Latentinė egzegetika ir radikalizmo bei ekstremizmo baimė

Latentinė egzegetika ir radikalizmo bei ekstremizmo baimė

0 729
Eraser deleting the word Radicalism

Ir bėgu per lūžtantį ledą

Skenduolių keliu.

(Salomėja Nėris, 1935 m.)

 

Prasmės ryjikai žiaumoja žodžių ir pasakojimų skirtumus iki beprasmės atrajotos „košės“ (V. Kavolio, A. Sverdiolo interpretuota metafora). Delfų orakulams išnykus, buvo užvesti  delfių virtuvės agregatai, kurie sumala seksą, didvyrius, kyšius ir vegetarizmą į vieno skrandžio mišinį. Protas tapo skrandžiu ir dvylikapiršte žarna. Juose sumaitota informacijos masė jau nebesuteikia galimybės ką nors suprasti, tačiau reikalauja laiko „suvirškinti“. Surytų banalybių krūva nėra nei radikali, nei ekstremistinė.

Mano teiginys yra toks: radikalai poetai ir ekstremistai filosofai ne tik peržengia ribas, bet ir užtikrina pakankamas priešybes pasaulio supratimui skatinti. Jų dėka vyksta reikšmių poliarizacija arba eksceso, piko, aukščiausio lygio siekimas. Poliarizacijos ir ekstremalizacijos dėka beformės košės elementai įgauna naujas išvaizdas ir ribas. Priešingai, vartotojiškos visuomenės sveiko proto nešėjai yra prasmės ryjikai, naikinantys supratimo praktikas ir pakeičiantys jas „informacijos turėjimu“, „informacijos rinkimu“. Taigi, kalbu apie tai, kodėl, pefrazuojant Salomėjos Nėries žodžius,  supranta tie, kurie bėga, ,,per lūžtantį ledą/ Skenduolių keliu”, per radikalų poliarizacijas ir esktremistų gelmes.

Dvasios istorija vienus žodžius ir sakinius suskaido į jų priešybes, poliarizuoja ar atveria nepasiekiamas gelmes ir aukštumas, o iš kitų sakinių atima prasmę, trečius sulieja, naikindama skirtumus. Homonimizacija –  vieno vardo prasmės skirsmas ir šio skirtumo vystymas iki pat prieštaravimo yra poliarizacijos veiksmas. Jis supratimui yra tiek pat reikšmingas kaip ir minties fokusavimas. Poliarizacijos ir fokusavimo kaita yra kasdieninė mūsų dialektika. Priešybių atitolinimo ir aštrinimo dėka arba atverdami nepanašius klodus ir hierarchijas mes sukuriame sąlygas suprasti.

