Pasiūlos – paklausos mitas arba kodėl jūs niekados neturėsite pinigų

Pasiūlos – paklausos mitas arba kodėl jūs niekados neturėsite pinigų

0 1842

Parašius straipsnį apie tai, kodėl verta pirkti pas smulkiuosius, kilo diskusija, kad neva viską sureguliuoja paklausos – pasiūlos dėsnis.

Šiuo dėsniu, kaip ir kitais realybėje neegzstuojančiais liberalizmo „išradimais“, dauguma tiki, bet aš – ne. Ir štai papasakosiu, kodėl netikiu.

Realybėje laisvos pasiūlos nėra. Kiekviena rinka stipriai reglamentuota, joje sudaromos sąlygos veikti tik tam tikrai asmenų grupei. Dažniausiai egzistuoja ir rinkos reguliaciniai mechanizmai – užsipildžius, nebepriimama naujų narių arba net šalinami esami.

Ir, be abejo, tai niekados nedaroma atvirai. Dažniausiai „rinka uždaroma“ sugriežtinant patekimo sąlygas (licencijavimai, kvotos ar pan.) arba šalinant esamus dalyvius (nauji standartai, griežtesni reikalavimai ir t.t.).

Tarkim, verslo centrų atėjimą į rinką lydi įvairūs ribojimai kurti biurus ne verslo centruose (tarkim, advokatams numatoma nebeleisti atsidaryti kontorų gyvenamuose namuose, vėliau tokie ribojimai greičiausiai bus taikomi ir kitiems verslo subjektams). Taigi, kaip tai veikia?

Atsidaro verslo centras. Verslo centrui reikia klientų. Tam tikriems asmenims uždraudžiama vykdyti veiklą gyvenamuose namuose ir štai – verslo centras turi klientų. Dažniausiai klientams nė nesuvokiant, kad tas jų pasirinkimas nėra laisvas ir kad dėl to išaugs nuomos verslo centruose kainos, o jie visiškai praras derybines pozicijas.

Kitas pavyzdys – laidojimo firmos. Dauguma jų buvo priverstos užsidaryti, kai pradėta reikalauti turėti palaikų šaldymo įrangą (nors toli gražu ne visais atvejais ji reikalinga, ką ir patvirtina ilgametė veikla iki tol).

Ir tai – vos keli banalūs pavyzdžiai, nors realybėje tokių daugybė.

Nauji reglamentavimai, kaip ar kur vykdyti tam tikrą veiklą, dažniausiai būna orientuoti į tai, kad sumažinti konkurenciją. Ir tas tikslas daugeliu atveju pasiekiamas, rinkos dalyviams nė nepajutus, kaip jie išstumiami ir ateina tie, kuriems atitinkami reikalavimai ir pritaikyti.

Iš esmės tai primena viešųjų pirkimų „gudrybę“, kai sąlygos surašomos taip, kad jas gali atitikti tik vienas tiekėjas. Tik šita „gudrybė“ taikoma ne tik viešuosiuose pirkimuose.

Išgirdus apie kokius nors naujus reikalavimus verslui, reikėtų klausti: „Kam tai naudinga?“ Ir atsakymas, deja, beveik visados bus: „Ne vartotojui“. Nors formaliai, aišku, bus deklaruojama, kad vartotojai gaus aukštesnės kokybės prekes ar paslaugas, bus labiau apsaugomi jų interesai ir pan. Tiesa, už gerokai didesnę kainą.

Kitas svarbus dalykas, susijęs su pasiūlos – paklausos dėsniu, yra tai, kas… Siūlo ir kas perka.

Vis labiau įsigalint oligopolijoms, pagrindiniai (bent jau būtiniausių prekių) tiekėjai yra darbdaviai, o pirkėjai – jų pačių darbuotojai.

Puikiai žinodami, kokios elektorato pajamos, jie nustato tokias kainas, kiek tas elektoratas gali mokėti arba kitaip – tiesiog paskaičiuoja kainas taip, kad atgautų algą atgal.

