CrimethInc. Darbas: kapitalizmas, ekonomika, pasipriešinimas (3)

CrimethInc. Darbas: kapitalizmas, ekonomika, pasipriešinimas (3)

0 532

Nesuprask neteisingai – kritikuoti darbą nereiškia atmesti veiklumo, pastangų, ambicijų ir atsidavimo. Tai nereiškia reikalauti, kad viskas būtų linksma ir lengva. Kautis prieš jėgas, kurios verčia mus dirbti, savaime yra sunkus darbas. Tinginystė nėra alternatyva darbui, nors gali būti jo šalutinis produktas.
Galiausiai viskas gali būti apibūdinama paprastai: kiekvienas mūsų nusipelno išnaudoti savo potencialą taip, kaip mano esant geriausia ‒ būti savo likimo valdovu. Būti verčiamiems tai parduoti, kad išgyventume, yra tragiška ir žemina. Mes neprivalome taip gyventi.

    Ekonomika

     Kas yra ekonomika

     Ekonomika supa mus iš visų pusių. Atrodo neįmanoma suprasti, kaip ji veikia. Kaip įmanoma konceptualizuoti milijardų žmonių veiklas?

Mintis, kad reikia visapusiško ekonomikos supratimo, kad apie ją galėtum daryti kokias nors išvadas, tarnauja tik tam, kad nutildytų žmones. Taip samprotaujant, tik geriausiai informuoti ekonomistai yra privilegijuoti nuspręsti, ar ryte eiti į darbą. Kad ir kiek mes būtume apsišvietę, kiekvieną akimirką visi turime rinktis, ar tęsti tai, ką jau darėme, ar pabandyti kažką kita.

Galbūt mes galėtume pradėti nuo savo individualių pozicijų ir žiūrėti į dalykus, kurie mums pažįstami. Jeigu yra bendri kapitalizmą valdantys principai, jie turėtų būti nesunkiai pastebimi bet kam. Šiuo požiūriu ekonomistas nebūtinai yra labiau kvalifikuotas kalbėti apie ekonomiką nei valytojas.

Yra daug būdų kaip struktūruoti ekonomikos analizę. Vienas įprastas sprendimas – padalinti ją į sektorius pagal gamybos ir vartojimo procesus: pirmasis sektorius susijęs su tiesiogine žaliavų gavyba, tokia kaip žemdirbystė ar kalnakasyba; antrasis sektorius apima rankų darbą ir statybas, trečiasis ‒ paslaugų sferą ir t.t.

XIX a. daugiau nei du trečdaliai JAV dirbančiųjų dirbo pirmajame sektoriuje; šiandien 80% dirba trečiajame.

Bet jei atkreiptume dėmesį į tai, kas pasipelno iš esamos situacijos, būtų prasmingiau struktūruoti analizę pagal kitus kriterijus. Tirdami kapitalo judėjimą galėtume sakyti, kad yra trys pagrindinės kategorijos: kapitalistai, kurie pelnosi iš kitų darbo; išnaudojamieji, kurių veikla neša pelną kitiems; ir pašalintieji, kurie neįtraukiami į lygtį ir turi išgyventi ekonomikos paribiuose. Šios kategorijos nėra uždaros ir griežtos; kai kurie žmonės gali užimti porą pozicijų vienu metu ar skirtingais gyvenimo tarpsniais.

Kapitalistai gauna pinigus ne tik iš to, ką jie daro, bet ir iš to, ką jie turi. Kaip sakoma, pinigai daro pinigus. Verslų savininkai, namų valdytojai ir stambūs akcijų savininkai yra kapitalistai. Taip pat ir kompanijų direktoriai, kurie gauną atlyginimus, papildytus kitų žmonių pastangomis uždirbtais pinigais. Darbuotojas, turintis nedidelį kiekį kompanijos, kuriai dirba, akcijų, galėtų būti vadinamas mikrokapitalistu.

