A. Fursovas apie nacių lyderius

A. Fursovas apie nacių lyderius

0 2485

2011 pasirodė knyga „Pilkasis vilkas. Adolfo Hitlerio pabėgimas“ (The Escape of Adolf Hitler. The Case President N. Y.: Sterling, 2011. XXXII. 352 p.) Autoriai teigia, kad Hitleris nenusižudė, o pabėgo iš Vokietijos ir likusį gyvenimą praleido Argentinoje. Jo pavaduotojas partiniams reikalams Martinas Bormanas ir Gestapo šefas Heinrichas Miuleris buvo svarbiausios figūros kuriant „galutinio žydų klausimo sprendimo“ ir bausmės išvengimo planus. Jie prisijungė prie fiurerio Argentinoje.

Dar vienas įdomus faktas: Amerika ir Anglija padėjo pabėgti šimtams nacistų, tokiems kaip Verneris fon Braunas ar sadistas esesininkas Klausas Barbjė. Pokario metais abu jie dirbo JAV vyriausybei, o likusiems tiesiog leido išvengti teisminio persekiojimo ir apsigyventi įvairiuose planetos kampeliuose.

Knygos autoriai Dansenas ir Viljamsas ne pirmieji, kurie suabejojo oficialia versija, tačiau skirtingai nei daugybė kitų darbų, jų knyga pagrįsta didžiuliu kiekiu dokumentų ir tyrimų, o analitika pasižymi aukštu dedukcinio meistriškumo lygiu.

Vienareikšmiškų juridinių įrodymų, kad Hitleris ir Eva Braun nusižudė, nėra. Kaukolės fragmento DNR ekspertizė parodė, kad realybėje ji priklausė 30-40 metų moteriai. Įrodyta, kad Evos Braun lavonas neturi su ja nieko bendro.

O ir keista būtų Hitleriui žudytis, turint galvoje, kad mažiausiai nuo 1943 metų vasaros Reiche vyko plataus masto ir sistemingas pasiruošimas evakuotis iš Vokietijos partijos, valstybės, SS lyderiams, išvežti auksą, meno kūrinius, archyvus ir pažangiausią techniką.

Nuo 1943 metų Bormanas pradėjo kurti už Reicho ribų šimtus korporacijų, į kurias buvo dedami nacistų pinigai, daugiausiai – „partijos auksas“. Šitas uždavinys buvo sprendžiamas kaip dalis operacijos kodiniu pavadinimu „Aktion Adlerflug“ – „Erelio skrydis“. Buvo sumanyta atidaryti gausias sąskaitas užsienio bankuose ir sukurti investicinius fondus užsienio kompanijose, kurias kontroliuos vokiečiai. Pavyzdžiui, 1943-1945 metais daugiau kaip 200 vokiečių firmų užregistravo savo filialus Argentinoje.

Piniginiai ir kitokie aktyvai, tokie kaip patentai išradimams, buvo permetami per statytines firmas Šveicarijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje į vokiečių bankų, tokių kaip Banco Aleman Transatlantico, filialus. Paskui tos lėšos buvo nukreipiamos vokiečių kompanijoms, dirbančioms Argentinoje, pavyzdžiui, automobilių kompanijai Mercedes Benz – tai buvo pirmas firmos automobilių fabrikas, pastatytas už Vokietijos ribų. Centriniai ofisai savo užsienio filialams užkeldavo gamybos kaštus, o sumos, gautos iš realios ir užkeltos kainos skirtumo buvo paslapčia permetamos į Argentinos bankus, ir jas galima buvo nusiimti po karo, nesibaiminant, kad kažką įtars Argentinos ir, juo labiau, sąjungininkų valdžia.

Tos pačios kompanijos po 1945 metų tapo užimtumo garantais pasislėpusiams nacistų nusikaltėliams. Pavyzdžiui, Adolfas Eichmanas dirbo Mercedes Benz gamykloje Gonsales Katano miestelyje Buenos Airių pakraštyje, Rikardo Klemento vardu, nuo 1959 iki 1960 metų gegužės 11-os, kol jo nepagrobė Izraelio žvalgybos Mosad agentai.

Kitas svarbus operacijos „Erelio skrydis“ aspektas – užsienio firmų, ypač Šiaurės Amerikoje, akcijų paketų supirkimas. Šiam uždaviniui spręsti Bormanas pasitelkė kitados stambiausią tokių žaidimų žaidėją – koncerną IG Farben.

