Šokiruojanti istorija: šeima 40 metų praleido taigoje, visiškai atskirta nuo išorinio pasaulio

Šokiruojanti istorija: šeima 40 metų praleido taigoje, visiškai atskirta nuo išorinio pasaulio

0 1646

Vasara Sibire neilga. Sniegas ištirpsta tik gegužę, o šaltis grįžta jau rugsėjį. Jis paverčia taigą į užšalusį natiurmortą, bauginantį savo šaltu apsileidimu ir bekraščiais duriančių pušynų ir minkštų beržynų kilometrais, kur miega meškos ir vaikšto alkani vilkai, kur stovi kalnai su stačiais šlaitais, kur upės su permatomu vandeniu teka per slėnius, kur šimtai tūkstančių užšalusių pelkių.

 

Šis miškas – paskutinis ir didingiausias laukinėje mūsų planetos gamtoje. Jis nusidriekė nuo tolimiausių Šiaurinių Rusijos Arkties rajonų į Pietus iki pat Mongolijos, ir nuo Uralo iki Ramiojo vandenyno. Penki milijonai kvadratinių mylių su vos kelių tūkstančių žmonių populiacija, jei neskaičiuoti miestų, kurių čia nedaug.

Tačiau kai ateina šiltos dienos, taiga pražysta, ir per keletą trumpų mėnesių ji gali pasirodyti beveik svetinga. Ir štai tuomet žmogus gali pažvelgti į šį užslėptą pasaulį – bet ne iš žemės, nes taiga gali pasiglemžti ištisas keliautojų armijas, o iš oro. Sibire yra didžioji Rusijos naftos ir mineralų dalis, ir, bėgant metams, netgi tolimiausius jos kampelius apskrido gelmių žvalgai, ieškodami naudingų iškasenų, kad vėliau vėl sugrįžtų į savo stovyklas miškų glūdumoje, kuriose vyksta iškasenų gavybos darbai.

Taip buvo ir 1978 metais nutolusiame miško krašte šalies pietuose. Saugios vietos geologų partijos išsilaipinimui paieškoms buvo išsiųstas sraigtasparnis. Jis sklandžiai skrido virš miško masyvų maždaug pora šimtų kilometrų nuo Mongolijos sienos, kol neaptiko tankiai apaugusio mišku slėnio, kur teka bevardis Abakano intakas, panašus į sidabrinę vandens eilutę, bėgančią per ne pačią saugiausią vietovę. Slėnis buvo siauras, panašus į tarpeklį, o kalnų šlaitai kartais iškildavo beveik vertikaliai. Plonos pušys ir beržai, susilenkę nuo sraigtasparnio sukeliamo oro srauto, augo taip tankiai, kad nusileisti sraigtasparniui nebuvo jokių galimybių. Staiga, akylai per priekinį stiklą stebėdamas taigą ir ieškodamas vietos nusileidimui pilotas pamatė kažką tokio, ko ten būti negalėjo. Ant kalno šlaito, maždaug 1800 metrų aukštyje, pasirodė išvalytas ruožas, įsiterpęs tarp pušų ir maumedžių, suartas ilgomis ir tamsiomis vagomis. Nustebę pilotai keletą kartų perskrido virš pievos, o vėliau su suspausta širdimi pripažino, kad tai yra žmogaus pėdsakai – daržas, kuris, jeigu atsižvelgtume į jo dydį ir formą, yra ten jau seniai.

 

Taiga, kurioje aptiko Lykovų šeimą

 

Tai buvo stulbinantis radinys. Kalnas buvo nutolęs 250 kilometrus nuo artimiausio kaimo, vietovėje, kurios niekas niekada netyrė. Sovietų valdžia neturėjo jokių registracijos įrašų apie žmones, gyvenančius šiame rajone.

Apie tai, ką pamatė pilotai papasakojo mokslininkams, kurie buvo nukreipti į šį rajoną geležies rūdos paieškoms. Mokslininkams iškilo klausimų, jie sunerimo. „Ne taip pavojinga sutikti laukinį žvėrį, kiek sutikti nepažįstamą žmogų“, – taip apie šią taigos dalį rašė rašytojas Vasilijus Peskovas. Vietoj to, kad lauktų savo šiuolaikiškoje stovykloje, esančioje 16 kilometrų nuo rastos vietos, mokslininkai nusprendė vykti į žvalgybą. Vedami geologės Galinos Pismenskajos, jie pasirinko giedrą dieną ir „įsidėjo į kuprines lauktuvių galimiems draugams“. Dėl viso pikto, prisimena ji, „aš patikrinau pistoletą“.

