Kodėl arabai nenori mūsų Sirijoje

Kodėl arabai nenori mūsų Sirijoje

2 1669
NEW YORK, UNITED STATES: John Foster Dulles (R), Republican Party Foreign policy expert is greeted by his brother, Allan Dulles, as he arrives 04 October 1948 in New York. J. F. Dulles was US Republican secretary of state (1953-9). When the USA entered WWII, A. Dulles was recruited by Colonel W. J. Donovan for the Office of Strategic Services (OSS), the US wartime espionage agency that antedated the CIA. After the CIA was established in 1951, he served as deputy director and in 1953 he was appointed director by President Eisenhower but fired by President Kennedy after the failure of the Bay of Pigs invasion in Cuba in April 1961. AFP PHOTO ACME NEWSPICTURES (Photo credit should read AFP/AFP/Getty Images)

JAV prezidento Džono Kenedžio brolio Roberto Kenedžio sūnus Robertas Kenedis jaunesnysis. Teisininkas-advokatas, ekologas, rašytojas ir radijo laidų vedėjas 2016 kovo 3 parašė straipsnį „Kodėl arabai nenori mūsų Sirijoje“.

Robertas Kenedis aktyviai dalyvauja politikoje, yra demokratų partijos narys ir per B.Obamos rinkimų kampaniją dirbo būsimo prezidento komandoje. Todėl yra gerai informuotas.

Dalinai dėl to, kad mano tėvą nužudė arabas, aš dėjau daug pastangų kad suprasčiau JAV politiką Artimuosiuose Rytuose, nes ji kartais prieš mus sukelia kraugeriškus islamo atsakymus. Užuot sutelkę dėmesį į Islamo Valstybės augimą ir žiaurumus, dėl kurių Paryžiuje ir San-Bernardine žuvo daug nekaltų žmonių, mes galėtume pažvelgti toliau už patogiai aiškinamų religijos ir ideologijos ribų. Vietoj to mes turėtume išnagrinėti sudėtingesnę istoriją su nafta, o ji dažnai tiesiog pirštu rodo į mūsų kaltę.
Amerikos žmonės mažai žino apie rekordinį skaičių JAV smurtinių įsikišimų į Siriją, bet už tai labai gerai žino sirai. Amerikos veiksmai sukūrė palankią dirvą smurtiniam islamo džihadizmui ir tai apsunkina mūsų veiksmingą atsaką Islamo Valstybei. Kol Amerikos visuomenė ir politikai nežino apie praeitį, tol JAV veiksmai krizę tik gilins. Šią savaitę valstybės sekretorius Džonas Keris (John Kerry) paskelbė laikinas paliaubas Sirijoje. Bet kadangi JAV prestižas ir įtakos svertai Sirijoje yra minimalūs ir paliaubos negalioja pagrindinėms kovotojų organizacijoms, t.y. Islamo Valstybei ir Frontui al-Nusra, tai paliaubos mažai garantuotos. Panašiai kaip prezidento B.Obamos karinė intervencija Libijoje taip ir dėl praeitą savaitę amerikiečių subombarduotos džihadistų treniruočių stovyklos Islamo Valstybė tik sustiprės. 2015 gruodžio 8 „New York Times“ pirmajame puslapyje rašė, kad Islamo Valstybės vadovai ir strategijos planuotojai stengiasi išprovokuoti amerikiečių karinę intervenciją. Jie iš patirties žino, kad tai į jų gretas pritrauks minias naujokų savanorių ir suvienys visą islamo pasaulį prieš Ameriką.
Norėdami suprasti šį karą mes turime pažvelgti į istoriją iš sirų pusės. Sunitų sukilimas prasidėjo daug anksčiau nei mūsų 2003 metų Irako okupacija. Dabar jis peraugo į Islamo Valstybę. Dar šaltojo karo metais JAV CŽV puoselėjo smurtinį džihadizmo ginklą.
Neapsieita be ginčų. 1957 metais po nesėkmingo CŽV bandymo padaryti Sirijoje perversmą mano dėdė senatorius Džonas F. Kenedis (John F. Kennedy) pritarė arabų teisei savarankiškai tvarkytis savo valstybėse ir paragino Amerikos imperialistus nesikišti į arabų vidaus reikalus. Tai įsiutino prezidentą Eizenhauerį (Eisenhower), abiejų partijų vadovus ir jų politinius sąjungininkus Europoje. Per visą mano gyvenimą, o ypač kelionėse į Artimuosius Rytus, kalbėdami su manimi daugybė arabų su meile mini Kenedžio idealizmą ir Atlanto chartijos pažadus, kad visos buvusios Europos kolonijos po antrojo pasaulinio karo turi teisę būti nepriklausomos. 1941 metais Franklinas D. Ruzveltas (Franklin D. Roosevelt) privertė Vinstoną Čerčilį (Winston Churchill) ir kitus sąjungininkų vadovus pasirašyti Atlanto chartiją kaip prielaidą gauti JAV paramą kovai su fašizmu.

US Secretary of Defense Robert Kennedy gives a speech on September 2, 1964 at the Democratic National Convention in New-York.  AFP PHOTO         (Photo credit should read STAFF/AFP/Getty Images)
Nuotraukoje — 1964 metų rugsėjį generalinis prokuroras Robertas Kenedis sako kalbą.

Bet didžiąja dalimi dėka Aleno Daleso (Allen Dulles) ir CŽV, kurių užsienio politika ir intrigos dažnai siekė priešingų tikslų nei mūsų tauta, idealistinė Atlanto chartijos politika nebuvo vykdoma. 1957 metais mano senelis ambasadorius Džozefas P. Kenedis (Joseph P. Kennedy) posėdžiavo slaptame komitete, kuriam buvo pavesta ištirti ardomąją CŽV veiklą Artimuosiuose Rytuose. Jis pasirašė „Briuso-Loveto ataskaitą“ (“Bruce-Lovett Report”), kurioje aprašyti CŽV rengti valstybės perversmai Jordanijoje, Sirijoje, Irane, Irake ir Egipte. Apie amerikiečių vaidmenį perversmuose žino visi arabai, bet beveik nieko nežino amerikiečiai tikintys savo vyriausybės pranešimais. Ataskaitoje CŽV kaltinama užsienyje kurstant antiamerikietiškas nuotaikas, kurios dabar išplito daugelyje šalių. Briuso-Loveto ataskaitoje rašoma, kad CŽV veiksmai prieštarauja Amerikos vertybėms ir slapta nuo piliečių žlugdo JAV moralinį autoritetą. Ataskaitoje taip pat rašoma, kad CŽV negalvojo kaip mes turėtume veikti jei kokia nors užsienio valstybė tą patį pradėtų daryti mūsų šalyje.

