Kairės ir dešinės sąvokos bei lietuviško nacionalizmo pasidalinimas

Kairės ir dešinės sąvokos bei lietuviško nacionalizmo pasidalinimas

1 1461

                                                              Įžanga, sąvokos

Šiomis dienomis tenka dažnai susidurti su žmonėmis, kurie teigia, jog nėra jokios kairės ir dešinės. Vietoje to būna parašoma kokia nors abstraktybė. Nežinau ar toks terminų ir apibrėžimų eliminavimas yra tikslingas, nes tai dar labiau įneštų painiavos į pasaulėžiūrų formavimą, žmonėms ir organizacijoms dar sunkiau būtų save apibrėžti ir taip išeitume iš ideologijos bei virstume įvairiai interpretuojamų atskirų vaizdinių želė.

Be abejo, norint susikalbėti bei rasti savo vietą po tam tikra iškaba, būtina apibrėžti ką reiškia atskira sąvoka. Bent jau bandyti tą apibrėžti ir pateikti diskusijai. Dėl to ir rašau šį tekstą, jog nereikėtų kiekvienam rašyti atskirus ilgus komentarus. Tai vargina.

Pradėkime nuo kairės ir dešinės terminų atsiradimo. Jis gan neoriginalus. „Dešinės“ ir „kairės“ sąvokos istoriškai kilo iš ikirevoliucinės Prancūzijos, kur norintys išlaikyti valdymo sistemą daugiau ar mažiau tokią kokia ji buvo, sėdėdavo dešinėje Nacionalinėje asamblėjoje, o norintys radikalesnių pokyčių sėdėdavo kairėje.

Paprastai tariant, tas, kas save laiko dešiniuoju yra už esamos santvarkos išlaikymą (kad ir kokia ji tuo metu būtų), o kairysis linkęs brėžti naują paradigmą ir siekia sisteminių pokyčių. Vieni valdančios sistemos šalininkai arba atsargūs reformatoriai, o kiti – jos priešai. Beje, teiginys, jog kairė būtinai turi sietis su socializmu yra neteisingas, nes sistemos priešais ir keitėjais gali būti ir nacionalistai, liberalai, net monarchistai.

Kadangi žmogus yra ne tik politinis, bet ir ekonominis gyvūnas, tai bet kuri sistema turi save apibrėžti ir ekonominiais terminais bei kryptimis. Šiuo metu dešinė yra rinkos (neminėsiu, jog laisvos, nes tai fikcija) ekonomijos ir šventos asmeninės nuosavybės apologetė. Kairė ginčija šias aksiomas ir teigia, jog rinkos ekonomika ne visada yra tinkama ir dažnai neša naudą tik siauram gyventojų sluoksniui. Tuo pačiu asmeninė nuosavybė ir jos gausa turi būti kontroliuojama, jog mažumos neužgožtų daugumos ir taip jų gyvenimo nepaverstų nepakenčiamu. Paprastai tariant, stengiamasi išlaikyti socialinių gėrybių ir galimybių pasiskirstymo balansą.

Aš neanalizuosiu komunizmo, kurio realiai nebuvo ir artimiausiu metu nebus. Pats pritariu teiginiui, jog TSRS nebuvo komunizmo, jo nepavyko sukurti, tiesiog egzistavo toks savotiškas valstybinis nomenklatūrinis kapitalizmas, kuris bandė kontroliuoti visas gyvenimo sferas.

Grįžtant prie terminų ir jų formulavimo, galime drąsiai teigti, jog:
Dešinėrinkos ekonomika, kurią dažnai kontroliuoja ne nacionalinės valstybės. Globalizacija. Kapitalizmas. Pelno siekis, kurio vardu šalinamos visos jam pasitaikančios kliūtys. Tame tarpe ir nacionalinės valstybės, jų muitai ir sienos. Asmeninė nuosavybė, palengva eliminuojant valstybinę ir kooperaciją.Esamos santvarkos (neoliberalaus kapitalizmo) išlaikymas ir stabili jos raidos paradigma.

Kairėplanuojama arba mišri ekonomika. Didesnis nacionalinės valstybės vaidmuo. Socialinis teisingumas. Tolygus kapitalo pasiskirtymas. Valstybėje egzistuoja visuomeninis kapitalas ir gamybos priemonės, formuojama rinka, todėl norint juos apginti būtini muitai, sienų kontrolė ir didesnis nacionalinis savarankiškumas.

