Iš Lietuvos istorijos dokumentų (2)

Iš Lietuvos istorijos dokumentų (2)

0 1418
Priėmimas pas A.Hitlerį, 1939-04-21. Dešinėje ambasadorius K Škirpa

1939 m. – lemtingi Europai metai, kai kaupėsi karo grėsmės debesys ir konfliktuojančios pusės stengėsi patraukti į savo pusę kuo daugiau sąjungininkų. Žemiau pateiktas pokalbio aprašymas byloja apie Trečiojo Reicho pastangas įtraukti Lietuvą į savo sąjungininkų gretas. Vėliau, paaštrėjus krizei dėl Gdansko (Danzigo) miesto statuso, Vokietija ragino Lietuvą stoti į jos pusę, jėga atsiimant Lenkijos okupuotą Vilnių. Lietuvai diplomatiniais kanalais pasiteiravus Anglijos pozicijos dėl tokio žingsnio, ji sulaukė iš pastarosios griežto įspėjimo, kad tokiu atveju Londonas paskelbtų jai karą, Lietuva atsisakė šio lemtingo žingsnio ir pateko į Sovietų Sąjungos įtakos sferą.

Lietuvos Užsienio Reikalų Ministro Urbšio pokalbis su Reicho Kancleriu Hitleriu (antra dalis, pabaiga)*

Slaptai Berlynas, 1939 m. gegužės 24 d.

