Sodomijos propaganda ir Europos tautų naikinimas

Sodomijos propaganda ir Europos tautų naikinimas

0 2467

Homoseksualizmas – tai ne kas kita, kaip psichinio sutrikimo forma: kraštutinis seksualinis palaidumas. Šitai patvirtina medicininiai tyrimai ir statistiniai duomenys. Nežiūrint į tai, nemaža mūsų „elito“ atstovų dalis ir toliau su ekstaze žvelgia į Vakarus. Galbūt juos traukia ne vien komfortas ir prabanga, bet ir seksualinės laisvės, kurios tapo neatskiriama dabartinio Vakarų įvaizdžio dalimi?

Ženkliu reiškiniu, kuris pranašauja šiuo metu viešpataujančią sistemą Vakaruose, tapo homoseksualizmo propaganda. Ji pasireiškia su beprecedentiniu agresyvumu tiek JAV, tiek Europoje. Pradžia radikaliam atsiskyrimui nuo krikščioniškos civilizacijos buvo padaryta prieš kelis dešimtmečius.

Tradicinį krikščionišką požiūrį į homoseksualizmą galima suvesti į Tomo Akviniečio frazę: „Kiekvienas toks aktas nukreiptas prieš prigimtį ir yra sunki nuodėmė“. Šiam požiūriui pritaria ir kitos monoteistinės religijos. Homoseksualizmą smerkia Avesta, Biblija, Koranas.

Anglijoje mirties bausmė už homoseksualius santykius tarp vyrų galėjo būti skirta iki pat 1861 metų. Paskutinė mirties bausmė dėl šio teisės pažeidimo buvo įvykdyta 1835 metais. 1967 metais homoseksualizmas buvo išbrauktas iš Anglijos baudžiamojo kodekso. Rytų Vokietija pasekė šiuo pavyzdžiu 1968 metais, Vakarų Vokietija – 1969.

Panaikinus bausmes, homoseksualistai anaiptol nepasitenkino tuo ir neapribojo savo aistrų saviškių draugija, o priešingai – išėjo į viešumą. Jų aktyvistai pamėgino gauti „III Reicho kankinių“ statusą homoseksualistams, išgyvenusiems tuos laikus, remdamiesi Franko Rektoriaus fantazijomis, paskelbtomis 1981 metais apie tai, kad nacistai „išnaikino daugiau kaip 500 000 homoseksualistų“. Šitie išsigalvojimai kol kas nebuvo įtraukti į oficialią istoriją. Realiai vokiečių teismai 1933-1944 metais nubaudė 50-60 tūkstančių homoseksualistų (pasiuntė į konclagerius), iš kurių 15 000 buvo piktybiniai įstatymų pažeidėjai ir pedofilai. Kiek jų ten žuvo, niekas nežino. Okupuotose šalyse homoseksualistų apskritai netraukė baudžiamojon atsakomybėn.

Šiuolaikinio LGBT judėjimo „dvasiniu pradininku“ tapo Magnusas Hiršfeldas (1868-1935). Jis buvo žinomas kaip nuolatinis populiaraus Berlyno transvestitų baro „Eldoradas“ lankytojas pravarde „teta Magnezija“. Hiršfeldas įkūrė „Seksualinių mokslų institutą“ homoseksualizmo populiarinimui, kuris 1933 metų gegužės mėnesį buvo sulygintas su žeme studentų-nacistų. „Instituto“ direktorius, kuris tuo metu buvo užsienyje, dėl suprantamų priežasčių į Vokietiją nebegrįžo, jis mirė Prancūzijoje globojamas (visomis prasmėmis) savo meilužių – Karlo Gizė ir kiniečio Tao Li.

Šiuo metu puikiai organizuoti, finansiškai apsirūpinę homo lobistai kovoja jau ne tik dėl homoseksualizmo pripažinimo visuose lygmenyse, bet ir už vienalyčių „santuokų“ legalizavimą bei teisę įsivaikinti. Ir atitinkami įstatymai jau priimti daugelyje „laisvojo pasaulio“ šalių. Homoseksualistų teisė į „lygybę“ tapo tokia svarbi dabartinei sistemai, kad vardan jos ji pasirengusi sutrypti demokratinius principus, į kuriuos jau seniai žvelgiama su įprasta apatija.

