Fašizmas – komunizmo vaikas?

Fašizmas – komunizmo vaikas?

0 1532
Prieš 90 metų (straipsnis rašytas 2011 metais. Red. Pastaba), 1921-ųjų lapkričio 7–10 d. Italijoje buvo įkurta Nacionalinė fašistų partija, Benito Mussolini’s oficialiai paskelbtas duče (vadu, it. duce, jį pradėta vadinti dar 1907 metais, kai pateko į kalėjimą už visuomeninių neramumų organizavimą).

Fašizmo pavadinimas yra kilęs iš italų kalbos žodžio fascio – kuokštas, ryšulys, susivienijimas. Yra ir ženklas (lotyniškai – fasces), kurio kilmė labai sena, VII a. prieš Kristų romėnai jį naudojo kaip galybės ir jėgos išraišką. Tai žilvičių ar beržų rykščių ryšulys, surištas raudonais pasaitais (diktatoriai turėdavo 24 rykštes, konsulai – 16, pretoriai – 6). Ryšulio šone arba virš jo būdavo įrišamas kirvis, kuris reiškė priverčiamąją jėgą: kas nenori klausyti vyriausybės, tas baudžiamas arba rykštėmis, arba kirviu – nukertama galva. Į politinį žodyną terminas fascio įėjo 1891 m., kai Sicilijoje pradėjo burtis mafijinės anarchistų grupuotės (fasci siciliani), dažnai provokuodavusios susidūrimus su policija. Beje, profesinėje plotmėje jau 1885 m. veikė geležinkelininkų (fascio ferrevieri) ir apskritai darbininkų (fascio operaio) sąjungos, kurios glaudžiai bendradarbiavo su socialistų partija. Vebsterio žodynas fašizmą apibrėžia kaip filosofiją arba valstybės sistemą, kuriai būdinga griežta ekonomikos kontrolė, stipri centralizuota valdžia su diktatoriumi priešakyje ir dažnai karinga nacionalistinė politika. Fašizmui suklestėti leido keletas aplinkybių. Po Pirmojo pasaulinio karo ne tik pradėjo kurtis etninės valstybės, bet ir imta ieškoti naujo socialinės, politinės ir ekonominės santvarkos modelio. Naujosios Romuvos redaktorius Juozas Keliuotis fašizmą laikė vienu originaliausių bandymų išspręsti gilią to meto valstybės krizę. Fašizmas Italijoje (o vėliau ir radikali jo atmaina Vokietijoje – nacionalsocializmas) atsirado kaip reakcija į bolševizmo įsitvirtinimą Rusijoje. Pasak Winstono Churchillio, fašizmas – bjaurus (išsigimęs) komunizmo vaikas. O Nobelio literatūros premijos laureatas Gabrielis García Márquezas komunizmą vadina vargšų fašizmu. Italijos komunistams 1920 m. nepavyko Rusijos bolševikų pavyzdžiu užgrobti valdžios ir Mussolini’s įtraukė juos į savo ką tik suburtą fašistų partiją – taip daugelis raudonmarškinių tapo juodmarškiniais. Net Adolfas Hitleris 1941 m. pareiškė: „Iš esmės nacionalsocializmas ir marksizmas yra tas pats.“ Taigi kažin ar galima fašistus be išlygų priskirti dešiniesiems. Mussolini’s, buvęs socialistinio laikraščio redaktorius, beveik iki pat fašistų partijos žygio į Romą laikė save „geru socialistu“ ir „marksistu ortodoksu“.