Pavyzdžiui, dėl žodžio „radikalus“.  Lotynų kalbos žodis radix reiškia šaknis. Kartais radix buvo vartojamas kaip palyginimas, tropologiškai, ir reiškė esmę, pradžią ar kilmę. Tačiau šiandien terminas „politinis radikalizmas“ pirmiausiai nurodo susvetinimo ar susvetimėjimo veiksmus, t.y. atitrūkimą nuo bendro sutarimo (commonsense).  Radikalai gali būti ir kairieji, ir dešinieji. Anarchistai ir komunistai, ideologiškai ginantys darbininkų ir atskirties grupių teises, kartais teigia, kad jie grįžtą prie proletariato ir istorijos klasinių kovų esmės. Dar labiau dešinieji nacionalistai tiesiogiai teigia tai, kad jie „grįžta prie šaknų“. Tokiu būdu kaltinimas radikalizmu, kaip blogiu, šioms grupėms tampa nebesuprantamas. Kita vertus, prasmių poliarizavimas ir autonomiškas vaizdavimasis priverčia šių grupių žmones užsiimti latentine egzegetika ir bent kiek tapti ekstremistais (apie tai vėliau). Latentinė egzegetika yra kasdieninė, įvairių socialinių grupių vykdoma prasmės transformacijos, tropologinė praktika. Kiekviena iš grupių turi savo „sociogramą“ – tam tikrą centrinę kodų ir prasmių organizaciją, samprotavimo schemų rinkinį, kurį kasdien praktikuoja. Pavyzdžiui, kiekvienas sąmoningas vegetaras nuolatos antropogramiškai arba sociogramiškai aiškina maisto patiekalus: išverčia maisto pasiūlą į reikšmingas opozicijas: gyvas/miręs, energiją suteikiantis/ atimantis, t.y. jis poliarizuoja ir po to fokusuoja. Visavalgiams tokia latentinė egzegetika nėra būdinga ir gali būti nesuprasta: jie nei skiria, nei sintetina, t.y. jiems reikšmės supratimas mažiau svarbus. Dar daugiau prasmės transformacijos praktikų vykdo tikintys asmenys, įvairių religijų atstovai. Jie laikosi įžadų ir saugosi nuodėmių, puoselėja apsivalymo praktikas, askezę. Todėl jų laiko tėkmė yra kupina šventumo įtampų ir kiekvienas gestas ar žodis yra derinamas su Šv. Rašto daugialypiais aiškinimais. Kitų tautų aplinkose migrantai, ypatingai jei yra jų grupės, būtinai užsiima latentine egzegetika. Konspiratologams arba suokalbių mėgėjams taip pat yra būdinga tokia interpretacinė praktika, toks radikalusis (šakninis) aiškinimas, kai kiekvienas svarbesnis įvykis yra įpinamas į įsivaizduojamas slaptųjų tarnybų kovas. Radikalia poliarizacija užsiima ir paraistorikai, kurie jų regimas šaknis perkelia į aukso amžių, į Sarmatiją … Taigi, radikalumas yra reikšmingas visiems, kurie užsiima latentine (nepastebima, kasdiene) ar specialiąja egzegetika – prasmių transformacija, naujų prasmių įvedinėjimu (semioze) ar homonimų dauginimu (homonimizacija).  Taip gimsta supratimo lūžiai tarp skirtingų socialinių grupių. Autonomizacija, bendruomenių savarankiškumo augimas neišvengiamai skatina šiuos trūkius, plyšius.

Be-pavadinimo-II-90x90cm-drobė-akrilas-345Eur-1024x1006
Danielius Rūsys. BE PAVADINIMO II. 90×90. Drobė, akrilas

Prasmės ryjikai prasmių poliarizaciją skelbia didžiai pavojingu procesu ir kviečia „vienytis“. Vienybės idėja reiškia poliarizacijos draudimą ir, kaip pasekmę, fokusavimo nyksmą. Liaudies balsas, vienybė, įvairūs tautos, vadų, aukso amžiaus, vienintelio dievo ir vienintelės religijos mitai – visa šita košė vartotojų galvose ir yra menamoji vienybė.

Politiniame Lietuvos lauke ši atrajota košė vadinama centru. Baikščiosios ir tautos balso įgaliojimų trokštančios partijos spaudžiasi į košės vienį. Todėl jos įnirtingai stumdosi: „centro kairė“, „centro dešinė“, gali būti ir „centro centro“ arba „centro centrocentro“… Apibūdinsiu visus juos kaip „centristus+“. Jie ir siekia vienybės: susispausti į skirtumų nebuvimą, sugrįžti į įsivaizduojamą pirmykštį ūką arba sunykti neprofilinėje postapokaliptinėje košėje.