               Lietuviškas nacionalizmas bei kairės ir dešinės sąvokos

Teko ne kartą diskutuoti su žmonėmis, kurie tautiškumą įsivaizduoja esantį aukščiau kairės ir dešinės skirstymo. Žiūrint kokia to tautiškumo esmė ir tikslas. Jeigu iškelti vėliavą, sugiedoti himną, didžiuotis savo kalba, tauta, istorija ir dar išlikusiais papročiais – sutinku, tada nebūtina gilintis į sąvokas, nes tokia tautiškumo išraiška yra jausminė ir ji puikiai tinka tiek kairiajam, tiek ir dešiniajam nacionalistui. Bet sutikime, jog tai yra tik dalis vaizdinių, simbolių bei tapatybės apsibrėžimų. Tuo pagrindu daryti politikos, valdyti tautą bei jos pagrindu kurti valstybę negalima, nes trūks daugybės svarbių aspektų. O juos reikia susiformuluoti ir apsibrėžti.

 
Kodėl lietuviškas nacionalizmas niekada Lietuvoje nieko nevaldė ir, jei niekas nesikeis, nevaldys? Aš nekalbu apie Smetonos laikų tautininkus, nes jie į valdžią atėjo karinio perversmo metu, rinkiminiu keliu jiems to nepavyko padaryti, nes neturėjo masių palaikymo. Ogi todėl, jog jis save akcentavo ir buvo dešinėje. Kaip žinome, dešinė yra už esamos santvarkos išlaikymą, už dominuojančią ekonominę paradigmą, o dažnai ir geopolitinę kryptį. Kyla esminis klausimas, kodėl žmonės turi rinkti į valdžią tuos, kurie nesiūlo permainų iš esmės, o tik simbolinius pokyčius?

 
Einame toliau ir klausiame, ar išvis Lietuvoje nacionalistais save įvardinančios organizacijos gali save taip vadinti? Nes juk žinome, jog dešinė palaiko egzistuojančią neoliberalaus kapitalizmo paradigmą, kuri naikina nacionalinių valstybių ribas bei galias, nes tai trukdo neribotam korporacijų prekių ir paslaugų judėjimui ir pelnui. Tuo pačiu naikina ir vietinių šalių ekonomikas, kurios griūdamos palieka minias bedarbių, o jie pasklinda po svetimas teritorijas ieškodami sau darbo. Vietinės tautinės valstybės silpsta, nes nepajėgia aprūpinti savų piliečių darbais ir pajamomis, jie emigruoja, tada darbo rinka traukiasi dar labiau, surenkama mažiau mokesčių, tenka skolintis ir tapti politiškai priklausomais nuo stambių bankinių korporacijų, kurios nurodo kokią kryptį valstybėms vystyti.

 
Ar gali nacionalistas (tautininkas) remti tą kryptį, kuri naikina jo šalies suverenitetą? Logiškai mąstant – ne, o jei tą daro, tai nacionalisto vardą reikia iš jo atimti ir vadinti tikruoju vardu – konservatyvi/radikali/kraštutinė dešinė (far right). Taip, ji dar išlaiko tam tikrus tautinius vaizdinius, romantizmą, kažkiek pamaištauja prieš sistemą, bet rimtų pokyčių negali padaryti, nes iš principo įtikėjusi į klaidingą paradigmą.

 

 

                                             Tautinė kairė

 
Girdėjau kalbų, jog tautiškumas ir kairė nedera. Tai klaidingas požiūris – dera, ir dar kaip. Ypač šiais laikais. Dėstau papunkčiui.

 
Turbūt visi sutiksite, jog nacionalistinės/tautinės valstybės svarbiausi elementai yra nepriklausoma valstybė, kuri pati kontroliuoja savo monetarinę politiką, sienas, mokesčius, švietimo sistemą, įstatymus. Tai vadinama suvereniteto turėjimu. Bet tai kertasi su dabartine neoliberalios dešinės politika, kuri propaguojama Lietuvoje. Todėl mes neturime savo monetarinės politikos, sienų kontrolės (tarp ES šalių), negalime nustatyti dalies mokesčių ir taip saugoti savo rinkos, neturime įstatymų viršenybės.

 
Ką turi daryti padorus nacionalistas, matydamas nykstančią savo nacionalinę valstybę? Be abejo turi oponuoti esamai santvarkai ir ekonominei krypčiai, nes dauguma valstybės demontavimo priežasčių yra ne tik politinės, bet ir ekonominės. Jis turi ieškoti alternatyvos dabartinei realybei ir siekti, jog ji taptų nauja realybe.