Tai ypač akivaizdu Amerikoje, kur nepriekaištingų demokratijos požiūriu referendumų rezultatai prieš vienalytes „santuokas“ paskelbiami negaliojančiais, o paskelbia teisėjai, kurių žmonės nerinko.

2005 metais Kanzase buvo surengtas referendumas, per kurį už pataisą vietinei konstitucijai, draudžiančiai vienalytes „santuokas“ nubalsavo 70% rinkėjų. Tačiau 2014 metų vasarį Federalinis teismas panaikino pataisą, paaiškinęs, kad ji prieštarauja JAV konstitucijai. Praėjusių metų viduryje federaliniai teisėjai atmetė tokią pat pataisą Viskonsine, priimtą 2006 metais (už ją balsavo 59% rinkėjų). Motyvas – „Homoseksualistų porų teises turi ginti federaliniai įstatymai, kaip ir visų kitų JAV piliečių teises“.

Šios argumentacijos melagingumas akivaizdus jau dėl to, kad iki šiol ne visose valstijose priimti atitinkami įstatymai dėl vienalyčių santuokų legalizavimo (jau priimti – Kūlgrinda). Be to, jeigu remsimės ta logika, tai tada reikia pripažinti „lygias teises“ incestui, pedofilijai, daugpatystei. Tačiau apie tokius Konstitucijos „pažeidimus“ federalinis teismas kol kas nekalba, nors internete jau seniai propaguojamos visos be išimties seksualinio iškrypimo formos.

Kai priešnuodį akiplėšiško melo politikai, kurią varo sistema, galima parekomenduoti fundamentalų amerikiečių gydytojo Džefrio Satinoverio tyrimą „Homoseksualizmas ir tiesos politika“. Jame, remiantis gausia faktine medžiaga, aprašomas visas homoseksualizmo ydingumas ir destrukcija, dėl kurios jį atmeta visos be išimties pasaulio kultūros bei religijos.

„Nekalbant netgi apie visuomenės moralės pažeidimus. – rašo jis. – homoseksualistai daro didžiulę žalą savo pačių sveikatai. Pas juos praktiškai suvesta iki nulio galimybė normaliai susituokti ir susilaukti palikuonių; gyvenimo trukmė pas juos 25-30 metų trumpesnė už vidutinius rodiklius; labai didelė rizika pasigauti pavojingą kepenų susirgimą – virusinį hepatitą, kuris veda į kepenų vėžį; padidinta rizika susirgti tiesiosios žarnos vėžiu, taip pat žarnyno infekcijų ir susirgimų rizika; kur kas didesnė už vidutinį rodiklį savižudybių tikimybė“. Ir šie duomenys buvo patvirtinti daugumos tyrimų metu dar iki pasirodant devintame dešimtmetyje AIDS, kuris homoseksualistus puola kur kas dažniaus nei normalius žmones.

Šiuo metu smarkiai gausėja skaičius ligų, kurios būdingos išimtinai homoseksualistams. Tai GRID (Gay Related Immune Disorder – homoseksualistų imuninės sistemos sutrikimas); hepatitas B, kuris fatališkai pažeidžia kepenis; specifiniai žarnyno parazitai, kurie sukelia infekcijas, kurios nesutinkamos pas nieką, išskyrus homoseksualistus; imunodeficitas ir AIDS; tiesiosios žarnos vėžys ir išmatų nelaikymas.

Homoseksualistai pasižymi kraštutiniu seksualiniu palaidumu. Tai patvirtina statistikos duomenys. Tik 2 procentai jų išsaugo ištikimybę savo partneriams (palyginimui – 83% tarp normalių žmonių). Maždaug pusė homoseksualistų pareiškė, kad turėjo daugiau kaip 500 partnerių. Kai regime tuos žmones, išsidirbinėjančius homoparaduose ir meluojančius netgi nuosavame pavadinime (gay – angliškai pažodžiui reiškia „laimingas, nerūpestingas“), mes turime suprasti, kad tai apgailėtini, psichiškai nesveiki žmonės.