Pabėgti nuo radikalumo ir poliarizacijos į įsivaizduojamo „sveiko proto“ gadynę šiandien reiškia palikti šaknis ir paribius, šaknynus (rizomas) ir pasinerti į vartotojiško indiferentiškumo liūną. Šio skirtumo nebuvimą ir atstovauja didžiosios Lietuvos partijos. Teisinis beprasmiškumas laikomas didžiausia vertybe. Košės visuomenės vartotojui yra beveik tas pat, kokį filmą žiūrėti, ką valgyti ir gerti – vis viena. Ši žmonių masė save pateikia kaip „liaudies balsą“ (voxpopuli), kurio ramybę gali sudrumsti „priešų balsai“, radikalai. Štai kodėl nesuprantanti minia savo būklę apibūdina kaip commonsense  ir yra linkusi šalinti, griauti supratimą, kylantį iš poliarizacijos. Vis dėlto pats priešybių naikinimas ir radikalų persekiojimas yra paskutinis suvokimo atodūsis, saulėlydis. Nes netgi šiuo atveju košės gynėjai yra priverti diskutuoti skirtumą tarp radikalų ir vienybės. Centro ir vienybės idėjai yra reikalingi radikalai kaip priemonė išvengti visiško idiotizmo, totalinės banalizacijos. Tik todėl, kad „centristai+“ skatina radikalizaciją ir poliarizaciją, jie gali pateisinti savo pačių prasmę. Košė yra gyva tik tol, kol leidžia radikalams poliarizuoti prasmes. Todėl supermarketai, gaminantys nykybę, vienaip ar kitaip turi pirkti iš „centristų+“ įtaką bei netiesiogiai remti savo pačių opoziciją – radikalus.

Ekstremizmas nuo lotyniško extremum- kraštutinis, tolimiausias. Tačiau retorikai tai reiškė ir geriausią, švariausią, tobuliausią. Kas yra tolimiausia, galėjo būti vaizduojama kaip šventa ir tobula, nepasiekiama. Aukščiausios kokybės siekimas ir yra ekstremizmas. Tačiau politiniu ekstremizmu yra vadinamas išimtinių teisių reikalavimas arba siekimas, t.y. didesnio nei priimta savarankiškumo, suverenumo siekimas. Didžiausias ekstremistas buvo ir yra Dievas. Kiekvienas tikintysis turi lygiuotis į jį ir kartu tai yra didžiausias tabu, ekstremizmo draudimas. Labiausiai šventi yra daugiausiai draudžiami. Kova su ekstremizmu yra masių visuomenės taktika: neleisti niekam išsiskirti. Tai masių visuomenės suvereni galia: neleisti niekam būti šventam, sugundyti ir sutepti visus, kurie šio dalyko siekia, ir tik visiški bepročiai, kurie yra kvalifikuoti kaip visuomenės „svetimieji“, kaip brokas, ir todėl gali būti toleruojami kaip ekstremistai (brokas yra šventas ir tobulas).

Ekstremizmas yra supratimo praktika: siekti tobulumo, bandyti išsiaiškinti smulkiausias detales, svajoti atrasti galutinį skirtumą arba absoliučia pilnatvę. Tačiau, kas pasiekia daugiausiai šventumo, tobulumo, yra skelbiamas svetimu arba broku. Aukščiausios kokybės siekimo kviečiami mokiniai, studentai, menininkai, gamintojai, tačiau čia pat yra uždedamas apynasris: standartas ir Dievo kaip tobulo ekstremisto tabu. Tik dešimtukininkai ir šimtabalininkai gali tapti didžiausiais ekstremistais.  Tobulybė, kaip ir radikalumas, kelia pavojų ir ardo ramybę. Geriausi Lietuvos mokiniai neretai prakeikia Lietuvos švietimo sistemą ir tampa sąmoningais tarptautiniais ekstremistais.  Ekstremistai greitai įrodo, kad socialdemokratai neseka savo principais, liberalai išduoda savo idealus, o konservatoriai yra galimai apsimetę socialistai su kryžiumi rankose… Tačiau banalybių sistemai tam tikras ekstremistų skaičius yra vienodai būtinas, kaip ir radikalų. Išskirdami ir apdovanodami, o po to sunaikindami ekstremistus košės gyventojai sužino apie dangų ir pragarą, apie tobulą grožį ir bjaurumą.

Iš-žvėriukų-gyvenimo-2006-61x76cm-kartonas-akrilas-348Eur
Danielius Rūsys. IŠ ŽVĖRIUKŲ GYVENIMO. 2006. 61×76. Kartonas, akrilas
Gintautas Mažeikis
Šaltinis

NO COMMENTS

Leave a Reply