Aleksandr Bikbov. Apie asmenybės revoliuciją

Aleksandr Bikbov. Apie asmenybės revoliuciją

Dažniausiai revoliucija apibrėžiama kaip emancipacija, sudaranti arba realizuojanti galimybes, kurių anksčiau realizuoti nebuvo galima. Revoliucijos vyksta triukšmingai, su šauksmais ir sukrėtimais. Tokio proceso nepavyks nepastebėti.

Revoliuciniai buvo 1968 metų įvykiai Prancūzijoje, kurie įgalino legalius abortus, kritiškai orientuotą socialinę spaudą, nevyriausybinių organizacijų sistemą, socialinius centrus ir gyvenimą komunomis, naujas švietimo struktūras ir valdžios institucijas, mini sijonus ir laisvą seksą. Savo ruožtu „oranžinė revoliucija” (jei padariau teisingas išvadas padiskutavęs su savo kolegomis iš Kijevo), parodė, kad už politiką čia jau nebežudoma. Prievartos mašina sustabdyta, politika įmanoma kaip neprievartinio aktyvizmo forma, kaip santykinai nepavojingas žaidimas.

Tokios yra matomos „triukšmingų” revoliucijų pasekmės. Bet dar dažniau reikšmingos permainos visuomenėje įvyksta dėl virtinės tylių ir nepastebimų poslinkių, kurie pasireiškia be triukšmo ir sukrėtimų, todėl nedaug primena „tikrą” revoliuciją. Galima pasakyti, kad „triukšmingos” revoliucijos yra rezultatas „tylaus” istorijos darbo, kuriuo suformuojamos naujos prasmės, išnyksta ir atsiranda institucijos, keičiasi valdžios mikrostruktūros. Vėliau gali įvykti „triukšminga” revoliucija, bet jos gali ir nebūti, o visuomenė vis tiek jau bus pasikeitusi.

Mane domina 1950-1970 metais abiejose „geležinės uždangos” pusėse vykę būtent tokie nepastebimi postūmiai, kurie sugrovė, atrodytų, tokias tvirtas sienas tarp buržuazinės ir socialistinės visuomenių. Jei tokios permainos neužsifiksuoja kaip vienkartinis įsimintinas įvykis, galima pabandyti užčiuopti jas kitais būdais. Vienas tokių – mums įprasto ir nuobodaus oficialiosios politikos, įforminančios „amžinąją” tvarką, žodyno analizė. Permainas gerai įliustruoja, pavyzdžiui, mokslinių ir politinių sąvokų – „darbas”, „asmenybė” ir „humanizmas” – evoliucija XX amžiuje. Išanalizavus šiuos žodžius oficialiosios retorikos kontekste – konstitucijų tekstuose, partijos programiniuose dokumentuose, generalinių sekretorių ir prezidentų kalbose, – galima pastebėti, kad bepramis politinis traškesys iš tikro yra prasmingas. Tarybinėje istorijoje sąvokos „asmenybė” arba „humanizmas” yra kertinės, perkeičiančios socialinę tikrovę.

Tarybinėje oficialioje retorikoje „humanizmo” terminas suriša visą rinkinį bazinių politinių sąvokų. Dalis to rinkinio išlieka nepakitusi per visą tarybinės istorijos laikotarpį pradedant nuo 1920 metų. Tai liečia „laisvą darbą” ir „rūpestį paprastu žmogumi”. Bet yra ir kintama dalis, kuri atsispindi, atrodytų, nekintančios ir nekintamai tuščios sąvokos „socialistinis humanizmas” evoliucijoje. 1930 metais be laisvanoriško darbo ir rūpesčio paprastu žmogumi, humanizmą apibrėždavo ir neapykanta klasiniam priešui. Vėliau, 1940-aisiais, ši neapykanta buvo nukreipta prieš Tėvynės priešus.

6-ojo dešimtmečio pradžioje, pasibaigus II pasauliniam karui ir valstybės aparate įsigalėjus nuosaikiai frakcijai, socialistinio humanizmo apibrėžimas keičiasi. „Neapykantos” vietą užima „taikos” (nekaro) ir „draugystės” sąvokos. Beje, draugystė neapsiriboja vienos klasės rėmais, o taikoma visai žmonijai. Naujas apibrėžimas numato „visų geros valios žmonių”, visų, suinteresuotų pažanga, sąjungą.

sovietu humanizmas 2Brežnevas polsiauja Kryme, 1973 m.