Kapitalistai savo pelną gauną iš išnaudojamųjų veiklos. Didžiuma išnaudojamųjų gali užsidirbti tik iš savo triūso, todėl darbdaviams nesunku jiems mokėti mažiau nei jų sukuriama vertė. Kai bankai ir kreditinių kortelių kompanijos pelnosi iš skolininkų, jie juos išnaudoja taip pat, kaip ir korporacijos, mokančios darbuotojui du dolerius už tai, kad jis pagamintų batų porą už 200 dolerių.

Nesuskaičiuojami milijonai žmonių priklauso nuo ekonomikos, bet yra pašalinti iš dalyvavimo joje. Bedarbiai ir benamiai yra pašalinti kartu su daugybe favelų ir lūšnynų gyventojų visame pasaulyje. Kaliniai dažnai yra ir pašalintieji, ir išnaudojamieji, nes yra verčiami dirbti už tokius grašius, kad tai greičiau pavadintina vergija. Buvimas pašalintu nėra tas pats, kas buvimas už rinkos ribų ‒ pašalintieji būtent todėl ir yra skurdžiai, kad gyvena kapitalizmo viduje.

Žinoma, tai tik vienas pasakojimo variantas. Siaubo filmų mylėtojas galėtų vartoti kitokius terminus: vampyrai, robotai, zombiai. Taip pat savo analizę galėtume struktūruoti pagal vartojimo ir gamybos arba materialaus ir nematerialaus darbo kriterijus. Šalia šių ekonominių struktūrų yra ir kitos galios struktūros ‒ tokios, kaip rasė ir lytis. Ekonomika negali būti suprasta atsietai nuo jų ‒ ar šiuolaikinis kapitalizmas būtų galėjęs atsirasti be kolonializmo, kuris plėšė taip vadinamą Naująjį Pasaulį?

Taigi, visa ši dinamika negali būti išnarpliota ir redukuota į vieną pasakojimą. Tikrasis pasaulyje egzistuojančio darbo modelis būtų toks milžiniškas ir sudėtingas, kaip ir pats pasaulis. Mūsų tikslas yra sukurti įrankius, kurie galėtų mums padėti suprasti savo gyvenimus ir atgauti jų kontrolę.

Šiam tikslui apžvelkime kai kuriuos mums pažįstamus ekonominius vaidmenis ir santykius. Tai tik viena ekonomikos dalelytė, bet ‒ jei mūsų hipotezė teisinga ‒ ji turėtų pasiūlyti mums pradžios tašką, iš kurio galėtume imti suvokti savo situaciją.

     Nepastovus pagrindas

     Ekonomikos struktūra nėra statiška. Ji nuolat keičiasi ir plinta, inkorporuodama naujas teritorijas, subjektus ir gamybos bei vartojimo modelius. Negalime pasitikėti ankstesnėmis jos sampratomis, tačiau jos mums gali padėti suprasti, kaip viskas keitėsi.

Pasipriešinimas yra viena galingiausių ekonomikos vystymąsi skatinančių jėgų. Žmonėms atrandant naujus pasipriešinimo arba pabėgimo nuo jiems primetamų vaidmenų būdus, ekonomika keičiasi, kad užspaustų, inkorporuotų ir pranoktų jų pasipriešinimą. Viena karta paskelbia, kad industrializmas teršia Žemę; kita karta mato, kaip „ekologija“ tampa naujų prekių pardavimo garantu. Viena karta atmeta kabelinę televiziją kaip imobilizuojantį elito kontroliuojamą spektaklį; kita tampa priklausoma nuo interaktyvių formatų, tokių kaip Youtube ir Facebook.

Tai reiškia, kad nepakanka bėgant laikui tiesiog įvedinėti papildomas reformas. Jei darbuotojai iškovoja algų pakėlimus, namų valdytojai tiesiog pakelia jiems nuomą; jei išleidžiami įstatymai, saugantys aplinką, korporacijos perkelia savo verslą kitur.

Tai taip pat apsunkina ilgalaikio pasipriešinimo judėjimo kūrimąsi. Dažnai, vos tik judėjimas įsibėgėja, pasikeičia aplinkybės, ir jo jėgos šaltiniai išsenka. Kita vertus, šis nepastovumas reiškia, kad reikalai kartais keičiasi greitai ir netikėtai ‒ o istorija šiomis dienomis juda greičiau nei bet kada.

