CrimethInc. Darbas: kapitalizmas, ekonomika, pasipriešinimas (8)

CrimethInc. Darbas: kapitalizmas, ekonomika, pasipriešinimas (8)

0 996

     Kariuomenė, policija ir privati apsauga

     Kaip Čikagos meras Richardas Daley‘is aiškino apie 1968‒ųjų metų Demokratų Nacionaliniame Suvažiavime vykusias riaušes, „policininkas ten ne tam, kad sukeltų netvarką ‒ jis ten tam, kad ją palaikytų.“

Kuo išteklių ir galios paskirstymas nelygesnis, tuo daugiau jėgos reikia jam išlaikyti. Makro lygmenyje tai matoma kariuomenėse, okupavusiose ištisas tautas, o mikro lygmenyje ‒ saugos darbuotojuose, vis kartojančiuose budėjimus. Kiekvieną dieną Nacionalinė Saugumo Agentūra (NSA) įsiterpia į beveik du milijardus elektroninių laiškų ir skambučių, ir juos išsaugo; saugumo kameros stebi kasos aparatus kiekvienoje degalinėje. Tai labai daug ką pasako apie tai, kokia subalansuota yra mūsų visuomenė.

Kas nors galėtų paklausti, kokia nauda iš viso šito aparato, kai šeimyninis smurtas ir nusikaltimai tarp vargšų tęsiasi nemažėdami. Bet tikslas juk yra ne tiek sumažinti smurtą, kiek monopolizuoti kontrolę: kol nekelia grėsmės galios balansui, smurtas policijai nėra prioritetas. Chaosas ir smurtas dažnai didėja kaip atsakas į represyvią jėgą, tačiau tai gali legitimuoti okupuotojus ir suskaldyti okupuotuosius.

Kapitalizme glūdinčios prieštaros padeda jį palaikyti. Kapitalizmas gamina nepasiturinčius žmones, kuriems trūksta darbų; jiems pasiūloma dirbti prižiūrint kitus žmones namuose arba svetur. Kariuomenė yra nepalyginamai socializuočiausias JAV ekonomikos sektorius. Neskaitant įsidarbinimo galimybių, kurias ji siūlo vargšams ir beviečiams, daugelis jų gali ieškoti laimės ir kitoje armijoje.

Ginkluotos pajėgos ne tik palaiko disbalansus ‒ jos taip pat įveda naujus. Tokios karinės intervencijos kaip Opiumo karai ir invazija į Iraką laimėtojams suteikia pigaus darbo ir išteklių. Okupacijos, politiniai perversmai, atstovaujamieji karai (proxy wars) ir subtilesni prievartos „demokratizuotis“ būdai yra priemonės užsitikrinti teritoriją verslui. Dėl šios priežasties didžioji dalis JAV vyriausybės sudaromo biudžeto atitenka kariuomenei: valstybė funkcionuoja kaip kolektyvinė išteklių, skirtų kapitalizmo plėtrai, kaupykla, o kariuomenė šioje įrankių dėžėje yra vienas iš svarbiausių įrankių.

Teoriškai, žinoma, kariai ir policija egzistuoja tam, kad apsaugotų piliečius nuo kitų ginkluotų piktadarių. Šiuo atžvilgiu jie užsiima tam tikru apsaugos reketu, nes piliečiai gali pagrįstai baimintis kitų žudikų net labiau nei tų, kurie tarnauja jų vadovams. O vadovams ši situacija tinka puikiai: kuo jų pavaldiniai labiau bijo kitų tautų ‒ arba vieni kitų ‒ tuo jie mažiau prieštarauja savo pačių pavergimui.

Tais laikais, kai valdžios svarstė apie savo kaip atskirų tautų, o ne globalios ekonomikos dalyvių interesus, atviri karai buvo daugiau ar mažiau įprasti. Šiandien tarptautinius konfliktus dažnai bandoma pavaizduoti kaip globalios daugumos pastangas suvaldyti „niekšingą valstybę“, tokią kaip Irakas ar Šiaurės Korėja. Vietoj to, kad kovotų dėl iškilimo tarpusavyje, vyriausybės vis dažniau bendradarbiauja, kad pagilintų ir sutvirtintų kapitalizmo pamatus. Dėl šios priežasties, senamadiški karai buvo pakeisti globalia kontrole, o kontrolė pavirto į karą su gyventojais: karus su narkotikais, su „terorizmu“, nelegalia imigracija, politiniais skirtumais.

