Baltų genčių mirusiųjų deginimo paprotyje – Saulės kulto apraiškos

Baltų genčių mirusiųjų deginimo paprotyje – Saulės kulto apraiškos

0 1591
„Gimimas ir mirtis – svarbiausia prieštara, o kartu ir loginė jungtis bet kurioje religinėje ar filosofinėje sistemoje“, – sako etnologas Libertas Klimka. Pasak jo, mūsų tolimų protėvių – įvairių baltų genčių – laidosenoje atsispindi ganai sudėtinga to meto žmonių pasaulėžiūra bei jos raida.

„Laidosenos tyrinėjimai – bene vienintelė galimybė tiesiogiai pajusti priešistorės žmonių dvasinį pasaulį, susidedantį iš tikėjimų, tradicijų, paprotinės teisės. Tik tuo ir pateisinama archeologų drąsa sudrumsti kapo ramybę“, – sako mokslininkas.
– Ką senovės žmogui reiškė kapas?
– Gentainius prie kapo atlydi dvejopi jausmai: velionio gedima, jo gailimasi, bet kartu mirusiajam jaučiama ir prietaringa baimė. Kapas – tai mitiškai suvoktas riboženklis tarp gyvųjų ir vėlių pasaulių. Kapo įranga turi atspindėti įsivaizduojamo Visatos surėdymo bruožus – juk per kapą patenkama į dausas, į mirusiųjų šalį.
Laidoseną sudaro kūno parengimas kapo duobei, paties kapo įranga bei pomirtinio gyvenimo viziją atitinkančios atsisveikinimo apeigos. Atsisveikinimo su mirusiaisiais papročių kaita reiškė esminius visuomenės pasaulėžiūros lūžius.
Po akmeniu – vėlių valdovo Velino karalystė. Laidotuvių apeigos išreikšdavo ir pagarbą išėjusiam, ir tam tikrą jo baimę: jos būdavo atliekamos ir tam, kad pasitraukęs iš gyvųjų žmogus netaptų vaiduokliu. Iš šio patyrimo ir bus kilę sudėtingi laidojimo, Vėlinių ir kitų mirusiųjų paminėjimo dienų, žiemos meto švenčių papročiai.
– Koks laidojimo būdas labiau būdingas mūsų protėviams – deginimas ar užkasimas žemėje?
– Lietuvos teritorijoje mirusieji būdavo laidojami ir sudeginti, ir nedeginti, taigi, būta ir kremacijos, ir humacijos papročių. Vienas būdas keitė kitą, o neretai, priklausomai nuo kultūros ar genties, šie abu būdai buvo praktikuojami kartu.
Mite apie mirusiųjų deginimo papročio atsiradimą (tai pasakojimas apie žynį Sovijų, stačiatikių vienuolio užrašytas 1261 m. vadinamojoje Malalos kronikoje) sūnus ruošia mirusiam tėvui guolį nakčiai, tai yra, laidoja skirtingais būdais – žemėje, medyje, ugnyje.
– Koks seniausias palaidojimas, rastas Lietuvos teritorijoje?
– Seniausias palaidojimas mūsų krašte rastas Spigino saloje Biržulio ežere, Telšių rajone. Jis datuojamas vėlyvuoju mezolito laikotarpiu, 5780 metų prieš Kristaus gimimą.
Akmens amžiaus kapų archeologams apskritai pavyko aptikti Lietuvoje labai nedaug – tik apie 20. Visi jie nedegintų palaikų. To meto žmonės mirusiuosius į kapo duobę guldydavo ant šono, palenktomis kojomis – taip miega kūdikiai. Galbūt taip būdavo imituojamas žmogaus grįžimas į Žemės motinos įsčias.
Būdavo laidojama arti namų, kartais net gyvenamojo būsto viduje, prie namų židinio. Taigi, ir po mirties velionis tarsi dalyvaudavo bendruomenės gyvenime. Kai būdavo vadovaujamasi tokiomis nuostatomis, tikriausiai susiklostė ir gilios pagarbos senoliams paprotys.
Dažname akmens amžiaus kape kauleliai randami apibarstyti raudonos spalvos dažais – ochra. Kartais kapinyno centre būdavo įrengiamas menamas židinys – akmenų ratas, į kurio vidų priberta to paties raudono dažo. Tarsi norėta sušildyti šaltojoje žemelėje besiilsinčius gentainius.
– Kada atsirado pilkapiai?
– Bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus mirusieji vakariniame Lietuvos pakraštyje laidoti jau pilkapiuose. Įrengiant tokį kapą, didelė reikšmė teikta akmeniui. Akmenų vainikais būdavo apjuosiami žuvusių karžygių pilkapiai arba iš jų sukraunamas savotiškas namelis mirusiajam. Taip akmuo atskirdavo gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų.
