Nauru sala: pragaru virtęs rojus

Nauru sala: pragaru virtęs rojus

0 3151

Nauru – vos 21 kv.km ploto sala – valstybė Ramiajame vandenyne, mažiausia pasaulio nepriklausoma respublika, turinti apie devynis su puse tūkstančio gyventojų. Nuo senų senovės saloje įsikūrę mikroneziečiai ir polineziečiai ilgus šimtmečius vertėsi žvejyba, maitinosi kokoso riešutais, kitais tropiniais vaisiais ir ramiai sau gyveno. 1798 m. pabaigoje į salą užklydo kapitono Johno Fearno vadovaujamas banginių medžiotojų laivas. Tai buvo pirmasis čiabuvių kontaktas su Vakarų pasaulio žmonėmis.  Johną Fearną sužavėjo tiek salos grožis, tiek ir draugiški jos gyventojai, tad jis jai davė „Maloniosios salos“ vardą (Pleasant Island).

 

XIX a. pirmoje pusėje vis dažniau į salą ėmę užsukti vakariečių prekeiviai užvežė ginklų ir alkoholio. Nereikia būti genijumi, jog suprastum, kokias tokia prekyba turėjo pasekmes… „Maloniosios salos“ dvasios neliko nė kvapo, o 1878 metais kilo dešimtmetį trukęs Nauru salos čiabuvių tarpusavio karas, po kurio  gyventojų sumažėjo nuo 1400 iki 900.

 

1888 metais salą aneksavo vokiečiai. Tuo metu Nauru niekuo ypatingu neišsiskyrė iš galybės kitų Ramiojo vandenyno salų. Tačiau vos įžengus į XX a. viskas pradėjo keistis…

 

nauru 1

 

nauru 2

 

nauru 3

 

1899 metais toks A. Ellisas atkreipė dėmesį į iš Nauru salos atgabentą ir kaip durų atramą jo darbovietėje Sidnėjuje naudotą uolienos gabalą. Vyras jis buvo nepėsčias ir patyrinėjęs nustatė, jog uolienoje labai gausu fosfatų. Kitais metais Nauru saloje pradėjęs tyrinėjimus jis netruko suprasti, jog ši sala – tikrų tikriausias lobis. Joje glūdėjo milžiniškos fosfatų atsargos. Tūkstančius metų čia perėję, gyvenę ar praskrisdavę įvairūs jūrų paukščiai paliko kalnus išmatų,  o laikui bėgant iš to „gėrio“ susidarė naudingųjų ir gražų pinigėlį galinčių duoti (iš jų gaminamos trąšos) iškasenų klodai. Jų krapštymui iš po žemių netrukus buvo įsteigtas britų-vokiečių konsorciumas ir jau 1907 metais iš Nauru išplaukė pirmoji fosfatų siunta.

 

Pirmojo pasaulinio karo metu salelę užėmė australai, o jam pasibaigus Tautų Sąjunga jos valdymą pavedė bendrai Australijos, Didžiosios Britanijos ir Naujosios Zelandijos žiniai. Antrojo pasaulinio karo metu salą užėmė japonai, o po jo Nauru administravimo teisės atiteko Australijai.

 

nauru 4

 

nauru 5

 

nauru 7

 

Beveik visą tą laiką fosfatų gavybos darbai rūko kaip iš pypkės.  Dar trečiajame dešimtmetyje buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog šis procesas geruoju tikrai nesibaigs. Kasant buvo kertama ir naikinama visa dirvos paviršiuje esanti augmenija, ir mokslininkai netruko pastebėti paukščių migracijos pokyčius. Imta piešti liūdnas kadaise Maloniąja vadintos salos perspektyvas. Bet  kam gi rūpi tos perspektyvos, kai prieš akis  didžiuliai seno, „susicukravusio” mėšlo = pinigų kalnai?

 

Nauru gyventojai, matydami jog iš pelningo fosfatų kasimo jiems lieka tik menki trupiniai, pradėjo įvairius žygius, kurių pagrindinis tikslas – nepriklausomybė.  Ir štai, 1966 metais  jiems buvo garantuotos savivaldos teisės, o 1968 sausio 31 dieną vos 21 kvadratinio kilometro ploto sala paskelbė nepriklausomybę. Naujoji valdžia kaip mat nacionalizavo  kasyklas, ir prasidėjo Nauru respublikos aukso amžius.