Pripažįstama, kad pirmasis fašistas buvo italas Filippo Tommaso Emilio Marinetti’s (1876–1944), ideologas, poetas, redaktorius, futurizmo lyderis. Anglų politikas Lloydas George’as „pirmuoju didžiu mūsų dienų fašistu“ pavadino Vladimirą Leniną. Mussolini’s domėtis politika pradėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai trumpai gyveno Šveicarijoje, kur bendravo su Leninu, Georgijumi Plechanovu, Maksimu Gorkiu. Jų paveiktas socialistinis Mussolini’o mąstymas tapo labai radikalus, straipsniuose vis dažniau atsirasdavo žodžiai: „auka“, „liaudis“, „idėja“. Pagrindinė Mussolini’o redaguojamo socialistinės pakraipos laikraščio Popolo d’Italia tema buvo kova su defetistais, t. y. tais, kurie iš anksto žino, kad pralaimės, ir su tuo susitaiko. Nacionalistinei kampanijai Mussolini’s panaudojo italų kariuomenės pralaimėjimą kare ir kvietė į kovą visą liaudį. Ilgainiui iš jo laikraščio antraščių išnyko žodis „socialistinis“ – socializmas Mussolini’ui jau nieko nebereiškė, nes negalėjo nieko pasiūlyti. Pasak dučės, egzistuoja ne kokia nors klasių, o tik žmonių tarpusavio kova. Atsiskaitė jis ir su Leninu, kuriam iš pradžių pritarė – po Brest Litovsko taikos apšaukė Leniną Rusijos ir revoliucijos išdaviku, o bolševikų valdžią – fanatikais ir nusikaltėliais. Nusivylęs, kad Italijos socialistų partija nesugeba išspręsti šalį užgriuvusių problemų, Mussolini’s perėjo į nacionalistų stovyklą.
Apeninų pusiasalyje tuo metu vis dažniau buvo kalbama apie naują stiprią Italiją, apie Romą, išdidžiai iškelta galva. Pasibaigęs karas ir „luoša Italijos pergalė“ paskatino Mussolini kurti judėjimą, kurio forma populistinė, o turinys antiliberalus. 1919 m. kovo 23 d. Milano Pramonės ir prekybos klube Mussolini’s įkūrė buvusių karo dalyvių politinį judėjimą Fasci italiani di Combattimento. Taip atsirado pirmoji fašistinė politinė organizacija. Steigiamajame susirinkime dalyvavo beveik 100 žmonių – buvę socialistai, sindikalistai, futuristai ir respublikonai. Tarp jų – ir nuoširdus Mussolini’o draugas, o vėliau antifašistas, Italijos socialistų partijos ilgametis pirmininkas pokariu Pietro Nenni’s. Fašizmas savo pamatus mūrijo ne tik iš nacionalizmo, bet ir iš populizmo idėjų. Susirinkimas pritarė Mussolini’o pasiūlytai programai: įsteigti respubliką; rinkimų teisę suteikti abiejų lyčių atstovams; panaikinti kilmingus vardus, riterių luomą ir Senatą; likviduoti politinę policiją; įvesti privalomąją karinę tarnybą ir vieningą valstybinę švietimo sistemą; garantuoti žodžio, religijos, minties, susirinkimų ir spaudos laisvę; apriboti stambiąją žemvaldystę; paleisti pramonės ir bankų akcines bendroves; apriboti naują privačią nuosavybę; įpareigoti „pasiturinčiųjų klasę“, kad labiau prisidėtų prie valstybės skolos likvidavimo; darbo dieną sutrumpinti iki 8 valandų; vaikams iki 16 metų uždrausti dirbti; pensinį amžių sutrumpinti nuo 65 iki 55 metų; perorientuoti gamybą kooperatyvizmo pagrindais; užtikrinti darbininkams galimybę dalyvauti paskirstant įmonių pelną; užsienio politikos srityje siekti „tarptautinio solidarumo“ tarp šalių, priklausančių Tautų Lygai; panaikinti slaptąją diplomatiją. Šią programą patvirtino I Fašistų kongresas, įvykęs Florencijoje 1919 m. spalio 9–10 d.
