Tautiška mokykla – kelias į sėkmę

Tautiška mokykla – kelias į sėkmę

0 846

vaikaiPerskaičiau ponios Landsbergienės tekstą ir supratau, jog šiuolaikiniai žmonės turi didelę bėdą. Ta bėda – bandymas bet kokiu atveju nusipurtyti nuo visos įmanomos atsakomybės. Šiuo atveju bandoma atsikratyti atsakomybės dėl vaikų ugdymo ir išauginimo į stiprius, XXI amžiaus gyvenimui pasiruošusius žmones. Ponia Landsbergienė bando peikti mokytojus, kaip nuolat nuo atsakomybės už vaikų mokymąsi bėgančius asmenis. Ji tvirtina, kad būtent mokytojai yra tie asmenys, kurie išaugina ištižėlius ir bando šią atsakomybę užversti kitiems: tėvams, psichologams ir t.t. Bet ar tikrai teisinga tvirtinti, jog visa atsakomybė turi kristi ant mokytojų pečių?

Mano manymu, vaikus ugdo ne tiesiog vieni mokytojai ar tiesiog vieni tėvai. Vaikas auga apsuptas tėvų, draugų, giminaičių, mokytojų ir t.t. Visi jie, mažiau ar daugiau, įneša kažkokią dalį į vaiko supratimą apie gyvenimą, suvokimą kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, gebėjimą komunikuoti su kitais, prisiimti atsakomybę už savo klaidas ir t.t. Tėvai, bandantys nusikratyti bet kokios naštos dėl vaiko ateities yra ne ką geresni už tuos mokytojus, kurie žegnojasi dievagodamiesi, jog tikrai ne jie kalti, kad vaikas nenori mokytis, nesuvokia kas yra atsakomybė, nemoka tinkamai bendrauti ir pan. Iš tiesų idealiausia terpė augti sėkmingam visose pusėse vaikui yra ne ten, kur jį nuolat pasitinka nuostabus mokytojas, o kur prie vaiko ugdymo tikslingai prisideda visi, įnešdami nors kažkokią dalį į jo ateitį.

Kalbant apie mokyklas, iš tiesų pritariu tai minčiai, jog dabartinė švietimo sistema nėra pritaikyta XXI amžiui. Tiesiog graudu žiūrėti kuo yra virtusios dabartinės mokyklos. Tai – tiesiog informacijos iš įvairių mokslų betikslio mintino mokymosi vieta. Ar tikrai vaikui reikia to buko „kalimo“ iš kiekvieno mokslo po truputį? Kokia prasmė dvylika metų vis kažką mintinai mokytis ir po atsiskaitymo vėl pamiršti? Mokykloje vaikas būna kone visus savo imliausius metus, tačiau joje absoliučiai nemokoma nei kaip sėkmingai komunikuoti su įvairiais žmonėmis, nei kaip būti motyvuotam mokytis, o ne tiesiog mintinai „kalti“, nei kaip prisitaikyti prie nuolat kintančio pasaulio, drauge išlaikant savo stuburą, o ne virstant kažkokiu prispaustu žvėreliu ir t.t. Mano manymu mokykla turi būti stipraus žmogaus ugdytoja, kuris mokosi ne drebėdamas dėl dvejeto, o trokšdamas tobulėti. Mokykla vaiką turi ne tik apkrauti informacija, bet ir turėtų padėti jam apčiuopti tuos skanius mokslo vaisius, kad vaikas tiesiog būtų motyvuotas tobulėti.

Taip pat reikia suprasti, jog dabartinėje visuomenėje mokytojai yra labai žemoje vietoje ir jų rankos yra itin surištos. Iš tiesų švietimo sistemoje tarpsta bjaurus virusas, kuriame mokytojai ne tik tėvų akyse atrodo kaip kažkokie žemesnio rango tarnai, bet ir mėginama jiems vis labiau surišti rankas. Kai atbėga mamos ir pradeda mokytojams draskyti akis kaip JIE drįsta pastatyti vaiką į kampą, mano nuomone jau yra kažkas ne taip. Nors pakeltas tonas ar bausmės turėtų būti tik pati paskutinė priemonė, tačiau mokytojai privalo išlaikyti teisę bausti vaikus (beje, bausmės, netgi labai griežtos, tebeegzistuoja itin rimtose privačiose mokyklose, tačiau juk ne visi vaikai turi galimybę lankyti tokias švietimo įstaigas). Juk turėtų ir taip būti aišku, kad kažkas švietimo sistemoje yra blogai, jeigu vaikas įžeidinėja mokytoją, mėto į jį daiktus, trukdo vesti pamoką ir pan., o mokytojas neturi teisės tokį vaiką sudrausminti. Šitaip mokinys tarsi mokomas, jog bjaurus elgesys yra geras ir nėra jokių pasekmių, kuomet tu negerbi kitų. O ar teisinga ugdyti vaiką absoliučiai negerbti aplinkinių?.. Po to ir matome kaip tokie vaikai išauga į tėvus, žiūrinčius į mokytojus kaip į jiems tarnaujančius nevykėlius. Po to ir matome kaip tokie vaikai tampa žmonėmis, kurie meluoja, apgaudinėja ir pan. savo darbuotojus, rinkėjus, šeimos narius, nes melas – dar viena nepagarbos forma, kuri būtent ir pasėjama per nepagarbą dar mokyklos laikais. Nereikia vaiko laikyti kažkokia porcelianine lėle, kurią būtina patupdyti į kažkokį apsauginį rutulį nuo viso aplinkinio pasaulio, nuo visų „skauda“, „nemalonu“ ir t.t. Vaikas turi pajusti, jog dėl blogo elgesio jis iš tiesų gauna visai nelinksmą atsaką, o ne šypseną ir ignoravimą. Bausmė išmokys, tyla paskatins tolesnį blogio augimą.