 

Šūdas ne lazda, juo nepasiremsi, sakydavo mūsų senoliai. Nauru saloje ši taisyklė negaliojo… Perėmus fosfatų kasybą į savo rankas, pinigai pasipylė tarsi iš dangaus, ir miniatiūrinė valstybėlė ėmė turtėti kone valandomis. Tuo metu, kai komunizmo rojų kuriančios supervalstybės piliečiai stumdėsi eilėse prie deficitinių prekių, Nauru staiga iš tiesų tapo tikru rojumi žemėje. Ir tam nereikėjo nei revoliucijų, nei ideologijų, nei vadų – tik didelės krūvos seno, gero š…

nauru 6

 

nauru 8

 

nauru 9

BVP kosminiu greičiu šovė iki 17,500 JAV dolerių vienam gyventojui – tai buvo vienas geriausių rodiklių visame pasaulyje. Tą netruko pajusti net ir eiliniai šalies gyventojai. Dirbti galėjo visi, kas tik norėjo, dauguma visų darbo vietų buvo valstybinės, o už darbą valdžia mokėjo dosniai. Nauru salos gyventojai spjovė į savo tradicijas, senuosius verslus ir ėmė mėgautis naujojo gyvenimo malonumais.

 

Netrukus į salą jie ėmė atsivežti juodadarbius darbininkus iš kitų šalių – kam gi lenkti nugarą kasyklose, jei yra kas už tave padirbs… Kad gyventi būtų dar maloniau, valdžia nusprendė, jog šalies gyventojams elektra turi būti nemokama. Sveikatos apsauga irgi (valstybė pasiryžo apmokėti piliečių gydymosi išlaidas Australijoje). Trąšų pasauliui vis reikėjo, fosfatų kasyba vyko pilnu tempu, o mažytėje valstybėlėje tiesiog lijo pinigais.

 

Gyvenimu džiaugėsi kaip kas mokėjo. Antai, policijos vadas nusprendė būti pačiu greičiausiu savo šalyje ir parsigabeno į salą dailų geltoną „Lamborghini” automobilį. Faktai, jog kelio, kuriuo galėjo važiuoti šis gražuolis, šalyje buvo vos 6 kilometrai, o maksimalus leistinas greitis – 25 mylios per valandą,  nelabai terūpėjo – įvaizdis  kur kas svarbiau už sveiką protą. Deja, pirkiniu policijos šefui teko nusivilti, mat paaiškėjo, kad jis pernelyg storas, jog tilptų į naująjį žaislą…

 

Eiliniai gyventojai gyvenimą šventė ne kaži kiek kukliau. Daugumai turinčių bent lopinėlį žemės vieninteliu darbu tapo čekių, kuriuos už leidimą jų žemėse kasti fosfatus siuntė valdžia, gryninimas. Pasakojama, jog pinigų buvo tiek, kad pirkdami vos kelis saldainių pakelius, žmonės duodavo pardavėjui penkiasdešimtinę Australijos dolerių (nacionalinė valiuta) ir grąžos nelaukdavo. Kai kurie, netikėtai pritrūkę tualetinio popieriaus, smulkiomis kupiūromis valėsi užpakalius… Parduotuvių lentynos ėmė lūžte lūžti nuo įvairiausių burgerių, traškučių ir visokio kitokio „mėšlamaisčio”, o Nauru žmonės ėmė sparčiai tukti. Dabar, prisimindami anuos laikus Nauru žmonės sako paprastai – „Kiekviena diena buvo šventė”. Šventė, kai visi leido pinigus ir niekas pernelyg nesijaudino dėl ateities.

 

Nauru, kaip ir dera tikrai valstybei, nusprendė turėti savo oro linijas ir įsigijo keletą lėktuvų. Ne kokių nors vienmotorių birbynių o rimtų lėktuvų – porą „Boeing 727”, ir penkis „Boeing 737”. Tai reiškė, jog gyventojų skaičiumi į Pasvalį panaši šalis į lėktuvus vienu metu galėjo susodinti apie dešimt procentų savo populiacijos. Žinia, žmonės ne paukščiai – kasdien skraidyt nenorėjo, todėl neretai lėktuvu skrisdavo vos vienas ar keli keleiviai. Kartais savo „Boingus” Nauru valdžia panaudodavo tokioms misijoms, kokių tikrai nenumatė lėktuvų kūrėjai – vandenyne pasiklydusių žvejų paieškai. Tiesa, lėktuvai angaruose irgi nerūdijo – savaitgaliais valdžios atstovai ir šiaip piniguočiausi veikėjai skrisdavo apsipirkti į Singapūrą, į Bahamus pažaisti golfo ar Australijon pažiūrėti australietiškojo futbolo.

 

Suprasdama, kad net Adomui ir Ievai gyvenimu rojuje nebuvo lemta džiaugtis amžinai, valdžia įsteigė specialų fondą, kuriame imta kaupti lėšas ateičiai – tam metui, kai išseks fosfatų atsargos. Gražus ir atsakingas žingsnis, jei ne vienas „bet”… Buvo nuspręsta, jog pinigus protingiausia ne tik kaupti kažkur sąskaitose, bet ir investuoti į projektus, kurie ateityje atneštų gražaus pelno ir garantuotų ramią ateitį. Tarptautinės investavimo patirties Nauru nelabai kas turėjo, tad užuodę puikų grobį savo paslaugas ėmė siūlyti visokie ekspertai ir patarėjai.

