Kodėl rinka nenaudinga paprastam žmogui

Kodėl rinka nenaudinga paprastam žmogui

0 1186

Pamėginsiu suformuluoti nuo vaikystės man akivaizdžią minti, kad rinkos ekonomika nenaudinga paprastam žmogui – nei trumpalaikėje perspektyvoje, nei, tuo labiau, ilgalaikėje. Žmogaus gyvenimas, apskritai paėmus, pastoviai blogėja, tiesiog mūsų dėmesį nuo to nukreipia tai vienos apgaulės, tai kitos: naujas Aifonas turi daugiau megapikselių, vadinasi, gyvenimas pagerėjo. O į sąskaitas geriau nežiūrėkite, čia šiaip, smulkmenos, netyčia taip gavosi. Paprasto žmogaus gyvenimo kokybės prastėjimas – sisteminė šiuolaikinės „ekonomikos“ klaida, būtent ji kelia be galo ir be krašto išsitęsusias krizes ir dar daug ką. Pamėginsiu parodyti, kur ir kaip mes kvailinami.

Iš pirmo žvilgsnio rinkos ekonomika kalba apie nuolatinį vartojimo didėjimą, ką liberalai skelbia kaip rūpinimosi paprastu žmogumi pasireiškimą. Atseit, prie komunistų visi žolę ėdė, o prie buržujų – 300 rūšių dešrų. Tiesa, istorija rodo, kad vartojimo lygis kol kas dar nė vienoje postkomunistinėje šalyje neviršijo lygio, kuris buvo prie nelemtų komunistų, jeigu skaičiuosime bendrai. Ir tai po 25 metų „pažangos“. Kaipgi taip gaunasi? Viskas stoja į savo vietas, kai pradedi kapstytis sąvokose ir aiškintis, kaip ten kas veikia. Liberalų skelbiama „vartojimo visuomenė“ iš tikrųjų yra „pardavimų visuomenė“. Ne veltui aš visada rašau terminą „ekonomika“ kabutėse, kai kalba eina apie pastaruosius 20-30 metų. Ekonomika turi užsiimti visuomenės poreikių tenkinimu, o koks šiuolaikinių verslo procesų tikslas? Pardavimai. Pinigų apyvarta. Pelno gavimas. Taip, jeigu kartu su visu tuo pasiseka patenkinti kokius nors poreikius, tada visai neblogai, bet jeigu pelningiau užsiimti kažkuo kitu, tai visi ir užsiims tuo kažkuo kitu, nesukdami galvos dėl žemutinių sluoksnių liūdesio ir nusiminimo.

Pati ekonomikos esmė slypi monetarizmo apibrėžime – kuo daugiau sukasi pinigų ekonomikoje, tuo visiems geriau. Tai aksioma, kuria remiasi visa liberalmonetaristų logika. Bet kokios kalbos apie ekonomiką prasideda ir baigiasi pinigais ir niekas daugiau neegzistuoja. Kokie poreikiai? Kas per paprasti žmonės? Liberalai net tokių žodžių nežino – yra pelnas ir yra rinkėjai, elektoratas, bet tai jau šiek tiek kita tema. Apskritai visa tai atrodo ne taip ir blogai – na ir kas, na ir suvedė viską pasaulyje į dolerį, na ir šaunuoliai, tiesa? Ką gi, pasižiūrėkime eilinį kartą, kur visa tai veda.

Visa ko pasaulyje suvedimas vien į pinigus iš pirmo žvilgsnio stimuliuoja „ekonomiką“. Būtent tą, kuri rašoma su kabutėmis. Prekių daugėja, apyvarta didėja, pardavimų – o tai visų svarbiausia – irgi daugėja. Tik visa tai nereiškia, jog pagerėja gyvenimo kokybė, kad ir kaip keistai liberalams tai skambėtų. Jiems kuo daugiau pinigų, tuo daugiau laimės ir taškas. O štai normaliems žmonėms – visiškai ne taškas.

Kaip nebūtų keista, bet vartotojiškoje visuomenėje prekių vartojimas gali ir mažėti, nors, atrodytų, tai juk esminė ekonomikos bazė. Jeigu išsiaiškinsime su sąvokomis, paaiškės, kad „vartotojiška visuomenė“ iš esmės yra pardavimų visuomenė – jeigu nusipirksite ne du kastuvus, o vieną už trigubą kainą, tai „ekonomikai“ bus tik geriau, juk užmokėjote daugiau pinigų, valio! Tačiau jums tai vargu ar patiks. Ir ant štai tokios apgavystės pamatų viskas ir stovi.

