Pakeliui į Baltijos-Juodosios Jūros Sąjungą

Pakeliui į Baltijos-Juodosios Jūros Sąjungą

1 1812

Emile Durand esė, paskelbta JAV baltųjų nacionalistų „Counter-Currents Publishing“ internetinėje svetainėje 2015 m. spalio mėn. 19 d.

Tekstas publikuojamas pažintiniais tikslais

Intermarium1

Per kelis paskutinius metus įvykiai Europoje sparčiai vystėsi. Pirma prasidėjo Ukrainos Revoliucija, kuri iššaukė agresyvią Rusijos reakciją, atskleidžiančią anksčiau nepastebėtus jos vadovybės ir gyventojų daugumos anti-vakarietiškus, anti-baltųjų rasės jausmus. Tada įvyko nebaltųjų įsibrovėlių, kuriuos sisteminė vadovybė ir žiniasklaida absurdiškai vadina “pabėgėliais”, invazija, kurios apimtys viršija iki šiol nematytus mastus.

Šie įvykiai atskleidė prarają, esančią baltajame pasaulyje ir Europoje. Takoskyra tapo ypač akivaizdi stebint, kaip į “pabėgėlių krizę” reagavo Rytų ir Vakarų europiečiai. Vakarų Europos vadai sutiko įsibrovėlius išskėstomis rankomis. Bet keli Rytų Europos vadai užėmė aiškią ir tvirtą poziciją prieš invaziją, o ypač ryškiai prieš tai pasisakė Viktor Orban, Vengrijos Ministras pirmininkas. Anti-imigrantų eisenos, prie kurių prisijungė tūkstančiai žmonių, įvyko daugelyje Rytų Europos miestų. Nors pasipriešinimas auga ir Vakarų Europoje, jo intensyvumas kol kas negali prilygti Rytų europiečių aktyvumui.

Džiugina Rytų europiečių aiškus problemos suvokimas, kuris yra daug ryškesnis, nei Vakarų gyventojų. Jie supranta, kad tai ne kultūrinė problema, o greičiau rasinė ir jie tarpusavio pokalbiuose apie tai žymiai atviriau kalba. Net ir daugelis politinės kairės atstovų yra sąmoningi rasine prasme ir juos Vakaruose vadina “rasistais” arba “kraštutinės dešinės” politikais.

Kitas džiuginantis reiškinys yra tai, kad Rytų europiečiai vis daugiau įgauna paneuropietišką identitetą. Deja, kai kurios šalys gana begėdiškai bando užkrauti nepageidaujamų pabėgėlių problemą ant kaimynų pečių. Vis dėlto auga supratimas, kad tai yra visos Europos problema ir, kad Europos Sąjunga nuoširdžiai negina Europos interesų. Neseniai atgimusi Rusijos karinė grėsmė ir ES spaudimas priimti imigrantus suartino Rytų europiečius ir paskatino bendro likimo nuotaikas. Jiems darosi vis aiškiau, kad dabar sprendžiama ne tik jų šalių ateitis. Dabar sprendžiamas Europos civilizacijos ir baltosios rasės likimas. Gimsta suvokimas, kad pasipriešinimas nebaltųjų imigracijai prisideda prie Europos ir baltosios rasės gelbėjimo.

ryga
(Plakatas skelbia: “Mes pasiruošę priimti švedus pabėgėlius, kai jie bėgs iš migrantų suniokoto Stokholmo.”)

 

Bendrai paėmus, dabartinėje Europoje Rytų europiečių politiniai instinktai yra sveikiausi ir jie geriausiai suvokia, kas yra rasinė problema, kokia yra Rusijos grėsmė ir kokie pavojai slypi Amerikos, NATO ir ES viešpatavime.

Rytų europiečiai yra pripratę žiūrėti į Vakarus kaip į etaloną, kurį reikia pamėgdžioti. Juos traukia Vakarų aukštas pragyvenimo lygis ir teisinė viršenybė, kuriuos jie teisingai įvertina kaip baltosios rasės požymius. Rytų europiečių potraukis liberalizmui ir demokratijai neatsiranda dėl jų išsigimimo, kaip klaidingai mano kai kurie Vakarų nacionalistai. Rytų europiečiai suvokia liberalizmą ir demokratiją kaip europiečių vertybes. Priimdami liberalizmą, jie jaučia, kad tokiu būdu jie ras dvasines sąsajas su savo giminaičiais Vakaruose.

