Popiežius Pranciškus apie naują tironiją ir laiko ženklai

Popiežius Pranciškus apie naują tironiją ir laiko ženklai

0 790

Nors popiežius Pranciškus tvirtina, kad 2013 m. lapkričio 26 d. paskelbtame apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“) jis tik pakartojo socialinį Katalikų Bažnyčios mokymą, jau po kelių dienų pasirodęs globalaus palūkininkų internacionalo atsakas liudija, kad „Evangelii gaudium“ yra ypatingas dokumentas, nagrinėtinas tokių fundamentalių dokumentų kontekste, kaip popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum novarum“ (1891) ir popiežiaus Pijaus XI enciklika „Quadragesimo anno“ (1931). Šį anaiptol ne kupiną susižavėjimo popiežiaus mintimis atsaką išdėstė vieno pasaulinės pinigų viešpatijos ryklių – banko „JPMorgan“ – ekonomistas, kuris, tiesa, nemini popiežiaus vardo, bet savo nepasitenkinimą adresuoja „tiems, kurie yra susirūpinę pasauline skurdo problema“. Pastariesiems (be abejo, omenyje turimas pirmiausia dabartinis popiežius) „JPMorgan“ atstovas primena, kad skurdas nėra specifinis mūsų laikų reiškinys. Suprask – skurdas egzistavo visada. Be jokios abejonės, būtų kvaila neigti šią banalią tiesą. Galima prisiminti paties Jėzaus žodžius: „Vargšų jūs visada turėsite su savimi […]“ (Jn 12, 8). Enciklikoje „Rerum novarum“, kurioje smerkiamos socialistinės idėjos ir niekuo nevaržomas ekonominis liberalizmas, Leonas XIII konstatuoja: „Tokiu būdu maža turtuolių ir pasiturinčiųjų saujelė yra uždėjusi plačiosioms vargingųjų masėms beveik vergijos pančius.“ Popiežius kviečia „apsaugoti vargšę darbininkiją nuo gobšųjų žiaurumo, kurie savo beribiam pelno troškimui patenkinti išnaudoja žmogų lyg kokį daiktą“. Po keturiasdešimties metų, vadinamosios Didžiosios depresijos metu, enciklikoje „Quadragesimo anno“ Pijus XI rašė: „[…] šiandien dėl žymaus kontrasto tarp saujelės turtingųjų ir milžiniškų minių beturčių kyla pavojinga disharmonija, ką mato kiekvienas nuoširdus žmogus.“ Popiežius nurodo ir vieną pagrindinių tokios padėties kaltininkų, tai – „finansinis internacionalizmas arba pinigo internacionalinis imperializmas, kurio tėvynė yra ten, kur jis randa naudos“. Praėjus 122 metams po „Rerum novarum“ ir 82 metams po „Quadragesimo anno“ popiežius Pranciškus taip pat rašo apie milžinišką nelygybę ir pinigo valdžią. Bet šių blogybių pasmerkimas Pranciškaus apaštališkajame paraginime yra rūstesnis negu jo pirmtakų enciklikose. Kelis kartus popiežius taria griežtą „ne“. Reikia manyti, kad būtent tie „ne“ ir buvo „JPMorgan“ atstovo plunksna sureagavusio palūkininkų internacionalo susierzinimo priežastis.

