Lietuvos pensijų sistema: iššūkiai ir galimybės

Lietuvos pensijų sistema: iššūkiai ir galimybės

0 1158
Marius Jonaitis

Lietuvoje veikia valstybinių socialinio draudimo pensijų sistema, pagrįsta einamojo finansavimo principu. T.y., dabartiniams pensininkams išmokos mokamos nuo dabartinių dirbančiųjų sumokamo socialinio draudimo išmokos. Dabartinio dirbančiojo sumokami pinigai nėra kaupiami, o panaudojami anksčiau dirbusių išlaikymui. 2010 metais pensijų socialiniam draudimui darbdavys mokėjo 23.3 proc., o apdraustasis – 3 procentų dydžio įmoką nuo apskaičiuoto atlyginimo už darbą.

Lietuvoje teisę į pensiją turi visi Lietuvos ir Europos sąjungos piliečiai, jeigu tik atitinka minimalius stažo reikalavimus (15 metų).

Lietuvos pensijų sistema: Situacijos analizė

Remiantis „Eurostato“ atlikta demografine (kaip paaiškėjo, dar gan optimistine) Lietuvos projekcija, apimančią laikotarpį nuo 2004 m. iki 2050 metų, gyventojų Lietuvoje sumažės 16,4 proc. (15-65 m. gyventojų sumažės nuo 67,3 iki 59,6 proc.), tačiau vyresnio amžiaus žmonių padaugės nuo 15 proc. (2004 m.) iki 26,7 procento (2050 m.).[1]

Didelė pokario laikų „vaikų bumo“ karta pensinio amžiaus dar nepasiekė ir toliau moka socialinio draudimo įmokas, taip pat pokario metu buvo didelis gimstamumas įtraukia į darbo rinką naujus narius, todėl tokia demografinė situacija kol kas kompensuoja emigracijos bangą, kurią, pagrinde, sudaro jauni ir darbingi žmonės.

1950-1990 m. gyventojų skaičius augo dėl gimstamumo, kuris buvo šiek tiek didesnis negu ES valstybėse: Lietuvoje 1990 m. gimstamumas sudarė 2,03 vaiko vienai moteriai ir šis rodiklis 1990 m. buvo didesnis tik Švedijoje (2,13). Tačiau 2007 m. statistiniai duomenys rodo, kad gimstamumo lygis Lietuvoje jau yra vienas mažiausių tarp ES valstybių: Lietuvoje gimstamumas sudarė 1.35 vaiko vienai moteriai, ES-27 vidurkis buvo 1,56 („Eurostato“ duomenys).

Pagal „Eurostato“ demografines (vis tik labai optimistinės, nes 2,9 milijonų gyventojų riba pasiekėm jau 2015 metais o emigracijos tempai išlieka po 40 000 žmonių į metus) projekcijas nuo 2009 iki 2060 metų gyventojų Lietuvoje sumažės iki 2,5 mln. Be to, sumažės darbingo amžiaus (15-64 metų) gyventojų nuo 58,6 iki 41,4 procento (procentais nuo visų gyventojų), o senyvų (65 metų ir vyresnių) gyventojų skaičius padidės daugiau nei du kartus – nuo 16 iki 32,7 procentų. Didžiausias padidėjimas numatomas 2015-2035 metais, kai demografinio bumo kartos atstovai eis į pensiją.[2]

„Eurostato“ duomenimis, Lietuvoje būsimo gyvenimo trukmė buvo ir tebėra mažesnė negu ES valstybėse: 2007 m. ES-27 vidurkis buvo 76,07 metų vyrams (Lietuvoje – 64,85 metų) ir 82,21 metų moterims (Lietuvoje – 77,63 metų).

