kad jų nepainiotume, teisingiau būtų kalbėti apie korporacionalumą). Ir kuo galingesnės šios šaknys, tuo lėčiau vyksta nation-state atmirimas ir jos pavirtimas corporation-state.

Antras dalykas – nation-state yra tas kevalas ir tas resursas, kurį naudoja tarpusavio kovoje egzistuojančios tos valstybės viduje korporacijos-valstybės. Ir būtent ant tų nacionalinių valstybių gyventojų pečių užkraunamos jų problemos – nuo savo skolų padengimo iki karų, kurie kariaujami tautinių valstybių vardu.

Trečia – tautinės valstybės fasado išsaugojimas leidžia nuslėpti grobuonišką korporacinės-kriminalinės valstybės prigimtį, pateikti korporacinius-kriminalinius konfliktus kaip nacionalinius-valstybinius. „Kur protingas žmogus slepia akmenėlį? Tarp akmenėlių ant jūros kranto“. Juolab, kad korporacija-valstybė, formaliai įsikūrusi toje pačioje teritorijoje kaip ir tautinė valstybė, kaip ją sudarančių struktūrų visuma, pasireiškia labiau kaip suma, o ne kaip visuma ir dėl to jos potencialas visada bus silpnesnis už tautinės valstybės potencialą.

Naujosios epochos konfliktai dar tam tikrą laiką vyks savo sena forma, su senomis vėliavomis ir tiktai tada, kai pastarosios susidėvės, o naujieji agentai galutinai atsistos ant kojų, prasidės korporacijų-valstybių brave new world ir iškils uždavinys apskritai atsikratyti valstybių. Būtent šia kryptimi, priešinga tai, kuria vystėsi Vakarų Europos valdžios struktūros nuo „ilgojo XVI amžiaus“ (1453–1648 metais), vystosi šiandien valstybės, jau pergyvenusios savo apogėjų – formą ir fazę, pavadintą „tautine valstybe“.

Korporacija-valstybė turi nemažai požymių, kurie suartina ją su ankstyvojo kapitalizmo tiek valstybėmis, tiek struktūromis, tokiomis kaip britų Ost Indijos kompanija ir ikikapitalistinėmis valdžios struktūromis. Kelias į valstybę korporaciją – tai „atgal į ateitį“ arba „pirmyn į praeitį“. Greičiausiai korporacija-valstybė įveiks savo kelią nuo tautinės valstybės iki nevalstybinių valdžios formų greičiau negu XV-XVI amžių kunigaikštystės pavirto tautinėmis valstybėmis. Suprantama, taip nutiks, jeigu niekas nepasuks atgalios ar nedeformuos šitos „pažangos“. Juk mes kalbame apie sistemas ir evoliuciją, tačiau esama dar ir subjekto bei revoliucijos, egzistuoja kova, kuri, kaip teisingai pastebėjo Heraklitas, yra „viso ko motina“. Kas gi galėtų apraminti įsisiautėjantį galiūną – valstybę-korporaciją?

Kažkada Baringtonas Mūras pastebėjo, kad revoliucijos dažniau užgimsta ne iš pergalingų aukštyn besibraunančių klasių šūkių, bet iš priešmirtinių dejonių tų, kuriuos tuoj tuoj nuplaus progreso bangos. Senosios vidurinė ir darbininkų klasės paverčiamos lokalais – tais, kurie, skirtingai nei globalai, palieka savo gyvenamąsias vietas kaip pabėgėliai ar migrantai, legalūs ar nelegalūs. Tai yra vienas iš pasipriešinimo rezervuarų. Esama ir kitų.

Bet kokiu atveju korporacija-valstybė ir nuo jos neatsiejama denacionalizacija bei desocializacija negali nepagimdyti kažko panašaus į social-nacionalizmą – kaip savo socialinę antitezę. Šioje antitezėje išsitrina Postmoderno epochai (1789-1991) būdingi prieštaravimai tarp „kairės“ ir „dešinės“, šis naujas judėjimas gali suvienyti „reakcingojo progresizmo“ rėmuose visus, kam iškilo grėsmė tapti žaliava valstybei-korporacijai. Neoliberalizmui gali būti priešpastatytas konservatyvizmas ir marksizmas. Valstybės korporacijos „herojų“ sociopatalogijai galima priešpastatyti solidarumą. Kriminaliniam kolektyvizmui ir klaniškumui – individualizmą. Ar tai garantuos sėkmę? Visiškai ne. Tačiau tai nereiškia, kad reikia su džiaugsmu priimti „progresą“, kuris tau brukamas. „Tai ne mano progresas“. – sako Kandidas, pagrindinis brolių Strugackių „Sraigės ant šlaito“ herojus. – „Ties manimi jis suklups“. Ir, suspaudęs rankoje skalpelį, išeina į Mišką. Aš kalbu apie tai, kad visa istorijos eiga per artimiausius 30-40 metų gali būti pakeistas įsikišus jėgoms ir stichijoms, kurios yra žymiai galingesnės už valstybę-korporaciją. Tačiau tai jau kita tema.

NO COMMENTS

Leave a Reply