Eilinė mirtis Lietuvos karo fronte

Eilinė mirtis Lietuvos karo fronte

0 759
Marius Jonaitis

Taip, sutinku, pavadinimas labai žiaurus ir grubus. Labai nenorėčiau tokių rašyti, bet tiesos ir realybės ignoravimas problemų spręsti nepadeda. O jas laikas pradėti mažinti, nes abejingumas arba komercinės spaudos sukeltas isteriškas fonas – ne išeitis iš įsisenėjusių bėdų.

Tyčia nieko nerašiau iki vaikelio laidotuvių. Gal čia tik man taip atrodo, bet skubėjimas komentuoti atrodo kažkaip… lyg iš viešųjų ryšių srities. Nusprendžiau patylėti, tyliai pergyventi eilinę (pabrėžiu, jog tai jau ne pirmas tokio masto incidentas, tai jau tapę pasikartojančiu reiškiniu) baisią istoriją bei stebėti visuomenės reakciją. Tačiau pasigedau platesnio požiūrio, gilesnės analizės ir esminių klausimų: Kodėl taip įvyksta? Ką daryti, jog taip vyktų kiek įmanoma rečiau (o dar geriau – niekada)?

Tauta reagavo su pykčiu ir liūdesiu. Visiškai suprantama. Tik užplūdę su grasinimais į nužudyto vaikelio mamos (sunku man tai moteriai suteikti šį skambų vardą) facebook, bėdos neišspręsi. Linčo teismai nuramintų užslėptos kaltės pajautimą miniai, bet neapsaugotų nuo tolimesnių įvykių. Žvakutės yra gražu bei simboliška, bet ar pamenat situaciją, kada nuo to buvo geriau (nebent po žvakučių uždegimo visi susirinktų ir spręstų kaip organizuotis, jog jų aplinkoje sumažėtų tokių atvejų)?

Gan aiškiai išsiskyrė ir tam tikros ideologinės grupės inicijuota mintis apie įstatymo pataisą. Buvo ir yra peršama mintis, kad dabartiniai įstatymai neapsaugo vaikų nuo smurto. Galiu drąsiai teigti, jog tai netiesa. Cituoju šiuo metu galiojantį įstatymą:

„56 straipsnis. Tėvų ir kitų teisėtų vaiko atstovų atsakomybė:
3. Kai tėvai (tėvas, motina) arba kitas teisėtas vaiko atstovas smurtaudamas arba kitaip sukeldamas pavojų vaikui piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla reali grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija kartu su policija nedelsdama paima vaiką iš tėvų arba kitų teisėtų vaiko atstovų ir perduoda jį globoti (rūpintis) Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šiuo atveju policijos pareigūnas turi teises, numatytas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Paėmusi vaiką, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija apie tai nedelsdama praneša vaiko tėvams ar kitiems teisėtiems jo atstovams.“

Akivaizdu, jog reikiamos institucijos turi visas priemones reaguoti, jeigu tik pajuntama grėsmė vaiko sveikatai arba gyvybei. To neinicijavo vietinis vaiko teisių apsaugos skyrius, jokios reakcijos nebuvo ir iš vietinės policijos, bendruomenės, seniūnijos. Tik iš vaiko darželio buvo kažkoks judesys, tačiau nepakankamas.

Ką galima daryti artimiausiu metu? Pradžiai turi būti inicijuotas labai kruopštus ir skaidrus vietinio (Kėdainių) vaikų teisių apsaugos skyriaus auditas. Išsiaiškinti kas turėjo prižiūrėti to regiono problemines šeimas (o ta šeima turėjo būti įtraukta į tokį registrą, nes abu tėvai buvo teisti, jeigu nebuvo įtraukta – reikia aiškintis kodėl). Na o išsiaiškinus pritaikyti šį straipsnį:

229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas

KEISTA:

2011 06 21 įstatymu Nr. XI-1472 (nuo 2011 07 05)

(Žin., 2011, Nr. 81-3959)

Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos,

baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Ką tai keistų? Taip būtų sudarytas precedentas (dėl to rekomenduočiau skirti laisvės atėmimo bausmę), jog dirbantis šioje srityje, savo kailiu, atsakytų už neveiksnumo padarinius. Be abejo, visoms valstybinėms Vaiko teisių apsaugos institucijoms taip pat turi būti atliktas nuodugnus patikrinimas, o tai, jog jų vadovybė, savo noru, nesitraukia iš užimamų pareigų, rodo, kad tie asmenys nesugeba prisiimti atsakomybės už savo neatliktas pareigas.

