Filosofas Arvydas Šliogeris. „Turime galimybę visuotinai vykdomame dehumanizacijos procese nedalyvauti“

Filosofas Arvydas Šliogeris. „Turime galimybę visuotinai vykdomame dehumanizacijos procese nedalyvauti“

5 29730

Paklaustas, ką numano apie Lietuvos ir visos Europos ateitį, vienas iškiliausių Lietuvos filosofų, Lietuvos mokslo ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatas, tikrasis Lietuvos mokslų akademijos narys profesorius Arvydas Šliogeris atsakė, jog be agresyvumo negali egzistuoti apskritai jokia visuomenė, o nūdienos Europos galios, deja, apsiriboja vien žvakutės uždegimu.

Kaži koks sunkus, keistas, sveiku protu nepaaiškinamas metas atėjo į Lietuvą ir visą Europą. Tokiu metu be autoritetų ir proto šviesulių yra dar sunkiau, todėl ir išdrįsau pas jus apsilankyti, net ir žinodamas, kad jau seniai viešai nebereiškiate nuomonės ir kategoriškai nebendraujate su žiniasklaida. Mat aš myliu Lietuvą ir man nenusispjauti, kas su ja bus.

Myli Lietuvą? Tikrai? Ir aš myliu Lietuvą, tik turbūt niekad garsiai to nesu sakęs. Sau tyliai išpažįstu, nes garsiai ištarti žodžiai kartais praranda savąsias prasmes. Be to, kaip ir nėra kam viso to šiandien sakyti…

O metas – išties sunkus… Lapkritis, ligos, tamsa… Manasis kūrybingumas jau treji metai lygus nuliui, todėl nieko kito neveikiu, tik skaitau – gyvenu su senomis, jau daugsyk skaitytomis knygomis. Visą gyvenimą skaičiau vien geras knygas, tad gerą ir dar neskaitytą šiandien surasti jau darosi sunku, be to, geros knygos išlepina, po jų jau nebesinori imtis prastesnių. Todėl vėl ir vėl skaitau Vincą Mykolaitį-Putiną, Marių Katiliškį… Šiuo metu septintą kartą skaitau Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“.

Beje, į rankas imu tik grožinę literatūrą, dažniausiai – lietuvių literatūros klasiką. Mokslinių, filosofinių veikalų net neatsiverčiu – jie prie manęs jau nebelimpa. Tokie autoriai kaip Platonas, Kantas, Heidegeris, Kierkegoras – jau perskaityti, o naujų aukšto rango autorių – paprasčiausiai nėra. Deja, XX amžiuje filosofija mūsų pasaulyje numirė. Drauge su Heidegeriu.

Pats paskutinį kartą filosofinėmis temomis kalbėjausi su Olandijoje studijuojančia anūke. Ji klausė manęs, kas kaip mąstytoją paveikė Aristotelį. Įsivaizduojat? Dar vaikas visai, o kokių klausimų jai kyla. Atsakiau jai tik todėl, kad dvejeto negautų, – štai ir visa mano sąsaja su filosofija.

Galbūt šiandien visi ir valgome tos filosofijos mirties vaisius? Žmonių gyvenimui ima trūkti bendro vardiklio, vertikalės, siekių, filosofinės krypties…

Gyvename globalioje situacijoje, kokios žmonijos istorijoje dar niekur niekada nebuvo. Todėl ilgėtis vienos filosofinės krypties šiuo metu – ne tik neišmintinga, bet, sakyčiau, net labai pavojinga. Vienos krypties žmonijai nori tie vaikinukai, kurie sprogdina lėktuvus ir šaudo žmones. Įsivaizduojate, kaip atrodytų panašia kryptimi žengiantis visas pasaulis?.. Todėl reikėtų sakyti: ačiū Dievui, kad dominuojančios krypties šiuo metu dar nėra.

Bet vakarietiškasis bestuburiškumas, abejingumas ir bevališkumas mane gąsdina ne ką mažiau nei tie lėktuvus sprogdinantys vaikinai. Juoba kad būtent tokią laikyseną demonstruoja ir mūsų Lietuva.

Labai jums pritariu. Tas vakarietiškas išglebimas tiesiog kelia šleikštulį. Štai jūs apie filosofiją klausiate, o jos šiandieniam pasauliui paprasčiausiai nereikia – šiandien Vakarų protams svarbūs tik techniniai mokslai, kaip fizika, chemija, kibernetika, biologija… Ką tai reiškia? Ogi tai, kad mūsų pasaulis virsta totaline pragmatizmo karalyste.

Ar tokioje karalystėje įmanoma žmogui jaustis laimingam?