 

Šaunių investicijų ilgai laukti nereikėjo – Australijoje, Melburne išdygo Nauru namai (Nauru House) – prabangus 52 aukštų dangoraižis, o netrukus apie gerą valstybėlės gyvenimą jau skelbė nekuklūs pastatai  Filipinuose, Fidžyje, Jungtinėje karalystėje, JAV ir kitur. Už ne visai aiškias sumas Australijoje buvo nupirkti dar keli stambūs nekilnojamojo turto objektai, australietiškojo futbolo komanda (juk smagiau skristi į rungtynes, kai žinai, jog žaidžia saviškiai).

 

Paskutiniojo XX a. dešimtmečio pradžioje, kai valstybės saulė jau sparčiai leidosi, vienas iš valstybės finansų patarėjų, buvęs vienos britų popgrupės vadybininkas, įtikino Nauru valdžią, jog labai protinga investicija galėtų būti muzikinis projektas. Esą, gerai padirbėjus būtų galima sukurti kažką tokio, kas ne tik atneštų gražaus pinigo, bet ir plačiai po pasaulį paskleistų žinią apie Nauru valstybę. Rezultatas – 1993 metais Londone publikai buvo pristatytas miuziklas „Leonardo the Musical: A Portrait of Love”. Nauru jo pastatymui skyrė apie du milijonus svarų, o į premjerą užsakomuoju skrydžiu pasiuntė 40 aukščiausių šalies pareigūnų ir jų šeimų narių. Ir, iš tiesų, miuziklas įėjo į istoriją… Tik įėjo kaip viena didžiausių Londono teatro katastrofų –  klaikus scenarijus, problemos su kostiumais, dekoracijomis ir kitos bėdos liudijo, kad milijonai nukeliavo ne visai ten, kur turėjo. Nieko nuostabaus, jog nesulaukę pabaigos, premjerą paliko dauguma žiūrovų. Kritikai miuziklą sumalė į miltus, o po penkių savaičių jo rodymas buvo išvis nutrauktas.

 

Prie gero greitai priprantama, teigia mūsų liaudies išmintis. Ir ši tiesa, priešingai nei toji dėl š…o, Nauru pasitvirtino. Devintajame dešimtmetyje fosfatų atsargos, o kartu ir pinigų versmė saloje ėmė sparčiai sekti. Prabangiam ir nerūpestingam gyvenimui artėjo galas. Bet valdžia su tuo taikytis nenorėjo – iš įvairių kreditorių nesibodėdama skolinosi milžiniškas sumas ir gyvenimo šventė tęsėsi toliau. Visgi, netrukus daugeliui teko nusiimti rožinius akinius ir susipažinti su realybe.

 

O ji buvo tokia – norint bent iš dalies padengti susidariusias valstybės skolas teko parduoti visus objektus, į kuriuos buvo investuoti fondo pinigai. Paaiškėjo, jog korupcijos ir valstybės lėšų švaistymo mastai buvo tokie, jog beveik visas ramiai ateičiai skirtas fondas (teigiama, jog daugiau nei 1 milijardas Australijos dolerių)… tiesiog išgaravo. Užsienio patarėjai ir ekspertai, pasirodo, irgi dirbo ne vien tik iš meilės mažajai valstybėlei. Pasipylė įtarimai, jog vien tik jų dėka kažkur prasmegti galėjo dešimtys ar net šimtai milijonų… Nauru bankas, užspaustas valstybės skolų, užsidarė, o gyventojai neteko visų jame laikytų santaupų. Princesė ėmė sparčiai virsti į pelenę. Na, tiksliau, į elgetą…

 

Išsekus fosfatų atsargoms, ramios dienos šalyje baigėsi. Lyg ant mielių ėmė augti bedarbystė, prasidėjo neramumai. 1989–2003 metais valdžia pasikeitė net 17 kartų. Šalis atsidūrė ant bankroto slenksčio, o jos  vadai ėmė ieškoti nors šiokių tokių pajamų šaltinių. Ir rado – amžių sandūroje Nauru trumpam tapo mokesčių rojumi.

 

Kiekvienas, turintis sąskaitoj 25 tūkstančius dolerių, čia galėjo įsteigti banką. Suprantama, niekas į salą nevažiavo, ten pinigų nevežė ir pastatų nestatė – „popieriniai” bankai buvo kuriami pinigų plovimui. Užteko nelegalius pinigus permesti tokį banką, ir visi galai – į vandenį. Kurį laiką pasaulis su tokiu Nauru bizniuku taikstėsi, bet po rugsėjo 11-osios įvykių amerikiečiai tam padarė galą.

