Demokratiškas kelias į vergovę

Demokratiškas kelias į vergovę

0 786

Pagrindinių instinktų iškėlimą aukščiau proto kritiškose situacijose labai sėkmingai panaudoja taip vadinamos naujosios pasaulio tvarkos kūrėjai. NPT, savo ruožtu, iš esmės yra nauja vergovės forma. Skirta tam, kad bet kuri tauta absoliučiai savanoriškai nubalsuotų už savo pavergimą. Tereikia tik sukurti šiai tautai atitinkamas kritiškas situacijas.

Savo kasdieniniame gyvenime dauguma žmonių visame pasaulyje skaičiuoja savo pajamas ir išlaidas per dieną, savaitę, mėnesį. Didžioji visų šalių gyventojų dalis neturi jokių piniginių santaupų, sukauptų medikamentų ir maisto atsargų.

Atsargų ir lėšų neturintys žmonės yra bejėgiai, o tai leidžia labai lengvai priversti juos balsuoti už bet kokius negatyvius pokyčius jų gyvenime ateityje, suteikiant galimybę nepabloginti gyvenimo dabartyje. Dauguma žmonių pačiu demokratiškiausiu būdu ir absoliučiai savanoriškai nubalsuos už savo vergiją ateityje, kad nenumirtų iš bado šiandien. Žmogus, kuriam svyla nugara, iššoka iš degančio dangoraižio ne todėl, kad tikisi likti gyvas nukrisdamas ant gatvės asfalto. Ne protas skatina degantį žmogų šokti tiesiai į mirtį. Šiuo momentu žmogų užvaldo išgyvenimo instinktas, kuris paskatina šokti per langą, pasinaudojant bent mikroskopiniu šansu likti gyvam. Tas pats išgyvenimo instinktas skatina žmogų balsuoti už ką tik norite ateityje, kad tik negrėstų badas šiuo momentu, dabartyje. To paties iš žmogaus reikalauja giminės pratęsimo instinktas, kuris pasireiškia kaip mūsų natūralus siekis rūpintis vaikais.

Bet kuris žmogus, vadovaudamasis šiais instinktais, nubalsuos, mainais į maistą, už ką tik norite ateityje, jeigu jis neturi ko valgyti ir kuo maitinti vaikų šiuo konkrečiu momentu, dabartyje. Kitaip sakant, kritiškoje situacijoje mūsų instinktai ima dominuoti proto atžvilgiu. Mes, kaip skęstantys nelaimėliai, griebiamės bet kokio šiaudo, nekreipdami į sveiko proto signalus, aiškiai sakančius, kad jokie šiaudai mūsų neišgelbės.

Mažai pajamų turintys žmonės sudaro didžiąją visuomenės dalį bet kurioje pasaulio šalyje. Susidūrę su būtinybe rinktis, dauguma varguolių neišvengiamai, absoliučiai demokratišku būdu, nubalsuos už savo vergovę ateityje, mainais į galimybę pamaitinti vaikus šiandien. Mes neturime moralinės teisės priekaištauti žmonėms, kad susidūrę su tokiu pasirinkimu jie savanoriškai balsuoja už vergiją. Pirmas dalykas – ne faktas, kad patys, atsidūrę analogiškoje situacijoje, balsuosime kitaip. Antra – daug žmonių nuoširdžiai nesupranta, už ką konkrečiai jie balsuoja. Iš vienos pusės jiems piešia klaikius bado, chaoso ir suirutės paveikslus, baugina, kad visa tai neišvengiamai ateis, jei žmonės nubalsuos už laisvę. Iš kitos pusės, jiems pasiūloma viskas, kas būtiniausia dabar, šiuo momentu, ir pažadamas rojiškas gyvenimas nekonkrečioje šviesioje ateityje. Kuri būtinai ateis, jeigu žmonės balsuos už savo pavergimą. Ir šitie apmulkinti, įbauginti ir sutrikę, pasimetę žmonės, neturinčių jokių laisvų lėšų ir atsargų, balsuoja už pavergimą, nelabai gerai suprasdami, ką būtent jie daro ir kokiu tikslu.

Kiekvienas toks balsavimas paskelbiamas demokratijos triumfu. Ir su tuo sunku ginčytis. Juk žmonės išties balsavo savanoriškai, demokratiškai ir išties balsų dauguma pasirinko pavergimą.