Nežinau. Paklauskite JAV, vien į vartojimą orientuotoje visuomenėje, gyvenančių žmonių. Deja, spėju, kad daugeliui toks būvis bus priimtinas. Gauni algelę, galimybę tyliai lindėti jaukiame savo kamputyje, kur turi duonos, sviesto, televizorių, žiupsnelį asmeninių interesų… Ir dėl nieko daugiau neprivalai kvaršinti sau galvos. Koks tau neva skirtumas, kieno vėliava virš tavęs plevėsuoja?..

Visi po vieną – asmeninių interesų salelėse? Na, o tokie dariniai kaip tautos bei valstybės – sunyks?

Manau, taip. Valstybės sąvoka jau ir dabar yra gana butaforinė – valstybės ES viduje šiandien jau tėra sąlyginiai vienetai su bendrais siekiais, bendra valiuta, bendra politika, bendromis sienomis, bendra gynybos sistema, valdžios aparatu ir su iki beprotybės intensyvia komunikacija. Internetas, lėktuvai, visuomenės išsivietinimas, klajokliškas gyvenimo būdas… Ar tautos negrįžtamai susilydys ES katile, aš nežinau – nesu pranašas, bet akivaizdžiai matau, kad šiandien jos lydosi.

ES erdvė kuriama taip, kad svarbiausias joje taptų vidutinis Europos žmogus. O vidutinis Europos žmogus, negana to, kad yra vidutinybė, bet dar ir nesvietiškai ištvirkinta vidutinybė, kuri ne kaži ką temoka dirbti, įpratusi viską paruošta gauti tiesiai į stalą, laiko save genijumi, kuriam nei mokytis, nei tobulėti nereikia, su visuotinėmis tiesomis, su aksiomomis ir net su pasaulio dėsniais jis pasirengęs ginčytis, nes viskas jam atrodo tik nuomonių reikalas… Jokia hierarchija, išskyrus banditiškąją, pasaulyje, anot jų, apskritai neegzistuoja, todėl darželinuko ir profesoriaus nuomonės – lygiavertės… Svarbiausia – tolerancija visam kam be atrankos, net savisaugos instinktą paminantis nekonfliktiškumas…

Matėte Europos reakciją į tragiškus įvykius Prancūzijoje? Graudu, tačiau šitai akivaizdžiai rodo, jog tai viskas, ką mes apskritai begalime. Padejuoti ir žvakelę uždegti – daugiau nieko. Net ir pykčio – to vadinamojo gero, teisingo pykčio žmonių akyse nepastebėjau. Deja, žvakelės uždegimą Europos visuomenė suvokia kaip visavertę pilietiškumo išraišką. Žvakele tas Europos pilietiškumas prasideda – žvakele ir baigiasi.

Visam kam tolerantiškas tegali būti žmogus, neturintis nieko šventa. Matydamas, kad ES nuostatose tikėti Dievą, mylėti Tėvynę ir net savąją šeimą palengva tampa neetiška, suprantu, jog kaip tik toks ir yra geidžiamas statistinio ES piliečio modelis. Tik kaip tokiam piliečiui reikėtų rasti motyvą ginti Europą, jei, pavyzdžiui, kas nors kėsintųsi ją užgrobti? Juk didelė tikimybė, kad jis ir okupantams išliks tolerantiškas.

Džinas iš butelio paleistas ir ne tik niekas negali, bet niekas net ir nemėgina jo sustabdyti. Akivaizdu, kad šiandienė Europos visuomenė – netikinti. Krikščioniška ji jau seniai yra vadinama tik tradiciškai, tik formaliai. Visi žinome, kad niekuo didesniu ir amžinesniu už save patį netikintis žmogus yra silpnas, – tikėjimo vienijamos visuomenės tokius labai lengvai praryja.

Na, o dabar pažvelkime į mus ir į tuos ateinančiuosius, kuriuos vadiname pabėgėliais, – akivaizdžiai suprasime, kuriems iš jų priklausys Europos ateitis. Arabai – visi it vienas tikintys, siejami stiprių religinių, kultūrinių, moralinių tradicijų, išsaugoję stiprią šeimos instituciją, turintys galingą energijos potencialą ir svarbiausia – agresyvumo. Juk be agresyvumo, tiesą sakant, apskritai negali egzistuoti jokia visuomenė.

Toks modelis tiktų nebent tuomet, jei ES vadovybė išties nuoširdžiai būtų įsitikinusi, jog gyvename rojuje, kur agresija apskritai neegzistuoja, kur liūtas pievoje gulinėja šalia ėriuko, savo naivia kaktyte besitrinančio į liūto karčius ir nė trupučio nerizikuojančio būti suėstas. Todėl, nors ne kaži ką teišmanau apie politiką, ES vykdomos politikos negaliu įvardinti kaip nors kitaip nei kapituliacijos – iškeltų rankų politika.