Fašistų partijos steigiamajame suvažiavime Mussolini’s išdėstė ideologiją, kurios pergale šventai tikėjo, nors tuo metu kontroliavo net ne visus kovinius savo naujojo judėjimo būrius. „Fašizmas yra pragmatiškas, rojaus žemėje nežada, tegul tuo užsiima klanai su partiniais bilietais“, – tvirtino ideologas, užsibrėžęs tikslą suvienyti italus, išsklaidyti komunizmo pavojų, sutvarkyti valstybės visuomeninį gyvenimą pagal naujus, dar niekur neišmėgintus korporacinius principus, atgaivinti šalies ekonomiką, atkurti Italijos prestižą. Užmojai buvo milžiniški, o veikimo sąlygos sunkios.
Fašizmas didžiavosi savo gebėjimu mobilizuoti mases, tam pasitelkdavo teatralizuotus renginius, pavyzdžiui, Mussolini’o gestikuliacijas iš balkono Venecijos aikštėje stebėjo tūkstančiai žmonių. Fašistai mėgo rengtis juodos spalvos marškiniais. Dabar sunku nustatyti tikrąją tokios uniformos reikšmę. Juoda kepuraitė ir juodas kaklaraištis buvo drąsiųjų (arditi) požymis, nes juoda spalva simbolizuoja drąsą net mirties akivaizdoje. Fašizmo vado šūkiais ypač susižavėjo patriotiškai nusiteikusi tautos dalis – juodmarškinių (Squadristi) armiją kasdien papildydavo vis nauji entuziastų būriai. 1921 m., t. y. prieš žygį į Romą, 13 proc. Italijos fašistų judėjimo narių sudarė studentai. Romėniškasis saliuto ženklas – į viršų pakelta ištiesta dešinė ranka – tapo oficialiu Italijos fašistų pasisveikinimu.
Iš pradžių fašizmas skolinosi idėjas iš beveik visų politinių doktrinų, o žmones rinkosi iš įvairiausių grupių. Mussolini’s sakė: „Fašizmo jėgą sudaro tai, kad jis pasiima įdomesnę dalį iš visų programų ir ją realizuoja.“ Iš Lenino fašizmas perėmė partinės diktatūros idėją ir partinės struktūros vidinio centralizmo principą. Pasak Keliuočio, fašizmo ištakos – tai revoliucinių ir konservatyvių idėjų mišinys. Suartinti kapitalizmą su sindikalizmu, buržuaziją su proletariatu bandyta pasitelkus tautinės valstybės idėją.
Profesorius Fabijonas Kemėšis teigiamu fašizmo bruožu laikė tai, kad ši ideologija neteikė prioriteto nei vienai klasei, jos visos turi tarnauti valstybei, o tą skatina korporacinė sandara – valstybės institucijose visuomenei atstovauja ne politinės partijos, bet profesinių sluoksnių atstovai, sudarantys savotišką profsąjungą, t. y. korporaciją, o ši užtikrina tos šakos darbdavių ir darbininkų bendradarbiavimą.
Fašistų ir futuristų blokas (tarp kandidatų buvo ir garsus dirigentas Arturo Toscanini’s) pralaimėjo 1919 m. lapkričio rinkimus į parlamentą. 1922 m. spalio 26–28 d. Mussolini’s surengė Nacionalinės fašistų partijos (Partito Nazionale Fascista – P. N. F.) 300 000 šalininkų žygį į Romą. Vyriausybė nutarė paskelbti apgulties padėtį, tačiau karalius Victoras Emmanuelis III atsisakė jos nutarimą sankcionuoti ir jau spalio 29 d. Italijos ministru pirmininku paskyrė Mussolini, kuriam tada buvo 39-eri. Taigi karalius atvėrė fašistams kelią legaliai paimti valdžią. Nors užsienio rinkose liros kursas krito, bet Italijos biržos Mussolini’o atėjimą į valdžią sutiko džiaugsmingai, pritarimą išreiškė žymiausi Italijos liberaliosios demokratijos atstovai. Neprotestavo net komunistai.