Kai nekviesti svečiai pradėjo lipti šlaitu link pilotų nurodytos vietos, jie pradėjo matyti žmogiškos veiklos pėdsakus: nelygus takelis, lazda vaikščiojimui, rąstas pereiti per upę, saugyklos, pripildytos supjaustytų džiovintų bulvių.

Pasakoja G. Pismenskaja: „Ir štai gyvenvietė prie upelio. Pajuodavusi nuo laiko ir lietaus troba iš visų pusių buvo apstatyta kažkokiu taigos šlamštu, žievėmis, lazdomis. Jeigu ne mano kuprinės kišenės dydžio langelis, būtų buvę sunku patikėti, kad čia gyvena žmonės. Bet jie neabejotinai čia gyveno – prie trobos žaliavo prižiūrėtas daržas… Mūsų atėjimas, akivaizdu, buvo pastebėtas.

 

Lykovų gyvenvietė ir daržas iš aukštai

 

Kaip vyko pirmoji pažintis – ekspedicijos dalyvių prisiminimai kiek skiriasi, bet turbūt kiekvienas pasakoja tai, kas atmintyje įstrigo labiausiai.

Sucypė žemos durys. Ir šviesoje, tarsi pasakoje, išryškėjoo senolio figūra. Basas. Ant kūno lopyti marškiniai. Tokios pačios kelnės, sulopytos, nešukuota barzda. Pasišiaušę plaukai ant galvos. Išsigandęs, labai įdėmiai nukreiptas žvilgsnis. Ir neryžtingumas… Reikėjo kažką sakyti. Aš pasakiau:

– Sveikas, dėduk! Mes pas jus į svečius…

Senukas atsakė ne iš karto… Pagaliau mes išgirdome tylų neryžtingą balsą:

– Na, praeikite, jei jau atėjot…

Vaizdas, kurį išvydo geologai, kai įėjo į trobą, buvo panašus į viduramžius. Troba, kažkokiu būdu sutverta iš bet ko, kas pasitaikė po ranka, buvo labiau panaši į urvą, kuriame buvo šalta kaip rūsyje. Grindys buvo padarytos iš kedrų ir bulvių lupenų. Apsižiūrėję patamsyje, svečiai pamatė, kad kambarys yra tik vienas. Jis buvo siauras, apleistas ir nesuvokiamai nešvarus. Stebėtina, bet ten gyveno penkių žmonių šeima.

„Vėl kilo gniuždanti tyla, kuri staiga buvo nutraukta. Ir tik tada mes pamatėme dviejų moterų siluetus. Viena isterikavo ir meldėsi: „Tai mums už nuodėmes, už nuodėmes…“ Kita, besilaikydama už stulpo… lėtai sėdo ant grindų. Šviesa iš langelio krito ant jos išsiplėtusių, mirtinai išsigandusių akių, ir mes supratome: reikia greičiau išeiti į lauką.“

Mokslininkai išskubėjo išėjo iš trobos ir pasitraukė į šoną. Ten jie išsitraukė sumuštinius ir pradėjo valgyti. Maždaug po pusvalandžio durys atsivėrė, ir iš trobos išėjo trys figūros – senis ir dvi jo dukros. Isterikos pėdsakų nebebuvo – tik išgąstis ir „atviras smalsumas“. Trys keisti pesonažai atsargiai priėjo prie svečių ir atsisėdo šalia, atsisakinėdami visko, kuo juos buvo bandoma pavaišinti – arbata, duona. Jie tik tvirtino: „Mums to nereikia!“ Kai G. Pismenskaja paklausė, ar jie kada nors valgė duoną, senis atsakė: „Aš tai valgęs. O jos ne. Net nemačiusios.“ Bent jau jo kalba buvo suprantama. O štai dukros kalbėjo kalba, kuri buvo iškreipta ilgų atsiskyrimo metų. „Kai seserys kalbėdavo tarpusavyje, jų balsai primindavo sulėtintą, pritildytą burkavimą.“

 