Na, kurgi tai matyta? Eina okupantai užgrobti tavo namų, o tu pakvieti juos į vidų, atiduodi raktus ir imi jiems patarnauti prie stalo?.. Tikrai būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Kai kalbama apie vienu metu į Europą pajudančius 700 tūkst. žmonių, vargu ar tikslinga vadinti juos pabėgėliais, juolab kad tik maža tos žmonių lavinos dalis plūsta iš šalių, išties siaubiamų karo. Man regis, labiau čia tiktų biblinis terminas – tautų kraustymasis, kuris reiškia žemių pasisavinimą, o ne norą iš kažkur pabėgti ir norą kur nors integruotis. Romą kitados nusiaubusius barbarus irgi galima buvo pavadinti pabėgėliais, bet ar būtų jų veiksmai nuo to pasikeitę? Vargu.

Taigi Europos ateitis – daugiau negu aiški. Ar yrant Europai turi galimybių išlikti nesuirusi Lietuva? Vėlgi – vargu. Galima nebent svarstyti, ar nebūdama ES ji suirtų lėčiau. Na, arba prisiminti Kazimiero Pakšto siūlytą sprendimą ir drauge su visais žmonėmis perkelti Lietuvos valstybę kur nors į Madagaskarą ar Naujosios Gvinėjos džiungles.

Tačiau man net ne tai yra liūdniausia. Liūdniausia, kad Lietuva ją pačią naikinančioms ES idėjoms pritaria ir puola jų įgyvendinti su džiaugsmu ir entuziazmu, to sveiku protu tiesiog neįmanoma paaiškinti.

Na, jei dėl globalių veiksnių Lietuvai vis dėlto bus lemta išnykti, bent patarkite, kaip mums elgtis, kaip gyventi, idant po mirties nereikėtų degti gėdos ugnyje vietoj pragaro ugnies?

Sąžiningai ir nesidairydami į šalis dirbkim savo darbus. Ir pernelyg nesvarstykim, kaip darbai bus vertinami, kaip panaudojami. Juk nei tu, nei aš nei turime, nei privalome turėti antgamtinių galių valdyti imperijas. Tačiau turime galimybę visuotinai vykdomame dehumanizacijos procese nedalyvauti. Priešintis jam pačiu savo kasdieniu gyvenimu, orientuotu į aukštesnes vertybes, gyvenamu moraliai atsakingai.

Ir nemanykim, kad tokie esame vieni. Žmonių, kuriems visa tai, kas vyksta, lygiai taip nepriimtina, kaip ir mums, yra ne taip jau mažai, ir ne tik Lietuvoje. Tačiau reikia, kad jų daugėtų, kad tokių susidarytų kritinė masė. Belieka viltis ir laukti, kad tai nutiks. Juk kaip be kritinės plutonio masės neįmanomas branduolinis sprogimas, taip be kritinės masės neįmanomas tiek medžių pumpurų pavasarį, tiek mūsų gyvenimo sprogimas.

5 COMMENTS

  1. Pradėsiu nuo to, kad – neskleiskite neteisingos informacijos. Tikrai matyti, kad po 10-ą kartą skaitote tas pačias knygas, o visai nepasidomite aktualia informacija, kurią galima rasti internete (o gal iš patriotizmo neskaitote ar nemokate angliškai?).

    Taigi keli faktai.
    JT Pabėgelių agentūros duomenimis, daugiau nei pusė prieglobsčio Europoje prašytojų – sirai, afganistaniečiai, irakiečiai, t.y. iš karo zonų. Maždaug 3 iš 10 – sirai. O ne ‘maža dalis’, kaip rašote jūs. Beveik pusė – moterys ir vaikai. Tik apie 10 PROCENTŲ Sirijos pabėgėlių ieško prieglobsčio EUROPOJE. Dauguma yra aplinkinėse šalyse – Turkijoje 2,7 mln., Libane – 1 mln., Jordanijoje – 660 tūkst.

    Kiek teko girdėti TV reportažuose (angliškuose), žmonės nori grįžti namo, kai tik baigsis karas. Ir tai natūralu. Jei jums tektų bėgti iš Lietuvos, ar norėtumėte visam gyvenimui pasilikti visiškai svetimoje kultūroje – musulmonų šalyje?