„Ne“ pašalinimo ekonomikai“, – sako Pranciškus. Šitą „ne“ popiežius prilygina tam „ne“, kuris yra Dievo įsakyme „nežudyk“. Nes dabartinė ekonomika, pasak popiežiaus, „žudo“. Popiežius rašo apie tai, kad šiandien pasaulis yra ne vien tik išnaudojimo ir priespaudos – gerai žinomų ir liūdnų žmonijos istorijos faktų – akivaizdoje, bet kažko visiškai naujo akivaizdoje. Žmonija išgyvena savo istorijos lūžio tašką, teigia popiežius. Pranciškaus pirmtakas Benediktas XVI, rašydamas apie vienos lyties asmenų „santuokų“ įteisinimą, tvirtino, kad su šiuo faktu „išžengiama iš visos žmonijos moralinės istorijos“. Tas, kuris krikščionybėje žinomas „žmonių giminės priešo“ vardu, mūsų laikais griauna žmogiškumą dvejopu būdu: naikindamas „tradicines“ tapatybes (iš jų didžiausią naikintojo neapykantą yra užsitraukusios religinė, lytinė ir nacionalinė) ir solidarumą tarp „žmonėmis“ vadinamų būtybių tokiu būdu, kad bedugnė, skirianti saują turtingiausių ir galingiausių planetos individų nuo turtinės piramidės apačioje esančių milijardinių „masių“, gresia virsti praraja tarp skirtingų būtybių rūšių. (Šią grėsmę didina sparti mokslo ir technologijų pažanga, kurios vaisiais minėtos bedugnės atskirtieji naudojasi, aišku, anaiptol ne po lygiai.) „Dehumanizacijos“ (arba nužmoginimo) procesas, apie kurį rašo Pranciškus (ir kuris, pasak jo, gali tapti nebegrįžtamas), kaip tik ir reiškia tai, kad kai kurie „žmonės“ į tam tikrus kitus „žmonijos“ atstovus jau nebežiūri kaip į tikrąja šio žodžio prasme „žmones“. (Religijos nuosmukis šiai tendencijai ypač praverčia.) Dabartinės globalios ekonominės sistemos „pašalintieji“ jau nebėra vien tik visuomenės paraštėse, jos paribyje esantys „žmonės“ – jie jau yra tarsi anapus visuomenės ir tarytum nebepriklauso „žmonių“ visuomenei. Popiežius rašo apie „pašalintuosius“, kurie yra dabartinės globalios ekonominės sistemos – kurioje „galingieji minta bejėgiais“ – aukos. Bet yra ir sauja tų, kurie patys „pasišalino“ iš globalaus tarpžmogiško solidarumo lauko. „Žmonija“, kurios trys šimtai turtingiausių atstovų valdo turtą, prilygstantį tenkančiam trims milijardams neturtingiausių planetos gyventojų, yra ne mažiau keistas dalykas už pasaulį, kuriame vienos lyties „tėvų“ šeimose auga vaikai.

„Ne“ naujam pinigų stabui, – sako Pranciškus ir teigia: – Dėl dabartinės finansų krizės mes pamirštame, kad prie jos ištakų buvo gili antropologinė krizė: žmogaus asmens pirmenybės neigimas! Mes sukūrėme naujus stabus. Senovės aukso veršio garbinimas (Iš 32, 1–35) sugrįžo nauju ir negailestingu pinigų stabo ir žmogiško veido neturinčios bei tikro žmogiško tikslo nesiekiančios ekonomikos diktatūros pavidalu.“ Žmogaus asmens turtingumas yra redukuotas į vienintelį iš jo poreikių – vartojimą. Žmogus laikomas pirmiausia gėrybių vartotoju, kuris pats galų gale suvartojamas kaip paprasčiausia prekė ir išmetamas, taip tapdamas plintančios „išmetimo kultūros“ auka. (Popiežius ypatingą dėmesį skiria vienos „išmetimo kultūros“ apraiškos – abortų – aukoms.) Milžiniškos nelygybės priežastis, pasak Pranciškaus, yra „absoliučią rinkos ir finansinių spekuliacijų autonomiją ginančios ideologijos“, kurios „neigia valstybių, įpareigotų tarnauti bendrajam gėriui, kontrolės teisę“. „Gimsta nauja, nematoma ir dažnai virtuali tironija, vienpusiškai ir negailestingai primetanti savo įstatymus ir taisykles“, – konstatuoja popiežius.

„Ne“ finansų sistemai, kuri ne tarnauja, o valdo“, – sako Pranciškus ir teigia, kad už dabartinės pasaulio būklės slypi etikos ir Dievo atmetimas. Etika atmetama, nes pinigus ir galią ji skelbia reliatyviais dalykais. Dievas atmetamas, nes reikalauja atsako, kuris neišsitenka rinkos kategorijose. Kai rinka absoliutizuojama, „Dievas pradedamas matyti kaip nekontroliuojamas, nevaldomas, net pavojingas, nes Jis kviečia žmogiškas būtybes į jų visišką realizaciją, į laisvę nuo bet kokių pavergimo formų“. O tarnavimas pinigui – „negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24) – yra viena pačių pragaištingiausių pavergimo formų. „Pinigai turi tarnauti, o ne valdyti“, – tvirtina popiežius ir kviečia ekonomikai bei finansų sistemai sugrąžinti etinį pagrindą.