Didmiestis

Ekonomika keičia fizinę ir socialinę aplinką pagal savo atvaizdą: silikono, silicio slėniai, variklių miestai, bananų respublikos. Ji ištrina skirtį tarp to, kas natūralu, ir to, kas sintetiška: kukurūzų laukas Ajovoje yra ne ką natūralesnis nei betono dykvietės Niuarke. Ji sulydo aplinką ir tuo pačiu sukuria joje naujas perskyras.

Didmiestis, apie kurį kalbame, yra kiekvienas didmiestis, tai reiškia, kad tai yra tas pats vienas didmiestis. Ekvadoro kaimuose nuskintos rožės tą pačią dieną parduodamos Manheteno verslininkams; didžėjaus pasirodymas Barselonoje tuo pačiu metu gyvai transliuojamas Johanesburge. Naujienos, mados ir idėjos akimirksniu pasklinda po pasaulį; kiekvienas miestas pilnas turistų ir pabėgėlių iš kitų miestų. Žmonės praleidžia daugiau laiko bendraudami su per šimtus kilometrų nutolusiais žmonėmis nei su savo kaimynais. Fiziniai atstumai tampa vis labiau atgyvenusiu rodikliu bandant suprast ekonomiką. Nebegalima atskirti vietinės ekonomikos nuo globaliosios, nors vargu, ar tai išvis kada nors buvo įmanoma padaryti. Didžioji dalis daugelio JAV korporacijų turto susidaro iš jų valdų užjūryje; ta pati veikla gali persikelti iš Niujorko į Bombėjų; sumanymas Argentinoje sukuria pelną Suomijoje. Pasaulis nėra sudarytas iš atskirų fizinių teritorijų ar politinių darinių; jis yra santykių visuma, kuri kaip vėjas, vanduo ar vandenynų srovės, negali būti įsprausta į įsivaizduojamas ribas.

Ir vis dėlto, nors valstybių sienos jų negali sulaikyti, ekonomika šiems santykiams užmeta tam tikrus suvaržymus. Šiandien reikšmingos sienos yra ne horizontalios, skiriančios regionus, bet vertikalios, dalinančios socialinius sluoksnius ir statomos visur vienu metu, o ne paskiruose patikros punktuose. Jos skaldo didmiestį į skirtingų privilegijų zonas, nulemiančias prieigą prie išteklių ir galios. Tokios zonos gali persidengti bet kur: nelegalus imigrantas valo parlamentaro namą už nelegalų ir mažą atlygį; apsauginiai demonstruoja ginklus prie prabangaus europiečių lankomo viešbučio vartų šalia Niu Delio lūšnyno.

Viršūnėje

Kas kapitalistinėje sistemoje turi daugiausiai galios? Ar tai valstybių vadovai? Panašu, kad jie valdo tik turtingųjų, kurių interesus gina, paliepimu. Ar tai patys turtingiausieji, korporacijas valdantys magnatai, besipelnantys iš suktų investicijų? Jie vis tiek turi kabarotis, kad išlaikytų savo pozicijas, kol tūkstančiai varžovų stengiasi juos pakeisti. O kaip dėl Federalinio Rezervo banko, bankininkų, tų, kurie valdo sistemą? Kai kas nors nebeveikia, jie atrodo tokie pat bejėgiai ir sutrikę, kaip ir bet kas kitas. Ar tai slaptas magnatų ir masonų sąmokslas? Tai skamba kaip užsilikusi antisemitinė retorika, bandanti sudaryti įspūdį, kad problema kyla dėl kokios nors mažos žmonių grupės galios, o ne pačios sistemos dinamikos.

Galbūt niekas nėra viršūnėje? Žmonės kalba apie ekonomiką taip, tarsi kalbėtų apie Dievą ar Gamtą, nors ji susideda iš jų pačių veiklų. Tai – kaip dvasių kvietimo žaidimas, kuriame egoistiški pavienių konkuruojančių individų veiksmai galiausiai atneša bendrą galios netekimą. Ar yra kada nors istorijoje buvę kas nors labiau autokratiško, tironiško ir destruktyvaus nei rinka?