8-ajame dešimtmetyje įvyksta dar ryžtingesnis postūmis. Taikos ir draugystės tema, apibrėžianti humanizmą, užleidžia vietą naujai sąvokai – „žmogaus teisėms”. 1920 m. socializmas buvo tiesiogiai susietas su buržuazinių teisių ir laisvių neigimu. Vėliau ribos tarp socializmo ir buržuazinės visuomenės prarado aiškias prasmės ribas. Ta tendencija pradėjo ryškėti jau 1960 m., ji buvo įtvirtinta politiniuose ir juridiniuose 1977 metų konstitucijos komentaruose. Juose teigiama, kad žmogaus teisės ir humanizmas TSRS yra „tikri”, o Vakaruose – „iškreipti”, bet niekas iš komentatorių nepajėgė paaiškinti, kokie iš tikrųjų tie skirtumai.

Tokiu būdu per 40 metų įvyko svaiginantis humanizmo apibrėžimo pokytis, o per jį – ir socializmo sampratos postūmis nuo mobilizacinės, militarizuotos sąvokos, grindžiamos neapykanta ir klasių kova, į kažką „draugiško” ir nedaug tesiskiriančio nuo buržuazinės santvarkos.

Tuo pačiu laikotarpiu oficialioje retorikoje buvo pastebimas ne mažiau ryžtingas ir toks pat „tylus” postūmis kitos svarbios sąvokos – „asmenybė” – kontekste. 1920 m. įtvirtintas „masių” ir kolektyvo dominavimas 1950 m. susvyruoja, asmenybės autonomija ir jos tobulinimas paskelbiamas vertybe. Asmenybė ima asocijuotis ne su kolektyvu, o su laisvalaikiu, individualiu gerbūviu ir plačiu vartojimo spektru. Jau 1971 m. L. Brežnevo kalboje, skirtoje eiliniam partijos suvažiavimui, galima atrasti formulę, kurios neįmanoma įsivaizduoti kokioje nors 1930-ųjų J. Stalino kalboje: „Paslaugų sfera – tai ne šiaip šakos, turinčios vykdyti planą, o tarnybos, tiesiogiai susijusios su žmonėmis, su visa jų skonių įvairove, su žmonių nuotaikomis”. Juk sunku įsivaizduoti, kad Stalinas kalbėtų apie asmeninius skonius. Jo kalbose 1930-ųjų ir net 1940-ųjų pradžioje vartotojiški motyvai apsiribodavo siekiais „pakelti varguomenę iki pasiturimo gyvenimo”. Vėliau oficialiuose tekstuose atsirado terminai „asmeninė iniciatyva”, „asmenybės kūryba” ir t.t. Lygiai taip pat galima sulyginti žurnalo „Voprosy psichologiji” 1-ojo numerio (1955) turinį su 1960 m. pradžios straipsniu. 1955 m. prisilaikant Pavlovo refleksų teorijos buvo svarstoma darbo įtaka jutiminiam vaiko vystymuisi ir auklėjimui, o po kelių metų redakcinis straipsnis ir visas žurnalo numeris buvo skirtas humanistinei vaiko asmenybės raidai.

Šie procesai sinchroniškai vyko abiejose „geležinės uždangos” pusėse. Prancūzijoje, Kaip ir TSRS, 6-ajame dešimtmetyje valdžia staiga susirūpino piliečių gerbūviu. Nuo to laiko prancūzų spauda ėmė reguliariai spausdinti bravūriškus reportažus apie prancūzų, turinčių savo bute vonią, televizorių ir šaldytuvą, skaičiaus didėjimą. Paslaugų sferoje ir čia, ir ten buvo pereinama nuo „fordistinio” paklusnaus darbininko kaip disciplinuotos mašinos modelio prie naujo modelio – įmonės bendradarbio, suinteresuoto gamybos sėkme.

TSRS tuo metu sušvelnėjo politinių oponentų persekiojimo formos. Stalino laikais jiems buvo skirti lageriai ir mirties bausmės, tuo tarpu vėlesnėje epochoje (ir TSRS, ir Vakaruose) politinis protestas imtas „psichiatrizuoti”. Valstybė ėmė vaizduoti kitaminčius ne kaip sąmoningus ir pavojingus priešininkus, o kaip psichiškai nesveikus žmones. Visuomenės valdymo režimas apskritai pasislinko nuo jėgos demonstravimo prie savos kultūrinės ir ekonominės hegemonijos kūrimo. Su tuo susijęs ir socialinių mokslų atgimimas TSRS. Pavyzdžiui, 1956 m. tarybinė delegacija, apsilankiusi tarptautiniame sociologų kongrese, buvo sukrėsta, nes užsienio intelektualai atvirai juodino TSRS. Tačiau į šį įvykį buvo sureaguota ne nutraukiant santykius, o priešingai, juos intensyvinant – į Vakarus imta siųsti daugiau mokslininkų, kad šie išaiškintų kolegoms „socialistinio gyvenimo būdo privalumus”.

