Ukrainos šoko terapija tęsiasi

Ukrainos šoko terapija tęsiasi

0 1785
Marius Jonaitis

Nors praktiškai vienbalsiai „mūsiškė“ žiniasklaida piešia puikias Ukrainos perspektyvas, tačiau realūs įvykiai ir faktai rodo visai kitas tendencijas. Pradėkime nuo ekonomikos ir deindustrializacijos.

Ukrainos vyriausybė priėmė Tarptautinio valiutos fondo planą naikinti valstybines įmones: valstybės žinioje liks tik 378 įmonės, o likusios 3100 bus likviduotos arba parduotos.

grosman
Vladimiras Groismanas

„Valstybė nepajėgi valdyti visų įmonių, kurių dabar yra apie 3500“, – pareiškė Ukrainos premjeras Vladimiras Groismanas.

„Priimtas dokumentas nustato, kurios valstybinės įmonės ilgalaikėje perspektyvoje turi likti valstybės žinioje, o kurios – perduotos koncesijai, privatizuotos ar likviduotos“, – rašoma ministerijos interneto svetainėje.

Šis dokumentas taip pat tapo vienu iš įsipareigojimų, kurį Ukraina prisiėmė susitarimo su TVF rėmuose.

Ukrainos valstybei turi likti 15 ypač svarbių objektų ir 363 objektai, būtini valstybės funkcijų vykdymui. Tai valstybinės monopolijos (НАК „Нафтогаз Украины“, ПАО „Укрзализныця“ ir kitos), taip pat gynybos, medicinos, standartizacijos, metrologijos, socialinės sferos įmonės.

359 objektus ruošiamasi atiduoti koncesijai: aerouostus, miškų ūkius, automobilių kelius. 1255 įmonės turės būti reorganizuotos arba likviduotos, 893 iš jų jau atrinktos likvidavimui.

Tai, kas dabar vykdoma Ukrainoje, savaip, esame išgyvenę ir mes bei kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys. Kaip taikliai visą tą procesą yra įvardinusi žurnalistė Naomi Klein – „Šoko doktrina“ (To pačio pavadinimo savo knygoje). Pradžioje būna šokas (karas, stichinės nelaimės). Ukrainoje tą matome vykusio perversmo ir pilietinio karo fone. Na, o po to, kai gyventojai labiausiai dezorganizuoti, pradedamos plėšikiškos ekonominės reformos. Dalį jų matote aukščiau esančiame tekste. T. y. valstybinio turto, kuris šiaip priklauso liaudžiai, išparceliavimas. Be abejo, svetimšaliams ar saviems plėšikams (kapitalistams).

Nieko nuostabaus, jog tokia politika (teisybės dėlei reikia paminėti, jog degradacijos procesas neprasidėjo nuo perversmo ir pilietinio karo 2014 metais. Puvimo procesas vyko ir anksčiau, nuo 1990 metų, tiesiog dabar daug labiau pagreitėjo tempai ir įgavo kruvinas formas) lemia ir demografinę bei socialinę krizes.
1992 m. Ukrainoje gyveno per 52 mln. žmonių, o kaimyninėje Lenkijoje apie 38 milijonus. Šiandien situacija pasikeitusi: Lenkijoje ir dabar maždaug 38 mln., o Ukrainoje jau tik 42 milijonai. Tokiais sparčiais tempais netenkant gyventojų, tarptautinės organizacijos prognozuoja, kad 2050 m. Ukrainoje gyvens 25–30 mln., tačiau ir tokie skaičiai gali būti per daug optimistiniai.

Ekspertai prognozuoja, kad šalis ateityje susidurs ir su demografine krize. Ukrainos ekstremizmo tyrimų instituto direktorius Olegas Zarubinskis su savo kolegomis pastebėjo, kad 2013–2015 metais šalyje sumažėjo gimstamumas.
Demografijos ir socialinių studijų instituto direktorė Ela Libanova nusiteikusi dar pesimistiškiau. „Šaliai gresia demografinė krizė. Šiandien turime daugiau 75-erių sulaukusių moterų nei penkerių metų mergaičių“, – tvirtino E. Libanova. („Fox News“, „Ukraine Today“, LR)

Ukraina užima antrą vietą pasaulyje pagal mirčių skaičių tūkstančiui gyventojų. Tokias šalis kaip Kanadą, Liuksemburgą ar Norvegiją ukrainiečiai lenkia du kartus. Kaip pagrindines to priežastis galima nurodyti labai didelį mirtingumą nuo širdies ligų (2 pasaulyje), nuo alkoholio (5 pasaulyje), rūkymo sukeltų ligų (net 49 proc. vyrų rūko).

Esant dideliam mirtingumui, negalima tikėtis ir ilgos gyvenimo trukmės. Vyrai vidutiniškai gyvena vos 66 metus. Tai tik 130 vieta pasaulyje, Ukraina reitinge yra greta tokių šalių kaip Laosas ir Mongolija.