Teisės aktų ir strateginių dokumentų, reformų, apžvalga. 1990 – 2010 metų laikotarpyje

Lietuvos Respublikos pensijų įstatymas, laikotarpyje tarp 1995 metų ir 2010 metų buvo keistas daugiau nei 40 kartų. Jų visų neanalizuosiu, tačiau bandysiu apžvelgti pačias esmines bei svarbiausias reformas.

Nuo 1956 metų įsigaliojęs (su papildymais inteligentams 1959 m. ir kolūkiečiams 1964 m.) sovietinis pensijų įstatymas galutinai nustojo galioti tik 1995 metų, nors jau 1990-1991 metais įvyko radikalių permainų administravime ir finansavime.

Dar 1990 metų vasario 13 dieną, tuometinė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Nr. XI-3690 „Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“, kuriame iš profesinių sąjungų Lietuvos valstybės žinion perimamas socialinis draudimas. Tais pačiais metais kovo 7 dieną Ministrų taryba priėmė nutarimą Nr.64 „Dėl Lietuvos TSR valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“, pagal kurį prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba, kuriai pavesta vykdyti valstybinio socialinio draudimo funkcijas, ir patvirtinti laikinieji jos nuostatai. Pradėta registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti valstybinio socialinio draudimo biudžetą.

1991 m. Įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, įtvirtinęs socialinio draudimo rūšis, finansus ir valdymą. Pensijų sistema finansuojama socialinio draudimo įmokomis (mokamomis nuo darbo užmokesčio), pradėtos mokėti valstybinio socialinio draudimo pensijos. Tačiau tuometiniai ekonominiai pokyčiai (didelis nedarbas, ekonominė recesija, pajamų nelygybė, šešėlinė ekonomika, įmonių bankrotai, privatizacija, bendrojo vidaus produkto ir perkamosios galios sumažėjimas, nusikalstamumas, kapitalistinės ekonominės paradigmos taikymas) lėmė valstybės biudžeto ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitą. Prie ekonominių problemų prisidėjo ir socialinių reiškinių paaštrėjimas.

Sukūrus nepriklausomos Lietuvos pensijų sistemą ir finansavimo mechanizmus, reikėjo užtikrinti ir pensijų pakankamumą, kadangi, nepaisant dažno indeksavimo, pensijos nuolat nuvertėdavo. R. Lazutka pažymi, kad 1991-1993 m. pensijos nuvertėjo beveik keturis kartus, o iki 2003 m. pensijų perkamoji galia pasiekė tik 57.9 proc. 1990 m. lygio (1995 m. – 31,7 proc.)[3]. Tokioje situacijoje išaugo socialinių išmokų poreikis, pensijų sistema neatitiko realios ekonominės ir socialinės situacijos, dėl didėjančio valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficito reikėjo imtis radikalių pensijų sistemos reformų, kurios po ilgų politinių diskusijų pradėtos tik 1995 m.

Pensijų indeksas

1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas[4], kuris pakeitė iki tol galiojusi dar sovietinį pensijų skyrimo ir mokėjimo įstatymą. Šią reforma pereita prie socialinio draudimo principais grindžiamos sistemos, kai išmokos mokamos tik draustiems asmenims, įmokos apskaitomos individualiai ir į jas atsižvelgiama nustatant pensijos dydį, o draudimo laikotarpiu pripažįstamas tik tas laikotarpis, kai yra sumokėtos socialinio draudimo įmokos. Reforma buvo siekiama susieti įmokas su gaunamomis išmokomis ir pensijų dydį diferencijuoti pagal sumokėtas įmokas.

Įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui pradėjo veikti pensijų indeksavimo mechanizmas: pensijos didinamos padidinat bazinę pensiją bei draudžiamąsias pajamas. 1995 m. bazinė pensija buvo padidinta 3, o draudžiamosios pajamos – 4 kartus. Tačiau pradėtas ilginti senatvės pensijos amžius, kuris iki reformos buvo 55 m. moterims ir 60 m. vyrams. Panaikintos anksčiau egzistavusio kai kurių profesinių ir socialinių grupių ankstyvo išėjimo į pensiją galimybės bei privilegijos.

