Alternatyvioji istorija pagal pirminius šaltinius: Karo metu slapta įrašytas A. Hitlerio ir...

Alternatyvioji istorija pagal pirminius šaltinius: Karo metu slapta įrašytas A. Hitlerio ir Suomijos karinių pajėgų vado C. G. Mannerheimo pokalbis

0 4583

Įvadas: 1942 m. birželio 4 d. A. Hitleris slapta atskrido į Suomiją pasveikinti savo sąjungininką, Suomijos Maršalą C. G. Mannerheimą 75 metų gimtadienio proga. Tuo metu suomių karinės pajėgos kovojo kartu su III-ojo Reicho kariuomene prieš Sovietų Sąjungą, kuri buvo pasiglemžusi nemažą dalį Suomijos teritorijos per taip vadinamą Žiemos karą 1939-40 m. A. Hitlerio ir C. G. Mannerheimo pokalbis vyko nuošalioje vietoje traukinio vagone-restorane, kuriame suomiai slapta įrengė pasiklausymo aparatą. Ilgą laiką užmirštas įrašas gulėjo Suomijos archyve ir tik sąlyginai neseniai pateko į Youtube. Abiejų vadų pokalbis vyko vokiečių kalba.

Pradžiai abi palyginus gausios Suomijos ir Vokietijos delegacijos susirinko iškilmingame oficialiame priėmime, kuriame Hitleris pasakė sveikinimo kalbą.

  1. Hitleris: Prieš keletą metų man kilo mintis inkognito atvykti į Suomiją. Norėjau ne tik pažinti šalį, bet ir dalyvauti didžiosiose Olimpinėse žaidynėse, kurias buvo numatyta organizuoti Helsinkyje 1940 m. Berlyne aš žavėjausi suomių kovotojais ir be to pažinau jų kovas už laisvę per [Pirmąjį] Pasaulinį karą ir po jo. Taip pat žinojau Maršalo pavardę.

 

Tuomet negalėjau sau leisti svajoti, kad likimas tokiomis aplinkybėmis mane nuves į Suomiją. Karas, kuriame mes dabar abu esame, nebuvo nei Vokietijos numatytas, nei (dabar aš tai galiu ramiai pasakyti) jos paruoštas. Jeigu mes būtume įsivaizdavę, kad šis karas būtų įmanomas, tai paruošimai jam būtų buvę nuodugnesni, geresni, praktiškesni ir kryptingesni. Mes galbūt tikėjome galimybe tartis Europoje, jei kai kurios valstybės nebūtų siekusios įamžinti Versalio sutartį [kalbama apie Pirmojo pasaulio karo 1919 m. taikos sutartį, kuri Vokietiją laikė atsakinga už karą ir jai uždėjo skaudžias sunkias sankcijas]. Bet ir čia aš tvirtai tikėjau, kad rasime taikingesnius ir racionalesnius sprendimus, kad sveikas protas įtikins, jog neįmanoma pratęsti neįmanomų sąlygų.

 

Štai aš buvau užsibrėžęs tikrai didelę socialinę programą. Aš pats savo tautoje pakilau iš labai sunkių gyvenimo pradžios sąlygų, todėl ir neturėjau jokio kito gyvenimo tikslo – tik įgyvendinti tikrai didelę socialinę programą. Be to šalia jos buvo numatyta didelė papildoma kultūrinė programa. Šitiems tikslams aš paaukojau save. Tačiau galiu pasakyti, kad apvaizda tikrai nusprendė visai kitaip. Kai atsirado būtinybė griebtis ginklo ginant savo paties tautos laisvę, aš jaučiausi laimingas, kad apvaizda mane pasirinko žengti šitą žingsnį.