Lykovų gyvenvietė

 

Palaipsniui po kelių vizitų pavyko sužinoti visą šios šeimos istoriją. Senis buvo vardu Karpas Lykovas, ir jis buvo sentikis – fundamentalistinės rusų stačiatikybės sektos narys, kuri laikosi papročių, nepakitusių nuo XVII amžiaus. Sentikius persekiodavo dar nuo Petro I laikų, ir K. Lykovas kalbėjo apie tai taip, tarsi viskas įvyko vakar. Jam Petras I buvo asmeninis priešas ir „antikristas žmogaus pavidale“. Jis tvirtino, kad turi įtikinamų įrodymų, nes caras savo bandymų modernizuoti Rusiją metu „krikščionims kirpdavo barzdas“. Tačiau ant tos ilgaamžės neapykantos krito ir šviežesnis nepasitenkinimas: Karpas pradėjo skųstis dėl kažkokio pirklio, kuris XX amžiaus pradžioje atsisakė padovanoti sentikiams bulvių.

Viskas Lykovų šeimai tapo dar blogiau, kai į valdžią atėjo ateistai bolševikai. Prie sovietinės valdžios izoliuotos sentikių bendruomenės, pabėgusios į Sibirą nuo persekiojimų, pradėjo bėgti vis toliau ir toliau nuo civilizacijos. Ketvirtojo dešimtmečio valymo metais, kai išpuoliai buvo vykdomi prieš pačią krikščionybę, komunistai nužudė Karpo brolį prie pat jų kaimo, kai Karpas kartu su juo darbavosi. Karpas pasiėmė savo šeimą ir bėgo į mišką.

Tai nutiko 1936 metais, ir Lykovų tuo metu buvo tik keturi – Karpas, jo žmona Akulina, 9 metų sūnus Savinas ir dukra Natalja, kuriai viso labo buvo 2 metukai. Paėmę su savimi kažkiek savo turto ir sėklų, jis išėjo į taigą, kur pastatė keletą trobų, kol galiausiai apsistojo stabilioje vietoje. Ten atsirado dar du vaikai – Dmitrijus gimė 1940 metais, o Agafja – 1943 metais. Jaunesnieji Lykovų vaikai pažinojo tik savo šeimos narius. Viską, ką Agafja ir Dmitrijus žinojo apie išorinį pasaulį, jiems papasakojo tėvai. Pagrindine šeimos pramoga buvo sapnų atpasakojimas.

 

Agafja ir Karpas

 

Lykovų vaikai žinojo, kad yra tokių vietų, kurias vadina miestais, kur žmonės tankiai gyvena aukštuose namuose. Jie girdėjo, kad yra ir kitų šalių be Rusijos. Tačiau jiems šios sąvokos buvo ne daugiau kaip abstrakcija. Vienintelis dalykas, kurį jie skaitė, buvo maldaknygės ir senovinė šeimos Biblija. Akulina mokė vaikus skaityti ir rašyti pagal Evangeliją. Kai Agafijai parodė arklio piešinį, ji atpažino jį iš biblijinių istorijų, kurias skaitė mama.

Jeigu sunku iki galo suprasti šios šeimos atsiskyrimą, tai suvokti, koks sunkus buvo jų gyvenimas, gerokai lengviau. Nusigauti iki Lykovų gyvenvietės pėsčiomis neįtikėtinai sunku, netgi jeigu plaukti valtimi iš Abakano. Rašytojas V. Peskovas, pats save paskyręs šios šeimos metraštininku, papasakojo, kad savo pirmojo vizito pas Lykovus metu jie važiavo 250 kilometrų, tačiau nepamatė nei vienos žmonių gyvenvietės.

Išgyventi šioje vietoje buvo beveik neįmanoma. Besiremdami vien tik savo asmeninėmis atsargomis, Lykovai bandė bent kažkaip rasti pamainą tiems keliems civilizacijos daiktams, kuriuos jie atsinešė į taigą. Pavyzdžiui, jie bandydavo pasigaminti savo batus. Visi jų rūbai buvo sulopyti iki begalybės. Rūbus bandė pasigaminti ir patys.

