Pirmieji žingsniai link manipuliavimo visuomenės nuomone

Pirmieji žingsniai link manipuliavimo visuomenės nuomone

0 1922

Kad pateisintų prieš amerikiečių publiką savo politikos posūkį 180-čia laipsnių ir mobilizuotų platų pritarimą karui su Vokietija, Vilsono administracija sukūrė įspūdingiausią propagandinę mašiną, kokios pasaulis iki tol dar nebuvo matęs.

1917 metų balandį Vudras Vilsonas sukūrė Visuomeninės informacijos komitetą, kad išreklamuotų piliečiams karą ir papasakotų apie Amerikos karinius tikslus užsienyje. Vadovaujant Vilsono draugui žurnalistui Džordžui Krilui, Komitetas kombinavo reklamines technikas su žiniomis apie žmogaus psichologijos subtilybes. Pirmą kartą vyriausybė ėmė platinti propagandą tokiu dideliu mastu. Ir tai tikrąja to žodžio prasme tapo pasaulio, kurį Orvelas aprašė romane „1984″, pradžia.

Krilą į Komitetą įtraukė vienas genialiausių to laikmečio propagandistų, jaunas natūralizuotas amerikietis iš Vienos, vardu Edvardas Berneisas, kuris atsivežė su savimi gilias žinias apie naują žmogiškosios psichologijos šaką, dar neaprašytą angliškai. Jis buvo austrų psichoanalitiko Zigmundo Froido giminaitis ir literatūrinis agentas Amerikoje.

Naudodamas įkyrią ir nemalonią Krilo žurnalistinę manierą rašyti ir froidistinį Berneiso psichologinį požiūrį (su jo pasąmonės sąvoka), vyriausybinis Komitetas užvertė nieko neįtariančius amerikiečius gerai apskaičiuotu melu ir šovinistiniais epitetais, demonizuodamas vokiečius ir visa tai palydėdamas vaizdais, kaip vokiečių kareiviai bado durtuvais belgų vaikus. Tie vaizdai ir simboliai buvo nuolat pateikiami žmonėms per masinės informacijos priemones, kad įpliekstų amerikiečiams karingas nuotaikas prieš Kaizerio Vokietiją, kuri tuo metu nekėlė Amerikai jokios grėsmės.

Komitetas faktiškai tapo karinio laikotarpio cenzoriumi. Teisindamasis vokiečių propagandos grėsme, kurią kelia antikariniai pasisakymai, komitetas naudojo „savanoriškus principus“ žiniasklaidos priemonėse ir suvaidino svarbų vaidmenį, prastumdamas per kongresą įstatymą dėl špionažo 1917 metais ir įstatymo dėl kurstymo 1918 metais. Radikalūs laikraščiai buvo uždaryti, teisinantis nuomonių įvairovės apribojimu karo laikotarpiu.

Krilą ir Berneisą į darbą Komitete įtraukė žurnalistas anglofilas ir artimas Vilsono patarėjas Volteris Lipmanas. Jaunas Harvardo absolventas Lipmanas savo laiku buvo priimtas dirbti ryšininku tarp Morgano grupės Volstrite ir britų slaptosios organizacijos „Apvalusis stalas“, kuri nuo pat savo įkūrimo 1909 metais agitavo Angliją ruoštis karui su Vokietija.

Pasirodanti du kartus per savaitę Lipmano skiltis Niujorko laikraštyje „Herald Tribune“ buvo perspausdinama šimtų vietinių laikraščių visoje Amerikoje, kas padarė jį įtakingiausiu probritišku ruporu šalyje. Jo straipsniai padarė lemiamą įtaką išsilavinusiai vidurinei klasei, kuri tradiciškai linkusi laikytis neutralumo ar apskritai pacifizmo.

Tačiau būtent unikalus ir iškrypęs Berneiso genijus sulydė į vieną darinį minios psichologiją ir masinės informacijos priemonių metodus, kad būtų pradėta dideliu mastu manipuliuoti konkrečiomis žmonių emocijomis. Jis ištyrinėjo tuos raktus, leidžiančius gauti priėjimą prie įtakos darymo žmonių elgesiui, savo dėdės Froido darbuose.

Su dideliu užmoju taikydamas savo atradimus, Komitetas vos per kelis mėnesius pasiekė neregėtų rezultatų, sumaniai sukurstęs Amerikos visuomenėje masinę karinę isteriją. Dėka pilnu pajėgumu atsiskleidusio Berneiso genijaus, froidistinis požiūris į žmogaus prigimtį buvo suderintas su tuo, ką vėliau pavadino melaginga reklama iš Medisono Aveniu. Rezultatais komitetas pasinaudojo, kurstydamas karingas nuotaikas. Ištyręs variantus kelių, kuriais informacija pasiekia visuomenę, komitetas užtvindė šiuos kanalus psichologiškai apdorotos karinės propagandos srautais.