Iki šiol Rytų europiečiai daugiausiai nesuprato, kad jų Vakarų giminaičiai iš tikrųjų prarado pasitikėjimą savimi, savo istorija, kultūra ir, kad jie pasidavė ištvirkimui. Rytų Europa yra žymiai sveikesnė nei Vakarai ir rasine, ir kultūrine prasme. Taigi, atėjo laikas Rytų europiečiams nustoti mėgdžioti Vakarus, bei atsisakyti savo šiuo metu vyraujančio paklusnaus mentaliteto Vakarų europiečių atžvilgiu. Priešingai, atėjo pats laikas Rytų europiečiams vadovauti ir pamokyti Vakarus.

Būtina pakeisti šį požiūrį ir tai jau vyksta. Bet negana vien to. Naujas požiūris pasidarys efektyviu veiksniu tik tada, kai jis taps naujo politinės galios bloko gyvąja dvasia. Rytų Europa turi susijungti bei suformuoti galingą politinę visumą, alternatyvą ne tik Eurazijietiškai Rusijai, bet ir transatlantiniams Vakarams. Todėl aš siūlau atgaivinti Baltijos-Juodosios Jūros Sąjungos arba “Intermarium” idėją, kurią pirmą karą iškėlė Lenkijos vadas Jozef Pilsudski. Idealiai “Intermarium” turėtų apimti šias šalis, išvardijant jas nuo Šiaurės į Pietus:.

  • Estija (1,3 miljonas gyventojų)
  • Latvija (2,3 milijonai gyventojų)
  • Lietuva (3,6 mil. gyv.)
  • Baltarusija (10,3 mil. gyv.)
  • Lenkija (38,6 mil. gyv.)
  • Ukraina (45 mil. gyv.)
  • Čekijos Respublika (10,6 mil. gyv.)
  • Slovakija (5,4 mil. gyv.)
  • Vengrija (10 mil. gyv.)
  • Rumunija (19 mil. gyv.)
  • Moldova (4,4 mil. gyv.)
  • Slovėnija (2 mil. gyv.)
  • Kroatija (4,5 mil. gyv.)
  • Serbija (7,5 mil. gyv.)
  • Bosnija (3,9 mil. gyv.)
  • Juodkalnija (600 000 gyv.)
  • Bulgarija (7,6 mil. gyv.)
  • Makedonija (2 mil. gyv.)

“Intermarium” sąjunga turėtų 178 milijonų gyventojų, kurių dauguma – europiečiai (kai tuo tarpu Rusijoje gyvena 143 milijonai, kurių nemažas skaičius yra neeuropiečiai). Taigi, “Intermarium” galėtų būti labai galingas ir beveik savarankiškas pagal resursų gausą junginys, jei atsirastų pakankamai investicijų į infrastruktūrą, bei ginkluotę. Tokia sąjunga nebūtų priklausoma nuo JAV ir Vakarų Europos saugumo garantijų. “Intermarium” galėtų pati vesti nepriklausomą politiką tiek viduje, tiek užsienyje. Tai būtų tikras atsvaras ir Rusijai, ir Vakarams.

Jei šiai sąjungai pavyktų konsoliduoti savo galią ir užtikrinti saugumą, ji neišvengiamai pritrauktų daug rėmėjų ir prijaučiančių tiek Vakaruose, tiek Rusijoje. Jau dabar daug rusų disidentų imigruoja į Ukrainą. Nemažai rusų nacionalistų kovoja kartu su ukrainiečiais. Vakarų nacionalistai, kurių daugelis dar vis yra klaidinami dėl Rusijos, pagaliau supras, kad geriausia viltis baltųjų atgimimui ir Europos išsigelbėjimui glūdi ne Rusijoje, bet Rytų Europoje. Jiems daugiau nebereikės nusižeminti Rusijai ir save įtikinti, naudojant itin varginančią proto gimnastiką, kad Putinas, kuris kalina tikrus Rusijos nacionalistus, draudžia peržiūrėti Antrąjį pasaulinį karą ir “nacių propagandą”, šlovina Sovietų praeitį ir kiekviena pasitaikiusia proga smerkia “rasizmą” ir “”nacizmą”, kažkokiu būdu pasidarė mūsų “paslaptinguoju draugu.” Bet mums Rytų Europa nebus “paslaptingas” draugas. Ji bus mūsų tikras draugas. Priešingai nei rusai, kurie net džiūgauja, kad Europą užplūdo nebaltieji įsibrovėliai, Rytų europiečiai tikrai užjaučia savo Vakarų giminaičius jų kovoje prieš šią invaziją.