Kad įtikinus mus su ponu Urbšiu, jog Vokietijai tikrai nėra intereso mažosioms valstybėms grasinti ir kad Vokietija gali su jomis geruoju sugyventi, papildydamos viena antrą ūkiškai, Hitleris nurodė į Vokietijos prekybinių santykių pavyzdį su Jugoslavija. Kreipdamasis į von Ribbentrop‘ą ir lyg laukdamas jo patvirtinimo, Hitleris pažymėjo, kad Jugoslavijos eksportas į Vokietiją siekiąs 75 % /?/ bendro Jugoslavijos eksporto į užsienius. Jugoslavija eksportuoja į Vokietiją beveik išimtinai tik žemės ūkio produktus, už kuriuos ši pastaroji atsilygina mašinomis ir kitokiais fabrikatais. Taip pat esą vyksta sklandžiai pasikeitimas prekėmis su Bulgarija, Šveicarija, Danija, Olandija ir t.t.
Paliesdamas Lietuvą, Hitleris pasakė, kad mes turime suprasti jog Didvalstybė /eine Grossmacht/ negalėjo buvusios padėties Klaipėdoje pakęsti. Grąžinus tą kraštą vėl prie Vokietijos, jokių kitokių ginčijamų klausimų tarp Lietuvos ir Vokietijos nebesą. Mums buvę iš vokiečių pusės pažadėta, jog bus atsižvelgta Lietuvos ūkiškų interesų Klaipėdos uoste. Pasirašius nunai sutartį, liečiančią laisvo uosto zonos sudarymą, tas pažadas nunai yra jau įvykdytas. Vokietija suinteresuota tik vienu dalyku: daugiau pirkti žemės ūkio produktų. Už tai gali aprūpinti iš savo pusės Lietuvą industrijos gaminiais, kokie jai tik būtų reikalingi. Tai, Hitlerio nuomone, atitinka abiejų valstybių ūkiškiems reikalavimams. Įtarinėjimui buk siekiama Lietuvą pavergti ekonominiai ar jai ką tai primesti nesą jokio pamato. Vokietijai esą vis tiek, kaip Lietuva pas save viduje tvarkosi…
Kalbėdamas apie Vokietijos industrijos gaminius, Hitleris pripažino, kad išoriniai jie neatrodo liuksusiniai, bet praktiškai nei kiek nėra prastesni už kitų šalių gaminius. Be to, jie yra neperbrangūs ir pilnai gali išlaikyti konkurenciją. Pavyzdžiui, vokiečių Volkswagen tekainuoja apie 1 000 RM. Nors tai yra fantastiniai pigu ir tokios žemos kainos buvo galima pasiekti tik dėka masinės gamybos, kuri mažesnėse valstybėse visai neįmanoma, Volkswagen esąs visiškai pavykęs gaminys – automobilis: suvartoja vos apie 6 litrus benzino, lengvai sustabdomas ir išardomas, taip kad motorą galima pakeisti per kokį pusvalandį laiko. Hitleris reiškė viltį, kad vokiečių Volkswagen turės didelio pasisekimo netik pačioje Vokietijoje, bet ir užsienyje…
Paliesdamas prekybą su didžiosiomis valstybėmis, Hitleris kalbėjo apie tai su pastebimu susirūpinimu. Vokietija esanti suinteresuota palaikyti prekybą su visomis šalimis. Bet, dėka 4 metų planui, ji esanti taip pat ir pasirengusi nugalėti jai iš kitų didžiųjų valstybių pusės daromas kliūtis užsienio prekybos srityje. Ūkinis Vokietijos aprūpinimas, kaip ir politinis, Hitlerio negąsdinąs ir dėl to jis dirksnių nenustosiąs. Jis žiūri į tai šaltai, kaip ledas /eiskalt/. Bet jis netoleruosiąs, kad Vokietiją kas išnaudotų. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerika pakėlusi politikos sumetimais muitą už vokiečių prekes. Bet buvę užmiršta, kad Vokietija eksportuoja į Šiaurės Ameriką mažiau, neg iš šios pastarosios importuoja. Pereitais metais buvę importuota prekių iš Šiaurės Amerikos už 600 milijonų Reichsmarkių, o eksportuota tik už 280 milijonų. Taigi balansas Šiaurės Amerikos naudai. Atsižvelgiant Šiaurės Amerikos rodomo Vokietijai nedraugingo politinio nusistatymo, Hitleris, sakė, nematąs jokio reikalo toliau rodyti Šiaurės Amerikai palankumo. Todėl įsakęs Vokietijos importą iš Šiaurės Amerikos sumažinti ligi 300 milijonų Reichsmarkių, kad jį prilyginus eksportui į tą šalį. Kas iš to turės naudos – tesprendžia apie tai pati Amerika.
Vokietijos industrija esanti viena daugiausiai išvystytų pasaulyje. Ji gali pagaminti visokių fabrikatų, kokie tik kam būtų reikalingi ir jais aprūpinti pirmiausiai tuos Vokietijos kaimynus, kurie pas save tokios industrijos neturi. Bet trūksta žaliavų, už kurias prisieina mokėti devizomis. Jų Vokietija neturi. To pasėkoje ne tik lieka neišnaudotas vokiečių industrijos potencialas, bet ir nukenčia ūkiniai Vokietijos kaimynai, suinteresuoti vokiečių industrijos gaminiais. Štai kodėl Vokietija yra priversta reikalauti kolonijų, be kurių Hitleris neįsivaizduoja sau, kaip būtų galima ūkinę Europos padėtį pagerinti. Ją padarė nepakenčiamos sąlygos, į kurias Vokietija buvo pastatyta po karo.
