„Spektaklis“

„Spektaklis“

0 1066

Feljetonas

Rugpjūčio dvidešimtosios vasariškai giedras rytas žadėjo gražią dieną. Žinojau, kad ne be rūpesčių, bet juk kiekvienas sprendimas ne tiktai kažką atima, bet ir duoda. Šokimas „ant ragų“ labai „valdiškiems namams“ niekam nežada nieko gero. Tik skaudžias pasekmes. Ilgos rankos valdiškos ramybės drumstėją už kaklo paims pačiu netinkamiausiu momentu. Tokia gyvenimo loterijos tradicija. Nenori būti kaip visi, nenori plaukti pasroviui – „gręšim skylutę dugne“. Šokinėjantis daktarams į akis pacientas – negali likti užmirštas ir nenubaustas. Taip šifruotu tekstu yra parašyta Hipokrato raštuose. Bėgti nėra kur. Baltų chalatų koalicijos atstovai savo pareigybines instrukcijas tinkamai atlikinėja kiekviename mieste. Kartais švirkštus sumaišo, kartais diagnozės nepatikslina, kartais norėdami prieš savižudį išsišokėlį pavaidinti visagaliais. Kai niekas nebaudžia, kai darbo broką galima paslėpti po konsiliumo parašais – eksperimentuok į sveikatą. Tik savų neliesk! Kolegos ir kolegų kolegos – tai tie ramsčiai, kai reikalui esant ateis tau į pagalbą. Kalėjimai skirti ne daktarams. Tiksliau vienam lietuviškam „DAKTARUI“ – Henytei.

 
Važiuojam į Vilnių, į pasakų miestą, patikrinti komercija prisisunkusios sveikatos apsaugos. Panašių į mane, egzekucijų dieną – visas konvejeris. Ir atsakymai (man atrodo) būna panašūs – standartiškai-šabloniški. O kaip kitaip? Leisi vienam laimėti – nuo akių draskytojų neatsiginsi! ES finansai švaistomi ne tam, kad gailėti pašlemėkų! O tam, kad padėti mokantiems gyventi! Įklimpau ligi ausų. Į visai neplanuotą bėdą. Užsinorėjo kažkas kažkam padėti mano sveikatos sąskaitą – privalėjau neprieštarauti. Ligonių kasa, pasirinkta gydymo įstaiga ir paciento sveikatai padarytos žalos komisija – tos pačios grandinės grandys. Vieni – skiria pinigus ir deda tašką. Kiti išgydo, arba nugydo – teisėtai. Treti – stumdo leisgyvį žmogų, kol tas į viską numojęs ranka nusispjauna ir išeina „šerti kapinių sliekų“. Ginčijantis su medicina – alternatyvų nėra. Teisūs visada tie, kieno rankose skalpeliai! Tie – kas rašo receptus. Tie, kas be kompleksų šypsodamiesi į akis daro kiaulystes. Dabar tokie laikai. Kas greičiau prisitaiko, tas ilgiau gyvena! Žinojimo nešioti ant pečių nereikia, bet kai kada, kai ko (dėl šventos ramybės) geriau nežinoti.

 
Labas Vilniau. Dvylika keturiasdešimt penkios – darau duris į neaiškų rytojų. Vienoje pusėje stalo JIE – valdiška tiesa, šviesa ir gyvenimas. Šiapus – dvi poros. Aš su žmona ir daktaras-kenkėjas iš Klaipėdos su teisininkę. Žinoma, nemalonu, bet atsisakyti galimybės vaikščioti taip nesinori! Ne dėl pinigų čia atvažiavau, o vardan tegul ir neegzistuojančios tiesos. Tėvas toks buvo ir aš nešu jo užtaisą. Dviejų tiesų nebūna, bet daktariška, Lietuvoje, visada viršesnė. Aš ne prieš ligi žemės nusilenkimą, neatsisakau ir į ranką pabučiuoti – kai yra už ką. Bet už gyvenimo dar didesnį suluošinimą atimant paskutinę galimybę savarankiškai judėti… Dar didesnis nonsensas, kai visa tai norima pavaizduoti tiesiog dangiškomis spalvomis. Žala mano sveikatai padaryta akivaizdi. Gydytojai, blogai atlikę savo tiesiogines pareigas, visaip stengiasi nepripažinti darbo broko. Į pateisinančiųjų blogą galutinį rezultatą, ratą, įtraukdami kuo daugiau kompetentingų asmenų. Tiesiogiai nedalyvavusių priimant sprendimus padariusius man (pacientui) fizinę ir moralinę žalą. Bet, kuriais vadovausis galutinį sprendimą priimdama, mane drošianti autoritetinga Komisija.