Taip pat buvo nustatyta, kad maksimali valstybinio socialinio draudimo pensija skiriama tiems asmenims, kurie socialinio draudimo įmokas mokėjo ne mažiau kaip 30 m., ir valstybinis socialinis draudimas tapo privalomas savarankiškai dirbantiems asmenims. Pensijų sistemos reforma įvedė naują pensijos dydžio skaičiavimo formulę, kurioje vieną dalį sudaro visiems vienodo dydžio bazinė dalis (kurią tvirtina Lietuvos Respublikos vyriausybė), kitą dalį sudaro papildoma kintama dalis (kuri priklauso nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikotarpio ir mokėtų socialinio draudimo įmokų).

2000 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Pensijų sistemos reformos koncepciją ir pritarė pensijų sistemos reformos projekto „Pensijų reformos baltoji knyga“ nuostatoms[5]. Pensijų sistemos reformos koncepcijoje numatytas pagrindinis tikslas – pakeisti pensijų sistemą taip, kad sulaukę pensinio amžiaus žmonės gautų didesnes pajamas nei iki šiol, kad ši sistema taptų gyvybinga ir apimtų visus gyventojus, tačiau perskirstymas būtų ne padidintas, bet sumažintas, ir įvesti privalomąjį kaupimą pensijų fonduose, nedidinant pensijų draudimui skirto įmokų tarifo. Pensijų sistemos reformos baltojoje knygoje būsima pensijų sistemos reforma sumodeliuota pagal keletą pagrindinių scenarijų (A scenarijus: be reformos – pensinis amžius nedidinamas arba jis palaipsniui didinamas iki 65 m.; B scenarijus: kaupiamosiose schemose privalomai dalyvauja visi asmenys (arba tik asmenys iki 50 m.), socialinio draudimo įmokų tarifas, pervedamas į privačius pensijų fondus, sudaro 5-8 proc.; C scenarijus: kaupiamosiose schemose privalomai dalyvauja asmenys iki 30 m., asmenys nuo 30 iki 50 m. dalyvauja savanoriškai, socialinio draudimo įmokų tarifas, pervedamas į privačius pensijų fondus, sudaro 5-8 proc.; D scenarijus: kaupiamosiose schemose privalomai dalyvauja asmenys iki 30 m., socialinio draudimo įmokų tarifas, pervedamas į privačius pensijų fondus, sudaro 5-7 proc.).

Pensijų sistemos reformos koncepcija, priimta remiantis modeliavimo teorija ir nesant politinio susitarimo, praktikoje pakito. 2001 m. balandžio mėn. parengtame pirmajame Pensijų sistemos reformos įstatymo projekte buvo numatyta, kad asmenims iki 40 m. dalyvavimas kaupiamojoje pensijų sistemoje yra privalomas, asmenys sukakę 50 m., kaupiamojoje pensijų sistemoje nedalyvauja, kitų asmenų dalyvavimas – savanoriškas. Taip pat numatyta, kad privatiems pensijų fondams pervedama 5 proc. valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis. 2001 m. liepos mėn. patvirtinus naują Vyriausybę, 2001 m. lapkričio mėn. parengtas antrasis Pensijų sistemos reformos įstatymo projektas, kuriame numatyta, kad asmenims iki 30 m. dalyvavimas kaupiamojoje pensijų sistemoje yra privalomas, asmenys, sukakę 50 m., kaupiamojoje pensijų sistemoje nedalyvauja, kitų asmenų dalyvavimas – savanoriškas, o privatiems pensijų fondams pervedamas 5 proc. valstybinio socialinio draudimo įmokų dalis. 2002 m. balandžio mėnesį Seimas grąžino projektą Vyriausybei tobulinti, nurodydamas, kad kaupimas turi būti savanoriškas, kaupiantieji moka papildomas valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo 1 proc. iki 2,5 proc., o valstybė subsidijuoja kaupiančiuosius, ypač tuos, kurie nesidraudžia socialiniu draudimu.