 

Politinės padėties raida tik nuo 1940 m. birželio mėn. leido aiškiai suvokti besikaupiančią grėsmę Vokietijai [kalbama apie Sovietų Sąjungos karinių dalinių telkimąsi prie Reicho rytinių sienų ir Maskvos reikalavimus Berlynui padaryti sovietams kai kurias nuolaidas Balkanuose, Turkijoje ir Suomijoje]. Ir tai sukūrė prielaidas priimti atitinkamus ir tikrai įpareigojančius sprendimus. Iš tų sprendimų subrendo tas žingsnis [kalbama apie Hitlerio sprendimą pulti Sovietų Sąjungą], dėl kurio aš šiandien ne tik nesigailiu, bet esu laimingas, kad jį žengiau. Tik ta kova, kuri jau lieka mūsų praeityje ir ta, kuri mūsų dar laukia ateityje parodė šios grėsmės tikras apimtis ne tik Vokietijai, bet ir visai Europai. Galbūt jei aš būčiau anksčiau nutuokęs tas bolševizmo pasiruošimų prieš Europą apimtis, man būtų buvę sunkiau priimti tokį sprendimą. Vis tiek tikrai būčiau priėmęs tą sprendimą, nes aš esu žmogus, kuris nesutinka pasitraukti į šoną, artėjant neišvengiamam pavojui. Aš verčiau iš karto tam pavojui užkirsčiau kelią ir pats prisiimčiau atsakomybę už aukas, kurių reikėtų, norint jį pašalinti. O ypač nesutikčiau perkelti tą pavojų ateinančioms kartoms ir esu pasiryžęs padaryti tai, kas turi būti padaryta. Šiandien, kai žinau koks be galo didelis buvo šis pavojus, esu dėkingas apvaizdai, kad ji man padovanojo užtenkamai jėgos ir įžvalgumo priimti šį sprendimą.

 

Šis sprendimas jau antrą kartą Vokietijos ir Suomijos istorijoje mus sutelkė kovai su tuo pačiu priešu. Jau per pirmą bendrą kovą, kuriai mūsų jubiliatas skyrė savo didelę asmenybę, pavyko pastatyti užtvankas prieš bendrą pavojų, kurios turi išliekamąją vertę [kalbama apie Vokietijos paramą, kuriant nepriklausomą Suomiją po Pirmojo pasaulinio karo]. Antroji kova, aš esu tuo įsitikinęs, sustiprins mūsų ryšius visiems laikams. Mes neišvengsime vieno – nesvarbu, kokia bus pergalė, o taika yra neįmanoma be pergalės, pergalė bus, bet nepriklausomai nuo to, kaip atrodys ta pergalė, pavojus iš Rytų ilgą laiką kabos virš mūsų. Todėl manau, kad žiūrint į pačią tolimiausią ateitį, visa eilė Europos tautų turės bendrą interesą budria akimi stebėti tą pavojų ir jei aplinkybės to reikalaus, priešintis lygiai tokia pat budria sąmone.

 

O kas dėl manęs, tai likimo aplinkybės ir apvaizda taip nusprendė, kad tapau ne tik vokiečių tautos vadu, bet ir Vokietijos karinių pajėgų vyriausiu vadovu. Turėdamas šias pareigas, aš šiandien esu laimingas, kad galiu perduoti sveikinimus Suomijos Maršalui ne tik savo vardu, bet svarbiausia visų Vokietijos karių vardu, kurie nuoširdžiai žavisi savo suomių bendražygiais. Mums yra nepaprastai lengva kalbėti apie draugystę su Suomijos kariuomene, kai turime tokius drąsius sąjungininkus ir kai tokia narsi tauta stovi šalia mūsų. Aš taip pat norėčiau kalbėti visos savo tautos vardu, sakydamas, kad ir mes turime tautos kariuomenę ir Reichą, kuris irgi yra tautos valstybė. Kariuomenė, karinės pajėgos ir tauta pas mus sudaro vieningą junginį. Šiuo metu visa vokiečių tauta mąsto lygiai taip pat kaip aš čia kalbu. Vokiečių tauta žavisi suomių kariais, ji žavisi suomių tauta ir Suomijos kariuomenės vadu. Jūsų 75 metų gimimo proga, visos vokiečių tautos, karinių pajėgų ir savo vardu, norėčiau iš visos širdies palinkėti Jums laimės. Baigdamas, norėčiau padėkoti jums už svetingumą, kurį patyriau aš ir mano kelionės draugai. Dar norisi pridėti linkėjimą, kad Jūs, ponas Maršale, liktumėte šalia savo gimtosios šalies, savo tautos ir mūsų, tai yra mūsų bendro reikalo daug, daug metų.