Na o siūlomas kažkoks naujas įstatymas ne tik problemos neišspręstų, bet ir sukurtų naujų. Kadangi siūlomose pataisose smurto sąvoka išplečiama iki to ar bus sugebėta vaikui įpirkti jam reikiamų arba jo pageidaujamų paslaugų/daiktų. Akivaizdu, jog tada į institucijų akiratį gali pakliūti ir padorūs, tačiau neturtingi, tėvai. Daugiau apie tai mano kolegos vaizdo įraše:

Kokios gilesnės tokių tragiškų įvykių priežastys? Kai ką mes galime išspręsti labiau spausdami, jog savo darbą atliktų reikiamos institucijos, tačiau jos irgi tik gydytų žaizdas, o ne spręstų jų atsiradimo priežastis.

Pirmoji priežastis (rikiuojama ne pagal svarbumą) – ekonominė.

Į ją įeina begalės faktorių. Gan nemažas nedarbas, ypač provincijoje, turint omenyje, jog nužudyto vaikelio „mama“ jo sumušimo dieną išėjo į darbo biržą, šį faktorių būtina pastebėti. Stabilūs darbai, užimtumas, normalios pajamos keičia gyvenimo būdą. Masinis pramonės sunaikinimas perėjus nuo planinės prie kapitalistinės ekonomikos tūkstančius žmonių nušlavė į užribį. Tai, jog praėjo dvidešimt metų – nieko nesako. Auga jau antra ir trečia karta, kuri yra palikta savieigai, vadinamajai laisvajai rinkai, o kurioje išgyventi sugeba ne visi. Nėra ko stebėtis, jog mirštančiuose kaimuose ir miesteliuose vegetuoja ištisos žmonių grupės, kenčia jų vaikai – kentėsim ir mes visi, kadangi tie žmonės yra mūsų visuomenės ir genofondo dalis.

Deklaratyvūs, „ a la“ pritrauksim investicijų, sprendimai nepadės. Pati kapitalistinė sistema yra piramidinė, kapitalas ir geresnis gyvenimas koncentruojasi siaurose rankose, likusieji – paliekami savieigai.

Antroji priežastis. Socialinė ir moralinė.

Socialinė siejasi su ekonomika. Sunaikinus pramonę ir vystant absoliučiai neteisingą ekonominę ir socialinę šalies politiką jau beveik milijonas tautiečių turėjo emigruoti į kitas šalis (tikrasis vaiko tėvas gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje). Kai kurie jų pasiima su savimi vaikus, kai kurios šeimos palieka vaikus giminėms. Ką tai reiškia? Net ir labai puikios močiutės niekada neatstos Mamos ir Tėvo bei jų perteikiamos normalios šeimos supratimo. Viso to pasekoje turime tūkstančius jau paaugusių jaunuolių, kurie kuria savo šeimas patys augę be tėvų dėmesio ir meilės (nemanau, jog pinigai ar daiktai, kurie buvo siunčiami iš užsienio kažko naudingo juos išmokė). Natūralu, jog jiems stinga suvokimo kaip ta šeima turi atrodyti. Ne visiems yra natūralus instinktas, kitus reikia nuolat mokyti ir ugdyti. O ar yra šeimos planavimo bei elementarių įgūdžių diegimo pamokos mokyklose? Ar yra kažkoks bendras valstybinis požiūris į tai? Manau, jog ne, nes vis dar sunkiai skinasi kelią šeimos sąvokos įtvirtinimas įstatymiškai.