Neturėdamas aiškios savo doktrinos, fašizmas, gavęs valdžią Italijoje, neišardė ankstesnių institucijų, tiesa, lygia greta su senosiomis pradėjo kurti naujas: šalia karaliaus pastatė dučę, šalia Senato – Didžiąją fašistų tarybą, šalia prefektų – fašistų komisarus, šalia piliečių – fašistų miliciją. Tuo jis ryškiai skyrėsi nuo bolševizmo, kuris, ginkluota jėga užgrobęs valdžią, nušlavė viską, kas susiję su senuoju režimu. Fašizmas, nors laikėsi antikapitalistinės nuostatos, vis dėlto nuėjo sindikalizmo keliu.
Iš pakrikusios šalies Mussolini’s sukūrė naciją. Net karštas demokratas, masonas Winstonas Churchillis 3-iajame dešimtmetyje pareiškė: „Jei būčiau italas, būtinai tapčiau fašistu.“
Iš nacionalistų fašistai pasisavino tautos idėją, kuri tapo pagrindine jų ideologijos atrama. Vienas didžiausių Mussolini’o indėlių į ekonomikos raidą buvo korporatyvinė sistema, kuri darbą sutaikė su kapitalu. Dučė parengė planą, kaip padidinti dirbamos žemės plotą ir pakelti derlingumą, paskelbęs garsųjį šūkį „Kova už grūdus“, be to, įteisino aštuonių valandų darbo dieną, kompensacijas dėl ligos, senatvės pensijas ir motinystės išmokas. Mussolini’o vyriausybė, puikiai suprasdama, kad vien prievarta nepavyks sukurti tvirto valstybės pamato, bandė patenkinti darbininkų socialinius poreikius, todėl sukūrė tokią plačią ir daugiaplanę socialinio aprūpinimo sistemą, kokios tuo metu neturėjo jokia kapitalistinė valstybė.
1924 m. pradžioje buvo paleistas Senatas. Per rinkimus, kurie vyko balandžio mėnesį, fašistai gavo 5 milijonus balsų. Nuo tada šios labai populiarios partijos augimas buvo pristabdytas: į ją galėjo įstoti tik fašistinių jaunimo organizacijų nariai arba kuo nors labai pasižymėję, Italijai nusipelnę žmonės. 1925 m. partijos kongrese Mussolini’s pareiškė: „…Nuo šiol kas norės gauti partijos nario ženklelį, turės parašyti poemą, gražesnę už „Dieviškąją komediją“, arba surasti šeštą Žemės kontinentą, arba pasiūlyti būdą, kaip likviduoti mūsų skolas anglosaksams.“
Italijos fašistai gana griežtai kontroliavo įmonininkų veiklą, neleisdami jiems per daug pelnytis, apkraudami juos nemažais mokesčiais. Didelė visuomenės dalis tam pritarė, nors tokia politika neskatino pramonininkų iniciatyvos ir nepadėjo šaliai ekonomiškai suklestėti. Tačiau socialiniai kontrastai tuo metu buvo gerokai sušvelninti.
Viešajame gyvenime fašistai įvedė nemažai keistų suvaržymų: buvo uždrausta paspausti ranką sveikinantis, moterims neleista nešioti ilgų kelnių, pėstiesiems įvestas vienpusis judėjimas kairiąja kelio puse, uždraustas džiazas – esą tai žemesnės rasės muzika. Fašistai ragino tautiečius atsikratyti „buržuazinio“ įpročio gerti arbatą. Įvedė „fašistinius šeštadienius“ – visi italai privalėjo užsiimti kariniu, sportiniu ir politiniu lavinimusi. Ėmė taikyti baudžiamąją atsakomybę tiems, kurie propaguoja apsisaugojimo nuo nėštumo priemones ir nustatė nemažas baudas už abortus. Užkrėtimas sifiliu buvo prilygintas kriminaliniam nusikaltimui, o skyrybų draudimas sutvirtintas griežtomis bausmėmis už neištikimybę. Ženkliai sumažėjo nusikalstamumas, buvo pažabota net Sicilijos mafija.
