Evo Moralesas parodė, kad socializmas ekonomikos nežlugdo

Evo Moralesas parodė, kad socializmas ekonomikos nežlugdo

0 1242

Straipsnis rašytas 2014 metų pabaigoje.

Vakar Bolivijoje trečiai prezidentinei kadencijai perrinktas E. Moralesas ilgą laiką buvo atmetamas globalinės šiaurės žiniasklaidos, kaip pajuokos objektas. Panašiai kaip velionis H. Čavezas, Moralesas dažniausiai vaizduojamas kaip smerkiančiais pasisakymais prieš Jungtines Valstijas savo nekompetenciją maskuojantis pajaciškas populistas. Tad ir žinios apie jo triuškinančią pergalę būtinai buvo sutelktos ties jo pareiškimu, kad šito būta ir „pergalės anti-imperializmui“, lyg ryžtingas nusistatymas prieš JAV būtų vienintelis dalykas, kurį per pastaruosius aštuonis valdymo metus Moralesas būtų davęs Bolivijai.

Labiau tikėtina, kad neatslūgstančio Moraleso populiarumo priežastis – jo ypatingos socialinės-ekonominės reformos, kurios, anot Nju Jork Taims (New York Times), Boliviją iš „ekonomiškai bejėgės“ pavertė šalimi, sulaukiančia liaupsių net iš tokių netikėtų šalių, kaip Tarptautinis valiutas fondas (TVF); ironiška, kad šalies pasisekimas – tiesioginė pasekmė to, kad socialistinė vyriausybė atmetė to paties TVF rekomendacijas.

Anot Vašingtone veikiančio CEPR (Centre for Economic and Policy Research – Ekonominių ir politinių tyrimų centro) pranešimo, „per pastaruosius aštuonerius metus Bolivija ekonomiškai augo žymiai greičiau, nei bet kuriuo laikotarpiu per pastaruosius 35 metus“. Tokio augimo pranašumus pajuto ir Bolivijos liaudis: Moralesui valdant, skurdas sumažėjo 25%, o kraštutinis skurdas 45%; realusis minimalusis atlyginimas išaugo 87,7% ir, kas tikriausiai nenuostabu, Ekonominė komisija Lotynų Amerikai ir Karibams pagyrė Boliviją už tai, kad šios būta „vienos iš nedaugelio šalių, sumažinusių nelygybę“. Šiuo požiūriu Moraleso perrinkimas yra labai paprastas: žmonėms patinka ekonominis saugumas – tad jei mažini skurdą, tikėtina, kad už tave balsuos ir toliau.

Tiesa, kad Moralesas susirado priešų Baltuosiuose rūmuose, bet tai tikriausiai turi mažiau ką bendro su retorika, nei su faktu, kad jis nuosekliai reikalauja kokos lapų, kurie Bolivijos kultūroje įprastai kramtomi, bet taip pat galimi naudoti perdirbimui į kokainą (itin bjauraus cheminio proceso keliu), tarptautinio įteisinimo. Iki pirmojo Moraleso išrinkimo prezidentu, „Telegraf“ (Telegraph) pranešė: „Dekriminalizavimas tikriausiai padidintų kokos lapų, kurie perdirbami į kokainą, narkotikų prekeiviams teikiant daugiau šios draudžiamos pelningos medžiagos, pasiūlą.“ Iš tiesų nutiko atvirkščiai – per pastaruosius du metus kokos auginimas Bolivijoje sumažėjo. Šis nepatogus faktas labai erzina JAV vyriausybę, įdėjusią milijardus dolerių į savo visiškai neveiksmingą ir militarizuotą „karą prieš narkotikus“ Lotynų Amerikoje. Moralesas, mano požiūriu, tiksliai, numanė, jog JAV „karas prieš narkotikus“ yra naudojamas kaip pretekstas kišimuisi į regiono politiką.

Vis dėlto būtų nesąžininga teigti, jog Moraleso prezidentavimo būta tobulo. Anksčiau šiais metais Bolivijos vyriausybė sulaukė kritikos iš žmogaus teisių organizacijų dėl darbingo amžiaus sumažinimo iki 10 metų amžiaus. Tačiau dauguma žiniasklaidos priemonių praleido tą aplinkybė, kad šitaip valdžia reagavo į vaikų profsąjungos „Unatsbo“, kampaniją, anot kurios, toks įstatymų pakeitimas reiškiąs pirmąjį žingsnį apsaugant 850 tūkst. dirbančiųjų Bolivijos vaikų nuo nelegaliam įsidarbinimui būdingo išnaudojimo. Nors Bolivija ir pasiekė daug mažindama skurdą, daugiau kaip milijonas jos piliečių vis dar pragyvena už 75 pesus į dieną – toks yra iki Moraleso atėjimo buvusio gilaus skurdo palikimas.

Nepaisant to, Moralesas privalo iškelti dirbančiųjų vaikų skaičiaus sumažinimą kaip savo trečiosios kadencijos prioritetą. Šito nepadaryti būtų rimta pažangaus jo projekto nesėkmė. Moralesui taip pat derėtų atsižvelgti ir į vietinių [indėnų] lyderių kritiką, kaltinančių jį nevykdant pažadų saugoti vietinius gyventojus ir gamtinę aplinką.

Kaip Moralesas bepanaudos savo trečiąją kadenciją, aišku, kad jis jau pasiekė žymių laimėjimų. Jis paneigė oficiozinę išmintį, anot kurios kairioji politika esą žalinga ekonominiam augimui, esą darbo žmonės nėra pajėgūs sėkmingai valdyti ekonomiką, kad politika negali vykdyti permainų – ir visa tai jis pasiekė milžiniško TVF, tarptautinės verslo bendruomenės ir JAV vyriausybės spaudimo akivaizdoje. Moraleso sėkmės istorija duoda svarbias politines pamokas – iš jų pasimokyti galėtume mes visi.

Šaltinis: The Guardian

SIMILAR ARTICLES

NO COMMENTS

Leave a Reply