Lykovai visus savo daiktus tampėsi su savimi po taigą. Bet jokių metalo pakaitalų jie nerado. Du virduliai tarnavo labai ilgai, bet kai juos galutinai suėdė rūdys, vienintele medžiaga jiems tapo beržo žievė. Jos ant ugnies statyti negalėjo, todėl maisto gaminimas tapo itin sudėtingas. Kai geologai aptiko Lykovų šeimą, pagrindinis jų patiekalas buvo bulvių blynai su kanapių sėklomis.

Tam tikra prasme taiga turėjo ir privalumų. Prie gyvenvietės buvo šaltas švarus upelis, daugybė įvairių uogų, daugybė malkų, nenubaidyti žvėrys. Tačiau Lykovai nuolatos gyveno badaudami. Tik šešto dešimtmečio pabaigoje, kai Dmitrijus užaugo, jie pirmą kartą pradėjo medžioti žvėris, kurie jiems suteikdavo mėsos ir kailių. Kadangi Lykovai neturėjo ne tik ginklo, bet net ir lanko su strėlėmis medžioti jie galėjo tik iškasdami duobes arba persekiodami gyvūną kalnuose, kol jis visiškai nuvargdavo. Dmitrijus buvo stebėtinai ištvermingas ir galėjo žiemą medžioti netgi basas. Kartais jis išeidavo iš namų keletui dienų, o vėliau grįždavo per keturiasdešimties laipsnių šaltį su briedžiu ant pečių. Tačiau dažniausiai gyventi tekdavo be mėsos, ir laikui bėgant jų dieta tapo labai vienpusiška. Laukiniai gyvūnai naikino jų morkų derlių, ir šeštojo dešimtmečio pabaigą Agafja prisimena kaip „bado metus“: „Tada mes valgydavome medžių žievę.“

 

Geologė ir Lykovų šeimos nariai

 

Badas tokiomis aplinkybėmis buvo didelis pavojus, o 1961 metais birželį iškrito sniegas. Didžiulis šaltis sunaikino viską, kas augo jų darže, ir šeima buvo priversta maitintis odiniais batais ir ta pačia žieve. Akulina visą savo maistą atiduodavo vaikams, ir pati tais metais mirė iš bado. Likusius šeimos narius išgelbėjo tai, ką jie laiko stebuklu: atsitiktinis rugių grūdelis, išaugęs darže. Vienintelę varpą Lykovai itin saugojo dieną ir naktį, baidydami peles ir voveres.

Kai sovietų geologai susipažino su Lykovų šeima ir pažino juos artimiau, jie suprato, kad anksčiau iki galo neįvertino atsiskyrėlių sugebėjimų ir proto. Kiekvienas šeimos narys buvo ryški asmenybė. Senis Karpas džiaugėsi kiekviena naujove, kurią geologai atnešdavo iš stovyklos. Jis atkakliai atsisakydavo patikėti, kad žmogus pabuvojo Mėnulyje, tačiau greitai susitaikė su mintimi apie orbitoje skraidančius palydovus. Lykovai dar šeštajame dešimtmetyje pastebėjo, kad „žvaigždės pradėjo greičiau skraidyti po dangų“. O pats Karpas sugalvojo visą teoriją, aiškindamas šį reiškinį.

Tačiau labiausiai Karpą nustebino permatomas maišelis iš polietileno. „Viešpatie, ką sumįslijo – stiklas, o lamdosi!“, – šaukė Karpas. Be to, Karpas tvirtai laikėsi įsikibęs savo šeimos galvos statuso, nors jau prasidėjo devintasis dešimtmetis. Jį neramino tai, kas bus po to, kai jis mirs.

Jauni Karpo vaikai puikiai sutardavo su „ateiviais“, buvo atviri permainoms ir naujovėms. „Fanatizmas pas Agafiją nelabai pastebimas“, – rašo V. Peskovas. Jis tuo metu jau buvo supratęs, kad jaunesnioji Lykovų dukra turi puikų humoro jausmą ir ironiją, moka pajuokauti ir iš savęs. Neįprasta Agafijos kalba – jos monotoniškas balsas, paprastus žodžius jį ištempia pagal skiemenis – kai kuriuos įtikino, kad ji nėra protinga. Tačiau iš tiesų ji buvo itin sumani, ir šeimoje, kuri neturėjo kalendoriaus, ėmėsi sudėtingo uždavinio – vesti laiko apskaitą. Ji nebijojo sunkaus darbo. Vėlyvą rudenį ji pradėjo kasti naują urvą-rūsį, dirbdama netgi naktį. Kai V. Peskovas paklausė jos, ar jai nebaisu vienai miško gilumoje naktį, jį atsakė: „O kas baisaus, kas man čia pakenks?“