Dučė svajojo įkurti fašistų internacionalą. Minint žygio į Romą dešimtmetį, Mussolini’o iniciatyva 1932 m. lapkritį įvyko didžiulis suvažiavimas, skirtas Europos vienybei. 1934 m. gruodį šešiolika (!) Europos valstybių dalyvavo tarptautiniame fašistinių partijų kongrese, sušauktame Šveicarijos mieste Montreaux. Lietuvai atstovavo Tautininkų sąjungos narys Mindaugas Tamošaitis. Vokietijos NSDAP atstovai į suvažiavimą neatvyko, manoma, todėl, kad jis griežtai atsiribojo nuo antisemitizmo.
Tarp fašistinio judėjimo Italijoje steigėjų buvo penki žydai. Dučės juodmarškinių gvardiją (joje tarnavo ir 230 Italijos žydų) rėmė žydų pramonininkas Cesare Goldmanas. Italijoje į valdžią atėjus fašistams, po dviejų mėnesių iš Londono atvyko Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentas Chaimas Weizmannas pareikšti savo palankumo Mussolini’ui. Nors Italija, spaudžiama Vokietijos, 1938 m. priėmė įstatymus, kurie diskriminavo žydus, net paskelbė Rasinį manifestą, bet dučė nevykdė vadinamojo „galutinio sprendimo“ plano ir kategoriškai atsisakė deportuoti žydus iš šalies. Iki 1943 m. liepos mėnesio, kol valdžioje buvo Mussolini’s, nė vienas Italijos žydas nebuvo deportuotas į nacių konclagerius. Reikalai pakrypo kita linkme po antifašistinio perversmo, kai Mussolini’s buvo suimtas. Nauja Pietro Badoglio vyriausybė paskelbė karą Vokietijai, o Hitleris, atsakydamas į tai, iškart okupavo Šiaurės ir Vidurio Italiją. Išlaisvintas Mussolini’s buvo paskirtas marionetinės vyriausybės vadovu. Tada iš bendro 50 tūkstančių žydų skaičiaus buvo deportuota 8 tūkstančiai, bet represijų prieš juos ėmėsi vokiečiai, o ne italai.
Italų garbei reikia pasakyti, kad okupuotose Prancūzijos, Graikijos ir Jugoslavijos teritorijose jie gynė žydus, neleido jų deportuoti. Vien Pietų Prancūzijoje italų fašistai išgelbėjo dešimtis tūkstančių žydų, kuriuos norėjo suimti provokiškai nusiteikę prancūzai. Antrojo pasaulinio karo metais Italijoje rado prieglobstį 35 tūkstančiai žydų pabėgėlių iš okupuotos Jugoslavijos. Žydai užėmė aukštus Italijos vyriausybės postus – Aldo Fizzi’s buvo vidaus reikalų viceministras, Dante Almansi’s – policijos vado pavaduotojas. Beje, viena iš Mussolini’o meilužių buvo žydė Margherita Sarfatti. Italijos aukštosiose mokyklose studijavo nemažai Lietuvos žydų.
