Korsikos salos Ajačo jaunimas žygiavo į imigrantų kvartalą šaukdamas: „Čia mūsų namai.“

Korsikos salos Ajačo jaunimas žygiavo į imigrantų kvartalą šaukdamas: „Čia mūsų namai.“

1 2859

Reportažo vertimas iš „Il Primato Nazionale“ portalo, 2015 m. gruodžio 26 d.
Roma, gruodžio mėn. 26 d. – „Arabai lauk,“ „Suvienyta tauta niekada nebus nugalėta,“ – tai šūkiai, kuriuos skandavo Ajačo protestuotojai ir kurie skatino eilę spontaniškų žygių po to, kai ketvirtadienio naktį keli gaisrininkai pateko į pasalą. Pasak pirmųjų pranešimų, Kūčių naktį buvo pradėtas gaisras, kad įvilioti į pasalą budinčią priešgaisrinę tarnybą. Gaisrinė mašina buvo užpulta ir du ja važiavę gaisrininkai buvo rimtai sužeisti. Taip pat buvo sužeistas policininkas, vėliau atvykęs į įvykio vietą.
Šio veiksmo kaltininkus pareigūnai įvardijo „jaunimą su kapišonais.“ Tai elegantiška frazė, kurią tikriausiai reikia suprasti kaip imigrantų kilmės asmenys. Sekančią dieną, kitaip sakant per Kalėdas, maždaug 600 žmonių susirinko prie Ajačo prefektūros, demonstruodami paramą priešgaisrinei tarnybai. Iš jų apytikriai 300 nužygiavo link Jardins-de l‘Empereur priemiesčio, kur įvyko pasala. Buvo užpulta ir suniokota viena mečetė.


Vietinės priešgaisrinės tarnybos vadovas Charles Voglimacci, kreipdamasis į pasalos prieš gaisrininkus kaltininkus, parašė savo pranešime: „Noriu kreiptis į tuos asmenis, pseudo-drąsuolius, kad čia, kai kuriuose šio žemyno rajonuose, negyvename teroro ir chaoso apsuptyje. Čia yra Ajačas ir mes neleisime, kad kažkas ateitų ir mums diktuotų savo taisykles, skleistų baimę ir užkariautų mūsų miesto kvartalą. Jei tai jums nepatinka, esate laisvi eiti kitur.“

(II) Korsikos saloje Ajače nėra revoliucijos, bet mūsų vis vien daugėja

Žurnalisto Adriano Scianca vedamojo vertimas iš „Il Primato Nazionale“ portalo, 2015 m. gruodžio 27 d.
Roma, gruodžio mėn. 27 d. – Kalėdų sukilimas, kurio metu šimtai Ajačo gyventojų žygiavo į imigrantų kvartalą, keršydami kai kuriems iš jų už išsišokimus pagal Paryžiaus stilių, negalėjo nesukelti įvairių samprotavimų. Aišku, būtų labai paprasta daryti taip, kaip daro tie, kurie prie savo kompiuterių duoda savo pritarimą išeinantiems protestuoti į gatvę. Pavyzdžiui, galima apgailestauti, kad protestuotojai nusitaikė būtent į mečetę, kai yra tiek daug kitų imigracijos simbolių. Dienraštis „Il Primato Nazionale“ jau daug kartų aiškino kaip reikia atskirti imigracijos kritiką nuo religinės polemikos. Bet, kad parodytume, jog nesame iškritę iš Mėnulio, turime pripažinti, kad kai kuriais apmaudžiais atvejais Islamas, teisingai ar ne, atrodo kaip pats ryškiausias svetimos teritorijos užkariavimo elementas. Ir ypač Prancūzijoje tie patys musulmonai dažnai patys pirmieji tiki tokiomis tezėmis.
Taip pat būtų galima pateikti įprastinį paprieštaravimą: „Kodėl jūs nepuolėte MacDonald restorano vietoj kulto objekto?“ Atsakant į šį klausimą, reikia pastebėti, kad pirmiausia vakarėjimo proceso simboliai Korsikoje niekada nesidžiaugė lengvu gyvenimu, o be to, visi panašaus pobūdžio argumentai rizikuoja tapti abstrakčiais, be reikiamo ryšio su tokiais spontaniškais ir instinktyviais proveržiais, kokie neseniai įvyko Ajačo mieste. Tad priimkime tą įvykį tokį, koks jis iš tikrųjų yra ir samprotaukime kuo platesnėmis kategorijomis.
Ajačo faktai patvirtina tai, kas jau buvo matoma kai kuriuose Romos darbininkų kvartaluose ir labai neskaitlingose kitose vietovėse Europoje: ten, kur žmogiškosios masės gyvastingumo encefalograma dar nėra visiškai plokščia, koks nors reagavimas dar yra įmanomas. Kalbame apie gyvastingumą beveik biologine prasme, nesuteikiant tam per daug vertybinio turinio. Nenorime Ajačo įvykius pateikti taip, lyg miesto gyventojai būtų atsiradę europiečių identiteto tvirtovėje arba pats miestas būtų tapęs Europos identiteto oaze. Čia viso labo matome vietą, apkrėstą visais modernaus gyvenimo negalavimais, bet kurioje visgi pastebimi dar gyvi sveikos žmoniškosios būtybės elgsenos likučiai. Tai vieta, kur žmogus, gavęs antausį, dar bandys atkeršyti tam, kuris jam davė tą antausį. Skamba banaliai, bet likusioje Europoje net ir šis minimalus spontaniškumas yra senas atsiminimas, priklausantis praėjusioms epochoms.
Prie tikros revoliucijos dar grįšime vėliau, kai tie patys gyventojai, kurie dabar sugeba pastatyti barikadas vienai nakčiai, parodys minimaliai patvarų susidomėjimą ne tik savo gyvenamais kvartalais. Pasirodė faktai, kad sukilimai yra galimi. Yra įmanoma išeiti į gatves ir reikalauti liaudies ir nacionalinio suvereniteto viename mieste, viename krašte, kuriuos sistema numatė paversti visų, be jokių apribojimų, tėvyne. Išliko pasididžiavimas šaukti „tai mūsų namai.“ Kad tai dar yra įmanoma, reiškia, kad yra viltis. Fatalizmo logika, pagal kurią niekas daugiau nėra įmanoma, parodė mažą plyšelį. Turint valią ir pavyzdį, šis plyšelis gali prasiplėsti. Visuomet liks laiko tiksliau nustatyti taikinius ir geriau parinkti tikslus.

Vienas video

Antras video

riaušės vienas

Vertė Algis Avižienis

Asociacija – Nacionalinis interesas

1 COMMENT

  1. Revoliucija, tai santykių aiškinimasis išrinktųjų su išrinktaisiais. Kaimynų su kaimynais. Kuo žemesnis lygis – tuo ryškesnės savų saviems rašymas ant nugarų grėbliais.

Leave a Reply