Pati monetarizmo logika skatina vis didinti ir didinti pinigų masę, kas automatiškai kelia visa ko pasaulyje kainas. Jeigu kažką gaminate, kad ir tuos pačius kastuvus, tai jums bus įdomiau juos pardavinėti už vis labiau didėjančią kainą, nors savikaina vis krinta ir krinta (nauja technologija, didesnis darbo našumas ir pan.). Visiems gamintojams ir prekeiviams naudinga didinti kainas viskam iš eilės – geriau parduoti prekę už dvigubą kainą, negu dvi prekes už normalią – mažiau darbo, o rezultatas tas pats. Visa „ekonomika“ suinteresuota kelti visoms prekėms ir paslaugoms kainas, ir tai – tiesioginė monetarizmo pasekmė: daugiau pinigų, daugiau laimės.

Už paprastus žmones lošia (liberalių monetaristų nuomone) konkurencijos mechanizmas. Atseit, gamintojai priversti rungtyniauti tarpusavyje ir šitaip mažinti ir mažinti kainas. Šitas mechanizmas gali veikti kokio nors miestelio turgaus lygmenyje, o šiuolaikinėje visuomenėje jau seniai nefunkcionuoja. Juk, pasikartosiu, kainų didinimu suinteresuoti absoliučiai visi „ekonomikos“ dalyviai – ir gamintojai, ir prekeiviai. Konkurencija jiems nenaudinga, dėl to „rinka“ juda į monopolizavimą, kartelinius susitarimus ir t.t. – prieš aksiomas nepasišakosi. Dėl to vietoje smulkių prekeivių „ekonomikai“ daro įtaką globalios korporacijos ir kontinentinio masto prekybos tinklai. O krautuvėlės – čia šiaip, nedideles nišas užimantis produktas, kol kuris nors iš didžiųjų žaidėjų neatkreips dėmesio į tas nišas. Atrodytų, kaip galima monopolizuoti taksi rinką, o štai atėjo Uber ir prasidėjo. Taip, iš išvaizdos kol kas tai atrodo patraukliai – kaip ir visada, kol rinka auga. Tačiau kai tik monopolistas sužiaumos konkurentus, štai čia prasidės visiškai kitas gyvenimas.

Dar viena „rinkos ekonomikos“ problema šalia kainų didinimo – prekių kokybės prastėjimas. Ši problema reiškiasi visur, pradedant pieno produkcija, baigiant automobiliais. Kai gamintojas metų metus gamina vieną ir tą patį produktą, jam darosi neįdomu gauti už jį vienus ir tuos pačius pinigus, ir jis visada, grynai pagal monetarizmo logiką, siekia didinti pinigų masę ir maksimalizuoti pelną. Jeigu nustoja duoti efektą kainų didinimas – arba konkurencijas suveikia, arba rinkos „lubos“ – visada galima sumažinti išlaidas, kad pelnas padidėtų. Supaprastinti sanitarines normas, sutaupyti iš pirminių resursų, „optimizuoti“ personalą (dėl ko krinta kokybė, kai žmonės persidirba) – daroma viskas, kas tik įmanoma, kad tik padidėtų pelnas, investuojant kiek galima mažiau pinigų ir darbo. Šis procesas ne visada pastebimas ir kai kur, ypač inovacinėse ekonomikos šakose, matomas tik žvelgiant sisteminiu aspektu. Juk naujas aifonas išties geresnis už seną.

Rezultate paprastas žmogus lieka akis į akį su šita „ekonomikos“ mašina, kuri stengiasi iš visko užsidirbti, duodama jam, žmogui, vis mažiau ir mažiau sulig kiekvienais metais. Likimo ironija, bet būtent ant jo, ant paprasto žmogelio vartojimo, ir laikosi visa ta „rinkos ekonomikos“ mašina – bet kokios prekės gaminamos tam, kad būtų parduotos, ir apmoka jas būtent paprastas žmogelis. Kad ir kokias schemas suktų biržose, ekonomika gyvena realiu sektoriumi, kuris parduoda prekes gyventojams. Ir paprasto gyventojo gyvenimo pablogėjimas galiausiai smogia visai „ekonomikai“.

