Pasaulinė kultūrinė revoliucija IV

Pasaulinė kultūrinė revoliucija IV

0 1637

MULTIKULTŪRALIZMAS

„Mūsų pagrindinis uždavinys – dekonstruoti daugumą. Ir padaryti tai turime taip kruopščiai, kad ji daugiau niekad savęs taip nebevadintų“ – Tomas Hilandas Eriksenas

Būtų neteisinga manyti, kad vidutinis amerikietis ar europietis žavisi jam brukamomis šiuolaikinio liberalizmo vertybėmis. Nepakantumo bet kokiai kitai nuomonei, kuri neatitinka politinio meinstrymo, atmosfera tam ir sukurta, kad užčiauptų ir marginalizuotų disidentus. Šia prasme Vakarų demokratija mažai kuo skiriasi nuo bet kurio kito autoritarinio režimo, kuriems ji save atseit priešpastato.

Ir vis dėlto politikams reikia laimėti rinkimuose ir šiame kare nėra jokių uždraustų metodų. Vienas veiksmingiausių metodų – pakeisti savus gyventojus, kurie nebalsuoja už liberalus, tais žmonėmis, kurie tai darys. 1965 metais Amerikoje buvo priimtas naujas Migracijos Aktas, kuris iš esmės pakeitė imigrantų etninę ir kultūrinę sudėtį ir padarė pradžią multikultūralizmo epochai.

Jei 7-ame dešimtmetyje į Ameriką plūdo atvykėliai iš Europos šalių, tai priėmus įstatymą imigrantais tapo daugiausiai lotynų amerikiečiai. Kaip taisyklė – menkai išsilavinę ir žemos kvalifikacijos, jie tapo pagrindiniais socialinių pašalpų gavėjais. Pašalpos gi tapo būdu kontroliuoti elektoratą. Šitokiu būdu labiau pasiturintys konservatyvių pažiūrų piliečiai ėmė finansuoti iš savo kišenės armiją nuo valstybės priklausomų išlaikytinių, kurie klusniai balsavo už liberalus. Tie, kurie šiai situacijai nepritarė, tučtuojau būdavo apšaukiami rasistais (matyt, dėl to, kad kai kam atrodo, jog „išlaikytinis“ – tai atskira rasė).

Taip, bet juk Amerika – tai imigrantų šalis? Ne visiškai taip. Imigranto sąvoka smarkiai pakito per pastaruosius du šimtmečius. Anksčiau imigrantas neturėjo jokių valstybės garantijų ir galėjo pasikliauti tik savo jėgomis. Jis atvykdavo į tuščią teritoriją, kurią jam reikėjo įsisavinti. Dabartinis gi imigrantas atvyksta į teritoriją, kuri įsisavinta daug geriau nei ta šalis, iš kurios jis atvažiavo. Šio niuanso, beje, šiuolaikinėse diskusijose priimta neminėti.

Dėl to sakyti, kad JAV yra imigrantų šalis, ne visiškai teisinga. Tai greičiau persikėlėlių šalis. Ir jeigu į šalį atvyksta tiktai tie, kurie pasikliauja savo jėgomis, kurie stato naujus miestus ir įsisavina tuščias žemes – tai vienas dalykas. O jeigu atvažiuoja tie, kurie tikisi, kad juos aprūpins valstybė – tai jau visai kita.

Taip pat praeities migrantas buvo priverstas integruotis ir asimiliuotis į vietinę kultūrą ir turėjo tam labai mažai laiko dėl grynai ekonominių priežasčių. Šiuolaikiniai migrantai nuo tokių nežmoniškų sąlygų apsaugoti. Negana to – būtent vietiniai gyventojai dabar turi prisitaikyti prie tolimų šalių papročių. Multikultūralizmas susivedė į tai, kad apie europietišką kultūrą galima kalbėti tiktai negatyviai, o apie visas kitas – išimtinai pozityviai.

Štai pavyzdys. Kolorado valstijoje konditeris dėl savo religinių įsitikinimų atsisakė kepti tortą vienalytėms vestuvėms. Teismas nutarė, kad tai neteisėta ir paskyrė 135 000 dolerių baudą. Ilinojaus valstijoje du darbuotojai atsisakė pristatyti alkoholį – irgi dėl savo religinių įsitikinimų. Dėl ko ir buvo atleisti. Teismas paliepė išmokėti jiems 240 000 dolerių kompensacijos. Skirtumas tas, kad pirmu atveju kalba ėjo apie krikščionį, o antruoju – apie musulmonus.