Kapitalas atrodo esąs autonomiškas. Jis teka viena, tada kita kryptimi; jis susikoncentruoja vienoje tautoje, tada kaprizingai dingsta už jūrų. Iš ekonomisto perspektyvos, kapitalas yra mus valdantis istorijos subjektas. Jo veiksmai atrodo nesustabdomi ir neišvengiami ‒ kaip koks finansinis oras. Ir vis dėlto, kapitalas, toks, kokį jį pažįstame, yra tiesiog kolektyvinė pasauliui primesta haliucinacija, socialiai sukonstruotas santykis.

Kas yra kapitalas? Bendrai tariant, tai yra darbo produktas, kuris gali būti panaudojamas turtui kaupti. Tai gali pasireikšti daugeliu formų. Gamykla yra kapitalas; patentuota kompiuterinė programa gali funkcionuoti kaip kapitalas; jei užmokėjęs už dujas vis dar turi pakankamai pinigų, kad žaistum akcijų rinkoje ‒ tai taip pat laikoma kapitalu. Visus šiuos dalykus vienija galimybė būti panaudotiems pakartotiniam pelnymuisi privačia nuosavybe tikinčioje visuomenėje. Kapitalizmas yra sistema, kurioje privati kapitalo nuosavybė nulemia socialinį kraštovaizdį: kažkuria prasme, tai kapitalas stato gėrimus, atsirinkinėdamas šeimininkus.

Tai nereiškia, kad politinių struktūrų panaudojimas kapitalo „prijaukinimui“, jo racionalizavimui ir „demokratizavimui“ yra geras sprendimas. Turtas šiandien koncentruotas labiau nei bet kada istorijoje, nepaisant visų socialistinių ir socialdemokratinių eksperimentų. Politinė galia gali valdyti žmones, bet negali priversti kapitalo veikti kitaip ‒ tai pareikalautų fundamentalios socialinės transformacijos. Kol mūsų ekonominės sistemos pagrindas bus nuosavybė, kapitalas vis labiau ir labiau kaupsis vienoje vietoje, o iš to kylanti nelygybė apspręs mūsų visuomenės dinamiką, nepaisydama bandymų ją sustabdyti ir subalansuoti.

Magnatai

Rinka atlygina už įgūdžius, puikumą ir drąsą ‒ bet tik tiek, kiek jie sukuria pelną.

Esminis esančiųjų piramidės viršūnėje skiriamasis kriterijus yra tas, kad jie priima sprendimus, leidžiančius kuo labiau koncentruoti galią savo rankose. Ši galia neatsiranda iš oro; ji susideda iš kitų žmonių sugebėjimų, jėgų ir pastangų.

Kai tik gali, jie perleidžia visas galios kaupimo kainas žemyn ‒ ne tik darbuotojams, vartotojams ir taršos aukoms, bet ir savo žmonoms bei vyrams, sekretorėms ir namų tvarkytojoms. Tačiau jie negali išvengti fakto, kad sprendimus privalo priimti atsižvelgdami į ekonominius suvaržymus, arba, kitu atveju, prarasti savo galios pozicijas. Galbūt tame yra ir savarankiškumo, bet tik labai siauruose rėmuose.

Galima būtų sakyti, kad kapitalizmas patiki galią į blogiausias rankas, bet tai nebūtų visiškai tikslu. Bėda ne tame, kad tie, kuriuos ekonomika apdovanoja, dažnai būna blogi žmonės, bet ta,‒ kad ir kokie jie būtų savanaudiški ar dosnūs ‒ kad jų pozicijos yra priklausomos nuo tam tikrų elgesio tipų. Vos tik vadovas suteikia prioritetą kam nors kitam nei pelno darymui ‒ jis, ar jo kompanija, iškart pakeičiami nuožmesnio varžovo. Pavyzdžiui, pasaulyje, kuriame korporacijų sprendimus diktuoja būtinybė pateikti geras ketvirčių ataskaitas, vadovai yra paprasčiausiai bejėgiai priimti sprendimus, kurie iškeltų ekologijos svarbą virš pelno. Jie gali remti ekologiškus produktus ar energiją, bet tik kaip rinkodaros elementą ar viešųjų ryšių gerinimo taktiką. Nuoširdžiai ekocentriški sprendimai gali vykti tik už rinkos ribų.