– Jei aš, – pasakė Hitleris, – jau anuomet būčiau buvęs Reicho Kancleris, bet ne paprastas kareivis, o Lloyd Georges būtų sėdėjęs apkasuose, kaip kareivis, tai katastrofos, kokią Vokietijai teko pergyventi, būtų buvę išvengta.
Vietoje to kad vertus Vokietiją stvertis ginklavimosi, kuris nėra produktyvus, būtų iš priešingų Vokietijai valstybių pusės buvę protingiau ir ekonomiškiau pasielgta, grąžinus jai geruoju tai, kas nuo jos neteisėtai buvo jėgos pagalba atplėšta. Kad tai būtų buvę rentabiliškiau, parodo faktas jog Vokietija daug ką vis tiek atgavo… Bet šito demokratinių valstybių vyrai nenori suprasti. Kuria prieš Vokietiją koaliciją ir tuo būdu verčia jį, Hitlerį, toliau didinti savo ginkluotąsias pajėgas, ką jis ir darysiąs. Vokietija nori taikos, bet bauginimams nepasiduosianti. Hitleris padarė tikrai lojalius pasiūlymus Lenkijai, tikėdamasis esamus tarp abiejų valstybių ginčus dėl Dancigo ir susisiekimo su Rytų Prūsija išspręsti savitarpio susitarimo keliu. Pasiūlymai, Hitlerio nuomone, buvę Lenkijai labai palankūs. Jam buvę nelengva tai padaryti, kadangi priklausiusiose seniau Vokietijai provincijos likę apie 2 milijonų vokiečių… Bet suprasdamas geopolitinę Lenkijos padėtį, kuri yra realybė, Hitleris, vardan sugyvenimo su Lenkija, kaip kaimynine valstybe, buvo sutikęs vokiečių tautinės mažumos problemos nejudinti. Bet Lenkija jo /Hitlerio/ pasiūlymus atmetė. Padrąsinta savo susitarimu su Anglija, ji pasidarė nesukalbama. Lenkai esą yra užsikrėtę manija didybės ir neteko nuovokos apie realybę. Ji planuoja užimti Rytų Prūsiją, Pomeraniją, dalį Silezijos. Hitleris tvirtino, kad lenkams taip lengvai nesiduos. Jis ėmesis priemonių paruošti įtvirtinimams ir Vokietijos Rytų sienoms saugoti. Vokietijai daromas priekaištas, kad paėmė Slovakiją savo globon ir įtarinėjama būk Vokietija siekia Slovakiją paglemžti ir per ją grasinti Lenkijai… Tai esąs visai neturtingas kraštas, vienintelis jos turtas, tai miškas, kurio slovakai negi ės /nicht anfressen koennen/. Ji to gali gauti iš Slovakijos susitarimo keliu. Bet kad iš lenkų pusės grasinama maršu į Berlyną. Hitleris negalįs nesiimti saugumo priemonių iš Slovakijos pusės, kuri yra bejėgi…
Liedamas toliau savo pyktį ant Lenkijos Hitleris išdidžiai pasakė, kad, jei lenkai mano, jog žygis į Berlyną būtų tik maršas, tai jis juos kviečia tai padaryti. Bet neabejojąs, kad lenkai skaudžiai apsiriksią. Lenkija neturi pamiršti, kad Didžiojo Karo metu ne lenkų, bet vokiečių kareiviai iškovojo Lenkijos valstybę. Pasiremiant melaginga, prieš Vokietiją nukreipta, propaganda, Lenkija įvykdžiusi pas save daliną mobilizaciją ir mananti, kad tuo jį, Hitlerį, išgąsdisianti. Hitleris, sakė, to nebijąs ir iš savo pusės nei vieno atsarginio nepašaukęs. Prieš lenkus jam užteksią vien to, ką Vokietija turi taikos metu garnizonuose. Jo dirksniai esą nepaveikiami /unerschuetterlich/. Jei pusiau mobilizuotos kariuomenės laikymas sudarąs lenkams smagumo /macht Spass/, tat tatai esąs jos dalykas. Hitleris sakė jo tai nei kiek nejaudina ir jis nesuka sau galvos kiek lenkams tai kainuotų… Jis esąs visai ramus ir galįs palaukti. Jis tik apgailestaująs, kad lenkai leido save kitiems suklaidinti ir nebesugeba realistiškai galvoti apie sunkią padėtį, kurion jie įmanevravo Lenkiją.
Hitleris per visą audiencijos laiką kalbėjo beveik vienas pats, lyg siekdamas mudu su ponu Urbšiu įtikinti, kad visi klysta ir kad tik jis vienas yra neklaidingas. Jis kalbėjo gana temperamentingai, kartas nuo karto šiek tiek pakeldamas balsą. Jo veide buvo galima pastebėti tam tikro nervingumo, bet šiaip jis atrodė energingas ir pasiryžęs prie viso ko.
Audiencija užsitęsė apie 45 min. laiko.
K. Škirpa
Įgaliotas Ministras

* Paimta iš istoriko Algimanto Kasparavičiaus ”Lietuva 1938-1939 m., Neutraliteto Iliuzijos,“ Baltos Lankos, 2010 m.

Paruošė Algis Avižienis

NO COMMENTS

Leave a Reply