Ir iki karo rytuose Ukrainoje buvo fiksuojamas labai žemas gimstamumo lygis. Dabar situacija dar pablogėjo. Luhansko ar Donecko srityse mirčių skaičius gimimus lenkia beveik 3 kartus, o apskritai trijų ketvirčių duomenys rodo, kad per šiuos metus valstybėje gimstamumo lygis smuko dar 12 procentų. Vien dėl neigiamo mirčių ir gimimų balanso šalis per mėnesį netenka apie 10 tūkst. gyventojų.

Valstybėje susidarius sudėtingai ekonominei situacijai, smarkiai išaugo emigracija. Per dieną iš Ukrainos emigruoja maždaug 110 žmonių. 2015 m. liepą vykdyta apklausa parodė, kad 34 proc. gyventojų neatmeta galimybės vykti dirbti į užsienį, o 8 proc. planuoja tai daryti artimiausioje ateityje. Tai 3 mln. žmonių! Izraelis neseniai paskelbė, kad šiemet žydų iš Ukrainos atvyksta beveik dukart daugiau nei pernai. Estijoje ar Čekijoje ukrainiečiai tapo gausiausia grupe, prašančia prieglobsčio.

Lenkija sudarė palankias sąlygas norintiems dirbti ukrainiečiams: jie turi užsiregistruoti ir gauti leidimą dirbti, o darbdaviai turėti laisvą darbo vietą. Skaičiuojama, kad visoje šalyje taip gyvena ir dirba apie 400 tūkst. ukrainiečių, daugiausia iš Galicijos.

Prasidėjus karui Donbase, į Lenkiją patraukė dar daugiau migrantų. Varšuvoje buvo įsteigta speciali organizacija „Ukrainiečių pasaulis“ padėti migrantams. Per dieną jos informaciniame centre sostinėje apsilanko per 100 žmonių.

Dabar vidutinė alga Ukrainoje siekia tik 175 eurus, todėl daug net dirbančių žmonių negali sau leisti jokių papildomų išlaidų.

Ukrainos gyventojų skaičius jau nukrito iki 1960 m. lygio ir situacija toliau blogėja. Smarkiai mažėja jaunų ir darbingų žmonių, o daugėja pagyvenusių. Šalies viduje gyventojai migruoja į miestus, todėl provincijoje didėja socialinė atskirtis, tampa sunku išlaikyti infrastruktūrą.

Mažėjantis gyventojų skaičius ir kintanti struktūra kelia nerimą ne tik Ukrainos politikams, bet ir tarptautinėms organizacijoms. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas nurodo, kad 2015 m. gruodį Kijevo skola pasiekė 100 proc. BVP, todėl ateities kartoms bus dar sunkiau grąžinti skolą ir užtikrinti tvarią ūkio plėtrą.

Visa tai vyksta šalyje, kurios 75% žemės – derlingos lygumos. Ją galima drąsiai vadinti Europos javų aruodu. Apskaičiuota, jog 5 proc. pasaulio mineralų išteklių stūkso Ukrainoje. Ši šalis turi didžiausius mangano ir titano klodus, o pagal geležies rūdos išteklius užima trečią vietą pasaulyje.

Rytų Ukrainoje gausu geležies rūdos, akmens anglies, dujų, naftos, todėl Ukraina tapo vienu didžiausių plieno gamintojų pasaulyje. Plieno aukštakrosnės ir geležies liejyklos – neatskiriama šalies kraštovaizdžio dalis. Ukrainoje gaminama kalnakasybos ir transporto mašinos, sunkvežimiai, automobiliai, lokomotyvai, laivai bei turbinos.

Tačiau akivaizdu, jog neužtenka turėti idealiai vystymuisi tinkančią teritoriją, reikia turėti ir veiksmingą teoriją, jog būtų galima apginti savo resursus, nepriklausomybę ir savo šalies žmones.

Tokią teoriją šalis turėjo iki 1990 (kad ir su savais trūkumais), todėl Ukrainos vystymasis buvo pliusinis. Dabar, kaip matote iš aukščiau pateiktų skaičių, degraduoja. Degradacija prasidėjo ne nuo 2014 metų, nuo tų metų ji tik suintensyvėjo. Peršasi išvada, jog 2013-2014 metų politiniai ir socialiniai procesai buvo tyčia inspiruoti, jog būtų galima greičiau išgrobstyti Ukrainos turtus bei jų žmones paversti kapitalistiniu darbo rezervu (mūsų emigrantai irgi tokio pačio statuso).

Ką pamoko Ukrainos, o tuo pačiu ir mūsų tragedija? Jog mes esam maistas, kuris atitolina Vakarų kapitalizmo žlugimą. Kuris palaiko jų dabartinio ekonominio lygio išlaikymą bei visos kapitalistinės sistemos egzistavimą.

Nepakeitus sistemos iš mūsų liks tik pavadinimas, tad vienybė tarp lietuvių ir ukrainiečių įmanoma. Tik ne tuo formatu, kurį mums bando įpiršti valdžiukė, ne – vienybė įmanoma klasiniu pagrindu. Su tikslu atsiimti kapitalą į savo rankas ir išvyti parazitus.

Informaciją rinko, apibendrino ir išvadas padarė:
Marius Jonaitis
(už šaltinius ačiū Liaudies partijos ir geopolitikos.lt tinklapiui bei visagaliui google).
2017.07.23

NO COMMENTS

Leave a Reply