Pagaliau iš vadų žodyno pamažu dingo ir sąvoka „masės”, tokia svarbi tarybinėje retorikoje dar iki 6-ojo dešimtmečio, 1970-aisiais ji jau praktiškai nebesutinkama, ją pakeitė sąvoka „gyventojai”. Gyventojai nėra nei „masės”, nei „piliečiai”, šiai sąvokai suteikiama sava prasmė, specifiniai tikslai, savo gerovės, nesutampančios su vadovybės gerove, siekimas. Pagal Michelį Foucault, pati „gyventojų” sąvoka, kaip politinė ir administracinė kategorija, atsiranda tuo metu, kai valstybę nustojama suvokti kaip suvereno nuosavybę ir pradedama apibrėžti per pilietinį valstybės interesą ir jo realizacijos aparatą – vyriausybę (profesionalų sluoksnį, bandantį organizuoti gyventojus toje naujoje realybėje). Pažymėtina, kad „liberalaus valdymo” genezę Foucault išveda iš XVI amžiaus, bet sukuria šią koncepciją kaip tik 1970-aisiais, kitoje „geležinės uždangos” pusėje. t.y. kaip tik tuo metu, kai „tylios” revoliucijos lygiagrečiai vyksta ir TSRS, ir Prancūzijoje.

Lygiagrečiai vyko dar vienas esminis pokytis. Jei anksčiau aukščiausia šalies vadovybė tiesiogiai kišosi į mokslą bei jo organizacines struktūras (prisiminkim kalbotyrininką Staliną), tai nuo 1960-ųjų šis tiesioginio politinio dalyvavimo intelektualinėje erdvėje modelis ištirpo priešingoje tendencijoje. Atsirado ekspertinės tvarkos pagrindai. Politinė vadovybė nebesikišo į intelektinių prasmių kūrimą, aplink save ji suformavo ekspertinių tarybų ratą, tarp kurių svarbiausias vaidmuo teko Mokslų akademijai. Pokario laikotarpiu mokslininkai vis labiau įsitraukė į perspektyvinių visuomenės planų (5 ir 10 metams) kūrimą ir taip integravosi į sprendimų priėmimo aparatą. Be skambių žodžių ir sukrėtimų susikūrė tam tikros struktūros, iš principo itin artimos europietiškam liberaliam visuomenės valdymo modeliui.

sovietu humanizmas 3Sovietinis turgus, 1982 m.

Socialinės herarchijos legitimumas

Labiausiai paplitęs požiūris į socialinę santvarką – tai darinys, iš išorės primestas laisvai asmenybei. Visgi tai labai ribotas ir pataikūniškas būdas apibrėžti savo priklausymą visuomenei. Iš tikro socialinė santvarka yra ir mumyse, ji pasireiškia įpročiais, nuomonėmis, sutarime su kitais. Tai gerai atskleidė tyrimas, nagrinėjantis mechanizmus, kurie legitimizuoja socialinę nelygybę. Atlikdamas šį tyrimą, siūliau žmonėms, įvairių socialinių sluoksnių atstovams iš kai kurių Europos šalių, pirmiausia Rusijos ir Prancūzijos, nupiešti visuomenę, kaip jie ją įsivaizduoja. Kitiems respondentams siūliau sugrupuoti korteles su profesijų pavadinimais. Sudėlioti jų hierarchiją. Po to sukeisti tą tvarką, kad ji būtų teisinga. Rezultatai pasirodė labai idomūs. Jie parodė ir skirtumus tarp šalių, ir suartėjimą tarp žmonių, kurie gyvena skirtingose visuomenėse, bet užima panašias socialines pozicijas.

Pavyzdžiui, Rusijoje praktiškai nėra tokios profesinės kategorijos kaip „amatininkas”. Tai paaiškinama tarybiniu laikotarpiu susiklosčiusiu darbo pasidalijimu. Todėl tas profesijas, kurias prancūzų respondentai įtraukia į plačią amatininkų kategoriją – nuo kepėjų ir batsiuvių iki daug retesnių elektronikos pardavėjų, – Rusijos gyventojai priskiria pramonės darbininkams arba tarnautojams. Skirtingai suvokiamos tokios dviprasmiškos profesijos kaip sportininkas. Rusijoje sportininkas pirmiausia yra žmogus, dirbantis savo kūnu. Prancūzijoje jis yra žmogus, rodomas per televiziją, ir patenka į vieną kategoriją su žurnalistais bei televizijos laidų vedėjais.

