Ar Vokietija jau pakankamai spalvinga, ponia Merkel?

Ar Vokietija jau pakankamai spalvinga, ponia Merkel?

0 1279

Vytautas Sinica

Per 2015 metus daugiau nei milijoną „pabėgėlių“ priėmusi Vokietija Naujųjų metų naktį pasitiko kaip niekad. Kelne ir Hamburge iki tūkstančio migrantų iš musulmoniškų šalių gauja naujametę naktį užpuolė, apvogė ir seksualiai priekabiavo prie bent 120 moterų (tik tiek pateikta skundų, bent du jų – dėl išprievartavimo). Panašių išpuolių, pasirodo, būta ir Šveicarijoje, o Suomijoje jie planuoti, tačiau tarnyboms pavyko užkirsti tam kelią.

Tikrovę pusę metų neigusiai Europos daliai tai turėjo būti sukrėtimas, migrantų grėsmes pripažinusiems europiečiams – „ar aš nesakiau“ akimirka. Pirmosios sausio dienos rodo, kad 2016 m. bent dalis vokiečių pabudo drąsesni, užpildę kantrybės taurę, pasiruošę eiti į gatves ir bent plakatuose paklausti: „Ar Vokietija jau pakankamai spalvinga, ponia Merkel?“. Sprogęs pūlinys Nedaug Vakarų žiniasklaidos priemonių prisidėjo prie migrantų grėsmės suvokimo. Net Naujųjų nakties nusikaltimams patekti į Europos didžiąją žiniasklaidą prireikė gerų keturių parų, Lietuvoje, kur migrantų grėsmės nušvietimas nepalyginamai geresnis, BNS šią skandalingą žinią išplatino tik sausio 5 dieną.
Tai atspindi tendenciją – visus metus daugumą migrantų nusikaltimų ir šiaip elgesio ypatumų kritiškas Europos skaitytojas turėjo susirasti mažesnėse žiniasklaidos priemonėse. Kas tą darė, galėjo matyti, jog iki naujamečio nusikalstamumo protrūkio Kelne Europą vedė ilgas užsispyrusiai ignoruojamo migrantų nusikalstamumo šleifas.

Dauguma migrantų nusikaltimų buvo ir bus seksualinio pobūdžio. Nenuostabu, nes, viena vertus, absoliuti dauguma migrantų yra jauni vieniši vyrai, drąsinami bandos jausmo, kita vertus, dauguma jų yra musulmonai ir europiečių moterų aprangą bei elgesį laiko atviru kvietimu. Trumpai tariant, europietės nemažai daliai ortodoksinio islamo kraštų musulmonų atrodo kaip paleistuvės, kurios visa savo išvaizda pačios prašosi ir gauna, ko nusipelniusios. Įtakingi islamo dvasininkai nesibodi vakarietes moteris vadinti tiesiog „nepridengta mėsa“. Lyg visą gyvenimą kur nors Irake į hidžabais pridengtas moteris žiūrėjusiems musulmonams trūktų paskatinimo. Dar rugpjūčio viduryje keturios socialinių darbuotojų, dirbančių su „pabėgėliais“, ir moterų teisių gynimo organizacijos kreipėsi į vieną iš Vokietijos regioninių parlamentų, įspėdamos, kad migrantų stovyklose per 80 procentų gyventojų sudaro jauni vyrai, o moterims ir vaikams yra nesaugu dėl prieš juos nukreiptos agresijos ir išprievartavimų gausos. Žinia nuėjo tylomis. Besikartojantys policijos pranešimai apie išprievartavimus liudijo, kad dauguma išpuolių įvyksta prieš migrantes, palikusias musulmoniškas šalis dėl ten vyraujančios seksualinės prievartos kultūros. Deja, ši kultūra atsekė jas į Europą. Patys socialiniai darbuotojai migrantų centrus ironiškai vadina tiesiog bordeliais.

