Katalonijos „Nepriklausomybė“ – Kapitalo įrankis prieš darbą

Katalonijos „Nepriklausomybė“ – Kapitalo įrankis prieš darbą

0 564

Gearóid Ó Colmáin

Pirmoji dalis

Ispanijos turtingasis Katalonų regionas išsiveržė smurtu. Po labai ginčytino referendumo dėl nepriklausomybės kur balsavo mažiau nei 40 procentų Ispanijos regionų gyventojų, Katalonijos vyriausybė pareiškė, kad ji skelbs šią savaitę savo nepriklausomybę. Didžioji dalis kairės remia Katalonijos nepriklausomybę. Faktiškai, jie teigia, kad tie kurie tam priešinasi yra Frankistai ir fašistai.

Komunistai supranta fašizmą kaip finansinės oligarchijos diktatūrą ir tokiame kontekste reikėtu žiūrėti į įvykius Ispanijoje, kalbant apie klasės aljansą už nepriklausomybės judėjimo. Tam, kad matyti ar Katalonijos nepriklausomybės judėjimas atstovauja dirbančiųjų ar kapitalo interesus, mes turime pastatyti Katalonų nacionalizmą į kapitalizmo globalios valdžios konteksto konfigūraciją.

Eurotopija

1992 m. milijardierius ir ES aktyvistas Freddy Heineken sukūrė federacinės Europos žemėlapį. Naujasis žemėlapis siūlė padalintas Europos valstijas į 75 regionus ar valstijėles kurias kontroliuoja Europos federacinė valdžia.

Idėja atkeliavo iš ekonomisto ir filosofo Leopoldo Kohr, kuris mokė Londono Ekonomikos mokykloje. Kohr atstovavo anarcho-kapitalizmo formą. Jis tikėjo, kad kuo mažesnis valstybingumas, tuo demokratiškesnės institucijos. Kohr pasiūlė sugrįžti prie Europos viduramžių mikro-valstybių kaip geriausią būdą kuriant supranacionalinę Europos federaciją.

Kohr idėjos tapo nepaprastai įtakingos Europos politikos ratuose. Transnacionaliniai finansiniai elitai nori paversta Europos Sąjungą į politinę jų galios reprezentaciją. Federacinę Europą iš mikro-valstybių kurių politiką nustato globalus elitas daro neįmanomu Europos piliečiams susivienyti prieš transnacionalinę, finansinę, valdančiąją klasę; tai yra priežastis kodėl Heinekeno žemėlapis vis labiau tampa niūria realybe visoje Europoje.

Anarcho-kapitalizmas yra būtent tai, ką toks kaip Džordžas Sorošas skatina. Ir dėl to visai nenuostabu, kodėl mes randame Sorošą tarp Katalonijos nepriklausomybės judėjimo rėmėjų.

Remiantis La Vanguardia, Sorošas taip pat finansavo anti-Euroskepticizmo ir anti-ksenofobijos maršus Barselonoje nuo 2014 m. Ironiška girdėti Katalonijos anti-rasistus „independista“ pateisinant jų atsiskyrimą nuo Ispanijos, argumentuojant, kad jie sukuria atskirą „etniškumą“, suteikiant jų sponsoriams paramą dėl masinės imigracijos ir multikultūralizmo.

Leopoldo vizija apie „maža yra gražu“ vietinės demokratijos formą yra patraukli paviršiuje; bet tokia nėra kai yra įvertinama nacionalinių-valstybių irimas yra Europos Sąjungos ilgos regionalizacijos politikos dalis: padalinant Europos valstybes į regionus, stipriai centralizuotą, technokratinę, Europos super-valstybę, kurią kontroliuoja oligarchai, tokie kaip Džordžas Sorošas.