Nuo įsteigimo momento 1926 metais, koncernas įsigijo daug Amerikos kompanijų, kurios tapo šio pasaulinio kartelio dalimis. Kai Vokietija paskelbė Amerikai karą, netrukus po atakos prieš Perl Harborą, IG Farben turėjo kontrolinius akcijų paketus 170-yje amerikiečių kompanijų ir buvo akcininkė dar 108-iose kompanijose.

Bormanas kreipėsi patarimo į koncerno prezidentą Hermaną Šmicą ir į buvusė ekonomikos reichsministrą daktarą Jalmarą Šachtą. Drauge jie visi galėjo koordinuoti nacistų finansų srautų judėjimą per Šveicarijos bankus, Tarptautinių atsiskaitymų banką ar per trečiuosius asmenis bei kompanijas. Pavyzdžiui, broliai Džeikobas ir Markusas Valenbergai iš Švedijos įsigijo per jiems priklausantį Stockholms Enskilda Bank (SEB) banką kompaniją American Bosch Corporation, Štutgarte įsikūrusios kompanijos Robert Bosch GmbH dukterinę firmą.

1945 metų pradžioje Bormanas baigė pasiruošimus III Reicho vadovybės evakuacijai. Autorių nuomone, fiurerio pabėgimas buvo stebėtinai gerai dokumentuotas, dėl ko ir pavyko atkurti pakankamai įtikinamą Hitlerio pasitraukimo iš Berlyno ir jo tolimesni gyvenimo (pagal jų versiją) Argentinoje vaizdą.

1945 balandžio 27 dieną, penktadienį, Bormanas iš kelių pasitraukimo variantų nutarė pasinaudoti požemine eiga (450 metrų) link metro tunelių, o paskui – lėktuvu. Tačiau iš pradžių tie, kurie ruošėsi bėgti, turėjo „mirti“, tiksliau, mirti turėjo antrininkai. Su Hitlerio antrininku problemų nebuvo, jų būta net 12 (nužudytas greičiausiai buvo Gustavas Veberis, kuris pradėjo keisti Hitlerį viešumoje po 1944 liepos 20 dienos pasikėsinimo).

Ievai Braun irgi surado kažkokią jauną aktorę iš Gebelso „haremo“, surado netgi šunį-antrininką fiurerio numylėtinei Blondei, su kuria jis nenorėjo skirtis. Balandžio 28-osios naktį bėgliai leidosi į kelią, o balandžio 29-osios naktį buvo suvaidintas spektaklis su „Hitlerio ir Ievos savižudybe“.

Į metro sistemą bėgliai nusileido stoties Kaizerhof rajone (šiandien – Morenštrasė), išėjusi iš stoties prie Ferberliner Plac pastato, grupė persėdo į tris tankus „Tigras II“ ir du pusiau vikšrinius šarvuočius SdK3 251, kurie nuvežė juos į už kilometro esantį Hohencolerdamo pakilimo taką. Lėktuvas Ju-52, kurį pilotavo patyręs lakūnas SS kauptšturmfiureris Peteris Erichas Baumhartas, nusileido Travemiundėje, iš kur bėgliai persėdo į Ju-252 ir išskrido į Ispanijos karinį aerodromą Moroną. Hitlerio persėdimas iš Ju-252 į Ju-52 su Ejercito del Aire, Ispanijos KOP, borto ženklais , ispanų bazėje Reusėjė balandžio 29 dieną įvyko greitai ir labai slaptai.

Ju-52 pristatė Hitlerį į Fuerteventūrą (Kanarų salos), kur jis persėdo į povandeninį laivą U-518. Hitleris pasirinko būtent šio povandeninio laivo kapitoną – 25 metų amžiaus, tačiau jau labai patyrusį Hansą Vernerį Ofermaną. Per 59 dienas (pagal kitą versiją – per 53 dienas) įveikęs 8 500 kilometrų, laivas atvyko prie Argentinos krantų (Mar del Plata) 1945 liepos pabaigoje. Kaip pažymi knygos autoriai, apie šitą išsilaipinimą irgi išliko liudijimų. Išties pasaulyje nėra nieko slapto, pakanka tik pakapstyti.