Kalbant apie moralę, pasisakysiu absoliučiai nepopuliariai. Kaip galime jaunoms šeimoms diegti pagarbą jų vaikų sveikatai ir gyvybei, jeigu legaliai galima įvykdyti vaiko nužudymą aborto pavidale? Nekalbu apie išskirtinius atvejus, tokius kaip grėsmė gimdyvės gyvybei, sveikatai arba būsimo vaiko neišsivystymas, kas sąlygotų jo trumpą gyvenimą po gimimo. Deja, bet labai gajus visuomenėje požiūris į vaiką kaip kažką nepatogaus, trukdančio karjerai ar linksmam gyvenimo būdui, todėl po nekalta sąvoka „šeimos planavimas“ slepiasi elementarus vaiko atsikratymas.

Todėl drąsiai teigiu, jog būtina svarstyti gyvybės apsaugos užtikrinimą nuo pat jos pradėjimo. Žinau, jog būsiu apšauktas radikalu, tačiau šio žodžio nebijau. O kaip padaryti esminius pokyčius požiūryje į gyvybę ir vaiką? Jeigu manot, jog tą įmanoma padaryti uždegus žvakutę ir pakeitus facebook paveiksliuką, tai labai klystate.

Trečioji priežastis. Bendruomeninė/visuomeninė.

Kaip jau ir minėjau straipsnio pradžioje, jog be minėtos Kėdainių vaiko teisių apsaugos tarnybos signalo niekas nesugebėjo imti iniciatyvą į savo rankas. Ką veikė policija? Darželis? Seniūnija? Seniūnaitis? Vietinės bendruomenės? Ką mąstė kaimynai, kurie pripažino visada žinoję apie žiauriai mušamą vaiką (ir jo „mamą“), tačiau nepasivarginę imtis bent kokio veiksmo? Kam reikalingos visos tos institucijos, jeigu jos neveikia? Ir kam reikalinga tokia visuomenė ir tauta, kuri nesugeba apginti savo ateities – vaikų? Bedegiojant žvakutes ir besipiktinant socialiniuose tinkluose derėtų mums visiems labai susimąstyti. Kodėl be valdžios nurodymo negali susiburti atsakingų mamų draugijos, kurios ne tik stebėtų jų aplinkoje esančias problemines šeimas, bet ir stengtųsi joms padėti, paauklėti, pamokyti, o reikalui esant – kviesti reikiamas institucijas. Kodėl vietinės seniūnijos ir bendruomenės negali bendradarbiauti su vaiko teisių apsaugos tarnybomis? Kodėl policijos komisariatuose, pirmiausia turiu omenyje Dainavos policijos komisariatą, naikinami su nepilnamečiais dirbančių pareigūnų etatai?

Taip pat noriu, jog visi susimąstytume kodėl mes nesugebėjome apginti Norvegijos tarnybos „Barnevernet“ iš Lietuvos piliečių šeimos paimto jų vaiko Gabrielio Bumbulio? Šis vaikas turėjo būti grąžintas į Lietuvą ir jo ateitį (kaip LR piliečio) turėjo spręsti Lietuvos institucijos. Tačiau tiek jos, tiek ir politikai pademonstravo visišką savo neįgalumą. Kai tuo tarpu kitos valstybės (Čekija, Indija, net ir ta pati Rusija) tokius klausimus sprendžia aukščiausiu lygiu. Ir kodėl visuomenės spaudimas mūsų valdžios institucijoms buvo toks menkas? Kai tuo tarpu kitų šalių visuomenės buvo aktyvesnės, protestuodamos dėl mūsų mažojo piliečio. Ką, vis laukiame malonės iš valdžios? Jos nebus, ne tie asmenys, tad ką patys susikursime – tą ir turėsime.

Beje, tikrai nemoralizuoju tik jums, ne, pirmiausiai visa tai taikau ir sau pačiam, nes aš irgi buvau per daug abejingas tam, kas vyksta šalia manęs, todėl prisiimu atsakomybę ir stengsiuosi, jog bent mano laiptinėje būtų reaguojama į tokias situacijas.

Tikiuosi, jog man kuklus straipsnis įneš bent dalelę link pozityvių permainų, nes tikrai nenoriu sulaukti eilinės kraupios žinios apie dar vieną nužudytą vaiką. Gana.

Marius Jonaitis
Vienas iš tūkstančių Lietuvos tėčių.

NO COMMENTS

Leave a Reply