Pagyvenę žmonės – bevertis balastas

Pagyvenę žmonės – bevertis balastas

0 1123

Pasaulyje, kuriame mes gyvename, viešpatauja laisvoji rinka ir viskas matuojama rinkos verte. Ir dėl to, jeigu jūs neįsipaišėte į rinkos ekonomiką, jūs este bevertis. Didžioji dalis vartojamų daiktų (neoliberalų pasaulyje tai – teisės, įstatymai ir pareigos) turi vertę, tačiau kai kurie dalykai vertės neturi, tai tiesiog išlaidos.

Rinkos požiūriu gaunasi, kad tie dalykai neturi jokios kainos, jie beverčiai ir nereikalingi. Kažkas negali dirbti dėl kažkokių priežasčių, ir jis tampa nenaudingas, jis – išlaida, balastas, o išlaidas reikia minimizuoti, o dar geriau, jei įmanoma – atsikratyti. Neoliberalizmas paverčia preke sveikatą, švietimą, socialinį aprūpinimą ir žmones, pastoviai apkarpydamas mūsų teises, kurios be paliovos atakuojamos ir kurios vaizduojamos kaip visiškai nebūtinos ir nereikalingos išlaidos. Išlaidų pavyzdžiai – pensijos, atostogos, viršvalandžiai, švenčių dienos, naktinės pamainos. Tačiau svarbiausias neoliberalų taikinys – lengvatos ir sveikatos apsauga. Vienintelė svarbi vertybė laisvos rinkos ekonomikoje – tai pati ekonomika. Vienintelė „teisė“, kuri turi reikšmę ir dėl to turi būti apsaugota – teisė gauti pelną ir kaupti turtą. Žmonės patys savaime neturi jokios vertės. Dėl to pagyvenę žmonės, bedarbiai, invalidai ir ligoniai – visi be išimties laikomi nuostolingais ir nereikalingais, jie liko nebent tiktai „mašinomis, skirtomis vartoti“, bet ir čia jie ne tokie vertingi dėl menkos perkamosios galios.

Visa tai pagimdė kultūrą, kurioje pagyvenę žmonės laikomi neduodančiais jokios naudos ir dėl to laikomi našta ir balastu. Jų vienintelė paskirtis – būti vartotojais, bet netgi čia ne viskas gerai. Jeigu jie, tarkime, jau atsiskaitė už ipoteką, tai jų vertė dar labiau sumažėja. Kai kuriose srityse, tokiose kaip turizmas ir poilsis, jie dar vaidina šiokį tokį vaidmenį, kaip vartotojai, tačiau kai kalba eina apie tokias ekonomikos šakas kaip sveikatos apsauga ir socialinė rūpyba, jie laikomi tikra našta ir bėda. Labiausiai jie erzina tuo, kad yra pensininkai, vadinasi – jie kolosali finansinė našta valstybei ir „sunkiai dirbantiems mokesčių mokėtojams“. Visiškai ignoruojamas faktas, kad šie žmonės paaukojo visą savo gyvenimą, mokėdami mokesčius ir įnašus į socialinį draudimą. Didžiąją gyvenimo dalį dabartiniai pensininkai mokėjo 39 pensus nuo kiekvieno svaro mokesčių – kur kas didesnę savo pajamų dalį, nei kas nors moka šiandien.

Be to, per savo darbinę biografiją jie įnešė žymų indėlį į nacionalinį draudimą, daug kas iš jų mokėjo papildomus įnašus į pensijų fondus. Tačiau šiandieninėje geltonojoje spaudoje, kurią įkvepia konservatoriai, jie vaizduojami kaip visiškai jokios vertės visuomenei neturintis balastas, kaip siurbėlės ant nacionalinės gerovės kūno. Kaip paprasčiausia apmaudi kliūtis.

Patogumo dėlei aš vadinsiu visus pagyvenusius giminaičius seneliais ir močiutėmis. Taigi, aš padariau išvadą, kad jeigu ne seneliai ir močiutės, britų ekonomika sulėtėtų iki visiško sustojimo. Aš daug keliavau per visą Jungtinę Karalystę, ir mane sukrėtė tam tikras didžiosios dalies šių žmonių bendrumas. Mano išvados pagrįstos stebėjimais ir patirtimi ir yra ne tokios jau ir moksliškos, tačiau aš asmeniškai įsitikinau, kad iš visų tų, kas kiekvieną dieną atveda ir pasiima vaikus iš vaikų darželių ir mokyklų, nuo 30 iki 40 procentų sudaro seneliai ir močiutės. Svarbu ir tai, kad per atostogas vaikus, žaidžiančius parkuose ir „veiklos centruose“ ar tiesiog leidžiančius laiką prekybos centruose, irgi lydi seneliai ir močiutės maždaug tokiu pat santykiu – nuo 30 iki 40 procentų.

Kompanija Legal and General Insurance reguliariai analizuoja vidutinę nedirbančių mamų vertę Britanijoje, šį klausimą jie vadina „Mamos kaina“ ir šiandien neapmokamo vidutinės mamos darbo kaina Britanijoje yra £29,535. Škotijoje – £29, 628. Tai tas darbas, kurį mamos atlieka kiekvieną dieną, kas leidžia šeimai funkcionuoti, o vyrams išeiti iš namų, kad uždirbtų pragyvenimui. Be šito indėlio, kaip tvirtina kompanija, ekonomika smarkiai nukentėtų. Taigi, jei kalba eina apie tai, tai mano vertinimais, 30-40% darbo rūpinantis šeima ir vaikais, kas leidžia tėvams dirbti ir įnešti savo indėlį į ekonomikos klestėjimą – tai neapmokamas senelių ir močiučių darbas, ir jis turi kainuoti nuo 10 iki 12 tūkstančių svarų per metus. Kitaip sakant, jeigu jūs norite laikytis laisvosios rinkos požiūrio į šią socialinę problemą, tai paaiškės, kad pagyvenę žmonės yra ne našta ir ne balastas ekonomikai, o žymi nauda, o juk šis konkretus pavyzdys nagrinėja tik rūpinimąsi vaikais.

Aš pasinaudojau šiuo pagarbiu pagyvenusiems žmonėms pavyzdžiu tam, kad išryškinčiau šiuolaikinės ekonomikos barbariškumą ir kvailumą. Šis pavyzdys akivaizdžiai byloja apie barbariškumą ir intelektualinę impotenciją, kuri tvyro visoje šioje mūsų kiaulidėje. Labiausiai pasibjaurėtinų pavyzdžių galima rasti geltonojoje spaudoje. Šiuolaikinė Anglija išties pasibjaurėtina ir žiauri atmatų duobė, kurioje gyvena žmonės, degantys neapykanta ir besipiktinantys tuo, ką jie laiko nenaudingu ir neturinčiu jokios kainos. Visa tai, žinoma, apibendrinimas, tačiau pakankamai būdingas ir iškalbingas, tokia idėjas remia ir įkvepia visa eilė politikų, kurie naudojasi tuo, ką gerbiamas režisierius Kenas Loachas pavadino sąmoningu žiaurumu neturtingų ir nesėkmingų žmonių atžvilgiu. Štai dėl ko Škotija turi tapti nepriklausoma. Aš jus įspėjau.

NO COMMENTS

Leave a Reply