    Be to, Europoje yra 500 mln. gyventojų. Ar 1 mln. pabėgėlių yra toks didelis skaičius, galintis padaryti reikšmingą įtaką? O gal jūs įsitikinęs (kaip ir ultra-dešinieji), kad visi pabėgėliai (musulmonai) – teroristai, prievartautojai etc.? Tai tas pats, kas laikyti visus lietuvius vaikų skandintojais šuliniuose.

    Vadinti humanizmo nepraradusius europiečius – pavienius žmones ir organizacijas, norinčius padėti pabėgėliams, ‘vakarietišku bestuburiškumu’? Vadinti pabėgėlius okupantais?? Turėtumėte ne guostis, o jaustis laimingu, kad gyvenate šalyje, kurioje nėra karo, politinių persekiojimų, bado, sausros, žemės drebėjimų ir pan. ‘Vakarietiškas bestuburiškumas’ – tai būtent sotus gyvenimas neužjaučiant kitų žmonių. Bet tai suprastumėte turbūt tik tuomet, jei pačiam tektų bėgti iš namų, pasiėmus tik maišelį su būtiniausiais daiktais

    • Gema, tiesos nėra nei pas vieną žmogų, nes Tiesa yra tik pas Dievą. Pabūsiu arbitras tarp jūsų ir p. Šliogerio ir pasakysiu, kad jūs abu esate teisūs, bet teisūs savaip. Mano tiesa būtų kažkur per vidurį tarp jūsų ir p. Šliogerio tiesos.
      Taip, aš nesutinku su kai kuriomis Šliogerio mintimi: „Arabai – visi it vienas tikintys, siejami stiprių religinių, kultūrinių, moralinių tradicijų, išsaugoję stiprią šeimos instituciją, turintys galingą energijos potencialą ir svarbiausia – agresyvumo. Juk be agresyvumo, tiesą sakant, apskritai negali egzistuoti jokia visuomenė.“, nes manau, kad jokia religija netoleruoja „agresyvumo“.
      Bet nesutinku ir su jūsų mintimis: „Beveik pusė – moterys ir vaikai. “ ir „Kiek teko girdėti TV reportažuose (angliškuose), žmonės nori grįžti namo, kai tik baigsis karas. Ir tai natūralu. Jei jums tektų bėgti iš Lietuvos, ar norėtumėte visam gyvenimui pasilikti visiškai svetimoje kultūroje – musulmonų šalyje?“. Daug lietuvių sėkmingai bėga iš Lietuvos taikos metu ir pasilieka kitose tautose, kuriose kultūra ne taip drastiškai skirtinga kaip arabams ES kultūra, bet vis tiek skirtinga. O kodėl tai vyksta? Į tai atsakė p. Šliogeris:“ Ogi tai, kad mūsų pasaulis virsta totaline pragmatizmo karalyste.“ Įdėmiai paskaitykite savo pasisakymus ir komentarus, čia taikau abiem ir p. Gemai ir p. Šliogeriui. Atkreipkite dėmesį, kad stengiatės savo mintis įpiršti skaitytojui, o tam naudojate kiek įmanoma didesnį skaitytojų dėmesio ir emocinį stimuliavimą, todėl jūsų mintys yra išreikštos pakankamai kraštutinai spaudžiant. Bet tai ne jūsų problema, tai problema mūsų totaliai pragmatiškos visuomenės, kad norint pasiekti tai, jog tavo nuomonę nors išklausytų, tai reikia arba garsiai rėkti, arba manipuliuoti faktais, kurie dažnai yra savaip interpretuojami, pagražinami ir sustiprinami. Taip veikia valdžios atstovai ir žiniasklaida. Kiek tuose pasisakymuose yra tiesos, manau, tik tiek, kiek yra juose meilės ir pagarbos žmonėms kuriems ši informacija yra skirta. O visa kita yra tik paslėpti asmeniniai interesai, arba dėl per aukštų emocijų, kurias sukelia didelis asmeninis ego „įsižeidęs“, kad kažkieno nuomonė yra kitokia nei jo.

      • Nežinau ką jūs įskaitėte straipsnyje ir ar apskritai jį įdėmiai perskaitėte, o aš randu skaudžiai išgyvenančio dėl Lietuvos ateities žmogaus poziciją, išmintingo žmogaus, kuris tikrai niekam nieko neįpiršinėja, o tik atvirai, nuoširdžiai ir liūdnai atsako į straipsnio autoriaus klausimus. Tik tiek. Ir tikrai ačiū jam už tokią poziciją, tikro ptrioto, tikro ŽMOGAUS poziciją.

  2. Tiesa yra vieta Dievo ir žmogaus kūrybai . Be tiesos nėra laisvos kūrybos, o be kūrybos nėra laimės būsenos visomis gerovės formomis šeimoje, versle ir valstybėje.

Leave a Reply