 
VLK – statė į eilę endoprotezavimui ir skyrė lėšas protezo įsigijimui – gavusi raštišką gydytojo ortopedo traumatologo Roberto Mikalausko išvada. Tačiau, nesivargino informuoti manęs apie galimus rekomenduojamo sąnario pakeitimus pasirinktoje operacijai gydymo įstaigoje! Kaip paskui supratau, kiekviena gydymo įstaiga deda tos firmos endoprotezus, su kuria yra sudaryta sutartis. „Mes, sakė V.Ž., dedame tuos protezus, kurių dėjimą geriausiai įvaldėme“. O ne nuperka tą, kurį rekomenduoja kitas chirurgas turintis ne mažesnę darbo patirtį. Pacientus patogiau „kirpti“ pagal vieną bendrą liniuote, negu dirbti individualiai. Gydytojo V. Žegunio konsiliumas, nematė reikalo, informuoti manęs apie užkulisiuose planuojamus man labai svarbius pakeitimus. Nei detalaus, nei kitokio, vieno sąnario pakeitimo kitu – aptarimo ir derinimo nebuvo! Todėl, rinktis neturėjau iš ko. Supratęs, kad esu apgautas, pradėjau reikšti nepasitenkinimą. Gydytojai, iš pradžių visaip bandė mane įtikinti, kad taip ir turi būti. Supratę, kad netylėsiu, visokiais būdais ėmė ieškoti kompromatų. Kad savo darbo broką apverstų aukštyn kojomis. Visaip ir visus bandydami įtikinti: pirmiausia, kad nemoku to brangaus ir gero endoprotezo nešioti. Paskui, kad dėl savo perdėto aktyvumo (nesilaikant ligoninės taisyklių) pats jį ir sulaužiau. Negi jūs manote, kad tokiuose metuose iškentėjęs nelengvą operaciją, pralaukęs tiek laiko eilėje, nesidžiaugsiu ir nesaugosiu sąnario? Kuris yra vienintelė viltis į mano savarankiškumą!? Jeigu, kaip meluojama išraše, sėdėdamas invalido vežimėlyje sugebėjau sulaužyti metalinį endoprotezą – ko jisai yra vertas? Šiandien abejoju, kad tai ką jie oficialiai rodo dokumentuose, ir tai ką įdeda iš tikrųjų, yra 100% tas pats mechanizmas.

 
Surežisuotas žaidimas: „Klausimai-atsakymai“ prasideda. Proceso vedančioji, perskaito mano laišką komisijai, kad būčiau tikras, jog jie žino tai ką aš noriu, kad žinotų. Perskaitoma doc. M. Kociaus išvada, kad endoprotezavimo procese, gydymo įstaigos kaltės nėra. Mane operavusio Vidmanto Žegunio žodžiais – kaltas mano super aktyvumas! Nenoras gydytis iki pagydymo, (arba nugydymo). Taip ir atsakiau komisijai į chirurgo pretenzijas: – Išsigandau. Pabijojau ilgiau pasilikti ten, kur dėl nieko negaliu būti tikras. Kur siautėja visagalis KONSILIUMAS. Papasakojau kaip keturias dienas laukiau operacijos. Kaip V.Ž. aiškino, kad atsiųsta tik viena sąnario dalis, o kitos reikia palaukti iki po švenčių. Kaip anesteziologė vertė mane pirmiau pasidaryti širdies operaciją, o tik paskui keisti kelio sąnarį. Ir kaip man užsispyrus, iš jūrininkų ligoninės pakviestas chirurgas kardiologas patvirtino, kad vožtuvo nepakankamumas operacijos eigai įtakos neturės. Galų gale, kaip nuo pusės sulašėjusios lašelinės apspangusio, skambant instrumentams, operacinėje buvo paprašyta: pasirašyti kažkokį dokumentą – tipo sutikimą nežinau kam. Aš tai pavadinu REKETU. Visiems pasakiau, kaip kitą dieną po operacijos, atėjusi kineziterapeutė devyniasdešimt laipsniu kampu lankstė operuotą koją. Kaip pristūmusi vaikštynę statė mane pirmiems žingsniams – dalyvaujant manęs lankyti atvykusiai žmonai ir matant palatos kaimynams. Va tik užmiršau pasakyti kaip per patį treniruotės vidurį atėjęs daktaras pakėlęs antakius nustebusiu balsų reiškė nepasitenkinimą: – Kas leido stotis?

 
Iš akių, mačiau su kokiu malonumu susirinkimo pirmininkė užduoda man klausimą, apie mano iki operacinės negalios priežastį. Kaip supratau, komisijos apsisprendimui tai turėjo būti – kertinis akmuo. Taip ir pasakiau, kad po stuburo smegenų pažeidimo, nuo dvidešimt trijų metų turiu negalią. Kompensacinės priemonėmis: ortopediniai batai, lazdos ir net invalido vežimėlį naudoju – kad lengviau įveikčiau tolimas distancijas. Saugodamas tai ką dar galima pataupyti.

 
Patiko komisijos narės klausimas: „Kuo galima man padėti“? V. Žegunis toliau „makaronino“ savo liniją: – sąnarys geras, reikia tik jį vėl įstatyti. Reikia pratęsti gydymą. Būtina ilga ir konkreti reabilitacija. Gal net galima būtų bandyti apsieiti be operacinio įsikišimo. Supratau. Perspektyvos kraupios. Dėl neteisingai parinkto ir įdėto sąnario kuris „iššokinėja“, turėčiau gydytis neterminuotai. Kęsti naujus man primetamus kaltinimus visaip pateisinant chirurgų brigados darbo broką. Vaikščioti ir net miegoti su įtvaru. Nesusigundžiau. Aš jau žinau reikšmę to slidaus nekonkretumo. Todėl, gydytis toje pačioje įstaigoje, atsisakiau. Net sėdint invalido vežimėlyje, antrą kartą važiuoti ant to paties „geradarių padėto beliašo“ nerizikuosiu.

 
Žinau, kolegų broką taisyti nebus lengvą. Ir rezultatas bus jau nebe tas. Bet nesu dar ant tiek sugriuvęs, kad nebandyčiau, kaip po stuburo traumos – treniruotis ir nebijoti eiti į priekį.

2016

Pagarbiai…

Antanas Stugys

NO COMMENTS

Leave a Reply