Valstybė ir žmonės

Kaip ir visos tautinės-valstybės, Ispanija yra politinis ir Istorinis konstruktas. Franko diktatūros metu, Ispanijos regionų autonominiai judėjimai buvo represuoti. Kol Ispanijos pilietinio karo metu Franko sukilimą rėmė Britų ir Amerikiečių Imperializmas, diktatoriaus korporatistinis – tradicionalistinis, Katalikiškasis autoritarizmas netrukus tapo kliūtimi libertarams. Smulkiaburžuazinės leftistinės vertybės reikalavo sukurti neoliberalų kapitalizmą po ES diktatūra taip, kad jis atrodytu patrauklus masėms.

Vėlyvaisiais 60-taisiais Jungtinės Valstijos rėmė smulkiaburžuazinius leftistinius judėjimus visame pasaulyje nuo 1968 „revoliucijos“ Paryžiuje iki Gvazdikų Revoliucijos Portugalijoje – pačios pirmos spalvotosios revoliucijos pasaulyje. Protestuotojai Lisabonoje naudojo gvazdikų gėles tam, kad patraukti karius į savo pusę. Technika vėliau tapo metodologinėmis knygomis JAV imperializmo agentūrose, kurios siekė nuversti valdžias priešiškas jų geostrateginiams ir ekonominiams interesams.

Globalusis elitas suprato, kad Kapitalizmas krizės metu galėjo išgyventi mokslinio socializmo grėsmę tik per permanentinę revoliuciją ir naująjį žmogaus teisių ir demokratijos katekizmą – liberalios buržuazijos minties kategorijomis. Dėl to, pirmosios pasaulyje spalvotosios revoliucijos buvo matomos 1975 Portugalijoje.

Marksistas ir teoretikas Nicoas Poulantzas teisingai pastebėjo, kad konfliktas Portugalijoje buvo tarp senosios kompradorinės, kolonialistinės buržuazijos ir iškylančios vidaus buržuazijos, kuri sudarė aljansą su dirbančiųjų klase tam, kad nuversti Salazaro režimą. Bet ši klasinių jėgų konfigūracija kurios sugriovė Portugalijos Imperiją, sugriovė ją JAV imperializmo naudai. Portugalijos Imperijos darbuotojai tapo paprasčiausiai įrankiais tarp-imperinėse varžybose.

Suardant protekcionistinę, korporatyvistinę Portugalijos Imperiją, JAV kapitalizmas turėjo priėjimą prie naujų rinkų. Netrukus po Gvazdikų Revoliucijos, JAV pilnai rėmė pilietinį karą Portugalijos buvusioje kolonijoje Angoloje. Reikėjo 20 000 Kubos karių intervencijos 1975 metais tam, kad išgelbėti Angola nuo JAV neokolonializmo.

Grįžtant prie Ispanijos, JAV nebuvo per daug susirūpinusios dėl „demokratinio perėjimo“ post-Franko Ispanijoje. Frankistų ir Salazaristų fašizmas buvo naudingas JAV imperializmui 1930-taisiais kai stulbinanti TSRS proletarinės demokratijos sėkmė ir moksliškai planinga ekonomika sukėlė grėsmę klasės dominavimui pasaulyje. Bet „Sovietinė grėsmė“ buvo neutralizuota Chruščiovo revizionistų vėlyvaisiais 1950-taisiais ir anti-stalinizacijos procese. Airių komunistas Neilas Gould‘as teisingai apibūdino Chruščiovo erą kaip pilnos apimties kontrrevoliuciją.

1978 Ispanijos konstitucija davė daugeliui Ispanijos regionų nacionalinį statusą. Einant metams Ispanijoje užaugo nacionaliniai judėjimai – tame tarpe ir Katalonijoje.

Kai nedarbingumo lygiai pasiekė 50 proc. tarp Ispanijos jaunimo ir nacionalinė skola viršijo 100 proc. GDP, Ispanija yra ant kolapso skardžio stovinti tautinė-valstybė. Katalonija užima 20 proc. Ispanijos ekonomikos, ir 25 proc. Ispanijos eksporto. Ispanijos tautinė-valstybė negali tęsti savo dabartinį skolos ir nedarbingumo lygį. Jei finansiniais oligarchai nepadalins šalies, yra didelė socialinės revoliucijos grėsmė.