Tarpukariu fašizmo ir asmeniškai Mussolini’o populiarumas pasaulyje buvo didžiulis tiek tarp dešiniųjų, tiek tarp kairiųjų (išskyrus komunistus). Sveikinimus fašizmui siuntė indų pacifistas Mahatma Gandhi’s, pažangus utopistas Herbertas George’as Wellsas, dramaturgas George’as Bernardas Shaw, psichoanalizės kūrėjas Sigmundas Freudas, rusų mąstytojas Nikolajus Berdiajevas, britų politikas, tuo metu ministras pirmininkas Arthuras Neville’is Chamberlainas, būsimasis premjeras Winstonas Churchillis. Masonas fašistas Curzio Malaparte (tikroji pavardė Kurtas Erichas Suckertas), kurio knygą „Kaput“ 1967 m. lietuvių kalba išleido Vagos leidykla, garsioje savo studijoje „Valstybinio perversmo technika“ (Tecnica del colpo di Stato, 1931) dučę Mussolini lygina su Leninu ir Trockiu. Fašizmu susidomėjo ir kitos valstybės. Įvairiose šalyse jo formos buvo skirtingos, nulemtos konkrečių istorinių, ekonominių, nacionalinių ypatybių. Fašizmui būdingi ir revoliuciniai užmojai – norėta iš pagrindų pertvarkyti visuomenę, stiprėjo antikapitalistinės ir antioligarchinės nuostatos. Fašistinio ar pusiau fašistinio režimo modelis buvo labai madingas tarpukario Europoje. Iki 1939 m. daugumą Europos šalių, ne tik Italiją ir Vokietiją, valdė fašistiniai, pusiau fašistiniai ar autoritariniai režimai: rasistinį režimą Prancūzijoje įvedė maršalas Philippe’as Pétainas, António Salazaras fašizmo idėjas diegė Portugalijoje, Francisco Franco – Ispanijoje, Józefas Piłsudskis – Lenkijoje, Augustinas Voldemaras (vėliau ir Antanas Smetona) – Lietuvoje, Karlis Ulmanis – Latvijoje, Corneliu Zelea Codreanu (vėliau ir maršalas Ionas Antonescu) – Rumunijoje, maršalas Carlas Gustafas Mannerheimas – Suomijoje, admirolas Miklósas Horthy – Vengrijoje, Ante Pavelićius – Kroatijoje, monsinjoras Jószefas Tisza – Slovakijoje, caras Borisas III – Bulgarijoje, Konstantinas Pätsas – Estijoje. Fašizmo įtakos neišvengė ir Austrijos kancleris Engelbertas Dollfußas, 1934 m. paskelbęs, kad įveda vienpartinį fašistinio režimo modelį, ir jėga nuslopinęs socialistų opoziciją, o po keleto mėnesių nužudytas provokiškai nusiteikusių nacistų. Jugoslavijos karalius Aleksandras I, kurį 1934 m. nužudė Ante’s Pavelićiaus ustašiai, laikomas fašizmo auka, tačiau 1929 m. sausio 5 d. būtent jis pakeitė šalies konstituciją, kad galėtų valdyti vienas.
Bendros tendencijos negalėjo neatsiliepti ir Lietuvoje – daugeliui tarpukario politinių veikėjų ši kryptis atrodė patraukli. Pavartę to meto lietuvių spaudą, rasime daug publikacijų, teigiamai vertinančių italų fašizmą. Nebuvo raginama aklai juo sekti, bet siūlyta fašistų ideologiją ir patirtį pritaikyti lietuvių tautos interesams ginti, valstybei stiprinti. Kai kurie istorikai autoritarinį prezidento Antano Smetonos, simpatizavusio Mussolini’o idėjoms, valdymą vadina fašistiniu, tačiau šis režimas neakcentavo lietuvių tautinio išskirtinumo, opozicijai buvo palikta tam tikra veikimo laisvė, nebuvo didelių, palyginti su aplinkiniais kraštais, represijų prieš kitaminčius, o užsienio politika, jei kas ir būtų to norėjęs, negalėjo tapti agresyvi. Dėl šių priežasčių Smetonos režimas laikytinas autoritariniu, tačiau akivaizdžiai skiriasi nuo fašizmo.