Prievartavimų ir užpuolimų banga iš migrantų apgyvendinimo centrų netruko pasklisti į viešąsias erdves. Šalyje padaugėjo ne tik išprievartavimų ir priekabiavimo prie moterų atvejų, tačiau ir smulkių vagysčių iš parduotuvių. Policija pripažino, jog laikosi politikos neviešinti smulkių migrantų padarytų nusikaltimų, jei juose pavyksta išvengti smurto, todėl belieka spėlioti, kiek tokių istorijų lieka nežinoma. Vokietijos policininkų profsąjungos vadovas Reineris Wendtas viešai pareiškė, kad migrantai paprasčiausiai negerbia Vokietijos įstatymų. Tai girdint, ne taip ir keista matyti migrantus televizijos reporteriams (tiesa, Olandijoje) aiškinant, kad jiems taip reikia sekso, kad net – atsiprašau skaitytojų – „peraugo kiaušai“, o į migrantų stovyklą negalima parsivesti jokios merginos, nes tektų ja dalintis su dar 400 likimo draugų. Vienas Kelno chuliganų policininkams pareiškė, kad „privalote su manimi elgtis gražiai, mane čia pakvietė ponia Merkel“. Skaitant su migrantais dirbančių žmonių liudijimus, atrodo, kad tai paplitęs atvykėlių požiūris.

Kas turi dėtis žmogaus galvoje, kad viešai kalbėtų tokius dalykus? Absoliuti nepagarba priimančiai šaliai, žinant, kad ši vis tiek pakęs ir priims bet kokį elgesį, ar nuoširdus barbaro nesuvokimas, ko geriau nekalbėti? Abu scenarijai – tiek panieka europiečiams, tiek jų normų nesuvokimas – vokiečiams ir kitoms migrantų bangas priimančioms tautoms nieko gero nežada ir jos tai vis geriau supranta. Tautos reakcija Vokiečiai, kaip ir švedai, netruko pajusti smukusio viešojo saugumo lygio ir savo saugumu susirūpinti patys. Metų pabaigoje Vokietijoje užfiksuotas savigynos ginklų pirkimo šuolis. Dar vasarą stovėję traukinių stotyse su plakatais „sveiki atvykę“, vokiečiai gruodį įsigijo 6 kartus daugiau pipirinių dujų nei rugpjūtį, ginklų parduotuvėse dažnai rikiuojasi eilės, o šaunamųjų ginklų savininkų skaičius ne viename regione pasiekęs rekordinį lygį. Nors politikai ir žiniasklaida vengia sieti šį reiškinį su migrantų baime, tiesiogiai su pirkėjais susiduriantys ginklų prekeiviai dažniausiai teigia, jog priežastis būtent ši. Galima sakyti, kad 2015-aisiais vokiečiai tik ginklavosi, taigi iš esmės problemą laikė privačioje erdvėje. PEGIDA judėjimo prieš Vokietijos islamizaciją protestai vyko ne viename mieste, tačiau dauguma vokiečių jų prisibijojo ir vengė tapatintis. Tauta, kurią pusę amžiaus drastiškai mokė gėdytis tautiškumo ir ignoruoti visus kultūrinius skirtumus, šiandien išgyvena keisčiausią ilgai neigtos tikrovės patirtį, kai kultūriniai skirtumai visu smarkumu atsiliepia kasdieniame vokiečių gyvenime. Tokį ugdymo ir tikrovės disonansą patiriantiems žmonėms išjudinti galimai buvo reikalingas sprogimas.
Regis, jis iššovė Naujųjų naktį. Itin tolerantiškame ir „atvira visuomene“ pasižyminčiame Kelne po užpuolimų prasidėjo demonstracijos, įtraukusios daug įvairesnę publiką nei PEGIDA protestai. Į trečios bangos feministes ar kurių kitų postmodernių kairiųjų idėjų šalininkes panašios merginos susirinko reikalauti viešojo saugumo užtikrinimo. Nors prieš kameras jos vis dar pabrėžia, kad nusikaltėlių tautybė ir religija nesvarbu, protestuose švysčioja iškalbingi plakatai „ar Vokietija jau pakankamai spalvinga, ponia Merkel?“. Valdžios reakcija Kreipimasis į A. Merkel reikšmingas ir taiklus. Nelaimę šaliai savo veiksmais tiesiogine prasme prikvietusi kanclerė šiuo metu turėtų sunkiai rinkti retoriką ir tolesnę strategiją išeiti iš susidariusios situacijos. Kol pati A. Merkel „smerkia ir netoleruoja“, ne vienas aukštas valstybės pareigūnas avansu persergėjo, kad reakcija į išpuolius Kelne neturėtų būti nukreipta prieš migrantus kaip grupę. Taigi ryšys tarp atvykėlių antplūdžio bei nusikalstamumo bangos yra toliau neigiamas bet kokia kaina. Jo nepripažinus, neįmanoma ir išspręsti problemos. Susidariusi situacija atveria galimybes krautis politinį kapitalą vienintelei Vokietijoje antiimigracinei partijai „Alternatyva Vokietijai“ bei iškilti vidinei opozicijai pačiuose krikdemuose. Delsimas – ne A. Merkel naudai.