Pilkapiai įrenginėti labai sudėtingai – išskiriami net devyni jų tipai. Seniausieji supilti iš žemių ir apjuosti akmenų vainikais, kai kurie net trimis eilėmis. Iki 1100 m. pr. Kr. išliko akmens amžiaus tradicija laidoti nedegintus mirusiuosius; tik guldyti jie jau aukštielninki.
Nuo 1100 m. pr. Kr. visuotinai įsigalėjo deginimo paprotys, kuris tęsėsi virš tūkstančio metų. Pilkapius supildavo vien iš žemių, tačiau jų centre įrengdavo akmenų „namelius”, kurių viduje – molinės urnos palaikų pelenams.
Ypatingai įdomios pelenų urnos vakarų baltų areale prie Vislos, – jos turi veidus ir net papuošalus ant kaklo bei ausyse. Gali būti, kad pilkapiai savo forma imituodavo dangaus kalną ar skliautą.
Pilkapynai būdavo įrengiami toliau nuo gyvenviečių – taigi, mirusiųjų pasaulis „nutolo”. Nereta, kad jie yra už vandens – upės ar ežero.
– Kaip buvo laidojama mūsų eroje iki krikščionybės?
– Senajame geležies amžiuje, prasidėjusiame apie 10-40 metus po Kr., mirusieji vėl pradėti laidoti nedeginti pilkapiuose ir vadinamuosiuose plokštiniuose kapuose. Labai įvairiai būdavo sudėstomos mirusiojo rankos; tikėtina čia esant kažkokios prasmės, tačiau tai dar nėra detaliai ištyrinėta.
Dar įdomesnis yra erdvinio orientavimo paprotys: moterys į kapą guldytos galva į saulės teką, vyrai – į laidą. Ir tik nedidelėje dalyje kapų mirusieji paguldyti galva tiksliai į šiaurę.
Ugnies apeiga laidojimo metu neišnyko ir tuokart. Ugnimi būdavo pašventinama kapų duobė; tai liudija randami angliukai ir apeiginės laužavietės šalia kapinynų.
Baltai tarp kitų indoeuropietiškos kilties tautų dar išsiskiria palaidojimų su žirgais arba ir vienų žirgų kapinynų gausa. Tai byloja, kad žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Ir liaudies dainose žirgelis visada šalia bernelio. Išties kitados buvome raitelių tauta!
Penktajame amžiuje po Kristaus atėjusi nauja kūnų deginimo banga nevienodai sparčiai apėmė visą Lietuvą. Tik apie VIII a. jau visur liepsnojo apeiginiai laužai. Išimtį sudarė Žiemgala – ten šis paprotys beveik neprigijo.
– Iš kur atsirado paprotys deginti mirusiuosius?
– Mokslininkus labai domino, kur slypi deginimo papročio ištakos. Pasirodo, kad bronzos amžiuje Centrinėje Europoje apie penkis šimtus metų gyvavo archeologinė Urnų laukų kultūra. Ten sudegintų mirusiųjų pelenai ir įkapės būdavo laidojami molinėse urnose. Iš šioje srityje gyvenusių žmonių, veikiausiai keltų, mūsų tolimi protėviai gaudavo žaliavą metalo dirbiniams – varį, alavą, cinką. Taigi, kūnų deginimo idėja bus atėjusi tuo prekybos keliu.
Antrosios kūnų deginimo bangos kilmę nustatyti kebliau. Ji kilo iš pietryčių ar pietų. Pasirodo, baltų gyvenamo arealo pakraščiuose šis paprotys apskritai nebuvo išnykęs. Pavyzdžiui, Padnieprės gyventojai senajame geležies amžiuje tebedegino savo mirusiuosius. Prasidėjus slavų ekspansijai, tos srities gyventojai buvo stumiami į šiaurės rytus, ir tai galėjo būti pilkapių su degintiniais palaidojimais rytų Lietuvoje atsiradimo priežastimi.
Kūnų deginimo paprotyje galima įžvelgti Saulės kulto apraiškas: ugnis ir Saulė – du neatsiejami dalykai. Matyt, tikėta, kad ugnis turi apvalomąją galią nuo visokios bjaurasties, prikibusios šiame pasaulyje. Tad yra pagrindo manyti, kad tuomet baltuose ir susiformavo arba buvo adaptuota idėja apie nematerialaus prado sielą, kurią ugnis išlaisvinanti nuo kūno. Apie tai byloja ir simbolinių įkapių atsiradimas, kai vietoj tikrų daiktų į kapą imta dėti tik jų miniatiūrines kopijas.
Deginimo paprotys išnyko Lietuvoje plintant krikščionybei.
Jurgita Noreikienė

SIMILAR ARTICLES

NO COMMENTS

Leave a Reply