VIEŠUMUI – NE!

VIEŠUMUI – NE!

0 1017

Feljetonas.

Parašyti visi būtini paklausimai, pretenzijos, nusiskundimai ir taip toliau. Kad mane kartu su byla būtų galima nešti į teismą, reikalingas pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos posėdis. Kurio metu nutars: kompensuoti ar nekompensuoti, man padaryta ar nepadaryta žala. Kokie tokiu atveju įmanomi variantai, spėlioti per drąsu.

 
Jei jau važiuoti kišti galvą po giljotina, tai tik viešai – nusprendžiau. Kad būtinai dalyvautų žiniasklaidos priemonės. Kad visa tauta pamatytų ir sužinotų kaip valdžia susidoroja su neįgaliais pacientais. O tai baltais chalatais prisidengus bet ką galima pasūdinti ir nuknaksinti. Todėl, kreipiausi į komisijos sekretoriato vadovę Eglę Petrošienę, su pageidavimu, kad komisijos posėdyje būtų netrukdoma dalyvauti Lietuvoje akredituotų žiniasklaidos priemonių atstovams. Kad jau „žūt“ tai su muzika! Ką sau manote? Nugesino momentaliai. Buvau raštu informuotas, kad vadovaujantis Komisijos Nuostatų, patvirtintų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 152, 21 punktu, žiniasklaidos atstovai nepatenka į teisės aktais apibrėžtų subjektų, turinčių teisę dalyvauti Komisijos posėdyje, ratą. Išvada viena: Komisijos priimtais, „lietuviškai teisingais“ sprendimais, nėra reikalo dar labiau smukdyti nusmukusio pasitikėjimo LR medicina. Kadangi dar vis esu neišsigydęs naivumo, griebiausi šiaudo. Rašau gromatą Lietuvos ligonių užtarėjai, gerbiamai ministrei Rimantei Šalaševičiūtei. Savijauta, žinoma, su šokinėjančiu ne mėlyno kraujo spaudimu per pusę. Bet kol tikėjimas galutinai nesumindytas, o tik apspardytas – tikėsiu kol sveikatos yra. Gal mano elektroninis laiškas buvo ne per daug verksmingas. Gal problema akivaizdžiai per maža. O gal pavardė neįpareigojančiai neįdomi. O gal LR Sveikatos Apsaugos Ministerija nuo ligonių saugo tik medikų sveikatą? Žodžiu reakciją nulinė.

 
Vasarišku prakaitu apsipylęs, drebinu pusiau atrofuotas kinkas toliau. Rašau laišką sekretoriato vadovei Eglei Petrošienei. Prisegu priedą, su kuriuo bet kokiu atveju prašau supažindinti visus Komisijos narius. Kad būtų aiškiau: su kuo kategoriškai nesutinku, o į ką prašau atkreipti jų pilnus doros ir kilnumo dėmesius. Tuo pačiu ypu, neatsisakiau galimybės ,fiziškai dalinai sveikiems (visiškai sveikų nebėra, yra tik iki galo neištirti) valstybės tarnautojams priminti, tokių kaip aš ir panašaus likimo žmonių, transporto ir transportabilumo sunkumus. Išdrįsau net pasiūlyti geranorišką, silpnesnei šaliai simbolinio dėmesio parodymo variantą. Pasijuokta nebuvo, bet kai kas tai praleido pro aukštarangiškas ausis. Maždaug kaip nugrybavusio neįgaliuko lyriką ne laiku ir ne vietoje.

 
Nevažiavimas į antrą, dėl gydymo įstaigos pacientui padarytos žalos „primatavimą“, reiškė: nenorą dalyvauti galutinio rezultato svarstymo mechanizme. Tai kas, kad pačiu mažiausiu, labiausiai girgždančiu sraigteliu, bet tai jau didelis žingsnis prievartaujamos tiesos gynyboje. Nenorą pamatyti, „nesuinteresuoto sveikatos apsaugos draugiško teismo“ darbo metodų. Abejingumą – švirkštais badytam, implantais pasunkintam, rentgeno spinduliais švitintam, vaistais ir daktarų pažadais nuodytam vis dar kažko norinčiam savo organizmui.

 
Kvietimą į pirmą posėdį, kuris buvo išsiųstas (data ant voko: 2015-06-23) registruotu laišku, gavau tik 2015.07.08 dieną! Pats susirinkimas 07.09 – rytoj. Kur visą tą laiką gulėjo laiškas?! „Gumos tempimas“ dar vieną mėnesį, buvo reikalingas, kad gerbiamos komisijos papkėje, apsidraudimui, atsirastų dar vienas svarbus argumentas, pateisinantis visus VšĮ gydytojų veiksmus. Nors ir ne pirštais darytiems, mokesčių mokėtojams pasigerindamas nuoširdžiai priminsiu, kad „pacientams naudingi“ valdžios užsakyti tyrimai, už „gražias akis“ nedaromi. Respublikinės Vilniaus Universitetinės Ligoninės Ortopedijos skyriaus gydytojo Doc. M.Kociaus išvada, privalėjo atmušti bet kokį norą abejoti komisijos šališkumu. Visas neįdomumas, kaip rašoma direktoriaus dr. Algimanto Pamernecko pasirašytame 2015-08-03 PEK-1-408 dokumente: DĖL INFORMACIJOS PATEIKIMO IR DOKUMENTŲ GRĄŽINIMO, kad buvo pateikti VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės rašto Nr. 4-2230 kopija su priedais, 40 lapų ir CD-R diskas, 1 vnt. Kuo čia dėta jūrininkų ligoninė? Man endoprotezą dėjo visai kitoje Klaipėdos ligoninėje! Satyriškiausia, kad nuo pradžių iki galo, visur viskas buvo brukama paskubomis, siuvama baltais siūlais. Bandydamas lįsti kaip yla iš maišo su klausimais ir geranoriškais paaiškinimais – gaunu per „kepurę“ su eiline raštiška „atmazke“. (Tai tokia daugkartinė daktarų mazgotė ginimuisi nuo pacientų). Įsiklausoma tik į gydytojų argumentus. Suprantamos ir priimamos už gryną pinigą tik medikų parašais pakaustytos tiesos. Mano balsas LR SA Ministerijai – neįdomus. Už „pigią antį – lochams“ žinoma ačiū, bet kai neatidumas ir ne dėmesys pacientui trykšta visuose lygiuose – šiurpsta ir šiaušiasi mano ne pirmos jaunystės vis dar pilietiškai nusiteikęs „kailiukas“.

 
Nėra kur dėtis. Sėdžiu pacientiškas rankas ant krūtinės sunėręs. Bėgioju pirštų galais per eurorožančių – visų Dievų ir dievienių vardais. Laukiu išganingos rugpjūčio dvidešimtos dienos, kai dar per vieną žingsnį pajudės man svarbaus klausimo sprendimas. Kam įdomu į kurią pusę, skaitykite sekantį rašinį „SPEKTAKLIS“.

Pagarbiai…

Antanas Stugys

2015

NO COMMENTS

Leave a Reply