Taigi, nereikia tikėti, jog visi kompanijų vadovai yra blogi žmonės, kad padarytum išvadą, jog pats kapitalizmas yra pragaištingas. Priešingai, laisvos rinkos gynėjai yra būtent tie, kurie turi remtis argumentais apie žmogaus prigimtį. Kad pateisintų ekonomikos destruktyvumą, jie turi įtikinėti, kad jokia kita socialinė sistema negali motyvuoti žmogaus ir patenkinti jo poreikius.

Politikai

Visi nekenčia politikų. Tai turėtų stebinti, turint omeny, kad jų karjeros priklauso nuo to, ar bus mūsų mėgstami. Priežastis paprasta. Jie gauna savo darbus prižadėdami mums pasaulį, bet jų darbas yra laikyti pasaulį mums nepasiekiamą ‒ valdyti jį.

Kaip ir bet kokia kita darbo forma, valdymas primeta savo logiką. Pagalvok apie tai, kas vyksta Seime, Kremliuje ir kiekvienos savivaldybės kabinetuose. Kasdienės veiklos išlieka tokios pačios, nepriklausomai nuo to, ar valdo konservatoriai, ar socialdemokratai; Maskvoje jos šiandien nedaug skiriasi nuo tų, kokios egzistavo bolševikų ar caro laikais. Galbūt politikai ir valdo galią valstybės struktūrose, bet tai šios struktūros diktuoja, kas su galia gali būti daroma.

Kad suprastume, kaip tai veikia, turime pradėti nuo feodalinės Europos, kai kapitalizmas dar tik mezgėsi, o visuomenės struktūra buvo paprastesnė. Karaliai dalino galią didikams mainais už karinę paramą; didikai dalino žemes vasalams už ištikimybės priesaikas; valstiečiai ir baudžiauninkai dirbo už dyką ir atidavinėjo dalį to, ką pagamindavo, savo šeimininkams, kad nebūtų išnaikinti. Išteklių prieinamumas buvo nulemiamas paveldimo statuso ir nuolat kintančių sąjungų galių balanso. Šios hierarchijos buvo aiškios, bet pražūtingai nestabilios: kadangi nebuvo kitų būdų pagerinti savo būvį, žmonės nuolat sukildavo ir jas nuversdavo.

Tačiau galiausiai monarchai pradėjo telkti galią. Kad pasiektų savo tikslą, jie turėjo sukonstruoti tai, ką šiandien vadiname valstybės aparatu: monarchai integravo savo pavaldinius į vientisą biurokratinę mašiną, monopolizavusią karines pajėgas, teisinę sistemą ir prekybos kontrolę. Kitaip nei feodalinių laikų didikai, šios mašinos valdininkai turėjo paskirstytas pareigas ir ribotus įgaliojimus; jie buvo tiesiogiai atsakingi monarchams, iš kurių gaudavo atlyginimus, dažnai pasiskolintus iš tuo metu visoje Europoje pradėjusių dygti bankų.

Pirmieji politikai buvo ministrai, paskirti monarchų, kad vadovautų šiam aparatui. Kai kuriais aspektais jie nesiskyrė nuo biurokratų, kuriems vadovavo: jie turėjo būti pakankamai kompetetingi savo prižiūrimose srityse, kaip, pavyzdžiui, užsienio reikalų ar teisingumo ministrai šiandien. Bet kompetencija dažnai būdavo mažiau svarbi nei sugebėjimas įgauti karaliaus malonę pagyromis, kyšiais ar nežemiškais pažadais. Tai turėtų skambėti pažįstamai bet kam, kas domisi šiuolaikine politika.