Nors armijos egzistuoja jau tūkstantmečius, policija yra ganėtinai naujas reiškinys. Dar prieš kurį laiką bendruomenės tvarkydavosi pačios. Kad „palaikytų taiką“, turtingieji ir galingieji kartais pasitelkdavo samdinius, bet pirmiausiai jie rūpinosi savo pačių privilegijų apsauga ir bausmėmis už nepaklusnumą. Jų kišimasis į nepasiturinčių bendruomenių reikalus buvo retas ir akivaizdus.

Kai XVIII ir XIX amžiuje atsirado modernūs policijos departamentai, jie buvo skirti ne bendruomenių apsaugai, bet jų privertimui paklusti centrinei valdžiai. Tai buvo viena iš daugelio iniciatyvų, turėjusių išplėsti biurokratinę kontrolę į visas gyvenimo sritis. Anksčiau nepaklūstantieji galėdavo išnaudoti priešiškų galios struktūros frakcijų tarpusavio konfliktus. Dabar pasipriešinti policijai reiškia kovoti prieš patį valstybės aparatą.

Pramonės revoliucija sutelkė išnaudojamuosius ir jų gaminamas prekes chaotiškose urbanistinėse aplinkose, kuriose daug kas iš jų mėgino įvykdyti savarankišką turto perskirstymą. Šioje situacijoje kapitalistai nebegalėjo ginti savo interesų pavieniui. Taigi centralizuotos policijos naujovė pasitarnavo dvejais atžvilgiais: ji monopolizavo valstybės kontrolę, tuo pačiu metu saugodama pirklių ir pramonininkų nuosavybę bei prekybą ‒ o tai nešė valstybei didesnį pelną iš mokesčių. Atitinkamai, policija susikoncentravo į vagysčių ir „dykinėjimo“ prevenciją, nors tada, kaip ir dabar, kad pateisintų savo egzistenciją jie naudojosi sensacingomis žiaurių nusikaltimų istorijomis.

Daugelis technikų, kurias šios policijos naudojo, iš pradžių buvo sukurtos karališkųjų šnipų, kad užgniaužtų maištingas idėjas ir sąmokslus. Tai nebuvo joks sutapimas: valstybės turtui tampant priklausomam nuo kapitalistų kaupimo, paplitę nusikaltimai prieš privačią nuosavybę tapo vienu didžiausiu pavojų galios struktūrai.

Galiausiai politinė represija ir nusikaltimų prevencija tarnauja tam pačiam tikslui. Sukti policijos atstovai gali be didelių pastangų keisti savo retoriką nuo kovos su nusikalstamumu prie kovos su politiniu ekstremizmu ir atvirkščiai, priklausomai nuo to, kas tuo metu patogiausia. Kai politiniai judėjimai patiki šiomis kategorijomis ir įdeda pastangų, kad būtų skiriami nuo „nusikaltėlių“, jie sutaupo policijai darbo.

Šiandien, kai vis daugiau „viešosios“ erdvės tampa privačia ‒ prekybos centrai, universitetų miesteliai, aptvertos bendruomenės ‒ privačioms kompanijoms ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms tenka vis daugiau atsakomybės už kasdienę nusikaltimų prevenciją. Šiandien JAV yra virš milijono apsaugos darbuotojų ‒ daugiau nei policininkų. Be to, verslininkai dažnai iš policijos perka specifines paslaugas arba suteikia policijai įrangos mainais į dažnesnį patruliavimą. Kai kuriose vietovėse ne pelno siekiančios organizacijos ir policija verbuoja piliečius, kad šie patys stebėtų savo apylinkes.