Iš Mar del Plata bėgliai išskrido į San Ramono estansiją (dvarą), netoli San Karlos de Bariloče miesto. Ten buvęs fiureris ir jo žmona išgyveno maždaug metus kaip dvaro šeimininko svečiai. Tuo metu už 90 kilometrų nuo San Ramono, netoli Vilja Angosturos kaimo (palei pat sieną su Čile) Hitleriui statė dvarą Inalko, kuris architektūriškai priminė fiurerio rezidenciją Berghofe, Alpėse.

1946 kovą visus San Ramono dvaro darbuotojus sukvietė į vieną vietą, pranešė, kad svečiai, kurie atvyko 1945 metų vasarą, žuvo autokatastrofoje ir uždraudė toliau aptarinėti šią temą. Tokiu būdu Hitlerio pėdsakas nutrūko antrą kartą, o pats Hitleris su žmona persikėlė į Inalką, kur išgyveno iki 1954 ar tai iki 1955 metų. Bet kokiu atveju, po 1955 metų Hitlerio pėdsakai vėl išnyksta.

Pagal knygos autorių versiją, jis mirė 1962 balandžio 13.. Galbūt taip ir buvo, tačiau turint galvoje ankstesnius dingimus, galima daryti prielaidą, kad 1962 metai – tai dar ne pabaiga. Nors tais metais jam buvo jau 72, ir viskas įmanoma. Autoriai įtikinėja, kad Hitleris išsigelbėjo, tačiau yra abejonių dėl to, kad jis išties gyveno Argentinoje.

Pasaulio viršūnės, ypač Amerikos elitas, negalėjo nežinoti, kad Hitleriui pavyko pabėgti. Dar daugiau – patį pabėgimą galima buvo įgyvendinti tik sudarius sandėrį tarp nacistų viršūnių ir amerikiečių. Ką galėjo mesti ant svarstyklių nacistai? Nemažai ką. Pavyzdžiui, grasinimą bombarduoti rytinę JAV pakrantę.

Tai – „rimbas“, o kai dėl „meduolio“, tai pasiūlymai galėjo būti itin patrauklūs: pirmiausia auksas ir meno kūriniai, antra – tam tikra dalis Reicho techninių pasiekimų: patentai, brėžiniai, pavyzdžiai, plius taip reikalingas amerikiečiams uranas-235 (saviškio amerikiečiams trūko) ir sprogdikliai atominei bombai. Trečia – kompromatas apie pasaulio elitą, visų pirma prieš tą dalį Amerikos elito, kuri aktyviai bendradarbiavo su nacistais netgi karo metu. Be to, leisdami susiformuoti globalinio masto nacistų pogrindžiui IV Reicho organizacijos pavidalu, amerikiečiai galėjo tikėtis panaudoti šią galią prieš TSRS.

Tačiau netgi sudaręs sandėrį Hitleris negalėjo tikėti anglosaksais. Dėl to Argentinoje liko antrininkas (ir ne vienas), o pats Hitleris pasidarė plastinę operaciją ir po kažkiek laiko (galbūt 1946 ar kiek vėliau) persikraustė į Europą – Vokietiją ar Austriją – pagal principą „kur protingas žmogus slepia akmenukus? Tarp akmenukų ant jūros kranto“, t.y. ten, kur neieškos.

O štai Bormanas išties gyveno, prisidengdamas įvairiais vardais, Lotynų Amerikoje, kursuodamas tarp Argentinos, Čilės ir Paragvajaus ir vadovaudamas nematomam tinklinės struktūros pavidalo IV Reichui. Tačiau pateko jis į Lotynų Ameriką knygos autorių nuomone, ne iš karto. Iki 1946 liepos jis slapstėsi ar tai Miunchene, ar tai dar kažkur, galbūt netgi tarybiniame sektoriuje. 1946 metų vasarą jis išvyko į Ispaniją ir kurį laiką gyveno dominikonų vienuolyne San Dominge (Galisijos provincija). Įdomu, kad kai Izraelio žvalgyba 1969 metais susidomėjo vienuolynu, ten įvyko gaisras, ir prasidėjo jis toje dalyje, kur buvo saugomi duomenys apie svečius, apsilankiusius 1946 metais. 1947 metų vasaros pabaigoje Bormanas nusprendė, kad laikas keliauti į Argentiną, kur buvo pervestos milžiniškos lėšos, o vadovavo šaliai prezidentas, smarkiai simpatizavęs Hitleriui, nacizmui ir III Reichui – Chuanas Peronas. Didžiulę įtaką jam darė žmona Eva Peron, labai pragmatiška ir netgi žiauri moteris.