 

 

Tai kruvina istorija, o šiuolaikiniai intervencionalistai tokie kaip Džordžas V. Bušas (George W. Bush), Tedas Kruzas (Ted Cruz) ir Markas Rubijus (Marco Rubio) narciziškai kalba, kad Artimuosiuose Rytuose „mūsų nekenčia dėl mūsų laisvės“. O iš tikrųjų jie mūsų nekenčia todėl, kad mes išdavėme savo laisvės idealus ir braunamės per jų sienas.

 

***
Amerikiečiams, kad jie suprastų kas iš tikrųjų vyksta, svarbu pasiaiškinti kai kurias bjaurios ir mažai kam žinomos istorijos smulkesnes detales. XX a. šeštajame dešimtmetyje prezidentas Eizenhaueris ir broliai Dalesai — CŽV direktorius Alenas Dalesas ir valstybės sekretorius Džonas Fosteris Dalesas — atmetė TSRS pasiūlymą į Šaltąjį karą neįtraukti Artimųjų Rytų, t.y. juose palikti neutraliąją zoną — tegu arabai patys valdo Arabiją. Vietoj to jie pradėjo slaptąjį karą prieš arabų nacionalizmą, kurį Alenas Dalesas lygino su komunizmu; ypač tada, kai arabų savivalda ėmė grėsti naftos koncesijoms. Jie Saudo Arabijos, Jordanijos, Irako ir Libano tironams pumpavo slaptą amerikiečių pagalbą, nes tikėjo, kad šie apsiginklavę konservatyvia džihadistine ideologija yra geriausias priešnuodis nuo marksizmo. 1957 metais rugsėjį Baltuosiuose Rūmuose per susitikimą su CŽV direktoriumi Franku Vizneriu (Frank Wisner) ir Džonu Fosteriu Dalesu Eizenhaueris pasakė: «Mes turime padaryti viską kas tik įmanoma, kad būtų pabrėžtas „šventojo karo“ aspektas». Prezidento žodžius užrašė jo kadrų skyriaus sekretorius generolas Andrius J. Gudpasteris (Andrew J. Goodpaster).
CŽV į Sirijos įvykius aktyviai kištis pradėjo 1949 metais — praėjus vos metams po savo įsteigimo. Sirijos patriotai paskelbė karą nacistinei Vokietijai, išvijo Prancūzijos Viši vyriausybės kolonijinę kariuomenę ir pradėjo kurti demokratiją pagal JAV modelį. Tačiau 1949 metų kovą demokratiškai išrinktas prezidentas Šukris al-Kuvatlis (Shukri-al-Quwatli) nepatvirtino amerikiečių suprojektuoto naftotiekio iš Saudo Arabijos į Sirijos ir Libano uostus. CŽV istorikas Timas Veineris (Tim Weiner) knygoje „Pelenų palikimas“ pasakoja, kad už tai al-Kuvatlį JAV nutarė nubausti; CŽV suorganizavo valstybės perversmą ir diktatoriumi paskyrė už sukčiavimą teistą Husnį al-Zaimą. Al-Zaimas vos spėjo paleisti parlamentą ir patvirtinti JAV naftotiekio projektą; po keturių mėnesių valdymo jį nuvertė jo paties tautiečiai.
Dar po kelių perversmų Sirijos žmonės 1955 metais vėl pradėjo kurti demokratiją ir į parlamentą išrinko „Tautinę partiją“, o jos vadą al-Kuvatlį — prezidentu. Al-Kuvatlis šaltajame kare buvo neutralus, bet Amerikos spaudžiamas perėjo į sovietų pusę. Dėl tokios al-Kuvatlio laikysenos CŽV direktorius Dalesas ėmė rengti perversmą ir į Damaską nusiuntė perversmų meistrus Kimą Ruzveltą (Kim Roosevelt) ir Rokį Stouną (Rocky Stone).
Dviem metais anksčiau Ruzveltas ir Stounas suorganizavo valstybės perversmą Irane; nuvertė demokratiškai išrinktą premjerą Mohamedą Mosadyką, kuris bandė išsiderėti geresnes sąlygas su „Anglo-Iranian Oil Company“ (dabar British Petroleum), nes sutartis buvo labai nenaudinga Iranui. Mosadykas buvo pirmasis demokratiškai išrinktas vadovas per visą 4000 metų Irano istoriją. Jis buvo visame islamo pasaulyje populiarus kovotojas už demokratiją. Irano žvalgybai susekus, kad Jungtinės Karalystės diplomatai Irane rengia valstybės perversmą, Mosadykas išvijo visus britų diplomatus. Tačiau padarė lemtingą klaidą nepaklausęs savo patarėjų maldavimų išvyti amerikiečius; žvalgybininkai teisingai įtarė, kad į britų rengiamą sąmokslą įsipainioję ir amerikiečiai. Mosadykas idealizavo JAV kaip demokratijos pavyzdį ir manė, kad demokratai negali būti veidmainiai. Nepaisydamas Daleso gundymų, Haris Trumenas (Harry Truman) uždraudė CŽV dalyvauti britų rengiamame perversme. 1953 metų sausį prezidentu tapęs Eizenhaueris tuoj pat Dalesui leido imtis organizuoti perversmą kodiniu pavadinimu „Ajax“. Nuvertę Mosadyką Ruzveltas ir Stounas į sostą pasodino Šachą Rėzą Pahlavį, kuris palaikė JAV naftos kompanijas. Tačiau po dviejų dešimtmečių CŽV remiamo žiauraus valdymo šachą nuvertė 1979 revoliuciją, kuri jau 35 metus komplikuoja mūsų užsienio politiką.