 

Abiejų šalių delegacijos baigia iškilmingą susitikimo dalį. Mažesnė grupė susiburia siauresniam pokalbiui.

 

  1. Hitleris.: Aš labai apgailestauju, kad prieš du metus mes negalėjome padėti suomių tautai per pirmą jos karą už laisvę [kalbama apie Žiemos karą 1939-40 m.]. Bet mes buvome pilnai angažuoti Vakarų fronte ir reikėjo išvengti dviejų frontų karo pavojaus. Dabar esu laimingas, kad antrą kartą, tikiuosi jau galutinai, pavyks nugalėti priešą, kurio pergalė, jei ji įvyktų, nebūtų tokia, kokia mums yra suprantama pagal praeities pavyzdžius. Priešo pergalė reikštų ne tik mūsų abiejų tautų sunaikinimą, bet manau ir visos Europos. Man yra žinomi Suomijos kariniai pasiekimai ir kiek jūsų šalis turėjo aukotis. Aš galiu jus užtikrinti, kad nesvarbu kas įvyktų, vokiečių tauta liks šalia jūsų patikimai, absoliučiai, nepajudinamai. Tikiu, kad suomių tautos taikos siekiai, kurie ir man atrodo vieninteliai teisingi tikslai, bus iškovoti. Suomijos tauta yra laiminga, kad turi tokį herojinį vadą kaip jūs. Mes žavimės jumis.

 

C.G. Mannerheimas: Ponas Reicho Kancleri ir Vokietijos Karinių pajėgų vyriausias vade, už jūsų ypatingai malonius linkėjimus aš pagarbiai prašau leisti man išreikšti padėką. Jūsų linkėjimai man ir Suomijos karinėms pajėgoms yra vienas iš didžiausių pagerbimų, kurį mano širdis ir mintys sugebėtų pilnai įvertinti. Aš taip pat širdingai dėkoju už gražias pagerbimo dovanas, kurios yra man asmeniškai skirtos [šio vizito metu A. Hitleris padovanojo įvairių dovanų, tame tarpe ir Mannerheimui skirtą liuksusinį Mersedesą]. Šios dovanos man liks kaip nuolatinis prisiminimas tos kietos kovos, kuri dabar vyksta dėl pačių aukščiausių dvasinių ir materialinių kultūros vertybių. Džiaugiuosi, kad mes galime kovoti šalia šlovingųjų ir galingųjų Vokietijos karinių pajėgų. Jūsų, ponas Reicho kancleri, asmeninis dalyvavimas mūsų rato iškilmėse šiandien iki aukščiausio lygio pabrėžia šio susitikimo, skirto pagerbti mane, reikšmę ir vertę. Kad Vyriausias Vokietijos karinių pajėgų vadas pats asmeniškai norėjo perduoti linkėjimus ir dovanas, ne tik be galo džiugina mane ir mus visus, bet taip pat verčia mus giliai įvertinti šį pagerbimą. Ypatingai aš vertinu tai, ponas Reicho kancleri, kad Jūs radote galimybę atvykti kaip tik tuo metu, kai suduodami galingi smūgiai Vokietijos vadovybės ir jos vyrų širdžių bei ginklų dėka. Mums tai kelia viltį, kad šie smūgiai priartins toli siekiantį sprendimą. Taigi, norėčiau užbaigti savo pagarbaus dėkingumo išraišką su tokiu pageidavimu: tegul šie metai atneša sėkmę teisingam reikalui ir galingam ginklui, nukenksminant bolševikų barbarizmo kenkėjų lizdą. Tegul bendri ir broliški kovų veiksmai atneša abiems tautoms taiką, o visai Europai išsigelbėjimą nuo pavojaus, kuris daugiau nei du dešimtmečius, kaip koks košmaras, grasina Rytų sienoms.