Enciklikose „Rerum novarum“ ir „Quadragesimo anno“ kritikuojami socializmas ir nevaržomas ekonominis liberalizmas. Apaštališkojo paraginimo „Evangelii gaudium“ dalyje, pavadintoje „Visuomeninių įsipareigojimų krizė“, kritikuojamas neoliberalizmas. „Mes jau nebegalime tikėti nematomomis jėgomis ir nematoma rinkos ranka“, – rašo popiežius. Vargu ar reikia stebėtis, kad iš karto po „Evangelii gaudium“ (kur neoliberalizmo kritika užima tik palyginti nedidelę dalį) pasirodymo popiežius Pranciškus buvo apkaltintas… marksizmu. (Savaime suprantama, daugiausia tokių kaltintojų atsirado neoliberalizmo flagmane – JAV.) Kai kuriems erudicija nepasižymintiems protams bet kokioje kapitalizmo kritikoje vaidenasi „komunizmo šmėkla“, apie kurią Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas taip įtaigiai rašė „Komunistų partijos manifesto“ (1848) įžangoje. (Iš komunizmo išsivadavusioje ir iš karto į neoliberalizmo jungą patekusioje Lietuvoje neoliberali propaganda bet kokiai kapitalizmo kritikos apraiškai klijavo „sovietmečio nostalgijos“ ir „sovietinio mentaliteto“ – homo sovieticus – etiketes.) Beveik neabejojant galima teigti, kad tie, kurie prikiša popiežiui Pranciškui „marksizmą“, patys yra apžavėti šmėklos – „laisvosios rinkos“ ekonomikos šmėklos.

1944 m., pasaulio tautoms naikinant žmogiškumą baisiausiame istorijoje Antrajame pasauliniame kare, pasirodė knyga „Didžioji transformacija“, kurios paantraštė – „Politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos“ – leido tikėtis rasti atsakymą į klausimą, kaip „civilizuota“ žmonija galėjo nusiristi iki tokios apgailėtinos padėties. Knygos autorius – Karlas Polanyi, turintis šiokių tokių ryšių ir su Lietuva (jo motinos tėvas buvo Vilniaus rabinas). Polanyi atsakymas yra toks: civilizacijos krizės priežastis yra tikėjimas „laisvosios rinkos“ (jis dar vartoja terminus „susireguliuojanti, prisitaikanti rinka“) utopija. „Mūsų tezė yra tokia: prisitaikančios rinkos idėja buvo akivaizdi utopija, – rašo Polanyi. – Tokia institucija negalėjo egzistuoti, kad nesunaikintų visuomenės žmogiškosios ir gamtiškosios esmės, – ji būtų fiziškai sunaikinusi žmogų, o jo aplinką pavertusi laukine. Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai, dezorganizavo pramonės egzistavimą ir buvo dar vienas pavojus visuomenei“ (Didžioji transformacija, Vilnius: Algarvė, 2002, vertė Jūratė Musteikytė ir Rimantas Grikienis). Komunistinė ir nacionalsocialistinė revoliucijos, Franklino D. Roosevelto Naujasis kursas ir buvo tokios „priemonės apsiginti“. Rezultatas: „Pasaulio socialinės transformacijos viršūnė – dar neregėti karai, kuriuose daugybė valstybių žlunga, ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos.“ Štai į ką, pasak Polanyi, atvedė „liberalus tikėjimas“ – tikėjimas „žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba“.

Laisvosios rinkos utopijos pergalingas žygis neįmanomas be pavertimo prekėmis trijų dalykų, kurie iš tikrųjų nėra prekės. Tie dalykai – darbas, žemė, pinigai. Laisvosios rinkos utopiniam projektui būtinos darbo, žemės ir pinigų rinkos. Polanyi taip aprašo tokio suprekinimo pasekmes: „Jeigu būtų leista, kad rinkos mechanizmas vienintelis valdytų žmonių likimus ir jų aplinką […], tai galiausiai sukeltų visuomenės suirimą. Kaip prekė, „darbo jėga“ negali būti švaistoma […] neveikiant ir to žmogaus, kuris turi būtent tą prekę. Naudodama žmogaus darbo jėgą, sistema kartu naudoja ir visą fizinę, psichologinę bei moralinę esybę – „žmogų“, kuris pritvirtintas prie tos etiketės. Netekę apsauginės kultūrinių institucijų uždangos, žmonės žus nuo tokio socialinio apsinuoginimo, jie mirs kaip aštraus socialinio pairimo aukos nuo ydų, perversijų, nusikaltimų ir bado. Gamta sugrįš prie savo pirmapradžių elementų, gyvenvietės ir kaimai ištuštės, upės bus užterštos, kariniam saugumui kils pavojus, o galia gaminti maisto produktus ir gauti žaliavų – sunaikinta. Galiausiai rinkos valdžia perkamajai galiai periodiškai likviduos verslo įmones, kadangi pinigų trūkumas ir perteklius bus tokie pragaištingi verslui, kaip potvyniai ir sausros primityviojoje visuomenėje. Be abejonės, darbas, žemė ir pinigai yra esminiai rinkos ekonomikos dalykai. Tačiau jokia visuomenė net trumpai negalėtų atsilaikyti prieš tokį šiurkščios fikcijos poveikį, jeigu jos žmogiškoji ir gamtinė esmė bei verslo sistema nebūtų apsaugota nuo tų šėtono girnų.“