Vis dėlto baisiausia su migrantų išpuoliais susijusi žinia kol kas buvo ne patys išpuoliai, o Vokietijos politikų reakcija. Kelno merė pažadėjo išplatinti instrukcijas, kaip siekiant išvengti konfliktinių situacijų turėtų elgtis… Vokietijos moterys. Iškart pasigirdo kritika, jog toks siūlymas reiškia aukų laikymą kaltomis dėl jų užpuolimo. Tiesa, bet nutylima ir kita, politiškesnė reikalo pusė. Tokia savo instrukcija valdžia piliečiams pasakė, kad kilus įtampai tarp jų ir imigrantų elgesio normų, prisitaikyti ir pakeisti elgesį turi būtent šalies piliečiai. Kad prireikus aukojamos gali būti būtent vokiečių, o ne migrantų elgesio normos. Negali būti radikalesnio modernios suverenios valstybės pamatinių principų apvertimo nei toks pareiškimas. Jis reiškia, kad valstybės, kurios, kaip ir visų modernių valstybių, egzistavo pagrindas ir vienintelė teisė yra sudaryti sąlygas ją kuriančiai tautai nusistatyti jos kultūrą atitinkančias viešąsias normas, atsisako šios teisės ir siūlosi prisitaikyti prie neretai neteisėtai šalyje atsidūrusių perėjūnų. Galima sakyti, kad Vokietijos moto po šio pareiškimo (bent kol merės nepasmerkė joks valstybės vadovas) yra „Vokietija – imigrantams“ kaip priešingybė nacionaliniam principui „Vokietija – jos piliečiams“. Gyvenantiems amžinoje nacionalizmo baimėje, galima patikslinti, jog kalbama ne apie kieno teisę gyventi šalyje, o apie tai, pagal kieno normas bus sugyvenama. Šimtui šalies piliečių per naktį nukentėjus nuo imigrantų, Vokietijos valdžia išspaudžia tik abstrakčius pasmerkimus, raginimus neprovokuoti užpuolikų ir gausius įspėjimus neversti kaltės migrantams, kurie šiuo atveju ir yra kalti – nepriklausomai nuo to, kuriai neintegruotai migrantų bangai priklauso. Sprendimo laukimas Tekste ne veltui supriešinta tauta ir valdžia. Atrodo neišvengiama, jog Vakarų šalių piliečiai anksčiau ar vėliau nustos taikstytis su jiems užkrauta prisitaikymo prie atvykėlių savo pačių valstybėse našta. Vokietijai ši našta teko skaudžiausiai, tačiau ir patys vokiečiai dėl istorinių priežasčių yra kantriausiai ją nešti galinti tauta. A. Merkel išbandė jų kantrybę, tačiau užsispyrusiu kvietimu taikstytis su tautai primesta padėtimi vis tiek rizikuoja prieiti ribą. Postmoderni Vokietijos visuomenė per daug brangina savo postmodernias laisves, kad jas varžytų dėl ant galvos lipančių ir teisės negerbiančių musulmonų. Tuo tarpu politiniai elitai atskirties/įtrauktiems klausimais yra tapę labai nelankstūs ir nepajėgūs priimti skaudžių, bet būtinų sprendimų nacionaliniams interesams ir piliečiams apsaugoti. Tikėtina, kad valios laiku tą padaryti Vokietijos valdantiesiems neužteks. Tačiau kviesdama migrantus ir leisdama jiems elgtis kaip nori, Vokietija – vieningos Europos simbolinė ir faktinė lyderė – iš tiesų niekingai siūlosi prievartaujama į jos namus įsibrovusių barbarų, kartu įkyriai siūlydama bent kiek paprievartauti ir kitus ES klubo narius. Susimąstai ir apima svetima gėda. Juk esame europiečiai. Tą suvokiant, visiems Europoje reikėtų pagal išgales prisidėti drąsinant ponią Merkel nutraukti šią beprotybę. Kol valdžia sureaguos į demonstracijas, buriamasi į savisaugos būrius. Grupė „Diuseldorf Is Watching“ paskelbė, kad jos nariai patruliuos miesto gatvėse savaitgaliais ir švenčių dienomis. Tokia pati grupė telkiama ir Štutgarte. „Kiekvienas turime merginą, motiną, seserį, tetą ar žmoną“ – motyvacijos toli neieško grupės iniciatoriai.

NO COMMENTS

Leave a Reply