Tai žymi ne sugrįžimą į laikus, kai dar nebuvo policijos, o naują kontrolės plėtros fazę. Centralizuotos policijos pajėgos tapo reikalingos tuomet, kai neramumų metu didžioji dalis žmonių ėmė nesitapatinti su kapitalizmu; jos pasitarnavo homogeniškos aplinkos, kurioje klestėtų komercija, sukūrimui. Jos ir dabar veikia, kad užgniaužtų sukilimus ‒ ne be reikalo įvyko perėjimas prie greitojo reagavimo būrių ir minios suvaldymo taktikų. Tačiau dabar, kai kapitalizmas pavergė didžiąją pasaulio dalį, privatizuota ir decentralizuota kontrolė turi pranašumą: ji gali prisitaikyti prie skirtingų kontekstų nebūdama varžoma bendresnių ribų, tokių kaip įstatymas ar teisingumas. Kaip ir pats darbas, kontrolė tapo lanksti ir įvairi.

Panašiai, kaip nacionalinės valstybės vaidmuo tarptautinėje politikoje mažėja, taip nacionalines kariuomenes ima keisti privačiai samdomos. Komercinės saugumo agentūros samdomos užsienyje, o valstybių kariuomenės sugrąžinamos namo, kad nuslopintų maištus savo pačių tautose.

Didėjančios bedarbystės eroje policijos santykis su pašalintaisiais atitinka viršininkų santykį su pavaldiniais. Kaip priešakiniai būriai, primetantys nuosavybės teisių nelygybę, jie dažnai yra pirmasis apleistųjų pykčio taikinys. Kai tik šis pyktis išauga tiek, kad pradeda grasinti nelygybei, pamatome, kad kiekviena valstybė yra potenciali kontrolės valstybė.

Kaliniai

     Kokia yra kalėjimų funkcija? Visų pirma, palaikyti žmones klusnius kituose kalėjimuose. Kalėjimai reikalingi ne tiek tvarkai palaikyti, kiek išsaugoti rinkos kuriamą nelygybę. Jų reprezentuojama prievarta ir kontrolė yra ne nukrypimas kitais atžvilgiais laisvoje visuomenėje, bet esminė kapitalizmo sąlyga. Kalėjimai tėra radikalesnė logikos, glūdinčios privačios nuosavybės teisėse ir valstybių sienose, manifestacija.

JAV šiuo metu yra didžiausias įkalinimo lygis pasaulyje: virš 2,4 milijono žmonių kalinami areštinėse ir kalėjimuose, o dar 5 milijonai paleisti lygtinai. Daugelis jų sėdi už su nuosavybe susijusius nusikaltimus arba užsiėmimą nelegaliu verslu. Kalėjimų pramonė tampa vis svarbesne JAV ekonomikos dalimi: ji siūlo kalinių darbą už mažiau nei dolerį per valandą, suteikia galimybes pardavinėti produktus ir kaliniams, ir vyriausybėms bei samdo šimtus tūkstančių kalėjimo darbuotojų, kurie kitu atveju vargu ar turėtų karjeros galimybių.

Beveik pusė visų kalinių yra juodaodžiai, nors jie sudaro daug mažesnę visos JAV populiacijos dalį; kalėjimų sistemos giminystę galima atsekti žvelgiant nuo pat vergijos atsiradimo. Kai kuriais atvejai tai visiškai akivaizdu: Luizianos sunkiųjų darbų kalėjimas vis dar funkcionuoja kaip medvilnės plantacija, kaip ir prieš pilietinį karą, kai laukuose dirbo ne iki gyvos galvos sėdintys kaliniai, o vergai.

Nesunku tame įžvelgti rasistinį pelno vaikymąsi, tai paprasta ir aišku, bet yra ir kažkas dar. Esminė kalėjimų funkcija yra susidoroti su kapitalizmui neišvengiamomis struktūrinėmis problemomis.