Jokia utopija negali būti realizuota visiškai. Tai galioja tiek komunizmo, tiek laisvosios rinkos utopijų atvejais. (Klasikinis marksizmas buvo utopinis atsakas į laisvosios rinkos utopiją.) Tačiau bet kokia utopija, susidurdama su realiu gyvų žmonių „iš kūno ir kraujo“ gyvenimu, darko ir žaloja tą gyvenimą. „Visuomenės organizavimo naudos ir pelno pagrindu rezultatai yra toli siekiantys. […] Naujoji institucinė sistema sugriovė sėslių gyventojų tradicinį charakterį ir pavertė juos naujoviškais žmonėmis – migruojančiais, klajokliškais, be savigarbos ir disciplinos, šiurkščiomis, bejausmėmis būtybėmis – ir darbininkas, ir kapitalistas yra tokių būtybių pavyzdžiai.“ Čia Polanyi rašo apie XIX a. Angliją – laisvosios rinkos utopijos tėvynę. Bet ar tų „naujoviškų žmonių“ aprašyme neatpažįstame neoliberalios globalizacijos formuojamo „pasaulio piliečio“ – migruojančio, klajokliško, be savigarbos ir disciplinos, šiurkščios, bejausmės būtybės – bruožų?

Ne-marksisto Polanyi knygą pasitelkėme todėl, kad XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje startavęs neoliberalizmas yra laisvosios rinkos utopijos atgaivinimas ir „šėtono girnų“ mechanizmo paleidimas iš naujo – su dar didesne jėga, nes neoliberali „didžioji transformacija“ yra dar didesnė intervencija į žmogaus prigimtį negu ta, kuri buvo apvainikuota Antrojo pasaulinio karo baisybėmis. Aišku, niekas negali mums uždrausti manyti, kad XX a. pirmosios pusės civilizacijos krizė, priešingai nei teigia Polanyi, nebuvo tikėjimo laisvosios rinkos utopija pasekmė, ir mūsų nelaukia „dar neregėti karai, kuriuose daugybė valstybių žlunga, ir iš kraujo jūros kyla naujos imperijos“. Tačiau kai kurie „laiko ženklai“ verčia suklusti. Pavyzdžiui, kas yra vadinamasis „islamo fundamentalizmas“, jei ne viena iš visuomenės „priemonių apsiginti“ nuo agresyvios rinkos fundamentalizmo ekspansijos? Bet akivaizdu, kad ši priemonė – kaip kadaise komunizmas ir nacionalsocializmas – yra „dar vienas pavojus visuomenei“. Kita vertus, yra manančių, kad Trečiasis pasaulinis karas jau yra prasidėjęs…

1891 m. pasirodžiusi „Rerum novarum“ buvo parašyta laisvosios rinkos utopijos ir „liberalaus tikėjimo“ klestėjimo epochoje. „Saugojant atskirų asmenų teises, ypač atsižvelgtina į žemesniųjų ir vargingųjų reikalus“, – ragino valstybių vyriausybes Leonas XIII. Po keturiasdešimties metų – 1931-aisiais – „Quadragesimo anno“ kreipėsi į Didžiosios depresijos kamuojamą pasaulį, kuriame šeštadalį sausumos paviršiaus užimančioje teritorijoje jau buvo vykdomas komunistinis eksperimentas ir savo eilės laukė Vokietijos nacionalsocializmas bei JAV Naujasis kursas. „Reikalinga, kad laisvoji konkurencija būtų tinkamai apribota“, – rašė Pijus XI. Dar po šešiasdešimties metų – 1991-aisiais – ant komunizmo griuvėsių neoliberalizmas pradėjo laisvosios rinkos utopijos triumfo žygį, o po dešimties metų – 2001 m. rugsėjo 11 d. – jis sulaukė atsako didžiausio istorijoje teroro akto pavidalu. 2013 m. apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“ popiežius Pranciškus tarė neoliberalizmui „ne“, o pigią darbo jėgą eksportuojančioje ir brangius globalių palūkininkų pinigus importuojančioje Lietuvoje 300 tūkstančių žmonių išdrįso pareikšti nuomonę, kad žemė nėra apatiniam trikotažui ir tualetiniam popieriui prilygstanti prekė. Ir kokią neapykantą, kokį isterišką staugimą bei neoliberalių propagandistų taškymąsi seilėmis tai sukėlė! Evangelija, apie kurios džiaugsmą rašo popiežius Pranciškus, ragina skaityti „laiko ženklus“ (Mt 16, 1–4).