 

Nuotraukoje 1951-53 metų Irano premjeras Mohamadas Mosadykas. 1951 metais laikraštis „Time“ jį išrinko metų žmogumi. 1953 metais jį nuvertė JAV suorganizuotas perversmas.
Nuotraukoje 1951-53 metų Irano premjeras Mohamadas Mosadykas. 1951 metais laikraštis „Time“ jį išrinko metų žmogumi. 1953 metais Mohamadą nuvertė JAV suorganizuotas perversmas.

Džonas Pradosas (John Prados) veikale „Slaptieji CŽV karai“ (The Secret Wars of the CIA) rašo: „Po sėkmingo perversmo Irane (operacija „Ajax“) 1957 metais Stounas atvyko į Damaską su 3-mis milijonais dolerių skirtų papirkimams ir ėmė kurstyti islamo kovotojus ir karininkus nuversti demokratiškai išrinktą
al-Kuvatlį. Dirbdamas su „Musulmonų brolija“ ir milijonais dolerių Rokis Stounas sumanė nužudyti Sirijos žvalgybos viršininką generolą Stafą, komunistų partijos vadovą ir daryti provokacijas prieš Libaną ir Jordaniją, o kaltais dėl to paskelbti „Sirijos basistų partiją“. Timas Veineris knygoje „Pelenų palikimas“ rašo apie CŽV planą destabilizuoti Sirijos vyriausybę ir sukurti dingstį į Siriją įsiveržti Irako ir Jordanijos kariuomenėms. Irako ir Jordanijos vyriausybes tuomet jau kontroliavo JAV. Remdamasis išslaptintais CŽV dokumentais „The Guardian“ rašo, kad Kimas Ruzveltas prognozavo, jog CŽV į valdžią atvesta naujoji marionetinė vyriausybė turės imtis represijų.
Bet nežiūrint pinigų siūlymo CŽV nepavyko papirkti Sirijos kariškių. Karininkai apie CŽV siūlymus pranešė valdžioje esančiai Basistų partijai. Sirijos kariuomenė įsiveržė į JAV ambasadą ir suėmė Stouną. Per tardymą Stounas viešai prisipažino dalyvavęs Irano perversme ir apie CŽV mėginimą nuversti Sirijos vyriausybę. Sirai išvijo Stouną ir dar du JAV diplomatus — tai pirmieji JAV diplomatai išvyti iš arabų valstybių. Prezidentas Eizenhaueris Stouno prisipažinimą pavadino prasimanymu ir šmeižtu ir JAV spauda tai ištransliavo visiems amerikiečiams, kuriems patiko demokratinis Mosadyko idealizmas. Sirijoje buvo suimti visi Amerikai simpatizuojantys politikai, o sąmoksle dalyvavę karininkai nužudyti. JAV grasindama karu į Viduržemio jūrą nusiuntė šeštąjį laivyną ir taip pat JAV vertė Turkiją pradėti karą prieš sirus. Turkija Sirijos pasienyje sutelkė 50000 karių, bet pulti neišdrįso tik dėl vieningos Arabų Valstybių Lygos pozicijos; dėl tokių JAV veiksmų visi arabai buvo įtūžę. Net ir po diplomatų išvijimo CŽV slaptai tęsė pastangas nuversti demokratiškai išrinktą „Baath“ partijos vyriausybę. CŽV kartu su britų MI6 subūrė „Laisvos Sirijos Komitetą“ ir ėmė ginkluoti „Musulmonų Broliją“, kurios tikslas buvo žudyti Sirijos vyriausybės pareigūnus padėjusius atskleisti JAV rengiamą perversmą. Apie Anglijos ir Amerikos naują planą rašo Metju Džonsas (Mattew Jones) veikale „Geresnis planas“. CŽV veiksmai Siriją dar labiau suartino su Rusija ir Egiptu, su kuriais sudarė ilgalaikę sąjungą.
Po antrojo bandymo padaryti Sirijoje perversmą antiamerikietiškos riaušės sukrėtė visus Artimuosius Rytus — nuo Libano iki Alžyro. Tarp atgarsių buvo ir 1958 metų liepos 14-ji, kuomet antiamerikietiškai nusiteikę karininkai Irake nuvertė JAV statytinį karalių Nurį al-Sajidą (Nuri al-Said). Perversmo vadovai paskelbė slaptus dokumentus liudijančius, kad karalius gaudavo didelį atlyginimą iš CŽV. Pasipiktinusi Amerikos išdavyste naujoji Irako vyriausybė nusigręžė nuo Vakarų ir pasikvietė Sovietų diplomatus ir ekonomikos patarėjus.