Gyvenimo lygio smukimas, būtinas, norint suorganizuoti tokį instinktyvų demokratišką judėjimą link pavergimo ir visuotinio balsavimo už vergiją, gali būti pasiektas įvairiais būdais. Pavyzdžiui, kreditais, kurie įkyriai brukami valstybei, kaip apnuodytas masalas. Kreditai valstybėms-aukoms, atsidūrusioms sunkioje situacijoje, suteikiami tokiu būdu ir tokios apimties, kad skolos grąžinimas automatiškai priverstų šalies gyventojus daryti jau minėtą pasirinkimą: arba smunka jūsų gyvenimo lygis ir įvyksta katastrofa šiandien, arba gyventojai patenka vergijon rytoj. Šiandien tokių toksiškų kreditų veikimą mes stebime Graikijoje.

Instinktyvaus „demokratiško“ pasirinkimo tarp gyvenimo lygio smukimo šiandien ir vergovės iki gyvos galvos rytojaus dieną, būtinybę galima suorganizuoti bet kokios šalies gyventojams, įvedus sankcijas. Savo ekonomine ir teisine prigimtimi, sankcijos yra ne kas kita, kaip finansinio karo prieš konkrečią valstybę aktai. Finansinis karas prieš valstybę nukreiptas visų pirma prieš tikslinę auditoriją. Kitaip sakant, prieš tautą, gyvenančią toje valstybėje. Tiksliau, prieš vargingus sluoksnius, kaip didesnę gyventojų dalį bet kurioje šalyje, ir, atitinkamai, didesnę balsuojančio elektorato dalį.

Vakarų mėginimus įverginti šalies gyventojus nusmukdant gyvenimo lygį sankcijų pagalba, galime stebėti, kaip sakoma, realaus laiko režimu, kai Vakarai tą daro su Rusija, Korėja, Iranu.

Galutinis Vakarų sankcijų šaliai (o iš tikrųjų – šalies gyventojams) tikslas yra tas pats Vakarų siekis pastatyti gyventojus prieš prievartinę dilemą ką pasirinkti: gyvenimo lygio smukimą šiandien, ar vergišką paklusnumą Vakarams rytoj. Be to, kad ir ką bekalbėtų įvairaus plauko veikėjai, pasirinkta vergija bus amžina.

Spartus ir pergalingas taip vadinamos demokratijos žygis per planetą sulig kiekvienais metais gimdo vis naujas ir naujas „sudemokratintas“ valstybes. Jų gyventojai sulig kiekvienais metais gyvena vis blogiau ir blogiau, o tokių demokratiškai kolonizuotų šalių skolos sparčiai didėja.

Kur gi slypi šio neokolonijinės demokratinės vergijos modelio sėkmės ir tokio spartaus plitimo priežastis? Paslaptis ta, kad tikroji proto demokratija buvo nepastebimai ir ciniškai pakeista taip vadinama instinktų demokratija. Instinktų demokratija turi tik išorinius demokratijos atributus, o savo esme ji, aišku, su jokia demokratija neturi nieko bendro. Demokratija – tai žmogaus pasirinkimas, kurį jam diktuoja protas, o ne instinktai. Kai patraukiame ranką nuo ugnies, mes vadovaujamės ne protu ir ne savo teisėmis patraukti ranką nuo karšto daikto, kurio temperatūrinės charakteristikos mums nepatinka. Ranką mes patraukiame dėl savisaugos instinkto. Ir tik po to pradedame suvokti, kas atsitiko. Lygiai tas pats vyksta konkrečiose, puikiai sumodeliuotose kritiškose sąlygose: žmonės balsuoja už savo pavergimą, instinktyviai bandydami išvengti to, kas kelia realią finansinę grėsmę jiems patiems ir artimiesiems.

Įsivaizduokite tokią situaciją: jūs labai mylite savo šalį ir savo demokratiškai išrinktą prezidentą. Tačiau ateina momentas, kai kažkas pasinaudoja savo finansine valdžia ir priverčia jus rinktis – A ar B? Jei pasirinksite A, kyla reali grėsmė, kad jūsų vaikas mirs iš bado. Jei pasirinksite B, jūsų prezidentą pakeis tos šalies, kurią jūs laikote visų savo bėdų šaltiniu, statytiniu. Tačiau jūsų vaikas šiuo atveju liks gyvas. Ką jūs asmeniškai pasirinksite, atsidūrę tokioje specialiai sumodeliuotoje kritiškoje situacijoje? Ir ką tokioje situacijoje pasirinks dauguma jūsų tėvynainių?

Būtent tam, kad palaipsniui, žingsnis po žingsnio atvestų jus iki tokio neišvengiamo pasirinkimo taško, prieš valstybes ir įvedamos sankcijos.