Pavyzdžiui, liberalų taip dievinamoje Europoje (ir JAV) veikia visiškai tie patys ekonomikos dėsniai kaip ir pas mus. Taip taip, rinka pas visus ta pati, TSRS jau seniai nebėra. Ir ten irgi prastėja „ekonomika“ ir siaurėja rinka – tiktai šiek tiek atidėta dėl gauto grobio iš  apiplėšto pasaulio. Visa tą jie vadina skolų krize. Jeigu žmonėms mokėti daugiau negalime ir kainų užkelti irgi nesigauna, galima įšvirkšti į ekonomiką truputį kancerogenų kreditų pavidalu ir išgelbėti „rinką“ nuo žaibiško kolapso, tegu dar šiek tiek pasikankina. Rezultate europiečiai, gaunantys astronomines mūsų požiūriu algas, praktiškai visi gyvena į skolą – ne todėl, kad patys taip nori (kam kils noras gyventi po Damoklo kardu), o dėl to, kad kitaip „ekonomika“ sužlugs.

Tai nėra koks nors nuosprendis ekonomikai, tiesiog tai rodiklis, kaip susiklostė Sistema, kuri verčia žmones vartoti daugiau negu jie gali apmokėti. Ir tai – ištisos civilizacijos lygmenyje.

Kažkam tai gali atrodyti kaip rojus žemėje – gauti daugiau negu uždirbai – bet juk mes visi suprantame, kad gėrybės neatsiranda iš oro, jas kažkas gamina. Ir jeigu ištisos valstybės vartoja daugiau negu gamina, šis reiškinys vadinamas eksploatacija, ir anksčiau ar vėliau įvyks sprogimas. Be to, dabartiniai įvykiai rodo, kad tai įvyks greičiau anksčiau, negu vėliau.

Objektyviai niekam neįdomu, kad jūs gyventumėte geriau, kad jūsų vaikai gyventų geriau, kad apskritai jūs turėtumėte kokią nors ateitį. Ne dėl to, kad asmeniškai jūs – bjaurybė, o dėl to, kad visa „ekonomika“ – tai pinigai, o ne žmonės ir jų poreikiai. Jeigu esate ekonomiškai nenaudingas, atsiras begalė būdų išgyvendinti jus iš šio pasaulio, kas šiuo metu ir vyksta visame pasaulyje – žlunga pensijų sistemos, stabdomos socialinės programos, medicina, švietimas ir visa kita pereina į taupymo režimą.

Nors, atrodytų, jei viskas pagrįsta paprasto žmogaus vartojimu, tai imk ir sukurk jam normalų gyvenimą, tegu jis kiekvienais metais gyvena geriau, ir tada visa sistema pradės augti. Tačiau tai, deja, prieštarauja bazinėms monetarizmo aksiomoms, jose nėra nė žodžio apie Tiesiog Žmogų ir jo Laimę, ten viskas tik apie pinigus. Tai tas pats kaip mėginti sudėlioti žodį „LAIMĖ“ iš kaladėlių su raidėmis „S“, „U“, „B“, „I“, „N“, „Ė“. Visa sistema pagrįsta svetimo darbo privatizavimu ir paprastų žmonių eksploatavimu. Ir negalima taip paprastai imti ir išversti ją išvirkščią. Net jeigu nuo to priklauso tos pačios sistemos išgyvenimas, deja.

Dėl to mums ir toliau postringaus apie progresą ir pseudo protestantišką etiką, kuri lyg ir skelbia laimę visiems, tačiau realybė gaunasi tokia, kad laimė tik sėkmingiems ir turtingiems, o varguoliai ir ligoniai – kas jie tokie? Šiuolaikinė „ekonomika“ prieštarauja bet kokiai moralei, ir krikščioniškai, ir netgi tarybinei, tik supranta šitai kažkodėl toli gražu ne visi. Kovodama su liberalizmu, žmonija kaunasi vienose gretose ir su katalikais, ir su sentikiais, ir su komunistais, budistais, musulmonais. Ten, kur gyvuoja kitos vertybės, monetarizmui ne vieta.

Ir nereikia leistis paverčiamais bendražmogiška gyvulių banda. Reikia aiškiai suprasti savo tikslus, savus interesus. O nuo čia ir iki supratimo, kas kur ir ką pridirbo, visai netoli.

SIMILAR ARTICLES

NO COMMENTS

Leave a Reply