Vidinį Komiteto aparatą sudarė 19 padalinių, kurių kiekvienas užsiėmė konkrečiu propagandos tipu. Naujienų skyrius, kaip pirminis su karu susijusios informacijos laidininkas, siuntinėjo tūkstančius pranešimų spaudai į vietinę žiniasklaidą. Komitetas vėliau patvirtino, kad daugiau kaip 20 000 laikraščių straipsnių kiekvieną savaitę buvo parašomi, remiantis minėtais pranešimais spaudai. Buvo sukurtas ir Sindikuotų straipsnių skyrius, kuris samdė žymius rašytojus (romanai, apsakymai, esė). Jų darbas buvo pateikti paprastiems amerikiečiams karą lengvai prieinama forma. Kiekvieną mėnesį jų opusai pasiekdavo maždaug 12 milijonų žmonių.

Pilietinės ir švietimo kooperacijos skyriuje darbavosi filologai anglofilai, kurie štampavo pamfletus su antraštėmis „Vokiški kuždaliai“, „Vokiški kariniai papročiai“ ir „Užkariavimas ir kultūra“. Tai buvo niekuo neužmaskuota propaganda. Solidesni filosofai, tokie kaip Džonas Devis ir Lipmanas, nusitaikė į subtilesnę publiką. Kiekvienas visuomenės sluoksnis buvo aprūpinamas tiksliai jam pritaikyta propaganda.

Komiteto vaizduojamosios reklamos skyrių sudarė talentingiausi iliustratoriai ir karikatūristai. Laikraščiai ir žurnalai dosniai suteikdavo reklamines vietas ir jau buvo neįmanoma atrasti periodinio leidinio be Komiteto produkcijos. Įspūdingi plakatai buvo išklijuoti ant pakelių skydų visoje šalyje. Ryškūs komiksai reklamavo amerikiečiams pardavinėjamas „Laisvės obligacijas“. Žvaigždėtai juostuoto Dėdės Semo atvaizdai skelbė jaunimui: „Dėdei Semui tavęs reikia!“ tas atvaizdas pasirodė esąs toks sėkmingas, kad gyvuoja ne tik kaip karinės propagandos pavyzdys, bet ir tapo amerikietiškos pop kultūros simboliu.

Filmų skyrius užtikrino karinę propagandą kine. Komitetas sukūrė nacionalinį savanorių korpusą, pavadintą „Keturių minučių žmonės“, jam priklausė iki 75 000 energingų savanorių, kurie pasirodydavo kaip įgalioti komiteto atstovai prieš prasidedant kiekvienam filmui ir išrėždavo 4 minučių trukmės ugningą kalbą, palaikančią karą, „Laisvės obligacijas“ ir panašiai. Tai buvo neįtikėtinai efektyvu.

1917 metais redakcinis straipsnis leidinyje „Motion Picture News“ paskelbė, kad „kiekvienas dirbantis šioje industrijoje nori įnešti savo indėlį“ ir pažadėjo, kad „per filmų anonsus, plakatus ir publikacijas laikraščiuose jie platins propagandą tiek laiko, kiek reikės, kad būtų tuojau pat mobilizuoti milžiniški šalies resursai“. Amerikos kino teatrus užplūdo tokie filmai kaip „Kazeris: Berlyno pabaisa“, „Peršingo kryžiuočiai“. Vienas iš jų, „Į pragarą su kaizeriu“, tapo toks populiarus, kad Masačiusetso policijai teko įsikišti ir išsklaidyti įniršusią minią, kuriai nepavyko patekti į filmą.

Kadangi propagandistai ketino pakeisti kito žmogaus mąstymo procesą nuosavu produktu, vietoje nuoširdžių argumentų jie naudojo netiesioginius pranešimus. Karo metu komitetas tai darė skelbdamas apskaičiuotus emocionalius šūkius, demonizuodamas Vokietiją, siedamas karą su įvairiausių gyventojų sluoksnių idealais ir nesidrovėdamas, esant reikalui, tiesioginio melo.