“Intermarium” taptų magnetu tiems, kurie puoselėja baltųjų rasinę sąmonę ir europietišką identitetą. Galima numatyti pokyčius imigracijos procesuose. Vis daugiau vakariečių, taip pat rusų apsispręs persikelti į “Intermarium” erdvę. Jie taps tikraisiais pabėgėliais, kurie norės gelbėtis nuo vis didėjančio daugiarasinių visuomenių chaoso ir korupcijos. Tokie baltieji pabėgėliai atneš savo vertingas žinias ir įgūdžius į Rytų Europą.

Baltijos-Juodosios Jūros Sąjunga galėtų įgauti įvairias formas. Tai gali būti centralizuotas junginys arba laisva konfederacija. Žinoma, ji neapsiribos vien ES valstybėmis narėmis, bet įtrauks Ukrainą, bei Baltarusiją. Jos, būdamos senovės Kijevo Rusios palikuonės, bus pilnateisės narės.

“Intermarium” turėtų priimti Vakarų Europos šalis. Jau dabar galima numatyti, kad Vakarų valstybės, kuriose gyvuoja stiprūs nacionalistiniai judėjimai, pvz., Austrija, Danija ir Suomija, galėtų pageidauti prisijungimo prie šios sąjungos. Būtų paradoksalu (bet jokiu būdu neatmetama), kad tos teritorijos, kurios anksčiau priklausė Rytų Vokietijai, pageidautų atsiskirti nuo Vokietijos ir prisijungti prie naujo darinio.

Didžiausias pavojus gresiantis “Intermarium” yra rusenantys etniniai konfliktai Rytų Europoje. Lenkų mažumos gyvena Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Lietuviai gyvena Lenkijoje. Vengrai gyvena Slovakijoje, Serbijoje, Ukrainoje ir Rumunijoje ir t.t. “Intermarium” sąjunga, kurios vienijantis principas būtų bendras likimas, bei bendra kova dėl išlikimo, suteiktų platformą šioms problemoms spręsti.

Rytų europiečiai privalo atsiminti, kad pagrindinė priežastis, kodėl žlugo Lenkijos-Lietuvos Žečpospolita, buvo nesantaika tarp kilmingųjų ir kivirčai tarp įvairių tautų, kurios apgyvendino tą teritoriją. Tuo metu, kai Lenkijos, Lietuvos, bei Kijevo Rusios tautos murkdėsi pražūtingose tarpusavio kovose, pagrindinis priešas, konsoliduojanti Rusija, jas sėkmingai spaudė ir pagaliau visas jas nugalėjo. Praeities klaidas nevalia kartoti.

Rytų Europa jau seniai yra tapusi istorijos objektu, neeuropietiškų galių žaisliuku. Rytų Europa privalo pripažinti, kad ji rasine, bei kultūrine prasme sudaro sveikiausią Europos dalį. Taigi, ji privalo vadovauti, o ne sekti iš paskos. Ji turi liautis būti istorijos objektu ir pagaliau pasidaryti subjektu. Tuomet tokia Rytų Europa taptų visos baltosios rasės šviesios ateities skelbėja. “Intermarium” blokas, Baltijos-Juodosios Jūros Sąjunga, yra vienintelis būdas pasiekti tokį tikslą.

Vertė Algis Avižienis

1 COMMENT

  1. Ir ko tik neprisigalvojama…, kad tik nedirbti. Nors, logiška. Darbą dirba robotai, juos kuria mokslininkai ir inžinieriai, net patys robotai jau kai ką gali… Kas mums belieka? Kurti naujas teorijas apie naujas teritorijas….
    Nesusitvarkom su esamomis….

Leave a Reply