Sakysite, nesąmonė, sąmokslo teorija?

Turite teisę taip galvoti, bet aš nesugalvoju, kaip kitaip paaiškinti, kodėl tiek tas, kuris uždirba 300 Eur, tiek tas, kuris uždirba 1500 Eur, dažniausiai turi panašiai. Skiriasi būsto kvadratai, rajonas ar mašinos markė, bet iš esmės nei vienas neturi tiek, kad galėtų nedirbdamas išgyventi bent metus.

Tam, kad užtikrinti žmonių priklausomybę nuo darbdavio, skirtingiems rinkos dalyviams pasiūlomi skirtingi žaislai – uždirbi 1000 Eur – še tau didesnis butas ir nauja mašina, uždirbi 300 Eur – še sovietinė komunalkė ir senas Opelis.

Nors vizualiai šie vartotojai yra labai skirtingi, bet realiai jie turi tą patį – gyvenamąjį būstą ir transporto priemonę. O, praradę pajamas, abu greitai atsidurtų skurde.

Medija mus moko išleisti viską iki paskutinio cento, o verslo magnatai pasirūpina, kad rastume, kur išleisti. Ir tada iš tikrųjų svarbu ne prekės kokybė, o jos asociacija su tam tikru statusu, tam tikru gyvenimo būdu.

Nors visi aplink šaukia, kad gyvenimas tik gerėja, bet dauguma mano pažįstamų įklimpę giliose skolose, jų būstai – mažesni ir prasčiau išplanuoti nei jų tėvų, baldai greitai lūžta, buitinė technika sensta akyse, o keliones sau gali leisti tik todėl, kad neturi vaikų.

Žiūrint objektyviai, gyvenimas brangėja, o ne gerėja. Vienam būsto kvadratui uždirbti dauguma turi skirti ne mažiau kaip mėnesį, o naujas automobilis kainuos kelerių metų algas. Elementaraus šaldytuvo kaina siekia minimalias pajamas gaunančiojo mėnesinį darbo užmokestį.

Vien tam, kad įsigyti būstą bei transporto priemonę, žmonės turi skirti labai daug darbo valandų ir pagal visas tendencijas – tų valandų tik daugės.

 

Kai vartotojas iš esmės perka pas savo darbdavį, t.y. tą, kuris jam moka pinigus ir kuris puikiai žino jo poreikius bei preferencijas, neišvengiamai netenka savo pinigų tam, kad jie grįžtų į jo darbdavio kapitalą.

Tai dar vienas į du sluoksnius susiskirstančios visuomenės rezultatas – auganti socialinė nelygybė. Tas pats darbuotojas, kuriam už namo pastatymą bus sumokėta x suma, vėliau savo darbdaviui už tokio namo įsigijimą turės sumokėti keleriopai daugiau.

Paklausa – pasiūla arba apibendrintai „mainai“ gali vykti ten, kur besimainantieji turi ką vienas kitam pasiūlyti, kur jie abu turi kažką vertingo kitai pusei.

Augant nedarbui ir atitinkamai pingant darbo jėgai, darbuotojas neturi ko pasiūlyti. Jis yra lengvai pakeičiamas kitu ir turi priimti tokias taisykles, kaip nustatomos, – sumokėti tiek pinigų, kiek iš jo prašoma. Ir dirbti tiek valandų, kiek reikia, kad uždirbti tuos pinigus.

Stambiųjų žaidėjų dominavimas rinkose neišvengiamai yra išbalansavęs rinkas tiek, kad perkančioji pusė neturi absoliučiai jokių svertų.

Ir vėlgi – vienintelis būdas tuos svertus įgauti – skatinti smulkųjį ar vidutinį verslą, kuris būna priverstas konkuruoti.

Ir kuris dažnai tiksliai nežino, kiek pinigų pirkėjas turi piniginėje.

Lidžita Kolosauskaitė
Šaltinis

SIMILAR ARTICLES

NO COMMENTS

Leave a Reply