Nušalintas nuo Irako ir Sirijos reikalų Kimas Ruzveltas perėjo dirbto į naftos pramonę Artimuosiuose Rytuose ir padarė didelę karjerą CŽV-oje. Anot Veinerio Ruzveltas CŽV skyriaus viršininku Vietoj Džeimso Kričfildo (James Critchfield) tapo po nesėkmingo pasikėsinimo nužudyti Irako prezidentą naudojant užnuodytą nosinę. Po penkių metų pagaliau CŽV pavyko nuversti Irako prezidentą tam darbui suagitavus Baath partiją. Iš irakiečių pusės perversmui vadovavo vienas Baath vadovų CŽV agentas žudikas Sadamas Huseinas. Kartu su Sadamu Huseinu į valdžią atėjęs Baath partijos sekretorius Alis Salechas Sadis (Ali Saleh Sa’adi) vėliau kalbėjo: „Mes į valdžią atvažiavome CŽV traukiniu“. Žurnalistas ir rašytojas Saidas Aburišas (Said Aburish) pasakojo, kad Sadamas ir jo bendrai gavo iš CŽV žmonių sąrašą, kuriuos, siekiant užtikrinti sėkmę, jie privalo tuoj pat nužudyti. Timas Veineris rašo, kad vėliau Kričfildas prisipažino, jog „Sadamą Huseiną sukūrė CŽV“. Prezidento Reigano valdymo metais, per Irako ir Irano karą CŽV Huseinui davė milijardus dolerių, apmokė Irako specialiąsias pajėgas, tiekė ginklus ir žvalgybinę medžiagą. CŽV žinojo, kad Huseinas kare naudoja nuodingas garstyčių dujas, nervus paralyžiuojančias dujas, biologinius ginklus — įskaitant juodligę — ir visas minėtas medžiagas Huseinas gavo iš JAV vyriausybės. Reiganas ir jo CŽV direktorius Bilas Keisis (Bill Casey) Sadamą Huseiną laikė puikiu JAV naftos pramonės draugu ir tvirta užtvara nuo Irano revoliucijos. Jų pasiuntinys 1983 metais lankydamasis Bagdade Sadamui dovanojo auksinius kaubojaus pentinus ir įteikė JAV siūlomų cheminių, biologinių ir įprastinių ginklų sąrašą. Tuo pačiu metu kovojančiam prieš Iraką Iranui CŽV tiekė tūkstančius prieštankinių ir priešlėktuvinių raketų; šis dvigubas JAV žaidimas iškilo viešumon per vadinamą Irano-Kontrų (Iran-Contra) skandalą. Vėliau džihadistai iš CŽV gautus ginklus atsuko prieš JAV.
Net dabar, kai amerikiečiai stebi dar vieną smurtinį JAV kišimąsi į Artimuosius Rytus, dauguma amerikiečių nežino, kad dabartinį karą didele dalimi sukėlė ankstesni CŽV veiksmai. Artimųjų Rytų sostinėse, mečetėse ir religinėse mokyklose virš su JAV pagalba sunaikintos demokratijos griuvėsių aidi dešimtmečiais vykdytų CŽV machinacijų atgarsiai.
Eilė Sirijos ir Irano diktatorių, įskaitant ir Bašarą Asadą, savo autoritarinį valdymą, griežtą represinę politiką ir sąjungos su Rusiją siekimą pateisina CŽV vykdytų kruvinų perversmų prevencijos būtinybe. Sirijos ir Irano gyventojai gerai žino perversmų istorijas ir atitinkamai vertina JAV kišimąsi į jų reikalus.
Tuo tarpu mūsų spauda kaip papūgos kartoja, kad mūsų parama Sirijos sukilėliams yra grynai humanitarinė, o arabai mūsų veiksmus vertina kaip dar vieną bandymą užgrobti naftos ir dujų telkinius ir vamzdynus, t.y. mato geopolitinį karą. Mums, prieš giliau lendant į karo gaisrą, būtų naudinga apsvarstyti gausią medžiagą liudijančią kaip tik šį požiūrį.
Jų manymu mūsų karas prieš Bašarą Asadą prasidėjo ne nuo taikių demonstracijų 2011 metais. Jis prasidėjo kai 2000-siais Kataras pasiūlė 10 milijardų dolerių nutiesti dujotiekį iš Kataro į Europą per Saudo Arabiją, Jordaniją, Siriją ir Turkiją. Kataras kartu su Iranu dalinasi didžiausią pasaulyje Pietų Parso dujų telkinį. JAV sankcijos iki neseniai pasirašytos „Irano branduolinės programos sutarties“ draudė Iranui pardavinėti dujas užsieniui. Tuo tarpu Kataro dujos Europą gali pasiekti tik suskystintos ir tik laivais, kas ženkliai padidina jų kainą. Per dujotiekį Kataro dujos galėtų pasiekti Europą, o Turkija už tranzitą uždirbtų daug pinigų. Dujotiekis Persų įlankos arabų karalystėms suteiktų monopolį Europos rinkose. Katare yra dvi didžiulės JAV karinės bazės ir kartu JAV karinės vadavietės Artimuosiuose Rytuose būstinė. Kataras yra artimiausias JAV sąjungininkas arabų pasaulyje (teisingiau sakant jankių marionetė. P.V. pastaba).