Istorikas ir diplomatas Vytautas Plečkaitis apgailestauja: „Deja, fašizmo ir tautinio šovinizmo vėjai, vyravę daugelyje to meto Europos šalių, neaplenkė Lietuvos.“ Augustinas Voldemaras, vienas iš Tautininkų sąjungos vadovų, išrinktas į III Seimą, iš pradžių rėmė liaudininkų ir socialdemokratų koaliciją. Tačiau vyriausybei vis labiau kairėjant, tautininkai perėjo į opoziciją. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Voldemaras, tapęs ministru pirmininku, nuo pat pradžių pasuko griežtos diktatūros linkme. Prezidentas Smetona, remiamas kariškių ir katalikiškų politinių jėgų, kurį laiką valdė koalicijoje su krikščionimis demokratais, bet 1927 m. paleido parlamentą, o 1928 m. paskelbė naują Lietuvos konstituciją, kuri įteisino stiprią prezidento valdžią. Griežtėjanti politika sukėlė opozicinių partijų nepasitenkinimą. 1929 m. trys studentai socialistai revoliucionieriai pasikėsino į Voldemaro gyvybę (vienas premjero adjutantas žuvo, kitas buvo sužeistas). Pasikėsinimas taip paveikė ministrą pirmininką, kad jis dar labiau negu anksčiau įsitraukė į slaptos fašistuojančios „Geležinio vilko“ organizacijos veiklą, atsiribodamas nuo nuosaikiųjų tautininkų, vyriausybės narių ir net paties prezidento. Santykiai darėsi tokie įtempti, kad Smetonai teko atleisti ministrą pirmininką. 1934 m. Voldemaras, remiamas „Geležinio vilko“ narių, pasivadinusių Lietuvos nacionalistų partija, nesėkmingai mėgino padaryti perversmą ir grįžti į valdžią.
Lietuvos prezidento valdyme nuo 1930 m. irgi išryškėjo tam tikri fašizmo bruožai: Ekscelenciją pradėta vadinti Tautos vadu, Lietuvių tautininkų sąjunga buvo pertvarkyta pagal lyderio principą, prie jos prijungta Lietuvos jaunimo organizacija „Jaunoji Lietuva“, kurios pasisveikinimas buvo romėniškas saliutas. Tautininkų suvažiavime 1931 m. gegužės 30 d. Smetona aiškino, kad prezidentas „vienas valdo, vienas atsako prieš Tautą“. Paplito ir žodis „susiklausymas“, kurį itin mėgo Tautos vadas. Smerkdamas laikotarpį prieš gruodžio 17-osios perversmą, jis sakė: „Tai [buvo – P. S.] viešpatavimas visokių partijų be drausmės ir susiklausymo.“
Lietuva tapo, galima sakyti, pirmąja po Italijos valstybe, kuri oficialiai rėmėsi fašizmo doktrina. Mussolini’s pasveikino Smetoną po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo ir žadėjo įsteigti pasiuntinybę Kaune. Italija visapusiškai rėmė Lietuvą, ypač konflikte su Lenkija. Ministras pirmininkas Mussolini’s ir karalius Viktoras Emmanuelis III buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Voldemaras susitiko su Italijos pasiuntiniu Kaune Giovanni’u Amadori’u, o netrukus išvyko oficialaus vizito į Romą, kur buvo pasirašyta abiejų valstybių draugystės sutartis. Lietuvos kariuomenės karininkai kėlė kvalifikaciją italų karo akademijose. 1928 m. Voldemaras, būdamas premjeras, pradėjo vadovauti ir dviem ministerijoms, paėmęs pavyzdį iš Mussolini’o. Kai 1929 m. rugsėjį vyriausybės vadovas buvo pašalintas iš pareigų, jam priekaištauta, kad žodžiais remdamas fašizmo idėjas iš tikrųjų nesistengė jų įgyvendinti.