 

  1. Hitleris: Tai tikrai labai didelis pavojus. Tai pats didžiausias pavojus, kokį galima įsivaizduoti, kurį mes tik dabar galime pilnai įvertinti. Mes patys tiksliai nežinojome, kokią milžinišką ginkluotę šita valstybė turėjo.

 

C.G. Mannerheimas: Ir mes nebūtume nutuokę Žiemos karo metu. Per Žiemos karą mes nenutuokėme to. Žinoma, mums atrodė, kad jie buvo gerai apginkluoti. Bet, kad šitaip realiai jie būtų…O dabar negali būti jokios abejonės dėl to, kokių kėslų jie turėjo.

 

  1. Hitleris: Tikrai taip. Jie turėjo tokią milžinišką ginkluotę, kokią žmogus galėtų įsivaizduoti. Jeigu anksčiau kas nors man būtų pasakęs, kad valstybė galėtų stoti į kovą su 35 000 šarvuočių, tai aš būčiau pasakęs, kad jūs esate pamišęs.

 

Suomijos Prezidentas R. H. Ryti: 35 000 šarvuočių?

 

  1. Hitleris: 35 000 šarvuočių. Mes iki šios dienos sunaikinome 34 000 šarvuočių. Jei man kas nors anksčiau būtų pasakęs, … jei vienas iš mano generolų man būtų raportavęs, kad valstybė su 35 000 šarvuočių į kovą traukia, aš būčiau pasakęs, kad jūs matote dvigubą ar dešimteriopą vaizdą, jūs išprotėjote, jūs matote šmėklas. Mes nemanėme, kad tai įmanoma… Aš anksčiau jums buvau pasakojęs, kad radome fabrikus, tame tarpe ir Kamarovskoje (?). Jis buvo pastatytas prieš du metus ir mes apie jį nieko nežinojome. Šiandien ten yra šarvuočių gamykla, kurioje per pirmą pamainą dirba maždaug 30 000 darbuotojų, o kai dirba pilnu pajėgumu 60 000 žmonių – tik viename šarvuočių fabrike. Mes jį užėmėm. Tai tikrai milžiniškas fabrikas! Tiesa, ten darbininkų masė, kuri gyvena kaip gyvuliai.

 

  1. H. Ryti: Ar tai Donecko srityje?

 

  1. Hitleris: Taip, Donecko srityje.

 

C.G. Mannerheimas: Na, bet kai pagalvojama, kad jie 20 metų, daugiau nei 20 metų, beveik 25 metus buvo laisvi ginkluotis ir viską, viską skyrė tik ginkluotei. Tik ginkluotei!

 

  1. Hitleris: Taip, taip aš Jūsų Valstybės Prezidentui anksčiau minėjau. Aš to anksčiau nenutuokiau. Jeigu būčiau nutuokęs, tai mano širdžiai būtų dar sunkiau priimti sprendimą. Bet tuo labiau turėjau nuspręsti, nes kitokių galimybių nesimatė. Man jau 1939-40 metų žiemą tapo aišku, kad susirėmimas bus neišvengiamas [kalbama apie karo tikimybę Vakarų fronte, kuriame buvo sumobilizuotos Vokietijos ir Vakarų sąjungininkų armijos po Lenkijos pralaimėjimo]. Mane tik kankino dviejų frontų karo košmaras. Toks dviejų frontų karas būtų mus sužlugdęs. Tą mes dabar aiškiau matome, nei suvokėme tuomet. Būtume sužlugdyti. Iš esmės aš norėjau jau 1939 m. rudenį vesti Vakarų kampaniją. Deja, vis besitęsiantis blogas oras sutrukdė planus. Na matote, mūsų visa ginkluotė yra, kaip čia pasakius, gero oro ginkluotė. Ji efektyvi, ji gera, bet, deja, ji yra gero oro ginkluotė. Mes tą jau pamatėme šito karo metu. Žinoma, mūsų visi ginklai buvo pritaikyti Vakarams. Mes visi buvome įsitikinę, mūsų nuomonė buvo tokia, kad nuo seniausių laikų buvo manoma, kad neįmanoma kariauti žiemą. Ir štai mūsų vokiški šarvuočiai, jie nebuvo išbandyti tam, kad naudotume juos žiemą, bet buvo ruošiamos pratybos tam, kad įrodyti, jog neįmanoma su jais kovoti žiemą. Tai visai kitokios prielaidos.