Sirijos prezidento Bašaro Asado plakatas / AFP nuotrauka.
Sirijos prezidento Bašaro Asado plakatas / AFP nuotrauka.

30% dujų iš Rusijos perkanti Europos Sąjunga irgi trokšta Kataro-ES dujotiekio, kuris ją aprūpintų pigiomis dujomis ir pašalintų Vladimiro Putino ekonominę ir politinę įtaką. Antras pagal dydį Rusijos dujų pirkėjas Turkija ypatingai suinteresuota nutraukti savo priklausomybę nuo senojo varžovo ir tuo pačiu dar uždirbti iš dujų tranzito į ES. Iš Kataro dujotiekio didelę naudą turėtų ir Saudo Arabijos monarchija. Dujotiekis leistų Saudams įsitvirtinti šiitiškoje Sirijoje. Saudo Arabijos geopolitinis tikslas yra stabdyti savo pagrindinio geopolitinio varžovo Irano ir jo sąjungininkės Sirijos ūkinę ir karinę galią. Saudo Arabija tikėjosi su JAV pagalba nuversti šiitų valdžią Irake, bet neseniai Amerikai nutraukus prekybos sankcijas prieš Iraną Saudai jaučiasi pažeminti ir todėl pradėjo prieš Iraną netiesioginį karą Jemene; ten Saudai kariauja prieš Irano remiamus husitus.
Rusija 70% savo dujų parduodanti Europai į Kataro-ES dujotiekį žiūri kaip į didžiausią pavojų. Putino manymu Kataro-ES dujotiekis yra NATO įrankis atimti iš Rusijos vienintelį atsparos tašką Sirijoje, atimti Europos energetikos rinką ir pasmaugti Rusijos ekonomiką. 2009 metais siekdamas apsaugoti savo sąjungininkės Rusijos interesus Asadas atsisakė pasirašyti sutartį, kad dujotiekis eitų per Siriją.
Asadas pasirašė su Iranu Rusijos remiamą sutartį tiesti „Islamo dujotiekį“ iš Irano į Sirijos ir Libano uostus ir tuo įsiutino Persų įlankos sunitų karalius. Islamo dujotiekis ES tiekėju padarys ne sunitišką Katarą, o šiitišką Iraną ir labai padidins Irano įtaką Artimuosiuose Rytuose ir pasaulyje. Izraelis taip pat nori sužlugdyti Islamo dujotiekį, kuris praturtintų Iraną ir Siriją, o taip pat greičiausiai Hesbolą ir Hamasą.
JAV, Saudo Arabijos ir Izraelio žvalgybų slaptos telegramos rodo, kad kai Asadas atsisakė pasirašyti Kataro-ES dujotiekio sutartį kariniai ir žvalgybų planuotojai ėmė rengti Sirijos sunitų sukilimą, kuris turėjo nuversti Bašarą Asadą ir naujoji vyriausybė pasirašytų sutartį. 2009 metais, netrukus po to kai Bašaras Asadas atsisakė pasirašyti sutartį „WikiLeaks“ paviešino CŽV dokumentą, kad Kataras ir CŽV pradėjo finansuoti Sirijos opozicines grupes. Svarbu pažymėti, kad sukilimo prieš Asadą ruošimas buvo pradėtas gerokai anksčiau nei prasidėjo „arabų pavasaris“.
Bašaro Asado šeima yra alavitai, kurie yra šiitų atmaina. „Bašaras Asadas niekada nebūtų tapęs prezidentu“ — man sakė žurnalistas Seimuras Heršas (Seymour Hersh). „Jo tėvas jį pasiėmė iš medicinos mokyklos Londone kai jo vyresnysis brolis žuvo autoavarijoje“. Anot Heršo, prieš prasidedant karui Asadas po truputį šalį liberalizavo. Sirai turėjo internetą, laisvą spaudą, bankomatus ir Asadas siekė pereiti į Vakarų stovyklą. Po 9/11 teroro aktų jis Amerikai perdavė tūkstančius nepaprastai vertingų bylų apie teroristus ir džihado radikalus, kuriuos kaip ir JAV laikė bendrais priešais. Asado režimas buvo pabrėžtinai pasaulietinis ir įspūdingai įvairus. Pavyzdžiui, Sirijos vyriausybėje ir kariuomenėje 80% sudarė sunitai. Taiką šalyje palaikė stipri, drausminga ir Asadui ištikima kariuomenė, labai ištikimi, gerai apmokami karininkai ir šaltakraujiška puikiai veikianti žvalgyba. Lyginant su kaimyninėmis šalimis ir mūsų Artimųjų Rytų sąjungininkais Sirijos kariuomenė ir kitos tarnybos nebuvo žiaurios. Anot Heršo, Asadas niekada neleistų kirsti galvas kaip tą daro Saudo Arabija.
Kitas patyręs žurnalistas Bobas Paris (Bob Parry) pritaria Heršo vertinimui. „Šiame regione niekas neturi švarių rankų, bet kankinimų, masinių žudynių, pilietinių laisvių slopinimo, teroristų rėmimo srityse Saudo Arabijos valdovai daug aktyvesni nei Asadas“. Niekas netikėjo, kad Sirijos vyriausybę gali sugriauti anarchija, kaip tai atsitiko Egipte, Libijoje, Jemene, Tunise. Iki 2011 metų pavasario prieš Asadą Damaske buvo rengiamos tik neskaitlingos taikios demonstracijos. Tai daugiausia buvo arabų pavasario mėgdžiojimas, kurio virusas išplito visose Arabų Lygos šalyse. Tačiau „WikiLeaks“ paviešintos telegramos rodo, kad CŽV jau dirbo Sirijoje.
Turėdamos milžiniškus pelnus iš naftos sunitų karalystės nori, kad Amerika daug aktyviau dalyvautų kare. Valstybės sekretorius Džonas Keris (John Kerry) 2013 rugsėjo 4 kalbėdamas kongrese sakė, kad sunitų karalystės jam siūlė pradėti sausumos karą ir išvaryti Asadą. „Tiesą sakant, jei Amerika pradėtų sausumos puolimą, tai jie apmokėtų mūsų išlaidas“. Respublikonų partijos kongreso narei Ileanai Ros-Lehtinen Keris pakartojo arabų karalių pasiūlymą: „Arabų valstybės siūlo pradėti sausumos puolimą, išvyti Asadą ir prisižada mums apmokėti karo išlaidas. Pasiūlymas guli ant mano stalo“.

JAV prezidentas Barakas Obama
JAV prezidentas Barakas Obama

Nepaisydamas respublikonų spaudimo, Barakas Obama atsisakė siųsti jaunus amerikiečius į mirtį dėl dujotiekio tiesėjų interesų. Obama protingai ignoravo respublikonų reikalavimą siųsti sausumos kariuomenę į Siriją ir daugiau lėšų skirti nuosaikiems sukilėliams. Tačiau 2011 metų pabaigoje respublikonų spaudimas ir mūsų sąjungininkai sunitai mūsų vyriausybę įstūmė į peštynes.