Kapitalizmas vystėsi simbiotiniame santykyje su valstybės aparatu. Feodalizmo laikais daugelis žmonių nemažą dalį to, ko jiems reikėdavo, gaudavo už mainų ekonomikos ribų. Tačiau valstybei kaupiant galią, bendri laukai ir ganyklos buvo nusavinti, o vietinės mažumos ir užjūrio žemynai negailestingai išnaudoti. Atsiradus pastoviam išteklių srautui, pirkliai ir bankininkai įgavo vis daugiau galios ir įtakos.

XVIII ir XIX amžių revoliucijos Amerikoje ir Europoje užbaigė karalių valdymą. Matydami užrašus ant sienų, pirkliai stojo į išnaudojamųjų ir pašalintųjų pusę, bet valstybės aparatas jiems buvo būtinas, kad apsaugotų savo turtą; taigi, vietoje to, kad sunaikintų struktūras, per kurias karalius juos valdė, pirkliai paskelbė, kad žmonės turėtų jas perimti ir valdyti „demokratiškai“. To pasekmė ‒ politikai ėmė pataikauti nebe karaliams, o „mums, žmonėms“.

Valstybės aparatas tęsė galios telkimą nepriklausomai nuo jį varančių individų ar suvereno, kuriam jie neva buvo atsakingi. Policija, švietimas, socialinės paslaugos, kariuomenės, finansinės institucijos ir teismų sistema augo ir plito. Išpildydamos savo abipusį santykį su kapitalizmu, visos šios sritys paprastai kūrė paklusnią darbo jėgą, stabilias rinkas ir pastovų išteklių srautą. Kai dėl išskirtinių žinių jos pradėjo būti atsakingos už vis daugiau ir daugiau visuomenės aspektų, tapo vis sunkiau įsivaizduoti gyvenimą be jų.

XX a. nauja revoliucijų banga „išsivysčiusiame pasaulyje“ įsteigė biurokratų klasės valdžią. Šį kartą pirkliai buvo nuversti kartu su karaliais; tačiau, dar kartą, valstybės aparatas buvo paliktas sveikas ir varomas naujos politikų kartos, kurie skelbėsi tarnaują „darbininkų klasei“. Kai kurie tai vadino socializmu, bet, teisingiau sakant, tai buvo tiesiog valstybinis kapitalizmas, kuriame kapitalą valdė biurokratinė vyriausybė.

Šiandien kapitalas ir valstybė beveik visiškai perėmė feodalines hierarchijas. Turtas ir įtaka išliko paveldimi ‒ iš čia Rooseveltų ir Bushų kartos Baltuosiuose Rūmuose ‒ bet tai pačios struktūros, o ne jose veikiantys individai, valdo mūsų gyvenimus. O statiškas ir trapias feodalines hierarchijas pakeitė naujos ypač atsparios struktūros.

Kai kurie vis dar tikisi, kad demokratija atsvers kapitalizmo padarinius, bet ši pora ne atsitiktinai pasklido po pasaulį kartu: ir demokratija, ir kapitalizmas išsaugo hierarchijas, tuo pačiu metu įgalindami jose didžiausią mobilumą. Tai nukreipia nepasitenkinimą į vidines kovas ir leidžia individams keisti savo pozicijas nekeliant pavojaus visuomenėje įtvirtintai galios nelygybei. Laisvoji rinka suteikia kiekvienam nuovokiam darbuotojui priežastį laikytis privačios nuosavybės ir konkurencijos; kol atrodo labiau įmanoma pagerinti savo paties situaciją nei sukelti revoliuciją, vietoj klasių karo jis rinksis varžymąsi dėl paaukštinimo. Panašiai demokratija yra ir geriausias kelias maksimizuoti visuomenės indėlį į prievartines valstybės institucijas, nes ji suteikia didžiausiam įmanomam kiekiui žmonių pojūtį, kad jie gali šioms institucijoms turėti įtakos.