 

1939 m. rudenį aš buvau pasiryžęs būtinai pulti Vakaruose ir buvau įsitikinęs, kad per šešias savaites susitvarkysime su Prancūzija. Bet visuomet kilo klausimas, ar pavyks sklandžiai judėti. Oras visą laiką buvo blogas. Aš gerai pažįstu šitas Prancūzijos sritis. Mano nuomonė buvo ir mano generolai pritarė, kad tikriausiai nepavyks pasiekti to judrumo, kad negalėsime tinkamai išnaudoti mūsų šarvuočių ir oro pajėgų potencialo dėl nuolatinio lietaus. Aš gerai pažįstu šiaurinę Prancūziją, nes tenai tarnavau 4 metus per Didijį karą. Todėl kampanijos pradžia buvo vis atidedama. Jeigu dar 1939 m. būtume sutvarkę Prancūziją, tai istorijos eiga būtų visai kita. Taigi turėjome laukti iki 1940 metų. Pirmoji graži diena buvo gegužės 10 ir gegužės 10 d. aš tuojau pat puoliau. Gegužės 8 d. daviau įsakymą pulti gegužės 10 d. O tada teko įvykdyti tą milžinišką mūsų divizijų perkėlimą iš Vakarų į Rytus… Tuo pat metu užgriuvo ant mūsų didžiulė nelaimė – aš galiu šiandien tai pasakyti…kai atsirado silpnumo požymiai Italijoje, pirmiausia dėl Šiaurės Afrikos padėties [kalbama apie Italijos prastai paruoštą puolimą prieš gerai apginkluotas Anglijos pajėgas Libijoje] o po to dėl padėčių Albanijoje ir Graikijoje [kalbama apie italų nesėkmingą puolimą prieš graikus, kurio pasekoje Anglija perkėlė stiprias pajėgas į Graikiją, tuo grasindama Vokietijos pietiniam flangui]. Tai buvo labai didelė nelaimė. Mes privalėjome padėti italams. Bet tai reiškė, kad iš karto turėjome išskaidyti savo oro ir šarvuočių pajėgas kaip tik tuo pačiu metu, kai ruošėme jas Rytų frontui. Reikėjo persiųsti dvi divizijas, dvi pilnai komplektuotas divizijas, o ir trečią dar teko prijungti prie jų. Jos nuolatos patyrė didelius nuostolius, kuriuos reikėjo kompensuoti, nes kovos dykumoje [kalbama apie Šiaurės Afrikos frontą] buvo kruvinos. Visa tai atsiliepė Rytų frontui.

 

Nebuvo kito kelio. Sprendimas [pulti Sovietų Sąjungą] buvo neišvengiamas. Aš turėjau pokalbį su Molotovu [kalbama apie Sovietų Sąjungos Užsienio reikalų ministro vizitą į Berlyną 1940 m. lapkričio mėn.] ir buvo visiškai aišku, kad jis išvyko nusprendęs pradėti karą, o aš nusprendžiau, kiek tai įmanoma, užkirsti jam kelią ir pulti pirmam. Šito žmogaus reikalavimai siekė eventualiai valdyti Europą. Jau 1940 m. rudenį mes nuolatos klausėme savęs – ar leisti santykiams nutrūkti? Aš Suomijos vyriausybei pastoviai patarinėjau, kad ji derėtųsi tam, kad laimėtų laiko… nes aš nuolat labai bijojau vieno dalyko. Bijojau, kad vėlyvą rudenį Sovietų Sąjunga ims ir staigiai užpuls Rumuniją ir tuo užvaldys jos naftos šaltinius. O vėlyvą rudenį mes dar nebuvome pasiruošę. Jeigu Rusija būtų užėmusi Rumunijos naftos išteklius, tai Vokietija būtų prapuolusi. Skiriant tam tikslui 60 Rusijos divizijų, reikalas būtų sutvarkytas. Mes tuo metu neturėjome jokių karinių dalinių Rumunijoje. Jos vyriausybė kreipėsi į mus labai pavėluotai ir tai, ką mes tuomet būtume turėję buvo juokinga. Jiems tik reikėjo pasiimti naftos šaltinius. Rugsėjo ir spalio mėnesiais, mūsų ginkluotė buvo tokia, kad negalėjau pradėti karo. Tai buvo neįmanoma. Mes savo kariuomenės dislokavimą Rytuose jokiu būdu rimtai nebuvome pradėję. Pirmiausia reikėjo konsoliduoti karines pajėgas Vakaruose [po sėkmingos 1940 m. pavasario kampanijos Prancūzijoje]. Jų ginkluotę turėjome sutvarkyti, nes mes visgi patyrėme nuostolių per Vakarų kampaniją. Mes nebūtume galėję pradėti kampanijos [prieš Rusiją] anksčiau nei 1941 m. pavasarį.