Taikinys – bazinės emocijos

Komiteto propaganda nuosekliai darbavosi su emocijomis, o ne su protu ir tai buvo Froido idėjų, kurias adaptavo Berneisas, pasekmė. Emocinė agitacija tapo mėgstamiausia komiteto strategų technika, nes jie suprato, jog dėka kvalifikuotų manipuliacijų, bet kokia emocija gali būti nukreipta norima kryptimi. Straipsnis, paskelbtas iš karto po karo leidinyje „Scientific Monthly“ įrodinėjo, kad „detalus mažos mergaitės ir jos kačiuko kančių aprašymas gali stimuliuoti mūsų neapykantą vokiečiams, sužadinti užuojautą armėnams, paversti mus Raudonojo Kryžiaus entuziastais ar priversti, kad paaukotume pinigų benamėms katėms“.

Komitetas sugalvojo karo laikmečio lozungus, tokius kaip „krauju plūstanti Belgija“, „nusikaltėlis kaizeris“, „padarysime pasaulį saugų demokratijai“. Tipiškas propagandinis plakatas vaizdavo agresyvų vokiečių kareivį su durtuvu ir užrašą viršuje „Atsimušime nuo šito huno Laisvės Obligacijomis“. Šiuo atveju neapykantos ir baimės jausmai buvo nukreipiami į pinigų aukojimą karinėms reikmėms.

Po karo vienoje sociologinėje-psichologinėje propagandos reikšmės karo metu analizėje Haroldas Lasvelas iš Čikagos universiteto pastebėjo, kad vokiečių propagandos pralaimėjimo Amerikoje priežastimi tapo būtent jos logiškumas, o ne emocijos. Vokiečių diplomatas grafas fon Bernšdorfas padarė tokią pat išvadą, tik iš kitos pusės: „Pažymėtina vidutinio amerikiečio savybė – tai gana didelis, nors ir paviršutiniškas, sentimentalumas“.

Vokiečių pranešimai spaudai visiškai neatsižvelgė į šį faktą. Berneisas ir Komitetas gi naudojosi tuo pilnu pajėgumu.

Dar viena propagandinė technika, kuria naudojosi komitetas – tai absoliuti priešo demonizacija. Kaip pabrėžė Lasvelas: „Psichologinis pasipriešinimas karui šiuolaikinėse šalyse yra toks didelis, kad kiekvienas karas turi atrodyti kaip gynyba nuo grėsmingo, mirtinai pavojingo agresoriaus. Negalima leisti jokių dviprasmybių tame, ko turi nekęsti visuomenė“.

Komiteto pamfletai vaizdavo vokiečius kaip iškrypusius žiaurius agresorius. Vienoje iš Komiteto publikacijų, profesorius Vernonas Kelogas klausė: „Ar bus nuostabu, jeigu po karo pasaulio žmonės, atpažinę kokiame nors žmoguje vokietį, trauksis į šalį, kad tik prie jo neprisiliestų, ar pasilenktų paimti akmenį, kad priverstų jį pasitraukti iš kelio?“

Nepaprastai efektyvi vokiečių demonizavimo strategija buvo kruvinų istorijų panaudojimas. Lasvelas rašo: „Puikia taisykle sukurstyti neapykantą, jei tik iš pat pradžių ji nevirsta įniršiu, tapo piktadarybių aprašymai. Šis metodas buvo sėkmingai naudojamas per kiekvieną žmonijai žinomą konfliktą“.

Neįtikinėtinos istorijos apie vokiečių barbariškumus Belgijoje ir Prancūzijoje skatino mitą apie vokiečių barbariškumo mitą. Vokiečių kareiviai, kaip pasakojo pasauliui Komiteto propagandos mašina, linksminosi, kapodami rankas belgų kūdikiams. Dar viena dažnai kartota istorija pasakojo, kaip vokiečių kareiviai amputuodavo belgų moterims krūtis.

1927 metais Lasvelas parašė knygą „Propagandinės technikos Pasauliniame kare“, detaliai analizuodamas Krilo, Lipmano ir Berneiso darbą. Jis pritarė pastarųjų įsitikinimui, kad viešpataujant demokratijai, neverta tikėtis, jog žmonės elgsis taip, kaip norėtų elitas. Gyventojų emocijomis reikia manipuliuoti, kad jie elgtųsi, kaip reikia.

Po karo Edvardas Berneisas patvirtino, kad jo kolegos išgalvodavo tariamus žvėriškumus, kad išprovokuotų visuomenės pasipiktinimą vokiečiais. Kai kurios žiaurios istorijos, cirkuliavusios karo metu, pavyzdžiui, istorija apie kibirą, pripildytą akių obuolių, ar apie septynmetį berniuką, kuris priešinosi vokiečių kareiviams mediniu pistoletu, buvo iš tikrųjų adaptuotos iš išgalvotų piktadarysčių, aprašymų, sukurtų praėjusiuose konfliktuose.