Iki dabar, žmonių pyktis buvo suvaldomas kvazi socialiniais judėjimais, tokiais kaip Sorošo remiama Podemos. „Podemos“ funkcija yra kontroliuoti visuomenės pyktį dėl kapitalizmo poveikių, nukreipiant dėmesį nuo to kas juos sukelia, taip užtikrinant išlaikomą buržuazinės  klasės valdžią. Vietoj to, kad kviesti proletariato diktatūrai, Podemos laiko beprasmiškus plakatus kurie sako „cambiar las cosas – pokyčiai“. Taigi štai jūs ir turite, radikaliąją revoliucinę programą socialistinei politinei ekonomikai XXI amžiuje, tai „pokyčiai“!

Yra tūkstančiai žmonių kurie protestuoja Barselonos gatvėse. Trockistai ištikti revoliucinio priepuolio kai darbuotojai streikuoja ir grasina nuversti „Ispanijos režimą“. „Revoliucija yra, jie entuziastingai, surenka vis daugiau ir daugiau „darbo klasės žmonių“.

Ispanijos pilietinio karo metu Tarybų Sąjungą rėmė legitimų Ispanijos Respublikonų vyriausybę prieš Franko fašistuojančius sukilėlius. TSRS priglaudė tūkstančius Ispanijos vaikų savo globai ir tiekė Ispanijos respublikonams ginkluotę ir tankus. Fašistų pergalė galiausiai buvo užtikrinta dėl ultra-leftistinių Trockistų ir anarchistų veiksmų kurie atsisakė prisijungti prie populiaraus fronto remti Respubliką prieš fašistų reakciją.

Vietoj to, Trockistai sabotavo ir atakavo populiarųjį judėjimą, užsimaskuojant savo reakciją revoliuciniais šūkiais apie „darbuotojų pakėlimą“. Džordžas Orvelas buvo tarp Trockistų šnipų siustų į Kataloniją Britanijos žvalgybos informuoti apie komunistus. Vėliau jis padarė karjerą skleidžiant melą ir dezinformaciją apie Staliną ir TSRS, rašant publikacijas kurias finansavo CŽV.

„Kairė“ vaidina tą patį vaidmenį šiandieną remiant imperializmo Katalonijos nepriklausomybės darbotvarkę. Venesuelos prezidentas Nicolas Maduro dar kartą parodė, kad jis prastai supranta klasių kovą ir globalizaciją, prisijungiant prie Ispanijos valstybės legitimių represijų pasmerkimo choro prieš nelegalų separatistinį judėjimą.

Mes jokių būdų nesakom, kad Ispanijos valdžia yra antiimperialistai. Faktiškai, gali net kolaboruoti su separatistais. Vis tiek, abi pusės atstovauja tos pačios klasės interesus, nei mes toleruojame policijos brutalumą. Bet joks tikras komunistas negali remti judėjimo, valdomo reakcijos, sukurtos padalinti darbuotojų klasę ir tarnauti imperializmo interesams. Yra didelė tikimybė, kad JAV režimo keitimo agentūros tokios kaip Centre for Applied Non-Violent Actions and Strategies (CANVAS) gali būti Katalonijos teritorijoje ir mokyti aktyvistus sekančiai globalizacijos „revoliucijai“.

Separatistų rėmėjai teigia, kad turtingoji Katalonija yra užguita Ispanijos. Nuo kada turtingieji yra užguiti varguolių?

Dabar, Sorošas ir co. nori šiek tiek daugiau „pokyčių“. Laikas padalinti Ispanijos proletariatą nukreipiant Ispanijos tautas į kvazi „nacijas“ kurias pilnai kontroliuoja korporatyvinė Europos Super-valstybė. Po Katalonijos, bus daugiau. Europos Sąjunga tyliai stebi kaip Ispanija yra plėšoma į dalis. Europa eis per krizės ir chaoso periodą. Tai yra būtinas žingsnis artėjančiam  mesianiškajam ordo ab chao.

Šaltinis.

SIMILAR ARTICLES

NO COMMENTS

Leave a Reply