 

2001 metais šaliai į pagalbą  atėjo australai, atidarę saloje pabėgėlių centrą. Nors pajamos iš jo buvo niekingai mažos palyginus su turėtomis praeityje, visgi tai buvo šioks toks gelbėjimosi šiaudas. 2007 metais australai centrą nusprendė uždaryti. Nepadėjo nė Nauru valdžios maldavimai ir pateikti skaičiavimai, jog iš vieno centre dirbančio darbuotojo atlyginimo gyvena maždaug 10 žmonių, ir jog po centro uždarymo, darbo netekus 100  žmonių, tiesiogines pasekmes jaus apie dešimtadalį šalies gyventojų.

nauru 10

 

nauru 11

 

nauru 12

 

nauru 13

 

nauru 14

 

nauru 15

 

Kaip šiandien gyvena Nauru? Sunkiai… Vargingai… Teigiama, jog bedarbystės lygis šalyje siekia apie 90 procentų. Kasant fosfatus buvo tiesiog nuskusta didžioji dalis salos dirvožemio, tad apie 80 procentų jos teritorijos sudaro pilkos uolienos, ant kurių nieko valgomo neužauginsi. Sunaikintas ne tik dirvožemis – dėl fosfatų nuotekų išnyko beveik pusė apie salą buvusios jūros gyvūnijos ir augalijos.  Salai padaryta ekologinė žala sunkiai apskaičiuojama. Gyvenimui tinkamas tik siauras pakrantės ruožas, tačiau jau  pasigirsta kalbų, jog siaurėja ir jis – kyla vandenyno lygis. Nauru nelabai turi šansų tapti turizmo šalimi, nes yra palyginus nuošaliai, neturi smėlėtų, turistus viliojančių paplūdimių, ir, suprantama, nebeturi kadaise pirmuosius atklydėlius  iš Vakarų sužavėjusios gamtos. Viskas, ką gali pamatyti viename iš dviejų salos viešbučių apsistoję turistai – uolienos, kasyklų griaučiai ir kiti nebylūs buvusio pakilimo liudininkai.

 

Šalis susiduria su rimtomis sveikatos problemomis, nemokama buvusi sveikatos apsauga patyrė visišką krachą. Kadaise ypač pamėgtas greitas maistas padarė savo. Nauru laikoma viena iš labiausiai nutukusių šalių pasaulyje – 90 procentų suaugusių turi didesnį nei vidutinis kūno masės indeksą. Diabetu sergančių gyventojų procentas – aukščiausias pasaulyje (40 proc. gyventojų). BVP vienam gyventojui nusmuko iki maždaug 2500 dolerių, o valdžiai trūksta lėšų net pagrindinių savo funkcijų vykdymui. Teigiama, jog 2007 metais prezidentu tapęs buvęs sunkumų kilnotojas Marcusas Stephenas kartu tapo ir vienu iš mažiausiai uždirbančių šalies vadovų pasaulyje – jo mėnesinis atlyginimas siekė 150 dolerių (vis dar ne gėda aimanuot mūsiškiams prabangių automobilių mylėtojams?).

 

Šiuo metu saloje vis dar vyksta fosfatų gavyba, tačiau darbų mastai labai ir labai menki. Atlikus tyrimus paaiškėjo, jog giliau pakapsčius gali būti dar vienas sluoksnis fosfatų. Žymiai mažesnis nei jau iškastasis, žymiai sunkiau pasiekiamas, žymiai brangiau išgaunamas, bet visgi suteikiantis viltį. Nauru viltingai žvalgosi į užsienio investuotojus ir laukia jų dėmesio. O laukdama visais įmanomais būdais bando išgyventi – būdama Jungtinių Tautų nare suka šiokius tokius biznelius.

 

Pvz., 2002 metų liepą Nauru pasirašė nutarimą užmegzti diplomatinius ryšius su Kinijos Liaudies respublika, patvirtindama, jog pripažįsta Taivaną Kinijos dalimi. Už tokį žingsnį Kinija pažadėjo  atseikėti 130 milijonų JAV dolerių. Taivanas supyko, ir po kelių dienų  nutraukė nuo devinto dešimtmečio pradžios besitęsusius diplomatinius santykius. 2005 metais Nauru su Taivanu juos atnaujino ir nutraukė su Kinija. 2009 metais Nauru tapo ketvirtąja šalimi, pripažinusia Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Teigiama, jog Rusija už tai pažadėjo 50 milijonų dolerių pagalbą. Kalbama ir tai, jog rusai prapylė – Taivanas už pripažinimą moka 5 milijonus kasmet. Taip patogiau, juk nežinia ką ryt sugalvos sunkumų į kampą užspeista Nauru…

NO COMMENTS

Leave a Reply