Savo darbe apie karo laikmečio propagandą, Lasvelis pareiškė, kad istorijos apie žvėriškumus visada bus populiarios ne tik todėl, kad auditorijai gali sukelti teisėtą pasipiktinimą priešu, bet ir dėl to, kad auditorija tam tikru mastu sutapatina save su nusikaltėliais. Jis rašo: „Jauna moteris, išprievartauta priešo, suteikia slaptą pasitenkinimą armijai potencialių prievartautojų kitoje barikadų pusėje.“

Toks buvo iškreiptas požiūris į žmogaus prigimtį, kurio laikėsi ir kurį propagavo Froidas, Berneisas, visa Medison Aveniu, kariniai spekuliantai, Visuomeninės informacijos Komitetas iš Vašingtono ir Morgano aplinka iš Volstrito.

Kad propaganda padarytų dar didesnį efektą, Komitetas masiškai keitė įprastais tapusius vokiškus pavadinimus. Pavyzdžiui, žodį „hamburgeris“ pakeitė „liberti steiku“, kas primena žinomą Bušo laikais „frenč fri“ bulvių pervadinimą „fridom fri“ dėl aršios prancūzų opozicijos koviniams veiksmams Irake. Rauginti kopūstai „zauerkraut“ pavirto „laisvaisiais kopūstais“, o plačiai paplitęs „vokiškas pieniško šokolado gėrimas“ pavirto „olandišku“. Taikūs ir patriotiški Amerikos vokiečiai įvairiuose šalies kampeliuose gyveno bijodami minios susidorojimo vien dėl to, kad jie vokiečiai.

Ekstraordinarios masinių manipuliacijų visuomenės nuomone technikos per I Pasaulinį karą labai smarkiai prisidėjo prie Amerikos transformacijos į „vitrininę“ demokratiją, kurią realiai valdo plutokratinis elitas savo interesų labui.

1928 metais Berneisas paskelbė neįtikėtinai atvirą straipsnį, pavadintą tiesiog „Propaganda“. Jame jis paskelbė:

„Žinoma, būtent stulbinanti propagandos sėkmė karo metu atvėrė akis kai kuriems išsilavinusiems žmonėms… Į galimybę valdyti visuomenės nuomonę… Amerikos vyriausybė kūrė naujas technikas… Patriotiškai nusiteikę manipuliatoriai naudoja mentalines klišes ir emocinius publikos ypatumus, kad sukeltų masines reakcijas prieš tariamas piktadarybes, terorą ir priešo tironiją. Visiškai natūralu, kad pasibaigus karui, šie išsilavinę žmonės susimąstys, ar įmanoma pritaikyti panašias technikas sprendžiant taikaus laikotarpio problemas“.

Visa tai, pasirodo, tapo įmanoma.

Berneisas ėmėsi kurti naują profesiją, kurią pavadino „santykiais su visuomene“ arba, kitaip, viešaisiais ryšiais (PR). Knygoje, kurią jis redagavo po II Pasaulinio karo, Berneisas apibūdina savo darbą kaip „dirbtinį sutarimo konstravimą“. Berneiso rankų darbu tapo Medison Aveniu reklamos verslas ir jo rafinuotos technikos, skirtos suformuoti nesąmoningą ir įkyrų troškimą nusipirkti konkretų produktą, nuo cigarečių, brangios moteriškos avalynės iki automobilio ir apskritai visko, ką klientas nori parduoti, įskaitant politinius veikėjus. Berneisui buvo suteiktas „interpretacijų tėvo“ titulas, kalba eina apie manipuliavimo techniką, kurios tikslas – parduoti nesvarbu ką – politinius sprendimus ar dramblio kaulą.

Padedami Vilsono administracijos ryčių su visuomene Komiteto propagandinės mašinos, kurstančios tarp amerikiečių karinę isteriją, Dž. P. Morganas ir jo draugai iš Volstrito finansinių sluoksnių smarkiai išplėtė savo verslo apimtis. Volstritas ir su Morganu susijusi pramonė tiekė paskolas ir karinę techniką bei amuniciją britams, prancūzams ir italams. Jų operacijas dabar garantavo JAV vyriausybė ir praktiškai neribotos neseniai sukurtos FRS galimybės.

SIMILAR ARTICLES

NO COMMENTS

Leave a Reply