 
Todėl natūralu, jog nuoširdūs nacionalistai gravituoja į kairę, kaip priešpriešą dabartinei dešinės krypčiai. Nes norint išlikti kaip atskiram tautiniam vienetui būtina atmesti liberalizmą ir reakcingą dešinę. Kvestionuoti neribotos asmeninės nuosavybės kultą tose srityse, kurios lemia tautos ekonominį vystymąsi, tai – finansinis-bankinis sektorius, žiniasklaida, stambios gamybos priemonės, komunalinės paslaugos, strateginiai objektai, energetika, žaliavų išgavimas.

 
Siekti didesnio valstybės vaidmens skirstant kapitalą ir kuriant darbo vietas, o taip pat saugant vidaus rinką. Normalus (kairysis) nacionalistas negali žmonių skirstyti į klases, jis turi siekti, jog jos nyktų ir liktų tik tauta, kuri vadovaujasi principu – asmeniniai interesai negali būti aukščiau visuomeninių. Ši tezė iš esmės kerta visą kapitalistinį individualizmo principą ir mus gravituoja į kairę.

 
Lietuvoje turėjome puikų pavyzdį AB „Ekranas“ pavidalu. 2006 metų duomenimis (prieš pat bankrotą) ten dirbo apie 4200 žmonių. Vienu metu jų kuriama produkcija užėmė 25% Europos rinkos. Ar ne tikslinga būtų buvę jį nacionalizuoti ir paversti valstybinio kapitalo įmone? Net jei tai ir neneštų pelno. Kas geriau: ar turėti gamybą, kurioje dirbs 4200 Panevėžyje gyvenančių žmonių + neapibrėžtas skaičius įmonių, kurios aptarnauja šį gamybinį gigantą, ar leisti įmonei bankrutuoti ir tiems gyventojams mokėti pašalpas arba paleisti emigrantų takais?

 
Dauguma dešiniųjų šiauštųsi prieš bet kokius bandymus nacionalizuoti arba suvisuomeninti kapitalą ir/ar gamybos priemones, bet nuoširdus nacionalistas turi suvokti, jog reikia mąstyti plačiau – tautos kategorijomis, o ne siauru žmonių interesų tenkinimu.

 
Panašiai yra ir bankiniame sektoriuje. Daug žinote lietuviškų bankų? O kodėl negalėtų būti Lietuvos valstybinis komercinis bankas, kuris piliečiams teiktų beprocentines paskolas būstui? Tai vėl siūlymas iš kairės, bet ar jis ne tautiškas?

 

 

Nors dešinėje save matantys nacionalistai deklaruoja nepalaikantys multikultūralizmo, genderizmo, homoseksualų revoliucijos, liūdi dėl mūsų tautiečių emigracijos (o dažnai ir patys emigruoja) ir kitų dabartinių realijų, bet jie niekaip nesupranta, jog jei nekeisi pačio dabartinės sistemos principo – neoliberalaus kapitalizmo, stambių korporacijų remiamos globalizacijos idėjos ir naujosios dešinės socialinės inžinerijos, tai taip ir liks tik marginalais ir vykstančio proceso stebėtojais. Homoseksualų paradai Lietuvoje jau norma. Šiais metais vyks trečiasis, o jam opozicijos nematyti – žmonės jau priprato. Imigrantų Lietuvoje daugėja, ir jų ateityje bus tik daugiau. Iš mūsų ir toliau emigruos žmonės, ypač jauni, kadangi dabartinėje sistemoje jie niekada neturės savo būsto be savo gyvenimo pardavimo bankui. Beje, užsienietiškam, kuris pelną išsiveža į kitą šalį. Mūsų bus vis mažiau, teisių turėsime taip pat mažiau, nes suverenitetas vis labiau trauksis, kol liksime tik eilinis regionas bendroje sistemoje (ar ji bus ES, ar kokio kito pavidalo, esmės juk nesudaro).

 
Vaizdas niūrus, man asmeniškai nepriimtinas, todėl ir siūlau ieškoti naujų krypčių. Jeigu bent kiek save dar gerbiame, be kovos pasiduoti neverta.

 

 

Marius Jonaitis

2016.01.28

1 COMMENT

Leave a Reply