2002 m. spalio mėn. Vyriausybė pateikė naują Pensijų sistemos reformos įstatymo projektą, kuriame numatyta, kad visiems apdraustiesiems valstybiniu socialiniu draudimu dalyvavimas kaupime yra savanoriškas, o įmoka, pervedama pensijų fondams, nuo 2,5 proc. didės kasmet (po vieną procentą), iki pasieks 5,5 proc. Numatyta pensijų sistemos reformos pradžia – 2004 metai, pensijų kaupimas vykdomas nedidinant esančio valstybinio socialinio draudimo tarifo. 2003 m. liepos mėn., Seimas priėmė Pensijų kaupimo įstatymą ir su juo susijusias kitų įstatymų pataisas, o 2003 m. rugsėjo mėn. prasidėjo pensijų kaupimo sutarčių pasirašymas.

Pagrindinės priežastys, paskatinusios 2003 m. kaupiamųjų pensijų sistemos reformą – pensijų sistemos neefektyvumas ir blogėjantys demografiniai bei socialiniai rodikliai. 2003 m. egzistavusi situacija buvo visiškai priešinga 1995 m. pensijų sistemos reformos transformacijos tikslams, t.y. 1995 m. esminis uždavinys buvo sukurti modernią pensijų sistemą, atsisakant sovietinės sistemos palikimo, o 2003 m. reformos neišvengiamumas buvo pagrįstas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pertekliumi ir blogėjančia demografine padėtimi.

Pensijų sistemos reforma buvo siekiama sumažinti tiesioginius valstybės finansinius įsipareigojimus būsimiems pensininkams: valstybė garantuos mažesnes – apie 21,5 proc. (kadangi 5,5 proc. mažėja įmokų tarifas privalomosioms socialinio draudimo pensijoms) pensijas, tačiau šią dalį turės garantuoti privatūs pensijų fondai, kurie investuos esant rinkos rizikai. Pensijų kaupimas turėtų padidinti visų jame dalyvaujančių asmenų pensijas, privalomų socialinio draudimo įmokų tarifas nedidinamas ir kartu skatinamas asmenų taupymas.

Tobulinant kaupiamųjų pensijų sistemą, 2006 m. buvo priimti keli svarbūs Pensijų kaupimo įstatymo pakeitimai, kurie įsigaliojo nuo 2007 m. liepos 1 d. Šie pakeitimai numato, kad pensijų fondų dalyviai, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus lieka septyneri ir mažiau metų, privalomai būtų informuoti apie galimą riziką dalyvaujant kituose nei konservatyvaus investavimo pensijų fonduose, taip pat visi pensijų kaupime pradedantys dalyvauti asmenys privalomai supažindinami su investavimo į pensijų fondus rizika ir taip turėtų padidėti jų informatyvumo apie investavimą lygis. Pakeitimai taip pat įtvirtino nuostatą, kad asmeniui pradedant dalyvauti pensijų kaupime ir pirmą kartą sudarant pensijų kaupimo sutartį, pensijų kaupimo bendrovė privalėtų pasirašytinai supažindinti tą asmenį su visų jos valdomų pensijų fondų investavimo rizikų palyginimu. Tačiau tokie pakeitimai, susiję su papildomu vyresnio amžiaus žmonių informavimu ir papildomu jų parašu (kad susipažino su dalyvavimu rizikingesniuose fonduose) neišsprendžia problemos, kadangi galimybė vyresnio amžiaus žmonėms gauti didesnę kaupiamąją pensiją galėtų būti dalyvavimas rizikingesniuose fonduose (jei asmuo nutarė dalyvauti kaupiamųjų pensijų sistemoje). Be to, kaupiamųjų pensijų sistemoje dalyvaujantys mažiau uždirbantys ir vyresnio amžiaus žmonės gaus mažesnę pensiją.