Kapitalistams sukaupiant vis daugiau ir daugiau turto, išnaudojamieji ir pašalintieji turi vis mažiau priežasčių paklusti nuosavybės įstatymams. Iki modernios kalėjimų sistemos įsteigimo, didelė dalis miestų gyventojų užsiimdavo „nusikalstama“ veikla arba simpatizavo ja užsiimantiems; šiai problemai išspręsti reikėjo atskirti nepaklusnumą nusikalstamame įvykyje, kuris galėtų būti izoliuotas ir sukontroliuotas. Kalėjimų sistema ir visos panašios sekimo bei bausmės formos kartu institucionalizuoja dirbančiųjų ir nusikaltėlių skirtį, įkūnydamos ją tiek kultūrinėse ir etinėse struktūrose, tiek fizinėje kūnų segregacijoje. Kaip ir kitos skirtys ‒ darbininkas ir vergas, pilietis ir imigrantas ‒ ši skirtis apskaičiuota taip, kad padalintų nesėkmingoje kapitalizmo pusėje esančiųjų gretas. „Doram“ darbuotojui nusikaltėlių problemos yra jų pačių reikalas ‒ ir jų pačių kaltė.

Tad kalėjimai yra viena iš nusikaltėlių klasės, būtinos industriniam kapitalizmui, kūrimo projekto išraiškų. Tai taip pat paaiškina, kodėl recidyvizmas visada „yra problema“, bet niekada nėra išspredžiamas: kuo aiškesnė nusikaltėlių klasė, tuo lengviau ją kontroliuoti. Kai nusikaltėlių klasė atskiriama nuo likusios visuomenės ir su ja supriešinama, visi nusikaltimai suprantami kaip antisocialūs, ir dirbantieji priešais laiko nusikaltėlius, kurie gali juos apvogti, o ne kapitalistus, kuria tai daro nuolatos.

Kalėjimai pasitarnauja išnaudojamųjų ir pašalintųjų valdymui ir kitais būdais. Perėjimai nuo vieno produkcijos modelio prie kito dažnai reikalauja milžiniškų pigaus darbo ir žaliavų įplaukų: pavyzdžiui, Britanija galėjo industrializuotis tik dėl savo plėšikavimo užjūrio kolonijose. Tuo pat metu, gamybai tampant vis efektyvesne, tai sukuria perteklių populiacijos, kurios darbas nebereikalingas ‒ taip atsitiko „nusikaltėliams“, kuriuos Britanija eksportavo į kalėjimų kolonijas Australijoje. Kalėjimų pramonė gali išspręsti abi šias problemas, priverstinai kurdama pigų darbą ir kontroliuodama tuos, kurie buvo pašalinti iš ekonomikos. Dažnai ji atlieka abi funkcijas vienu metu.

Po pilietinio karo kalinių nuoma buvo sugalvota kaip būdas gauti nemokamo darbo, kontroliuoti naujai išlaisvintų vergų populiaciją ir pagreitinti Pietų industrializaciją. Pasikeitus dviems kartoms, kitoje vandenyno pusėje bolševikai užėmė valdžią manydami, kad valstybinė kontrolė yra greičiausias būdas industrializuoti Rusiją ir pasivyti Vakarų kapitalistines valstybes. Industrializacija pareikalavo milijonų žmonių išnaudojimo ir įkalinimo: pirmiausiai kaip būdo išauginti valstybės turtą, o vėliau, kad žmonės būtų priversti prisiimti naujus ekonominius vaidmenis. Naciai taikė panašią programą bandydami atgaivinti Vokietijos ekonomiką, kaip ir eilė kitų „besivystančių šalių“ abejose Geležinės Uždangos pusėse po Antrojo Pasaulinio Karo. Tokiu būdu daug buvusių industrializuotų Vakarų šalių kolonijų sugebėjo pagreitinti savo perėjimą į naują gamybos sistemą elgdamosis su savo piliečiais taip pat, kaip ir svetimšaliai imperialistai.

Galiausiai paaiškėjo, kad žmonių apvaginėjimas ir kalinimas buvo efektyvesnis būdas skatinti ekonomikos augimą nei jį palaikyti. Sovietų Sąjunga bei kitos valstybinio kapitalizmo šalys laikui bėgant perėjo prie laisvos rinkos modelio, kuris labiau skatino konkurenciją, tuo pačiu palaikydamas hierarchijas, išsivysčiusias per vadinamąjį socialistinį laikotarpį.