 

O jeigu rusai 1940 m. rudenį būtų užėmę Rumuniją ir jos naftos versloves, tai mes būtume buvę bejėgiai. Mes turime didelę Vokietijos gamybą, bet tai, ką mūsų oro pajėgos ir šarvuočių divizijos praryja – pribloškia. Tai yra suvartojimai, viršijantys žmogaus suvokimo ribas. Be Rumunijos papildomų 4-5 milijonų tonų naftos mes negalėtume kariauti. Todėl turėjau didelių rūpesčių ir derybas bandžiau vilkinti tol, kol mes taptume stipresniais ir sugebėtume pasipriešinti rusų šantažuojantiems reikalavimams. Jų reikalavimai – buvo šantažas. Rusai žinojo, kad mes tuomet buvome bejėgiai kadangi buvome angažuoti Vakaruose, tai jie ir šantažavo mus. It tik per Molotovo vizitą aš jam tiesiai šviesiai pasakiau, kad negalime priimti jų reikalavimų. Tuo ir mūsų derybos staigiai nutrūko.

 

Diskutuojami buvo keturi punktai, iš kurių vienas palietė Suomiją. Jie reikalavo laisvę gintis nuo Suomijos grėsmės. Aš klausiau jų ar iš tikrųjų Suomija kelia grėsmę Sovietų Sąjungai. Atsakymas buvo, kad suomiai persekioja Sovietų Sąjungos draugus, jų bendruomenę. Didžioji valstybė negali leisti, kad mažoji valstybė keltų grėsmę savo egzistencijai. Aš atsakiau, nejaugi Suomija gali kelti grėsmę jūsų egzistencijai? Jūs sakote, kad Suomija kelia jums grėsme savo egzistencijai? Taip, yra ir moralinė grėsmė mūsų egzistencijai ir tai ką veikia Suomija tai daro mums moralinę grėsmę mūsų egzistencijai. Aš tada jam pasakiau, kad mes neliksime pasyviais stebėtojais, jei dar kartą kiltų karas Baltijos regione.

 

Tada Molotovas paklausė manęs, kokia mūsų pozicija Rumunijos atžvilgiu, nes mes esą teikiame garantijas šiai šaliai. Ar jūsų garantijos Rumunijai nėra nukreiptos prieš Rusiją? Aš atsakiau, jog nemanau, kad garantijos yra nukreiptos prieš jus, juk jūs neketinate užpulti Rumunijos? Matote, mums neteko girdėti, kad jūs norite užpulti Rumuniją. Jūs visuomet kalbėjote, jog Besarabija jums priklauso [Rumunijos dalis, kurią Sovietų Sąjunga aneksavo 1940 m.], bet jūs niekados nepareiškėte, kad norite užpulti Rumuniją. Molotovas atsakė, jog nori tiksliai sužinoti ar šios garantijos (įrašas baigiasi).