Alessandro Pavolini’s, vadovavęs fašistinei propagandai užsienyje, rašė, kad Lietuva „yra vienintelė Pabaltijo šalis, kuri turi santvarką su grynai fašistiniais bruožais“. Artėjant rinkimams į Seimą, prie Vyriausybės buvo įkurta propagandos valdyba. Ant mėlynų lakštų ji surašė tautininkiškos, artimos fašistinei, propagandos straipsnius, kuriuos visi laikraščiai ir žurnalai privalėjo išspausdinti. To nepadariusius leidinius Vidaus reikalų ministerija turėjo teisę konfiskuoti. Šiuos straipsnius liepta pateikti kaip redakcinius, nenurodant autorystės. Tautininkų sąjungos suvažiavime Kaune 1932 m. birželį Smetona pabrėžė, kad jo partija stengiasi imti pavyzdį iš italų fašizmo: „Europoje parlamentarizmas sunkiai serga, vietomis merdėja. Gelbėdamas Italiją, partijų ardomą, Mussolini’s ryžosi kurti tautos atstovybę kitais dėsniais, nekaip mokė liberalizmas. […] Daugelis kraštų, kur pasvirusi parlamentinė sistema, yra susidomėję fašizmu. […] Ne paslaptis, kad Tautininkų sąjungai patinka dabartinė Italijos politinė tvarka. […] reikia ir lietuviams perauklėti savo visuomenę, kad atsikratytų pasenusių liberalizmo tradicijų ir atsistotų ant savo pagrindo. Gali būti itališki dėsniai, bet lietuviškas pavidalas.“
Vakarų Europos valstybės istorinę tiesą nuolat revizuoja, papildo naujais faktais, taiko naujas koncepcijas. Tačiau Italijoje tam tikras istorijos tarpsnis yra balzamuotas kaip Leninas mauzoliejuje. Oficiali nuostata įpareigoja italų fašizmą tapatinti su vokiečių nacizmu. Kartu visos kraupios nacizmo nuodėmės, tarp jų ir holokaustas, krinta ant fašizmo.
Atsikratyti istorinių kompleksų nutarė gyvenviečių, susijusių su Mussolini’u, valdžia. Suremontavo jo vaikystės namą, vasaros rezidenciją ir buvusią fašistų partijos būstinę – ten dabar veikia muziejus ir fašizmo laikotarpio tyrimų centras. Dučės gimtojo miesto seniūnas tvirtina: laikai pasikeitė, negalima amžinai gyventi neapykanta. Mussolini’o anūkė Alessandra, kuri yra Annos Marijos Scicolone’s (Sophios Loren sesers) ir Romano Mussolini’o, Benito ir jo žmonos Rachele’s sūnaus, duktė, tapusi Italijos parlamento deputate ir atstovaudama Italijos socialistams, siūlė gerokai papurtyti šalies konstituciją, kuri draudžia atkurti fašistų partiją. Iki 2008 m. balandžio 28 d. Alessandra Mussolini buvo Europos Parlamento narė ir priklausė neofašistiniam aljansui Alternativa Sociale.
Prieštaringai vertinamas Italijos ekspremjeras Silvio Berlusconi’s sako, esą Mussolini’s nebuvo kruvinas diktatorius – jis nieko „nenužudęs“, „siųsdavęs opozicijos lyderius atostogų į įvairias salas“, tokias kaip Ponza. Mussolini’o režimas nuteisė myriop 42 asmenis, mirties bausmė įvykdyta 25, tarp jų 21 makedonų ir kroatų teroristui. Tuo pat metu be teismo nuosprendžio buvo nužudyta keli šimtai italų komunistų, bet ne Romoje, o Maskvoje, ir atsakingas už tai Stalinas, o ne Mussolini’s.
Žinomas Rusijos publicistas Markas Deičas knygoje „Rudieji“ rašo: „Nėra pasaulyje antros tokios valstybės, kur būtų tiek daug nacistinių ir profašistinių partijų, kiek jų yra dabartinėje Rusijoje.“ Jeigu buvusioje komunizmo citadelėje taip sparčiai dygsta ir veši fašizmo daigai, išeitų, kad fašistus, nacistus ir komunistus skiria tik marškinių spalva?

Petras Stankeras
„Kultūros barai“ Nr.11 (2011 metai)

SIMILAR ARTICLES

NO COMMENTS

Leave a Reply