Atstovaujamojoje demokratijoje, taip, kaip ir kapitalistinėse varžybose, tariamai šansą gauna kiekvienas, bet tik keletas pasiekia viršūnę. Jei nelaimėjai, vadinasi, nepakankamai stengeisi! Žiūrėkit, jūs tingūs dykūnai, jūs galėjote tapti Billu Cosbiu ar Hillary Clinton, jei tik būtumėte sunkiau dirbę. Bet viršūnėje vietos mums visiems neužtenka, nesvarbu, kaip sunkiai bedirbtume.

Kai tikrovė kuriama žiniasklaidos, o prieigą prie žinių nulemia turtas, rinkimai tampa tiesiog reklamos kampanijomis. Rinkos konkurencija sprendžia, kurie lobistai gauna išteklių nulemti priežastis, kuriomis remdamiesi rinkėjai priima sprendimus. Tokiomis aplinkybėmis politinė partija yra iš esmės tiesiog verslas, siūlantis investicijų į įstatymų leidybą galimybes. Kvaila tikėtis, kad atstovaujantieji politikai pasipriešins savo klientų, nuo kurių tiesiogiai priklauso jų galia, interesams.

Tačiau net jei galėtume reformuoti rinkimų sistemą ir nubalsuoti už auksaširdžius atstovus, valstybė vis tiek būtų kliūtis tarpusavio susitarimu pagrįstoms socialinėms struktūroms ir savarankiškumui. Jos esminė funkcija yra kontroliuoti: versti paklusti, bausti, valdyti. Nebesant karalių, dominavimas tęsiasi ‒ sistema tik tam ir tinkama.

Šiuolaikiniai debatai tarp politinės kairės ir dešinės paprastai koncentruojasi į tai, kiek kapitalo kontrolės turėtų tekti valstybei, o kiek ‒ privačiam verslui. Abi pusės sutinka, kad valdžia turėtų būti centralizuota profesionalaus elito rankose; vienintelis klausimas – kaip šis elitas turėtų būti įteisinamas? Kairieji dažnai išsako savo poziciją pasmerkdami rinkos iracionalumą ir žadėdami žmogiškesnes sąlygas.

Vis dėlto, nėra jokių įrodymų, kad gyventume geriau, jei visa nuosavybė priklausytų valstybei. Nuo Sovietų Sąjungos iki nacistinės Vokietijos, XX‒asis amžius pateikia daugybę pavyzdžių, iš kurių nė vienas neatrodo žadančiai. Žvelgiant į jų istorinę kilmę ir galios palaikymo reikalavimus, nieko neturėtų stebinti, kad valstybinė biurokratija yra ne ką geresnė už korporacinę. Visos biurokratijos atitraukia žmogų nuo jo paties potencialo, padarydamos iš jo ką nors išoriška ir prieinamą tik pačios biurokratijos kanalais.

Nors kai kurie politikai gali priešintis galingiems asmenims ar klasėms, bet joks politikas niekada nepasipriešins pačiai hierarchinei valdžiai; kaip ir magnatų, jų pozicija yra priklausoma nuo galios centralizacijos, todėl jie negali elgtis kitaip. Kraštutiniais atvejais vyriausybė gali pakeisti vieną kapitalistų klasę kita ‒ kaip padarė bolševikai po Rusijos revoliucijos ‒ tačiau jokia valdžia neatsisakys privačios nuosavybės, nes valdymas savaime reiškia kapitalo kontrolę. Jei norime sukurti pasaulį be darbo, turėsime tai padaryti be politikų.

Kartais iškyla kandidatas, kuris sako viską, ką žmonės jau ilgai sakė vieni kitiems ‒ jis atrodo atsiradęs iš už politikos pasaulio, tikrai esantis vienas iš mūsų. Kritikuodamas sistemą pagal jos pačios logiką, kandidatas subtiliai įtikina žmones, kad ji gali būti pertvarkyta ‒ sistema galėtų veikti, jei tik valdžią turėtų teisingi žmonės. Daug energijos, kurią būtų buvę galima nukreipti iššūkio pačiai sistemai metimui, nukreipiama į paramą dar vienam kandidatui, kuris galiausiai taip pat nesugeba išpildyti savo pažadų.