Būdinga, kad netgi JAV Psichiatrų asociacija laikė homoseksualizmą psichine liga. Tai, kad jį išbraukė iš tokių ligų sąrašo 1973 metais buvo susiję ne su pasirodžiusiais kažkokiais naujais moksliniais duomenimis, o su agresyvia homo lobistų veikla. Ir vietoje to, kad apsisaugotų nuo susirgimų ir pakeistų savo elgesį, homo lobistai aršiai neigia tarpusavio ryšį tarp susirgimų ir jų gyvenimo būdo, kurį jie reklamuoja kaip „visiškai priimtiną visuomenei, normalų ir saugų“.

Tarp mitų, kuriuos homoseksualistai skleidžia apie save, svarbiausias yra apie tai, kad kelis kartus didesnis už vidutinį polinkis į savižudybes yra tiesiogiai susijęs su „represine aplinka“, kurioje jie priversti gyventi. Žinoma žmogaus teisių gynimo organizacija United Families International (UFI) surinko šia tema daug statistinės medžiagos, kuri byloja, jog savižudybių procentas tarp homoseksualistų yra praktiškai vienodas tiek jų „rojiškuose kampeliuose“ (Olandija, San Franciskas), tiek vietose, kur jų netoleruoja.

Ta pati organizacija išsklaidė kitą paplitusį mitą apie tai, kad homoseksualistai tvirkina mažamečius ne dažniau nei kitos žmonių kategorijos. Paaiškėjo, kad sudarydami maždaug 3 procentus suaugusių JAV ir Europos gyventojų, homoseksualistai padaro maždaug 30% tokių nusikaltimų prieš vaikus, kitaip sakant, nusikalsta 10 kartų dažniau nei kitos suaugusių žmonių kategorijos.

Kas gi daro homoseksualistus „kitokiais“, lyginant su normaliais žmonėmis?

Homolobistai įrodinėja, kad tokia orientacija užprogramuota jau genuose, yra paveldima ir įgimta. „Imprintingo teorija“ kalba apie tai, kad jau embriono būsenoje pas būsimus homoseksualistus sumažėjęs testosterono lygis. Ir tai paverčia juos kažkokia ypatinga „išrinktųjų“ kasta, kuri tokia sutverta „Dievo valia“. Ir, tokiu atveju, jie yra „visiškai nenuodėmingi“.

Visus šiuos išsigalvojimus sutriuškino statistiniai duomenys, gauti atliekant apklausas tarp homoseksualistų Europos venerinių ligų klinikose. 37% apklaustųjų pripažino, kad buvo išprievartauti arba priversti užsiimti analiniu seksu (vidutinis pirmųjų kontaktų amžius – 10 metų), o tai padarė suaugę homoseksualistai. Vidutinis amžiaus skirtumas tarp vaikų ir jų pirmųjų partnerių sudaro 11 metų.

51% atvejų kontaktai vyko vyresniame amžiuje, tačiau jie vėlgi buvo susiję su prievarta. Šie duomenys patys savaime turi tapti svariu pagrindu įvedant homoseksualistams bausmes už tokius nusikaltimus, ir tie įstatymai turi būti negailestingai griežti.

Prieš „imprintingo“ teoriją liudija ir dvynių tyrimai. Per paskutinius du dešimtmečius Australijoje, JAV ir Skandinavijoje buvo atlikti dvynių tyrimai, kurie vienareikšmiškai įrodė, kad homoseksualistais negimstama. Paaiškėjo, kad tikimybė, jog homoseksualisto brolis dvynys irgi taps homoseksualistu yra visiškai nedidelė – ne daugiau kaip 11%. O ir pasireiškia tai tik drauge gyvenant, t.y. identiškose sąlygose, palankiose seksualiniams nukrypimams. Kitaip sakant, homoseksualizmas nėra genetiškai nulemtas.