2011 metais prie JAV prisijungė Prancūzija, Kataras, Saudo Arabija, Turkija ir Jungtinė Karalystė ir jie kartu suformavę „Sirijos Draugų Koaliciją“ (Friends of Syria Coalition) pareikalavo, kad Asadas atsistatydintų. Britanijos TV kanalui „Barada“ CŽV skyrė 6 milijonus dolerių, kad sukurtų video reklamą reikalaujančią Asado pasitraukimo. „WikiLeaks“ paviešinti Saudo Arabijos dokumentai rodo, kad 2012 Turkija, Kataras ir Saudo Arabija finansavo ir mokė radikalius džihadistus iš Sirijos, Irako ir kitur; džihadistams keliamas tikslas yra nuversti ne tik Asado bet ir jį remiančių valstybių vyriausybes. Didžiausią pelną dujotiekis duotų Katarui ir todėl jis į sukilėlius investavo 3 milijardus dolerių; sukilėliai buvo treniruojami JAV karinėse bazėse esančiose Katare. Anot Seimuro Heršo 2014 metų balandį parašyto straipsnio už CŽV tiekiamus ginklus mokėjo Turkija, Saudo Arabija ir Kataras.
Sumanymas sukelti sunitų ir šiitų tarpusavio karą ir tokiu būdu susilpninus Sirijos ir Irano valstybes į savo rankas paimti regiono naftos verslą Pentagonui nebuvo jokia naujovė. Pentagoną kompromituoja jo finansuojamos 2008 metų RAND Korporacijos ataskaita, iš kurios matyti, kad viskas vyksta pagal planą. Iš ataskaitos matyti, kad JAV strateginis tikslas yra valdyti Persijos įlankos naftos ir dujų telkinius, ir kad dėl to jie pasiryžę kariauti ilgą karą. RAND´as siūlo «veikti slaptai, naudoti netradicinius karo veiksmus, vesti informacinį karą (tiksliau sakant meluoti. P.V. pastaba) ir naudoti taktiką „skaldyk ir valdyk“. JAV ir jų sąjungininkai netiesioginiam karui turi naudoti nacionalistus džihadistus, o taip pat pasinaudoti ilgalaikiais sunitų ir šiitų nesutarimais. Islamo pasaulyje sunitų ir šiitų nesantaikoje reikia palaikyti konservatyviuosius sunitus prieš kovojančius už pilietines teises šiitų judėjimus… gal būt remti autoritarines sunitų vyriausybes prieš Iraną.»
Kaip ir buvo planuota, perdėta Asado reakcija į užsienio interventų sukeltą karą, bombų sprogimai sunitų „tvirtovėse“ ir civilinių žmonių žudynės sukėlė Sirijos sunitų ir šiitų priešpriešą, kuri Amerikos propagandistams leidžia tvirtinti, kad amerikiečių kišimasis į Sirijos reikalus yra humanitarinė pagalba, o ne kova už dujotiekį. Kai Sirijos kariai sunitai 2013 metais ėmė dezertyruoti, Vakarų koalicija iš jų ėmė kurti „Laisvąją Sirijos Armiją“, kad dar labiau destabilizuotų Siriją. Vakarų spauda piešė didingą „Laisvosios Sirijos Armijos“ paveikslą. Dauguma kovotojų buvo radikalūs džihadistai, kurie iš tiesų buvo labiausiai atsidavę ir geriausi kovotojai. Tuo metu Irako Al-Kaidos kovotojai įsiveržė į Siriją ir susivienijo su „Laisvąja Sirijos Armija“, kurią apmokė ir apginklavo JAV.
Nepaisant vyraujančio žiniasklaidos piešiamo nuosaikiųjų arabų sukilėlių vaizdo, JAV žvalgyba ir karo planuotojai iš pat pradžių žinojo, kad už dujotiekį kovos patys radikaliausi džihadistai, kurie užkariautuose Irako ir Sirijos rajonuose kurs naująjį Islamo Kalifatą. Prieš dvejus metus iki Islamo Valstybės atsiradimo, 2012 metų rugpjūčio 12-sios ataskaitoje JAV žvalgybos agentūros perspėjo, kad dėl nuolatinės JAV paramos sunitų koaliciją sudaro radikalūs džihadistai, Salafistai, Musulmonų Brolija ir Al-Kaida (dabar ISIS) ir kad jie yra pagrindinė Sirijos sukilėlių jėga.
Gaudamos JAV ir Persų Įlankos karalių finansavimą šios grupės taikias demonstracijas prieš Asadą pavertė sektantišku sunitų ir šiitų susipriešinimu. Dokumente pažymima, kad prieštaravimai perėjo į sektantinį karą, kurį palaiko sunitų politinė ir religinė valdžia. Ataskaitoje Sirijos karas vadinamas karu už regiono gamtos išteklių valdymą; Sirijos opoziciją remia Vakarai, Persų įlankos karalystės ir Turkija, o Asado vyriausybę Rusija, Kinija ir Iranas. Septynių puslapių ataskaitos autorius Pentagonas patvirtina prognozuojamą Islamo Kalifato atsiradimą: „Jei padėtis nesikomplikuos, yra galimybė rytinėje Sirijos dalyje (Hasakos ir Der Zoro provincijose) paskelbti „Salafitų kunigaikštystę“ ir tai yra tas ko nori opozicinės jėgos siekiančios izoliuoti Sirijos vyriausybę. Pentagono ataskaita įspėja, kad ši nauja kunigaikštystė gali bandyti užkariauti Irako miestus Mosulą ir Ramadį ir padaryti Sirijos ir Irako teroristinių organizacijų sąjungą.
Kaip tik būtent taip ir nutiko. Neatsitiktinai „Islamo Valstybė“ užkariavo tuos Sirijos regionus per kuriuos eina Kataro-ES dujotiekio maršrutas.
Bet, kai mūsų samdiniai sunitai pradėjo žmonėms kirsti galvas ir milijonai pabėgėlių ėmė plūsti į Europą, net amerikiečius apėmė siaubas. „Strategija pagrįsta mintimi, kad mano priešo priešas yra mano draugas, dažnai rodo tik tokio stratego aklumą“ — sako Timas Klementė (Tim Clemente) 2004 – 2008 metais dirbęs Irake FTB kovos su terorizmu grupės ryšininku tarp JAV kariuomenės ir Irako policijos. „Mes padarėme tą pačią klaidą Afganistane mokindami modžahedus. Tą akimirką kai rusai pasitraukė tariami mūsų draugai ėmė naikinti senovės paminklus, moteris versti vergėmis ir šaudyti į mus“ — interviu sakė Klementė.
Kai Islamo Valstybės narys „Džihado Džonas“ (“Jihadi John”) pradėjo kaliniams pjaustyti galvas ir tą vaizdą ėmė rodyti TV, Baltieji Rūmai pradėjo mažiau kalbėti apie Asado nuvertimą ir daugiau apie regiono stabilumą. Obamos vyriausybė ėmė šalintis nuo sukilėlių, kuriuos pati ir sukūrė. Baltieji Rūmai ėmė tuo kaltinti savo sąjungininkus. Viceprezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) 2014 spalio 3 Harvardo Politikos Instituto Džono Kenedžio forume studentams pasakojo, kad “mūsų sąjungininkai buvo didžiausia mūsų problema Sirijoje“. Jis aiškino, kad Turkija, Saudo Arabija ir JAE buvo „taip stipriai įsijautę į Asado šalinimą, kad pradėjo sunitų karą prieš šiitus į kurį nukreipė šimtus milijonų dolerių ir dešimtis tūkstančių tonų ginklų skirtų kovai prieš Asadą“. 2014 metais visos grupės išskyrus Al-Nusrą ir Al-Kaidą susivienijo į Islamo Valstybę. Baidenas pyko, kad mūsų „Draugais“ negalima pasitikėti ir kad jie nevykdo Amerikos dienotvarkės.
Visų Artimųjų Rytų arabų valstybių vadovai kaltina JAV, kad jos sukūrė Islamo Valstybę. Daugumai amerikiečių toks kaltinimas atrodo beprotiškas. Tačiau daugelis arabų apie JAV dalyvavimą kuriant Islamo Valstybę turi tiek įrodymų, kad mūsų vaidmuo jų manymu yra tyčinis planas.
Iš tiesų daugelis Islamo Valstybės kovotojų, vadų ir ideologinių organizatorių yra mokiniai tų džihadistų, kuriuos CŽV 30 metų mokino ir auklėjo Sirijoje, Egipte, Afganistane ir Irake.