Tokius dalykus neeuropiečiai laiko akivaizdžiu silpnumu ir signalu pradėti ryžtingus veiksmus. Iš esmės taip ir yra ir visiškai dėsninga baigtimi taps gyventojų ir kultūros pasikeitimas. Ir atsitiks tai gerokai greičiau, nei daug kam gali pasirodyti. Šia prasme turime puikių pavyzdžių – Libaną, kuris anksčiau buvo vadinamas Artimųjų Rytų Šveicarija, ir Pietų Afrikos Respubliką.

Neseniai nutikęs atvejis su mokiniu Achmedu Mohamedu – puikus pavyzdys. Vaikinas nusipirko senamadišką elektroninį laikrodį ir nedidelį lagaminėlį, kad konstrukciją padarė labai panašią į bombą su laikrodiniu mechanizmu. Lagaminėlį jis atsinešė į mokyklą. Parodė vienam mokytojui, kuris pasakė – taip, puiku, bet geriau to niekam nerodyk. Paskui parodė kitam mokytojui ir t.t. Galiausiai jis įjungė laikrodį į rozetę ir nustatė žadintuvą, kuris suveikė pamokos metu. Pamatęs šį išradimą mokytojas iškvietė policiją ir vaikiną areštavo. Spauda pasigavo klaikios genialaus išradėjo diskriminacijos istoriją, visas Tviteris sprogo nuo atitinkamų įrašų. Obama pasikvietė jaunąjį genijų į Baltuosius rūmus, Zukerbergas – į Facebook’o ofisą, Brinas – į Google. JTO pareiškė, kad norėtų jaunuolį matyti savo būstinėje. Po savaitės jam jau buvo pasiūlytas nemokamas mokslas pasirinktinai Jeilyje arba Harvarde.

2007 metais Harvardo profesorius Robertas Patnemas, vienas pagrindinių multikultūralizmo ir gyventojų diversifikacijos ideologų (už ką netgi gavo atitinkamą apdovanojimą Švedijoje), paskelbė darbą, kuriame buvo tyrinėjami žmonių, gyvenančių daugianacionaliniuose ir monokultūriniuose rajonuose, skirtumus. Paaiškėjo, kad nepaisant lūkesčių, gyvenimas multikultūrinėje aplinkoje turi daug negatyvių pasekmių. Tokių rajonų gyventojai, be viso kito, linkę:

Mažiau pasitikėti vietine valdžia ir vietine spauda;

Mažiau dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime;

Pas juos mažiau draugų ir žmonių, kuriais jie pasitiki;

Jie laiko save mažiau laimingais ir prasčiau vertina savo gyvenimo kokybę;

Daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus ir labiau pritaria teiginiui „televizija – pagrindinė mano gyvenimo pramoga“.

Kitaip sakant, multikultūriniuose rajonuose ima gyventi labiau izoliuotai, iš esmės pereina į gynybos režimą, kai vengiama išorinio pasaulio. Pavyzdžiui, žemiausias Amerikoje žmonių tarpusavio pasitikėjimo lygis yra Los Andžele, pačiame margiausiame nacionaline prasme JAV mieste. Tuo pat metu konservatyviose valstijose, pavyzdžiui, Montanoje ar Vajominge gyvena labiausiai susitelkę gyventojai (be to, ten žemiausias nusikalstamumas).

Tačiau tokie tyrimai nedaro jokios įtakos liberaliai politikai, kurią varo JAV ir Europos šalių vadovai. Juk liberalų nedomina faktai, svarbiausia – jų ketinimai ir nuomonė apie pačius save. Dėl to pasidarė įmanoma situacija, kai anglų Roterheme ištisus 16 metų patyrė seksualinę prievartą 1400 paauglių, daugiausiai anglų mergaičių. Ir nutiko tai dėl to, kad prievartavo vietiniai pakistaniečiai ir policija paprasčiausiai bijojo būti apkaltinta rasizmu, dėl to užmerkė akis.