Reikia paminėti, jog po šių reformų Lietuvos pensijinė sistema labiau priartėjo prie anglosaksiško ir iš Bismarko – kontinentinės tapo labiau mišri, kadangi valstybinio socialinio draudimo sistema tapo priklausoma ne tik nuo valstybės biudžeto bet ir padėties finansų rinkose.

Lietuvai patyrusiai pasaulinę finansų krizę ir atsiradus valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitui, 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojo Pensijų sistemos reformos įstatymo pataisos, kurios numato, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų pervedimai į privačius pensijų fondus nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. pabaigos sumažės iki 2 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), pensijų įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo kurių 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamas valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Verta paminėti Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimus bei įtaką Lietuvos valstybinio socialinio draudimo eigai. Valstybinio socialinio draudimo sistemos sumažinimas privataus kapitalo naudai negali būti taikomas, nes tai neužtikrina socialinio saugumo.

2010 m. balandžio 20 d. Konstitucinio Teismo sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimų ir 2009 m. sausio 15 d. sprendimo nuostatų išaiškinimo“ konstatuota, kad asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t.y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime konstatavo, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reikia įgytų teisių apsaugą, t.y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos[6]. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal šį principą teisinė reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti teisėtų asmens interesų ir teisėtų lūkesčių. Šį principą Konstitucinis Teismas pakartojo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime[7].

Tai yra nutarimai, kurie apgina teises tų piliečių, kurie būdami pensijinio amžiaus dirbo, tačiau jiems buvo sumažintos jų gaunamos pensijos.

Refleksija ir kritinis vertinimas

Pirmiausia man kliūna gilios Lietuvos kopijavimo iš užsienio tradicijos. Dažnai net nebandant taikyti prie vietos realijų, tiesiog automatiškai „įklijuojant“ tam tikrą doktriną. Panašiai vyksta su viešuoju administravimu ir viešąja politika, kur perimamas anglosaksiškas modelis. Lygiai taip pat vyko (ir vyksta) su mūsų socialinės apsaugos modeliu. Nors pradžioje buvo linkstama prie vokiškosios „gerovės valstybės“ kūrimo, vis tik, galiausiai, buvo pasislinkta link labiau neoliberalaus anglosaksiško modelio.

Galbūt taip paprasčiau bet kuriai valdžiai, nes taip nusiimama dalies atsakomybės bei reguliavimo juos atiduodant privačioms bei, savaime suprantama, pelno siekiančioms institucijoms. Čia ir yra didžioji problema, nes žmonių darbu sukaupti pinigai, kurie pravers jiems išėjus į užtarnautą poilsį, neturėtų būti patikėti užsienio kapitalo įmonėms. Kokia garantija, jog tie pinigai nedings? Bei kodėl iš „Sodros“ pervedami milijardai privatiems pensijų fondams nėra investuojami į gamybą arba kriziniu laikotarpiu skolinami, kad ir tos pačios „Sodros“ įsipareigojimams dengti? Savaime suprantama, už minimalias palūkanas. Panašiai teigia ir socialinių mokslų daktaras profesorius Romas Lazutka[8]: „Jeigu milijardai iš “Sodros” kišenės nebūtų buvę pervesti į privačių pensijų fondų sąskaitas, pinigai būtų buvę išmokėti dabartiniams pensininkams. O dabar pensijoms valstybė skolinasi užsienio ir savose rinkose. Tuos pačius milijardus. Už kreditus visi mokame milžiniškas palūkanas. Tuo tarpu privačių pensijų fondų dalyviai sumoka dar ir dvigubai, nes fondai už “Sodros” jiems pervestus pinigus nieko neuždirbo, jų pensijos bus mažesnės nei iš valstybinio socialinio draudimo fondo nepasitraukusių tėvynainių, bet nuo atlyginimų valstybė vis tiek atskaičiuoja sumas paskolų palūkanoms mokėti”