 

Nuotraukoje buvęs JAV prezidentas Džordžas Bušas (George W. Bush).
Nuotraukoje buvęs JAV prezidentas Džordžas Bušas (George W. Bush).

Prieš JAV intervenciją Sadamo Huseino valdomame Irake Al-Kaidos nebuvo. Prezidentas Džordžas Bušas sunaikino pasaulietinę Sadamo Huseino vyriausybę, o Bušo vietininkas Paulius Bremeris (Paul Bremer) labai greitai sugriovė visą Irako ūkį ir dėl tokio netikusio jo valdymo labai greitai susibūrė sunitų sukilėlių kariniai būriai, kurie dabar virto į Islamo Valstybę. Bremeris į valdžią pririnko šiitų, o visus sunitus ir buvusios valdžioje Baath partijos narius, nuo ministrų iki mokytojų imtinai, atleido iš darbo. Iš viso darbo neteko 700 000 sunitų. Po to Bremeris paleido Irako kariuomenę, kurioje iš 380 000 karių 80% buvo sunitai. Bremerio veiksmai iš Irako sunitų atėmė padėtį visuomenėje, turtą, ir juos gerai išsilavinusius, ginkluotus ir piktus pastatė į tokią padėtį, kad jie jau neturėjo ko prarasti. Todėl daugelis nuėjo į sukilėlius ir susijungė su Al-Kaida. Nuo 2011 metų mūsų sąjungininkai pradėjo siųsti pranešimus apie Irako Al-Kaidos antpuolius prieš Siriją. 2013 metais Irako Al-Kaida įsiveržė į Siriją ir pakeitė pavadinimą į Islamo Valstybę. Anot Deksterio Filkinso (Dexter Filkins) iš „New Yorker“ Islamo Valstybę valdo buvusių Irako generolų taryba… Daugelis jų yra Sadamo Huseino pasaulietinės Baath partijos nariai į radikalųjį islamą atsivertę Amerikos kalėjimuose. 500 milijonų dolerių, kuriuos Obama kasmet siunčia į Siriją beveik neabejotinai atsiduria džihadistų rankose. Buvęs FTB darbo grupės vadovas Timas Klementė man sakė, kad tarp Irako ir Sirijos karų yra toks skirtumas, kad milijonai jaunų sirų galinčių kovoti su įsibrovėliais palieka savo šalį ir eina į Europą. Akivaizdus paaiškinimas gali būti tik toks —žmonės bėga nuo karo, nes tai ne jų karas. Jie tiesiog bėga nuo Rusijos remiamo Asado priekalo ir už Kataro-ES dujotiekį kovojančių džihadistų plaktuko. Džihadistai yra mūsų ginklas globalinėje kovoje už būsimų dujotiekių valdymą. Negalima kaltinti sirų tautos už ateities vizijos neturėjimą; jų ateitį kala arba Vašingtonas arba Maskva. Supervalstybės nepalieka galimybių patiems kurti ateitį. O mirti už dujotiekį niekas nenori.
* * *