O baisiausia klaida dabartinėje švietimo sistemoje – tuštuma savo tėvynės meilės tematika. Mokykloje nepamatysite jokios disciplinos, kurios pagalba vaikai suprastų kokia didelė vertybė augti laisvoje šalyje ir kiek daug reikia kiekvienam atiduoti, kad Lietuvoje iš tiesų būtų gera gyventi. Būtent dėl tautiškumo ugdymo nebuvimo, baubų, jog nacionalizmas yra blogis, mūsų šalies žmonės ir išauga į tokius, kokius matome dabar. Kol mokykla nebus stipraus tautiško mokymo vieta, tol matysime krūvas emigrantų, rėkiančių, jog Lietuva jiems nieko nedavė (o ką Lietuvai davė jie?), krūvas bestuburių politikų, kurie lankstosi Europos sąjungai (ar tikrai mes tokie jau laisvi, jei, pasak tų bestuburių, absoliučiai negalime diskutuoti dėl tam tikrų mums nepatinkančių sąlygų?) ir kitoms valstybėms (įdomu kam iš tiesų blogiau – lenkams Lietuvoje ar lietuviams Lenkijoje? Nežinantiems atsakymo siūlyčiau apsilankyti kad ir Punske), krūvas vagiančių, nemokančių mokesčių, bet verkiančių, jog Lietuvoje gyventi bloga (jei nesurenkami mokesčiai, kaip Lietuvai sėkmingai planuoti lengvesnę ateitį?) ir t.t. Gerai, jog yra tėvų, mokytojų, senelių ir pan., kurie visgi sugeba vaikams įdiegti nors šiokią tokią meilę tėvynei. Tačiau akivaizdu, kad tokių žmonių yra per mažai ir tai jau ne tik tėvų, bet visų pirma mokyklų problema. Jas būtina kaip reikiant performuoti, nes žmonės augantys be jokios pagarbos savo gimtai žemei niekada ir nedirbs tam, kad Lietuvoje būtų gera gyventi. Su dabartiniu ugdymu Lietuvos žmonės sėkmingai keliauja ne laisvos ir stiprios šalies link, o į visišką susinaikinimą, tiesioginį išnykimą Europoje, kur ne tik nebereikalinga mūsų kalba, vėliava ir pan., bet ir žemė išparduota kam tik įmanoma, nes pinigai, pasirodo, šiais laikais jau svarbiau už tą lietuvių krauju aplaistytos žemės gyvavimą būtent lietuvių rankose (kaip jaustųsi tie šaunūs patriotiški lietuviai, jei prisikeltų?).

Ir visgi, nors ponia Landsbergienė absoliučiai neužsimena apie tautiškumo ugdymą ir tėvų ne ką menkesnę atsakomybę už mokytojų, būtent tai ir yra svarbiausia. Žmogus be tėvynės visad jausis be vietos, tarsi išplėštas ir paliktas vienas didžiuliame pasaulyje. Kad ir kaip puikiai toks žmogus mokės komunikuoti, spręsti problemas ir t.t., jis vis tiek nebus iki galo laimingas, nes žmogui reikia namų, reikia turėti vietą, kur jis jaustųsi saugus ir savas. Negalima jo su visomis šaknimis išplėšti iš gimtos žemės ir apsimesti, kad ji neturi jokios reikšmės, nes tėvynės meilė smarkiai prisideda prie žmogaus savivertės, stiprybės ir pan. Lygiai taip pat negalima atmesti ir tėvų svarbos vaiko gyvenime. Nuo pat gimimo jie vaiką gali auginti taip, kad jis gautų viską, ko negauna mokykloje arba atvirkščiai – būtent tėvai gali visiškai sugadinti savo atžalą ir jį į tinkamą kelią vėl atvesti būtų labai sunku.

Tikiuosi, jog galbūt kažkada į valdžią ateis tokie žmonės, kuriems iš tiesų rūpi Lietuvos ateitis. Stiprios ir tautiškos, o ne visiems besilankstančios bestuburės Lietuvos. Nes švietimo sistemos, deja, nebūnant valdžioje nepakeisi. Paprasti žmonės tegali tik ugdyti savo pačių vaikus, o to, akivaizdu, tikrai per mažai ir baisu pagalvoti kaip atrodys mūsų šalis po kelių dešimčių metų (jei Lietuva dar išvis egzistuos)…

SIMILAR ARTICLES

NO COMMENTS

Leave a Reply