Kokie žmonės yra mažiausiai linkę susiklosčiusią herarchiją laikyti neteisinga ir nenori jos pakeisti? Prancūzijoje tai valstybės tarnautojai. Kai jiems pasiūlai pakeisti tyrimo metu rekonstruotą tvarką, galima išgirsti atsakymą: „Aš gi ne radikalas! Man, žinoma, ne viskas patinka, bet aš padėties nekeisčiau”. Tai liečia pačios įvairiausios socialinės padėties tarnautojus – nuo universitetų dėstytojų ir ministerijų valdininkų iki šaltkalvio, dirbančio municipalitete. Verta pažymėti, kad kaip tik Prancūzijos valstybinis sektorius yra labiausiai aprėptas profsąjungų judėjimo. Atrodo, paradoksalu, tačiau Prancūzijos valstybinio sektoriaus darbuotojams būdingas socialdemokratinio tipo konservatizmas, iki šiol mažai suprantamas Rusijoje – siekis išsaugoti tuos iškovojimus, kurie įgalino teisingesnį resursų paskirstymą. Daugelis valstybės tarnautojų jaučiasi lyg tų iškovojimų saugotojai, o kai Sarkozy vyriausybė ragina komercializuoti kultūrą, mokslą, švietimą ir viešasias paslaugas – ji pirmiausia susiduria su valstybinio sektoriaus pasipriešinimu.

Radikalų, aktyviau nusiteikusių keisti esamą tvarką, daugiau tarp kultūrinių ir politinių aktyvistų, o taip pat tarp amatininkų. Amatininkų atveju tai žmonės, lėtai kopę socialiniais laiptais, pasiekę tam tikrų aukštumų, lyginant su pradine savo padėtimi, ir pasiekę tam tikras „lubas”. Jie neturi galimybių judėti toliau ir aštriai jaučia poreikį keisti esamą hierarchiją, padaryti ją teisingesnę. Egzistuoja ir mažuma, siekianti pakeisti santvarką didinant nelygybę. Pavyzdžiui, susidūriau su respondentu, nurodžiusiu, kad darbininkai yra socialinės piramidės viduryje. Jis norėjo nukelti juos į patį dugną. Toks požiūris aiškiai susijęs su dešiniosiomis konservatyviomis politinėmis pažiūromis, kurios savo ruožtu sąlygotos biografijos detalėmis. Šis respondentas anaiptol nepriklausė aristokratijai, kalbant klasikiniais terminais, jis buvo klasinis konservatyvios smulkiosios buržuazijos atstovas. Išeivis iš Prancūzijos kaimo, kirpyklos Paryžiaus centre savininkas. Gyvenantis kuklų ir didžia dalimi nuobodų gyvenimą, ksenofobas.

Rusijoj radikaliausių permainų trokšta vyresnio amžiaus žmonės. Neretai darbininkiškų profesijų ar kvalifikuoti specialistai, kurie dėl du dešimtmečius trukusių socialinių perturbacijų prarado turėtą socialinę padėtį. Sukeisti vietomis „oligarchus” ir „dirbančiuosius” jiems dažniausiai yra ne revoliucinis, o restauracinis žestas. Revanšas. Bet tuo neapsiribojama. Pavyzdžiui, keisti socialinę tvarką taip pat linkę jauni intelektualai, kuriems atrodo, jog šiuolaikinės Rusijos visuomenės viršūnę užima pinigai, o ne kultūra. Tai antra potencialių herarchijos griovėjų kategorija, gimininga Rusijoje ir Prancūzijoje – kultūros profesionalai, jauni ir nelabai, siekiantys pakeisti oligarchiją kultūros elitu. Tarp kitko, verta pažymėti, kad daugeliu atveju žmonės neverčia visos socialinės piramidės aukštyn kojomis, o atlieka lokalius pakeitimus. Kartais keičia vietomis kokias nors dvi socialines grupes. Konservatyviausiais pasirodo tie, kurie labiausiai patenkinti savo turtine padėtimi ir todėl nenori nieko keisti.

Šis tyrimas išryškino mechanizmus, veikiančius visas be išimties šiuolaikines visuomenes. Kiekvienoje iš mūsų visuomenių funkcionuoja kelios autonominės sferos, turinčios ypatingą logiką, konkuruojančia su kitomis. Pavyzdžiui, visuotinio kultūros arba švietimo prieinamumo logika konfliktuoja su rinkos logika, orientuota į maksimalų pelną.

________________________

Aleksandras Bikbovas – Rusijos sociologas, Maskvos universiteto šiuolaikinės filosofijos centro direktoriaus pavaduotojas, tarpdisciplininio žurnalo „Logos” ir visuomeninių judėjimų portalo „Judėjimas” redaktorius. Tyrimų sritys – socialinės santvarkos, švietimo ir kalėjimų sistemos, visuomeniniai judėjimai.

(Bus daugiau)
Vertė E. B.
2010 02 06

SIMILAR ARTICLES

NO COMMENTS

Leave a Reply