Visgi, laisvos rinkos kapitalizmui kalėjimai yra ne mažiau svarbūs nei valstybiniam. Kai vargingesnių tautų industrializacijos patraukė pigaus darbo ieškančias kompanijas perkelti savo gamyklas, o kitus darbus visiškai pakeitė technologinės naujovės, JAV atsirado nauja su gamyba nesusijusi klasė. Tai sutapo su agresyviu juodųjų ir rudųjų išsilaisvinimo judėjimų užgniaužimu šešiasdešimtaisiais. Ką buvo galima padaryti, kad ši nauja nereikalinga ir neprognozuojama klasė būtų suvaldyta? Atsakymas ‒ padidinti kalėjimų populiaciją.

Šiandien JAV už grotų sėdi tiek žmonių, kiek sovietiniuose gulaguose Stalino valdymo laikais. Tai yra daugiau nei visa JAV kariuomenė, įskaitant rezervus. Kalėjimų pramonė ne tik įveda dar nematytus sekimo ir kontrolės lygius, bet taip pat sukuria socialinį kūną, kuris iš kapitalizmo tąsos negali gauti visiškai nieko.

     Nedarbas ir benamystė

     Ar yra kas nors blogiau nei kalėjimas? Turi būti ‒ kai kurie žmonės bando patekti į kalėjimą, kad išgyventų žiemą.

Žmonės rinkoje gali nuvertėti taip pat, kaip ir bet kokia kita prekė. Paklausos ir pasiūlos dėsniai taip pat taikomi darbui: kuo daugiau bedarbių, tuo pigiau juos įdarbinti. Bedarbių populiacija pasitarnauja tam, kad atlyginimai išliktų maži, o dirbantieji prisimintų, kad gali bet kada būti atleisti. Bedarbiai yra žeminami dvigubai, nes turi maldauti žeminančių darbų; tai viską supainioja ir atrodo, kad jie noriai leidžiasi išnaudojami, kai iš tiesų tik renkasi mažesnę iš dviejų blogybių.

Prieš šimtą metų technologinio progreso gynėjai paskelbė, kad jis išlaisvins žmones nuo būtinybės dirbti, sukurdamas naują laisvalaikio visuomenę. Tačiau nors šios naujos technologijos išties pašalino darbus, tai daugiausiai buvo išnaudota darbdavių išlaidų mažinimui, o ne plačiosios visuomenės naudai. Iš bedarbių perspektyvos, laisvas laikas ir priėjimas prie išteklių yra paskirstyti priešinguose ekonominio spektro poliuose. Štai tokia laisvalaikio visuomenė!

Kapitalizmas sukuria turtą, bet skurdo sukuria daug daugiau. Nėra jokios viršutinės ribos, kiek turto gali sukaupti vienas individas, bet yra apatinė riba, iki kurios bet kuris asmuo gali būti apiplėštas ‒ reikia milžiniško kiekio skurstančiųjų, kad atsirastų keli milijardieriai.

Nedarbas yra viena iš pašalinimo iš rinkos formų; benamystė yra kita, o visos skirtingos formos viena kitą paskatina. JAV daugiau nei milijonas žmonių yra benamiai; pasaulyje virš milijardo žmonių gyvena favelose, pabėgėlių stovyklose ir kitokiomis blogomis sąlygomis. Apie lūšnynus galvojame kaip apie miestų periferiją, bet kai kuriose šalyse juose gyvena didžioji dalis populiacijos. Daugelis naujų lušnynų gyventojų juose atsiranda ne ieškodami darbo, o dėl jų tradicinių gyvenimo būdų sunaikinimo. Mažėjant rankų darbo paklausai, lūšnynai veikia kaip talpykla nepageidaujamiesiems tuose regionuose, kur nepakanka turto didelio paslaugų sektoriaus išlaikymui. Viskas tam, kad jie būtų išlaikyti arti prakaito krautuvių ir gamyklų, bet toli nuo turtingųjų.