Kaip galėjo atsitikti, kad buvo nuslopinti visuomenės savisaugos instinktai, ypač tokie galingi kaip savo moterų ir vaikų gynimas? Juolab, kad niekam negrėsė nei kalėjimas, nei netgi baudos – vien tik baimė, kad „politkorekcijos policija“ gali sugriauti jiems karjerą ir padaryti atskalūnais. Ir, kaip paaiškėjo, socialinė realybė žmonėms tapo svarbesne už pačią realybę. Didžiumai žmonių argumentas „taip yra dėl to, kad visi žino, jog taip yra“ yra galingesnis už bet kokius faktus, o baimė dėl savęs paties atsveria bet kokius nemalonumus, kurių gali patirti kiti.

Kai ten bebūtų šiomis žmogiškos psichikos savybėmis Vakarų valdantys sluoksniai naudojasi labai sumaniai. Švedija, kitados viena iš saugiausių ir geriausiai gyvenančių šalių, praktiškai atvėrė savo sienas. Suprantama, ne visiems. Išeiviui iš Somalio, Etiopijos ar Irako gauti leidimą gyventi nepalyginamai lengviau nei aukštos kvalifikacijos specialistams iš turtingesnių šalių, ypač jeigu jo veido spalva neteisinga. Šiuo metu kas septintas Švedijos gyventojas gimė už ES ribų ir toks rezultatas buvo pasiektas vos per kelis dešimtmečius. Šalis įkopė į trečią vietą pagal išprievartavimus ir prievartauja anaiptol ne „išvyrinti“ švedai. Matyt, visa tai daroma vardan to, kad visam pasauliui būtų pademonstruotas aukščiausio laipsnio kilnumas ir ištikimybė progresyvioms vertybėms. Netgi nuosavų vaikų ateities kaina.

Tačiau Vakarų elitui nepakanka sunaikinti savų šalių kultūras. Pavyzdžiui, Japonijai nuolat daromas spaudimas dėl jos imigracinės politikos. 2012 metais šalis suteikė prieglobstį tik 18 pabėgėlių, kai tuo tarpu JAV – 76 000. spaudimas neapsiriboja oficialiu lygmeniu. Įvairaus plauko aktyvistai ir „mąstytojai“ stengiasi pakeisti Japonijos visuomenės nuomonę tolerancijos ir multikultūralizmo kryptimi. Kam Amerikai reikia, kad Japonija taptų multikultūrine šalimi? Jie turi kažkokių problemų versle? Japonija neremia Amerikos politinių iniciatyvų? O gal Japonija labai silpnai išsivysčiusi socialinėje ir ekonomikos sferoje ir reikia atnešti jai pažangą bei klestėjimą? O gal dėl tos pačios priežasties, dėl kurios vegetaras stengiasi įtikinti savo draugus, kad vienintelis būdas teisingai gyventi – tai būti vegetaru?

Deklaruojama skirtingų kultūrų lygybė ir vertė praktikoje veda į jų suardymą ir sunaikinimą. Amerikoje jau nepadoru linkėti „laimingų Kalėdų“, reikia linkėti „laimingų išeiginių“, kad netyčia ko nors neįžeistum. Švedijoje vyskupė-lesbietė siūlo demontuoti kryžius nuo bažnyčių, kad šalis taptų patrauklesnė musulmonams. Nelegalių migrantų daugiau nebegalima vadinti nelegaliais, reikia sakyti „nedokumentuoti“. Galbūt po 10 metų Vokietija jau nebebus tvarkos ir klestėjimo pavyzdys, darantis didžiulį įspūdį turistams iš viso pasaulio. Unikali japonų kultūra užleis vietą urbanistinei biomasei, kaip nutiko Los Andžele, o savo kokybe Toyota, pagaminta Japonijoje, daugiau nesiskirs nuo amerikietiškų ar prancūziškų automobilių. Nors Azijos šalys multikultūralizmo koncepciją kol kas mandagiai atmeta. Galbūt dėl to jų civilizacijų amžius siekia tūkstančius metų.

Iš esmės multikultūralizmu tikintys žmonės nepripažįsta jokios kultūros ir tradicijos vertingumo, kad visiškai įsipaišo į liberalią pasaulėžiūrą, kur svarbiausia vertybe laikoma individo autonomija. Tačiau individas negali egzistuoti už civilizacijos organizmo ribų, dėl to „daugumos demontažas“ galiausiai gali pavirsti civilizacijos demontažu ir senos daugumos pakeitimu nauja, kuri turės jau kitas vertybes, ir liberalizmui vietos ten nebeliks. Kaip žinia, realybė visada skaudžiai baudžia tuos, kurie gyvena išgalvotame pasaulyje.

SIMILAR ARTICLES

NO COMMENTS

Leave a Reply