Kodėl vaikai klausia „kodėl?“ ir kaip tinkamai atsakyti

Kodėl vaikai klausia „kodėl?“ ir kaip tinkamai atsakyti

0 1739

Kai man buvo ketveri, aš uždaviau savo mamai pirmuosius „kodėl?“ klausimus: „Mama, kodėl Pippo gyvena po vandeniu?“. Ji man paaiškino, kad Pippo, mūsų auksinė žuvelė, yra žuvis, o šios gyvena po vandeniu. Toks atsakymas manęs netenkino, todėl domėjausi toliau: „Kodėl žuvys gyvena po vandeniu? Ar mes irgi galime gyventi po vandeniu?“. Mama atsakė, kad žuvys kvėpuoja ištraukdamos deguonį iš vandens, o žmonės negali kvėpuoti po vandeniu. Tada aš uždaviau atrodo visiškai nesusijusį klausimą: „Iš ko pagamintas ledas?“. „Ledas pagamintas iš vandens“, – paaiškino mama. Po dviejų dienų Pippo buvo rasta mūsų šaldiklyje.

Kaip ir dauguma keturmečių, aš buvau nustebęs dėl dalykų, kurie vyko aplink mane. Vos tik išmokau kalbėti, aš ėmiau klausinėti kodėl vyksta vienas ar kitas reiškinys. Tai dažnai erzindavo suaugusiuosius. Bet, kai jie atsakydavo į mano klausimus, tai man padėdavo suvokti kas nutiktų ar pasikeistų kiekvienu atveju. Kartais mano išvados būdavo itin blogos (kaip savo kailiu patyrė vargšelė Pippo). Vis dėlto klaidos ir paaiškinimai padėjo mano pasaulio pažinimui: aš susipažinau su mokslu dar prieš mokyklą ir tuo mėgavausi.

Kas yra geras paaiškinimas? Ir kaip mums jį atskirti? Filosofai mokslininkai tradiciškai atsakė į šiuos klausimus koncentruodamiesi į pagrindinių mokslininkų aiškinamosios praktikos normas ir atsisakydami tų normų, kurios, remiantis jų intuicija, netinka tariamųjų aiškinimų rinkinyje.

Pradedant Carl’u G Hempel’u 1960-aisiais, filosofai išryškino tris pagrindinius aiškinimo modelius. Pagal Hempel’o dengiamąjį-dėsnio modelį, paaiškinimai – tai argumentai, demonstruojantys kad tai, kas buvo paaiškinta logiškai, išplaukia iš tam tikro bendro dėsnio. Pagal dengiamąjį-dėsnio modelį, jei kažkas klausia „Kodėl tam tikras vėliavos stiebas meta 10 metrų šešėlį?“, gerai atsakyta tuomet, kai paminimi optikos dėsniai, vėliavos stiebo ilgis ir Saulės padėtis danguje. Šis paaiškinimas tinkamas, nes parodo, kad tam tikromis aplinkybėmis ir dėsniais klausime, reiškinio buvo galima tikėtis.

Kitas požiūris – suvienijantis modelis, pagal kurį geri paaiškinimai duoda suvienijančią reikšmę, visapusiškai pritaikomą daug skirtingų reiškinių. Niutono gravitacijos teorija ir Darvino evoliucijos teorija yra puikūs paaiškinimai, kadangi jos turi stiprią vienijančią jėgą. Šios teorijos vėl ir vėl patraukia prie kelių pagrindinių principų, kurie gali paaiškinti daugelį reiškinių. Tuo būdu, vienijančios teorijos sumažina iki minimumo tai, ką biologas Thomas Huxley 1896-aisiais pavadino „esminiais nesuprantamumais“.

Priežastinis-mechaninis modelis yra bene pats populiariausias tarp filosofų. Pagal jį, geras paaiškinimas atskleidžia organizuotas sudedamąsias dalis ir veiklą, dėl kurios įvyksta tam tikri dalykai. Jei kažkas klausia: „Kodėl tas langas sudužo?“, geras atsakymas būtų: „Nes kažkas paleido į jį akmenį“. Arba, jei kažkas klausia: „Kaip kraujas pasiekia visas kūno dalis?“, geras atsakymas turėtų susidėti iš informacijos apie širdį, kraujagyslių, kraujotakos sistemos ir jų funkcijų.

Šie modeliai apima daugelio gerų paaiškinimų sudarymą. Vis dėlto, filosofai neturėtų manyti, kad yra tik vienas tikslus aiškinimo modelis ir kad reikėtų nuspręsti kuris modelis yra geriausias. Daugelis apsimeta, kad vienas, „vienodo dydžio“ aiškinimo modelis tinka visoms tyrimo sritims. Tokia prielaida rodo, kad filosofai dažnai ignoruoja aiškinimų pagrindimo psichologiją.

Tinkamas atsakymas į klausimą „kodėl?“ nėra tik filosofinė abstrakcija. Paaiškinimas turi pažinimo, realiojo pasaulio funkcijas. Jis gelbėja mokantis ir atrandant, o geros aiškinimo teorijos yra būtinos sėkmingam aplinkos valdymui. Šia prasme, paaiškinimas yra žinomas kaip kalbos aktas, kuris atlieka tam tikrą funkciją bendraujant. Vertinant ar kažkas tinkamai atlieka tokį kalbos aktą, reikėtų apimti aiškinimų pagrindimo psichologiją ir jos subtilų situacijos jautrumą. Nuostabus darbas aiškinimų psichologijos srityje rodo, kad dėsniai, suvienijimai ir priežastiniai mechanizmai visi turi vietą žmogaus psichologijoje, sekant skirtingas idėjas, kurios iššauna atsižvelgiant į auditoriją, domėjimąsi, įsitikinimus ir socialinę aplinką.

Psichologijos rezultatai taip pat atskleidžia nuostabų panašumą tarp vaikų ir mokslininkų aiškinimų pagrindimo. Tiek vaikai, tiek mokslininkai žvelgia į pasaulį mėgindami surasti modelius, ieškodami stebinančių tų modelių pažeidimų ir stengdamiesi suprasti jų esmę remdamiesi aiškinamaisiais ir tikimybiniais svarstymais. Vaikų aiškinamosios praktikos siūlo unikalias įžvalgas į gero aiškinimo prigimtį.

Aiškinimo modeliai turėtų būti tikrinami ne tik pagal tikrą aiškinamąją praktiką psichologijoje, bet ir pagal mokslo istoriją bei sociologiją. Panašios išvados išplaukia ir kitoms tradicinėms sritims, kurias studijavo filosofai – pavyzdžiui, patvirtinimas, teorijos keitimas, mokslinis atradimas, kur dažnai irgi abstraktūs filosofiniai teorizavimai suglumina pažinimo pamatus moksle. Empiriškai sukaustytos aiškinimo studijos mums parodo kai ką svarbaus apie tai, kaip žmonės aiškina, ką jie randa svarbaus paaiškinimuose ir kaip aiškinamosios praktikos keičiasi per gyvenimą. Jei kiekvienas vaikas yra apsigimęs mokslininkas, filosofai atliktų gerą darbą labiau susitelkdami į aiškinimų psichologiją ir ypatingai į vaikų „kodėl?“ klausimus bei aiškinamuosius pagrindimus. Jie prieitų prie labiau išplėsto supratimo, kas padaro aiškinimą geru.

 

Vertė: Raimonda Jonaitienė

Autorius: prof. Matteo Colombo

Šaltinis

NO COMMENTS

Leave a Reply