Bet iš visų Lykovų mylimiausiu geologams tapo Dmitrijus. Jis buvo nuostabus medžiotojas ir žvejys, iki smulkmenų žinojęs visus taigos ypatumus. Jis buvo žingeidžiausias ir tikras šios šeimos lyderis. Būtent jis sugebėjo pastatyti troboje krosnį, sukūrė maisto atsargų saugojimo sistemą. Jis galėjo ištisas dienas rankiniu būdu pjauti ir skaldyti malkas iš nuverstų medžių. Nenuostabu, kad jį sužavėjo techninės geologų pademonstruotos naujovės. Kai geologų ir Lykovų santykiai pasiekė naują lygmenį, ir Lykovai sutiko apsilankyti geologų stovykloje, Dmitrijus praleido daugybę valandų mažytėje lentpjūvėje, stebėdamas, kaip greitai galima buvo pjauti medieną pjūklu. Rąstas, su kuriuo Dmitrijus kankinosi visą dieną ar net daugiau, čia virsdavo į tvarkingas lentas per kelias minutes.

K. Lykovas ilgai kovojo su savimi, kad susilaikytų nuo visų naujovių. Kai jis pirmą kartą susipažino su geologais, priėmė vienintelę dovaną – druską. (Be druskos 40 metų gyvenęs Karpas teigė, kad tai buvo „tikra kankynė“). Tačiau laikui bėgant jie pradėjo imti vis daugiau dovanų. Jie džiaugėsi dovanomis iš naujo artimiausio draugo, geologo Erofejaus Sedovo, kuris visą savo laisvą laiką praleido padėdamas Lykovų darže. Jie priėmė peilius, šakutes, grūdų. Vėliau netgi paėmė ir rašiklį su popieriumi, elektrinį žibintuvą. Didžiąją dalį šių naujovių jie priėmė su skaudančia širdimi, tačiau televizorius, kurį jie pamatė geologų stovykloje, buvo itin viliojantis. Visą laiką, kai jie ateidavo į svečius, atsisėsdavo priešais televizorių. Karpas įsitaisydavo tiesiai prieš ekraną. Pažiūrėjęs televizorių, jis puldavo melstis.

Tačiau liūdniausia buvo tai, kad netrukus Lykovų šeima pradėjo mažėti. 1981 metų rudenį trys iš keturių vaikų vienas po kito mirė. Savinas ir Natalija kentėjo nuo inkstų nepakankamumo, o dar prisidėjo geologų atneštos bakterijos ir virusai – gilioje izoliacijoje gyvenantys žmonės neturėjo įgyto imuniteto daugeliui šiandien įprastų ligų. Taip ir Dmitrijus mirė nuo plaučių uždegimo.

Jo mirtis sukrėtė geologus, kuris iš visų jėgų bandė išgelbėti vyrą. Jie siūlė iškviesti sraigtasparnį ir nugabenti jį į ligoninę, bet Dmitrijus atsisakė palikti savo šeimą ir religiją, kuri jį lydėjo visą gyvenimą. „Mums tai neleistina. Kiek dievas duos, tiek ir gyvensiu“, – teigė jis.

Kai tris Lykovus palaidojo, geologai pabandė įkalbėti Karpą ir Agafiją išvažiuoti iš taigos, sugrįžti pas giminaičius. Tačiau likusieji Lykovai net galvoti apie tai nenorėjo. Jie padėjo remontuoti savo trobą ir liko joje gyventi.

Karpas mirė 1988 metų vasario 16 dieną – lygiai po 27 metai nuo savo žmonos Akulinos mirties. Agafija su geologų pagalba palaidojo jį ir grįžo namo. Ten ji gyvena iki šiol. Dabar jai – 70 metų ir ją karts nuo karto aplanko žurnalistai ir mokslininkai. Apie Agafija ir jos istoriją bei kitus panašaus tikėjimo stačiatikius yra sukurtas ir dokumentinis filmas.

Šaltinis

 

 

SIMILAR ARTICLES

NO COMMENTS

Leave a Reply