Koks atsakymas? Jei mūsų tikslas ilgalaikė taika Artimuosiuose Rytuose ir arabų valstybių savivalda, tai mes turime kitaip elgtis šiame regione ir mokytis iš savo klaidų padarytų anksčiau. Tik tada, kai mes amerikiečiai suprasime istorinę ir politinę šio karo priežastį, mes sugebėsime tinkamai kontroliuoti mūsų politikų sprendimus. Naudodami tuos pačius vaizdinius ir aiškinimus, kuriuos mūsų politikai piešė per 2003 metų karą prieš Sadamą Huseiną, mūsų politiniai vadovai privers amerikiečius tikėti, kad Mūsų intervencija į Siriją yra demokratinio idealizmo karas su tironija, terorizmu ir religiniu fanatizmu. Mes linkę atmesti cinizmą tų arabų, kurie dabartiniame kare mato tik kovą dėl žemės plotų reikalingų dujotiekiui tiesti. Tačiau, jei norime turėti veiksmingą užsienio politiką, turime pripažinti, kad dabartinis Sirijos karas yra kova dėl energetikos išteklių ir ši kova nieko nesiskiria nuo kitų mūsų nepaskelbtų karų Artimuosiuose Rytuose vykstančių jau 65 metus. Ir tik tada, kai mes žiūrime į šį netiesioginį mūsų karą kaip kovą dėl vamzdyno, tada visi įvykiai tampa suprantami. Tai vienintelis dalykas paaiškinantis kodėl ant Kapitolijaus kalvos sėdinčios didžiosios partijos (ant Kapitolijaus kalvos stovi Baltieji rūmai ir Kongresas, o didžiosios partijos — respublikonai ir demokratai. P.V. pastaba) ir Obamos vyriausybė vis dar siekia pakeisti Sirijos vyriausybę, kodėl Obamos vyriausybė negali rasti nuosaikiųjų Sirijos sukilėlių galinčių rimtai kovoti, kodėl Islamo valstybė susprogdino rusų keleivinį lėktuvą, kodėl Saudo Arabijos valdžia nukirsdino šiitų dvasininkus, kodėl Rusija bombarduoja ne Islamo Valstybės kovotojus ir kodėl Turkija numušė rusų lėktuvą. Milijonai pabėgėlių dabar plūstančių į Europą bėga nuo karo už dujotiekį ir nuo šiurkščių CŽV klaidų.
Klementė Islamo Valstybę lygina su Kolumbijos FARK – narkotikų mafija su marksistine ideologija; pastaroji reikalinga savo pėstininkams įkvėpti. „Į Islamo Valstybę jūs turite žiūrėti kaip į naftos kartelį“ — sako Klementė — „Galų gale, pinigai yra valdžios pagrindas. Religinė ideologija yra priemonė įkvepianti karius atiduoti gyvybę už naftos kartelį“.
Kai tik mes pašaliname „humanitarinės pagalbos“ miglą ir pripažįstame, kad Sirijos karas yra kova už naftą, tai mūsų užsienio politikos strategija tampa labai suprantama. Kaip ir sirai nuo dujotiekio tiesėjų bėgantys į Europą, taip ir amerikiečiai nenori siųsti savo vaikų mirti už vamzdį. Vietoj to mūsų prioritetas turi būti vienas — turime išmesti iš galvos svajonę apie Artimųjų Rytų naftą, nes Amerika jau tapo energetiškai nepriklausoma. Antra — turime žymiai sumažinti mūsų karinį dalyvavimą Artimuosiuose Rytuose ir Arabiją palikti arabams. Išskyrus humanitarinę pagalbą ir Izraelio sienų saugumo užtikrinimą JAV neturi teisėtų reikalų šiame kare. Nors faktai rodo, kad mes suvaidinome svarbų vaidmenį užkuriant šį karą, bet istorija rodo, kad mes turime per mažai galios jį laimėti.
Pažvelgę į istoriją matome stebinantį kvapą gniaužiantį nuoseklumą kaip po antrojo pasaulinio karo visus smurtinius veiksmus Artimuosiuose Rytuose sukėlė mūsų karinis kišimasis ir jis mums siaubingai brangiai kainuoja. Iš 1997 metų JAV Gynybos departamento ataskaitos matyti labai stipri priklausomybė tarp mūsų karinių veiksmų užsienyje ir teroristinių išpuolių prieš JAV — kuo daugiau JAV kariauja prieš „teroristus“, tuo daugiau jų randasi. O pažiūrėkime tiesai į akis — tai, ką dabar mes vadiname „karu su terorizmu“, iš tikrųjų yra dar vienas mūsų karas už naftą. Per pastaruosius tris karus Artimuosiuose Rytuose ir karo stovio palaikymą savo šalyje mes iššvaistėme 6 trilijonus dolerių. Taip vyksta tik todėl, kad naftininkas Dikas Čeinis (Dick Cheney) 2001 metais pradėjo ilgą karą. Iš to naudą turi tik kariniai rangovai, didžiausius pelnus per visą istoriją turinčios naftos kompanijos, geometrine progresija besidauginančios slaptosios tarnybos slopinančios mūsų laisves ir visų rūšių džihadistai — tiksliau sakant mūsų samdiniai. Mes sukompromitavome savo vertybes, sugadinome savo jaunystę, nužudėme šimtus tūkstančių nekaltų žmonių, sunaikinome mūsų idealizmą ir švaistome mūsų turtus brangiai kainuojantiems „nuotykiams“ užsienyje. Taip veikdami mes padėjome pikčiausiems mūsų priešams ir iš laisvės švyturio Ameriką pavertėme moraliniu iškrypėliu.
Amerikos įkūrėjai perspėjo amerikiečius dėl nuolat veikiančios kariuomenės pavojingumo; Džonas Kvinsis Adamsas (John Quincy Adams) sakė: „Į užsienį ieškoti pabaisų ir jas naikinti“. Tie išminčiai suprato, kad užsienio imperializmas yra nesuderinamas su piliečių teisėmis ir demokratija namuose. Atlanto chartija atkartojo Amerikos kūrėjų idealus, kad kiekviena tauta turi teisę į apsisprendimą. Per pastaruosius septynis dešimtmečius broliai Dalesai, Diko Čeinio gauja, neokonservatoriai ir jiems giminingi veikėjai sunaikino amerikietiško idealizmo principus ir mūsų kariuomenę su visa žvalgyba privertė tarnauti jų asmeniniams prekybiniams interesams, o tiksliau sakant naftos korporacijų ir karo pramonės savininkams, kurie ir vykdo žudynes.
Atėjo laikas amerikiečiams apsukti Amerikos kursą nuo imperializmo atgal į idealizmą ir demokratiją. Mes turime leisti arabams patiems valdyti Arabiją, o mūsų energiją nukreipti į tautos gerovės kūrimą savo namuose. Šitą procesą turime pradėti ne nuo Sirijos užkariavimo, o nutraukdami pražūtingą priklausomybę nuo naftos, kuri jau pusę amžiaus nuodija JAV politiką.
Straipsnį parašė Robert F. Kennedy, Jr

Šaltinis

Vertė: Pranas Valickas

 

 

 

 

 

 

SIMILAR ARTICLES

2 COMMENTS

Leave a Reply