Be abejo, kur yra tokios didelės pinigų sumos ten natūraliai formuojasi savi interesai bei lobizmas. Apie tai kalbėjo ir profesorius Romas Lazutka tame pačiame Respublikoje publikuotame jo interviu: “Kam buvo reikalingi privatūs pensijų fondai? Pirmiausia – tiems, kas jiems vadovauja ar yra jų savininkai. Menu, praėjusiame amžiuje fondų idėją aktyviausiai stūmė Lietuvos pramonininkų konfederacija ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Fondus įkurti nutarta 2000-aisiais prie valstybės vairo stojus praėjusios kadencijos Andriaus Kubiliaus Vyriausybei. Tuomet jo patarėja buvo A.Morkūnienė. Dabar ji – socialinės apsaugos ir darbo viceministrė, uoliai ginanti privačių pensijų fondų interesus”.

Taip pat, nors ir galima pasidžiaugti gana teisinga Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pozicija klausimais dėl sumažintų pensijų dirbantiems senjorams, tačiau ši institucija vangokai užtikrino pažeistus teisėtus lūkesčius tų pensininkų, kurie prarado jiems priklausančias išmokas 2009 metų finansinės krizės laikotarpyje po Kubiliaus vyriausybės reformų. Ironiška, bet Seimo nariams ir teisėjams teisingumas buvo užtikrintas gan greitai kai tik krizė buvo paskelbta, jog įveikta.

Lygiai taip pat pasigedau analizės ir diskusijos dėl 1991 -1993 metų, ir net dėl 1993 -2003 metų pensijų nuvertėjimo bei senjorų perkamosios galios susitraukimo net ne procentais, o kartais. Prastas pensijų indeksavimas nuskurdino žmones bei, taip pat, pažeidė jų konstitucines teises į socialinį teisingumą, asmeninę nuosavybę (pensijos išmokos pavidale) bei teisėtus interesus ir lūkesčius. Nors interesantų kiekis sparčiai mažėja, vis tik, šis klausimas turi būti valstybės garbės ir orumo principo reikalas.

Taip pat pasigendama platesnio valstybės požiūrio į pensijų sistemos ateitį esant tokiai didelei emigracijai bei tokiam mažam piliečių gimstamumui. Kaip visa sistema atrodys po 30 – 40 metų kai pensininkais taps 1985 -1990 metų kiek didesnio gimstamumo žmonės? Iš kokių lėšų jie gyvens? Kokia garantija, jog privatūs fondai nesubyrės po didesnių finansinių krizių?

Į visus šiuos klausimus reiktų atsakyti artimiausiu metu, tačiau atrodo, jog yra gyvenama šia diena.

Marius Jonaitis
2016 metų ruduo (ištrauka iš modulio „Socialinė politika“ rašto darbo).

 

[1] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 12. Nutarimas Nr. 1323 „Dėl Lietuvos konvergencijos 2005 metų programos patvirtinimo“. Valstybės žinios,2005, Nr. 146-5320.

[2] Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformos koncepcija (2010-01-29). Prieiga per internetą: http://www.socmin.lt/index.php?-515321384.

[3] Lazutka, R. Pensijų sistemų raida Lietuvoje. Filosofija, sociologija, 2007, Nr.2, p. 73.

[4] Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Valstybės žinios. 1994, Nr. 59-1153.

[5] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 26 d. nutarimas Nr. 465 „Dėl pensijų sistemos reformos koncepcijos“. Valstybės žinios, 2000, Nr. 36-998.

[6] Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014.

[7] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m, gruodžio 18 d. Valstybės žinios, 2001, Nr. 107-3885.

[8] „Pensijų fondai išnaudoja valstybę“.  Respublika, 2010 gruodžio mėn. 23 d.

NO COMMENTS

Leave a Reply