Visi šie faktai yra pakankamai įtikinantys ir peršasi labai svarbios išvados: jeigu homoseksualizmo neįmanoma visiškai išnaikinti (kaip neįmanoma nugalėti ir kitų žmogiškų ydų), tai valstybė gali bent jau minimizuoti šį reiškinį, kas atneš naudą visai visuomenei. Nacionalinė valstybė, kuri savo prioritetu laiko piliečių gerovę ir moralinę sveikatą, turi imtis tokių priemonių:

  • Nebausti suaugusių homoseksualistų, kurie turi laisvanoriškus lytinius tarpusavio kontaktus, tačiau uždrausti homoparadus, homoseksualizmo propagandą žiniasklaidoje, mokyklose, kitose visuomeninėse vietose;
  • Šviesti gyventojus per žiniasklaidą apie pražūtingas homoseksualizmo pasekmes. Tai anaiptol nereiškia, kad reikia sukurti kažkokią „neapykantos atmosferą“. Ligų, tarkime, džiovos, profilaktikos propaganda nereiškia, kad visuomenė nekenčia sergančių džiova;
  • Reikia suteikti kiekvienam homoseksualistui, kuris nori atsikratyti šio pražūtingo sutrikimo, galimybę nemokamai pereiti atitinkamą gydymo kursą. Šiuolaikinės metodikos garantuoja išgydymą 50% atvejų. Kuo didesnė paciento motyvacija, tuo gydymas sėkmingesnis;
  • Neįleisti homoseksualistų į tas profesijas, kuriose kontaktuojama su nepilnamečiais (pavyzdžiui, mokytojai), kadangi mažamečių tvirkinimo rizika, kaip byloja statistika, nepaprastai didelė. Homoseksualistai gali dėstyti universitetuose, užsiimti verslu, tačiau jie neturi akcentuoti, kad priklauso šiai „bendrijai“, propaguoti seksualinių iškrypimų.

Europa, deja, eina priešinga linkme. 2014 rugsėjį Žemutinės Saksonijos socialinės rūpybos ir sveikatos apsaugos ministerija pareiškė, kad laiko „garbe paremti homoseksualistus“. „Mes laimingi ir didžiuojamės, kad mūsų regione sudarytos visos sąlygos seksualinei įvairovei ir kad atsirado lokaliniai internetiniai homoseksualistų tinklai“.

Tokia pat politika vykdoma Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, kur oficialiai sveikintina homoseksualizmo propaganda ne tik tarp suaugusių, bet ir tarp vaikų. Su lozungu „Mokyklos be homofobijos“ vedamos atitinkamos pamokos visų amžių mokiniams. Pavyzdžiui, pamokų ciklas „Didieji homoseksualistai žmonijos istorijoje“ septintai klasei. Tačiau lygiai taip pat sėkmingai galima dėstyti kursus „Didieji alkoholikai“ (pvz., E. Alanas Po), „Didieji narkomanai“ (Šarlis Bodleras), „Didieji rūkoriai“ (Markas Tvenas ir greičiausiai tokie kursai irgi bus įvesti, kadangi šių ydų, kaip ir homoseksualizmo, propaganda taipogi skatina Europos tautų nykimą.

Spaudoje aprašomi atvejai, kai 9 metų amžiaus vaikai verkdami pasakojo tėvams apie „seksologijos“ pamokas, per kurias mokytojai aiškina jiems apie „analinės seksualinės praktikos saugumą“.

Europietiškos gėdos kulminaciją galima laikyti leidimą homoseksualistams įsivaikinti. Spaudoje sumirgėjo pranešimai apie tai, kad įvaikinimas tapo pelningu verslu (valstybė moka įtėviams 800 eurų pašalpą už sveiką vaiką ir 1500 eurų už „vaiką su ypatingais poreikiais“). Šita valstybinė politika yra itin sunkus nusikaltimas. Valstybė ne tik atiduoda vaikus visiškai priklausomybei nuo „tėvų“ seksualinių ir kitokių fantazijų, bet ir atima iš jų svarbiausią žmogaus teisę – gyventi ir vystytis normalioje šeimoje.