Nieko naujo vakarietiškose sankcijose, turinčiose tikslą pabloginti piliečių gyvenimo sąlygas, nėra ir būti negali. Vis ta pati sena Vakarų dainelė, tik nauju pavidalu. Ši sena vakarietiška daina vadinasi: „Daugelį amžių trunkanti Vakarų strategija vienaip ar kitaip, kariniu ar ekonominiu būdu paversti šalį X savo kolonija, o gyventojus – savo vergais“.

Panagrinėkime štai tokia situaciją: grupė teroristų pagrobė įkaitais civilius kartu su jų vaikais. Po ilgas valandas trukusio sėdėjimo vienoje vietoje, teroristai pasiūlė įkaitams patiems nuspręsti, kokia kryptimi jie nori eiti – kairėn ar dešinėn. Sprendimą įkaitai turi priimti savarankiškai, bendro balsavimo būdu. Teroristai paaiškina įkaitams, kad jie – demokratijos šalininkai ir dėl to įkaitai turi laisvą pasirinkimą kur link eiti. Tuo pat metu teroristai paaiškina įkaitams, kad visas kelias, vedantis kairėn, buvo kruopščiai užminuotas. Sužinoję iš teroristų apie minas, baimindamiesi dėl savo ir vaikų gyvybės, įkaitai ima balsuoti ir praktiškai vienbalsiai nutaria eiti į dešinę.

O tai teroristams suteikia teisę tvirtinti, kad jie visai ne teroristai, o gryniausi demokratai. Ir kad jie apskritai neėmė jokių įkaitų, o tiesiog atėjo ir padovanojo tiems žmonėms demokratiją. Kurios rėmuose tie iki šiol demokratijos nežinoję žmonės patys demokratiškai pasirinko ir, kaip absoliučiai laisvi piliečiai, demokratiškai nubalsavę, nutarė eiti į dešinę.

Klausimas: ar galima laikyti įkaitų surengtą tokiomis aplinkybėmis balsavimą demokratišku? Ar galima laikyti įkaitų priimtą sprendimą eiti į dešinę jų demokratišku pasirinkimu? Žinoma, ne. Todėl kad ką tik panagrinėtame pavyzdyje buvo atliktas loginis sąvokų sukeitimas. Sąvoka „demokratiškas pasirinkimas“ šiame pavyzdyje buvo pakeistas sąvoka „kolegialus pasirinkimas“. Kolegialus pasirinkimas skiriasi nuo demokratiško tuo, kad kolegialų sprendimą žmonės gali priimti esant spaudimui, prievartai. Demokratiškame pasirinkime negali būti jokio spaudimo, jokios prievartos.

Dabar pakeiskime eksperimente kai kuriuos žodžius ir terminus.

Vietoje „teroristai“ įstatykime „finansiniai teroristai“. Vietoje „šaunamųjų ginklų“ panaudokime „finansinius ginklus“. Vietoje „minų“ naudojame „finansines minas“. Ir, pagaliau, vietoje „taikių piliečių grupės kartu su jų vaikais“ panaudokime „X valstybės piliečiai“.

Kur gi skirtumas tarp pirmos ir antros situacijos? Ir pirmoje, ir antroje situacijoje nėra jokios kalbos apie demokratiją. Ir pirmoje, ir antroje situacijoje yra teroristai ir jų aukos – įkaitai.

Ir pirmoje, ir antroje situacijoje teroristai apsiginklavę arba šaunamaisiais, arba finansiniais ginklais. Ir vienoje, ir kitoje situacijoje esama minų, realios grėsmės, kad įkaitai nukentės nuo šių minų: arba nuo kariškų, arba nuo finansinių.

Ir vienoje, ir kitoje situacijoje įkaitus priverčia kolegialiai pasirinkti savo kelią į kurią nors pusę. Abiejose situacijose aukoms aiškiai parodomos iš anksto joms sukurtos grėsmės, kurios realizuosis, jeigu įkaitai pamėgins nubalsuoti neteisingai. Tačiau atleiskite – prie ko čia abiem šiais atvejais demokratija?!

Kad sėkmingai pasipriešintume bet kokioms grėsmėms, reikia bent jau pripažinti, kad tos grėsmės egzistuoja. Faktą, kad egzistuoja finansinė valdžia, sukoncentruota konkrečių grupių rankose, kaip ir faktą, kad finansinė valdžia egzistuoja apskritai, mes atkakliai neigiame ir nenorime jų pripažinti. Dėl šios priežasties mes susiduriame su nauja šiuolaikinių finansinių karų grėsme, būdami jai visiškai nepasirengę, beginkliai ir pažeidžiami.

NO COMMENTS

Leave a Reply