Komentaras: Šiame pokalbyje Hitleris kartojo nacionalsocialistinės Vokietijos oficialią poziciją dėl jos 1941 birželio 22 d. puolimo prieš Sovietų Sąjungą. Įdomu tai, kad Mannerheimas irgi, bent iš dalies, pritarė tokiai karo pradžios versijai. Hitleris teigė, kad Sovietų Sąjunga buvo sukaupusi milžiniškus kiekius ginkluotės ir karinių dalinių tam, kad galėtų staigiai pulti ne tik Vokietiją bet ir užimti visą Vakarų Europą. Pagal šią logiką, Barbarosos operacija buvo preventyvinis karas, kurio tikslas – anksčiau laiko sulaikyti planuotą Sovietų agresiją. Vakaruose ilgą laiką toks Rusijos puolimo pateisinimas nebuvo rimtai traktuojamas. Bet žinomo Rusijos žvalgo V. Suvorovo istoriniai tyrinėjimai ir išleistos knygos (Lietuvoje yra žinomas jo veikalas „Ledlaužis“) detaliai parodė, kokią milžinišką karinę persvarą turėjo S. Sąjunga ir kiek daug to karinio potencialo buvo sukoncentruota prie III Reicho rytinės sienos (tame tarpe ir neseniai okupuotoje Lietuvoje). Pasak Suvorovo, Vokietijos sėkmę iš pradžių lėmė tai, kad rusai nebuvo pasiruošę gintis, bet laukė greito įsakymo pulti. Kiti Rusijos istorikai neseniai pradėjo skleisti panašias versijas, nors oficialiai dabartinė Rusija nepripažįsta Stalino atsakomybės dėl rusų-vokiečių karo pradžios.

 

Tokia NS versija gali padėti suprasti, kodėl Stalinas taip staigiai panoro okupuoti Baltijos šalis ir Suomiją 1939-40 m. Jeigu S. Sąjunga tik būtų siekusi padidinti savo saugumą prieš NS Vokietiją, tai kyla klausimas, kodėl ji laikė tiek daug kovinių dalinių taip arti Vokietijos. Tam, kad apgintų Rusiją, racionaliau būtų išdėstyti karius ir ginkluotę šalies gilumoje. Yra istorinių dokumentų, rodančių, kad vokiečių vadovybė buvo nemaloniai nustebinta sovietų sparčiai įvykdyta Baltijos šalių karine okupacija. Molotovo-Ribentropo nepuolimo sutartis ir vėlesni pataisymai numatė, kad Baltos šalys atiteks Rusijos interesų zonai, bet tame dokumente nekalbama apie šių šalių karinę okupaciją. Todėl klausimas dėl Lietuvos sprendimo nesipriešinti sovietų karių įvedimui į Lietuvos teritoriją 1939 m. gale įgauna naują dimensiją. Kaip NS Vokietija būtų reagavusi į karinį konfliktą Lietuvoje, jos artimoje kaimynystėje, tuo pačiu metu, kai jos kariuomenė ruošėsi pulti Prancūzijos ir jos sąjungininkų sutelktas kariuomenes Vakarų fronte? Hitleris pasakė Mannerheimui, kad vokiečų kariuomenė būtų pasiruošusi Rusijos puolimui tiktai 1941 m. pavasarį, bet tai nereiškia, kad Hitleris nebūtų galėjęs pagrąsinti Stalinui nekelti rimtų saugumo problemų Vokietijos pašonėje. Lietuvos karinis pasipriešinimas 1939 m. gale prie pat Vokietijos rytinės sienos galėjo tapti rimtu Rusijos-Vokietijos nesantaikos objektu. Sovietų Sąjunga 1939 m. gale dar nespėjo sukaupti didžiulę kariuomenę savo Vakarų teritorijose. Todėl kyla klausimas ar Stalinas iš tikrųjų būtų norėjęs rizikuoti gerus santykius su NS draugais puldamas besipriešinančią Lietuvą 1939 m. pabaigoje, dar ir tokiu pat metu, kai jo kariuomenė buvo pradėjusi nesėkmingą Suomijos puolimą.

 

Vertė ir komentavo Algis Avižienis

SIMILAR ARTICLES

NO COMMENTS

Leave a Reply