Šie kandidatai pritraukia tiek daug dėmesio tik todėl, kad apeliuoja į paplitusias nuoskaudas; vienas dalykas, kurį jie moką, tai užkirsti kelią judėjimams iš apačios. Kai jie ateina į valdžią ir parduoda visuomenę, opozicinės partijos gali tuo pasinaudoti, kad susietų savo tariamai radikalias idėjas su tomis pačiomis problemomis, kurias žadėjo išspręsti ‒ ir nukreipti nepasitenkinimą valdžia į dar vieną politinę kampaniją! Tad ar turėtume atiduoti savo jėgas politikų rėmimui, ar veikiau sukūrimui tokio socialinio impulso, kuris priverstų juos iš pat pradžių užimti radikalias pozicijas? Dažniausiai esame priverčiami dėmesingai sekti rinkiminį spektaklį vien dėl perspektyvos būti valdomais pačių blogiausių įmanomų kandidatų. „Kas, jei jis ateis į valdžią?!” Pagalvojus, kad reikalai gali net dar pablogėti…!

Bet problema yra tame, kad politikai turi tik daug galios ‒ kitaip nebūtų svarbu, kas laiko vadeles. Kol taip yra, visada bus tironų. Todėl turime nukreipti savo jėgas į ilgalaikius sprendimus, o ne politines kampanijas.

Viršininkai

Kas mėgsta savo viršininką? Net žmonės, kurie tariasi mėgstą savo viršininkus, tai sako su tam tikra atsarga: jis neblogas… kaip viršininkas.

Niekam nepatinka, kai jiems aiškina, ką daryti, ar kai reikia krauti pelną kam nors kitam. Net ir be antikapitalistinio judėjimo šios paprastos nuoskaudos kuria įtampą. Iš viršininko perspektyvos, kiekviena diena yra kafkiškas vargas stengiantis palenkti ir prievartauti darbuotojus, kurie verčiau būtų bet kurioje kitoje Žemės vietoje. Niekas neįvertina to, kaip sunku būti viršūnėje; visi vietoj tiesos sako viršininkams tai, ką jie nori girdėti ‒ nenuostabu, kai pagalvojame apie galių skirtumus. Tad nėra ko stebėtis, kad viršininkai galvoja, jog visas pasaulis nustotų suktis, jei ne jie.

Tačiau darbuotojai viršininkų nekenčia, nes jie yra beverčiai. Jie painiojasi po kojomis. Kuo aukščiau kyli vadyboje, tuo mažiau esi susijęs su praktinėmis kasdienėmis užduotimis ir tuo mažiau apie jas žinai ‒ iš čia randasi istorijos apie nekompetetingus darbuotojus, pakeliamus pareigose vien tam, kad nepridarytų žalos. Bet kuriuo atveju, daugelis vadovų korporacinių kopėčių viršūnėje atsidūrė ne todėl, kad pradėjo nuo apačios.

Visa tai išryškina meritokratinį melą ‒ idėją, kad žmonės gauna pinigus ir valdžią, atitinkamą savo įgūdžiams ir pastangoms. Vadovai dažnai uždirba šimtus kartų daugiau nei eiliniai jų darbuotojai; neįmanoma, kad toks dramatiškas pajamų skirtumas atspindėtų realų skirtumą tarp to, kiek kas sunkiai dirba ar kiek nusipelno pasauliui. Pragmatiškesni verslininkai aiškina, kad tokie atlyginimai reikalingi palaikyti konkurencijai su kitomis kompanijomis varžantis dėl geresnių vadovų. Bet jei tokios prarajos atrodo neišvengiamos, tai tik patvirtina, kad kapitalistinė ekonomika negali atlyginti žmonėms pagal jų indėlį.

Ironiška, bet panašu, kad vienintelis būdas pabėgti nuo viršininkų yra pačiam tokiu tapti – t. y. tapti tuo, ko nekenti. Iš čia ir dviprasmiškas daugelio dirbančiųjų požiūris į karjeros darymą.

 

 

CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

SIMILAR ARTICLES

NO COMMENTS

Leave a Reply