Kaip ir bedarbiai, pašalintieji padeda kapitalizmui vien primindami apie pašalinimo pasekmes. Bet to nepakanka ‒ kad ekonominė sėkmė būtų siejama su asmeniniais nuopelnais, turi atrodyti, kad pašalinimas yra jų pačių kaltė. Netekę nuosavybės ir vilties, skurdžiai gali būti pavaizduoti kaip pakankamai pagiežingi. Tačiau dar ne taip seniai, kai dar nebuvo privačios nuosavybės, prieiga prie išteklių buvo vienoda visiems žmonėms; jei kai kurie žmonės ar tautos dabar yra vargšai, tai todėl, kad jie ‒ ar jų protėviai ‒ buvo apiplėšti. Užtenka atsiversti istorijos vadovėlį, kad sužinotum apie žiaurią kolonializmo istoriją Amerikoje, Afrikoje, Indijoje, Kinijoje ‒ bet šis procesas tęsiasi ir šiandien, visur, kur vieno asmens darbas praturtiną kitą.

Kai kurie žmonės karščiuojasi dėl socialinės paramos programų, finansuojamų iš mokesčių mokėtojų pinigų: kodėl kažkas kitas turėtų gauti nemokamą pagalbą iš mano sunkaus darbo? Jie turėtų paklausti to paties klausimo politikų ir viršininkų. Tiesą sakant, kiekvienas skurstantis asmuo, kuris kada nors dirbo už atlygį, yra nemokamai padėjęs turtingiesiems. Pašalpoms atitenkantys mokesčių pinigai tėra vienas iš pavyzdžių, kaip pinigai piramide žemyn grįžta tiems žmonėms, kurie daugiausiai dirba, kad ji būtų palaikoma. Socialinės paramos programos buvo iškovotos po dešimtmečių nuožmių pastangų; kur galingieji nebijo grasinančio neturtingųjų sukilimo, jos yra naikinamos.

Tai nereiškia, kad viešosios pagalbos programos gali būti efektyvus kapitalizmo ligų sprendimas. Socialinės paramos programos ir labdaringos organizacijos paprastai puoselėja vidurinės klasės biurokratijas, tuo pačiu darydamos gėdą ir atimdamos galią iš tų, kuriems pagalbos iš tikro reikia. Parama ir labdara tik perskirsto turtą pagal turtingųjų sąlygas ‒ t. y. palaikydamos nelygų galios balansą. Socialinės paramos programos susijusios su tuo pačiu kontrolės aparatu, kuris naudojamas tų, kurie nukrypsta nuo normų, priespaudai: jos naudoja tas pačias duomenų bazes, primeta tas pačias privalomas programas ir traktuoja skurdžius su tuo pačiu pagarbos trūkumu. Nuo skurdo galima išsigelbėti tik jei skurstantieji atsiimtų išteklius savo pačių sąlygomis.

Pašalintiesiems prieinamos taktikos labiau primena revoliuciją, o ne reformą. Jie negali streikuoti, bet gali užblokuoti eismą kaip Argentinos piqueteros. Jie negali užsiimti boikotais, bet gali masiškai išeiti iš parduotuvių neužmokėdami. Jie negali suorganizuoti nuomos streikų, bet gali okupuoti pastatus ir žemę. Skurdui plintant, plis ir šios taktikos.

Bet kas, kam yra tekę dirbti ar stebėti kokias nors „anti-skurdo“ programas Amerikos getuose, tuoj pat perpras „užsienio paramą“ „besivystančioms“ tautoms. Abiem atvejais nagingiausi nuotykių ieškotojai pagerina savo padėtį; labiausiai atsidavę vietiniai išprotėja arba tampa pasyvūs ‒ arba miršta ‒ nuo nusivylimo; kol nelaimingųjų ir bebalsių vargas didėja ‒ ir ne tik: jų reakcijos į savo vargą pasauliui pristatomos kaip nusikalstamos. (Jamesas Baldwinas)

 

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

NO COMMENTS

Leave a Reply