P. S. Prieš maždaug 2,5 milijono metų mūsų planetoje atsirado būtybė, kuri – skirtingai nei visi prieš ją buvę ir po jos atsiradimo gamtoje susiformavę gyvybės pavidalai – egzistavo ne tik prisitaikydama prie aplinkos, bet ir tą aplinką keisdama. Įrankių iš akmens gamyba ir ugnies užvaldymas darė homo habilis – sumanųjį žmogų – tikrąja šio žodžio prasme „žmogumi“, nepalyginti artimesniu šiuolaikiniam žmogui negu šiuolaikinei žmogbeždžionei. Prieš pustrečio milijono metų prasidėjęs gamtos keitimo procesas šiandien pasiekė tokią stadiją, kai daugybė balsų jau kalba apie planetai iškilusią mirtiną grėsmę.

Ko gero, yra trys pagrindinės atsakymo į klausimą, kaip Žemės planetoje galėjo atsirasti tokia keista būtybė, versijos: planetos ribų neperžengiantis atsitiktinumas, iš kosmoso platybių atėjęs postūmis, antgamtinė priežastis. Pastaroji versija yra religinė, ir mums įdomu, kaip šiuolaikinis mokslas atsako į kitą klausimą – nuo kada žmogus tapo „religiniu žmogumi“? Jeigu apie homo habilis ir jį pakeitusio homo erectus (stačiojo žmogaus) religinį jausmą galime tik spėlioti, jau homo neandertalensis palaidojimai liudija, kad dar iki Homo sapiens atsiradimo žmogus neabejotinai buvo homo religiosus. Neandertaliečių palaidojimai miego ir gemalo pozomis liudija tikėjimą būsimu pabudimu ir nauju gimimu. Šiuolaikinė religijai iššūkį metanti „Vakarų civilizacija“, prasidėjusi XVIII ir XIX a. sandūroje (JAV atsiradimas, Didžioji Prancūzijos revoliucija ir Anglijoje prasidėjusi pramonės revoliucija bei laisvosios rinkos utopijos gimimas), tėra niekingai maža akimirka būtybės, vadinamos homo, egzistencijos sklaidoje – 0,01 % skaičiuojant nuo homo habilis atsiradimo ir 0,3 % nuo Homo sapiens atsiradimo. Laikotarpis po Jėzaus Kristaus sudaro 0,1 % skaičiuojant nuo homo habilis atsiradimo ir 3 % nuo Homo sapiens atsiradimo. Mes iš tikrųjų gyvename – kaip ir skelbia krikščionybė – „laikų pabaigoje“! Ir, žinote, aš galiu įsivaizduoti būtybių „visuomenę“, kurioje net nekyla klausimai apie Dievą, amžinybę ir pan., kitaip tariant, visiškai nereliginę „visuomenę“. Tačiau tai jau bus tikrai ne Homo sapiens rūšies būtybių „visuomenė“, o gal ir apskritai net ne homo – ne žmonių – „visuomenė“. (Vadinamieji „transhumanistai“ jau dabar kelia klausimą, kaip žmogiškumą transcendavusieji turės elgtis su tais – jų, be abejo, „pereinamuoju laikotarpiu“ bus absoliuti dauguma, – kurie pasiliks dar „tik žmonėmis“.) Tačiau tarkime, kad eksperimentas pavyksta, ir dėl revoliucijos, pasak entuziastų, prilygstančios ugnies užvaldymui, žmonija išsiveržia iš savo žmogiškumo ir, laimingai išvengusi planetos sunaikinimo arba sugrįžimo į akmens amžių (kuriame gyvenome 99 % savo buvimo žmonėmis laiko), pradeda kosmoso kolonizavimą. Pirmieji objektai, į kuriuos laisvosios rinkos utopistai nukreiptų savo kolonijinį projektą, be abejo, būtų Mėnulis ir Marsas. Įsisavinę pastarųjų „žemės rinkas“, kosminės erdvės kolonizatoriai imtųsi Saulės sistemos. O paskui būtų galima galvoti, kaip laisvo prekių, kapitalo, paslaugų ir asmenų judėjimo režimą eksportuoti į visą Paukščių Tako galaktiką. Užmojis savaip didingas. Vis dėlto, būdamas viso labo „tik žmogus“, esu linkęs manyti, kad miego ir gemalo pozomis mirusiuosius laidojusio neandertaliečio dvasinės aspiracijos buvo prasmingesnės.

Andrius Martinkus
2014 02 18

NO COMMENTS

Leave a Reply