Pagal 2013 metų lapkritį priimtą Europos žmogaus teisių teismo sprendimą, homoseksualūs imigrantai, kuriems tėvynėje gresia persekiojimas dėl jų „identiteto“, suteikiamas „politinis prieglobstis“ visose ES šalyse (su atitinkamomis išmokomis, aprūpinimu pastoge, socialinėmis dotacijomis ir t.t.). Precedentas buvo įvestas išnagrinėjus bylą dėl trijų homoseksualistų iš Siera Leonės, Senegalo ir Ugandos, kurie paprašė Olandijoje politinio prieglobsčio, motyvuodami tai „persekiojimais“, kuriuos jie patyrė savo šalyse. Tačiau olandų valdžia atsakė neigiamai, baimindamasi masinio ir praktiškai nekontroliuojamo panašių „nukentėjėlių“ antplūdžio. Tada tie afrikiečiai padavė apeliaciją į Europos teismą ir laimėjo procesą dėka isteriškos homolobistų paramos (vokiečių ministras F. Bekas, žymus savo netradicine orientacija, pareiškė, kad šis verdiktas yra „pats svarbiausias istorinis įvykis“.)

Taip kad vargu ar artimiausioje ateityje bus sukurti praktiški metodai, pagal kuriuos galima bus nustatyti afrikiečių ir kitų migrantų, ieškančių Europoje politinio prieglobsčio, netradicinę orientaciją. Reikia laukti šimtų tūkstančių pseudohomoseksualistų srauto. Pagal teismo verdiktą, žmogui pakanka tiktai pareikšti, kad „tėvynėje buvo ribojamos jo teisės į homoseksualų identitetą“.

Tokiu būdu europietiška homopropagandos politika siekia sunaikinti europietiškas tautas. Emigrantams iš už Europos ribų su jų religinėmis tradicijomis ir sveikais instinktais, šita propaganda nedaro pražūtingo poveikio. Jų akyse tai tik eilinį kartą patvirtina įsitikinimą, kad juos priimančios šalys yra degradavusios, kad jie, pabėgėliai, yra morališkai pranašesni ir kad ateityje jų laukia pergalė. Antras dalykas – visokeriopas homoseksualizmo populiarinimas ir vienalyčių „šeimų“ legalizavimas, kuo užsiima Europos valdžia, naikina tradicinės šeimos pagrindus, o tai ir yra vienas pagrindinių „naujosios pasaulio tvarkos“ strategų tikslų. Trečia – šitokia politika iškelia į pirmą planą Europos politiniame gyvenime homolobistus, kurie darbuojasi savo srityje labai sėkmingai.

Tokį pasisekimą lėmė visų pirma JAV strategija. Iš ten ir atėjo į Europą šis užkratas. Visuotinai žinoma, kad smarkus homoseksualizmo plitimas tapo JAV prasidėjusios „seksualinės revoliucijos“ ir 7 dešimtmečio studentiškos „kontrkultūros“, tampriai susijusios su narkotikais ir CŽV eksperimentais jaunimo protų kontrolės srityje rezultatu. Būtent tada buvo panaikinti visi iki tol istorijoje egzistavę draudimai ir apribojimai seksualiniams iškrypimams (įskaitant homoseksualizmą, bet neapsiribojant juo).

Dabartinė Europos homopropaganda, kurią visokeriopai skatina Amerika, siekia visiškai pajungti kontinentą „globalinei imperijai“, dėl ko būtina visur įžiebti tautinės, religinės įtampos židinius, slopinti bet kokius siekius išsaugoti sveikas tradicijas. Visokeriopai palaikant žiniasklaidai, normaliems žmonėms iškart priklijuojamos įvairiausios etiketės: kas nenori, kad jo mažas sūnelis paragautų „analinio sekso džiaugsmų“ – tas yra bjaurus fanatikas ir t.t. Šitaip, šalia tiesioginio visuotinės moralės, šeimos, tradicinių vertybių ir kultūros naikinimo, daromas psichologinis spaudimas, siekiant įbauginti „tylinčią daugumą“, pasiekti, kad ji visiškai ir vergiškai paklustų.

SIMILAR ARTICLES

NO COMMENTS

Leave a Reply