1947 metų birželį ji atvyko į Ispaniją, svarbiausias vizito tikslas buvo neoficialus – derybos su Bormanu, kuris turėjo sutvirtinti parašu nacistų ir Peronų šeimos paktą: maždaug milijardo dolerių vertės vertybės mainais į saugų gyvenimą Argentinoje. Ir čia argentiniečių tautos numylėtinė Evita pateikė siurprizą: ji pareiškė Bormanui, kad palieka jam ketvirtadalį pervežtų į šalį prisiplėštų vertybių, o tai kas liko bus perduota per patikėtinius saugoti Šveicarijos bankuose.

Likusi Bormanui suma buvo milžiniška.

187 692 400 reichsmarkių auksu;

17 576 386 JAV dolerių;

4 362 500 svarų sterlingų;

24 976 442 Šveicarijos frankų;

8 370 000 olandų guldenų;

54 968 000 Prancūzijos frankų;

87 kilogramai platinos;

2,77 tonos aukso;

4638 karatų briliantų ir kitų brangakmenių.

Netgi Bormanui likusi turto dalis buvo didžiulis turtas. Drauge su investicijomis į daugiau kaip 300 kompanijų, apimančių visą Lotynų Amerikos ekonomikos spektrą – bankų sferą, pramonę ir žemės ūkį (vien korporacija Lahusen gavo 80 mln pesų) – tie pinigai tapo svarbiu faktoriumi Lotynų Amerikos ekonominiame gyvenime.

Bormanas nieko negalėjo padaryti, kadangi jį išdavė keli žmonės, žinantys apie „partijos aukso“ paslaptis. Šita Evos Peron afera, kaip rašo autoriai, „pasidarė įmanoma dėka tylaus pritarimo tų žmonių, kuriais Argentinoje Bormanas labiausiai pasikliovė – Liudvigo Froidės, Richardo fon Lioitės, Richardo Štaudto ir Heinricho Diorgės. Visi jie turėjo įgaliojimus valdyti bankų sąskaitas, atidarytas Buenos Airėse ir skirtose operacijai „Ugnies žemė“.

Bormanas buvo ne iš tų, kurie atleidžia. Išdavę jį bankininkai ėmė mirti vienas po kito. Heinrichas Diorgė mirė paslaptingomis aplinkybėmis 1949 metais, Richardas fon Lioitė buvo rastas negyvas Buenos Airėse 1950 metų gruodį, o Richardas Štaudtas pergyveno Lioitę tik keliais mėnesiais. Liudvigas Froidė, svarbiausia operacijos „Ugnies žemė“ figūra mirė 1952 metais, išgėręs užnuodytos kavos. Chuanas Duartė, jaunesnysis Evitos brolis, buvo nušautas 1954 metais, pagal oficialią versiją jis nusišovė. Pati Evita susirgo vėžiu ir mirė 1952 metais, sulaukusi vos 33 metų.

6-ame ir 7-ame dešimtmečiais Bormanas toliau vadovavo savo sukurtam tinklui. 1971 liepos 26 „Boston Globe“ pacitavo buvusį Izraelio žvalgybininką Cvi Aldubį, knygos apie Eichmaną bendraautorių, kuris patvirtino, kad Bormanas gyvena rančoje Paragvajuje. Daugybės knygų apie žvalgybų ir slaptų karų istoriją autorius Ladislas Farago pareiškė, kad matė smarkiai susenusį Bormaną Bolivijoje.

Pagal Farago, po Perono sugrįžimo į valdžią 1973 metais, Bormanas persikraustė į Argentiną. Knygos apie Bormaną autorius Meningas tvirtino, kad dar 1980 metais Bormanas ir Miuleris (abu gimė 1900 metais) vis dar buvo gyvi. Vargu ar jiedu sulaukė TSRS žlugimo, tačiau savo vaidmenį tame žlugime suvaidino. Kokį – tai jau ne vieno analitiko tyrimų tema.

SIMILAR ARTICLES

NO COMMENTS

Leave a Reply